Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

viešajame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje V. M., asmens kodas (duomenys neskelbtini), gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, deklaruota gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), nedirbantis, (duomenys neskelbtini) išsilavinimo, teistas:

1. 2008 m. birželio 19 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 178 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 2 dalį, paskiriant 15 MGL (1 950 Lt) dydžio baudą. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 26 d. nutartimi paskirta 15 MGL (1 950 Lt) dydžio bauda pakeista į 7 paras arešto;

2. 2011 m. rugsėjo 30 d. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 259 straipsnio 2 dalį (2 veikos), paskiriant 30 parų arešto bausmę;

3. 2012 m. balandžio 18 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį, 302 straipsnio 1 dalį , paskiriant 2 metų laisvės atėmimo bausmę, kuri subendrinta su Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta 2 metų laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas atidėtas 2 metams 6 mėnesiams;

4. 2013 m. rugsėjo 26 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 4 dalį, paskiriant 20 parų arešto bausmę, kuri subendrinta su Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta 2 metų 10 dienų laisvės atėmimo bausmė. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartimi atleistas nuo 20 parų arešto bausmės;

6. 2014 m. kovo 17 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 178 straipsnio 4 dalį, paskiriant 20 parų arešto bausmę. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartimi atleistas nuo 20 parų arešto bausmės;

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Teismo nustatytos aplinkybės

II. Byloje surinkti įrodymai

Motyvuojamoji dalis

III. Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir nusikalstamų veikų kvalifikavimo motyvai

Nors gynyba teigė, kad pirminės apklausos metu nukentėjusysis negalėjo nurodyti V. M. veido bruožų, teismas pastebi, jog ši aplinkybė nėra reikšminga, nes J. G. kaltinamojo bruožus nurodė vėliau, o, kaip jau minėta aukščiau, byloje nėra ginčo dėl to, kas pagrobė nukentėjusiojo piniginę, pats kaltinamasis tai pripažino. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, dėl kurių nukentėjusysis J. G. norėtų nepagrįstai apkalbėti V. M., tokių aplinkybių nenurodė ir kiti proceso dalyviai. Taip pat teismas nustatė, jog J. G. iki šio įvykio nebuvo sužalotas, tai patvirtino ir pats kaltinamasis. Be kita ko, tai patvirtina ir specialisto išvada, kuria nustatyta, kad J. G. padaryta muštinė žaizda kairiame antakyje ir kraujosruva viršutiniame voke, padaryta vienu trauminiu poveikiu. Sužalojimai vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu (1 t., b. l. 26). Papildomai pastebėtina, kad šiuos duomenis patvirtina ir medicininio apsilankymo aprašymas, iš kurio matyti, jog J. G. medikams nurodė, jog nepažįstamas asmuo jam trenkė į kairįjį antakį, apvogė (1 t., b. l. 23).

Nors gynyba kėlė versiją, kad nukentėjusysis galėjo susižaloti pats, ši versija atmestina. Teisiamojo posėdžio metu ekspertas R. R. paaiškino, kad nukentėjusiajam padaryti sužalojimai yra labiau būdingi smūgio sudavimui, o ne nukritimui, nebent nukentėjusysis būtų nukritęs ant nelygaus paviršiaus. Teismas nustatė, kad nukentėjusysis šio įvykio metu nebuvo nukritęs. Nepaisant to, kad specialisto išvada ir paaiškinimai nėra kategoriški, priešingai nei tvirtina gynyba, teismui nekyla jokių abejonių, kad nukentėjusiajam padaryti sužalojimai buvo padaryti būtent kaltinamojo V. M.

Papildomai pastebėtina, kad kaltinamasis V. M. teisminio nagrinėjimo metu taip pat parodė, kad norėtų, jog į teismą būtų iškviestas liudytojas J. P., kuris patvirtintų, kad J. M. nesudavė smūgio nukentėjusiajam, tačiau tokio asmens kaltinamasis neatsivedė į teismo posėdį, nenurodė jokių šį asmenį identifikuojančių duomenų, o ir pats neatvyko į kitą teismo posėdį. Dėl to jam teko paskirti kardomąją priemonę – suėmimą ir skelbti jo paiešką. Tai sustiprina teismo vidinį įsitikinimą dėl to, kad kaltinamasis, duodamas parodymus, nėra nuoširdus, siekia suklaidinti teismą, o jo parodymais galima remtis tik toje dalyje, kurioje juos patvirtina ir kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai.

