Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Asta Adamonytė-Šipkauskienė

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos J. J. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Šioje byloje ginčas kilęs dėl Inspekcijos 2020 m. kovo 25 d. sprendimo dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222)FR0682-171 ir Komisijos 2020 m. birželio 18 d. sprendimo Nr. S-116(7-90/2020) teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad Inspekcija atliko pakartotinį pareiškėjos patikrinimą ir 2020 m. sausio 27 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (21.222)FR0680-51. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad 2015-2016 metais pareiškėjos patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 72 054,01 Eur. Pareiškėja gautoms kitoms 72 054,01 Eur pajamoms pagrįsti nepateikė juridinę galią turinčių pajamų šaltinius patvirtinančių dokumentų bei pagal GPM įstatymo nuostatas nedeklaravo gautų pajamų, todėl 2015-2016 metų mokesčio bazė buvo apskaičiuota vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 70 straipsnio 1 dalies nuostatomis pritaikius išlaidų metodą. Patikrinimo metu už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai papildomai apskaičiuota mokėtina 12 027 Eur GPM suma.

2020 m. vasario 27 d. pareiškėja pateikė rašytines pastabas dėl aukščiau minėto patikrinimo akto. Inspekcija išnagrinėjusi pastabas 2020 m. kovo 25 d. sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222)FR0682-171 patvirtino patikrinimo akto rezultatus ir nurodė pareiškėjai sumokėti apskaičiuotus 12 027 GPM sumą, taip pat apskaičiavo 3 635 Eur GPM delspinigių bei skyrė 3 608 Eur GPM baudą.

2020 m. balandžio 16 d. pareiškėja nesutikdama su Inspekcijos sprendimu pateikė skundą Komisijai. Komisija sprendimu patvirtino Inspekcijos sprendimą.

Pareiškėja pateiktu teismui skundu nesutinka su statybos išlaidų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) butams dalinimo lygiomis dalimis ir teigia, kad statybos kokybė ir juose atliktų statybos darbų kiekis pagal pateiktus įrodymus yra skirtingi. Nurodo, kad jos pajamos, priešingai nei teigia mokesčių administratorius, buvo didesnės nei statistinės, nes jis gauna papildomų pajamų iš prekybos savo užauginta produkcija.

Dėl statybos išlaidų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) butams dalinimo lygiomis dalimis

- pareiškėjos teiginys, kad buto (duomenys neskelbtini) statybai panaudotos likusios statybinės medžiagos nuo (duomenys neskelbtini) namo vertinamas kritiškai, nes pareiškėja mokestinio patikrinimo metu nepateikė dokumentų, kuriuose būtų nurodyti statybinių medžiagų likučiai, likę po gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statybos, todėl mokestinio patikrinimo metu nėra galimybės nustatyti, ar statybinių medžiagų likučiai buvo ir kokių medžiagų likučiai galėjo būti panaudoti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybos metu; be to, šie statybinių medžiagų įsigijimo dokumentai (visa apimtimi) buvo įvertinti apskaičiuojant namo (duomenys neskelbtini) statybos išlaidas ir apskaičiuojant apmokestinamąsias pajamas jį pardavus;

- pagal pateiktus statybos išlaidų dokumentus, statybinių medžiagų įsigijimas gyvenamajam namui (duomenys neskelbtini) sudarė 9426 Eur (tai yra 12 proc. visų patirtų išlaidų) ir tai yra akivaizdžiai maža suma net ir vieno namo statybai.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, kad nors proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 53 str. 2 d., 57 str. 4 d.), tačiau vertinti įrodymus – teismo prerogatyva. Tam, kad būtų įsitikinta egzistuojant vieną ar kitą faktą, teismas privalo patikrinti įrodymų liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą ir tarpusavio ryšį, laikantis lygiateisiškumo principo, bet neprivalo, vertindamas vieną ar kitą įrodymą, besąlygiškai vadovautis vienos iš šalių akcentuotu įrodymo pranašumu ir būtinybe teismui vertinti šį įrodymą būtent tokiu aspektu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. birželio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A4-557/2003, Administracinių teismų praktika Nr. 4). ABTĮ 57 straipsnyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas, o nė vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (2011 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 22, p. 213?241).

