- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2013-01-25
- Bylos Nr.
- Ik-123-422/2013
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-00980-2012-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Janina Vitunskienė, Daina Kukalienė, Jolanta Medvedevienė
- Pareiškėjas
- A. O. M.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos
- Trečiasis asmuo
- J. V. M.
- Kategorijos
- 11.4.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 11.6.1.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija susidedanti iš teisėjų Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainos Kukalienės ir Jolantos Medvedevienės,
atsakovų Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, atstovei N. P. ,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. O. M. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui J. V. M. dėl įpareigojimo priimti sprendimą, atlyginimo priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja A. O. M. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydama: 1) įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos per vieną savaitę nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti administracinį sprendimą, kuriuo atstatyti (atkurti) nuosavybės teises į pareiškėjos tėvo M. M. 15 ha žemės, esančios (neskelbtina); 2) priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės už 7,5 ha ( septynis su puse hektarų) negrąžintos jos tėvo M. M. žemės 6000 000 Lt (šešis milijonus litų ) atlyginimo( b.l. 5-6).
Pareiškėja skunde ir teismo posėdžio metu nurodė, jog jos tėvas M. M. buvo 15 ha žemės, esančios (neskelbtina), savininkas. Ši žemė jos tėvui priklausė iki 1948-05-22, t.y. iki to laiko, kol jų šeima buvo ištremta į Sibirą. Dėl M. M. žemės grąžinimo įstatymo nustatyta tvarka buvo paduotas 1991m. spalio 28d. prašymas ir pagal 1991 m. birželio 18 d. įstatymą ,,Dėl piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 1str. (toliau –ir Įstatymas) valstybės pareigūnai privalėjo atstatyti nuosavybės teises į žemę grąžinant ją natūra arba ekvivalentine natūra, tačiau žemė iki šiol negrąžinta. Žemė yra laisva, neužstatyta, neteisėtai užgrobta, todėl už ją privalo būti atlyginta. Pabrėžė, jog jos tėvo žemė buvo užgrobta nusikalstamais okupacinės valdžios veiksmais, tremiant jų šeimą į Sibirą. Teisinėje valstybėje nusikalstamu būdu užgrobtas turtas visada grąžinamas savininkui arba jo įpėdiniams. Kad trėmimai į Sibirą yra nusikalstami veiksmai yra oficialiai pripažinta, net keliamos baudžiamosios bylos šių nusikaltimų vykdytojams. 1991 m. birželio 18 d. įstatymo priėmimo dieną M. M. žemė buvo priskirta Lietuvos veterinarijos akademijos mokomajam ūkiui. Šis valstybinis ūkis, kuris valdė apie 4000 ha žemės, atkūrus nepriklausomybę, buvo panaikintas. Jokių kliūčių vykdyti įstatymą nebuvo, tačiau M. M. žemė iki šiol, pažeidžiant Įstatymo 1 straipsnį, natūra arba ekvivalentine natūra negrąžinta, nors praėjo 21 metai nuo to laiko, kai įstatymo nustatyta tvarka buvo paduotas prašymas su visais reikiamais dokumentais grąžinti jos tėvo M. M. žemę. Nurodė, jog įstatymas nenumato, kad kiekvienas šeimos narys privalo paduoti atskirą prašymą ir atskirus dokumentus dėl tos pačios žemės grąžinimo. Ji, motina ir brolis buvo viena šeima, brolis