- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-06
- Bylos Nr.
- 2-489/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-01136-2013-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Alvydas Poškus
- Ieškovas
- A. O. M.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės
- Trečiasis asmuo
- J. V. M.
- Kategorijos
- 106.8.4pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Alvydas Poškus teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. O. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, civilinėje byloje Nr. 2-1301-264/2014 pagal ieškovės A. O. M. ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl prarasto ryšium su politinėmis represijomis turto priteisimo, trečiasis asmuo J. V. M..
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovė A. O. M. kreipėsi į Kauno apygardos teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti 15 ha ieškovės tėvo M. M. žemės, esančios (duomenys neskelbtini). Ieškinyje nurodoma, kad ieškovės tėvas M. M. 1948 m. gegužės 22 d. kartu su šeima kaip buožės buvo ištremti į Sibirą, dėl ko neteko viso savo turto, įskaitant ir jo turėto 15 ha žemės sklypo. Ieškovės tėvas 1951 m. nužudytas, ieškovė yra jo turto paveldėtoja, todėl ji turi teisę išreikalauti savo daiktą iš neteisėto valdymo (CK 4.95 str.).
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos teismas 2013 m. sausio 9 d. nutartimi ieškovei nustatė terminą ieškinio trūkumams pašalinti. Nurodė, kad ieškinys pareikštas Lietuvos valstybei, nurodant netinkamą atsakovo atstovą Lietuvos Vyriausybę, o ne Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos, kuri patikėjimo teise valdo valstybinę žemę ir sprendžia žemės grąžinimo klausimus, todėl pasiūlė pakeisti tinkamu atstovu (CPK 45 str.). Iš ieškinio turinio neaišku, ar ieškovė dėl žemės grąžinimo kreipėsi į Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos ar jos Kauno rajono skyrių (buvusią Kauno apskrities viršininko administraciją) įstatymų nustatyta tvarka, kada ir kokius gavo atsakymus, ar skundė atitinkamų institucijų priimamus sprendimus. Teismo vertinimu, nesant tinkamai suformuluoto ieškinio, nėra galimybės nustatyti, ar ieškinys teismingas bendrosios kompetencijos, ar administraciniam teismui. Taip pat neaiškus ieškinio reikalavimas, nes nepridėtas 15 ha žemės sklypo planas, nepateikti jokie žemės sklypą identifikuojantys duomenys.
Šalies argumentai
Ieškovė, šalindama ieškinio trūkumus, 2014 m. sausio 20 d. pateikė teismui ieškinį, kuriuo prašo priteisti ieškovei nuosavybės teisėmis 15 ha jos tėvo M. M. žemės (14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško) (duomenys neskelbtini). Tikslindama ieškinį, ieškovė iš esmės nurodo tuos pačius argumentus. Taip pat teigia, kad Kauno apskrities viršininko administracijos 2006 m. spalio 26 d. sprendimu Nr. 52/11965 atkurtos broliui J. V. M. nuosavybės teisės į M. M. 14,97 ha žemės ir 0,03 ha miško (duomenys neskelbtini), tačiau Registrų centro darbuotojai atsisakė šį aktą vykdyti, todėl M. M. žemė negrąžinta. Kadangi už ieškovės tėvo žemę daugiau negu dvidešimt metų neatlyginta ir žemė negrąžinta, ieškovės teigimu, atsakovas Lietuvos valstybė neįgijo nuosavybės teisių į M. M. žemę, tą žemę valdo neteisėtai, todėl ji privalo būti išreikalauta iš svetimo neteisėto valdymo.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apygardos teismas 2014 m. sausio 24 d. nutartimi ieškovės A. O. M. ieškinį ir patikslintą ieškinį atsisakė priimti. Teismas nurodė, kad Kauno apygardos administraciniame teisme išnagrinėtos administracinės bylos Nr. IK-25-402/2012 ir Nr. IK-123-422/2013, kuriose 2012 m. vasario 2 d. ir 2013 m. sausio 25 d. sprendimais pareiškėjos reikalavimai atmesti. Šiose bylose teismo sprendimai buvo peržiūrėti apeliacine tvarka ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis palikti nepakeisti, įsiteisėję (admin. bylos Nr. A525 -2132/2012, Nr. A261 -1219/2013). Lietuvos Vyriausiojo administracinio teismo nutartyje (admin. bylos Nr. A261 -1219/2013) konstatuota, kad Kauno apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 2 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.1-25-402/2012 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. liepos 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-525-2132/2012 konstatavo, jog nuosavybės teisės į M. M. žemę, t.y. į žemę, dėl kurios šioje byloje prašoma priimti administracinį sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nuosavybės teisės jau yra atkurtos, minėtų administracinių aktų teisėtumas yra patvirtintas res judicata galią turinčiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu, kurio pagrįstumą ir teisėtumą pripažino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi. Minėtuose teismų sprendimuose akcentuotas ginčo žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei ir jos perdavimo Lietuvos veterinarijos akademijai teisėtumas, pareiškėja nėra pripažinta pretendente į nuosavybės teisių į M. M. valdytą žemę atkūrimą.