Teismas kritiškai vertina pareiškėjos teiginius apie neteisingai paskirstytas statinio statybos išlaidas. Pažymėtina, kad, kaip teisingai teigia pareiškėja, buto (duomenys neskelbtini) savininkas R. J. 2019-11 rašytiniuose paaiškinimuose (21.222)RFD, atsakydamas į klausimą Nr. 4 (Kokia buvo buto būklė jo įsigijimo momentu?) nurodė, kad buto įsigijimo momentu butas buvo nebaigtas įrengti, kadangi „nebuvo kanalizacijos, šildymo sistemos, sienos netinkuotos; Gręžinys buvo. Stogas, langai, durys buvo. Gerbūvį darė patys, tvoros iki šiol neturim“. Tačiau atsakydamas į klausimą Nr. 12 (Ar buto pardavėjas (J. J.) po minėto nekilnojamojo turto pardavimo atliko kokius įrengimo, statybos darbus, gerbūvio tvarkymo darbus (t. y. po 2017-02-08) minėtas savininkas nurodė, jog „Buvo atlikti darbai iki dalinės apdailos. Tinkuotos sienos, vidaus elektra, vidaus kanalizacija. Papildomai už nieką nemokėjome. Viskas buvo įtraukta į sutartį. Darbai atlikti per keletą mėnesių nuo įsigijimo“. Į klausimą Nr. 11 (Kokius gerbūvio tvarkymo darbus atliko savininkas?) buvo atsakyta „Gerbūvio tik išlyginom žemę“ (mokestinės bylos medžiagos I t., b. l. 37-38). Tuo tarpu buto (duomenys neskelbtini) savininkas R. Š. 2017-07-19 paaiškinimuose nurodė, jog „pagrindinės pirkimo sutarties sudarymo momentu papildomai jau buvo išmūrytos vidaus pertvaros, išvedžiota santechnika, elektros instaliacija, grindinis šildymas, betonuotos grindys. <...> Gerbūvis visai netvarkytas. Taip pat atidėtas iki pavasario šiltesnių orų.“ Į klausimą Nr. 12 (Ar buvo atlikdami remonto ar užbaigimo darbai? Kas juos atliko?) buto savininkas atsakė „Po pagrindinės sutarties sudarymo kaip ir buvo numatyta preliminarioje sutartyje toliau buvo tinkuojamos sienos, apšlitintas stogas, įrenginėjama tvora, kiemo trinkelės, fasado baigiamieji darbai, pajungtas vandens gręžinys, vietinė kanalizacija. Tai atliko įvairūs pardavėjo samdyti rangovai, kuriuos tikrindavo J.“. R. Š. minėtame paaiškinime atsakydamas į klausimą Nr. 3 patvirtino, kad jo jokie ryšiai su turto pardavėjais nesieja, nurodė, kad „Tik tiek, kad dar yra nebaigtų gerbūvio darbų (tvora ir terasa). Taigi, įvertinus minėtų butų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) savininkų parodymus, pareiškėjos skunde iškelta versija, jog butai skyrėsi faktiškai atliktų statybos darbų kiekiu, nes pareiškėja bute (duomenys neskelbtini) nei pardavimo metu nei vėliau faktiškai neįrengė kanalizacijos, šildymo sistemos, elektros instaliacijos, atmetamas kaip nepagrįstas, kadangi buto (duomenys neskelbtini) savininkas patvirtino, jog darbai iki buto dalinės apdailos, kaip ir buvo sutarta pagal 2017-01-12 Preliminariąją nekilnojamojo turo pirkimo- pardavimo sutartį buvo atlikti pareiškėjos per keletą mėnesių nuo buto įsigijimo ir naujasis savininkas papildomai pareiškėjai už nieką nemokėjo, nes visi darbai buvo įtraukti į sutartį.

