Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Algerdas Urbšys Baudžiamoji byla Nr. 1A-850-175-2014;

Teisėjas Valdas Petraitis Teisminio proceso Nr. 1-03-1-00208-2013-1;

2014 m. gruodžio 23 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Algerdo Urbšio, teisėjų Danguolės Šiugždinytės, Rimo Švirino, sekretoriaujant Viktorijai Akelienei, dalyvaujant prokurorui Osvaldui Stadaliui, nuteistojo R. P. gynėjui advokatui Šarūnui Vilčinskui, nuteistajam V. V., jo gynėjai advokatei Stasei Kupčiūnienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų V. V. ir R. P. apeliacinius skundus dėl Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2014 m. rugpjūčio 7 d. nuosprendžio, kuriuo

R. P. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 260 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 8 metams 6 mėnesiams,

V. V. pripažintas kaltu pagal BK 24 str. 4 d. ir 260 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 9 metams 6 mėnesiams. Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d. bausmė subendrinta su Vilniaus miesto 3-o apylinkės teismo 2012-08-30 nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės dalimi V. V. paskiriant subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 18 metų.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos naudai iš R. P. priteista 240 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti, iš V. V. – 270 Lt advokato pagalbai apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

R. P. nuteistas už tai, kad, turėdamas tikslą platinti, neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno didelį kiekį narkotinės ir psichotropinės medžiagos, t. y. vykdydamas (duomenys neskelbtini) PN, adresu (duomenys neskelbtini)., bausmę atliekančio nuteistojo V. V. nurodymus, duotus 2013 m. kovo 9 d., neteisėtai įgyti ir gabenti turint tikslą platinti narkotines ir psichotropines medžiagas, 2013 m. kovo 14 d. apie 18 val., iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, (duomenys neskelbtini) gatvėje prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai įgijo 2,5729 g narkotinės medžiagos heroino ir 12,7409 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, kurias nuo 2013 m. kovo 14 d., apie 18 val., neteisėtai pargabeno į savo namus, esančius (duomenys neskelbtini), ir neteisėtai laikė iki 2013 m. kovo 15 d., kol apie 6 val., narkotinę medžiagą heroiną ir psichotropinę medžiagą metamfetaminą paslėpė savo kūno ertmėje, taip neteisėtai gabeno į (duomenys neskelbtini) PN, adresu (duomenys neskelbtini) nuteistajam V. V., tačiau 2013 m. kovo 15 d. 14.55 val., (duomenys neskelbtini) PN asmens kratos metus šias medžiagas surado ir paėmė (duomenys neskelbtini) PN pareigūnai.

V. V. nuteistas už tai, kad organizavo neteisėtą didelio kiekio narkotinių ir psichotropinių medžiagų disponavimą turint tikslą jas platinti, t. y. 2013 m. kovo 9 d., atlikdamas terminuotą laisvės atėmimo bausmę (duomenys neskelbtini) PN, adresu (duomenys neskelbtini) nuteistajam R. P. davė nurodymus žodžiu, o šiam išvykus trumpalaikei išvykai į namus 2013 m. kovo 12-15 d. ir telefonu, neteisėtai įgyti ir gabenti turint tikslą platinti narkotines ir psichotropines medžiagas, dėl ko R. P., vykdydamas V. V. nurodymą, 2013 m. kovo 14 d., apie 18 val., iš ikiteisminio tyrimo metu nenustatyto asmens, (duomenys neskelbtini) gatvėje prie namo Nr. (duomenys neskelbtini), neteisėtai įgijo 2,5729 g narkotinės medžiagos heroino ir 12,7409 g psichotropinės medžiagos metamfetamino, kurias nuo 2013 m. kovo 14 d., apie 18 val., neteisėtai pargabeno į savo namus, esančius (duomenys neskelbtini), ir neteisėtai laikė iki 2013 m. kovo 15 d., kol apie 6 val., narkotinę medžiagą heroiną ir psichotropinę medžiagą metamfetaminą paslėpė savo kūno ertmėje, taip neteisėtai gabeno į(duomenys neskelbtini) PN, adresu (duomenys neskelbtini) nuteistajam V. V., tačiau 2013 m. kovo 15 d., 14. 55 val., (duomenys neskelbtini) PN, asmens kratos metus šias medžiagas surado ir paėmė (duomenys neskelbtini) PN pareigūnai.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų R. P. ir V. V. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl nuteistojo V. V. apeliacinio skundo.

