Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Valdimaro Bavėjano (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Elenos Vainienės ir Lino Žukausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. P. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 28 d. nuosprendžio, kuriuo D. P. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 202 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimo bausme šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant D. P. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbą.

Pagal BK 187 straipsnio 2 dalį D. P. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteisti ir L. S. pagal BK 159 straipsnį, BK 24 straipsnio 4 dalį, BK 187 straipsnio 2 dalį, BK 202 straipsnio 1 dalį, BK 220 straipsnio 1 dalį, BK 183 straipsnio 2 dalį bei L. Č. pagal BK 187 straipsnio 2 dalį, tačiau šių asmenų atžvilgiu pirmosios instancijos teismo nuosprendis nėra skundžiamas

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. D. P. nuteistas už tai, kad L. S., būdamas UAB „(duomenys neskelbtini)“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), direktoriumi, ir D. P., veikdami bendrininkų grupe, už nenustatytą atlygį versliškai ėmėsi ūkinės-komercinės veiklos, neturėdami leidimo veiklai, kuriai jis reikalingas, t. y. laikotarpyje nuo 2013 m. vasario 16 d. iki 2013 m. gegužės 6 d., pažeidžiant 2010 m. balandžio 29 d. Lietuvos Respublikos visuomenės sveikatos priežiūros įstatymo Nr. XI-792 21 straipsnio 4 dalies 13 punkto nuostatas, kuriose nurodyta, kad „žmogaus palaikų laidojimo paslaugų (žmogaus palaikų laikymo, paruošimo šarvoti, šarvojimo) teikimo veiklai yra būtinas leidimas – higienos pasas“, D. P. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), garaže, neturėdami leidimo – higienos paso, laikė ne mažiau 14 mirusiųjų – S. M., A. Ž., A. G., V. K., P. Š., T. J., L. P., V. P., A. S., A. V. P., A. S., A. S., E. E., V. S. M. – kūnų, darė jų valymus, rengė bei ruošė šarvojimui ir už tai gavo atlygį, kuris dėl apgaulingos UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterijos vedimo nenustatytas.

2. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir paskyrė aiškiai per griežtą bausmę. Skirdamas nuteistajam bausmę, teismas nesvarstė baudžiamojo įstatymo nuostatų dėl švelnesnės negu numatyta įstatyme bausmės skyrimo. Dėl šių priežasčių nuosprendis šioje dalyje keistinas.

2.1. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo už BK 202 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą paskirta šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme, nuteistasis pažymi, jog nagrinėjamu atveju yra nustatyta jo atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nenustatyta jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės apeliantas neturės galimybės pilnavertiškai auginti savo trijų nepilnamečių vaikų, kadangi šiuo metu yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktorius ir jo darbas susijęs su nuolatinėmis komandiruotėmis į Švediją. Šiuo metu nuteistojo gaunamos pajamos sudaro galimybę pilnavertiškai išlaikyti vaikus ir sumokėti baudą, o paskyrus laisvės atėmimo bausmę ir atidėjus jos vykdymą D. P. tokios galimybės neturės, kadangi Probacijos tarnybos pareigūnai, vykdydami nuosprendžio atidėjimo sąlygas, nesutinka leisti nuteistajam išvykti iš Lietuvos Respublikos ilgesniam laikotarpiui.

2.2. Nusikalstama veika už kurią nuteistas D. P., nors ir priskiriama apysunkių nusikaltimų kategorijai, tačiau už šią nusikalstamą veiką yra numatyta ir administracinė atsakomybė. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo nusikalstama veikla truko mažiau nei tris mėnesius ir nustatyti tik 14 faktų atitinkančių nusikaltimo sudėtį, be to, nuteistasis buvo tik vykdantis įmonės vadovo nurodymus ir tuo metu vienas išlaikė tris mažamečius vaikus, apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas į tai turėjo atsižvelgti ir neskirti griežčiausios bausmės rūšies – laisvės atėmimo.

2.3. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, jog darydamas išvadą, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, teismas privalo įvertinti, ar nuteistojo nusikaltimas padarytas atsitiktinai, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, dėl kitų asmenų įtakos, ar nuteistajam apskritai būdingos antivisuomeninės, nihilistinės nuotaikos, yra ryškių polinkių daryti nusikalstamas veikas ir pan.

3. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

4. Skundas atmetamas.

5. Bausmės skyrimo procese teismas turi vadovautis dviejų rūšių baudžiamosios teisės normomis: BK specialiosios dalies straipsnio sankcija ir bendrosios dalies normomis, detalizuojančiomis bausmės skyrimą.

6. BK 202 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta visa eilė alternatyvių bausmių, t. y. viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, laisvės atėmimas iki ketverių metų.