Teismo vertinimu, iš minėtų butų savininkų parodymų matyti, kad nepasitvirtino ir pareiškėjos skunde nurodyta aplinkybė, dėl skirtingų butų gerbūvio sutvarkymo. Abiejų butų pirkėjai (R. Š. ir R. J.) nurodė, kad tiek butui (duomenys neskelbtini), tiek butui (duomenys neskelbtini) priklausančių žemės sklypų gerbūvio sutvarkymas atidėtas iki 2017 m. pavasario. Ir nors pareiškėja bando įrodyti kad buto (duomenys neskelbtini) gerbūvio darbai 2017 m. pavasarį buvo atlikti (neva buvo pasodinta veja, įrengti automatiniai kiemo vartai, tvora, paklotos trinkelės, įrengta terasa, atraminė sienelė, kuria buvo siekiama sutvirtinti žemės sklypą), tačiau kaip nurodyta aukščiau, buto savininkas R. Š. savo 2017 m. liepos 19 d. paaiškinime nurodo, kad „dar yra nebaigtų gerbūvio darbų (tvora ir terasa)“, kas paneigia, pareiškėjos versiją apie visiškai atliktus buto (duomenys neskelbtini) gerbūvio darbus ir esminius abiejų butų statybos darbų ir išlaidų skirtumus. Be to, net jei dalis gerbūvio darbų ir buvo atlikta, pareiškėja nei pirminio nei pakartotinio patikrinimo metu įrodymų apie patirtas išlaidas minėtiems darbams atlikti nepateikė.

Teismas taip pat kritiškai vertina pareiškėjos teiginius, jog abiejų butų kokybė buvo skirtinga, nes abu buvo statomi iš skirtingų medžiagų. Butas (duomenys neskelbtini) buvo statomas pardavimui, o butas (duomenys neskelbtini) – sau, todėl didelę dalį medžiagų jo statybai pareiškėja naudojo nuo seno savo sutuoktinio sukauptas statybines medžiagas. Pareiškėja teigia ne kartą nurodžiusi, kad jos sutuoktinis nuo seno ūkyje buvo sukaupęs daug statybinių medžiagų, kurias pareiškėja nusprendė panaudoti statyboje (statant butą sau), kad (duomenys neskelbtini) buto statybai galėjo būti panaudota 80 proc. statybos išlaidų pagal pateiktus statybinių medžiagų įsigijimo ir statybos darbų atlikimo dokumentus, vadinasi (duomenys neskelbtini) galėjo būti panaudota 20 proc. statybos išlaidų, o kita buto dalis pastatyta iš nuo seno sukauptų statybinių medžiagų. Todėl abiejų butų statybos kokybė yra skirtinga.

Tačiau teismas pažymi, kad tokie pareiškėjos skundo teiginiai prieštarauja pačios pareiškėjos pirminiuose paaiškinimuose nurodytoms butų statybos aplinkybėms, kur ji teigė, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) abiejų butų statyba buvo vykdoma ūkio būdu, šio gyvenamojo namo apšiltinimo medžiagų, dažų, elektros įrengimo ir medžiagų J. J. turėjo iš seniau, todėl jie buvo panaudoti šioje bendroje statyboje (2017-10-13 J. J. paaiškinimas teiktas VMI) (mokestinės bylos II t., b. l. 127-129). Minėtas aplinkybes patvirtino ir pareiškėjos atstovė advokatė J. J. 2017 m. lapkričio 16 d. susirašinėjimo el. paštu su VMI atstove metu nurodydama, jog „gyvenamais namas (duomenys neskelbtini) buvo statomas vienu metu, t. y. abi jo dalys buvo statomos vienu metu, naudojant statybines medžiagas ir darbo jėgą. Statybinės medžiagos buvo perkamos dėl viso gyvenamojo namo statybos, darbai taip pat buvo atliekami visame statybos objekte, statytoja taip pat viso objekto statyboje naudojo savo nuo seno turėtas kai kurias statybines medžiagas, taip pat likusias iš ankstesnių statybų, kurios statant dvibutį vienu metu, buvo naudojamos tuo pačiu metu abiejuose namo dalyse. Kadangi tai buvo vientisas objektas, neįmanoma konkrečiai atskirti kiekvienai namo daliai tekusių statybos išlaidų. Statybos išlaidos yra vertinamos ir nurodytos kaip panaudotos viename statybos objekte, nes toks jis ir buvo“. Pažymėtina, kad tik VMI darbuotojai 2017 m. lapkričio 16 d. paprašius paaiškinti aplinkybes, kodėl J. J. parduodama savo namo dalį (duomenys neskelbtini) deklaracijoje nurodė viso namo statybos išlaidas -112000 Eur, iš ko seka, kad kitai namo daliai - (duomenys neskelbtini) - teko nulis statybos išlaidų, nors abiejų namo dalių plotas buvo vienodas – po 190,35 kv. m., atsirado nauja statybos išlaidų pasiskirstymo versija – pareiškėjos atstovė 2017 m. lapkričio 16 d. el. laiške VMI darbuotojai jau nurodė priešingai, kad iki 10 proc. statybos išlaidų galėjo būti panaudota namo dalies (duomenys neskelbtini) statybai, kad minėto namo dalies statybai pareiškėja naudojo nuo seno turėtas ir iš kitų statybų likusias statybines medžiagas (mokestinės bylos II t., b. l. 135-136). Šios naujos statybos išlaidų kaštų versijos, siekiant įrodyti, kad abiejų butų kokybė skirtinga, pareiškėja laikėsi ir 2019-06-14 savo paaiškinime (mokestinė byla I t., b. l. 51-52).

