- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2014-03-20
- Bylos Nr.
- 2S-352-440/2014
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-06789-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Valantienė
- Suinteresuotas asmuo
- J. O., U. S.
- Pareiškėjas
- A. O.
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuotų asmenų J. O. ir U. S. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-284-901/2014, iškeltoje pagal pareiškėjos A. O. pareiškimą dėl praleisto termino palikimui priimti pratęsimo, suinteresuoti asmenys J. O., U. S., ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėja A. O. kreipėsi į Šiaulių apylinkės teismą su prašymu pripažinti, kad pareiškėjos nurodytos priežastys, dėl kurių ji praleido terminą palikimui priimti, yra svarbios, bei pratęsti praleistą terminą priimti jos tėvo A. O., mirusio (duomenys neskelbtini), palikimo dalį, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad gyvena Ispanijoje, į Lietuvą atvykdavo labai retai, mirus tėvui jai nebuvo žinoma, kad tėvas turėjo turto, kurį ji, kaip pirmos eilė įpėdinė, turi teisę paveldėti kartu su tėvo sutuoktine J. O., ir su jų dukra iš antrosios santuokos U. S. (buvusi pavardė O.). Pažymėjo, kad neturi teisinio išsilavinimo, todėl nežinojo galiojančio reglamentavimo, per kokį laiko tarpą turėjo pasinaudoti savo teise priimti tėvo palikimo dalį. Apie tai, kad pareiškėja turi teisę kartu su J. O. ir U. S. paveldėti tėvo turto dalį bei apie tėvui nuosavybės teise priklausantį turtą – butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sužinojo jau praėjus trijų mėnesių terminui, per kurį pareiškėja turėjo teisę paduoti notarui pareiškimą dėl tėvo palikimo priėmimo. Pareiškėja iš karto kai jai tapo žinoma apie tai, kad ji turi teisę paveldėti tėvo turto dalį, susisiekė su notaru, vėliau kreipėsi į teisininkus, 2013 m. rugsėjo 5 d. sudarė sutartį dėl teisinių paslaugų ir netrukus (tą patį mėnesį) kreipėsi į teismą, kad jai būtų pratęstas terminas palikimui priimti. Teigė, kad terminą kreiptis į notarą dėl paveldėjimo praleido nežymiai, dėl svarbių ir objektyvių priežasčių, sužinojusi apie praleistą terminą nedelsiant ėmėsi visų reikiamų veiksmų, susijusių su palikimo priėmimu, atsižvelgiant į tai, prašo šį terminą pratęsti. Atkreipė dėmesį, kad aplinkybę, jog turėtų kreiptis į notarą dėl palikimo priėmimo, sužinojo iš suinteresuoto asmens U. S. 2013 m. rugpjūčio 21 d., pasibaigus palikimo priėmimo terminui bei nurodė, kad suinteresuoti asmenys į notarą dėl palikimo priėmimo taip pat kreipėsi paskutinę termino diena.
Atsiliepimas
Suinteresuoti asmenys J. O. ir U. S. su pareiškėjos prašymu nesutiko, prašė atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pažymėjo, kad prašymas pratęsti praleistą terminą jo neatnaujinus, negali būti tenkinamas, nes jis prieštarauja imperatyvioms Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) normoms. Nurodė, kad pareiškėja apie tėvo mirtį sužinojo sekančią dieną po jo mirties. Teigia, kad pareiškėja nenurodė jokių svarbių priežasčių, dėl kurių ji praleido 3 mėnesių laikotarpį palikimui priimti. Svarbia įstatyme nustatyto termino praleidimo priežastimi laikytinos tik termino eigos metu buvusios aplinkybės, nepriklausančios nuo terminą praleidusio asmens valios ir objektyviai sutrukdžiusios jam laiku pačiam ar per atstovą atlikti teisinį veiksmą, kuriam nustatytas terminas, pvz., nenugalimos jėgos aplinkybės, teismų ar kitų valstybės institucijų veiksmai. Pareiškėja tokių aplinkybių teismui nenurodė ir šias aplinkybes patvirtinančių dokumentų nepateikė. Pareiškėjos nurodomos priežastys – gyvenimas užsienyje ir nežinojimas apie tai, kad tėvas turėjo turto, kuri pareiškėja turi teisę paveldėti, nėra svarbios priežastys, kad galima būtų pratęsti terminą palikimui priimti. Pabrėžė, kad dėl nesąžiningo, neatidaus ir nerūpestingo pareiškėjos elgesio ir savalaikio nepasinaudojimo įstatymo suteikiamomis teisėmis, šiuo metu negali gauti paveldėjimo pagal įstatymą teisės liudijimų bei disponuoti jos priklausančiu ir savalaikiai priimtu palikimu.