- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2025-07-10
- Bylos Nr.
- 1A-312-1053/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-21490-2024-7
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ugnė Gailiūnienė, Mindaugas Povilanskas, Valerij Lauš
- Nuteistasis
- V. M.
- Nukentėjusysis
- J. G.
- Advokatai
- Liubovė Kuprusevičienė
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ugnės Gailiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Mindaugo Povilansko,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 26 d. nuosprendžio, kuriuo V. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 180 straipsnio 1 dalį ir jam skirta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, V. M. pripažintas recidyvistu, taip pat visiškai tenkintas nukentėjusiojo J. G. (J. G.) civilinis ieškinys ir iš V. M. nukentėjusiojo J. G. naudai turtinei žalai atlyginti priteista 400 Eur, visiškai tenkintas Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys ir iš V. M. Vilniaus teritorinei ligonių kasai nukentėjusiojo gydymo išlaidoms atlyginti priteista 59,98 Eur bei 5 procentų dydžio metinės palūkanos nuo šios priteistos sumos, skaičiuojant jas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos iki visiško žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės
1. V. M. panaudojęs fizinį smurtą pagrobė svetimą turtą, o būtent: jis 2024 m. birželio 6 d. apie 9.00 val., važiuodamas miesto autobusu Nr. 2G, autobusui privažiavus prie viešojo transporto stotelės ,,Savanorių pr.“, esančios adresu prie Savanorių pr. 33, Vilniuje, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, iš autobusu važiavusio J. G. galinės kelnių kišenės slapta ištraukė J. G. priklausančią juodos spalvos odinę piniginę, 20 Eur vertės, kurioje buvo 400 Eur grynųjų pinigų, o nukentėjusiajam J. G. pastebėjus vagystę, išlipus iš autobuso stotelėje ,,Savanorių pr.“ bei siekiant sulaikyti V. M., pastarasis, siekdamas išlaikyti iš nukentėjusiojo kišenės pagrobtą turtą, panaudojo fizinį smurtą J. G. atžvilgiu, suduodamas pastarajam vieną smūgį kumščiu į kairę akį, taip atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis ir tuo padarydamas J. G. muštinę žaizdą kairiame antakyje ir kraujosruvą viršutiniame voke, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu bei iš įvykio vietos pasišalino, tokiu būdu užvaldydamas svetimą, J. G. priklausantį 420 Eur vertės turtą. Šiais savo veiksmais V. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis V. M. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 26 d. nuosprendį pakeisti ir jo veiką perkvalifikuoti pagal BK 178 straipsnio 2 dalį bei skirti jam kitą bausmę arba sušvelninti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Nuteistasis taip pat prašo apklausti liudytoją E. S. (E. S.), kuris yra Vilniaus kalėjime, ir iškviesti kitą teismo medicinos ekspertą, kadangi pirmosios instancijos teisme dalyvavo šališkas ekspertas.
2.1. Skunde nuteistasis nurodo, kad pirmosios apklausos metu jis atsisakė duoti parodymus, nes buvo sukrėstas įtarimų ir tikrai nemušė nukentėjusiojo, iš kurio pavogė piniginę su joje buvusiais pinigais (400 Eur). Šią aplinkybę nuteistasis iš karto pripažino ir nukentėjusiojo atsiprašė, dėl šių veiksmų jis labai gailisi.
2.2. Nuteistasis skunde pažymi, kad nukentėjusysis parodė, jog siekdamas išlaikyti svetimą turtą (piniginę), nuteistasis sudavė jam smūgį į veido sritį ir pasišalino. Nuteistasis pirmosios instancijos teismo daug kartų prašė peržiūrėti vaizdo įrašus iš autobuso ir už jo ribų, nes nukentėjusiojo nemušė. Nukentėjusysis buvo neblaivus – 2,7 promilės. Nukentėjusysis tą dieną (ryte) gėrė alkoholinius gėrimus Vilniaus stoties bare, kur buvo ir nuteistasis. Nukentėjusysis bare visaip keikė vieną nuteistojo pažįstamą ir norėjo su juo muštis, tačiau nuteistasis to padaryti neleido. Dėl to nukentėjusysis labai supyko, siūlė muštis ir kitiems bare esantiems asmenims.
