Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Erinija Kazlauskienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo suinteresuoto asmens (kreditorės) uždarosios akcinės bendrovės „Būsto paskolų draudimas“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismas) 2017 m. spalio 11 d. nutarties civilinėje byloje pagal pareiškėjos R. Š. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, kreditoriai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba (toliau VSDFV), akcinė bendrovė „Klaipėdos energija“, uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“, Lindorff Oy, Lietuvoje veikiantis per savo struktūrinį padalinį Lindorff Oy filialą (AB DNB banko teisių perėmėjas), uždaroji akcinė bendrovė „SB lizingas“, uždaroji akcinė bendrovė „Šiaulių banko lizingas“, uždaroji akcinė bendrovė „Gelvora“, uždaroji akcinė bendrovė „Debreceno valda“, SIA „B2Kapital“, atstovaujama UAB „Skolų rizikos sprendimai“, antstoliai Aleksandras Selezniovas, Jonas Petrikas ir Lina Pužienė.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Atskirasis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nebuvimo patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis).Byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patvirtintas patikslintas kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano projektas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl naujų įrodymų pridėjimo prie bylos

CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taigi įstatymo nustatytais atvejais apeliacinės instancijos teismui suteikta teisė nepriimti naujų įrodymų ir kartu užtikrinti galimybę sukliudyti proceso šalims piktnaudžiauti procesu. Tuo siekiama skatinti greitesnį bylos išnagrinėjimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14/2013).Apeliantė su atskiruoju skundu pateikė papildomus įrodymus – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažymas, išrašus iš viešosios erdvės. Kadangi apeliantė šiais įrodymais grindžia atskirajame skunde nurodytus argumentu, įrodymai pridėtini prie bylos. Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartimi pareiškėjai R. Š. iškelta bankroto byla, bankroto administratore paskirta E. G.. Nutartis įsiteisėjo 2017 m. gegužės 17 d. Skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas patvirtino pareiškėjos patikslintą kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano projektą (toliau – mokumo atkūrimo plano projektas), kuriam nebuvo pritarta kreditorių susirinkime. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi ir teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė FABĮ 8 straipsnio 8 dalyje įtvirtintą teismo teisę tvirtinti mokumo atkūrimo planą ir teismų šiuo klausimu suformuotą praktiką. Nesutiktina su atskirojo skundo argumentu. FABĮ 8 straipsnio 3 dalyje sureguliuota teisinė situacija, kai kreditorių susirinkimas nepritaria plano projektui, bet nenurodo tokio nepritarimo priežasčių arba nurodo priežastis, kurios nesusijusios su plano projektui nustatytais šio įstatymo 7 straipsnyje reikalavimais, – šiuo atveju įstatyme nereikalaujama patikslinti planą ir jis gali būti iš karto teikiamas teismui tvirtinti. Teismas, svarstydamas tokį plano projektą, turi teisę, atsižvelgdamas į bankroto administratoriaus išvadą ir nemokaus fizinio asmens bei jo kreditorių teises ir interesus, planą patvirtinti (FABĮ 8 straipsnio 3 ir 8 dalys). Tuo atveju, kai kreditoriai nepritaria mokumo atkūrimo plano projektui, tačiau nurodo šio nepritarimo priežastis, kurios yra susijusios su FABĮ 7 straipsnyje nustatytais reikalavimais, plano projektas negali būti teikiamas teismui tvirtinti (FABĮ 8 straipsnio 3 dalis). Tokiu atveju turi būti šaukiamas pakartotinis kreditorių susirinkimas, planas turi būti atitinkamai pakeistas atsižvelgiant į kreditorių pastabas. Tik kai kreditoriai nepritaria mokumo atkūrimo planui pakartotiniame susirinkime, galima kreiptis į teismą ir prašyti patvirtinti mokumo atkūrimo planą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos apžvalga bylose dėl fizinių asmenų bankroto Nr. AC-46-1. Teismų praktika. 