ruošėsi tėvo žemėje ūkininkauti, todėl jo vardu ir buvo paduoti dokumentai, nurodant ir kitų šeimos narių teises į M. M. žemę. Jeigu broliui būtų grąžinta žemė, ją būtų valdę bendrai - bendrosios nuosavybės teise, tarp jos ir brolio ginčų nėra. Mama 2009 m. mirė nesulaukusi teisingumo įgyvendinimo. Šeima turėjo teisėtų lūkesčių, kad įstatymas bus vykdomas ir žemė per tris mėnesius nuo pareiškimo padavimo dienos, kaip numato Įstatymo 19 str., bus grąžinta. Valstybės pareigūnai broliui tvirtino, jog 1992 m. pavasarį jis tėvo žemėje jau galės ūkininkauti. Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas bei kiti Konstitucinio teismo nutarimai, kurie teismams yra privalomi, nurodo, kad kol turtas negrąžintas arba už jį neatlyginta, nuosavybės teisės į tą turtą neatstatytos. Konstitucinio teismo 1994 m.gegužės 27 d. nutarime nurodyta, jog „Iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atstatytos ". Jos broliui J.V. M. ne tik neišmokėtas atlyginimas ( kompensacija) už M. M. žemę, tačiau net nebuvo priimtas teisėtas administracinis aktas dėl nuosavybės teisių atstatymo į jos tėvo žemę. Pareiškėja atkreipė teismo dėmesį į tai, jog pareigūnai paskyrė M. M. žemę Lietuvos veterinarijos akademijai 2003 m., kai dar nebuvo priimtas sprendimas dėl 1991 m. paduoto prašymo grąžinti M. M. žemę. Pareiškėjos nuomone, 2006m. spalio 26 d. Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimas Nr. 52/11965 yra niekinis teisės aktas, pasak jos, tai „popierėlis“, nesukuriantis teisinių pasekmių, nes jame nenurodyta, kad žemė yra paimta įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams, jame tik nurodoma žemės vertė 18 585 Lt. Sprendime nurodyta žemės vertė niekada nebuvo atlyginta, be to, vertė nurodyta neteisingai. Teisingas įvertinimas yra rinkos kaina, nes tik už rinkos kainą galima įsigyti lygiavertį žemės sklypą. Sprendime nenurodyta, remiantis kokiu įstatymu, žemė yra valstybės išperkama, nes tokio įstatymo nebuvo ir nėra. Nenurodyta, kas ir kada už žemę atlygins, faktiškai sprendimas neįvykdomas, todėl jis ir nebuvo įvykdytas. Kadangi sprendimas neįvykdytas, nuosavybės teisės neatstatytos. 2006 m. jau galiojo Konstitucija ir Civilinis kodeksas, todėl jeigu M. M. žemė 2006 m. buvo reikalinga visuomenės poreikiams, ji galėjo būti paimta tik įstatymo nustatyta tvarka, nepažeidžiant Konstitucijos 23 str. ir CK 4.100 str. nuostatų. Jeigu pareigūnai būtų vykdę įstatymo reikalavimus ir elgęsi teisėtai, jie 1991 m. būtų sugrąžinę M. M. žemę, o jeigu vėliau atsirado būtinumas paimti tą žemę visuomenės poreikiams, žemė galėjo būti paimta įstatymo nustatyta tvarka pagal CK 4.100 str. reikalavimus. M. M. žemė iki šiol neturi savininko, nes ji užgrobta. Žemė neįregistruota Registrų centre jokio savininko vardu. Valstybė neturi jokio teisinio pagrindo žemę įregistruoti valstybės vardu, nes niekinis 2006 m. spalio 26 d. Kauno apskrities viršininko sprendimas nesukuria valstybei nuosavybės teisių į M. M. žemę. Kadangi jos tėvo M. M. žemė neturi savininko, žemė yra užgrobta, į ją iki šiol neatstatytos nuosavybės teisės, pažeidžiant Konstituciją, Konstitucinio teismo nutarimus ir įstatymą, pareiškėjos reikalavimai, vykdant teisingumą ir klausant įstatymo, privalo būti patenkinti.