2.3. Nuteistasis skunde teigia, kad vagystė iš nukentėjusiojo įvyko neplanuotai. Nuteistasis važiavo iš Vilniaus stoties tuo pačiu autobusu kaip ir nukentėjusysis. Nuteistasis važiavo į Gerosios vilties narkologinį centrą, nes dalyvauja metadono programoje. Nuteistasis vagystę įvykdė dėl bare įvykusio konflikto taip norėdamas pamokyti nukentėjusįjį. Nuteistasis labai gailisi dėl tokio savo poelgio, atsiprašė nukentėjusiojo ir savo poelgį vertina neigiamai.
2.4. Skunde teigiama, kad nukentėjusysis tą dieną buvo labai girtas ir pats tiksliai neprisimena, kaip susižalojo antakį. Tai galėjo padaryti tiek pats krisdamas arba galėjo susimušti su kažkuo. Jei nukentėjusiajam ir buvo smogta, tai įvyko ne autobuse, kur viską fiksuoja vaizdo kameros. Pavogęs piniginę nuteistasis greitai pasišalino iš įvykio vietos, ką patvirtina vaizdo įrašai. Nukentėjusysis bandė vytis nuteistąjį, tačiau pasivyti jam nepavyko dėl stambaus kūno sudėjimo ir girtumo. Nors nukentėjusysis teigia, kad nebuvo nukritęs, tai labai abejotina dėl jo girtumo. Ekspertas teismo posėdyje paaiškino, kad mažai tikėtina, jog sužalojimas galėjo būti padarytas nukentėjusiajam nukritus ant lygaus paviršiaus, bet jei tai buvo kitas objektas – tai sužalojimas galėjo būti padarytas. Tačiau nei teisėjas, nei prokuroras, nei ekspertas nepaminėjo, kad nukentėjusysis buvo labai girtas, kas leidžia manyti, kad pats nukentėjusysis galėjo susižaloti.
2.5. Skunde pažymima, kad nukentėjusysis neneigė, jog buvo neblaivus, tačiau nurodė, kad išgėrė tik porą bokalų alaus, kas yra neįmanoma, nes jam nustatytas 2,7 promilių girtumas. Nukentėjusysis nurodė, kad nuteistasis pavogęs piniginę, iššoko iš autobuso ir nubėgo, o nukentėjusysis puolė jį vyti mėgindamas sulaikyti. Nukentėjusysis teigia, kad sušuko nuteistajam ir norėjo jam trenkti, tačiau nespėjo, nes nuteistasis trenkė pirmas. Tai yra neįmanoma, nes nuteistasis pabėgo. Policijos pareigūnai teigė, kad nuteistasis vykdo kišenvagystes viešajame transporte, tačiau tai yra netiesa, nes jis niekad nėra teistas už kišenvagystę.
2.6. Nuteistasis teigia, kad išbėgęs iš autobuso nesustojo ir netrenkė nukentėjusiajam. Nuteistasis piniginę su dokumentais numetė prie seniūnijos, kad ji galėtų būti grąžinta nukentėjusiajam. Nukentėjusysis norėjo apkalbėti nuteistąjį dėl jų konflikto stoties bare. Nukentėjusysis pirmos apklausos metu negalėjo nurodyti nuteistojo veido bruožų. Nuteistasis teisme prašė iškviesti liudytoją E. S., o ne J. P., kaip nurodo teismas. E. S. važiavo tuo pačiu autobusu ir matė visą įvykį, todėl jis galėtų paliudyti tikrąsias aplinkybes. Toje stotelėje, kur viskas įvyko, yra spaudos kioskas, tačiau policijos pareigūnai neapklausė kiosko darbuotojos. Išėjimas iš autobuso buvo tiesiai prieš kioską, todėl darbuotoja galėjo matyti visą įvykį. Be to, ten buvo ir Maxima parduotuvė, ant kurios yra kameros.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą nepateikta.
Šalies argumentai
4. Teismo posėdžio metu prokuroras iš dalies sutiko su apeliaciniu skundu – sutiko, kad nuteistojo padaryta nusikalstama veika būtų perkvalifikuota iš BK 180 straipsnio 1 dalies į BK 178 straipsnio 2 dalį, tačiau prašė palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 26 d. nuosprendžiu nuteistajam paskirtą bausmę. Nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
5. Nuteistojo V. M. apeliacinis skundas tenkintinas.
6. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalį apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, nebent nustato esminius BPK pažeidimus. Šia nuostata apibrėžiamos bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribos ir teismo pareiga patikrinti bylą tokia apimtimi, kuri nurodyta apeliaciniame skunde, taip pat papildomai patikrinti, ar priimant skundžiamą nuosprendį nėra padaryti esminiai BPK pažeidimai. Iš apeliacinio skundo turinio ir bylos medžiagos matyti, kad apeliantas prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, nesutinka su veikos kvalifikavimu pagal BK 180 straipsnio 1 dalį ir su jam paskirta bausme.
7. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo surinktus ir ištirtus įrodymus, palyginusi juos tarpusavyje, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (peržiūrėjusi vaizdo įrašus, apklaususi liudytoją J. S. (J. S.)) ir dar kartą išsamiai bei visapusiškai įvertinusi byloje surinktų įrodymų visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą: skundžiamas nuosprendis priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, t. y. netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus dėl veikos faktinių aplinkybių, todėl V. M. padaryta nusikalstama veika nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Dėl šios priežasties taip pat nuteistajam paskirta neteisinga bausmė ir netinkamai išspręstas žalos Vilniaus teritorinei ligonių kasai priteisimo klausimas.
Dėl nuteistojo padarytos veikos kvalifikavimo
8. Pagal BK 180 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti arba kitaip atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis pagrobė svetimą turtą. Byloje nekyla ginčo, kad pirmiau nurodytu laiku ir vietoje V. M. pagrobė svetimą turtą: iš J. G. kelnių kišenės ištraukė J. G. priklausančią juodos spalvos odinę piniginę, 20 Eur vertės, kurioje buvo 400 Eur grynųjų pinigų. Taigi esminė byloje ginčijama aplinkybė yra tai, ar buvo panaudotas fizinis smurtas.
9. Iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kad nuteistajam autobuse ištraukiant piniginę iš nukentėjusiojo J. G. kišenės ir iškart po to nuteistasis prieš nukentėjusįjį nepanaudojo fizinio smurto. Duomenų, galinčių patvirtinti nuteistojo grasinimą tuoj pat panaudoti fizinį smurtą arba kitokį atėmimą galimybės nukentėjusiajam priešintis, nėra, – to neparodė nei nukentėjusysis, nei kaltinamasis, nei apeliacinėje instancijoje liudytoju apklaustas J. S.. Ginčo dėl šių aplinkybių byloje taip pat nekyla.
Žemesnės instancijos teismas
10. Nukentėjusysis ir ikiteisminio tyrimo, ir bylos nagrinėjimo teisme metu parodė, kad nuteistasis fizinį smurtą prieš jį panaudojo (kumščiu trenkė į kairę akį) jiems jau išlipus iš autobuso, nukentėjusiajam besivejant nuteistąjį ir bandant jį su pagrobta pinigine sulaikyti. Šiuos nukentėjusiojo teiginius nuteistasis kategoriškai neigia. Pirmosios instancijos teismas nuteistojo veiką kvalifikuodamas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį nurodė, kad nukentėjusiojo parodymai esminėse detalėse, o būtent dėl V. M. panaudoto fizinio smurto, buvo nuoseklūs, nežymūs neatitikimai gali būti vertinami kaip streso išdava. Taip pat skundžiamame nuosprendyje pažymėta, kad J. G. atpažino V. M. kaip jo piniginę pagrobusį ir jam sudavusį asmenį, nukentėjusiojo parodymus dėl panaudoto fizinio smurto patvirtina specialisto išvada ir medicininio apsilankymo aprašymas, o ekspertas teisiamojo posėdžio metu parodė, kad nukentėjusiajam padaryti sužalojimai labiau būdingi smūgio sudavimui, o ne kritimui. Pirmosios instancijos teismas nurodo, kad nustatė, jog nukentėjusysis šio įvykio metu nebuvo nukritęs. Skundžiamame nuosprendyje teismas taip pat pažymėjo, kad nuteistojo parodymai nėra nuoširdūs, nes jis neatsivedė į posėdį prašomo apklausti asmens ir pats neatvyko į posėdį, dėl ko jam teko skelbti paiešką.
