- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-01-10
- Bylos Nr.
- 1A-118-468/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-66224-2017-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Daiva Kazlauskienė, Ugnius Trumpulis, Stasys Lemežis
- Kaltinamasis
- E. L.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Daivos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Stasio Lemežio, Ugniaus Trumpulio,
išteisintiesiems: E. L. (L.), jo gynėjui adv. Viačeslavui Beperšč ir jo atstovui pagal įstatymą T. L.
Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei Vidai Malunavičienei,
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Audriaus Matulionio apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2018-11-06 nuosprendžio, kuriuo
K. J. dėl kaltinimo padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje, išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
E. L. dėl kaltinimo padarius nusikaltimą, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje, išteisintas, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
1. K. J. ir E. L. buvo kaltinami tuo, kad jie, veikdami bendrininkų grupėje, pagrobė svetimą automobilį, o būtent: 2017-12-19 apie 14.30 val., būdami V. N. gyvenamojo namo, adresu (duomenys neskelbtini), virtuvėje, svetimo turto pagrobimo tikslu be V. N. leidimo slapta paėmę automobilio AUDI 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) raktelius, sėdo į prie namo stovintį V. N. priklausantį automobilį ir išvažiavo. Tokiu būdu, veikdami bendrai, pagrobė V. N. priklausantį 500 Eur vertės automobilį. Šiais savo veiksmais K. J. ir E. L. buvo kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 2 dalyje.
2. Vilniaus regiono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmai 2018-11-06 nuosprendžiu K. J. ir E. L. pagal BK 178 straipsnio 2 dalį išteisino, nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiasis prokuroras A.Matulionis apeliaciniu skundu prašo Vilniaus regiono apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų teismo 2018-11-06 nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį, kuriuo
-K. J. pripažinti kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir jam paskirti 1 metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant jį tęsti mokslą, bei nuo 21 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokslais.
-E. L. pripažinti kaltu pagal BK 178 straipsnio 2 dalį ir jam paskirti 1 metų laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant pradėti dirbti ar užsiregistruoti darbo biržoje arba tęsti mokslą, bei nuo 21 val. iki 6 val. būti namuose, jei tai nesusiję su darbu ar mokslais.
4. Prokuroro manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė ir aiškino baudžiamąjį įstatymą, nes nuosprendyje netinkamai išaiškinta pasisavinimo samprata, neįvertintas nusikalstamos veikos baigtumo momentas bei atitinkamai neteisingai įvertinti byloje esantys įrodymai bei padarytos neteisingos išvados.
5. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, išteisindamas K. J. ir E. L. dėl automobilių pagrobimo, netiesiogiai pritarė tam, kad nuosavybė gali būti neginama. Tokį sprendimą teismas motyvavo tuo, kad išteisintieji V. N. priklausantį automobilį neteisėtai paėmė tik norėdami laikinai pasinaudoti - pasivažinėti ir po to grąžinti savininkui, t. y. ne pasisavinimo tikslais. Teismas nuosprendyje nenurodė, koks svetimo daikto panaudojimas yra trumpalaikis ir neužtraukiantis jokios teisinės atsakomybės, o koks ilgalaikis ir užtraukiantis baudžiamąją atsakomybę pagal BK 178 straipsnio 2 dalį. Šioje situacijoje svarbu tai, kad nukentėjusysis V. N. nedelsiant, kai tik jam buvo pranešta, jog kieme nėra automobilio, kreipėsi į policiją, todėl, prokuroro manymu, akivaizdu, kad jis tokio elgesio netoleravo, nelaikė trumpalaikiu jo teisės pažeidimu ar nereikšmingu. Teigia, jog šiuo atveju prioritetu teismas laikė ne nukentėjusiojo, o kaltinamųjų interesus, nors kasacinės instancijos teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad humaniškumo principas turi būti derinamas su teisingumo principu, jog negali būti paneigta baudžiamosios teisės esmė ir paskirtis, formuojamos nebaudžiamumo nuotaikos, nepagarba įstatymui ar ignoruojami teisėti nukentėjusiųjų interesai. Taigi, priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas prieštarauja baudžiamojo įstatymo normų sistemai.