Apeliaciniame skunde nuteistasis V. V. nesutinka su teismo priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu, mano, kad teismas neteisingai vertino byloje esančius įrodymus, dėl to jį nepagrįstai pripažino kaltu ir nuteisė.

Nors nuteistasis nurodo, kad jokių jo kaltę pagrindžiančių įrodymų byloje nėra surinkta, sutikti su tokiais teiginiais apygardos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo. Spręsdamas V. V. baudžiamosios atsakomybės klausimą pirmosios instancijos teismas, priešingai, negu vertina nuteistasis savo apeliaciniame skunde, pagrįstai rėmėsi nuteistojo R. P. parodymais, kuris ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas ne vieną kartą, taip pat buvo apklaustas ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir viso proceso metu jo parodymai dėl esminių šiai bylai aplinkybių buvo nuoseklūs, logiški, tarpusavyje neprieštaraujantys ir atitinkantys faktines aplinkybes. Viso proceso metu nuteistasis R. P. tvirtino, kad atnešti į pataisos namus narkotines ir psichotropines medžiagas jį įkalbėjo V. V., už tai pažadėjęs piniginį atlygį ir padėties pataisos namuose švelninimą. R. P. nurodė bijojęs V. V., kadangi šis priklausė viršesnei nuteistųjų kastai, dėl to sutiko. Nors nuteistasis V. V. kategoriškai neigė organizavęs narkotinių ir psichotropinių medžiagų gabenimą, taip pat neigė bendravęs su R. P., byloje nustatytos faktinės aplinkybės šią V. V. versiją paneigia, o kartu patvirtina R. P. duotus parodymus. Rašytiniais įrodymais nustatyta, kad tuo metu, kai R. P. buvo išleistas trumpalaikei išvykai į namus (duomenys neskelbtini) pas žmoną ir sūnų, iš mobilaus ryšio telefono Nr. (duomenys neskelbtini), veikusio (duomenys neskelbtini) pataisos namų teritorijoje, buvo kontaktuota su mobilaus ryšio abonento Nr. (duomenys neskelbtini), priklausančio R. P. žmonai ir mobilaus ryšio abonentu Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuo tuo metu naudojosi R. P.. Šie įrodymai patvirtina R. P. nurodytas aplinkybes, kad tuo metu, kai jis buvo išvykęs pas šeimą, jam į žmonos telefoną paskambino asmuo, kurį jis iš balso atpažino kaip V. V.. Kad skambina V. V. jis suprato ir iš skambinančiojo telefono numerio, kurį buvo įsidėmėjęs. Be to, byloje taip pat nustatyta, kad mobilaus ryšio abonentas Nr. (duomenys neskelbtini), kontaktavo su mobilaus ryšio abonentu Nr. (duomenys neskelbtini), su kuriuo ne kartą tą pačią dieną kontaktavo ir mobilaus ryšio abonentas (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi nuteistasis R. P.. Nuteistasis R. P. nurodė, kad, po to, kai jis gavo V. V. nurodymus, su juo buvo susisiekta ir nurodyta vieta, kur jis nuėjo ir paėmė paketą. Paminėtos aplinkybės paneigia nuteistojo V. V. versiją, kad jis su R. P. jokių ryšių neturėjo, su juo pataisos namuose nebendravo, kadangi, kaip jau minėta objektyviais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad (duomenys neskelbtini) pataisos namų teritorijoje veikiančiu mobilaus ryšio abonentu, iš kurio buvo skambinta abonentų numeriais, priklausančiais R. P. sutuoktinei ir pačiam R. P., taip pat abonento numeriu, su kuriuo kontaktavo ir R. P., įgydamas narkotines medžiagas, naudojosi nuteistasis V. V.. Nors nuteistasis V. V. savo kaltę dėl jam pareikšto kaltinimo kategoriškai neigė, pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo versiją vertino kritiškai kaip gynybinę taktiką siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės. Be paties nuteistojo V. V. teiginių, jokių kitų jo versiją patvirtinančių įrodymų byloje nėra. Teismo posėdžio metu liudytojais apklausti (duomenys neskelbtini) pataisos namų darbuotojai nurodė aplinkybes, susijusias su R. P. patikrinimu, šiam grįžus į pataisos namus ir narkotinių ir psichotropinių medžiagų pas nuteistąjį R. P. suradimu, tačiau jų parodymai V. V. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus nepaneigia. Priešingai, liudytojas R. M., būdamas įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą, nurodė, kad R. P., grįžęs į pataisos namus, elgėsi keistai, galvoja, kad taip elgėsi iš baimės. Taip pat paaiškino, kad R. P. pasakė, kad įnešti narkotines ir psichotropines medžiagas jo paprašė vietiniai, tačiau netrukus ir konkrečiai įvardino, kad to prašė V. V.. Minėtas liudytojas taip pat nurodė, kad V. V. buvo vienas iš organizatorių telefonų permetime, pas jį kameroje buvo rasti telefonai, kas patvirtina, jog pataisos namuose V. V. turėjo objektyvią galimybę naudotis mobilaus ryšio telefonu. Byloje nėra nustatyta, kad pataisos namų pareigūnai būtų suinteresuoti pakenkti nuteistajam V. V. nurodydami melagingas aplinkybes. Taip pat nėra nustatyta, kad melagingas nusikaltimo aplinkybes savo apklausose nurodė nuteistasis R. P.. Jokių objektyvių duomenų, kad tarp R. P. ir V. V. pataisos namuose būtų susiklostę konfliktiniai santykiai, kad R. P. turėtų tikslą pakenkti V. V. jį apkaltindamas nusikaltimo padarymu, byloje nėra. Pats nuteistasis V. V. nei apklausiamas teisme, nei savo apeliaciniame skunde nenurodė jokių faktinių aplinkybių, kurios teismui leistų pagrįstai suabejoti R. P. parodymų patikimumu. Skunde V. V. nurodo, kad R. P. yra narkomanas, todėl jo parodymais tikėti negalima, tačiau su tokiais teiginiais nėra pagrindo sutikti. Kaip jau minėta, R. P. parodymai viso proceso metu buvo nuoseklūs, jis buvo apklaustas ne tą dieną, kai grįžo į pataisos namus, o po kelių dienų, esminių prieštaravimų jo parodymuose nenustatyta, savo ikiteisminio tyrimo metu duotus paaiškinimus R. P. patvirtino ir apklausiamas teisme. Be to, iš byloje esančio medicininio pažymėjimo matyti, kad, įvertinus R. P. asmens sveikatos istorijos, pradėtos (duomenys neskelbtini) kalėjime 2008-10-03, duomenis, R. P. psichikos liga nėra diagnozuota, o tai paneigia V. V. iškeltą versiją, kad R. P. parodymai yra sąlygoti ilgalaikio narkotinių ir psichotropinių medžiagų vartojimo, todėl jais remtis negalima. Ta aplinkybė, kad tyrimo metu nebuvo išreikalauti pokalbių įrašai, kurie, pasak V. V., galėjo patvirtinti ar paneigti R. P. parodymus, nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisingumu. Šioje byloje buvo atliekama telefoninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolė, kurios metu surinktų duomenų pagrindu buvo objektyviai nustatyta, kad tarp R. P., šiam išvykus į trumpalaikę išvyką, ir V. V. bei dar vieno asmens, su kuriuo buvo tariamasi dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų įsigijimo vietos ir laiko, vyko intensyvus bendravimas, o tai iš esmės paneigia V. V. teiginius, kad su R. P. jis nebendravo. Šie duomenys buvo pakankami išvadoms dėl V. V. dalyvavimo organizuojant nusikalstamą veiką pagrįsti ir šiais duomenimis pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl V. V. kaltės, rėmėsi pagrįstai.

