- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-11-29
- Bylos Nr.
- eI2-10529-1161/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-07113-2023-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gediminas Užubalis, Indrė Pukanasytė-Biekšė, Indrė Žvaigždinienė
- Pareiškėjas
- M. A.
- Atsakovas
- Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalu, Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Indrės Pukanasytės-Biekšės, Gedimino Užubalio ir Indrės Žvaigždinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui D. J.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka (2023 m. spalio 24 d. teismo posėdis), taip pat rašytinio proceso tvarka (2023 m. lapkričio 15 d. teismo posėdis) išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas M. A. kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) sprendimą̨, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Nr. 760250735, galiojęs iki 2025 m. sausio 15 d., nes pareiškėjo asmens gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui (toliau – ir Sprendimas 1) ir Migracijos departamento sprendimą, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2023 m. gegužės 31 d. iki 2028 m. gegužės 30 d. (toliau – ir Sprendimas 2).
Skunde pareiškėjas nurodo, kad yra Rusijos Federacijos ir Turkijos pilietis, turėjęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje nuo 2022 m. sausio 18 d. iki 2025 m. sausio 15 d. Šį leidimą pareiškėjas gavo tarpininkaujant Ekonomikos ir inovacijų ministerijos įgaliotai institucijai, kadangi yra (duomenys neskelbtini) įmonės, dalyvavusios ,,Investuok Lietuvoje” projekte. Nuo 2021 m. spalio 1 d. yra įdarbintas UAB (duomenys neskelbtini) ir gyvena Lietuvoje, (duomenys neskelbtini).
Nesutinka su skundžiamais Sprendimu 1 ir Sprendimu 2, kadangi priešingai, nei juose argumentuojama, pareiškėjas yra nutraukęs socialinius ryšius Rusijoje, ir juos toliau kuria būtent Lietuvos Respublikoje. Nurodo, kad gimė ir gyveno Kabardos-Balkarijos Respublikoje – federacinėje respublikoje pietų Rusijoje, Šiaurės Kaukaze, kuri yra istoriniame Čerkesijos regione, netoli juodosios jūros. Šioje teritorijoje, dabar esančioje Rusijos įtakoje, ir kurios žmonės dabar yra Rusijos piliečiai, nors etniškai tokie nėra, anksčiau niekada negyveno rusai (gyveno kabardinai, balkarai, čerkesai), ir tik po 1828-1829 m. Rusijos-Turkijos karo pagal Adrianopolio taikos sutartį Osmanų imperija Čerkesiją perleido Rusijai, čerkesai pradėti masiškai tremti, dalis jų buvo priversti išvykti patys, išvyko daugelis į Turkiją, o begalė žmonių buvo tiesiog sunaikinti ir jų gyventos žemės ištuštėjo, tik tada į šią vietą kėlėsi rusai. Rusijos valdžia teritorijoje įsigalėjo po pirmojo pasaulinio karo 1918 metais, kuri įgyvendino prievartinę kolektyvizaciją, dalį gyventojų ištrėmė į Vidurinę Aziją, daugumai jų buvo leista grįžti į senąsias teritorijas tik po Stalino mirties. Tada, antrojo pasaulinio karo metais daugybė žmonių kilo į kovą su Rusija tikėdamiesi atgauti suverenumą. Bet Rusijos kariuomenė sunaikino ištisus kaimus su visais senoliais, moterimis ir vaikais. 1945 metais vėl daugelis gyventojų buvo ištremti į Vidurinę Aziją vien dėl to, kad etniškai nėra rusai. Tik 1991 metais, suirus SSRS, Kabarda-Balkarija paskelbė nepriklausomybę, o 1992 m. tapo Rusijos Federacijos Respublika, nors daugelis žmonių to visai netroško. Pažymi, jog šie istoriniai aspektai svarbūs suvokimui, kaip Kabardos-Balkarijos Respublikos žmonės, tarp jų ir pareiškėjas, vertina Rusijos nuolat vykdomą invaziją į kitas teritorijas. Šie aspektai aktualūs taip pat ir suvokimui, kodėl pareiškėjo motina gimė Kirgistane, o tėvas Kazachstane, ir kodėl pareiškėjas, vos tik atsiradus galimybei, tapo Turkijos piliečiu.
Teigia, jog yra ir visą laiką buvo stiprus ir nuoseklus Rusijoje esančio režimo ir padėties priešininkas. Turėjo sukūręs labai populiarų asmeninį Telegram kanalą, kuriame kartu su kitais populiariais vietos Telegram kanalais, daug kartų mėgino atvirai dalintis idėjomis siekiant įtikinti žmones mąstyti ir veikti visiškai kitokiu, demokratišku būdu. Vėliau kanalą buvo priverstas uždaryti, kadangi tai tapo pavojinga tiek pareiškėjui, tiek ir jo verslui bei verslo komandai. Turi daugybę įrodymų apie šias aplinkybes, t. y. vieši pasisakymai, straipsniai, įrašai, kuriuose pareiškėjas pasisako apie politinius reiškinius, pavyzdžiui, apie N. situaciją, ko pasėkoje buvo apkaltintas N. rėmimu ir tapo nepageidaujamu asmeniu savo gimtinėje, taip pat pasisakymai apie Vladimiro Putino veiksmus, apie susidariusią situaciją po to, kai išvyko iš Rusijos, nors ten liko visa pareiškėjo didelė šeima ir artimieji.