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Šiaulių apylinkės teismas 2014 m. sausio 14 d. nutartimi pareiškėjos prašymą tenkino, pripažino, kad pareiškėjos A. O., nurodytos priežastys, dėl kurių ji praleido terminą jos tėvo A. O. palikimui priimti, yra svarbios, pratęsė pareiškėjai praleistą terminą priimti palikimą po jos tėvo A. O., mirusio (duomenys neskelbtini), mirties bei priteisė iš suinteresuotų asmenų lygiomis dalimis 1000,00 Lt pareiškėjos turėtų atstovavimo išlaidų. Teismas nustatė, kad nors pareiškėja apie tėvo mirtį sužinojo jau sekančią dieną, tačiau pareiškėja nežinojo apie tėvo turimą turtą, kuris registruotas J. O. vardu. Teismas padarė išvadą, kad apie tai, jog gali paveldėti dalį tėvo turto pareiškėja sužinojo iš U. S. 2013 m. rugpjūčio 21 d., kuri apie tai informavo pareiškėją po to kai notaras pareikalavo, kad paveldėtojos išsiaiškintų A. O. nuomonę dėl paveldėjimo, t.y. praėjus daugiau kaip trims mėnesiams po pareiškėjos tėvo mirties. Teismas sprendė, kad pareiškėja praleido įstatymo nustatytą terminą palikimui priimti, kadangi ji ilgą laiką gyveno Ispanijoje, jai nebuvo žinoma apie Lietuvoje galiojančius teisės aktus dėl paveldėjimo teisinių santykių. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – LR CK) 5.57 straipsnio 1 dalį, teismas gali praleistą palikimui priimti terminą atnaujinti, jeigu pripažįsta, kad terminas yra praleistas dėl svarbių priežasčių, šis terminas nėra naikinamasis. Palikimo priėmimo termino pratęsimas iš esmės reiškia, kad, pasibaigus įstatyme nustatytam terminui palikimui priimti, paveldėjimo teisiniai santykiai su įpėdiniu, praleidusiu terminą, įstatymo apibrėžtu momentu nepasibaigė, o yra pratęsti įstatyme nustatytu pagrindu, o tai suponuoja, kad toks įpėdinis yra įstojęs į paveldėjimo santykius palikimo atsiradimo momentu ir iš jų nebuvo pasitraukęs. Teismas, spręsdamas, ar konkrečios bylos aplinkybėmis yra pagrindas atnaujinti terminą palikimui priimti, atsižvelgė į pareiškėjos paaiškinimą, kad ji į notarą dėl palikimo priėmimo nesikreipė, nes nežinojo apie esamą tėvo turtą, pareiškėja nebuvo atsisakiusi paveldėjimo teisės. Teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad pareiškėja ilgą laiką gyveno užsienyje, į kurį išvyko tik sulaukus pilnametystės, į tai, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų įgijusi daugiau nei vidurinį išsilavinimą, pareiškėja neturėjo teisinių žinių apie Lietuvoje galiojantį paveldėjimo teisinį reglamentavimą. Pareiškėja, vos tik sužinojusi, kad yra galima tėvo turto paveldėtoja, nedelsiant ėmėsi visų būtinų veiksmų – kreipėsi tiek į notarą, tiek į teisininkus, tiek į teismą, tą atliko per mėnesį nuo įstatymo nustatyto termino pasibaigimo, taigi, teismo vertinimu, terminą praleido labai nežymiai, be to, praleido dėl svarbių ir objektyvių priežasčių. Suinteresuoti asmenys dėl paveldėjimo taip pat kreipėsi tik paskutinę termino dieną, notarui apie dar vieną paveldėtoją pranešė jau pasibaigus protingam terminui. Suinteresuoti asmenys nepateikė teismui įrodymų, kad pareiškėjos pareiškimo tenkinimas iš esmės pažeistų jų interesus, kadangi šiuo atveju paveldėjimo liudijimas joms neišduotas, nors įrodyti tokias aplinkybes yra jų pareiga. Atsižvelgiant į visas nurodytus motyvus, teismas sprendė, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės, dėl kurių ji praleido terminą kreiptis dėl tėvo palikimo priėmimo, yra pakankamas pagrindas jas pripažinti svarbiomis ir terminą atnaujinti, todėl pareiškėjos pareiškimą tenkino (LR CK 5.57 straipsnio 1 dalis). Pareiškėjos pareiškimą patenkinus pilnai, iš suinteresuotų asmenų lygiomis dalimis teismas priteisė 1000,00 Lt pareiškėjos turėtų atstovavimo išlaidų, kurios teismo vertinimu nebuvo per didelės atsižvelgiant į bylos sudėtingumą, vykusių teismo posėdžių skaičių bei neviršijo rekomenduojamų priteisti dydžių.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą esmė
Atskiruoju skundu suinteresuoti asmenys J. O. ir U. S. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 14 d. nutartį ir pareiškėjos prašymą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas už atskirojo skundo parengimą.