Teismas pažymi, kad minėtą pirminę pareiškėjos paaiškinimo versiją, jog abu butai buvo statomi tu pačiu metu ir iš tų pačių medžiagų, patvirtina ir statybos darbus atlikusių darbininkų P. G., B. J., M. M. paaiškinimai, kuriuose jie nurodė, kad statybos darbus atliko bendrai per visą namo plotą, kad statė vieną namą (mokestinė byla III t., b. l. 186, 188, 190).

Teismas įvertinęs nustatytas aplinkybes ir atsižvelgęs į tai, jog pačios pareiškėjos versijos dėl turėtų namo statybos išlaidų keitėsi po to, kai VMI darbuotojui kilo neaiškumų dėl pareiškėjos turėtų namo dalies (duomenys neskelbtini) statybos išlaidų, kurių ji nenurodė, konstatuoja, jog pareiškėjos vėliau iškelta versija, jog butai buvo statomi iš skirtingų statybinių medžiagų, yra vertinama kaip gynybinė pareiškėjos versija, siekiant įrodyti, jog butų statybos kokybė yra skirtinga ir taip siekiant pagrįsti turėtas namo statybos išlaidas. Pažymėtina, jog ir LVAT suformuotoje mokestinių bylų nagrinėjimo praktikoje pirmenybė teikiama pirminiams asmens paaiškinimams, kurie iš esmės laikytini objektyvesniais, nes nėra nulemti laiko ir kitų aplinkybių, pvz. mokestinio patikrinimo rezultatų sužinojimo, ar kaip nagrinėjamu atveju – negalėjimu pagrįsti turėtų dalies namo statybos išlaidų.

Taigi, teismui atmetus pareiškėjos versiją, jog butai (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) buvo statomi iš skirtingų medžiagų ir dėl to jų statybos kokybė bei turėti statybos kaštai yra skirtingi, teismas nevertina, kokią procentinę dalį sudarė pareiškėjos nuo seno sukauptos ir naudotos viso buto (duomenys neskelbtini) statybai statybinės medžiagos. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, teismas prieina prie išvados, kad patikrinimo metu pagal pareiškėjos pateiktus gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statybos išlaidų dokumentus nustatytos visos dvibučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) statybos išlaidos - 101128,90 Eur teisėtai ir pagrįstai buvo padalintos abiem butams lygiomis dalimis.