Pažymi, kad dėl prielaidomis pagrįstų sprendimų pareiškėjui kyla neproporcingai didelė socialinė, ekonominė ir asmeninė žala.
Paaiškina, kad jo kuriamus socialinius ekonominius ryšius su Lietuva ir didelę jų nutraukimo žalą rodo visa eilė faktorių. Pareiškėjas yra deklaravęs gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Šiuo metu net negali deklaruoti išvykimo iš Lietuvos Respublikos, kadangi sužinojo, jog tam turėtų fiziškai nuvykti į seniūniją, o to padaryti negali, kadangi jam uždrausta atvykti į šalį. Savo vardu yra įsigijęs ir užregistravęs Lietuvoje transporto priemonių (automobilį ir motociklą), kurių šiuo metu negali nei fiziškai valdyti nei perleisti jų nuosavybės. Sudarė nekilnojamojo turto pirkimo – pirkimo pardavimo sandorį dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), kuriame ketino statytis namą, tačiau šis sandoris buvo nutrauktas gavus skundžiamus sprendimus. Taip pat yra sudaręs sutartį, dėl gyvenamųjų patalpų, kuriose ketino gyventi su šeima, nuomos. Šiuo metu negali nei naudotis šiomis patalpomis, nei grąžinti jų savininkui, nei atsiimti ten esančių asmeninių daiktų. Gerokai pasunkėja ir galimybės vadovauti lietuviškai įmonei, kuri yra sudariusi biuro patalpų nuomos sutartį penkerių metų laikotarpiui ir kurioje šiuo metu yra įdarbinti 9 darbuotojai bei buvo planuojama darbuotojų skaičių palaipsniui didinti iki maždaug 30. Skundžiami Sprendimas 1 ir Sprendimas 2, o ypač draudimas atvykti į šalį, neišvengiamai turės didelių neigiamų pasekmių pareiškėjui ne tik Lietuvos Respublikos teritorijoje, bet ir už jos ribų. Jo įkurta įmonių grupė veikia 38 pasaulio valstybėse, tarp kurių yra ir Europos Sąjungos valstybių bei Jungtinės Amerikos Valstijos. Įrašas apie uždraudimą atvykti į Lietuvos Respubliką užkirs pareiškėjui kelią vykti ir į kitas valstybes, kuriose turi verslo interesų, susijusių būtent su veiklos atribojimu nuo Rusijos. Tikėtina, kad bus priverstas nutraukti studijas Londono Verslo Mokykloje, į kurią yra priimtas kaip studentas ir lanko paskaitas bei užsiėmimus.
Svarbia aplinkybe laiko ir tai, kad jo atvykimui ir laikinam gyvenimui Lietuvos Respublikos teritorijoje tarpininkavo būtent Ekonomikos ir inovacijų ministerijos įgaliota institucija, ir leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas išsamiai patikrinus pareiškėjo asmenį, ketinimus, ryšius ir kt.
Nurodo, kad vienintelis pagrindas priimti ginčijamus Sprendimą 1 ir Sprendimą 2 yra Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD) raštas, kuris iš esmės remiasi prielaida (galimybe), jog Rusijos žvalgybos tarnybos gali pasinaudoti pareiškėju (užverbuoti, šantažuoti ir pan.) rinkti ir teikti Rusijai svarbią informaciją, susijusią su strategiškai valstybės saugumui svarbiais objektais, dėl ko kyla grėsmė Lietuvos Respublikos saugumui. Migracijos departamentas Sprendime 1 tik pacitavo VSD raštą, neanalizuodamas jame nurodytų aplinkybių, jų teisingumo ir patikimumo bei ryšio su nagrinėjamu klausimu, niekaip individualiai nemotyvuodamas susidariusios situacijos ir atskirai jos nevertindamas, dar daugiau, Sprendimas 2 iš viso nepagrįstas jokiais argumentais (galima tik suprasti, kad remiamasi tuo pačiu VSD raštu).
Mano, kad sprendimuose dėl galimos grėsmės remiamasi tik prielaidomis, be to, konkreti pareiškėjo darbinės veiklos analizė, atlikta VSD, neatspindi pareiškėjo lojalumo Lietuvai.
Dėl VSD rašte nurodytos aplinkybės, jog (duomenys neskelbtini) metais pareiškėjas baigė Maskvos valstybinį elektroninės technikos institutą pažymi, kad būdamas Rusijos piliečiu, ir gyvendamas nuo Rusijos priklausančioje Kabardos-Balkarijos Respublikoje, neturėjo kitos galimybės, kaip tik studijuoti Rusijos aukštosiose mokyklose. Nustatytas faktas, kad iki 2003 m. buvo steigėjas ir technikos direktorius kompanijoje (duomenys neskelbtini) nieko neįrodo, tik tiek, kad pareiškėjas bandė kurti verslą ir dirbti pagal specialybę. Nurodo, kad 2003 metais įkūrė (duomenys neskelbtini) – vienintelę pirmąją Rusijoje stebėjimo, vaizdo valdymo ir fizinio saugumo informacijos valdymo programinės įrangos kūrimo kompaniją, kuri labai prisidėjo prie skaitmeninės vaizdo stebėjimo plėtros ir per trejus metus tapo pirmaujančia ir pripažinta saugumo programinės įrangos kūrėja Rusijoje, tačiau vertinant šį faktą nesigilinama, kad ši kompanija buvo pareiškėjo verslas su idėja padėti daugeliui žmonių gimtajame regione, tiek produkto sukūrimo prasme, tiek ir įdarbinimo prasme. 2007 m. įmonė pradėjo plėtrą ir užsienio valstybėse. Šiuo metu (duomenys neskelbtini) yra viena iš lyderių pasaulinėje rinkoje ir viena iš dirbtinio intelekto panaudojimo vaizdo stebėjimo srityje pradininkų.