6.1. Nusikalstama veika, už kurią nuteistas D. P., priskiriama prie apysunkių nusikaltimų (BK 11 straipsnio 4 dalis).

7. Skirdamas bausmę, teismas pirmiausia turi vadovautis bausmės paskirtimi. BK 41 straipsnis numato, jog bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamu veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ir apriboti asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Teisingumo principo realizavimas pirmiausia suponuoja tai, kad bausmė būtų adekvati (proporcinga) nusikalstamai veikai. Teisingumo principo įgyvendinimas užtikrinamas individualizuojant bausmes. Tai pasiekiama tik nuosekliai laikantis visų aukščiau įvardintų įstatymo reikalavimų. Kartu būtina atsižvelgti į tai, kad teisingumo principo įgyvendinimas skiriant bausmę yra neatsiejamas nuo visuomenės intereso, t. y. vyraujančių moralinių visuomenės nuostatų į atitinkamą nusikalstamą veiką, teisiamojo asmenybės savybes, jo elgesį prieš nusikalstamos veikos padarymą, nusikalstamos veikos metu ir po jos padarymo.

7.1. Iš skundžiamo nuosprendžio seka, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą skirti nuteistajam griežčiausią sankcijoje numatytą bausmės rūšį nulėmė nuteistojo asmenybę apibūdinantys duomenys.

7.2. Iš baudžiamosios bylos matyti, kad D. P. praeityje teistas du kartus už tyčinius nusikaltimus. Paskutiniu Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžiu, kuriuo pagal BK 284 straipsnio 1 dalį ir BK 233 straipsnio 1 dalį paskirta bausmė subendrinta su to paties teismo 2010 m. vasario 12 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir galutinė subendrinta bausmė jam nustatyta – laisvės apribojimas 1 metams ir 6 mėnesiams bei 10 MGL (1300 Lt) bauda (t. 11, b. l. 88-89).

7.3. D. P. nusikalstamą veiką, už kurią jis yra nuteistas skundžiamu nuosprendžiu, padarė laikotarpyje nuo 2013 m. vasario 16 d. iki 2013 m. gegužės 6 d., t. y. turėdamas neišnykusį teistumą (BK 97 straipsnio 3 dalies 3 punktas, 8 dalis).

7.4. Pagal BK 27 straipsnio 1 dalį nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas.

7.5. Įstatymų leidėjas 2015 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. XII-1554 panaikino BK 56 straipsnio 1 dalį, reglamentavusią bausmės skyrimą recidyvistui. Tačiau tai nereiškia, kad tokiam asmeniui už tyčinio apysunkio nusikaltimo padarymą paskirta laisvės atėmimo bausmė yra netipinė bausmė recidyvistui.

8. Būtent tokį sprendimą dėl bausmės rūšies priėmė pirmosios instancijos teismas. Nesutikti su juo teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo.

9. Pažymėtina ir tai, kad iki pat nusikalstamos veikos padarymo D. P. elgesys nebuvo nepriekaištingas. Kaip jau minėta, jis buvo du kartus teistas už tyčinių nusikaltimų padarymą. Be to, nuteistasis daug kartų baustas administracine tvarka (t. 11, b. l. 91-99). Visos šios aplinkybės rodo D. P. didesnį pavojingumą visuomenei. Todėl jam paskirta bausmė yra adekvati nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, jo asmenybei, atitinka įstatymų reikalavimus ir neprieštarauja teisingumo principui.

10. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, skirdamas nuteistajam bausmę ir parinkdamas jos rūšį, bei atidėdamas jos (laisvės atėmimo bausmės vykdymą) atsižvelgė į visas reikšmingas aplinkybes (padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę) ir už padarytą nusikalstamą veiką paskyrė laisvės atėmimo bausmę, artimą sankcijos minimaliai ribai bei atidėjo jos vykdymą. Tokia bausmė nėra aiškiai per griežta.

10.1. Apeliaciniame skunde teigiama, kad dėl tokios bausmės nuteistasis neturės galimybės pilnavertiškai išlaikyti vaikus, kadangi jo darbas yra susijęs su išvykomis š užsienį, o Probacijos tarnybos pareigūnai nesutinka leisti išvykti iš Lietuvos Respublikos ilgesniam laikui.

10.2. Šiuos aspektu pažymėtina, kad baudos paskyrimas kaip tik apsunkintų galimybę finansiškai aprūpinti nepilnamečius vaikus.

10.3. Atkreiptinas apelianto dėmesys ir į tai, kad skundžiamu nuosprendžiu D. P. įpareigotas tęsti darbą. Tai reiškia, kad Probacijos tarnybos pareigūnai neturi daryti kliūčių tokio teismo sprendimo vykdymui netgi tuo atveju, jei nuteistajam, suderinus su Probacijos tarnyba, darbo reikalais reikėtų išvykti į užsienį.

11. Nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. P. gynėjo apeliacinį skundą atmesti.