Nepagrįsti nuteistojo skundo teiginiai, kad R. P. parodymai prieštarauja tarpusavyje, todėl turėjo būti atlikta akistata. Kaip jau minėta, dėl esminių šiai bylai aplinkybių R. P. parodymai nuoseklūs. R. P. kategoriškai nurodė, kad narkotines ir psichotropines medžiagas į pataisos namus jis įnešė V. V. prašymu. Taip pat nurodė, kad trumpalaikės išvykos į namus metu su juo telefonu bendravo ir nurodymus davė V. V.. Pagal Baudžiamojo proceso įstatymą akistatos tikslas yra pašalinti prieštaravimus pirmiau apklaustų dviejų asmenų parodymuose ir sužinoti tokių prieštaravimų priežastis (BPK 190 str. 1 d.). Akistata nėra privalomas ikiteisminio tyrimo veiksmas, jis taikomas tokiu atveju, kai pašalinti prieštaravimus kitomis priemonėmis nėra galimybės. Šioje byloje esminių prieštaravimų R. P. ir liudytojų parodymuose nustatyta nebuvo, o tai, kad R. P. nusikalstamos veikos bendrininku (organizatoriumi) nurodė V. V., kuris šią aplinkybę neigė, nelaikytina pagrindu akistatai atlikti.

Objektyviais duomenimis nepagrįsti ir nuteistojo V. V. teiginiai dėl jo teisės į tinkamą gynybą neužtikrinimo ikiteisminio tyrimo metu ir teisme. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu įtariamajam V. V. 2013-11-22 nutarimu buvo skirta advokatė R. Grefienė, dėl kurios dalyvavimo ikiteisminio tyrimo metu įtariamasis V. V. neprieštaravo (2 t. b. l. 42-44). Minėta advokatė dalyvavo apklausiant V. V. įtariamuoju (2 t. b. l. 46). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme V. V. buvo paskirtas advokatas K. G., su paskirtu gynėju V. V. sutiko (3 t. b. l. 7). Proceso metu abejonių dėl advokato kompetencijos ar priekaištų dėl jo teikiamos teisinės pagalbos V. V. neišsakė, todėl teismas, nenustatęs kitokių kaltinamojo teisės į gynybą pažeidimų, neturi pagrindo manyti, kad kaltinamojo teisė į gynybą nebuvo tinkamai užtikrinta. Vien tai, kad V. V. atžvilgiu buvo priimtas nepalankus sprendimas, nėra pagrindas abejoti V. V. suteiktos teisinės pagalbos efektyvumu ir advokato kompetencija.

Dėl nuteistojo V. V. teiginių, susijusių su ekspertizių atlikimu, DNR ir pirštų antspaudų paėmimu teismas pažymi, kad R. P. neneigė žinojęs ir supratęs, kad į pataisos namus perneša narkotines ir psichotropines medžiagas, taip pat neneigė, kad buvo nuvyniojęs viršutinį paketo sluoksnį. Nagrinėjamu atveju abejonių dėl to, kas, kuriuo metu ir kokias narkotines ir psichotropines medžiagas gabeno, nekilo, šios faktinės aplinkybės yra nustatytos objektyviai ir neginčijamai tiek paties R. P. paaiškinimais, tiek liudytojų parodymais, tiek specialistų išvada dėl narkotinių ir psichotropinių medžiagų tyrimo. Aukštesnysis teismas papildomai pažymi tai, kad nuteistojo V. V. nurodoma balistinė ekspertizė atliekama siekiant nustatyti, ar objektai priskiriami prie šaunamųjų ginklų ir šaudmenų, įvertinti šaunamųjų ginklų, šaudmenų ir jų dalių būklę ir savybes, identifikuoti šaunamąjį ginklą pagal pėdsakus ant iššautų sviedinių (kulkų, grankulkių, šratų) ir tūtelių, nustatyti šautinius pažeidimus ir šūvio aplinkybes (šūvio atstumą, šovusiojo, ginklo ir nukentėjusiojo padėtį, šūvio vietą ir kryptį). Šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjama nusikalstama veika, susijusi su narkotinėmis ir psichotropinėmis medžiagomis, todėl atlikti tokios rūšies ekspertizę nebuvo pagrindo.