6. Pažymi, jog BK 178 straipsnyje numatytas nusikaltimas laikomas baigtu nuo to momento, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-61-489/2018). Taigi veikos baigtumo momentui nustatyti pakanka to, kad kaltininkas įgyja realią galimybę svetimą turtą valdyti, naudotis ir juo disponuoti pagal savo valią, ir savo veiksmais padaro žalos nukentėjusiajam. Sprendžiant klausimą, ar turto pagrobėjas, fiziškai užvaldęs svetimą turtą, jau buvo įgijęs realią galimybę svetimą turtą valdyti, naudotis ir juo disponuoti pagal savo valią, svarbu atsižvelgti į šio turto specifinius požymius ir paskirtį, laiko tarpą, kuriam kaltininkas buvo užvaldęs turtą, realias jo galimybes per šį laiką pasinaudoti turto naudingomis savybėmis, savo nuožiūra spręsti jo tolesnį likimą. Svarbu ir tai, ar kaltininkas buvo spėjęs pasišalinti iš įvykio vietos bei iš nukentėjusiojo ar kitų asmenų, galinčių sutrukdyti pagrobti turtą, akiračio. Kaltininko sulaikymas įvykio vietoje, kai jis jau buvo fiziškai užvaldęs, bet dar neturėjęs galimybės pasinaudoti svetimu turtu savo nuožiūra, paprastai vertintinas kaip nuo jo valios nepriklausanti aplinkybė, sukliudžiusi jam baigti nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-193/2005, Nr. 2K- 741/2007, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. rugsėjo 27 d. nuosprendis, priimtas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-343-453/2018). Prokuroro teigimu, iš šioje baudžiamojoje byloje esančių įrodymų matyti, kad K. J. bei E. L. 2017-12-19, apie 14.30 val., prieš automobilio AUDI 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) savininko - V. N. - valią (neteisėtai ir neatlygintinai), paėmę minėtą transporto priemonę, spėjo pasišalinti iš įvykio vietos bei iš nukentėjusiojo ar kitų asmenų, galinčių sutrukdyti pagrobti turtą, akiračio, tokiu būdu galėjo niekieno netrukdomi daryti turtui fizinį bei ūkinį poveikį - t. y. jį valdyti, disponuoti: nustatyti daikto teisinį likimą arba dėl jo sudaryti atlygintinius sandorius (pvz.: nepataisomai sugadinti automobilį ir parduoti jį detalėms), bei taikyti naudingąsias turto savybes savo poreikiams tenkinti (naudotis turtu). Šiuo atveju išteisintieji, nuvarydami nukentėjusiojo automobilį, siekė pasinaudoti juo pagal tiesioginę paskirtį. Automobilio paskirtis numatyta Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje, t. y. važiuoti keliu, kroviniams ir (ar) keleiviams vežti arba kitoms transporto priemonėms vilkti. Abu išteisintieji neneigė, kad nuvarydami svetimą automobilį, jie turėjo tikslą šiuo pasivažinėti, t. y. pasinaudoti automobilio teikiamomis naudingomis savybėmis. Išteisintieji įgijo galimybę savo nuožiūra spręsti tolesnį automobilio AUDI 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) likimą - t. y. jie laisvai galėjo keisti šio turto buvimo vietą, spręsti dėl šio automobilio naudingųjų savybių naudojimosi trukmės, ir jų veika buvo nutraukta ne laisva valia, o dėl padaryto eismo įvykio.
7. Be to, šiais savo veiksmais K. J. bei E. L. padarė žalos nukentėjusiajam, t. y. dėl neteisėtų K. J. bei E. L. veiksmų V. N. nuosavybės teisei kilo realūs BK 178 straipsnio 2 dalies dispozicijoje numatyti padariniai - jam buvo atimta reali galimybė naudotis, valdyti bei disponuoti nuosavu turtu - automobiliu AUDI 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) Šiuo atveju tas faktas, kad, kaip paaiškino K. J. ir E. L., jie apribojo galimybę nukentėjusiajam naudotis turtu tik laikinai, reikšmės padarinių atsiradimo momentui neturi, kadangi V. N. nuosavybės teisė buvo pažeista tuo metu - kai jis realiai neteko galimybės šiuo naudotis, valdyti bei disponuoti pagal savo valią bei nežinojo, koks jam priklausančio turto likimas, kur šis yra. Jo šeimai tuo metu buvo atimta galimybė naudotis minėto automobilio teikiamomis naudingomis savybėmis (dingus automobiliui iš darbo negalėjo būti parvežta nukentėjusiojo žmona ir sūnus). Turtinė žala nukentėjusiajam šiuo atveju pasireiškia ir tuo, kad dėl K. J. bei E. L. veiksmų buvo sudeginta dalis automobilyje AUDI 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvusio kuro, o pats automobilis - sudaužytas.
8. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, nebuvimą grindė ir tuo, kad kaltinamųjų K. J. ir E. L. veikoje nebuvo tyčios pagrobti ir pasisavinti V. N. priklausantį automobilį. Toks vagystės subjektyviojo požymio aiškinimas prieštarauja kasacinio teismo suformuotai praktikai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-83/2009, Nr. 2K-35/2010, Nr. 2K-254/2010). Subjektyvieji vagystės požymiai aiškinami taip, kad kaltininkas suvokia, jog paima svetimą daiktą, numato, kad nukentėjusysis jo neteks, o jis šį turi kaip nuosavą, ir to nori (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2012, Nr. 2K-282/2012). Taigi, šiuo atveju, sprendžiant dėl išteisintųjų tyčios, iš jų parodymų bei kitų objektyvių įrodymų matyti, kad jie suvokė, jog neteisėtai užvaldo svetimą automobilį, suvokė, kad sėkmingai pasišalinę iš įvykio vietos jie įgis realią galimybę šį turtą valdyti, naudotis ir disponuoti, kad tokiais veiksmais padarys žalos nukentėjusiajam ir norėjo taip veikti bei siekė numatytų padarinių, t. y. faktiškai jie siekė pasisavinti minėtą automobilį, tačiau pirmosios instancijos teismas išteisino K. J. bei E. L. vadovaudamasis tuo, kad šie turėjo tikslą naudotis automobilio naudingosiomis savybėmis tik laikinai. Su tokia teismo pozicija negalima sutikti, kadangi, kaip jau buvo minėta, BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyta nusikalstama veika laikoma baigta, kai kaltininkas užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo valią ir savo veiksmais padaro žalos nukentėjusiajam. Tuo tarpu BK 178 straipsnio 2 dalies dispozicija nenumato tokio nusikalstamą veiką šalinančio požymio, kaip laikinas pasinaudojimas (nesant būtinojo reikalingumo požymių). Veikos baigtumo momentui reikšmės neturi, ar kaltininkas pasinaudoja (ar siekia pasinaudoti) visomis nuosavybės teisę sudarančiomis teisėmis, ar tik viena iš jų. Mano, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra prieštaringos, nes teismas nurodė, kad K. J. bei E. L. siekė automobiliu laikinai pasinaudoti, t. y. pasivažinėti, o vėliau teigė, kad baudžiamojoje byloje nenustatyta, kad kaltinamieji būtų turėję kokį nors kitą automobilio paėmimo tikslą, t. y. sumanymą automobilį realizuoti, perleisti, ar patys naudoti.
9. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas, nustatydamas tyčios nebuvimą kaltinamųjų veiksmuose, išimtinai rėmėsi tik pačių kaltinamųjų parodymais, kurie negali būti laikomi patikimais, nes tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo nuoseklūs ir keitėsi, be to, taip pat prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Atkreipia dėmesį ir į tai, kad vertindamas kaltinamųjų parodymus teismas nebuvo nuoseklus-vertindamas išteisintųjų parodymus dalyje dėl to, ar nukentėjusysis V. N. buvo davęs leidimą išteisintiesiems pasinaudoti jam priklausančiu automobiliu konstatavo, kad E. L. ir K. J. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu davė nenuoseklius, kitai tyrimo metu surinktai medžiagai prieštaraujančius parodymus, t. y. iš teismo motyvų matyti, kad laikė nepatikimais ir juos atmetė, o kitu atveju - nustatydamas tyčią - visiškai šiais pasitikėjo ir išimtinai jais grindė padarytas išvadas. BPK 20 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad įrodymais, kuriais leistina grįsti nuosprendį, gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais, t. y. patikimais įrodymais, dėl to grįsdamas išvadas ir išteisinamąjį nuosprendį įrodymais, kurie paties teismo buvo pripažinti nepatikimais, pirmosios instancijos teismas padarė BPK 20 straipsnio 4 punkto, 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto pažeidimą.