Pareiškėja atkreipė teismo dėmesį, jog ji šioje byloje nereikalauja priimti administracinį aktą dėl M. M. žemės grąžinimo bei priteisti žalos iš atsakovo dėl nuosavybės teisių neatstatymo, nes šie reikalavimai jau buvo išnagrinėti administracinėje byloje Nr. I-25-402/2012, kurioje Kauno apygardos administracinis teismas 2012m. vasario 2 d. sprendimu ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012m. liepos 18 d. nutartimi, nepaisydami Konstitucijos 23 str., CK 4.100 str., 1991-06-18 įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ reikalavimų, jos skundą atmetė. Tačiau kadangi žemė negrąžinta ir už ją neatlyginta, t.y. nuosavybės teisės neatstatytos, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos įpareigotina priimti administracinį sprendimą dėl nuosavybės teisių į pareiškėjos tėvo M. M. 15 ha žemės atstatymo ( atkūrimo), o už negrąžintą jai tenkančios 7,5 ha žemės dalį privalo būti priteistas atlyginimas- 6milijonai litų, nes šioje vietovėje tik už tokią pinigų sumą galima įsigyti lygiavertį žemės sklypą, o vykdyti teisingumą teismus įpareigoja Konstitucija.
Atsiliepimas
Atsakovai su skundu nesutinka. Atsiliepime į skundą ir atsakovų atstovė teismo posėdžio metu nurodė, jog 1991-10-28 prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. M. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę pateikė J. V. M.. Kauno apskrities viršininkas 2006-10-26 įsakymu Nr. 02-05-11348 „Dėl nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Kauno r.)" parinko J. V. M. nuosavybės teisių atkūrimo būdą už valstybės išperkamą žemę atlyginant pinigais. Tos pačios dienos sprendimu Nr. 52/11965 J. V. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės už 15 ha atlyginant pinigais. Taigi į žemę, dėl kurios pareiškėja skundu prašo priimti administracinį sprendimą, sprendimas jau yra priimtas. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009-12-07 sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-2325-142/2009 bei Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010-12-16 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-261-1363/2010 padarė išvadą, kad atkuriant nuosavybės teises J. V. M. joks teisės aktas nebuvo pažeistas. Ginčo atveju prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko M. M. žemę pateikė vienintelis pretendentas J. V. M. Kauno apygardos administracinis teismas 2012-02-02 sprendimu administracinėje byloje Nr.1-25-402/2012 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-07-18 nutartimi administracinėje byloje Nr. A-525-2132/2012 konstatavo, jog nuosavybės teisių atkūrimo santykius reglamentuojantys teisės aktai nenumato valstybės pareigūnų pareigos ex officio sugrąžinti piliečiams iki 1940 m. priklausiusios žemės. Pareiškėja turėjo išreikšti savo valią, siekdama susigrąžinti minėtą jos tėvui priklausiusią žemę, ir imtis tam būtinų, įstatymuose numatytų veiksmų, tačiau to nepadarė. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja įstatymo nustatyta tvarka savo valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo nėra išreiškusi, ir į jos prašomą grąžinti žemę yra atkurtos nuosavybės teisės pilna apimtimi, pareiškėjos reikalavimai įpareigoti atsakovą Nacionalinę žemės tarnybą per vieną savaitę nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos priimti administracinį sprendimą, kuriuo atstatyti (atkurti) M. M. nuosavybės teises į jo 15 ha žemės, esančios (neskelbtina)., priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės už 7,5 ha negrąžintos M. M. žemės 6000000 Lt atlyginimo atmestini kaip nepagrįsti.
Tretysis suinteresuotas asmuo J. V. M. į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta, byla nagrinėtina jam nedalyvaujant ( ABTĮ 78 str.).