Apygardos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi nuteistojo skunde išdėstytus motyvus, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir tokio vertinimo pagrindu padarytomis išvadomis. Teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais spręsdamas dėl V. V. kaltės remiasi, o kuriuos atmeta, kaip nepatikimus. Apygardos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis nesutikti.

Atkreiptinas dėmesys, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senatas, savo 2005-06-23 nutarime Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant BPK normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus. Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog V. V. kaltė jam padarius BK 24 str. 4 d. 260 str. 2 d. numatytą nusikaltimą yra įrodyta. Pripažindamas V. V. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais. Nuteistojo V. V. apeliaciniame skunde nėra jokių pagrįstų argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl V. V. kaltės ir jų dar kartą nekartoja.

Tinkamai išsprendęs V. V. kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas, laikydamasis bausmių skyrimą reglamentuojančių BPK normų, paskyrė teisingą, proporcingą padarytam nusikaltimui laisvės atėmimo bausmę. Pripažinti, kad paskirta bausmė yra per griežta ar neadekvati padarytam nusikaltimui ir nuteistojo asmenybės vertinimui, objektyvaus pagrindo nėra.

Dėl nuteistojo R. P. apeliacinio skundo.

Nuteistasis R. P. apeliaciniame skunde veikos kvalifikavimo ir kaltės neginčija, tačiau prašo švelninti jam paskirtą bausmę jį atleidžiant nuo bausmės arba paskirti bausmę, nesusijusią su laisvės atėmimu. Nuteistojo įsitikinimu teismas nepakankamai įvertino tai, kad jis buvo priverstas daryti nusikaltimą, dėl to paskyrė per griežtą bausmę.

Pagal baudžiamąjį įstatymą teismas, skirdamas bausmę, turi atsižvelgti į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 str. 2 d.). Individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių, tarp jų ir kaltininko asmenybei, neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė, paneigianti, pavyzdžiui, net padarytos veikos pavojingumą. Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 str. 1 d., 2 d.). Be šių aplinkybių, teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Teisingumas reiškia ne tik tai, kad turi būti išsamiai, visapusiškai ir objektyviai nustatytos bylai reikšmingos aplinkybės, bet ir tai, kad pripažintam kaltu asmeniui skiriama bausmė turi būti adekvati padarytai nusikalstamai veikai (kasacinės nutartys Nr. 2K-105/2009, 2K-539/2009, 2K-575/2009, 2K-43/2011). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta.

Apygardos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi R. P. skundą, neturi pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, už BK 260 str. 2 d. numatytą nusikaltimą R. P. paskirdamas laisvės atėmimo bausmę, netinkamai ar nepakankamai vertino bausmės skyrimui ir individualizavimui reikšmingas aplinkybes, dėl ko paskyrė per griežtą bausmę.

Iš bylos medžiagos matyti, kad R. P. sunkų, tyčinį nusikaltimą padarė būdamas anksčiau teistas net 14 kartų, nusikalstama veika padaryta atliekant laisvės atėmimo bausmę. Paminėtos aplinkybės nuteistąjį apibūdina kaip linkusį nusikalsti asmenį, kuriam ir anksčiau taikytos itin griežtos bausmės teigiamos įtakos jo asmenybei, elgesio pokyčiams neturėjo, nuo naujų nusikaltimų nesulaikė. R. P. dėl padaryto nusikaltimo savo kaltę pripažino, gailisi, padėjo atskleisti padarytą nusikaltimą, o tai laikytina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (BK 59 str. 1 d. 2 p.). Nusikaltimas padarytas veikiant bendrininkų grupe.