10. Prokuroro manymu, K. J. ir E. L. veika buvo baigta tuo metu, kai jiems atsirado galimybė su V. N. automobiliu elgtis pagal išteisintųjų valią, t. y. disponuoti savo nuožiūra, dėl jų veiksmų nukentėjusiajam atsirado BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyti padariniai – t. y. pažeista jo nuosavybės teisė. Taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad automobilis teisėtam savininkui buvo grąžintas todėl, kad buvo padarytas eismo įvykis, o ne dėl aktyvių išteisintųjų veiksmų. Priešingai, po eismo įvykio išteisintieji dėjo visas pastangas, kad galėtų toliau važiuoti, t. y. bandė patys išstumti automobilį, prašė liudytojo S. J. išstumti iš griovio, po eismo įvykio jie pateikė melagingas žinias liudytojams, jog automobilis priklauso vienam iš išteisintųjų, taip pat siūlė susitarti dėl elektros skydinės sutaisymo, kad nebūtų kviečiama policija, o įvykis būtų nuslėptas. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė šias nustatytas bylos aplinkybes, o rėmėsi išimtinai nepatikimais išteisintųjų parodymais ir padarė išvadas aiškiai prieštaraujančias baudžiamosios bylos duomenims.
11. Teismo posėdžio metu išteisintasis K. J., jo įstatyminis atstovas ir gynėjas, bei išteisintasis E. L., jo įstatyminis atstovas ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą atmesti, prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti.
Motyvuojamoji dalis
III.Apeliacinės instancijos teismo išvados
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro Audriaus Matulionio apeliacinis skundas atmetamas.
12. Pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo baudžiamąją bylą, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir priėmė teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.
13. Pažymėtina, jog baudžiamosios atsakomybės taikymo pagrindu gali būti tik veika, atitinkanti baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį, o asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jei jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką.
14. BK 178 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad tas, kas atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilį, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį, baudžiamas bauda arba areštu, arba laisvės apribojimu, arba laisvės atėmimu iki šešerių metų.
15. Vagystė (arba svetimo turto pagrobimas) baudžiamojoje teisėje ir teismų praktikoje paprastai apibrėžiama kaip tyčinis neteisėtas ir neatlygintinas svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas arba fizinis užvaldymas, atimantis galimybę teisėtam jo savininkui tuo turtu naudotis, juo disponuoti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35/2010, Nr. 2K-254/2010, Nr. 2K-6/2012, Nr. 2K-517-203/2015). Pažymėtina, jog teisiškai vertinant, ar buvo padaryta vagystė (svetimo turto pagrobimas), reikia nustatyti ne vien tik objektyviąsias aplinkybes, bet ir subjektyviąsias, t. y. tyčinę kaltės formą. Teismų praktikoje aiškinant vagystei būdingą tyčios turinį pabrėžiama, kad svetimo turto užvaldymas konstatuojamas tais atvejais, kai kaltininkas neabejotinai suvokia, jog paima svetimą daiktą, numato, kad šio daikto savininkas neteks, o kaltininkas jį turės kaip nuosavą, ir to nori (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2012, 2K-282/2012) arba suvokia, jog neteisėtai ir neatlygintinai pasisavina svetimą turtą, ir to nori (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2012).
16. Taigi nusikaltimas, numatytas BK 178 straipsnio 2 dalyje, padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad turtas svetimas ir nori jį neatlygintinai užvaldyti, t. y. pasisavinti. Kartu jis supranta, kad savininkui ar kitam jo valdytojui bus padaryta materialinė žala. Taigi vertinant, ar E. L. ir K. J. veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, sudėtis, svarbu nustatyti, kokį tikslą turėjo išteisintieji paimdami automobilio raktelius ir išvažiuodami iš nukentėjusiojo namų, t. y. atskleisti jų tyčios turinį.
17. Ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme E. L. ir K. J. neneigė, kad jie važinėjosi V. N. priklausančiu automobiliu, tačiau aiškino, kad automobilį būtų grąžinę. Įvykus eismo įvykiui, išsigando atsakomybės, todėl pabėgo. Iš E. L. ir K. J. parodymų matyti, kad jie į V. N. namus kartu su nukentėjusiuoju atvyko 2017-12-18, vartojo alkoholį. Nukentėjusiojo namuose liko nakvoti. Atsibudus ir nukentėjusiojo sutuoktinei išvažiavus į darbą, jie pasiliko kartu su V. N. Kaimynas juos kartu su nukentėjusiuoju apie 12 val. nuvežė į Trakus, kur pastarasis nusipirko dar alkoholio. Grįžus į namus, nukentėjusysis vartojo alkoholį, jie kalbėjosi, pastarasis pats pasiūlė, kad jie pasivažinėtų jam priklausančia transporto priemone, jie taip ir padarė, tačiau nesuvaldė automobilio ir įvažiavo į elektros skydinę (t. 2, b. l. 50-51, 51-53). Iš tiesų iš išteisintųjų parodymų analizės matyti, jog jų aiškinimas apie kai kurias su įvykiu susijusias aplinkybes skyrėsi (apie tai, ar jie kartu su V. N. 2017-12-18 vartojo alkoholį, kuris iš jų vairavo nukentėjusiajam priklausančią transporto priemonę), tačiau viso proceso metu tiek E. L., tiek K. J. nuosekliai aiškino, kad jie tikslo pasisavinti V. N. priklausančią transporto priemonę neturėjo. Esant nesutapimams tarp išteisintųjų parodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais vadovavosi tiek, kiek juos patvirtina kiti objektyvūs bylos faktiniai duomenys.
18. Tai, kad išteisintieji 2017-12-19 iš nukentėjusiojo namų neišvažiavo, o ir toliau ten leido laiką, buvo vartojamas alkoholis, patvirtino ir V. N.. Jis aiškino, kad E. L. ir K. J. leido likti namuose ir laukti žmonos, kuri juos būtų nuvežusi į Trakus, o pats, apsvaigęs nuo alkoholio, nuėjo miegoti, kol buvo pažadintas kaimyno, pranešusio, jog kieme nėra pastarojo automobilio, įprastoje vietoje – ant pakabos - nebuvo ir transporto priemonės raktelių, kambaryje kabojo K. J. striukė, todėl nukentėjusysis supratęs, kad automobilį paėmė išteisintieji, paskambino Bendruoju pagalbos centro telefonu (t. 2, b. l. 53).
19. Iš duomenų apie praneštą automobilio dingimą matyti, kad neblaivus pranešėjas (V. N.) 2017-12-19 15:14 skambučiu į Bendrąjį pagalbos centrą informavo, kad prieš 2 val. iš jo kiemo buvo pavogtas jo sidabrinės spalvos automobilis Audi (t. 1, b. l. 8). V. N. nurodyta informacija pagalbos centro operatorei neprieštarauja išteisintųjų aiškinimui, kada jie pasiėmė nukentėjusiojo automobilį. Iš pranešimo apie eismo įvykį, kurio metu automobilis AUDI 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) įvažiavo į elektros skydinę, matyti, kad pranešėjo skambučio data ir laikas yra 2017-12-19 14:44 (t. 1, b. l. 6-7). Taigi jie nesuvaldė transporto priemonės ir atsitrenkė į elektros skydinę automobiliu važinėjęsi ne daugiau, kaip 2 valandas. Iš 2017-12-19 Vilniaus apskr. VPK (duomenys neskelbtini) r. PK Veiklos skyriaus vyr. tyrėjo D. M. tarnybinio pranešimo matyti, kad eismo įvykis užfiksuotas, adresu (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 63), t. y. mažiau nei 3 km. atstumu nuo (duomenys neskelbtini) kaimo, kuriame gyveno V. N. Taigi išteisintieji automobiliu važinėjosi (duomenys neskelbtini) kaimo apylinkėse. Tai, kad išteisintieji beveik per 2 valandų laikotarpį nenutolo nuo (duomenys neskelbtini) kaimo, automobiliu važinėjosi (duomenys neskelbtini) rajone, patvirtina E. L. ir K. J. aiškinimą, kad jie neturėjo jokio kito tikslo, kaip tik pasivažinėti V. N. priklausančiu automobiliu, t. y. trumpai juo pasinaudoti.
20. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimtame išteisinamajame nuosprendyje, neatskleidė, koks svetimo turto panaudojimas yra trumpalaikis, t. y. neužtraukiantis baudžiamosios atsakomybės, o koks ilgalaikis, užtraukiantis baudžiamąją atsakomybę. Atkreiptinas prokuroro dėmesys, jog, sprendžiant dėl asmens kaltės įvykdyti vagystę yra svarbu ne tai, kiek laiko asmuo naudojosi automobiliu, tačiau koks buvo jo transporto priemonės paėmimo be savininko žinios tikslas. Byloje nėra jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad išteisintieji, paėmę transporto priemonę, būtų bandę ją paslėpti, parduoti arba kaip nors kitaip realizuoti ar kokiomis nors priemonėmis nustatyti daikto teisinį likimą. Vis dėlto, net ir trumpas naudojimosi transporto priemone laikas, turint tikslą automobilį pasisavinti, galėjo būti pakankamas, jog būtų imtasi tam būtinų priemonių (būtų stengiamasi su automobiliu nuvažiuoti kuo toliau, jį paslėpti, apsunkinant transporto priemonės suradimą, ar bandoma jį realizuoti kitais būdais). Išteisintieji tokių veiksmų nesiėmė. Teisėjų kolegijos manymu, išteisintųjų aiškinimą, kad jie automobilį pasiėmė tik pasivažinėti ir norėjo grąžinti nukentėjusiajam patvirtina ir ta V. N. nurodyta aplinkybė, kad vienas iš išteisintųjų pas jį namuose šaltu metų laiku – žiemą paliko savo striukę, t. y. asmeninį daiktą. Byloje nėra jokių kitų duomenų, patvirtinančių išteisintųjų turėtą išankstinį tikslą automobilį pagrobti ar tokį tikslą susiformavus vėliau, važinėjantis automobiliu.
21. Išteisintieji E. L. ir K. J. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme aiškino, kad jie automobilį paėmė ne savavališkai, o nukentėjusiajam pačiam pasiūlius, kalbantis apie tai, kad E. L. tuoj sueis 18 metų, todėl tėvai jam žada nupirkti automobilį. Nukentėjusysis V. N. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme kategoriškai neigė, kad E. L. ir K. J. automobilį pasivažinėti paėmė su jo leidimu. Vis dėlto, 2018-04-23 V. N. pasirašytame prašyme nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodyta, kad 2017-12-19 jis buvo neblaivus, todėl galimai neprieštaravo, kad vaikinai pasinaudotų automobiliu (t. 1, b. l. 29). V. N. patvirtino, kad jis tokį prašymą pasirašė T. L. ir pastarojo seseriai atvykus pas jį į namus ir jiems atlyginus padarytą žalą, tačiau aiškino, kad teksto neperskaitė ir į prašymo turinį nesigilino, tvirtino, jog jis tikrai nebūtų sutikęs, kad neblaivūs jaunuoliai naudotųsi jo automobiliu. Tai, kad V. N. niekada neleidžia automobiliu naudotis svetimiems asmenims, išskyrus atvejus, kai jis pats važiuoja kartu su jais, teisiamojo posėdžio metu nurodė nukentėjusiojo šeimos nariai (dukra G. N. (t. 2, b. l. 54), žmona D. N. (t. 2, b. l. 55-56)) ir liudytojas J. U. (t. 2, b. l. 55). Tačiau tam, jog būtų galima spręsti apie tai, ar nukentėjusysis žodžiu arba savo veiksmais suteikė pagrindą išteisintiesiems manyti, kad jis neprieštarauja, jog jaunuoliai pasivažinėtų jo automobiliu, svarbu įvertinti nukentėjusiojo ir išteisintųjų santykį įvykio metu.