Pažymi, jog tai, kad nėra susijęs jokiais ryšiais su Rusijos saugumo tarnybomis, rodo visa pareiškėjo veikla, pavyzdžiui, Kabardos-Balkarijos Respublikoje yra įkūręs prieinamas nemokamas edukacines programas, kurių pagalba daugiau nei 1 500 vaikų iš kaimiškų regionų gali mokytis. 2022 m. kovą (duomenys neskelbtini)įmonių grupei priklausanti, Rusijoje įsteigta (duomenys neskelbtini), pranešė, kad nuo 2021 m. ji atsiskiria nuo Rusijoje įsteigtos (duomenys neskelbtini) ir skelbė palaikanti Ukrainą, pašalino viešą informaciją iš internetinės svetainės itv.ru. Tai yra tikra pozicija dėl susidariusios situacijos, kaip jau minėta, viešai reiškiama pareiškėjo pasisakymuose Telegram kanale. Nors pareiškėjas, kaip (duomenys neskelbtini), o taip pat ir grupei priklausančios (duomenys neskelbtini) įkūrėjas iki šiol yra Rusijoje registruotų (duomenys neskelbtini) ir LLC (duomenys neskelbtini) įmonių akcininkas, dalyvavęs įgyvendinant projektus nacionalinio saugumo, transporto ir logistikos, bankų veiklos srityje – Sankt Peterburgo uoste, Murmansko komerciniame oro uoste, projektas „Saugus miestas“ Maskvoje, Jekaterinburgo, Novosibirsko metro ir kt., šie sausi faktai nieko kito neįrodo, kaip tik tam tikru laikotarpiu vykdytą verslą Rusijos regione, kuomet ten gyveno, tačiau jokiu būdu neparodo pareiškėjo palaikymo Rusijos režimui ir politikai. Tą patį galima pasakyti ir apie faktus dėl (duomenys neskelbtini) vadovybės darbinės veiklos (verslo plėtros direktorius yra dirbęs (duomenys neskelbtini), technikos departamento direktorius nuo 2003 m. iki 2005 m. dalyvavo projekte, kurį vykdė Rusijos mokslų akademijos Kompleksinių kibernetikos problemų mokslinė taryba), apie (duomenys neskelbtini) dalyvavimą „Saugumas. Krymas 2016“ parodoje, apie 2022 m. balandžio 12-15 d. ir 2023 m. balandžio 11-14 d. dalyvavimą didžiausioje tarptautinėje Rusijos ir NVS šalių techninės saugumo ir priešgaisrinės apsaugos įrangos parodoje „Securica Moscow“.
Paaiškina, kad Lietuva investicijoms buvo pasirinkta dėl keleto priežasčių: būtinybe dėl pareiškėjo saugumo palikti Rusiją, taip pat dėl pasiūlyto investavimo rėmimo 2021 m. spalio mėnesį. Pareiškėjo kompanija yra skaidri ir atvira, diegianti dirbtinio intelekto produktus visame pasaulyje. Pats asmeniškai pareiškėjas neturi jokių ryšių nei su kariuomene, nei su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. Pareiškėjo verslas susijęs tik su vaizdo stebėjimo programine įranga, kuri naudojama visuose objektuose, įskaitant socialinius, transporto, sveikatos priežiūros, švietimo, sporto ir kitus objektus bei saugius miestus. Vienintelis šios programinės įrangos tikslas yra padėti apsaugoti žmones nuo įvairių grėsmių saugumui. Verslo atribojimo nuo Rusijos procesas buvo pradėtas dar iki karo Ukrainoje suaktyvėjimo 2022 m. vasario mėnesį. Šiuo metu už Rusijos ribų esančios su pareiškėju susijusios įmonės yra reorganizuojamos į vientisą holdingą, su centriniu biuru Airijoje ir jau dabar visiškai nėra priklausomos nuo įmonių Rusijoje.
Nurodo, jog supranta, kad laiku nespėjo visiškai nutraukti savo ryšių su šalim agresore, bet yra įsitikinęs, kad šie ryšiai negali turėti įtakos pareiškėjo lojalumui Lietuvos Respublikai. Nuo Rusijos veiksmų suaktyvinimo Ukrainoje nesilanko Rusijoje ir ketina atsisakyti jos pilietybės. Artimiausi pareiškėjo šeimos nariai taip pat gyvena už Rusijos ribų.
Pažymi, kad asmens teises pažeidžiantys Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 turi būti paremti nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė – pagrindas atsisakyti išduoti (panaikinti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiuo atveju Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 grindžiami tik aplinkybe, kad pareiškėjas gali būti potencialus priešiškos valstybės verbavimo taikinys, bet toks argumentas neatitinka jokių protingumo kriterijų bei teisminės praktikos keliamo realios ir akivaizdžios grėsmės valstybės saugumui kriterijaus.