Teismas pažymi, kad esminis plėšimo ir vagystės atribojimo kriterijus yra nusikaltimo padarymo būdas. Kaip vagystė kvalifikuojamas slaptas ar atviras, tačiau tik nesmurtinis (nenaudojamas nei fizinis, nei psichinis smurtas bei kitaip neatimama galimybė nukentėjusiajam priešintis) svetimo turto pagrobimas. Vagystė yra laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, kurie nėra atvirosios vagystės bendrininkai, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą; kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, bet ignoruoja šią aplinkybę. Plėšimo metu kaltininkas fizinį smurtą ar grasinimą tuoj pat jį panaudoti naudoja tam, kad įveiktų, pašalintų ar neutralizuotų asmenį kaip kliūtį, trukdančią pagrobti turtą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-73/2007; „Teismų praktika“ Nr. 27, p. 207–211).

Iš vaizdo įrašų matyti, kad autobuse V. M. paima piniginę iš nukentėjusiojo, vyksta grumtynės, po kurių kaltinamasis pabėga iš autobuso ir iš viešojo transporto stotelės. Teismas pažymi, kad vaizdo įrašuose, užfiksuotuose autobuso viduje, neužfiksuotas konkretus momentas, kai V. M. suduoda smūgį nukentėjusiajam J. G. Visgi, kaip matyti iš paties nukentėjusiojo parodymų, kaltinamasis V. M. sudavė jam smūgį į veidą, kai jie išlipo iš autobuso. Be to, kiek matyti iš byloje esančių vaizdo įrašų, iš autobusų stotelėje užfiksuotų vaizdų matyti tik tas momentas, kai V. M. pabėga iš viešojo transporto stotelės, tačiau paties jo išlipimo iš autobuso nematyti, tai užstoja kitos viešojo transporto priemonės. Nepaisant to, teismui nekyla abejonių, jog V. M. panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu ir tai padarė siekdamas išlaikyti pagrobtą turtą. Sugretinus aplinkybes, kad J. G. iškart kreipėsi į policiją, medikus, nuosekliai nurodė jo sužalojimo aplinkybes, o iki nagrinėjamo įvykio nebuvo sužalotas, tą aplinkybę pripažino ir kaltinamasis, tai leidžia teismui pagrįstai spręsti, jog nukentėjusysis buvo sužalotas būtent aptariamo įvykio metu ir būtent kaltinamojo V. M. smurtiniais veiksmais, suduodant smūgį į veido sritį, t. y. akį.

Taigi, šioje byloje teismas nustatė, kad kaltinamasis V. M. autobuse ištraukė nukentėjusiajam J. G. piniginę, po ko nukentėjusiajam pastebėjus vagystės faktą, kilo grumtynės, kurių metu kaltinamasis, siekdamas išlaikyti pagrobtą turtą, panaudojo fizinį smurtą, t. y. sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam J. G. į veido sritį. Pagal suformuotą teismų praktiką, jei va­gys­tės bū­du grobiant turtą, tačiau, dar jo neužvaldžius, panaudojamas smurtas siekiant išlaikyti paimtą turtą, tokia veika kvalifikuojama kaip plėšimas ((Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 2005 m. birželio 23 d. nutarimas Nr. 52 „Dėl teismų praktikos vagystės ir plėšimo baudžiamosiose bylose” 8 p., 11 p., Vilniaus apygardos teismo 2012 m. sausio 12 d. nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-197/2012). Iš teismo ištirtų ir nustatytų aplinkybių yra akivaizdu, kad kaltinamasis J. M. dar nebuvo užvaldęs nukentėjusiojo turto – piniginės su joje buvusiais grynaisiais pinigais, tačiau siekdamas šį turtą užvaldyti, sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam J. G. į akį.

Apibendrinant konstatuotina, kad pirmiau aptartų, teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų ir jų pagrindu nustatytų faktinių aplinkybių visuma leidžia spręsti, jog kaltinamasis V. M. 2024 m. birželio 6 d. apie 9.00 val., važiuodamas miesto autobusu Nr. 2G, autobusui privažiavus prie viešojo transporto stotelės ,,Savanorių pr.“, esančios adresu prie Savanorių pr. 33, Vilniuje, turėdamas tikslą pagrobti svetimą turtą, iš autobusu važiavusio J. G. galinės kelnių kišenės slapta ištraukė J. G. priklausančią juodos spalvos odinę piniginę, 20 Eur vertės, kurioje buvo 400 Eur grynųjų pinigų, o nukentėjusiajam J. G. pastebėjus vagystę, išlipus iš autobuso stotelėje ,,Savanorių pr.“ bei siekiant sulaikyti V. M., pastarasis, siekdamas išlaikyti iš nukentėjusiojo kišenės pagrobtą turtą, panaudojo fizinį smurtą J. G. atžvilgiu, suduodamas pastarajam vieną smūgį kumščiu į kairę akį, taip atimdamas galimybę nukentėjusiajam priešintis ir tuo padarydamas J. G. muštinę žaizdą kairiame antakyje ir kraujosruvą viršutiniame voke, vertinamus nežymiu sveikatos sutrikdymu bei iš įvykio vietos pasišalino, tokiu būdu užvaldydamas svetimą, J. G. priklausantį 420 Eur vertės turtą. Konstatuotina, kad kaltinamasis puikiai suvokė, ko siekia suduodamas smūgį nukentėjusiajam į akį ir norėjo taip veikti, taigi veikė tiesiogine tyčia.