Nors ieškinyje nurodyta, kad ieškinio pagrindas yra turto išreikalavimas iš svetimo neteisėto valdymo, tačiau, teismo vertinimu, ieškinyje išdėstytos tos pačios aplinkybės, kuriomis ieškovė grindžia savo reikalavimą, šalys tos pačios (Lietuvos valstybė), teisminio nagrinėjimo objektas (15 ha žemės sklypas (duomenys neskelbtini)) tapatus išnagrinėtam administracinėje byloje Nr. IK-123-422/2013, kurioje buvo nustatytos tos pačios faktinės aplinkybės ir ieškinyje nėra nurodyta jokių naujų aplinkybių, kurias teismas turėtų aiškintis ir nagrinėti. Tai, kad ieškovė nurodo ieškinio pagrindu CK 4.95 straipsnį ir kitas jos manymu taikytinas materialinės teisės normas ginčui spręsti, nepaneigia, kad ieškinys savo suformuluotu reikalavimu (t. y. priteisti ieškovei nuosavybės teisėmis 15 ha jos tėvo M. M. žemės (duomenys neskelbtini)) yra tapatus ieškovės ankstesniam skundo reikalavimui, pareikštam kitoje Kauno apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. IK-123-422/2013, kurioje sprendimas įsiteisėjęs. Įvertinus tai, kad ieškinyje nėra nurodyta jokių naujų faktinių aplinkybių, tik atkartota ieškovės ta pati teisinė pozicija, kaip ir ankstesnėje išnagrinėtoje byloje, dėl to nepasikeitė ieškinio faktinis pagrindas. Tiek naujai paduoto, tiek ankstesnio skundo faktinis pagrindas, dalykas ir šalys nėra skirtingos ir tai sudaro teisinį pagrindą spręsti apie naujai paduoto ieškinio tapatumą, kurį konstatavęs teismas atsisako priimti ieškinį (CPK 137 str. 2 d. 4 p.).
III. Atskirojo skundo argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė A. O. M. (toliau – apeliantė) prašo Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės - įpareigojant teismą priimti ieškinį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais.
Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nėra valstybinės žemės savininkė, todėl negali būti atsakovu byloje pagal pareikštą ieškinį. Apeliantė nurodo, kad ji siekia žemę išreikalauti iš svetimo neteisėto valstybės valdymo, todėl atsakovas gali būti tik valstybė. Kadangi įstatymas numato, kad prioritetą nustatyti, kokia institucija gali atstovauti valstybei, turi Vyriausybė, todėl atsakovo atstovu apeliantė nurodė Vyriausybę, taip pat neprieštaravo, kad valstybę atstovautų ne Vyriausybė, o jos įgaliota kita institucija. Ieškinys teismingas bendrosios kompetencijos teismui, nes reikalavimas yra priteisti apeliantei išlikusią tėvo M. M. žemę, prarastą ryšium su politinėmis represijomis tremiant apeliantės šeimą į Sibirą, išreikalaujant ją iš svetimo neteisėto valstybės valdymo. Be to, valstybė, neteisėtai valdydama apeliantei priklausančią tėvo žemę, nepagrįstai praturtėjo (CK 6.237 str. 1 d.).Todėl ieškinio reikalavimas yra aiškus.Apeliantės tėvui priklausiusi žemė yra išlikusi, apeliantė žino jos ribas, tačiau valstybės pareigūnai atsisako sudaryti bei išduoti jos tėvo žemės planą. Teismas nepagrįstai rėmėsi CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktu, nes žinojo, kad nėra teismo sprendimo, priimto dėl ginčo tuo pačiu pagrindu. Apeliantė pripažįsta, kad siekia susigrąžinti jai ir broliui teisėtai priklausančią jų tėvo žemę, tačiau su ieškiniu dėl pareikšto ginčo nesikreipė. Kauno apygardos administracinis teismas nagrinėjo dvi administracines bylas pagal apeliantės skundus, tačiau šios bylos pareikštos visai kitu pagrindu. Administracinėje byloje Nr. I-25-402/2012 apeliantė prašė įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą atlikti veiksmus (grąžinti žemę) bei priteisti iš Lietuvos valstybės turtinę ir neturtinę žalą. Administracinėje byloje Nr. I-123-422/2013 apeliantė prašė įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą priimti sprendimą atstatyti nuosavybės teises į M. M. žemę ir iš Lietuvos valstybės priteisti už apeliantei tenkančius 7,5 ha tėvo žemės 6 000 000 Lt. Administracinėse bylose apeliantė nereiškė reikalavimo tuo pagrindu, kad tėvo žemė būtų išreikalauta iš svetimo neteisėto valstybės valdymo.Nagrinėjamoje byloje reiškiamas reikalavimas dėl žemės išreikalavimo iš svetimo neteisėto valstybės valdymo, nes neteisėtai valdydama jos tėvo žemę, valstybė nepagrįstai praturtėjo. Todėl ir pareikšto ieškinio pagrindas ir atsakovai nesutampa, todėl teismas negalėjo vadovautis CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktu. Be to, bylos buvo nagrinėjamos ne bendrosios kompetencijos, o administraciniame teisme, tai taip pat įrodo, kad bylų pagrindas buvo kitas. Apeliantės tėvo žemė yra užgrobta, ji negrąžinta ir už žemę neatlyginta, todėl ji ir neįregistruota Registrų centre.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai
CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Atskirasis skundas netenkintinas.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6, 13 straipsniuose bei CPK 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta kiekvieno asmens teisė kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau ši teisė turi būti įgyvendinama laikantis civilinį, baudžiamąjį ir administracinį procesą reglamentuojančių įstatymų nustatytos tvarkos, o spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, teismas privalo ex officio išsiaiškinti, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidos ir tinkamo įgyvendinimo sąlygos. Kai asmuo, pateikdamas teismui ieškinį, netinkamai įgyvendina savo teises, teismas atsisako priimti ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies pagrindu.
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti apeliantės pareikštą ieškinį CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punkto pagrindu, nes yra įsiteisėję Kauno apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-25-402/2012 ir 2013 m. sausio 25 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-126-422/2013, priimti dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Apeliantė teigia, kad teismas nepagrįstai vadovavosi CPK 137 straipsnio 2 dalies 4 punktu, nes pareikšto ieškinio pagrindas ir šalys (atsakovai) nesutampa. Apeliacinės instancijos teismas su šiais apeliantės argumentais nesutinka.