Šalies argumentai
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas palaikė skunde išdėstytą poziciją, prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas teismui pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Šalies argumentai
Nurodo, kad pareiškėjui pateikus prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu, Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi, galiojantį iki 2025 m. sausio 15 d.
Nurodo, kad 2023 m. gegužės 24 d. gavo VSD išvadą Nr. 18-5607, kurioje nurodyta, jog VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir pateikė informaciją apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Atsižvelgdamas į tai, Migracijos departamentas priėmė Sprendimą 1 ir Sprendimą 2.
Teigia, kad priimdamas ginčijamus Sprendimą 1 ir Sprendimą 2, vadovavosi kompetentingos institucijos – VSD – išvada. Pažymi, kad Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Migracijos departamentas VSD išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.
Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir nurodo, jog įvardyti kiekvieną konkrečią grėsmę (konkretų ryšį, veiksmą, sprendimą), kuri gali iškilti „čia ir dabar“ ar gali ateityje realizuotis, praktiškai nėra įmanoma. Grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais.
Mano, kad yra surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjo asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, o pareiškėjui išduoto leidimo laikinai gyventi panaikinimas yra proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą, Lietuvos visuomenės siekį gyventi saugioje valstybėje, kurioje nebūtų skleidžiama informacija, skatinanti nesantaiką, pateisinanti vykdomus karo nusikaltimus bei nesuderinama su Lietuvos valstybės teisėtais interesais bei užkardyti galinčias kilti grėsmes. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra ypač svarbi aplinkybė sprendžiant dėl leidimo užsieniečiui laikinai gyventi.
Vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, Migracijos Departamentas nustatė, kad pareiškėjas yra Rusijos Federacijos ir Turkijos pilietis, turintis leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, išduotą tuo pagrindu, kad asmuo yra vadovas įmonės, dėl kurios tarpininkauja Ekonomikos ir inovacijų ministerijos įgaliota institucija. Gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje deklaruoja Vilniuje. Yra duomenų, kad pareiškėjas nuo 2021 m. spalio 1 d. yra įdarbintas UAB (duomenys neskelbtini) ir jam yra mokamos draudžiamosios pajamos. Taip pat Migracijos departamentas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, nors 2021 m. rugsėjo 30 d. pateiktame prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad yra vedęs. Apie jo šeimos nariams išduotus dokumentus, suteikiančius ar patvirtinančius teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, Migracijos departamento naudojamuose registruose ir duomenų bazėse informacijos nėra.
Teigia, kad ginčijamuose sprendimuose buvo įvertintos visos su pareiškėju susijusios aplinkybės, taip pat ir duomenys apie jo ryšius su Lietuvos Respublika, bei nustatyta, kad pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o ginčijami sprendimai yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą lyginant su nesuteikimu teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje.
Mano, kad Migracijos departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o valstybės ir visuomenės interesai yra svarbesni, nei pareiškėjo asmeniniai interesai bei noras gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl ginčijamas sprendimas yra pagrįstas bei teisėtas.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas palaikė atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją ir prašė skundą atmesti.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD teismui taip pat pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad Migracijos departamento Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 yra priimti pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėti ir pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Sprendimu 1 ir Sprendimu 2 prisidedama prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.
Vertina, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Nurodo, kad VSD 2023 m. gegužės 23 d. rašte Nr. 18-5607 aprašyta pareiškėjo veikla ir ryšiai nesuderinami su Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesais ir kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą ir pasikeitus saugumo situacijai regione, suinteresuoti Rusijos subjektai gali šiais ryšiais pasinaudoti Lietuvos nacionalinio saugumo interesų neatitinkančiai veiklai vykdyti.
Teigia, kad VSD, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį vertinimą, mato pareiškėjo gyvenimo Lietuvos Respublikoje keliamą grėsmę valstybės saugumui dėl jo veiklos ir turimų ryšių. Po 2022 m. vasario 24 d. Rusijos pradėtos karinės agresijos Ukrainos atžvilgiu, pareiškėjas, turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, vykdė veiklą Rusijoje, nesuderinamą su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais ir rodančią, kad jis palaiko Kremliaus režimo vykdomą politiką, nepaisydamas Rusijos Ukrainoje vykdomų karinių veiksmų ir tarptautinės teisės pažeidimų.
Vertina, kad pareiškėjas dėl veiklos ir ryšių Rusijoje gali būti išnaudojamas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui. Pareiškėjo palaikomi kontaktai, vykdoma veikla Rusijoje tik sustiprina Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų galimybes verbuoti pareiškėją ir išnaudoti kaip potencialų asmenį žvalgybos informacijai rinkti. Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, siekdamos ryšių su užsienio valstybėse gyvenančiais savo šalių piliečiais, gali naudoti autoritarinių šalių žvalgybos tarnyboms įprastus metodus - šantažuoti grasindamos paviešinti ankstesnio bendradarbiavimo faktą, taikyti administracinio ir kitas teisinio poveikio priemones asmeniui, jam esant Rusijoje (atvykus), arba šiose šalyse gyvenantiems giminaičiams (pavyzdžiui, grasinti atleisti iš darbo, apkaltinti nusikalstama veikla ir pan.). Šiuo aspektu aktualus Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 22 d. nutarimas byloje Nr. 19-A/2021, kuriame nurodyta, jog asmens ryšiai su užsienio valstybių institucijomis, tų valstybių fiziniais arba juridiniais asmenimis, keliantys grėsmę nacionaliniam saugumui, gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą, taigi kartu galinčia kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
Pažymi, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Jeigu kompetentingos valstybės institucijos turėtų įrodymų apie užsieniečių atliekamus, planuojamus atlikti arba realiai galimai atliktus valstybės nacionaliniam saugumui grėsmingus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama dėl visiškai kitokio pobūdžio teisinių pasekmių - baudžiamosios atsakomybės taikymo, o ne dėl užsieniečio teisės gyventi Lietuvos Respublikoje. Šiuo atveju pakanka pagrįsto manymo, kad Pareiškėjo turėti ir šiuo metu palaikomi ryšiai su atitinkamais asmenimis, vykdyta ir vykdoma veikla kelia grėsmę valstybės saugumui.