Atskirasis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismo nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta, priimta netinkamai aiškinus bei taikius LR CK 5.57 straipsnio nuostatas, nukrypus nuo suformuotos teismų praktikos sprendžiamu klausimu. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, jeigu kiti įpėdiniai sutinka, palikimo nepriėmęs įpėdinis gali priimti palikimą, tačiau jeigu palikimą priėmę įpėdiniai gera valia nesutinka dalytis paveldėtu turtu su palikimo laiku nepriėmusiu įpėdiniu, teismas jo teisę į paveldėjimą gali apginti tik tada, kai terminas palikimui priimti praleistas dėl svarbių priežasčių (LR CK 5.57 straipsnio 1 dalis). Paveldimo turto masės nežinojimas nėra priežastimi pratęsti praleistą terminą palikimui priimti. Nagrinėjamos bylos atveju pareiškėja turėjo galimybę pati ar per įgaliotą atstovą atlikti veiksmus, būtinus palikimui priimti, tačiau to nepadarė. Spręsdamas termino palikimui priimti pratęsimo klausimą pirmosios instancijos teismas privalėjo atsižvelgti į tai, kad pratęsti pareiškėjai terminą palikimui priimti prieštarauja kiti suinteresuoti asmenys, palikėjo įpėdiniai, kurie dėl palikimo priėmimo kreipėsi nepraleidę įstatymo numatyto termino palikimui priimti.Apeliantų nuomone, termino priimti palikimą svarbia priežastimi teismas nepagrįstai vertino tai, kad pareiškėja ilgus metus gyveno užsienyje, buvo įgijusi tik vidurinį išsilavinimą ir neturėjo teisinių žinių apie Lietuvoje galiojantį paveldėjimo teisinį reglamentavimą. Pažymėjo, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teisinio išsilavinimo ar teisinių žinių neturėjimas, galiojančių teisės nuostatų neišmanymas negali būti laikomas svarbia termino praleidimo priežastimi atsižvelgiant j bendrąjį teisės principą - teisės nežinojimas kenkia. Aplinkybių, kad pareiškėjai kaip nors buvo suvaržyta galimybė kreiptis į advokatą, kitą teisės patarėją ar į jos gyvenamosios vietos konsulinę įstaigą jai rūpimais paveldėjimo klausimais, pareiškėja nenurodė. Pareiškėjos turimas išsilavinimas bei amžius neleidžia teigti, kad ji negalėjo suprasti savo neveikimo pasekmių, negalėjo išsiaiškinti veiksmų, ką ji turi padaryti norėdama priimti tėvo palikimą. Pareiškėjos neveikimas teismų praktikoje vertinamas kaip subjektyvaus pobūdžio ir negali būti laikomas objektyvia priežastimi praleistam įstatymo nustatytam terminui atnaujinti. Bylos teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta jokių kliūčių, kurios pareiškėjai būtų objektyviai sutrukdžiusios per įstatymo nustatytą laiko tarpą kreiptis dėl palikimo priėmimo, kas reiškia, jog turėdama apsisprendimo laisvę pareiškėja per įstatymo nustatytą terminą nepareiškė noro priimti palikimą. O neįgyvendinus subjektinės teisės iki materialinės teisės normose apibrėžtų terminų pabaigos, tokia teisė pasibaigia. Todėl nesant pripažintų svarbiomis termino palikimui priimti praleidimo priežasčių, pareiškėjos teisė į palikimą yra pasibaigusi.Pirmosios instancijos teismas iš suinteresuotų asmenų lygiomis dalimis priteisęs 1000,00 Lt pareiškėjos turėtų atstovavimo išlaidų, netinkamai taikant procesinės teisės normas, reglamentuojančias bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Nagrinėjama byla buvo iškelta ir pareiškėja patyrė bylinėjimosi išlaidas dėl to, kad ji įstatymo nustatytu terminu nepriėmė tėvo palikimo, nesiėmė jokių priemonių įstatymo nustatytu terminu įgyvendinti savo teises, elgėsi nerūpestingai. Todėl jos patirtos bylinėjimosi išlaidos, nors teismas ir tenkino jos pareiškimą, turėjo tekti pareiškėjai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į atskirąjį skundą pareiškėja A. O. nurodė, kad su atskiruoju skundu nesutinka, mano, kad jis yra nepagrįstas.