Tokią teismo išvadą patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės, t. y. kad butai buvo statomi kartu (abu butus pareiškėja (savininkė) registravo vienu metu, t. y. 2016-10-19 Deklaracijos apie statybos užbaigimą/paskirties keitimą Nr. ACCR-100-161019-01796 pagrindu), kad statybinės medžiagos, tiek naujos, tiek senos buvo naudojamos bendrai (pareiškėjos ir jos atstovės pirminiai paaiškinimai, statybininkų paaiškinimai), abiejų butų plotai vienodi (190,36 kv. m ir 190,35 kv. m), baigtumas vienodas (NTR duomenimis abiejų butų baigtumas 100 proc., atkūrimo sąnaudos (statybos vertė) nurodytos po 134000 Eur kiekvienam butui, fizinis nusidėvėjimas 0 proc.), abiejų butų vidutinės rinkos vertės yra vienodos 84700 Eur, pagal UAB „Sistela“ parengto nekilnojamojo turto atkūrimo kaštų (statybinės vertės) kainyną kiekvieno buto statybos išlaidos iš esmės nesiskiria (145366,06 Eur ir 145184,13 Eur), pardavimo kainos beveik identiškos (115500 Eur ir 113500 Eur), pirkėjų paaiškinimai apie įsigytų butų būklę, gerbūvį labai panašūs. Pareiškėja nei Inspekcijai, nei teismui nepateikė ginčo dvibučio namo statybų sąmatos, iš kurios būtų galima spręsti apie numatomas statybos sąnaudas ir išlaidų apskaičiavimą, o iš pareiškėjos pateiktų statybos išlaidas pagrindžiančių dokumentų nebuvo galimybės nustatyti, kuriai namo daliai kokios medžiagos ir kiek jų buvo panaudota.

Dėl mokesčių mokėtojos pajamų ir vartojimo išlaidų

Kaip minėta, pareiškėja skundu nesutinka ir su jos pajamų ir vartojimo išlaidų apskaičiavimu, teigia, jog gyvena taupiai, nuosavame name, kaime, prekiauja turgavietėse savo užaugintomis sodo ir daržo gėrybėmis, augina vištas ir prekiauja kiaušiniais. Teigia, kad iš savo produkcijos pardavimų gauna apie 300-500 Eur papildomų pajamų per mėnesį, tačiau tiek Inspekcija, tiek Komisija nepagrįstai neatsižvelgė į šias jos nurodytas aplinkybes, nevertino jos pateiktų netiesioginių įrodymų (nuotraukų), neatvažiavo į jos gyvenamąją vietą faktiškai apžiūrėti jos ūkio. Taip pat nurodo, kad mokesčių administratorius nepagrįstai neatsižvelgė į pareiškėjos faktiškai patiriamas būsto išlaikymo išlaidas, kurias sudaro tik mokestis už elektrą, todėl turėdamas visas galimybes įvertinti konkrečią būsto išlaikymo sumą, nepagrįstai nustatinėdamas išlaidas rėmėsi statistiniais duomenimis.

ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais ir jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad MAĮ 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog mokesčių administratorius privalo pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Vadinasi, mokestinio ginčo byloje visų pirma mokesčių administratorius turi surinkti bei teikti atitinkamus įrodymus dėl mokesčių apskaičiavimo mokesčių mokėtojui. Tuo tarpu mokesčių mokėtojui, siekiant paneigti apskaičiuotas sumas bei nuginčyti mokesčių administratoriaus sprendimą, nepakanka apsiriboti vien tik paaiškinimų ir kontrargumentų teikimu, negrindžiant jų konkrečiais įrodymais. Pagal MAĮ 67 straipsnio 2 dalį mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal šias MAĮ nuostatas įrodinėjimo pareiga (lot. onus probandi) yra paskirstyta tarp mokesčių administratoriaus ir mokesčių mokėtojo. Mokesčių administratoriui taikant MAĮ 70 straipsnį ir papildomai apskaičiuojant mokesčius bei su jais susijusias sumas, irgi yra taikomos MAĮ 67 straipsnyje įtvirtintos įrodinėjimo taisyklės (žr., pvz., LVAT 2018 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1622-442/2018).