Nurodo, kad LVAT ne kartą yra pažymėjęs, jog teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama tik jeigu šie asmenys atitinka UTPĮ reikalavimus (pvz., LVAT 2014 m. gruodžio 19 d. nutartis byloje Nr. A-858-2720-2014). Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija neužtikrina užsieniečiui teisės įvažiuoti ir gyventi konkrečios šalies teritorijoje kaip pagrindinės teisės, EŽTT praktikoje pripažįstama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą šalyje, reguliuoti išsiuntimo iš šalies tvarką (pvz., 2006 m. spalio 18 d. sprendimas byloje Ūner prieš Nyderlandus, 2011 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Auad prieš Bulgariją).
Pažymi, kad valstybės saugumas yra esminę reikšmę turinti vertybė, svarbi visuomenei. Pagrindinis nacionalinio saugumo tikslas ir pagrindinė vertybė yra valstybės sugebėjimas išsaugoti nepriklausomą identitetą prieš valstybes, kurios laikomos priešiškomis. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti Pareiškėjui gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo gyventi Lietuvoje neišdavimo klausimą. Neįvertinus aptartų aplinkybių, kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika valstybės saugumo nenaudai. Atkreipia dėmesį, kad šios pozicijos laikosi ir LVAT savo naujausioje praktikoje analogiškose bylose (pvz., 2023 m. vasario 15 d. nutartis byloje Nr. eA-1266-602/2023).
Paaiškina, jog visuotinai žinoma aplinkybė, kad Rusijos režimas ne tik priešiškai nusiteikęs Lietuvos atžvilgiu bei vykdo hibridines atakas, bet ir ginčijamų sprendimų priėmimo metu vykdė ir toliau vykdo precedento neturinčią plataus masto karinę agresiją Ukrainoje. Kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi būti itin dėmesingai įvertinamos aplinkybės, kurios gali būti laikomos potencialiai keliančiomis grėsmę ir ši kontekstinė informacija negali būti ignoruojama. Neįvertinus aptartų aplinkybių, kaip keliančių grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, VSD rengiamos išvados bei Migracijos departamento priimami sprendimai neatitiktų Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo pagrindų įstatymo reikalavimų, pagal kuriuos visi valstybės institucijų priimami sprendimai turi būti analizuojami, kaip jie prisidės prie rizikos veiksnių, pavojų silpninimo ir grėsmių nacionaliniam saugumui mažinimo.
Atkreipia dėmesį, kad teismų praktikoje panašiose bylose užsieniečių ryšiai su Lietuvos Respublikai priešiškomis valstybėmis laikomi neatitinkančiais Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesų ir keliančiais grėsmę Lietuvos valstybės saugumui bei Migracijos departamento sprendimai panaikinti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje pripažįstami pagrįstais.
Mano, kad priimant Sprendimą 1 ir Sprendimą 2, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, atsakovas neviršijo kompetencijos, jo sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjo teisės bei laisvės. Kadangi pareiškėjas VSD pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 priimti tinkamai įvertinus faktines bylos aplinkybes ir taikytinas teisės aktų nuostatas, todėl jų naikinti nėra teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. gegužės 29 d. Sprendimo Nr. 23S77507 panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui (nors pareiškėjas skunde nurodo, kad prašo panaikinti 2023 m. gegužės 31 d. Migracijos departamento sprendimą, teismas įvertinęs skundo turinį ir prie skundo pridedamus ginčijamus sprendimus, paaiškinimus teismo posėdžio metu, daro išvadą, kad tai yra redakcinė klaida ir ginčijamas būtent nurodytas 2023 m. gegužės 29 d. sprendimas) (Sprendimas 1) bei Migracijos departamento 2023 m. gegužės 31 d. Sprendimo Nr. 23S79588, kuriuo nusprendė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių, t. y. 5 metus (Sprendimas 2) teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos rašytiniais įrodymais nustatyta, kad pareiškėjas yra Rusijos ir Turkijos pilietis, gim. (duomenys neskelbtini), turėjęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, išduotą UTPĮ 40 straipsnio 1 dalies 4¹ punkte nustatytu pagrindu, galiojusį iki 2025 m. sausio 15 d.
Byloje yra pateiktas klausimynas, kurį 2023 m. gegužės 11 d. užpildė ir pasirašė pareiškėjas. Atsakydamas į klausimyno 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ pareiškėjas atsakė „Ne“. Į klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“ pareiškėjas atsakė „Ukrainai“.