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:
1. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nepaisant to, jog pareiškėja apie tėvo mirtį sužinojo jau sekančią dieną, ji nežinojo apie tėvo turimą turtą, kuris buvo registruotas J. O. vardu. Pareiškėja tik sulaukusi pilnametystės išvyko iš Lietuvos Respublikos ir su tėvo naujai sukurta šeima praktiškai nebendravo, nei apie tėvo turimą turtą, nei apie jo teisinį statusą nežinojo ir objektyviai žinoti negalėjo. Dėl apeliančių nurodyto argumento susijusio su tuo, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad paveldimo turto masės nežinojimas nėra priežastimi pratęsti praleistą terminą palikimui priimti, pareiškėja pažymi, kad civilinės bylos, kurioje priimta Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartimi remiasi apeliantai, ir šios nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės esmingai skiriasi, nesutampa jų ratio decindendi. Apeliantai cituojamą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo padarytą išvadą pateikia išimdami ją iš nagrinėtos bylos konteksto ir taip sąmoningai klaidina teismą. Apeliantų nurodytoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2011 buvo konstatuota, kad „Nagrinėjamoje byloje suinteresuoti asmenys (kasatoriai) nurodė vienintelę priežastį, dėl kurios jie praleido terminą po motinos mirties atsiradusiam palikimui priimti - nebuvo paveldimo turto, o apie motinos nuosavybės teisių atkūrimą į žemę jie nieko nežinojo, pareiškėjas apie tai jiems nepranešė“, „ [...] bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad suinteresuotam asmeniui B. N. buvo žinoma apie nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procesą. [...] Bylą nagrinėję teismai sprendė, kad labiau tikėtina, jog suinteresuotiems asmenims buvo žinoma ar turėjo būti žinoma apie nuosavybės teisių atkūrimą į žemę, ir teisėjų kolegija sutinka su šia išvada“, „Suinteresuoti asmenys neatliko jokių aktyvių veiksmų, tam, kad priimti motinos palikimą per CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatytą trijų mėnesių terminą. Į teismą su prašymu pratęsti terminą palikimui priimti suinteresuoti asmenys kreipėsi tik 2010 m. sausio 5 d., taigi terminas palikimui priimti praleistas beveik penkerius metus“. Nagrinėjamos bylos atveju bylos faktinės aplinkybės esmingai skiriasi. Priešingai nei apeliantų nurodytos bylos atveju, pareiškėja, tik sužinojusi apie atsiradusį palikimą, elgėsi atidžiai, rūpestingai ir sąžiningai, t.y. nedelsiant ėmėsi visų būtinų teisinių veiksmų, kad įgyvendintų savo teisę į atsiradusio palikimo priėmimą, ir į teismą su prašymu dėl praleisto termino palikimui priimti atnaujinimo kreipėsi šį terminą praleidusi vos 23 dienas. Apeliančių atskirajame skunde nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, suformuota civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2008 taip pat negali būti remiamasi, nes nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės esmingai skiriasi.