Iš bylos medžiagos matyti, kad 2017-07-17 pareiškėjai buvo duotas mokesčių administratoriaus nurodymas Nr. (21.108-32)FR0698-87, kuriame be kita ko buvo prašoma nurodyti apytiksles vartojimo išlaidas grynais pinigais. Pareiškėja 2017-08-23 pateiktame paaiškinime nurodė, kad gyvena kaimo vietovėje, pati augina daržoves, vištas, iš jų maitinasi, turi sutuoktinio sukauptų malkų atsargų, vandenį naudoja iš nuosavo gręžinio, vaistai jai yra kompensuojami, patiria tik elektros energijos vartojimo išlaidas, kurios per mėnesį sudaro apie 7-9 Eur. Todėl apytikslės vartojimo išlaidos grynais pinigais per mėnesį sudaro maždaug po 50 Eur (mokestinė byla, II t., b. l. 123-125). Teismas įvertinęs minėtą pareiškėjos paaiškinimą, atmeta kaip nepagrįstą jos skundo argumentą, jog iš šio paaiškinimo matyti, jog pareiškėja ne tik pati maitinasi iš jos užaugintos produkcijos, bet taip pat ją augina pardavimui ir iš to gauna pajamas. Priešingai, šiame paaiškinime pareiškėja teigia, jog iš užaugintos produkcijos maitinasi pati, tačiau nemini, kad iš produkcijos ji gauna ir pajamas. Ir tik rašytinėse pastabose mokesčių administratoriui pareiškėja nurodė, kad gauna apie 300-500 Eur pajamų iš prekybos savo užaugintomis daržovėmis, bei iš prekybos vištų kiaušiniais į namus atvažiuojantiems klientams, tačiau jokių tai patvirtinančių dokumentų kartu su pastabomis nepateikė. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pirminio patikrinimo metu pateiktuose paaiškinimuose pareiškėja nurodė gaunanti tik senatvės pensiją ir kitas išmokas iš Sodros, o apie 3 kartus didesnes pajamas iš prekybos savo užauginta produkcija neinformavo. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas konstatuoja, jog mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai patikrinimo metu remdamasis Sodros pateikta informacija nustatė, kad pareiškėjos vidutinė senatvės pensija ir kitos išmokos (našlės pensija) sudarė apie 150 Eur/mėn.

Nors pareiškėja skunde nurodo, kad mokesčių administratorius nepagrįstai nustatinėdamas išlaidas rėmėsi statistiniais duomenimis, tačiau teismas pažymi, kad statistinių duomenų naudojimo galimybę išlaidoms apskaičiuoti įtvirtina VMI viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 patvirtintų Mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių 16 p., kuriame nustatyta, jog tais atvejais, kai nėra galimybių nustatyti konkrečių išlaidų sumų, vertinimui atlikti gali būti naudojami statistiniai duomenys ar duomenys iš kitų, taisyklių X dalyje nurodytų, informacijos šaltinių. Šiuo atveju pareiškėjos pateikti jos vartojimo išlaidų skaičiavimai akivaizdžiai neatitinka faktinės situacijos, nes yra ženkliai mažesni už Statistikos departamento duomenis, nors iš nustatytų aplinkybių (pareiškėja teigia, jog jos išlaidos per mėnesį sudaro tik 50 Eur, nors pagal Statistikos departamento teikiamus duomenis patikrinimo metu nustatyta, kad kaimo vietovėje gyventojo vartojimo išlaidos grynais pinigais sudarė: 2014 m. - 776,03 Lt/mėn., 2015 m. – 233,74 Eur/mėn., 2016 m. – 342,09 Eur/mėn.) galima daryti išvadą, kad pareiškėjos vartojimo išlaidos negali būti tokios mažos kaip nurodo pareiškėja. Kadangi duomenų, iš kurių būtų galima tiksliai nustatyti konkrečių išlaidų sumas mokesčių administratorius neturėjo, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pagrįstai buvo vadovautasi statistiniais duomenimis. Pareiškėja nepateikė mokesčių administratoriaus skaičiavimus paneigiančių įrodymų, tad jos nusiskundimai statistinių duomenų naudojimu vertinami kritiškai. Pažymėtina, kad nustatinėjant mokesčių bazę pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą, vartojimo išlaidos yra sudėtinė mokėtojo išlaidų dalis, turinti tiesioginę įtaką mokesčių bazei (nuo kurios skaičiuojami mokesčiai), ją didinanti ar mažinanti, todėl mokesčių mokėtojas realiai patirtų išlaidų dydį turi pagrįsti, o mokesčių administratoriui pritaikius statistines išlaidas – pagrįsti nukrypimą nuo jų. Todėl tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas tokios informacijos nepateikia, nors ir turi tokią pareigą, rėmimasis vien tik teiginiais, pozicijos nepagrindžiant objektyviais duomenimis, vertintinas kritiškai, kaip gynybinė pozicija, kuria siekiama mažinti nustatytą mokesčių bazę. Pažymėtina ir tai, kad tokios pozicijos dėl pareigos pagrįsti realiai patiriamas mažesnes išlaidas ar kitokio dydžio išlaidas, negu nustatė mokesčių administratorius, laikosi ir LVAT (2017-06-12 nutartis adm. byloje Nr. A-467-602/2017).