2017, 46, p. 551–592).Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjai Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. gegužės 9 d. nutartimi iškelta fizinio asmens bankroto byla ir bankroto administratorė įpareigota mokumo atkūrimo plano projektą teismui tvirtinti pateikti per 4 (keturis) mėnesius nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Nutartis įsiteisėjo 2017 m. gegužės 17 d., terminas mokumo atkūrimo planui pateikti baigėsi 2017 m. rugsėjo 17 d. Klaipėdos apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi pratęsė terminą mokumo atkūrimo planui pateikti iki 2017 m. rugsėjo 28 d. Pirmosios instancijos teismo teisėjo rezoliucija terminas mokumo atkūrimo planui pateikti dar kartą pratęstas iki 2017 m. spalio 10 d. Pirmą kartą pareiškėjos mokumo atkūrimo plano projektas svarstytas 2017 m. rugsėjo 27 d. kreditorių susirinkime, kuriame nepritarta plano projektui, kreditoriai pateikė pastabas dėl pareiškėjos individualios veiklos ir jos apibrėžtumo, gaunamų pajamų bei darbo pagal darbo sutartį, per didelių administravimo išlaidų. Antrą kartą mokumo atkūrimo plano projektas svarstytas 2017 m. spalio 9 d. kreditorių susirinkime, kuriame vėl nepritarta mokumo atkūrimo plano projektui. Pastabas kreditoriai pareiškė dėl individualios veiklos ir jos apibrėžtumo, gaunamų pajamų bei darbo pagal darbo sutartį, dėl, kreditoriaus „B2Kaipital“ nuomone, per didelių administravimo išlaidų.Esant šioms aplinkybėms, vadovaujantis teisiniu reglamentavimu, nurodyta teismų praktika, nėra pagrindo padaryti išvadą, jog buvo pažeista mokumo atkūrimo plano projekto pateikimo tvirtinti kreditorių surinkimui ar teismui procedūra, kadangi plano projektas svarstytas kreditorių susirinkime du kartus ir tik po to pateiktas tvirtinti teismui.Atskirajame skunde apeliantė taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pažeidė teismų suformuotą praktiką dėl bankrutuojančio asmens sąžiningumo, kuris turi būti vertinamas viso bankroto proceso metu. Nesutiktina su atskirojo skundo argumentu.Spręsdamas, ar patvirtinti planą, kuriam kreditoriai nepritaria, teismas turi įvertinti kreditorių nurodomų nesutikimo su planu priežasčių atitiktį tikrovei, tokių priežasčių svarumą, taip pat užtikrinti bankrutuojančio asmens ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Galimybė teismui patvirtinti planą, kuriam kreditoriai nepritarė dėl konkrečių jų nurodytų priežasčių, nustatyta siekiant apriboti kreditorių galimybes nepagrįstai trukdyti ar visiškai nutraukti fizinio asmens bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos apžvalga bylose dėl fizinių asmenų bankroto Nr. AC-46-1. Teismų praktika. 2017, 46, p. 551–592). Teismas, gavęs plano projektą, kuriam kreditorių susirinkimas nepritarė, turi patikrinti atsisakymo pritarti priežastis ir įvertinti, ar fizinis asmuo dėjo pastangas ištaisyti plano projektą taip, kad jis kuo labiau atitiktų skolininko ir kreditorių interesų pusiausvyrą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-313/2016). Iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad pirmą kartą kreditorių susirinkime svarstant pareiškėjos mokumo atkūrimo plano projektą trys kreditoriai iš esmės pareiškė identiškas pastabas – dėl neaiškių gaunamų ar planuojamų gauti pajamų dydžio (FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas), dėl to, jog plane nenurodytos priemonės mokumui atkurti (FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 5 punktas), dėl per didelių administravimo išlaidų (FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Sprendžiant dėl patikslinto mokumo atkūrimo plano projekto tvirtinimo antrajame kreditorių susirinkime du kreditoriai pareiškė pastabas dėl pajamų dydžio ir pagrįstumo (FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas), dėl per didelių administravimo išlaidų (FABĮ 7straipsnio 1dalies 7 punktas).Kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano projekte, be