11. Pagrindines įrodymų vertinimo taisykles nustato BPK 20 straipsnio 5 dalis. Pagal šią nuostatą teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Reikalavimas išsamiai nustatyti bylos aplinkybes pažeidžiamas, kai teismo išvados daromos nesiėmus visų įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti, neįvertinus visų proceso metu surinktų bylai išspręsti reikšmingų duomenų, klaidingai pasisakant dėl atskirų įrodymų turinio ar įrodymų tarpusavio ryšio. Tai reiškia, kad teismas, vykdydamas pareigą išsamiai išsiaiškinti bylos aplinkybes, privalo teismo baigiamąjį aktą surašyti taip, jog iš jo turinio būtų aišku: 1) kad yra nustatytos visos toje byloje įrodinėtinos aplinkybės, o tuo atveju, kai pašalinti tam tikrų abejonių dėl reikšmingų aplinkybių nepavyksta, turi būti konstatuota, kad visos įmanomos įrodinėjimo priemonės yra išnaudotos, ir 2) kad išvados dėl byloje nustatytų aplinkybių yra tinkamai argumentuotos, t. y. darytos įvertinus tai aplinkybei nustatyti svarbius teismo proceso metu tinkamai ištirtus įrodymus. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-385-507/2016). Pažymėtina, kad pagal teismų praktiką išvada dėl asmenų (kaltinamųjų, nukentėjusiųjų, liudytojų) parodymų patikimumo daroma įvertinus parodymų nuoseklumą, detalumą, išsamumą, logiškumą ir palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais, gautais iš skirtingų šaltinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-440/2010, 2011 m. birželio 21 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-309/2011, 2019 m. lapkričio 12 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-264-976/2019).
12. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju suabsoliutinęs nukentėjusiojo parodymus ir netinkamai įvertinęs byloje esančius vaizdo įrašus, specialisto R. Raudžio paaiškinimus teisme, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytas įrodymų vertinimo taisykles.
13. Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus 2024 m. lapkričio 11 d. specialisto išvadoje Nr. G 3534/2024 (01), kaip pagrįstai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nustatyta: „J. G. padaryta muštinė žaizda kairiame antakyje ir kraujosruva viršutiniame voke. Sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, vienu trauminiu poveikiu, galimai užduotyje nurodyto įvykio metu.“ Teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme metu specialistas R. Raudys parodė, kad mažai tikėtina, jog nukentėjusiajam padarytas sužalojimas galėjo atsirasti jam pačiam nukritus ant lygaus paviršiaus, nebent jis būtų kritęs ant kitokio paviršiaus, būtų koks nors atsikišęs daiktas. Apeliacinės instancijos metu peržiūrėjus vaizdo įrašą 5-V4191-CAM3_20240606-085000-091000.mp4_002 jame matyti, kaip autobuse V. M. pagrobia iš J. G. kišenės piniginę, šis tai pastebi, jie susistumdo, tuo metu atsidaro autobuso durys, pro jas ir pro besistumdančius nuteistąjį bei nukentėjusįjį eina žmonės, susistumdymo metu J. G. griūva pro autobuso duris. Tai visiškai paneigia pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą, kad nukentėjusysis įvykio metu nebuvo nukritęs. Iš vaizdo įrašo tiksliai nematyti, ar nukentėjusysis griūdamas kur nors atsitrenkia būtent ta kūno dalimi, kurioje nustatytas sužalojimas (kairysis antakis, vokas). Kadangi jis išgriūva pro autobuso duris, negalima paneigti, kad jis galėjo atsitrenkti į autobuso slenkstį, kuris atitiktų specialisto apibūdintą kietą, atsikišusį paviršių.
14. Vaizdo įraše 6-V4191-CAM1_20240606-090111-090121.mp4 užfiksuota, kaip iš autobuso išbėga V. M. ir tik po kelių sekundžių iš autobuso išlipa nukentėjusysis, kuris bėga nuteistajam iš paskos. Pažymėtina, kad išlipęs nukentėjusysis dar trumpai bando susiorientuoti aplinkoje ir tik tada gerokai lėčiau, nei nuteistasis, bėga paskui V. M.. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nukentėjusysis buvo neblaivus, iš karto po įvykio jam nustatytas net 2,76 promilių neblaivumas (t. 1, b. l. 103), kas taip pat gali apriboti galimybes greitai orientuotis ir judėti. Visa tai taip pat sukelia abejones, ar nukentėjusysis apskritai galėjo pasivyti nuteistąjį, kad tarp jų galėtų įvykti fizinis kontaktas.
15. Apeliacinės instancijos teisme apklaustas liudytoju J. S., kuris užfiksuotas abiejuose minėtuose vaizdo įrašuose važiuojantis autobusu ir išlipantis toje pačioje stotelėje, kaip ir V. M. bei J. G., taip pat iš esmės patvirtino V. M. parodymus. J. S. parodė, kad matė, kaip V. M. ištrūko, vyriškis bandė bėgti iš paskos, buvo girtas, kritinėjo.
16. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-173/2014, 2018 m. lapkričio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-317-719/2018, 2019 m. birželio 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-97-895/2019 ir kt.). Vadovaujantis in dubio pro reo taisykle, baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai turi būti aiškinamos visos abejonės, kurių nepavyksta pašalinti bylos nagrinėjimo rungtyniškame procese metu, naudojantis BPK nustatytomis duomenų rinkimo, įrodymų tyrimo ir vertinimo priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. balandžio 28 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-109-628/2022, 2022 m. lapkričio 10 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-215-942/2022). Nagrinėjamu atveju, ištyrus ir sugretinus visus byloje esančius įrodymus, konstatuojama, kad nėra neginčytinai įrodyta, jog nuteistasis panaudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį. Taigi, nenustačius, kad nuteistasis, grobdamas svetimą turtą, prieš nukentėjusįjį panaudojo fizinį smurtą, grasino jį tuoj pat panaudoti ar kitaip atėmė galimybę nukentėjusiajam priešintis, nuteistojo veika negalėjo būti kvalifikuota kaip plėšimas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.
17. Turto pagrobimas, kai kaltininkas savo nusikalstamam sumanymui įgyvendinti nenaudoja nei fizinio smurto, nei psichinio smurto, nei atėmimo galimybės priešintis, kvalifikuotinas kaip vagystė pagal BK 178 straipsnio atitinkamą dalį. Vagystė paprastai apibrėžiama kaip tyčinis neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas arba fizinis užvaldymas, atimantis galimybę teisėtam jo savininkui tuo turtu naudotis, juo disponuoti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. sausio 26 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-35/2010, 2010 m. gegužės 11 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-254/2010, 2012 m. sausio 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2012).
18. BK 178 straipsnio 2 dalyje, be kita ko, numatyta baudžiamoji atsakomybė už kišenvagystę – svetimo turto pagrobimą viešoje vietoje iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. M. iš autobusu važiavusio J. G. galinės kelnių kišenės slapta ištraukė J. G. priklausančią juodos spalvos odinę piniginę, kurioje, be kita ko, buvo ir 400 Eur grynųjų pinigų. Ši aplinkybė apeliacinės instancijos teisme nėra ginčijama, be to, ją patvirtina ir byloje esantys vaizdo įrašai, ir nukentėjusiojo, ir paties nuteistojo duoti parodymai. Nuteistasis veikė tyčia – suprato svetimo turto pagrobimo viešoje vietoje (autobuse) iš J. G. drabužių pavojingą pobūdį, numatė, kad dėl tokios jo veikos J. G. gali patirti žalos, ir to norėjo.
19. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nustatytos šios faktinės aplinkybės: V. M. viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių (kišenvagystė): jis 2024 m. birželio 6 d. apie 9.00 val., važiuodamas miesto autobusu Nr. 2G, autobusui privažiavus prie viešojo transporto stotelės ,,Savanorių pr.“, esančios adresu prie Savanorių pr. 33, Vilniuje, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, iš autobusu važiavusio J. G. galinės kelnių kišenės slapta ištraukė J. G. priklausančią juodos spalvos odinę piniginę, 20 Eur vertės, kurioje buvo 400 Eur grynųjų pinigų, tokiu būdu užvaldydamas svetimą, J. G. priklausantį 420 Eur vertės turtą. Šiais savo veiksmais V. M. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.
Dėl nuteistajam paskirtos bausmės
20. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. M., atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą: padarytas vienas apysunkis tyčinis nusikaltimas nuosavybei savanaudiškais motyvais, nusikaltimas baigtas, į tai, kad nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jo atsakomybę sunkina tai, kad veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), kitus nuteistąjį charakterizuojančius duomenis – 40 metų amžiaus, iš jo žodžių vidurinio išsilavinimo, nevedęs, nedirbantis, anksčiau daug kartų teistas, baustas administracine tvarka, duomenų apie gydymąsi psichiatrijos ligoninėje ar priklausomybės ligų įskaitą valstybinis kaltintojas nepateikė. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, taip pat į tai, kad anksčiau nuteistajam skirtos terminuoto laisvės atėmimo ir arešto bausmės bausmei keliamų tikslų nepasiekė, jis nėra linkęs keisti savo nusikalstamo elgesio ir taisytis, laikytis įstatymų reikalavimų ir visuomenėje priimtų elgesio taisyklių, pirmosios instancijos teismas už nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymą, nuteistajam paskyrė terminuotą laisvės 2 (dvejiems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams.
21. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę V. M., laikėsi bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 straipsnyje, bei tinkamai įvertino iš esmės visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, skirdamas bausmes nurodė pakankamus jos rūšies ir dydžio parinkimo motyvus. Visgi teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką pirmosios instancijos teismas netinkamai kvalifikavo pagal BK 180 straipsnio dalį ir jo padaryta veika perkvalifikuotina pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, o BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika, atsižvelgiant į įstatymo leidėjo numatytą griežčiausią už ją galimą skirti bausmę (laisvės atėmimas iki ketverių metų), vertintina kaip mažiau pavojinga nei BK 180 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika (laisvės atėmimas iki šešerių metų). Be to, atsižvelgiama ir į tai, kad nuteistasis V. M. nuo pat baudžiamosios bylos nagrinėjimo teisme pradžios pripažino kaltę dėl kišenvagystės, dėl kurios jis ir pripažįstamas kaltu šiuo nuosprendžiu, apeliacinės instancijos teisme prokuroras sutiko, kad įrodymų dėl fizinio smurto panaudojimo trūksta ir veika buvo nepagrįstai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 1 dalį, ir jei šios pozicijos valstybinis kaltintojas būtų laikęsis nuo pat bylos nagrinėjimo teisme pradžios, būtų buvusi galimybė byloje atlikti sutrumpintą įrodymų tyrimą, dėl ko nuteistajam bausmė būtų mažinama trečdaliu. Įvertinusi visas šias aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teisinga bausmė V. M. yra laisvės atėmimas 1 (vieneriems) metams ir 8 (aštuoniems) mėnesiams. Teisėjų kolegijos vertinimu, ši bausmė yra proporcinga tiek nuteistojo padarytai nusikalstamai veikai, tiek jo asmenybei, tiek byloje susiklosčiusiai procesinei situacijai, ir padės pasiekti bausmės paskirtį.
Dėl civilinių ieškinių
22. BPK 109 straipsnyje numatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį.
23. Nagrinėjamu atveju Vilniaus teritorinė ligonių kasa buvo pareiškusi civilinį ieškinį dėl 59,98 Eur žalai, patirtai dėl nukentėjusiojo gydymo išlaidų, atlyginti. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad nuteistasis atsakingas už nukentėjusiajam J. G. padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą, padarė išvadą, jog civilinis ieškinys tenkintinas visiškai. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikavus iš BK 180 straipsnio 1 dalies į BK 178 straipsnio 2 dalį byloje nesant pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad V. M. galėjo prieš nukentėjusįjį panaudoti fizinį smurtą, Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys atmestinas.
24. Atsižvelgiant į tai, kad V. M. šiuo nuosprendžiu, kaip minėta, pripažintinas kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, aplinkybė, jog nuteistasis nukentėjusiajam padarė 400 Eur dydžio turtinę žalą, nagrinėjamu atveju nėra ginčijama, nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria nuspręsta visiškai tenkinti nukentėjusiojo civilinį ieškinį dėl 400 Eur dydžio turtinės žalos atlyginimo, priimta neteisėtai ar nepagrįstai.
Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo
25. Vilniaus apygardos teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl 212,50 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl nuteistojo atstovavimo apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo. Nagrinėjamoje byloje gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu BPK 51 straipsnio 1 dalies 10 punkto, 322 straipsnio 1 dalies pagrindu. Remiantis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Byloje nustatyta, kad kaltinamojo turtinė padėtis nėra gera, nes jis atlieka realią laisvės atėmimo bausmę, be to, turi būti atsižvelgiama ir į bylos nagrinėjimo apeliacinėje instancijoje baigtį – nagrinėjamu atveju nuteistojo apeliacinis skundas patenkintas, todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas šiuo atveju neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas. Atsižvelgiant į tai, antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš kaltinamojo nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
nuteistojo V. M. (V. M.) apeliacinį skundą tenkinti.
Pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. kovo 26 d. nuosprendį.
Nuteistojo V. M. veiksmus iš Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalies perkvalifikuoti į Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams ir 8 (aštuoniems) mėnesiams.
Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį atmesti.
Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.
Nepriteisti iš V. M. antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2025 m. birželio 16 d. pažymą.
Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.