Pareiškėjas Migracijos departamentui 2023 m. balandžio 17 d. pateikė prašymą Nr. 2304-LLGĮ-0220 pakeisti leidimą laikinai gyventi, įforminant naują leidimą laikinai gyventi.
VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir 2023 m. gegužės 23 d. rašte Nr. 18-5607 nustatė, kad pareiškėjas po 2022 m. vasario 24 d., turėdamas leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, vykdė veiklą Rusijoje, nesuderinamą su Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesais ir rodančią, kad jis palaiko Kremliaus režimo politiką, nepaisant Rusijos vykdomų karinių veiksmų Ukrainoje ir tarptautinės teisės pažeidimų. VSD konstatavo, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
VSD išvados pagrindu Migracijos departamentas priėmė ginčijamus Sprendimą 1 ir Sprendimą 2.
Pareiškėjas, nesutikdamas su Migracijos departamento Sprendimu 1 ir Sprendimu 2, kreipėsi į teismą.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reguliuoja UTPĮ, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio ir laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo, integracijos ir sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką ir kitus užsieniečių teisinės padėties Lietuvos Respublikoje klausimus, taip pat reglamentuoja Lietuvos Respublikos elektroninio rezidento statuso suteikimo ir panaikinimo sąlygas ir tvarką.
UTPĮ (ginčui aktuali įstatymo redakcija, galiojusi laikotarpiu nuo 2023 m. gegužės 3 d. iki 2023 m. birželio 6 d.) 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD. UTPĮ 4 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 7 kalendorines dienas nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
UTPĮ 28 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimą dėl leidimo laikinai gyventi užsieniečiui išdavimo, keitimo ir panaikinimo priima ir leidimą laikinai gyventi užsieniečiui išduoda ir keičia Migracijos departamentas.
UTPĮ 50 straipsnyje nustatyti leidimo laikinai gyventi užsieniečiui panaikinimo pagrindai. Pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 14 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai.
Pagal UTPĮ 133 straipsnio 1 dalį, užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Pagal to paties straipsnio 5 dalį užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo skelbia ir centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (UTPĮ 133 straipsnio 7 dalis). Sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Valstybės sienos apsaugos tarnyba, jeigu ji priėmė šio Įstatymo 127 straipsnio 5 dalyje nurodytą sprendimą, arba Migracijos departamentas. Draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes (UTPĮ 133 straipsnio 8 dalis).
Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka, patvirtinta Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 ,,Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) nustato pavyzdinių kriterijų, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant užsieniečio duomenis iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, sąrašą ir jų vertinimo tvarką, taip pat apibrėžia šių kriterijų įtaką priimant sprendimą dėl draudimo atvykti laikotarpio. Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punkte įtvirtinta, kad tais atvejais, kai įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir aplinkybių visumą nustatoma, kad užsienietis neatitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi draudimo atvykti laikotarpiai, proporcingi užsieniečio padarytam teisės pažeidimui. Kai užsienietis atitinka Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytus kriterijus, kitokie nei Kriterijų vertinimo tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai jam gali būti nustatomi, jeigu, įvertinus visus turimus dokumentus, duomenis ir atsižvelgus į Kriterijų vertinimo tvarkoje nurodytas aplinkybes, tai būtų protinga ir proporcinga.
Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punkte nustatyta, kad priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį; užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Kriterijų vertinimo tvarkos 38 punkte nustatyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomi šie draudimo atvykti laikotarpiai: 3 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai; 5 metai, jei užsienietis gali kelti grėsmę viešajai tvarkai, nes buvo nuteistas už sunkų ar labai sunkų nusikaltimą; 10 metų, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 39 punktą, šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta 38 punkte.
Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 „Dėl Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas) (ginčui aktuali Tvarkos aprašo redakcija, galiojusi nuo 2023 m. balandžio 5 d.) 79 punktas nustato, kad VSD, turėdamas duomenų, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, o Policijos departamentas ar Valstybės sienos apsaugos tarnyba, nustatę, kad užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, nedelsdami apie tai informuoja Migracijos departamentą.
Pagal Tvarkos aprašo 131 punktą, UTPĮ 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Migracijos departamentas, gavęs Valstybės saugumo departamento informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai, išnagrinėja dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytos Valstybės saugumo departamento, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacijos gavimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą laikinai gyventi (jei kartu su užsieniečiu gyvena jo šeimos narys, kartu priimamas ir sprendimas panaikinti šio šeimos nario leidimą laikinai gyventi, išskyrus atvejus, kai jis turi teisę gyventi Lietuvos Respublikoje kitu Įstatymo nustatytu pagrindu).
LVAT savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje klausimus, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, siekiant tinkamai pritaikyti UTPĮ nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1055-492/2023).
LVAT praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija.
LVAT ne kartą yra pažymėjęs ir tai, kad nei UTPĮ, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017).
EŽTT yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekanti plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiama (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas, atsižvelgdamas į VSD pateiktą išvadą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, priėmė ginčijamus Sprendimą 1 ir Sprendimą 2, todėl aptarta teismų praktika aktuali ir vertinant jų teisėtumą bei pagrįstumą.