Atsižvelgiant į anksčiau aptartas aplinkybes, darytina išvada, kad kaltinamojo V. M. veika kvalifikuotina kaip plėšimas pagal BK 180 straipsnio 1 dalį. Teismas pažymi, kad nuo 2025 m. vasario 1 d. naujoje BK 180 straipsnio 1 dalies redakcijoje numatyta papildoma bausmės rūšis – laisvės apribojimas, taigi ši redakcija švelnina kaltinamojo teisinę padėtį ir yra taikytina atgal (BK 3 straipsnio 2 dalis).

IV. Bausmės skyrimas

BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytos šios alternatyvios bausmių rūšys: laisvės apribojimas arba areštas, arba laisvės atėmimas iki šešerių metų.

BK 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmės paskirtis yra 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bendruosius bausmės skyrimo pagrindus nustato BK 54 straipsnis. Teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

Teismas, skirdamas bausmę V. M., atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą: padarytas vienas apysunkis tyčinis nusikaltimas nuosavybei savanaudiškais motyvais, nusikaltimas baigtas, į tai, kad nėra kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, jo atsakomybę sunkina tai, kad veiką padarė recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), kitus kaltinamąjį charakterizuojančius duomenis – (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, iš jo žodžių (duomenys neskelbtini) išsilavinimo, (duomenys neskelbtini), nedirbantis, anksčiau daug kartų teistas, baustas administracine tvarka (1 t., b. l. 136-137), duomenų apie gydymąsi psichiatrijos ligoninėje ar priklausomybės ligų įskaitą valstybinis kaltintojas nepateikė.

Įvertinęs visas paminėtas aplinkybes, teismas mano, kad kaltinamojo V. M. antivisuomeninės nuostatos yra įsišaknijusios, anksčiau jam skirtos terminuoto laisvės atėmimo ir arešto bausmės bausmei keliamų tikslų nepasiekė, kaltinamasis nėra linkęs keisti savo nusikalstamo elgesio ir taisytis, laikytis įstatymų reikalavimų ir visuomenėje priimtų elgesio taisyklių, todėl bausmės tikslai bus pasiekti V. M. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 180 straipsnio 1 dalyje, padarymą paskyrus sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Nustatydamas bausmės dydį, skaičiuojant nuo jos vidurkio ir vadovaujantis BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatomis, teismas įvertina tai, kad nėra kaltinamojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, atsižvelgia į aplinkybes, apibūdinančias padarytos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį (apysunkis tyčinis nusikaltimas nuosavybei, naudojant fizinį smurtą), kaltinamojo asmenybę, bei sprendžia, kad V. M. skirtina bausmė artima sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkiui.

Be to, pagal BPK 307 straipsnio 1 dalies 5 punktą ir BK 27 straipsnio nuostatas, kaltinamasis šiuo nuosprendžiu, įvertinus visų aukščiau aptartų aplinkybių visumą, pripažintinas recidyvistu.

Šioje byloje kaltinamajam V. M. buvo paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, kuri taikoma iki šiol. Teismo nuosprendžiu kaltinamajam paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Realiai gresianti griežta laisvės atėmimo bausmė, BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkto prasme, pripažįstama pagrindu taikyti suėmimą, nes tokioje situacijoje rizika, kad asmuo, būdamas laisvėje, vengs baudžiamojo persekiojimo, o šiuo atveju – nuosprendžio vykdymo, ir galimai bėgs (slėpsis), yra pagrįsta. Be kita ko, paskirdamas suėmimo terminą V. M. teismas pažymėjo, kad egzistuoja BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytas pagrindas taikyti kaltinamajam kardomąją priemonę – suėmimą, nes pagrįstai manoma, kad kaltinamasis, būdamas laisvėje, bėgs (slėpsis) nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ar teismo.

Atsižvelgiant į tai, siekiant užtikrinti nuosprendžio vykdymą ir eliminuoti galimą pasislėpimo nuo teismo ir nuosprendžio vykdymo riziką bei naujų nusikalstamų veikų darymą, V. M. iki šiol taikyta kardomoji priemonė – suėmimas – pratęstina iki įsiteisės nuosprendis (BPK 119 straipsnis, BPK 122 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

V. Dėl civilinių ieškinių

Pagal BPK 109 straipsnio 1 dalį, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, o BPK 115 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, teismas, remdamasis įrodymais dėl civilinio ieškinio pagrįstumo ir dydžio, visiškai ar iš dalies patenkina pareikštą civilinį ieškinį arba jį atmeta.