Dėl pareiškėjos pateiktų netiesioginių įrodymų (nuotraukų) teismas pažymi, kad įstatymas nedraudžia tam tikras aplinkybes įrodinėti ir netiesioginiais įrodymais, t. y. įrodymais, daugiareikšmiai susijusiais su įrodinėjimo dalyką sudarančiomis aplinkybėmis (pvz., įrodymai apie tai, kokiomis lėšomis galėjo disponuoti asmuo, iš kurio galėjo būti gautos pajamos; įrodymai apie gautų lėšų panaudojimo aplinkybes ir pan.). Tačiau tokio pobūdžio bylose išvada apie tai, kad mokesčių mokėtojas nepagrindė pajamų, neturėtų būti daroma vien netiesioginių įrodymų pagrindu, o netiesioginiai įrodymai gali būti naudingi patvirtinant ar paneigiant tiesioginių įrodymų pagrindu formuluojamas išvadas.

Taigi, vien pareiškėjos pasakojimas, nesant realaus pajamų gavimo fakto, patvirtinto visapusiška pajamų gavimo faktinių aplinkybių analize, paties pajamų gavimo nepagrindžia. Be to, visų aplinkybių kontekste šiuo atveju svarbus ir tas faktas, kad pareiškėja apie papildomai gaunamas pajamas iš prekybos savo užauginta produkcija prisiminė tik po pirminio patikrinimo akto surašymo, t. y. pareiškėjai sužinojus apie jai papildomai priskaičiuotus mokesčius,

Pažymėtina, jog pagal MAĮ 67 str. įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nustačius, kad mokesčių administratorius pateikė pakankamai duomenų, įrodančių mokesčio ir su juo susijusių sumų apskaičiavimo pagrįstumą bei teisingumą, mokesčių mokėtojui, kuris nesutinka su mokesčių administratoriaus apskaičiavimu, tenka pareiga įrodyti, jog mokesčių administratorius neteisingai apskaičiavo mokesčio ir su juo susijusias sumas. Teismo vertinimu, Inspekcija išsamiai išanalizavo pareiškėjos pajamas ir išlaidas ir padarė motyvuotas išvadas šiuo aspektu, o pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų bei įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas faktines aplinkybes, atliktus skaičiavimus. Teismo vertinimu, vien tik pareiškėjos teiginiai apie gaunamas pajamas iš jos užaugintos produkcijos ir patiriamas itin mažas pragyvenimo išlaidas negali būti pripažįstami tinkamu realaus piniginių lėšų gavimo fakto pagrindimu.

