Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. V. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo R. V. ieškinį atsakovui AB „ORLEN Lietuva“ dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinę pravaikštą ir neturtinės žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos dalies teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 str. 2 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Apelianto R. V. apeliacinis skundas netenkintinas.

Dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės (DK 129 straipsnis), sąlygų

Aiškinant ir taikant DK 129 straipsnį, reglamentuojantį darbo sutarties nutraukimą darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konstatuota, kad, norint nutraukti darbo sutartį šiuo pagrindu, būtina šių juridinių faktų visuma: tinkamai įgyvendinta darbdavio iniciatyva (darbuotojo įspėjimas); svarbi darbo sutarties nutraukimo priežastis; faktas, kad darbuotojas negali būti perkeltas jo sutikimu į kitą darbą. Darbuotojui užginčijus teismine tvarka darbo sutarties nutraukimą pagal DK 129 straipsnį, darbdavys privalo įrodyti šių faktų buvimą (CPK 178 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-227/2004; 2005 m. gruodžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-665/2005; kt.). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad 2009 09 09 darbdavys įspėjo R. V., kad yra pertvarkomas remonto–mechanikos cecho darbas, laipsniškai atsisakant šio padalinio veiklų ir, kad, pasibaigus įspėjimo terminui, 2009 11 10 jis bus atleistas iš darbo (1 tomas, 15 b. l.). Pats ieškovas nurodė, kad įspėjimas apie numatomą darbo sutarties nutraukimą jam buvo įteiktas 2009-09-09 (1 tomas, 1 b. l.). Iš bylos medžiagos matyti, kad 2009 09 25 AB „ORLEN Lietuva“ generalinis direktorius priėmė įsakymą, kuriuo patvirtino mechanikos–inžinerijos tarnybos remonto baro organizacinę struktūrą (1 tomas, 16–19 b. l.). Teismas taip pat nustatė, kad ieškovas dalyvavo atrankose į dvi laisvas darbo vietas, kurių vėliau pats atsisakė (3 tomas, 147 b. l.). Be to, pats ieškovas nurodė, kad nesidomėjo priežastimis, kodėl nepateko į atranką (2 tomas, 103 b. l.).

Dėl reikalavimų, keliamų įspėjimui apie atleidimą iš darbo dėl svarbių priežasčių pagal DK 129 straipsnį

Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad įspėjime apie atleidimą iš darbo darbdavio iniciatyva dėl svarbių priežasčių šios priežastys turi būti nurodytos taip, kad įspėjimas atitiktų savo paskirtį. Jame turi būti nurodyta konkreti darbo sutarties nutraukimo priežastis ir aplinkybės, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas (DK 130 str. 2 d. 1 p.). Įspėjime nurodytos darbo sutarties nutraukimo priežasties konkretumas vertinamas darbuotojo požiūriu, nes būtent darbuotojas turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties darbdavys ketina nutraukti darbo sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2005). Kartu kasacinio teismo pažymėta, kad neišsamus įspėjimo turinys savaime nėra prielaida pripažinti darbuotojo atleidimą iš darbo neteisėtu (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2005; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-186/2008). Teisėjų kolegija atmeta apelianto skundo argumentus dėl įspėjimo apie numatomą darbo sutarties nutraukimą turinio reikalavimų neatitikimo ir pažymi, kad įspėjimo turinys yra pakankamai informatyvus, jame išvardytos konkrečios darbo sutarties nutraukimo priežastys ir aplinkybės, įspėjimo terminas, numatoma atleidimo data, atsiskaitymo tvarka, papildoma informacija ir kt. aplinkybės (1 tomas, 15 b. l.).

Dėl svarbių priežasčių darbo sutarčiai darbdavio iniciatyva nutraukti

Įstatyme nepateikta svarbių priežasčių, kurioms esant darbdaviui leidžiama nutraukti neterminuotą darbo sutartį, sąrašo. DK 129 straipsnio 2 dalyje nurodytos tik tam tikros svarbių priežasčių, įgalinančių nutraukti darbo sutartį, rūšys, tai – ekonominės, technologinės priežastys, darbovietės struktūriniai pertvarkymai ir panašios svarbios priežastys. DK 129 straipsnis leidžia darbdaviui, laikantis teisės aktų nuostatų, kiekvienu atveju pačiam nuspręsti dėl darbo sutarties nutraukimo būtinumo ir konkretaus jos nutraukimo pagrindo elemento – konkrečių svarbių priežasčių (priežasties).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad teisme kilus ginčui dėl darbuotojo atleidimo iš darbo nurodytu pagrindu teisėtumo, darbdavys privalo įrodyti tų svarbių priežasčių, kuriomis jis grindė darbo sutarties nutraukimą, buvimą (CPK 178 str.). Teismas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 str. 6 d.), atsižvelgdamas į bylos aplinkybes, turi įvertinti, ar darbdavio nurodytos atleidimo iš darbo priežastys yra pakankamai svarbios, kad konkrečiu atveju sudarytų pagrindą nutraukti darbo sutartį pagal DK 129 straipsnį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2006; 2007 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2007).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, sprendžiant dėl pagrindo nutraukti darbo sutartį darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės, esminis dalykas yra atleidimo iš darbo priežasties svarba, bet ne jos priskyrimas kuriai nors grupei.