kitų reikalavimų, turi būti nurodytos lėšos (tarp jų darbo užmokestis, atlyginimas už naudojimąsi autoriaus teisėmis, už teisę į išradimą, dividendai ar kitos pajamos iš juridinių asmenų, kurių dalyvis yra fizinis asmuo, palikimas ir kita, išskyrus lėšas, gautas už parduotą turtą), kurias fizinis asmuo numato gauti periodiškai ar kaip vienkartines pajamas ir per visą bankroto procesą (FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 2 punktas).Iš byloje pateikto pareiškėjos mokumo atkūrimo plano projekto, kuris buvo teikiamas kreditorių susirinkimui 2017 m. rugsėjo 27 d., matyti, jog dėl gaunamų pajamų pareiškėja nurodė, jog dirba UAB „S.“ direktoriaus pavaduotoja 0,5 etato, gauna pastovias mėnesines pajamas – apie 173 EUR atskaičius mokesčius, vykdo fotografo individualią veiklą, iš kurios taip pat gauna pajamų – apie 227 EUR. Atsižvelgdama į kreditorių pastabas dėl gaunamų pajamų neaiškumo, pareiškėja patikslintame mokumo atkūrimo plano projekte papildomai nurodė, jog fotografavimo paslaugas teikia savaitgaliais 4–8 dienas per mėnesį. Kadangi nėra profesionali fotografė, o tik pradedanti, todėl už fotosesiją gauna apie 30–50 EUR (priklausomai nuo to, kur ir kiek laiko trunka fotosesija), pateikė pažymą iš darbovietės apie gaunamų pajamų dydį, atsižvelgdama į vieno iš kreditoriaus pastabas. Atsakant į atskirojo skundo argumentus, jog pareiškėja neteisingai nurodo jos gaunamas pajamas, nes iš apeliantės pateiktos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos pažymos matyti, jog pareiškėja niekada nėra gavusi deklaruojamo 173 EUR darbo užmokesčio, pažymėtina, jog apeliantės pateiktoje pažymoje apie pareiškėjos gaunamą darbo užmokestį nurodyta, kad pareiškėjos pajamos, atskaičius mokesčius, neviršija 150 EUR per mėnesį. Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog minėtoje pažymoje pareiškėjos atlyginimo suma, nuo kurios skaičiuojami mokesčiai, atitinka pareiškėjos darbo sutartyje bei mokumo atkūrimo plano projekte nurodytą sumą – 190 EUR. Taigi, darytina išvada, kad pareiškėja teisingai nurodo gaunamų pajamų dydį – 190 EUR neatskaičius mokesčių. Apeliantės pateiktoje pažymoje ir pareiškėjos darbovietės išduotoje pažymoje skiriasi tik apskaičiuotų mokesčių nuo pareiškėjos gaunamo atlyginimo dydis. Paaiškinimų, kodėl abiejose pažymose nurodytas skirtingas mokesčių dydis, byloje nėra pateikta. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja pateikė teismui jos darbovietės buhalterės parašu patvirtintą pažymą apie darbo užmokesčio dydį atskaičius mokesčius, nemato pagrindo abejoti pareiškėjos darbovietės pažymoje nurodytais duomenis, jog pareiškėja atskaičius mokesčius gauna 172,90 EUR atlyginimą. Atsakant į atskirojo skundo argumentą, jog pareiškėjos pajamos, tai yra 173 EUR, per mažos išgyventi, pažymėtina, jog pareiškėja papildomai užsiima individualia veikla, iš kurios papildomai gauna 227 EUR pajamų, todėl bendros pajamos gerokai viršija 173 EUR, kadangi iš viso sudaro 400 EUR. Be to, iš pareiškėjos atsiliepimo į atskirąjį skundą matyti, jog nuo 2017 m. lapkričio 1 d. pareiškėjos mažametis vaikas pradėjo lankyti darželį, todėl pareiškėja ketina dirbti visą darbo dieną, todėl jos pajamos turėtų padidėti. Šias aplinkybes patvirtina apeliacinės instancijos teismo savo iniciatyva išreikalauti įrodymai – pažymoje apie pareiškėjos darbo užmokestį matyti, kad nuo 2017 m. lapkričio 1 d. pareiškėjos pajamos UAB „S.“ neatskaičius mokesčių padidėjo iki 235,24 EUR, nuo 2017 m. gruodžio 1 d. – iki 360 EUR. Esant šioms aplinkybėms, atmestinas ir kitas atskirojo skundo argumentas, jog pareiškėjos gaunamų pajamų nepakanka net bankroto administravimo paslaugoms apmokėti. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog esant įrodymams, jog pareiškėjos nurodomos pajamos atitinka tikrovę ir mokumo atkūrimo plano tvirtinimo metu sudarė 400 EUR, šios sumos pakanka tiek būtinosioms (300 EUR), tiek administravimo (45 EUR) išlaidoms padengti, tiek kreditorių reikalavimams patenkinti (55 EUR).Apeliantės argumentai, jog atsižvelgiant į tai, kad įmonė, kurioje pareiškėja dirba, užsiima renginių organizavimu, 173 EUR suma galėtų būti gaunama nebent už vieno renginio organizavimą, bet ne už mėnesio darbus, nepagrįsti jokiais įrodymais (CPK 178 straipsnis). Jokių kitokių įrodymų, kurie pagrįstų, jog pareiškėjos nurodomos pajamos neatitinka tikrovės, byloje nėra pateikta (CPK 178 straipsnis). Taip pat kaip nepagrįsti atmestini atskirojo skundo argumentai, jog pareiškėja viso bankroto proceso metu buvo nesąžininga. Taisyklė, kuri nustato reikalavimą vertinti asmens sąžiningumą, yra FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte, pagal ją bankroto byla negali būti iškelta, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių tyčinių veiksmų, kai, prisiimdamas skolinius įsipareigojimus ar sudarydamas kitus sandorius, pateikė neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę, kad išvengtų atsiskaitymo su jais, ar dėl sąmoningo neveikimo, kad išvengtų atsiskaitymo su kreditoriais. Sąžiningumo principo taikymas aktualus ne tik iškeliant fizinio asmens bankroto bylą, bet ir viso bankroto proceso metu, vertinant bankrutuojančio asmens pareigų vykdymą. Apeliantės teigimu, pareiškėja buvo nesąžininga, nes kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano projekte nurodė, jog jos užimamos pareigos yra direktoriaus pavaduotoja, nors iš tikrųjų ji dirba įmonės direktore. Pareiškėja atsiliepime į atskirąjį skundą pripažįsta, kad mokumo atkūrimo plano projekte jos pareigos nurodytos neteisingai, bet teigia, jog ši klaida yra tik techninė ir padaryta nepiktybiškai. Kaip matyti, ši klaida patikslintame mokumo atkūrimo plano projekte buvo ištaisyta. Apeliantė taip pat teigia, jog pareiškėja mokumo atkūrimo plane nurodė tikrovės neatitinkančią informaciją apie jos gaunamas 173 EUR pajamas įmonėje UAB „S.“. Dėl šio argumento apeliacinės instancijos teismas pasisakė šios nutarties 21 punkte ir plačiau nebepasisako. Atmestinas kaip nepagrįstas ir kitas atskirojo skundo argumentas, jog pareiškėja galbūt pateikė suklastotą darbo sutartį bei jos priedą, kadangi, apeliantės teigimu, darbo sutarties pakeitimas atliktas dar prieš sudarant darbo sutartį, tačiau įrodymų, kurie pagrįstų šias aplinkybes, apeliantė į bylą nepateikė (CPK 178 straipsnis). Be to, pažymėtina, jog iš byloje esančių įrodymų nustatyta, kad darbo sutartis tarp UAB „S.“ ir pareiškėjos sudaryta 2016 m. kovo 7 d., šios sutarties priede nurodyta, kad darbo sutartis pakeista 2017 m. kovo 1 d., taigi nėra pagrindo sutikti su apeliante, jog sutarties pakeitimas sudarytas dar prieš darbo sutarties sudarymą, kadangi matyti, jog darbo sutartis pakeista tik po metų laiko nuo jos sudarymo dienos. Visos šios aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai padaryti, jog pareiškėja yra nesąžininga. Pažymėtina ir tai, kad po pirmojo kreditorių susirinkimo pareiškėja atsižvelgė į apeliantės pastabas ir padidino įmokų kreditoriams dydį bankroto administravimo išlaidų sąskaita, tai yra nuo 45 EUR iki 55 EUR per mėnesį. Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjos vaikas pradėjo lankyti darželį ir pareiškėja ketina dirbti visą darbo dieną, ir į tai, jog byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjos atlyginimas faktiškai padidėjo, visos kitos pareiškėjos pajamos, viršijančios 400 EUR sumą, taip pat bus paskirstytos kreditoriams. Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pareiškėja dėjo pastangas pataisyti mokumo atkūrimo planą, kad būtų maksimaliai išlaikyta kreditorių ir skolininkės interesų pusiausvyra.Atskirąjį skundą apeliantė taip pat motyvuoja tuo, kad pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pažeidė teismų suformuotą praktiką dėl bankroto administratoriaus išlaidų. Nesutiktina su atskirojo skundo argumentu.Apeliacinės instancijos teismas pirmiausia pažymi, jog svarstant dėl pareiškėjos kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano projekto tvirtinimo apeliantė nė viename kreditorių susirinkime