Baudžiamojoje byloje nukentėjusysis J. G. pareiškė civilinį ieškinį dėl 400 Eur turtinės žalos atlyginimo. Vadovaujantis BPK 44 straipsnio 10 dalies reikalavimais, nukentėjusiaisiais pripažinti asmenys, turi teisę gauti dėl nusikalstamos veikos jiems padarytos žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad kaltinamasis V. M. pripažįstamas kaltu dėl inkriminuotos nusikalstamos veikos ir jis pripažino pareikštą civilinį ieškinį, o ieškinys yra pagrįstas objektyviais duomenimis, teismas daro išvadą, kad nukentėjusiojo civilinis ieškinys dėl turtinės žalos tenkintinas visiškai, priteisiant jam 400 Eur dydžio sumą.

Be to, Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį 59,98 Eur dėl nukentėjusiojo gydymo išlaidų. Teismas nustatė, kad kaltinamasis J. M. atsakingas už nukentėjusiajam J. G. padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą, taigi kaltinamasis turi atlyginti civilinio ieškovo patirtą žalą. Teismo vertinimu, civiliniame ieškinyje nurodytos gydymo išlaidos atsirado dėl kaltinamojo padarytos nusikalstamos veikos, jos pagrįstos pridedamais įrodymais. Dėl to šis civilinis ieškinys tenkintinas visiškai.

VI. Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo, kiti klausimai

Vilniaus miesto apylinkės teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir VGTPT) pažyma dėl 608,21 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl kaltinamajai teiktos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos. Nagrinėjamoje byloje gynėjo dalyvavimas pripažintas būtinu Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 51 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu. Teismas nustatė, kad kaltinamasis yra suimtas. Nors prašoma priteisti nurodytų išlaidų suma už kaltinamajam suteiktą teisinę pagalbą yra reali ir pagrįsta, tačiau gali neigiamai paveikti kaltinamojo turtinę padėtį, kuri ir taip nėra gera, todėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimas šiuo atveju neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas, todėl prašymas dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo iš kaltinamojo netenkintinas.

Vadovaujantis BPK 94 straipsniu, daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – vaizdo įrašai, įrašyti į kompaktinę laikmeną, saugomą voke prie pirmo bylos tomo viršelio, nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktini saugoti prie bylos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 303–305, 307 straipsniais,

nusprendžia:

V. M. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalyje, ir skirti jam laisvės atėmimą 2 (dvejiems) metams 6 (mėnesiams).

Į bausmę įskaityti laiką, išbūtą laikinajame sulaikyme ir suėmime nuo 2025 m. vasario 27 d. 18.45 val. iki nuosprendžio paskelbimo dienos.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 27 straipsniu, pripažinti V. M. recidyvistu.

Visiškai tenkinti nukentėjusiojo J. G. civilinį ieškinį ir priteisti iš V. M. 400 Eur (keturis šimtus eurų) nukentėjusiojo J. G. naudai turtinei žalai atlyginti.

Visiškai tenkinti Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį ir priteisti iš V. M. Vilniaus teritorinei ligonių kasai 59,98 Eur (penkiasdešimt devynis eurus ir devyniasdešimt aštuonis euro centus) nukentėjusiojo gydymo išlaidoms atlyginti ir 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo šios priteistos sumos, skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško žalos atlyginimo.

V. M. paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti nepakeistą, o, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Nepriteisti iš V. M. antrinės teisinės pagalbos išlaidų pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymą.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 94 straipsniu, daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – vaizdo įrašus, įrašytus į kompaktinę laikmeną, saugomą voke prie pirmo bylos tomo viršelio, nuosprendžiui įsiteisėjus, palikti saugoti prie bylos.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Išaiškinti nagrinėjimo teisme dalyviams, kad byla apeliacine tvarka nagrinėjama tik esant apeliacinių skundų, paduotų nustatyta tvarka ir terminais. Apeliacinės instancijos teismas bylas nagrinėja žodinio proceso tvarka, išskyrus Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3251 straipsnyje nurodytus atvejus, kai byla apeliacine tvarka nagrinėjama rašytinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teisme byla negali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai: 1) apeliacinis skundas paduotas nuteistojo, išteisintojo ar asmens, kuriam byla nutraukta, padėtį bloginančiais pagrindais; apeliacinis skundas paduotas dėl nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitikimo bylos aplinkybių arba dėl nuosprendžio panaikinimo ir naujo nuosprendžio priėmimo arba tuo pagrindu, kad nuteistajam turėjo būti taikomos priverčiamosios medicinos prievartos priemonės; 2) proceso dalyvis prašo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka; 3) byloje būtina atlikti įrodymų tyrimą arba išklausyti žodinius proceso dalyvių paaiškinimus. Apeliaciniame skunde turi būti motyvuoti apelianto prašymai dėl bylos nagrinėjimo žodinio ar rašytinio proceso tvarkos.