Atsisakymas priimti ieškinį minėtu pagrindu reiškia, kad byla jau buvo, ji užbaigta ir tapatūs reikalavimai teisme pakartotinai negali būti nagrinėjami. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad ieškiniai pripažįstami tapačiais, kai sutampa: ginčo šalys, ieškinio dalykas ir faktinis ieškinio pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2010; 2013 m. gruodžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-647/2013 ir kt.). Pripažįstant bylas tapačiomis, turi būti nustatyti visi bylų tapatumo požymiai, o nesant bent vieno aukščiau nurodyto požymio, nėra pagrindo konstatuoti, jog bylos tapačios, bei atsisakyti priimti ieškinį aukščiau nurodytu pagrindu.
Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Kauno apygardos administraciniame teisme išnagrinėtos administracinės bylos Nr. I-25-402/2012 ir Nr. I-123-422/2013, kuriose 2012 m. vasario 2 d. ir 2013 m. sausio 25 d. sprendimais pareiškėjos A. O. M. (nagrinėjamoje byloje - apeliantės) reikalavimai atmesti. Šie teismo sprendimai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis palikti nepakeisti.
Administracinėje byloje Nr. I-25-402/2012 apeliantė prašė įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie žemės ūkio ministerijos sugrąžinti apeliantei nuosavybės teisėmis jos tėvo M. M. 7,5 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini), bei priteisti iš Lietuvos valstybės 270 000 Lt turtinės ir 36 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Administracinėje byloje Nr. I-123-422/2013 apeliantė prašė įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos priimti administracinį sprendimą, kuriuo atstatyti (atkurti) nuosavybės teises į apeliantės tėvo 15 ha žemę bei priteisti iš Lietuvos valstybės už 7,5 ha negrąžintos žemės 6 000 000 Lt atlyginimą. Šiose administracinėse bylose teismai konstatavo, kad nuosavybės teisės į visą (15 ha) pareiškėjos tėvo žemę buvo atkurtos pareiškėjos broliui J. V. M.. Administracinių aktų teisėtumas yra patvirtintas res judicata galią turinčiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu, kurio pagrįstumą ir teisėtumą pripažino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi. Minėtuose teismų sprendimuose akcentuotas ginčo žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei ir jos perdavimo Lietuvos veterinarijos akademijai teisėtumas, kompensacijos už ją paskyrimas apeliantės broliui bei tai, kad apeliantė nėra pripažinta pretendente į nuosavybės teisių į tėvo valdytą žemę atkūrimą.
Vertinant, ar pareikšti reikalavimai yra tapatūs, pirmiausia įvertintina, ar tapačios jose nurodytos ginčo šalys. Nors apeliantė teigia, kad ginčo šalys skiriasi, tačiau apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šalys yra tos pačios –apeliantė ir Lietuvos valstybė. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliante dėl ginčo šalių netapatumo, nes iš esmės tiek administracinėse bylose, tiek ir nagrinėjamoje byloje reikalavimai yra pareikšti Lietuvos valstybei, o Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos yra Lietuvos Respublikos valstybės institucija, kuri inter alia dalyvauja formuojant ir įgyvendina valstybės politiką žemės tvarkymo ir administravimo srityse.
Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškinių tapatumo, apeliantė teigia, kad taip pat skiriasi ir ieškinio faktinis pagrindas bei dalykas. Su tuo apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka. Kasacinio teismo yra pažymėta, kad vertinant, ar dviejų ieškinių (skundų) dalykai sutampa, svarbu ne tiek reikalavimų lingvistinės formuluotės, kiek ginčo materialinis teisinis santykis, t. y. teisminio nagrinėjimo objektas ir gynybos būdas. Ieškinio pagrindą sudaro aplinkybės, kuriomis grindžiamas ieškovo reikalavimas (CPK 135 str. 1 d. 2 p.). Dėl to naujas ieškinio pagrindas yra tada, kai nurodomos tokios aplinkybės, kurios nebuvo teisminio nagrinėjimo dalykas išnagrinėtoje byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290/2010; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2010; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2010 ir kt.). Įvertinti, koks yra ieškinio pagrindas ir dalykas, galima tik nustačius, ką iš tikrųjų ginčija (reikalauja) apeliantė ir kokio teisinio rezultato ji siekia byloje pareikštame ieškinyje suformuluotais reikalavimais. Taigi, skirtingos lingvistinės ginčo dalyko ar pagrindo elementų formuluotės ne visada reiškia ieškinių netapatumą, nes šis klausimas turi būti sprendžiamas vertinant pareikšto ieškinio esmę, turinį bei tikslus.