Žemesnės instancijos teismas
2. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai nustatė ir ištyrė, kad pareiškėja ilgą laiką (apie 13 metų) gyvena užsienyje, įvertino tai, kad pareiškėja nėra įgijusi aukštesnio kaip vidurinio išsilavinimo, neturėjo žinių apie Lietuvoje galiojantį teisinį reglamentavimą, o vien ta aplinkybė, kad pareiškėja moka naudotis internetu, dar nereiškė, kad ji turėjo žinoti apie trumpą trijų mėnesių terminą, per kurį ji turėtų kreiptis į notarą ar konsulinę įstaigą. Iš bylos faktinių aplinkybių, kurias tinkamai nustatė ir ištyrė teismas, matyti, kad pareiškėja nedelsiant, tik sužinojusi apie savo materialinių teisių egzistavimą, ėmėsi aktyvių veiksmų jas realizuoti. Aplinkybių, kad pareiškėja būtų žinojusi apie jai atsiradusią teisę į paveldėjimą iškart po jos tėvo mirties, teismas nenustatė. Tam, kad pareiškėja galėtų įgyvendinti savo apsisprendimo laisvę - priimti ar atsisakyti priimti palikimą - ji visų pirma apie šią teisę turi žinoti (suvokti). Akivaizdu, kad pareiškėjai nežinant apie jai egzistuojančią teisę, negalima teigi, kad ji šios teisės atsisako, tuo labiau, kai tik apie ją sužinojus, nedelsiant ir tuo nepiktnaudžiaujant, pasinaudoja apsisprendimo laisve ir tą teisę įgyvendina.
3. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, pareiškėja pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi LR CPK 443 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuostata, kad dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, tačiau tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Pareiškėjos teigimu, suinteresuotiems asmenims neprieštaravus pareiškėjos prašymui, jiems nebūtų tekusi pareiga šių išlaidų atlyginti, be to šis apeliacinis procesas ir jo metu pareiškėjos patiriamos bylinėjimosi išlaidos taip pat yra nulemtos vien apeliantų aktyvių veiksmų, todėl jos taip pat privalės būti atlygintos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai
Atskirasis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (LR CPK 329 straipsnis).
Kaip matyti iš apeliančių atskirojo skundo, byloje kilo ginčas dėl teismo nutarties, kuria pratęstas praleistas terminas palikimo priėmimui, teisėtumo ir pagrįstumo.
Paveldėjimas – tai mirusio fizinio asmens turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių turtinių teisių, pareigų ir kai kurių asmeninių neturtinių teisių perėjimas jo įpėdiniams pagal įstatymą arba (ir) pagal testamentą (LR CK 5.1 straipsnio 1 dalis). Asmeniui mirus arba teismo tvarka paskelbus jį mirusiu palikimo atsiradimo dieną įpėdiniai įgyja subjektinę paveldėjimo teisę, tačiau tai dar nereiškia, kad jie perėmė palikėjo teises ir pareigas. Tam, kad gautų palikimą, įpėdinis turi įstatymo nustatyta tvarka ir terminais priimti palikimą, t. y. apsispręsti, jog nori palikimą priimti ir atlikti įstatyme nustatytus veiksmus: kreiptis į palikimo atsiradimo vietos notarą arba faktiškai pradėti valdyti paveldėtą turtą (LR CK 5.50 straipsnio 2 dalis). Veiksnus asmuo, kuris pagal įstatymą ar testamentą turi paveldėjimo teisę, ją įgyvendina savo nuožiūra – gali priimti palikimą arba jo atsisakyti. Taigi, palikimo atsiradimo metu įpėdiniui atsiradusios subjektinės teisės turinį sudaro ne tik galimybė palikimą priimti, bet ir galimybė jo atsisakyti. Siekiant užtikrinti apibrėžtumą civiliniuose teisiniuose santykiuose ir skatinant įpėdinius kuo greičiau priimti sprendimą dėl paveldimo turto, LR CK 5.50 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad palikimas turi būti priimtas per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Praleidęs šį terminą įpėdinis turi kreiptis į teismą dėl termino pratęsimo, jei terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, arba tikėtis kitų palikimą priėmusių įpėdinių sutikimo ir palikimą priimti be kreipimosi į teismą (LR CK 5.57 straipsnio 1 dalis). Kasacinio teismo praktika dėl LR CK 5.57 straipsnio 1 dalies taikymo yra išplėtota ir nuosekli, joje suformuluotos esminės įstatymų aiškinimo ir taikymo nuostatos dėl praleisto termino palikimui priimti pratęsimo. Jų esmė tokia, kad įpėdinis, siekdamas pasinaudoti LR CK 5.57 straipsnyje įtvirtinta galimybe pratęsti terminą palikimui priimti, turi įrodyti, jog šis praleistas dėl svarbių priežasčių, pripažintinų pagrindu jam pratęsti, t. y. tam tikros priežastys lėmė, kad įpėdinis dėl nuo jo nepriklausančių priežasčių tinkamai negalėjo