Skundas netenkinamas.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodė, jog siekia atkurti nuosavybės teises į jos tėvo M. M. iki šeimos ištrėmimo į Sibirą, t.y. iki 1948-05-22 valdytą žemę, esančią (neskelbtina). Jos teigimu, M. M. žemė yra užgrobta, į ją iki šiol neatstatytos nuosavybės teisės, pažeidžiant Konstituciją, Konstitucinio teismo nutarimus ir įstatymus, tačiau, atsižvelgiant į tai, kad teismas kitoje administracinėje byloje Nr. I-25-402/2012 jau yra atmetęs jos skundą dėl žemės grąžinimo natūra ir žalos dėl valstybės pareigūnų neteisėtų veiksmų priteisimo, ji šioje byloje siekia apginti savo pažeistas teises kitu būdu, o būtent, reiškia reikalavimą atlyginti jai priklausančios negrąžintos žemės dalies vertę, priteisiant už 7,5 hektaro negrąžintos tėvo žemės 6000 000 Lt ( šešis milijonus) litų.
Administracinėje byloje nėra ginčo, jog pareiškėjos A. O. M. ir jos brolio J. V. M. tėvas M. M. iki nacionalizacijos valdė 15 ha žemės sklypą, esantį (neskelbtina).
Nors pareiškėja nurodė, jog nuosavybės teisės į minėtą žemę nėra atkurtos teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau byloje esantys įrodymai patvirtina priešingas aplinkybes.
Administraciniai aktai-Kauno apskrities viršininko 2006m. spalio 26 d. įsakymas Nr. 02-05-11348 ( b.l. 13) bei 2006 m. spalio 26 d. Kauno apskrities sprendimas Nr. 52/11965 ( b.l. 14) patvirtina, jog nuosavybės teisės į visą pareiškėjos tėvo M. M. žemę, esančią (neskelbtina), buvo atkurtos pareiškėjos broliui J. V. M. K. apskrities viršininkui parinkus nuosavybės atkūrimo būdą, t.y. nurodant išmokėti kompensaciją pinigais už 15 ha žemės 18585 Lt.
Žemesnės instancijos teismas
Kauno apygardos administracinis teismas 2012-02-02 sprendimu administracinėje byloje Nr.1-25-402/2012 ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012-07-18 nutartimi administracinėje byloje Nr.A-525-2132/2012 konstatavo, jog nuosavybės teisės į M. M. žemę, t.y. į žemę, dėl kurios šioje byloje prašoma priimti administracinį sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, priteisiant pareiškėjai atlyginimą, nuosavybės teisės jau yra atkurtos, minėtų administracinių aktų teisėtumas yra patvirtintas res judicata galią turinčiu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. sprendimu, kurio pagrįstumą ir teisėtumą pripažino Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 16 d. nutartimi. Minėtuose teismų sprendimuose akcentuotas ginčo žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei ir jos perdavimo Lietuvos veterinarijos akademijai teisėtumas.
Šalies argumentai
Pareiškėja skunde nurodė, jog jos tėvui priklausanti žemė buvo užgrobta 1948-05-22, jų šeimą ištrėmus į Sibirą, iki šiol žemė yra laisva, neužstatyta. Pareiškėjos teigimu, jei žemė buvo reikalinga visuomenės poreikiams, ji galėjo būti paimta tik įstatymo nustatyta tvarka, jos paėmimui ir atlyginimui už ją turi būti taikomos Konstitucijos 23 str. ir CK 4.100 str. nuostatos.