Nagrinėjamu atveju apeliantė reiškia reikalavimą priteisti jai 15 ha jos tėvui priklausiusios žemės, nes, apeliantės teigimu, valstybė neteisėtai ją valdo, todėl ji išreikalautina iš svetimo neteisėto valdymo CK 4.95 straipsnio pagrindu. Kaip minėta, administracinėse bylose apeliantė reikalavo įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą sugrąžinti jai nuosavybės teisėmis jos tėvo žemę, taip pat priimti sprendimą, kuriuo atstatyti (atkurti) nuosavybės teises į šią žemę, nurodydama iš esmės tas pačias faktines aplinkybes kaip ir nagrinėjamoje byloje – tai, kad jos tėvo M. M. valdyta žemė yra užgrobta, nuosavybės teisės neatkurtos. Taigi, tiek pareikštais skundais minėtose administracinėse bylose, tiek ieškiniu nagrinėjamoje byloje apeliantė iš esmės siekia to paties tikslo – susigrąžinti tėvui M. M. priklausiusią žemę. Apeliantės pareikštame ieškinyje išdėstytos tos pačios aplinkybės (ieškinio faktinis pagrindas), kuriomis ieškovė grindė savo reikalavimus tiek administracinėse bylose, tiek ir nagrinėjamoje byloje. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad tai, jog apeliantė nurodo ieškinio teisiniu pagrindu CK 4.95 straipsnį ir kitas, jos manymu, taikytinas materialinės teisės normas ginčui spręsti, nepaneigia, kad ieškinio dalykas (priteisti apeliantei nuosavybės teisėmis jos tėvo turėtą žemę) tapatus apeliantės ankstesniam skundo reikalavimui, pareikštam Kauno apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-123-422/2013, kurioje sprendimas įsiteisėjęs. Bylos esmės kontekste pažymėtina, jog kasacinio teismo yra nurodyta, kad nuosavybės teisių atkūrimas vyksta specialiai šiam procesui skirtų (ad hoc) viešosios teisės normų nustatyta tvarka ir sąlygomis ir nuosavybės teisės atkuriamos tiems asmenims, kurių jos buvo pažeistos, t. y. buvusiems savininkams, o jeigu jie mirę, – kitiems specialiajame įstatyme nurodytiems asmenims, kurių teisės yra išvestinės iš buvusio savininko teisių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. liepos 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-319/2009).
Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad tiek anksčiau apeliantės paduotame skunde (administracinė byla Nr. I-123-422/2013), dėl kurio yra priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas, tiek ir nagrinėjamoje byloje paduotame ieškinyje yra nurodytos tos pačios ginčo šalys, reiškiami savo esme tapatūs reikalavimai, kurie grindžiami tomis pačiomis aplinkybėmis, todėl pagrįsta yra pirmosios instancijos teismo išvada apie paduoto ieškinio tapatumą. Tai reiškia, kad dėl ginčo, dėl kurio išsprendimo apeliantė padavė ieškinį šioje byloje, yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas tarp tų šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, ir ši aplinkybė yra pagrindas, kurį nustatęs teismas privalo atsisakyti priimti ieškinį, nes tokio ieškinio pakartotinis nagrinėjimas, esant įsiteisėjusiam sprendimui, yra negalimas (CPK 137 str. 2 d. 4 p.).
Remiantis išdėstytu apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad skundžiama nutartis yra pagrįsta ir teisėta, jos naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2014 m. sausio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.