įgyvendinti įstatyme nustatytų savo teisių. Terminas palikimui priimti gali būti pratęsiamas tik tokiam įpėdiniui, kuris turėjo valią palikimą priimti, tačiau dėl susidėjusių individualių gyvenimo aplinkybių negalėjo atlikti įstatymo nustatytų palikimo priėmimo veiksmų. Nesant realiai sutrukdžiusių kliūčių, laikytina, kad įpėdinis, turėdamas apsisprendimo laisvę, nepareiškė noro priimti palikimą. Įstatyme įpėdinis neįpareigojamas pranešti kitiems įpėdiniams apie jų turimą paveldėjimo teisę ir neleidžiama priimti palikimo už kitą, t. y. kiekvienas įpėdinis turi priimti palikimą asmeniškai, pats arba per atstovą. Kasacinio teismo taip pat išaiškinta, kad teismai, spręsdami klausimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, turi įvertinti ne tik objektyvias aplinkybes, dėl kurių terminas buvo praleistas, ir tai, kiek jis buvo praleistas, bet ir kitas teisinę reikšmę turinčias priežastis, trukdžiusias asmeniui laiku kreiptis dėl palikimo priėmimo. Klausimą, ar konkrečios priežastys pripažintinos svarbiomis, teismai turi spręsti atsižvelgdami į terminų, nustatytų palikimui priimti, paskirtį, teisinius padarinius, konkrečias bylos aplinkybes, byloje dalyvaujančių šalių elgesį, asmens, prašančio pratęsti terminą, teisinį statusą, pareiškėjo elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijus (LR CK 1.5 straipsnis). Vertinant pareiškėjo elgesį, būtina atsižvelgti į tai, ar jis buvo pakankamai atidus, sąžiningas ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo asmens elgesio standartai (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-54/2014)
Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjos A. O. tėvas A. O. mirė (duomenys neskelbtini) (6-7 b. l.). Mirusio A. O. palikimą pagal įstatymą nesudarant turto apyrašo 2013 m. rugpjūčio 20 d. priėmė jo sutuoktinė J. O. ir duktė U. S. (19, 47 b.l.). 2013 m. rugpjūčio 20 d. paveldėjimo teisių dovanojimo sutartimi U. S. savo paveldėjimo teises į visą turtą ir visas turtines teises, likusias po tėvo A. O. mirties, padovanojo mirusiojo sutuoktinei ir savo motinai J. O. (19, 47 b.l.). Šiaulių miesto VI – ojo notaro biuro notaro D. J. pateiktais duomenimis, paveldėjimo teisės liudijimas neišduotas, testamente nėra įregistruota A. O. testamentų (19, 47 b.l.). Vadovaujantis LR CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstama turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, notaro teismui pateikta paveldėjimo medžiaga patvirtina, kad savo vardu registruoto turto A. O. neturėjo, paveldimą turtą sudarė J. O. vardu registruoto ir bendrosios jungtinės nuosavybės teise A. O. ir J. O. priklausančio buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), įgyto (duomenys neskelbtini), dalis (47 b.l.). Atsižvelgiant į LR CK 5.11 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir LR CK 5.13 straipsnio nuostatas, kurios numato, kad paveldint pagal įstatymą įpėdiniai lygiomis dalimis yra pirmos eilės – palikėjo vaikai (tarp jų ir įvaikiai) ir palikėjo vaikai, gimę po jo mirties ir, kad palikėją pergyvenęs sutuoktinis paveldi pagal įstatymą arba su pirmos ar antros eilės įpėdiniais, teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog mirusio A. O. palikimą turėjo teisę paveldėti ne tik jo sutuoktinė, su kuria jis sudarė antrą santuoką ir jų duktė, bet ir pareiškėja A. O. - A. O. duktė iš pirmos santuokos. Iš Gyventojų registro tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išrašo matyti, kad pareiškėja A. O. 2009 m. rugpjūčio 3 d. savo gyvenamąja vieta deklaravo Ispanijos valstybę (8 b.l.). Iš pareiškėjos ir suinteresuotų asmenų pateiktų susirašinėjimų socialiniame tinkle „Facebook“ kopijų bei byloje dalyvaujančiu asmenų paaiškinimų ir liudijimų matyti, kad apie A. O. mirtį pareiškėja sužinojo 2013 m. gegužės 21 d. (27-34, 74-75, 82 b.l.). Apie tai, kad A. O. priklausė dalis nekilnojamojo turto ir po tėvo mirties pareiškėja taip pat turi teisę kreiptis dėl palikimo priėmimo, apeliantė U. S. informavo pareiškėją 2013 m. rugpjūčio 21 d. Šios aplinkybės šalys neneigia (53-58, 66-68, 82-83 b.l.). Apeliantės bylos nagrinėjimo metu taip pat patvirtino aplinkybę, kad į notarą dėl palikimo priėmimo kreipėsi paskutinę palikimo priėmimo termino dieną, taip pat nurodė, kad į notarą nesikreipė anksčiau, nes manė, kad kreiptis nereikia todėl, kad turtas buvo registruotas J. O. vardu (67-68, 75 b.l.).
