- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-07-04
- Bylos Nr.
- 2S-1420-392/2012
- Teisminio proceso Nr.
- 2-48-3-01137-2012-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Virginijus Kairevičius
- Kreditorius
- AB „Lietuvos draudimas“
- Skolininkas
- O. U.
- Kategorijos
- 122.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
- 125.11.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Virginijus Kairevičius teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus AB „Lietuvos draudimas“ atskirąjį skundą dėl Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 15 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus AB „Lietuvos draudimas“ pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl nuostolių atlyginimo priteisimo iš skolininko O. U..
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Kreditorius AB „Lietuvos draudimas“ kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriuo prašė iš skolininko O. U. priteisti 141 425,91 Lt nuostolių atlyginimo, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 15 d. nutartimi pareiškimą priimti atsisakyta. Teismas nurodė, kad kreditoriaus pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo turėjo būti apmokėtas 1061 Lt dydžio žyminiu mokesčiu. Tačiau kreditorius už pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo sumokėjo tik 957 Lt žyminio mokesčio. Be to, pažymėjo, kad kreditorius prašė išieškoti nuostolių atlyginimą iš skolininko O. U. kaip fizinio asmens, nors nurodė, jog žala buvo padaryta O. U. IĮ „Ilinta“. Kreditorius taip pat nurodė, kad IĮ „Ilinta“ yra likviduota ir dėl skolininko tyčinių veiksmų negalėjo įvykdyti prievolės sumokėti mokesčius valstybei, dėl ko kreditorius patyrė žalą. Teismas pažymėjo, kad kreditorius kartu su pareiškimu nepateikė jokių duomenų, iš kurių teismas galėtų spręsti apie kreditoriaus patirtos žalos dydį ir pagrįstumą bei tai, jog IĮ „Ilinta“ bankrutavo dėl skolininko tyčinių veiksmų ir kad skolininkas vis dar yra atsakingas pagal likviduotos IĮ „Ilinta“ prievoles. Atsižvelgiant į tai, teismas padarė išvadą, jog pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas.
Šalies argumentai
Kreditorius AB „Lietuvos draudimas“ atskiruoju skundu prašė Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 15 d. nutartį panaikinti. Nurodė, kad kreditoriaus reikalavimo suma sudaro 141 425,91 Lt. Tokiu būdu už ieškinį mokėtina žyminio mokesčio suma sudaro 3 829 Lt, o už pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo mokamas ketvirtadalis už ieškinį mokėtinos žyminio mokesčio sumos, todėl šiuo atveju mokėtinas žyminis mokestis sudaro 957 Lt. Pabrėžė, kad tokią žyminio mokesčio sumą kreditorius ir yra sumokėjęs. Pažymėjo, jog prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo jokie įrodymai nėra pridedami. Pareiškime kreditorius išsamiai nurodė reikalavimo dalyką bei pagrindą, taip pat, pareiškimo reikalavimas yra pagrįstas teisės aktais ir teismų praktika. Kreditoriaus reikalavimas atitinka įstatymų reikalavimus bei tokio pobūdžio reikalavimai teismų praktikoje yra priteisiami. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas nurodęs, jog pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas, nenurodė, kodėl toks reikalavimas yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad pareiškimas negali būti laikomas aiškiai nepagrįstu vien todėl, kad jis nėra pagrįstas atitinkamais įrodymais.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas tenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą tik dėl apskųstos dalies ir tik analizuodamas atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis.
Iš bylos medžiagos nustatyta, kad kreditorius AB „Lietuvos draudimas“ pateikė pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kuriuo prašė iš skolininko O. U. priteisti 141 425,91 Lt nuostolių atlyginimo, 5 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo įsakymo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (b. l. 1 – 3). Pirmosios instancijos teismas pareiškimą priimti atsisakė tuo pagrindu, jog kreditorius tinkamai nesumokėjo žyminio mokesčio bei, tuo pagrindu, kad pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo yra aiškiai nepagrįstas (b. l. 5).
Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo atsisakyta priimti, teisėtumo ir pagrįstumo.