Tuo tarpu nagrinėjamu atveju, Komisija 2019-02-08 sprendime Nr. S-23(7-229/2018) išnagrinėjusi pareiškėjos pastabas dėl pareiškėjo gautų pajamų ir patirtų išlaidų konstatavo, kad pareiškėja nepateikė jokių pajamų gavimo faktą įrodančių dokumentų, nepateikė prekybos turgavietėse pagrindžiančių įrodymų, todėl sprendė, kad Inspekcija pagrįstai pareiškėjos nurodytų sumų gautomis pajamomis nepripažino. Dėl pareiškėjos teiginio, kad jos patiriamos vartojimo išlaidos yra 50 Eur/mėn., nes ji maitinasi iš savo žemėje išaugintų daržovių, vištų, kiaušinių ir kitų produktų, kurių nenuperka pirkėjai, Komisija konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė jokių įrodymų dėl turėtų kitokio dydžio vartojimo išlaidų, o apsiribojo tik abstraktaus pobūdžio paaiškinimais, kad išlaidos per visą tikrinamą laikotarpį buvo daug mažesnės nei statistinės vartojimo išlaidos ir gautos pensijos išmokos, išsamaus savo išlaidų apskaičiavimo nepateikė, todėl Komisija pagrįstai sprendė, kad pareiškėja savo teiginių nepagrindė.

Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos senatvės pensija buvo mažesnė už Statistikos departamento nurodytas vidutines pareiškėjos vartojimo išlaidas ir vieno gyvenančio asmens skurdo ribą, patikrinimo metu, vadovaujantis protingumo ir teisingumo principais, pagrįstai buvo konstatuota, kad pareiškėjos vartojimo išlaidas sudarė jos senatvės pensijos dydis bei kitos išmokos, t. y. 150 Eur.

Taigi, iš byloje esančių duomenų matyti, jog patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėja 2015 m. gavo 97969,70 Eur pajamų ir patyrė 96750,62 Eur išlaidų. Įvertinus pareiškėjos patikrinimo metu 2015-01-01 datai nustatytą pinigų likutį banke – 145,11 Eur ir ne banke – 69274,55 Eur, 2015 metais gautas pajamas – 97969,70 Eur ir patirtas išlaidas – 96750,62 Eur, tame tarpe 2015 m. gautas pajamas grynaisiais pinigais – 16269,70 ir patirtas išlaidas grynaisiais pinigais – 91918,38 Eur, 2015-12-31 turėtą pinigų likutį banke – 77012,87 Eur nustatyta, kad pareiškėjos 2015 metais patirtos išlaidos atskirais laikotarpiais 6374,13 Eur viršijo gautas pajamas dėl statybinių medžiagų įsigijimo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja buvo deklaravusi 844 Eur mokėtiną GPM sumą, patikrinimo metu papildomai apskaičiuota 235 Eur mokėtina GPM suma.

Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad pareiškėja 2016 m. 31702,40 Eur pajamų ir patyrė 157809,88 Eur išlaidų. Įvertinus pareiškėjos patikrinimo metu 2016-01-01 datai faktiškai nustatytą pinigų likutį banke – 77012,87 Eur, ne banke – 0 Eur, 2016 metais gautas pajamas – 31702,40 Eur ir patirtas išlaidas – 157809,88 Eur, tame tarpe 2016 m. gautas pajamas grynaisiais pinigais – 51489,40 Eur ir patirtas išlaidas grynaisiais pinigais – 100684,50 Eur, 2016-12-31 turėtą pinigų likutį banke – 100,97 Eur ir ne banke – 16484,30 Eur, nustatyta, kad pareiškėjos 2016 m. patirtos išlaidos atskirais laikotarpiais 65679,88 Eur viršijo gautas pajamas dėl statybinių medžiagų įsigijimo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja buvo deklaravusi 225 Eur mokėtiną GPM sumą, patikrinimo metu papildomai apskaičiuota 11792 Eur mokėtina GPM suma.

Taigi, teismo vertinimu, Inspekcija pagrįstai nuo pareiškėjos išlaidas, viršijusias pagrįstas pajamas, paskaičiavo papildomai mokėtiną GPM, šio mokesčio delspinigius bei baudas.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2020 m. kovo 25 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (21.222)FR0682-171 ir Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. birželio 18 d. sprendimas Nr. S-116(7-90/2020) yra teisėti ir pagrįsti.

Esant šioms aplinkybėms, teismas daro išvadą, kad tenkinti pareiškėjos reikalavimų pagal skunde išdėstytus argumentus nėra teisinio pagrindo, todėl skundas atmestinas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalimi, 132-133 straipsniais, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjos J. J. skundą atmesti.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.