Įvertinęs išdėstytas faktines aplinkybes bei kasacinio teismo praktiką nagrinėjamu klausimu, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjos nurodytas palikimo priėmimo termino praleidimo priežastis pripažino svarbiomis. Teismas objektyviai įvertino aplinkybes, kad pareiškėja ilgą laiką gyvena užsienio valstybėje, apie teisinį reglamentavimą palikimą priimti per tris mėnesius pareiškėja galėjo nežinoti dėl objektyvių priežasčių, duomenų, kad pareiškėja turi teisinį išsilavinimą ar turėjo teisinių žinių apie Lietuvos Respublikos galiojantį paveldėjimo teisinį reglamentavimą byloje nėra pateikta. Taip pat teismas vertindamas pareiškėjo nurodytų aplinkybių svarbą nagrinėjamu klausimu, pagrįstai atsižvelgė į tai, kad turtas, sudarantis palikimo objektą, buvo registruotas J. O. vardu, apeliantės palikimą priėmė pačią paskutinę termino palikimui priimti dieną, pareiškėją apie palikimą informavo tik 2013 m. rugpjūčio 21 d., po to kai notaras pareikalavo papildomos informacijos dėl pareiškėjos pozicijos paveldėjimo klausimu. Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su apeliančių argumentu, kad jos neturėjo prievolės informuoti pareiškėją apie palikimą ar jo priėmimo tvarką, tačiau atsižvelgiant į tai, kad civiliniai santykiai turi būti tvarkomi protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principų pagrindu, kas reiškia, jog asmenys yra įpareigoti elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai tam, kad apsaugotų savo interesus ir nepakenktų kitiems, teismo vertinimu apeliantės nepagrįstai teigia, kad dėl pareiškėjos veiksmų, prašant pratęsti terminą palikimo priėmimui, yra pažeidžiamos jų teisės, kadangi tokios situacijos atsiradimui turėjo įtakos ir pačių apeliančių elgesys.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliančių argumentais, kad kasacinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, jog paveldimo turto masės nežinojimas nėra priežastis pratęsti praleistą terminą palikimui priimti (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-91/2011). Tačiau nagrinėjamos bylos atveju teismas svarbia priežastimi pratęsti praleistą terminą pripažino ne šią aplinkybę, kaip tokią, o aplinkybių visumą, kurią įvertino pagal visus teismų praktikoje susiformavusius kriterijus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, jog paveldėjimo teisės institutas kyla iš Konstitucijos, Konstitucija garantuoja paveldėjimo teisę, nes jos 23 straipsnyje įtvirtinta savininko teisė palikti nuosavybę kaip palikimą (Konstitucinio Teismo 2002 m. kovo 4 d. nutarimas).
Dėl apeliančių cituojamų Lietuvos Aukščiausiojo Teismo, Kauno ir Panevėžio apygardos teismų nutartyse pateiktų išaiškinimų, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nagrinėjamos bylos ir cituojamų bylų, faktinės aplinkybės yra skirtingos, ne tapačios, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo jomis vadovautis. Atkreiptinas dėmesys, kad nagrinėdamas bylas teismas aiškina ir taiko teisės normas ne a priori, o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma. Dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi. Teisės taikymo taisyklių taikymas, suformuluotas konkrečiose teismo bylose, neturinčiose esminio panašumo su byla, kurią nagrinėjant buvo suformuluotas tas teismo precedentas, reikštų teisės normos taikymą teisiniam santykiui, kurio ši norma nereglamentuoja.