Nagrinėjamoje byloje atsakovas, atleisdamas ieškovą iš darbo DK 129 straipsnio pagrindu, rėmėsi ekonominėmis priežastimis, teigdamas, kad darbo sutartis nutraukiama dėl priežasčių, susijusių su remonto–mechanikos cecho darbo organizavimo pertvarkymu, atsisakant šio padalinio veiklų, įskaitant šiluminės elektrinės įrenginių priežiūros ir remonto baro veiklą, kuri perduodama rangovui (1 tomas, 90 b. l.).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismas spręsdamas dėl darbo sutarties nutraukimo darbdavio iniciatyva dėl ekonominių priežasčių teisėtumo, tiria ir nustato, ar realiai buvo darbdavio nurodytos ekonominės priežastys, dėl kurių reikėjo pertvarkyti įmonės, įstaigos darbą, ir, be kita ko, nutraukti darbo sutartis su tam tikrais darbuotojais pagal DK 129 straipsnį; ar į atleistų darbuotojų vietas nepriimta kitų darbuotojų; ar tam tikri etatai panaikinti realiai, t. y. ar vėliau jie nebuvo atkurti. Tačiau teismas neturi įgaliojimų vertinti etatų mažinimo, nulemto ekonominių priežasčių, tikslingumo ir pagrįstumo, t. y. negali vertinti, ar darbdavys tikslingai ir pagrįstai atsisakė vieno ar kito etato, nes tai – ne teismo kompetencija. Iš bylos medžiagos matyti, kad remonto–mechanikos cecho darbuotojai buvo perkeliami į kitą darbą (2 tomas, 22–26 b. l.). Iš 2009-02-04 AB „Mažeikių nafta“ neeilinio valdybos posėdžio protokolo Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad buvo nuspręsta įsteigti AB „Mažeikių nafta“ dukterinę bendrovę UAB „Remonto mechanikos centras“ (2 tomas, 124 b. l.). 2009-02-17 pritarta AB „Mažeikių nafta“ dukterinės bendrovės steigimui (2 tomas, 126 b. l.). 2009-10-26 leista likviduoti UAB „Remonto mechanikos centras“ (2 tomas, 125, 127 b. l.). Taip pat iš tarnybinių pranešimų matyti, kad buvo numatyta atsisakyti remonto–mechanikos cecho įrenginių remonto, priežiūros, rotacinių įrengimų, kitų veiklų (2 tomas, 128–131 b. l.). Atsižvelgiant į prieš tai nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad remonto–mechanikos cecho veikla realiai buvo pertvarkoma, laipsniškai atsisakant šio padalinio veiklų. Šias aplinkybes neginčija ir ieškovas (3 tomas, 118–130 b. l.)

Dėl DK 135 straipsnio aiškinimo ir taikymo ir įrodymų vertinimo

Kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal DK 135 straipsnio 2 dalį pirmenybės teisės taikymas priklauso nuo pirmenybės teisę turinčių darbuotojų kvalifikacijos, palyginti su visų kitų tos pačios specialybės darbuotojų, dirbančių toje darbovietėje, kvalifikacija. Darbuotojo kvalifikacija, reikšminga DK 135 straipsnio 2 daliai taikyti, suprantama kaip darbuotojo pasirengimo dirbti tam tikrą darbą laipsnis.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime nustatė, kad į laisvas vietas, tuo metu buvusias darbovietėje, visų pirma buvo perkelti asmenys, kurie vieni augina vaikus arba prižiūri kitus šeimos narius. Be to, pažymėjo, kad bendrovės personalo darbuotojai nurodė, kad neturėjo ieškovui pasiūlyti jokio kito darbo bendrovėje.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto skundo teiginiais, kad teismas pažeidė įrodinėjimo, įrodymų vertinimo ir įrodymų pakankamumo taisykles. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Teismas vertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Šios įrodymų vertinimo taisyklės išplėtotos ir atskleistos kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-130/2009; 2010 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-363/2010; kt.). Nagrinėjamu atveju teismas laikė, kad įrodymų pakanka, jog būtų išaiškintos visos bylos išnagrinėjimui reikšmingos aplinkybės ir yra sąlygos priimti teisingą sprendimą. Apeliantas nenurodo, kokių duomenų, reikšmingų ginčo sprendimui, yra teismui nepateiktuose dokumentuose, kokias aplinkybes jie patvirtintų arba paneigtų ir kaip galėtų paveikti teismo sprendimą ar jo dalį. Dėl to toks deklaratyvus apelianto pareiškimas nevertintinas kaip pakankamas pripažinti, kad padarytas įrodinėjimo taisyklių pažeidimas. Be to, tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog buvo pažeisti įrodinėjimo procesą nustatantys procesiniai įstatymai.