nebuvo pareiškusi pastabų dėl plano projekto dalies, kuri susijusi su administravimo išlaidų dydžiu, nenurodė, jog nesutinka su siūloma tvirtinti administravimo išlaidų sąmata. Taigi, darytina išvada, kad apeliantė šiai mokumo atkūrimo plano projekto daliai pritarė. Tačiau atsižvelgdamas į tai, kad atskirajame skunde apeliantė pareiškė teisinius argumentus dėl pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria buvo pasisakyta dėl administravimo išlaidų pagrįstumo, apeliacinės instancijos teismas pasisako dėl šios nutarties dalies teisėtumo.FABĮ 7 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatyta, kad kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plane turi būti nurodyta bankroto administravimo išlaidų suma ir jos pagrindimas. FABĮ 22 straipsnyje, reglamentuojančiame bankroto administravimo išlaidų dydį, nurodyta, kad bankroto administravimo išlaidas sudaro: išlaidos bankroto procedūroms atlikti (turto pardavimo, saugojimo, transporto, ryšių, kanceliarinės ir kitos kreditorių susirinkimo patvirtintos išlaidos) ir atlyginimas bankroto administratoriui. Bankroto administravimo išlaidos apmokamos iš fizinio asmens visų rūšių lėšų (gautų pardavus ir (ar) perdavus fizinio asmens turtą, fiziniam asmeniui grąžintų skolų, individualios ir (ar) ūkininko veiklos ir kitų fizinio asmens bankroto proceso metu gautų lėšų) (FABĮ 22 straipsnio 5 dalis). Iš byloje pateikto pareiškėjos kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano projekto matyti, kad bankroto administratorei E. G. mokamas mėnesinis atlyginimas bus 45 EUR, įskaitant mokesčius už kalendorinį mėnesį, atlyginimas mokamas ne rečiau kaip kartą per 3 mėnesius. Į šią sumą taip pat įskaičiuota ir visos kanceliarinės išlaidos bei mokesčiai. Bankroto administravimo išlaidų, kurios naudojamos nuo plano patvirtinimo momento iki bankroto bylos užbaigimo, dydis FABĮ nėra nustatytas. FABĮ 22 straipsnio 4 dalis nustato kriterijus, kuriais vadovaujantis vertinamas šių išlaidų dydis. Dėl šių bankroto išlaidų kasacinis teismas yra pasisakęs, kad jų dydis, remiantis FABĮ 22 straipsnio 4 dalimi, priklauso nuo to, ar fizinis asmuo vykdo individualią ir (ar) ūkininko veiklą, parduodamo turto rūšies ir jo kiekio, bankroto procedūrų kiekio ir sudėtingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 22 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos apžvalga bylose dėl fizinių asmenų bankroto Nr. AC-46-1. Teismų praktika. 2017, 46, p. 551–592).Iš pateikto mokumo atkūrimo plano projekto nustatyta, kad bankroto administratorė detaliai išvardijo, kokius veiksmus planuoja atlikti, – disponuos fizinio asmens turtu (kurio plano vykdymo laikotarpiu gali atsirasti) ir depozitinės sąskaitos lėšomis įstatymo nustatyta tvarka, atliks plane numatytus mokėjimus kreditoriams, tvarkys visų fizinio asmens gautų lėšų ir jų naudojimo apskaitą, šauks kreditorių susirinkimus, be balsavimo teisės dalyvaus kreditorių susirinkimuose ir užtikrins jų protokolavimą, ne rečiau kaip kartą per pusę metų teiks teismui, kreditorių susirinkime kreditoriams ir fiziniam asmeniui plano vykdymo eigos ataskaitą, teiks duomenis ir informaciją apie fizinio asmens bankroto procesą Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotai institucijai pagal šios institucijos nustatytas ataskaitų formas, gins fizinio asmens ir visų kreditorių teises ir teisėtus interesus, atliks kitas Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo nustatytas funkcijas ir pareigas.Nors bankroto administratorė detaliai išvardijo, kokius veiksmus jai gali tekti atlikti viso bankroto proceso metu, tačiau tvirtinant mokumo atkūrimo plano projektą bankroto administravimo išlaidos nuo mokumo atkūrimo plano patvirtinimo dienos iki bankroto bylos užbaigimo yra tik planuojamos. Šiuo konkrečiu atveju, vertinant administravimo išlaidų pagrįstumą bei dydį, svarbu įvertinti ir tai, kad pareiškėja ne tik dirba UAB „S.