Kreditorius atskirąjį skundą grindžia tuo argumentu, jog byloje už pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo mokėtinas žyminis mokestis sudaro 957 Lt, o tokią sumą kreditorius ir yra sumokėjęs, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog žyminis mokestis sumokėtas netinkamai. Su tokiais apelianto atskirojo skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas sutinka.
Žyminis mokestis – tai proceso įstatymo nustatyta suma, kurią šalys, tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai privalo sumokėti paduodami teismui tam tikrus procesinius dokumentus (CPK 80 straipsnis). Šis valstybės nustatytas mokestis mokamas už teismo darbą, vykdant teisingumą konkrečioje byloje. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad CPK yra nustatytas žyminio mokesčio diferencijavimas atsižvelgiant į tai, koks mokestis – proporcinis ar paprastasis, yra taikomas (CPK 80 straipsnio 1 dalis), t. y. proceso įstatyme įtvirtinta mišrioji – proporcinio ir paprastojo mokesčio sistema. Proporcinis žyminis mokestis taikomas turtiniams ginčams ir jo dydis nustatomas procentine išraiška nuo ieškinio ar kitokio reikalavimo kainos (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Paprastasis žyminis mokestis išreiškiamas tikslia pinigų suma, nepriklausomai nuo ginčo dalyko vertės (CPK 80 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Toks žyminis mokestis nustatomas bylose, kuriose pareiškiami neturtinio pobūdžio ieškiniai, taip pat ieškiniai, kurie negali būti įkainoti, arba kai reikalavimą įvertinti pinigais yra sudėtinga arba iš viso neįmanoma.
CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas numato, kad turtiniuose ginčuose nuo didesnės kaip vienas šimtas tūkstančių litų sumos iki trijų šimtų tūkstančių litų mokamas žyminis mokestis sudaro tris tūkstančius litų plius 2 procentai nuo ieškinio sumos viršijančios vieną šimtą tūkstančių litų. Nagrinėjamu atveju kreditoriaus reiškiamo reikalavimo suma sudaro 141 425,91 Lt. Taigi, už tokį ieškinį mokėtinas žyminis moketis sudaro 3 829 Lt (CPK 80 str. 1 d. 1 p.). Taip pat, įstatymas numato, jog bylose dėl teismo įsakymų mokėtinas žyminis mokestis sudaro ketvirtadalį už ieškinį mokėtinos sumos, tačiau ne mažiau kaip dešimt litų (CPK 80 str. 1 d. 6 p.). Taigi, už kreditoriaus pareikšto pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo mokėtinas žyminis mokestis sudaro 957 Lt. Iš bylos medžiagos matyti, kad kreditorius 2012-04-27 mokėjimo nurodymu Nr. 89326 sumokėjo būtent tokio dydžio žyminį mokestį (b. l. 7). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog kreditorius už pareikštą pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo žyminį mokestį sumokėjo tinkamai, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė žyminio mokesčio sumokėjimo klausimą reglamentuojančias procesines teisės normas ir nepagrįstai pritaikė CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą, kuri taikytina tik iki vieno šimto tūkstančių litų reiškiamo reikalavimo žyminiam mokesčiui apskaičiuoti.
Kreditorius atskirąjį skundą taip pat grindžia tuo argumentu, jog prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo jokie įrodymai nėra pridedami. Tuo tarpu, pareiškime kreditorius išsamiai nurodė reikalavimo dalyką bei pagrindą, taip pat, pareiškimo reikalavimus pagrindė teisės aktais bei teismų praktika. Kreditoriaus reikalavimas atitinka įstatymų reikalavimus, o tokio pobūdžio reikalavimai teismų praktikoje yra priteisiami. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas nurodęs, jog pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas, nenurodė tokio nepagrįstumo priežasčių. Pažymėjo, kad pareiškimas negali būti laikomas aiškiai nepagrįstu vien todėl, kad jis nėra pagrįstas atitinkamais įrodymais. Su tokiais apelianto atskirojo skundo argumentais apeliacinės instancijos teismas sutinka.