Dėl ginčo santykių teisinio reglamentavimo minėtais įsiteisėjusiais teismo sprendimais (Kauno apygardos administracinis teismo 2012-02-02 sprendimu administracinėje byloje Nr.1-25-402/2012 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-07-18 nutartimi administracinėje byloje Nr.A-525-2132/2012) buvo pasisakyta, jog visa Lietuvos žemė (taip pat ir žemė, esanti (neskelbtina)) buvo nacionalizuota Liaudies Seimo priimta 1940 m. liepos 22 d. deklaracija dėl visos Lietuvos žemės paskelbimo valstybės nuosavybe. Aukščiausioji Taryba 1990 m. kovo 11 d. įstatymo „Dėl 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“ 4 punkte nustatė, kad „Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų“. Pripažindama nuosavybės atstatymą ir nuosavybės teisių tęstinumą, Aukščiausioji Taryba 1990 m. lapkričio 15 d. patvirtino šiuos teiginius: „Neginčytinai pripažįsta Lietuvos piliečių nuosavybės teisės tęstinumą“; „Nustatyti, kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti įstatymo apibrėžtose ribose ir tvarka išlikusį jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės susigrąžinti, gauti kompensaciją“. Būtent šiuo pagrindu ir buvo priimtas 1991 m. birželio 18 d. įstatymas ,,Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kurio 1 straipsnyje buvo nurodyta: „Šis įstatymas reglamentuoja Lietuvos Respublikos piliečių, iš kurių pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai suvisuomenintas nekilnojamasis turtas, kuris šio įstatymo priėmimo dieną yra valstybinių, visuomeninių, kooperatinių organizacijų (įmonių) ar kolūkių žinioje, nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas“. Įstatymų leidėjas, konstatuodamas, jog reikia atkurti Lietuvos piliečių neteisėtai nutrauktas nuosavybės teises, taip pat nustatė, kad tai turi būti vykdoma nustatyta tvarka ir nustatytomis sąlygomis. 1994 m. gegužės 27 d. nutarime Konstitucinis teismas konstatavo, kad atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, visiškai atkurti 1940 metais buvusios nuosavybės santykių sistemos objektyviai neįmanoma.
Pažymėtina, jog įstatymų leidėjas, šiais teisės aktais įtvirtinęs privatinės nuosavybės teisės instituto atkūrimą ir skelbdamas nuosavybės teisių tęstinumo nuostatą, kartu įtvirtino ir jos realizavimą, taikant ne visiškos, tačiau ribotos restitucijos principą. Teisingas atlyginimas už turtą, kuris buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais būdais nusavintas, negali būti sutapatinamas su teisingu atlyginimu už nuosavybę, kuri paimama visuomenės poreikiams, tuo atveju yra taikomas visiško atlyginimo principas (Konstitucinio teismo 2003 m. kovo 4d. nutarimas).
Motyvuojamoji dalis
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 58 straipsnio 2 dalį faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.
Apeliacine tvarka išnagrinėjus Kauno apygardos administracinio teismo administracinę bylą Nr. 1-25-402/2012, kurioje dalyvavo tos pačios šalys kaip ir šioje byloje, Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo 2012-07-18 nutartimi administracinėje byloje Nr.A-525-2132/2012 konstatavo, jog nei valstybės pareigūnai, nei valstybės institucijos neturi pareigos savo iniciatyva nagrinėti žemės grąžinimo piliečiams klausimo, nesant pačių piliečių pateiktų prašymų, todėl pareiškėjai neišreiškus savo valios atkurti nuosavybės teises į jos tėvui priklausiusią žemę ar jos dalį įstatymų nustatyta tvarka, nėra pagrindo konstatuoti ir valstybės institucijų ar tarnautojų neteisėto neveikimo. Taigi nagrinėjant administracinę bylą Nr. 1-25-402/2012 valstybės pareigūnų neteisėtų veiksmų nebuvo nustatyta. Toje byloje pareiškėja valstybės pareigūnų veiksmų neteisėtumą kildino kaip ir šioje byloje iš jų neveikimo, t.y. savavališko 1991-06-18 įstatymo ,,Dėl piliečių nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ nevykdymo.
Kadangi minėtais įsiteisėjusiais teismų sprendimais jau nustatyta, jog nuosavybės teisės į M. M. valdytą žemę yra atkurtos teisės aktų nustatyta tvarka, valstybės pareigūnų neteisėtų veiksmų M. M. nuosavybės atkūrimo procese nenustatyta, teismas nesutinka su pareiškėjos argumentais dėl M. M. žemės užgrobimo, nuosavybės teisių neatkūrimo, valstybės pareigūnų veiksmų neteisėtumo.
Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis numato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2006m. kovo 28 nutarime ( byla Nr. 33/03) yra konstatavęs, jog bendrosios kompetencijos teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susisaistymas savo pačių sukurtais precedentais (sprendimais analogiškose bylose) bei žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų, priimančių sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, susaistymas aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimais (precedentais tų kategorijų bylose) neišvengiamai suponuoja tai, kad minėti teismai turi vadovautis tokia atitinkamų teisės nuostatų (normų, principų) turinio, taip pat šių teisės nuostatų taikymo samprata, kokia buvo suformuota ir kokia buvo vadovaujamasi taikant tas nuostatas (normas, principus) ankstesnėse bylose, inter alia anksčiau sprendžiant analogiškas bylas ( 3.3p.).
Konkrečiu atveju nors pareiškėjos reikalavimas šioje byloje ir skiriasi nuo skundo administracinėje byloje Nr. I-25-402/2012 suformuluoto dalyko, tačiau faktinės aplinkybės iš esmės sutampa ir jos nebegali būti vertinamos kitaip, t.y. paneigiant įsiteisėjusiais teismo sprendimais (Kauno apygardos administracinio teismo 2012-02-02 sprendimu administracinėje byloje Nr. 1-25-402/2012 ir Lietuvos vyriausiasis administracinio teismo 2012-07-18 nutartimi administracinėje byloje Nr.A-525-2132/2012) nustatytą jų vertinimą ir ginčo teisinių santykių reglamentavimą, nes tokiu būdu būtų pažeisti imperatyvūs ABTĮ 58 str.2d., Teismų įstatymo 33 str.4d. reikalavimai, minėtų Konstitucinio teismo nutarimų nuostatos, pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, kuris suponuoja jurisprudencijos tęstinumą.
Šioje administracinėje byloje pareiškėjos nurodytos kai kurios papildomos faktinės aplinkybės, susijusios su 2006 m. spalio 26 d. Kauno apskrities sprendimo Nr. 52/11965 neįvykdymu. Anot pareiškėjos, kadangi kompensacija jos broliui neišmokėta, tai remiantis Konstitucinio teismo 1994m. gegužės 27 d. nutarimu, nuosavybės teisės iki šiol į ginčo turtą neatstatytos. Teismo nuomone, minėtos aplinkybės iš esmės nekeičia ginčo teisinio vertinimo.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-09-29 nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ 116 punkte įtvirtinta, jog sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo data yra laikoma nuosavybės teisių atkūrimo data. Pagal byloje esamus duomenis nustatyta, jog trečiajam suinteresuotam asmeniui šioje byloje J. V. M. 2006 m. spalio 26 d. Kauno apskrities sprendime Nr. 52/11965 nurodyta kompensacija neišmokėta dėl jo paties veiksmų, nenurodant nuosavybės teises atkuriančiai institucijai asmeninės sąskaitos duomenų. Pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka ir terminu nesikreipė į Nuosavybės teises atkuriančią instituciją dėl nuosavybės teisių į tėvo M. M. žemę nuosavybės teisių atstatymo ir šiuo metu objektyviai jau nebegali realizuoti savo teisių į nuosavybės teisių atkūrimą, nes jos atkurtos pilna apimtimi jos broliui. Tai nustatyta jau anksčiau minėtais įsiteisėjusiais teismų sprendimais. Pareiškėjui įstatymas suteikia teisę kreiptis į teismą tik dėl savo subjektinių teisių pažeidimo (ABTĮ 5 str.1d. ).Teismui nepateikta jokių duomenų, kad pareiškėja būtų įgaliota ginti savo brolio teises.
Įvertinus visumą nustatytų aplinkybių ir įrodymų, konstatuotina, jog nėra teisinio pagrindo pareiškėjos skundo reikalavimų tenkinimui. Skundas kaip nepagrįstas atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 d. 1 p.,
nusprendžia:
Skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.