BK 260 str. 2 d. sankcijoje numatyta išimtinai tik laisvės atėmimo bausmė nuo aštuonerių iki dešimties metų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo R. P. asmenybę charakterizuojančias aplinkybes, jo padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančius duomenis, atsižvelgdamas į straipsnio sankcijoje apibrėžtas bausmės ribas bei vadovaudamasis BK 41 str. nurodytais bausmės tikslais ir jos paskirtimi, R. P. skyrė laisvės atėmimo bausmę, nežymiai didesnę, negu straipsnio sankcijoje numatyta minimali. Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, paskirta bausmė nelaikytina aiškiai per griežta, neteisinga ar neproporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui. Nuteistojo skunde nurodytos aplinkybės, kad jis buvo priverstas padaryti nusikaltimą, nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis. Byloje nėra nustatyta, kad R. P. pataisos namuose būtų daromas neteisėtas poveikis, kad prieš jį būtų smurtauta ar kitokiu būdu bandyta palaužti jo valią. Nagrinėjamu atveju su laisvės atėmimo bausme nesusijusios bausmės skyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, tokios rūšies bausme nebūtų užtikrinti bausmės tikslai – nubaudimo ir prevenciniai. Baudžiamajame įstatyme yra numatyta galimybė skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę (BK 54 str. 3 d. 62 str.), tačiau tokia galimybe galima pasinaudoti tik išimtiniu atveju, kai nuteistąjį išimtinai teigiamai charakterizuojančių ir kitų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių visuma akivaizdžiai patvirtina, kad net ir minimalios straipsnio sankcijoje numatytos bausmės skyrimas pažeistų teisingumo, proporcingumo principų reikalavimus. Tokių aplinkybių šiuo atveju nenustatyta.

Apygardos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą nuosprendį, pripažino V. V. kaltu pagal BK 24 str. 4 d., 260 str. 2 d., R. P. – pagal BK 260 str. 2 d. ir paskyrė bausmes, kurios savo rūšimi ir trukme yra būtinos BK 41 str. numatytiems bausmės tikslams užtikrinti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė BPK 20 str. 5 d., BPK 305 str. 1 d. 2 p., 3 p. reikalavimų pažeidimų, todėl daro išvadą, kad faktinės aplinkybės nustatytos ir baudžiamasis įstatymas pritaikytas tinkamai, bausmė paskirta teisingai. Naikinti arba keisti skundžiamą nuosprendį pagal nuteistųjų skunduose nurodytas aplinkybes pagrindo nėra.

Byloje gautos Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymos, iš kurių matyti, kad nagrinėjamoje byloje antrinės teisinės pagalbos, teikiamos V. V., išlaidas iki 2014-12-10 sudaro 186,80 Lt dydžio advokato užmokestis, R. P. – 40 Lt dydžio advokato užmokestis

BPK 106 str. 2 d. numato teismui teisę, pripažinus kaltinamąjį kaltu, iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 str. 1 d. 1 ir 2 p. numatytus atvejus. BPK 322 str. 1 d. numatyta, jog gynėjo dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje yra privalomas. Atsižvelgiant į tai, kad paduodamas apeliacinį skundą kaltinamasis įgyvendina savo teisę į gynybą, kuri jokiais būdais negali būti ribojama, o valstybė turi pareigą užtikrinti galimybę šia teise pasinaudoti kiekvienam baudžiamojon atsakomybėn traukiamam asmeniui, nepaisant jo turtinės padėties, išlaidų antrinės teisinės pagalbos teikimui priteisimas iš kaltinamojo gali būti laikomas ribojančiu kaltinamojo galimybes pasinaudoti jam tiek tarptautinės teisės, tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos, tiek baudžiamojo proceso įstatymo garantuojama teise gintis nuo pareikšto kaltinimo. Atsižvelgiant į paminėtas aplinkybes, bei vadovaujantis teismine praktika (pvz. Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-405/2014, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-322/2014), antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistųjų nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos audžiamojo proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

nuteistųjų V. V. ir R. P. apeliacinius skundus atmesti.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su būtinu gynėjo dalyvavimu apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 226,80 Lt, iš nuteistųjų V. V. ir R. P. nepriteisti.