Dėl garantijų darbuotojų atstovams, atleidžiamiems iš darbo pagal DK 129 straipsnį

Atstovauti darbuotojų teisėms ir interesams bei juos ginti esant darbo santykiams gali profesinės sąjungos arba darbo taryba, išrinkta slaptu balsavimu visuotiniame darbuotojų kolektyvo susirinkime (DK 19 straipsnio dalis). Istoriškai yra susiklostę, kad darbuotojų teisių ir interesų atstovavimo bei gynimo funkcija yra suteikta profesinėms sąjungoms, formuojamoms įvairiais principais: profesiniu, pareiginiu, gamybiniu, teritoriniu ar kitais pačių profesinių sąjungų nustatytais principais. Atsižvelgdamas į tai, kad darbuotojų atstovų ir darbdavių interesai savo esme yra priešingi, įstatymų leidėjas, siekdamas apsaugoti darbuotojų atstovus, vykdančius savo funkciją, įtvirtino jiems atitinkamas garantijas. DK 134 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbuotojai, išrinkti į darbuotojų atstovaujamuosius organus (DK 19 straipsnis), laikotarpiu, kuriam jie išrinkti, negali būti atleisti iš darbo pagal DK 129 be išankstinio to organo sutikimo. Darbdavys, norėdamas gauti sutikimą atleisti iš darbo darbuotojų atstovą, turi kreiptis į atitinkamą darbuotojams atstovaujantį organą raštu, nurodydamas: 1) kurį darbuotojų atstovą ketinama atleisti iš darbo; 2) numatomą atleidimo iš darbo datą; 3) atleidimo iš darbo priežastis (pagrindą) ir aplinkybes, kuriomis motyvuojamas darbo sutarties nutraukimas; 4) atsiskaitymo su ketinamu atleisti darbuotoju tvarką. Ar patenkinti darbdavio pareiškimą duoti sutikimą atleisti darbuotojų atstovą, atstovaujamasis organas privalo nuspręsti per keturiolika dienų nuo pareiškimo gavimo ir sutikimą ar nesutikimą atleisti tokį darbuotoją iš darbo turi pateikti raštu (DK 134 straipsnio 2 dalis).

Profesinės sąjungos veikia, laikydamosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Profesinių sąjungų įstatymo bei kitų įstatymų Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų, ir savo veiklą grindžia nustatyta tvarka įregistruotais profesinės sąjungos įstatais (statutu) (Profesinių sąjungų įstatymo 4 straipsnis).

Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime remdamasis LR juridinių asmenų registro išrašo duomenimis (3 tomas, 78–81 b. l.) nurodė, kad ieškovas juridinių asmenų registre niekada nebuvo įregistruotas AB „Mažeikių nafta“ elektrinės profesinės sąjungos komitetu nariu, todėl sprendė, jog jis nebuvo įgijęs profesinės sąjungos komiteto nario teisinio statuso.

Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto skundo argumentais, kad teismas negalėjo remtis anksčiau minėtu išrašu, nes jis šalių nebuvo pateiktas į bylą, ir pažymi, kad vienas iš svarbių darbo bylų nagrinėjimo ypatumų – teismo vaidmuo, kurį reglamentuoja CPK 414 straipsnis. Pagal šią teisės normą teismo vaidmuo tokiose kaip nagrinėjama darbo bylose yra aktyvus (CPK 410 straipsnio 2 dalis).

Pažymėtina ir tai, kad iš 2007-01-10 AB „Mažeikių nafta“ Elektrinės profesinės sąjungos sąrašo, patvirtinto sąjungos pirmininko, matyti, jog ieškovas sustabdė savo įgaliojimus sąjungoje, o 2007-03-20 ir 2008-04-01 sąrašuose jis jau kaip profesinės sąjungos narys nenurodomas (1 tomas, 87–89 b. l.). Be to, 2009-11-09 AB „Mažeikių nafta“ Elektrinės profesinės sąjungos komiteto nariai davė sutikimą atleisti ieškovą iš darbo (1 tomas, 85 b. l.). Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad atsakovas, atleisdamas ieškovą iš darbo, nepažeidė LR DK reikalavimų.

Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundo motyvai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Teisėjų kolegijos vertinimu, kiti apeliacinio skundo motyvai nesudaro teisinio pagrindo panaikinti ar pakeisti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas.

Apeliacinės instancijos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.