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes, įvertindamas pareiškėjos A. O. elgesį po to, kai ji sužinojo apie paveldimo turto egzistavimą, t.y. kad ji buvo aktyvi ir rūpestinga, įstatymo nustatytą terminą praleido mažiau nei mėnesį, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais konstatuoja, kad išvardintų aplinkybių kontekste negalima daryti išvados, jog pareiškėja A. O. procesinį terminą tėvo palikimui priimti praleido dėl savo pačios nepateisinamo aplaidumo, nerūpestingumo. Konkrečių byloje nustatytų aplinkybių kontekste pirmosios instancijos teismas teisingai taikė ir aiškino LR CK 5.57 straipsnio nuostatas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl termino palikimui priimti pratęsimo, įvertino šios konkrečios bylos aplinkybių visumą, palikimo atsiradimo momentu individualiai susiklosčiusią situaciją, pareiškėjos elgesį bei kitas reikšmingas aplinkybes, vadovavosi protingumo, sąžiningumo bei teisingumo kriterijais, todėl teisingai aiškino ir taikė LR CK 5.57 straipsnio nuostatas ir nuo kasacinio teismo praktikos šios kategorijos bylose nenukrypo.
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo pirmosios instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nėra pagrindo sutikti su apeliančių argumentais, jog nagrinėjama byla buvo iškelta ir pareiškėja patyrė bylinėjimosi išlaidas dėl to, kad ji įstatymo nustatytu terminu nepriėmė tėvo palikimo, nesiėmė jokių priemonių įstatymo nustatytu terminu įgyvendinti savo teises, elgėsi nerūpestingai ir todėl pareiškėjos patirtos bylinėjimosi išlaidos, nors teismas ir tenkino jos pareiškimą, turėjo tekti pačiai pareiškėjai. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai, objektyviai įvertinęs byloje dalyvaujančių asmenų procesines padėtis bei pozicijas nagrinėjamu klausimu, nustatė, kad pagal LR CPK 443 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą bendrąją taisyklę, dalyvaujančių byloje asmenų bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos, tačiau kartu įstatyme nustatyta šios taisyklės taikymo išimtis, tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas. Nagrinėjamoje byloje dalyvaujančių asmenų interesai buvo priešingi, o jų suinteresuotumas bylos baigtimi buvo skirtingas – pareiškėja siekė kad būtų pratęstas terminas palikimo priėmimui, o suinteresuoti asmenys siekė, kad pareiškėjos prašymas būtų atmestas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu šioje konkrečioje situacijoje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovaudamasis LR CPK 443 straipsnio 6 dalimi, teisingumo ir protingumo principais, atstovavimo išlaidų priteisimo klausimą išsprendė ir pareiškėjos naudai iš suinteresuotų asmenų lygiomis dalimis priteisė 1000,00 Lt pareiškėjos turėtų atstovavimo išlaidų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme, teismas pažymi, kad atmetus atskirąjį skundą, bylinėjimosi išlaidos suinteresuotiems asmenims neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Pareiškėja pareiškė prašymą priteisti 500,00 Lt advokato pagalbos išlaidų už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą. Pateikė 2014 m. sausio 31 d. sąskaitą – faktūrą serija KM Nr. 10070, 2014 m. vasario 4 d. mokėjimo nurodymo kopiją (108-109 b.l.). Teismas atsižvelgdamas į tai, kad konkrečiu atveju pareiškėjos ir apeliančių suinteresuotumas bylos baigtimi yra akivaizdžiai priešingas, todėl pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, priteisimo iš suinteresuoto asmens yra pagrįstas (LR CPK 443 straipsnio 6 dalis). Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius, byloje pateiktus duomenis dėl patirtų išlaidų, į ruošto procesinio dokumento apimtį, turinį, klausimų sudėtingumą, įvertinus tai, kad apeliančių atskirasis skundas netenkintinas, ir daro išvadą, kad pareiškėjai iš apeliančių lygiomis dalimis priteistina 500,00 Lt patirtų atstovavimo išlaidų (iš kiekvienos po 250,00 Lt).
Įvertinus išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjų pareiškimą dėl termino palikimui priimti pratęsimo, nepažeidė proceso teisės normų, tinkamai pritaikė ir išaiškino materialinės teisės normas, objektyviai įvertino faktines bylos aplinkybes, atsižvelgė į teismų praktiką šios kategorijos bylose, dėl to bylą išsprendė teisingai. Naikinti skundžiamą nutartį atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo.
Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).
Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo 2014 m. sausio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti pareiškėjai A. O., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš suinteresuotų asmenų U. S., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir J. O., asmens kodas (duomenys neskelbtini) po 250,00 Lt (du šimtus penkiasdešimt litų) atstovavimo išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.