22. V. N. patvirtino, jog jis pats pakvietė E. L. ir K. J. pas jį į namus išgerti. Be to, vieną iš vaikinų V. N. pažinojo, nes jis yra pastarojo klasės draugo sūnus. Nukentėjusysis su išteisintaisiais savo namuose vartojo alkoholį, taip pat jis pastariesiems leido nakvoti jo namuose. Nukentėjusysis vaikinų iš savo namų neišprašė ir kitos dienos rytą. Jis, nusprendė tęsti išgertuves, kartu su E. L. ir K. J. Trakuose dar įsigijo alkoholinių gėrimų ir vėl laiką leido namuose, pats, palikęs jaunuolius, nuėjo pamiegoti. Tokie nukentėjusiojo veiksmai rodo, kad V. N. maloniai laiką leido jaunuolių draugijoje ir išteisintaisiais pasitikėjo. Iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato Veiklos skyriaus 2018-02-07 kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad, nors V. N. Bendruoju pagalbos centro telefonu paskambino, norėdamas pranešti apie jo atžvilgiu įvykdytą vagystę, tačiau aiškino, kad automobiliu važinėjasi vaikinukai, sakė, kad jam automobilio negaila, nes tai yra sena transporto priemonė, teigė, kad jam baisu, nes su ja kažkur išvažiavo septyniolikmečiai vaikai, sakydamas: „bet kam – aš vaikams – vaikai septyniolikmečiai“ (t. 1, b. l. 78-79). Taigi iš V. N. pokalbio su Bendrojo pagalbos centro operatore matyti, kad pastarasis buvo sunerimęs, kad jam priklausančiu automobiliu važinėjasi septyniolikmečiai asmenys. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad E. L. ir K. J. aptartus nukentėjusiojo veiksmus, matydami, jog V. N. automobilį vairuoja ir jo kaimynas J. U., galėjo vertinti ir suprasti, kaip pritarimą pasivažinėti jam priklausančia transporto priemone.
23. Prokuroro manymu, tai, kad E. L. ir K. J. pavogė V. N. priklausantį automobilį patvirtina ir ta aplinkybė, kad jie pasišalino iš įvykio vietos bei iš nukentėjusiojo ar kitų asmenų, galinčių sutrukdyti pagrobti turtą, akiračio. Tačiau vien ta aplinkybė, jog išteisintieji, nutarę pasivažinėti automobiliu, išvažiavo iš nukentėjusiojo kiemo ir važinėjosi netoliese (duomenys neskelbtini) kaimo, nepatvirtina nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 2 dalyje, sudėties buvimą jų veiksmuose.
24. Kaip jau minėta išteisintieji E. L. ir K. J. automobiliu važinėjosi tol, kol jo nesuvaldė ir atsitrenkė į elektros skydinę. K. J. aiškino, kad, sukėlus eismo įvykį, iškviestas statybos darbuotojo, atvažiavo elektros skydinės šeimininkas, kuris apie įvykį pranešė policijai. Jie išsigando atvyksiančios policijos, buvo praleidę pamokas, todėl su E. L. nusprendė pabėgti (t. 2, b. l. 50-51). Tai, kad buvo išsigandęs dėl to, jog jiems dėl sukelto įvykio bus skiriamos baudos, patvirtino ir E. L. (t. 2, b. l. 53). Liudytojas M. Š. parodė, kad sukėlę eismo įvykį išteisintieji prašė, kad jis nekviestų policijos, sakė, kad jau yra sulaukę 18 metų, taip pat nenorėjo, kad į įvykio vietą būtų kviečiami jų tėvai (t. 2, b. l. 56). Iš liudytojo įvykio vietoje statybininku dirbusio S. J. parodymų matyti, kad E. L., paklaustas, ar jiems negaila automobilio, aiškino, kad transporto priemonę įsigijo už 50 Eur (t. 2, b. l. 56). Taigi išteisintieji liudytojams apie tai, kad automobilis priklauso V. N., o transporto priemonę pasiėmė tik pasivažinėti nepasakė, nenurodė savo tikro amžiaus ir neprašė, jog apie įvykį būtų informuotas transporto priemonės savininkas bei jų tėvai. Tačiau, vertinant išteisintųjų veiksmus po sukelto eismo įvykio, svarbu atsižvelgti į tai, kad jie įvykio metu nebuvo sulaukę pilnametystės, nei K. J., nei E. L., kuris 2018-03-02 nutarimu buvo nubaustas už turto sugadinimą, padarytą pažeidžiant Kelių eismo taisykles, pasitraukimo iš įvykio vietos, neturėjo teisės vairuoti, kartu su V. N. vartojo alkoholį, naktį negrįžo į namus, 2017-12-19 praleido pamokas, savo veiksmais apgadino nukentėjusiajam priklausančią transporto priemonę. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokį išteisintųjų elgesį, nenurodant tikslių savo duomenų ir pasišalinant iš įvykio vietos, vertino, kaip jų siekį išvengti administracinės atsakomybės ir baimę dėl gresiančių pasekmių.