CPK XXIII skyrius nustato bylų dėl teismo įsakymo nagrinėjimo ypatumus. CPK 431 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šiame skyriuje nustatyta tvarka nagrinėjamos bylos pagal kreditoriaus pareiškimą dėl piniginių reikalavimų (atsirandančių iš sutarties, delikto, darbo santykių, išlaikymo priteisimo ir kt.). Teismo įsakymo instituto pagalba realizuojami civilinio proceso kodekse įtvirtinti proceso operatyvumo ir koncentruotumo principai leidžia veiksmingiau ginti pažeistas teises. Kreditorius neprivalo pagrįsti savo reikalavimo ir jo faktinio pagrindo įrodymais (CPK 433 straipsnio 3 dalis), be to, teismas, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo (CPK 435 straipsnio 3 dalis). Teismas turi atsisakyti priimti pareiškimą išduoti teismo įsakymą tik tuo atveju, jeigu jis yra aiškiai nepagrįstas (CPK 435 straipsnio 2 dalis). Šis pagrindas taikytinas, kai iš faktinio pareiškimo pagrindo matyti, jog reikalavimas yra absurdiškas arba vadovaujantis materialiosiomis teisės normomis vienareikšmiškai laikytinas nepagrįstu. Iš bylos medžiagos matyti, kad kreditorius AB „Lietuvos draudimas“ pateikė pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo dėl nuostolių atlyginimo priteisimo iš skolininko O. U.. Minėti nuostoliai kilo dėl skolininko nusikalstamos veikos, o kreditorius, atlyginęs tretiesiems asmenims skolininko padarytą žalą, kreipėsi į teismą dėl tokios žalos atlyginimo regreso tvarka. Tuo tarpu, pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skundžiamoje nutartyje nurodė, jog kreditorius nepateikė jokių duomenų, iš kurių teismas galėtų spręsti apie kreditoriaus patirtos žalos dydį ir pagrįstumą bei apie tai, kad skolininkas vis dar yra atsakingas pagal likviduotos įmonės prievoles. Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad kreditorius prie pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo neprivalo pridėti atitinkamų jo reikalavimą pagrindžiančių įrodymų, o tuo labiau, įrodymų, pagrindžiančių jo reikalavimo dydį bei įrodymų, patvirtinančių skolininko atsakomybę už kreditoriaus patirtus nuostolius. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad kreditoriaus pareikšto reikalavimo dydis, pagrįstumas bei skolininko atsakomybės klausimas galėtų būti spendžiamas tik nagrinėjant bylą iš esmės, t. y. skolininkui pareiškus prieštaravimus ir teismui toliau bylą nagrinėjant ginčo teisenos tvarka (CPK 439 straipsnis). Atsisakydamas priimti kreditoriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo, kaip aiškiai nepagrįstą, pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti ir įvertinti aplinkybę, ar pareiškiamas reikalavimas yra iš esmės neįmanomas, tačiau pirmosios instancijos teismas to nepadarė, o tik nurodė, jog kreditoriaus pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismui atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo kaip aiškiai nepagrįstą dėl atitinkamų įrodymų nepateikimo bei kreditoriaus reikalavimų nepagrįstumo nebuvo teisinio pagrindo.
Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad kreditoriaus kreipimasis į teismą su tokiais reikalavimais įstatyme nustatyta tvarka (šiuo atveju – supaprastinto proceso tvarka) yra vienas iš teisėtų jo pažeistų teisių gynybos būdų. Be to, gavęs teismo įsakymą, skolininkas turi teisę CPK nustatyta tvarka pareikšti prieštaravimus ir tokiu būdu gintis nuo kreditoriaus pareikštų reikalavimų dėl nuostolių atlyginimo priteisimo (CPK 439 straipsnis).
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė procesines teisės normas, reglamentuojančias pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimą (CPK 435 str.) ir tai sudaro pagrindą skundžiamą teismo nutartį panaikinti ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi pagal CPK nuostatas tik pirmosios instancijos teismas sprendžia pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo priėmimo klausimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 336 str., 337 str. 1 d. 3 p., teismas
nutarė:
Trakų rajono apylinkės teismo 2012 m. gegužės 15 d. nutartį panaikinti ir kreditoriaus AB „Lietuvos draudimas“ pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkui O. U. dėl nuostolių atlyginimo priteisimo priėmimo klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.