Pažymėtina, kad LVAT praktikoje nurodyta, jog Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Taigi, Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną situaciją pagal jos aplinkybes ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas. Gero administravimo principas reikalauja, jog užsieniečio prašymas nebūtų nagrinėjamas tik siaurai formaliai (žr., 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra nurodęs, kad Migracijos departamentas vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai šios išvados perkelti į sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik Valstybės saugumo departamento išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr. 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023).
Pirmiausia teismas pažymi, kad UTPĮ 4 straipsnio 3 dalis nustato tokią užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo tvarką, pagal kurią grėsmės vertinimą atlieka VSD ir nustatęs, kad asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, informuoja Migracijos departamentą, kuris, remdamasis VSD vertinimu, priima atitinkamus sprendimus, atlikdamas individualų asmens vertinimą.
Įvertinus šalių pateiktą informaciją, pasisakymus teismo posėdžio metu, procesiniuose dokumentuose pateiktus paaiškinimus, laikytina, kad Migracijos departamentas priėmė teisėtus ir pagrįstus Sprendimą 1 ir Sprendimą 2.
Kaip jau minėta, pareiškėjas skunde nurodo, kad yra nutraukęs socialinius ryšius Rusijoje, ir juos toliau kuria būtent Lietuvos Respublikoje. Šie pareiškėjo teiginiai, vertintini kritiškai. Migracijos departamentas Sprendime 1 nurodė, kad 2022 m. kovą (duomenys neskelbtini) įmonių grupei priklausanti, Rusijoje įsteigta (duomenys neskelbtini), pranešė, kad nuo 2021 m. ji atsiskiria nuo Rusijoje įsteigtos (duomenys neskelbtini) ir skelbė palaikanti Ukrainą, tačiau (duomenys neskelbtini), o taip pat ir grupei priklausančios (duomenys neskelbtini) įkūrėjas M. A. iki šiol yra Rusijoje registruotų (duomenys neskelbtini) ir LLC (duomenys neskelbtini) įmonių akcininkas. Viešosios informacijos šaltinių duomenimis, jis valdo 95 proc. (duomenys neskelbtini) ir 95 proc. LLC (duomenys neskelbtini) akcijų. Itv.ru svetainėje skalbiami (duomenys neskelbtini) įgyvendinti projektai nacionalinio saugumo, transporto ir logistikos, bankų veiklos srityje – Sankt Peterburgo uoste, Murmansko komerciniame oro uoste, projektas „Saugus miestas“ Maskvoje, Jekaterinburgo, Novosibirsko metro ir kt. Nustatyta, kad 2016 m. gruodžio 1-3 d. (duomenys neskelbtini) dalyvavo specializuotoje apsaugos, saugumo ir priešgaisrinės apsaugos techninių priemonių parodoje „Saugumas. Krymas 2016“, kuri vyko Rusijos okupuotoje Ukrainos teritorijoje Kryme. Parodoje savo produkciją pristatė apie 70 įmonių, kurių dauguma buvo Rusijos gamintojai. Taip pat nustatyta, kad 2022 m. balandžio 12-15 d. ir 2023 m. balandžio 11-14 d. pareiškėjo kontroliuojama (valdoma) įmonė dalyvavo didžiausioje tarptautinėje Rusijos ir NVS šalių techninės saugumo ir priešgaisrinės apsaugos įrangos parodoje „Securica Moscow“.
Teismas atkreipia dėmesį, kad paroda „Saugumas. Krymas 2016“ vyko po Krymo okupacijos, o paroda „Securica Moscow“ vyko jau prasidėjus karinei agresijai prieš Ukrainą. Tai, kad pareiškėjo kontroliuojama įmonė dalyvavo šiose parodose, parodo, kad pareiškėjas nesmerkia Rusijos pradėto karo Ukrainoje bei Krymo okupacijos.
Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas nurodo, jog supranta, kad laiku nespėjo visiškai nutraukti savo ryšių su šalim agresore, bet yra įsitikinęs, kad šie ryšiai negali turėti įtakos pareiškėjo lojalumui Lietuvos Respublikai. Taip pat nurodo, kad pareiškėjas nuo Rusijos veiksmų suaktyvinimo Ukrainoje nesilanko Rusijoje ir ketina atsisakyti jos pilietybės. Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog nuo minėtų Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje, jau praėjo jau beveik du metai, tačiau pareiškėjas byloje nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų jo ketinimus nutraukti ryšius su Rusija. Iš to kas pasakyta, galima daryti išvadą, kad pareiškėjas ir toliau savo ryšius sieja su Rusija, o jo nurodytos aplinkybės apie ketinimą šiuos ryšius su Rusija nutraukti, vertintinos išskirtinai kaip pareiškėjo gynybinė pozicija.
Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių, jog vos tik atsiradus galimybei, šis tapo Turkijos piliečiu, teismas pažymi, kad iš byloje pateiktų dokumentų matyti, jog pareiškėjas šiuo metu turi tiek Rusijos, tiek Turkijos pilietybę. Nors pareiškėjas ir pateikia istorinius aspektus apie Kabardos-Balkarijos Respublikos žmones bei jų požiūrį į Rusijos nuolat vykdomą invaziją į kitas teritorijas, tačiau byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas kada nors būtų siekęs atsisakyti Rusijos pilietybės.