25. Pažymėtina, kad nusikaltimo, numatyto BK 178 straipsnio 2 dalyje, sudėtis materialioji, todėl jos baigtumo momentas sietinas su turtinės žalos padarymu. Realiai turtinė žala atsiranda ne nuo turto paėmimo, bet nuo jo pasisavinimo momento, kai kaltininkas turi realią galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti turtu pagal savo nuožiūrą. Prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad turtinė žala nukentėjusiajam pasireiškia tuo, kad dėl E. L. ir K. J. veiksmų buvo sudeginta dalis automobilyje AUDI 80, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvusio kuro, o pats automobilis buvo sudaužytas. Šiame kontekste pažymėtina tai, kad, nors E. L. ir K. J. veiksmais buvo padaryta žala nukentėjusiajam, apgadinant jo automobilį eismo įvykio metu, už kurį E. L. buvo nubaustas administracine tvarka, tačiau žala nukentėjusiajam buvo atlyginta. Nukentėjusysis V. N. patvirtino, kad jam T. L. sumokėjo 50 Eur daugiau, nei jis buvo įvertinęs išteisintųjų veiksmais jam padarytą žalą dėl automobilio apgadinimo eismo įvykio metu.
26. Taigi byloje nėra jokių objektyvių duomenų, paneigiančių E. L. ir K. J. aiškinimą, kad jie nesiekė užvaldyti V. N. priklausantį automobilį ir tokiu būdu nukentėjusiajam padaryti žalą. Jiems automobilio prireikė panorus pasivažinėti. Jei ne eismo įvykis, jie automobilį būtų grąžinę. Aptarti faktiniai duomenys neabejotinai patvirtina, kad išteisintieji, paimdami pažįstamo V. N. automobilį, turėjo tikslą ne jį pasisavinti, o juo pasinaudoti. Taigi, nenustačius tyčios svetimą turtą užvaldyti negrįžtamai, ir priešingai – nustačius, kad paimdami svetimą turtą (daiktą) asmenys neturėjo tikslo jį pasisavinti, paversti savu, tokia veika nesudaro visų būtinųjų vagystės (svetimo turto pagrobimo) sudėtį sudarančių požymių.
27. Nors prokuroras apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismo išvados, kad K. J. ir E. L. veikoje nebuvo tyčios pagrobti ir pasisavinti V. N. priklausantį automobilį, prieštarauja kasacinio teismo suformuotai praktikai dėl vagystės subjektyviojo požymio aiškinimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-83/2009, Nr. 2K-35/2010, Nr. 2K-254/2010), tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad prokuroro cituojamuose teismų procesiniuose sprendimuose bylų aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamos bylos aplinkybėms. Pirmosios instancijos teismas, esant aptartiems faktiniams duomenims, teisingai nustatė, kad išteisintieji E. L. ir K. J. neturėjo tiesioginės tyčios pagrobti V. N. automobilį. Būtent dėl to, kad jų tikslas buvo ne užvaldyti, pasisavinti svetimą, ne jiems priklausantį automobilį, o tik juo pasinaudoti (pasivažinėti), ką šie ir padarė, tačiau automobilio negrąžino, nes išsigando dėl sukelto eismo įvykio, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad padaryta veika neatitinka BK 178 straipsnio 2 dalyje nurodytos sudėties. Taigi pirmosios instancijos teismas E. L. ir K. J. pagrįstai išteisino BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punkto pagrindu.
28. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį dėl Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktą,
nutarė:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus vyriausiojo prokuroro apeliacinį skundą atmesti.