“, bet ir laisvu nuo darbo metu vykdo individualią veiklą, todėl bankroto administratorei atsiras papildomų pareigų. Be to, pareiškėja turi daug kreditorių, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad bankroto procesas šiuo atveju bus itin nesudėtingas. Vertinant administravimo išlaidų dydį taip pat svarbi aplinkybė yra ta, kad administravimo išlaidoms skirtina pareiškėjos gaunamų piniginių lėšų suma sudaro tik 11,25 procento mokumo atkūrimo plano projekto tvirtinimo metu jos gautų pajamų. Atsižvelgiant į tai, jog šiuo metu pareiškėjos gaunamos pajamos vien tik UAB „S.“ sudaro 360 EUR, administravimo išlaidoms tenkanti pareiškėjos pajamų dalis procentiškai yra dar mažesnė nei 11 procentų. Atsakant į atskirojo skundo argumentą, jog nepagrįstai pirmosios instancijos teismas administravimo išlaidų pagrįstumą siejo su tuo, jog gali tekti tikslinti pareiškėjos mokumo atkūrimo planą, kadangi plano tikslinimas yra pareiškėjos atsakomybė, pažymėtina, jog nors plano tikslinimas yra pareiškėjos atsakomybė, tačiau bankroto administratorė tikslinant planą bei jį iš naujo tvirtinant turės atlikti papildomas pareigas, susijusias su kreditorių susirinkimo organizavimu, išvadų rengimu ir pan. Įvertinus visas anksčiau nurodytas aplinkybes, 45 EUR administravimo išlaidų suma per mėnesį, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra neprotinga ir nepagrįsta. Be to, kreditorių susirinkimo kompetencijai priskirtas administravimo išlaidų sąmatos keitimas, galimybė nustatyti jų mokėjimo tvarką (FABĮ 22 straipsnio 2 dalis). FABĮ 26 straipsnyje nustatyta, kad, be kitų teisių, kreditorių susirinkimas turi ir teisę tvirtinti bankroto administravimo išlaidų sąmatą, ją keisti, nustatyti šių išlaidų mokėjimo tvarką ir pan. (26 straipsnio 4 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog minėtos nuostatos reiškia, kad kreditorių susirinkimas kompetentingas ne tik kontroliuoti mokumo atkūrimo plano rengimo procese nustatomas administravimo išlaidas, bet ir savo sprendimu jas keisti, nustatyti administravimo išlaidų mokėjimo tvarką. Kreditorių susirinkimas gali kontroliuoti plano vykdymą, vertindamas pagal susidariusią situaciją administravimo išlaidų dydį, ir, nustatęs pagrindą, spręsti dėl šių išlaidų pakeitimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. balandžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-169-219/2017). Esant tokiai formuojamai teismų praktikai, mokumo atkūrimo plano projekto vykdymo laikotarpiu kreditoriai turės teisę spręsti dėl administravimo išlaidų mažinimo, jeigu nustatys faktines aplinkybes, jog bankroto administratorė atliks mažiau funkcijų, nei numatyta FABĮ bei mokumo atkūrimo plano projekte.Atsižvelgiant į visas anksčiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad bankroto administravimo išlaidoms dengti numatyta suma atitinka teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijus, nėra per didelė. Esant šioms aplinkybėms, darytina išvada, kad kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planas nepažeidžia kreditorių interesų ar pačios fizinio asmens bankroto įstatymo paskirties. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pateiktas tvirtinti patikslintas kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano projektas atitinka skolininkės ir kreditorių interesų pusiausvyrą. Kiti atskirojo skundo argumentai neturi įtakos skundžiamos nutarties pagrįstumui, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, patvirtindamas patikslintą kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo planą, tinkamai taikė materialiosios ir proceso teisės normas, reglamentuojančias fizinio asmens bankroto tikslus bei paskirtį, kreditorių reikalavimų tenkinimo ir mokumo atkūrimo plano tvirtinimo tvarką, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (337 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 338 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336?339 straipsniais, teismas

nutaria:

palikti nepakeistą Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų (Klaipėdos miesto apylinkės teismas) 2017 m. spalio 11 d. nutartį.