Dėl pareiškėjo nurodytų kuriamų socialinių ekonominių ryšių su Lietuva ir didelės jų nutraukimo žalos, pažymėtina, kad pareiškėjo nurodyta UAB (duomenys neskelbtini)Lietuvoje buvo įregistruota tik 2021 m. rugpjūčio 5 d. Patalpų nuomos sutartį UAB (duomenys neskelbtini) sudarė 2022 m. gruodžio 5 d. Gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį pareiškėjas pasirašė 2022 m. spalio 31 d. Automobilį pareiškėjas Lietuvoje savo vardu užregistravo 2022 m. balandžio 28 d., o motociklą 2022 m. liepos 21 d. Visų šių pareiškėjo nurodytų aplinkybių visuma, leidžia daryti išvadą, kad pareiškėjo ekonominiai ryšiai būtent Lietuvoje nėra ilgalaikiai. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nors pareiškėjas leidimą laikinai gyventi Lietuvoje turi nuo 2021 m., byloje nėra jokių duomenų apie jo šeiminius ryšius Lietuvoje, nėra ir duomenų, kad pareiškėjo šeimos nariai būtų kreipęsi dėl leidimo gyventi Lietuvoje, o teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad jo šeimos nariai šiuo metu gyvena Minske (t. y. taip pat Lietuvai grėsmę keliančioje valstybėje), kas kelia pagrįstų abejonių, kad būtent Lietuvoje pareiškėjas siekia kurti ekonominius, socialinius ir šeiminius ryšius.
Be kita ko, nors pareiškėjas svarbia aplinkybe laiko tai, kad jo atvykimui ir laikinam gyvenimui Lietuvos Respublikos teritorijoje tarpininkavo būtent Ekonomikos ir inovacijų ministerijos įgaliota institucija, ir leidimas laikinai gyventi Lietuvoje buvo išduotas patikrinus pareiškėjo asmenį, ketinimus, ryšius ir kt., teismo vertinimu, pasikeitus geopolitinei situacijai, šie pareiškėjo argumentai neturi esminės reikšmės vertinant ginčijamų sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą.
Kaip jau minėta, UTPĮ 50 straipsnis numato išduotų leidimų laikinai gyventi Lietuvoje panaikinimo pagrindus. Pagal UTPĮ 50 straipsnio 1 dalies 14 punktą, leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai. Tai reiškia, kad anksčiau priimtas sprendimas išduoti pareiškėjui leidimą gyventi Lietuvoje niekaip neįpareigoja Migracijos departamento teigiamai įvertini pareiškėjo galimybę gyventi Lietuvoje ir nagrinėjamu atveju neturi teisinės reikšmės.
Byloje pateikto skundo, atsiliepimų į skundą bei pateiktų duomenų analizė, leidžia daryti išvadą, kad Migracijos departamentas priimdamas Sprendimą 1 ir Sprendimą 2 įvertino individualią pareiškėjo situaciją ir į skundžiamus sprendimus ne tik perkėlė, kaip pareiškėjas teigia, VSD raštą, tačiau įvertino ir kitas su pareiškėju susijusias aplinkybes, jo socialinius, ekonominius bei šeiminius ryšius Lietuvoje. Nors pareiškėjas ir nurodo, kad atsakovas neanalizavo VSD rašte nurodyto aplinkybių, jų teisingumo ir patikimumo bei ryšio su nagrinėjamu klausimu, pažymėtina, kad tokie pareiškėjo teiginiai yra deklaratyvūs, nepagrįsti įrodymais, nes ginčijamų sprendimų turinys rodo, kad buvo vertinama pareiškėjo individuali situacija, su pareiškėju asmeniškai susijusios aplinkybės.
Minėta, kad vadovaujantis UTPĮ 4 straipsnio 3 dalimi, užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD, o pagal UTPĮ 4 straipsnio 6 dalį, VSD, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą. Taigi teismui nėra pagrindo nesutikti su atsakovo teiginiais, jog Migracijos departamentas VSD išvadų nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.
Kaip jau minėta, LVAT yra konstatavęs, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimas turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1055-492/2023).
Nagrinėjamu atveju, tiek VSD, tiek Migracijos departamentas rašte ir ginčijamuose sprendimuose pažymėjo, kad pareiškėjo grėsmė Lietuvos Respublikos valstybės saugumui pasireiškė jo ir jo kontroliuojamų įmonių veiksmais, kurie yra nesuderinami su Lietuvos Respublikos saugumo interesais, rėmėsi ne bendra informacija, o konkrečiais su pareiškėju susijusiais faktais.
Teismas taip pat pažymi, kad Migracijos departamento 2023 m. gegužės 31 d. sprendimu Nr. 23S79588 uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką, Migracijos departamentas neįtraukė į
Šengeno informacinę sistemą perspėjimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi, draudimas atvyti taikomas tik Lietuvos Respublikos atžvilgiu, draudimas nustatytas tik penkeriems metams, nors pagal galiojančius teisės aktus maksimalus terminas galėtų būti net dešimt metų, todėl teismo vertinimu, teigti, kad pareiškėjui taikomos priemonės neproporcingos nėra pagrindo.
Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad atsakovas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjo situaciją, įvertino visus tiek pareiškėjo pateiktus, tiek VSD nurodytus, tiek Migracijos departamento surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas, todėl skundžiami Migracijos departamento Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 laikytini teisėtais ir pagrįstais ir nėra pagrindo jų naikinti remiantis nei pareiškėjo nurodytais, nei kitais argumentais.
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 1 punktu, 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo M. A. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.