- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-23
- Bylos Nr.
- e2A-528-803/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01127-2016-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rūta Petkuvienė (pran.), Jūratė Varanauskaitė, Tatjana Žukauskienė
- Atsakovas
- A. D.
- Ieškovas
- G. S.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Petkuvienės (kolegijos pranešėja), Jūratės Varanauskaitės ir Tatjanos Žukauskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. S. individualios transporto įmonės ieškinį atsakovui A. D. dėl žalos atlyginimo ir atsakovo A. D. ieškinį ieškovui G. S. individualiai transporto įmonei dėl darbo ginčų komisijos sprendimo pakeitimo ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė
Ginčo esmė
Apeliacinėje byloje sprendžiama dėl darbuotojo žalos, padarytos įmonei, atlyginimo.
Šalies argumentai
2. Ieškovė G. S. individuali transporto įmonė kreipėsi į Vilniaus rajono apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui A. D., prašydama priteisti iš atsakovo 6 900,00 Eur žalos atlyginimą ir 5 procentų dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
3. Ieškinyje nurodė, kad 2015-11-09 atsakovas su ieškovu sudarė neterminuotą darbo sutartį Nr. 228, pagal kurią atsakovas buvo priimtas dirbti ieškovo įmonėje, vairuotojo-ekspeditoriaus pareigose. Atsakovas, sudaręs darbo sutartį su ieškovu, buvo raštu supažindintas su Vairuotojo-ekspeditoriaus pareiginiais nuostatais, galiojančiais ieškovo įmonėje, kurie numato, jog vairuotojas-ekspeditorius yra materialiai atsakingas, su juo sudaroma visiškos materialinės atsakomybės sutartis. Kartu su darbo sutartimi, vadovaujantis įmonėje galiojančiais vairuotojo-ekspeditoriaus pareiginiais nuostatais, 2015-11-09 ieškovas ir atsakovas sudarė visiškos materialinės atsakomybės sutartį, pagal kurios sąlygas, atsakovas yra materialiai atsakingas už ieškovo automobilį, jame esančias vertybes, atsakovui perduotas vertybes (krovinius, siuntas, pinigines lėšas) ir kt. 2015-12-13 ieškovo automobiliu (vilkiku/puspriekabe) v/n (duomenys neskelbtini) (toliau – automobilis) buvo vežamas krovinys (vaisiai/daržovės) iš Nyderlandų Karalystės į Rusiją, pagal 2015-12-04 pareiškimą dėl krovinio pervežimo Nr. 2015/49-2. Krovinio vairuotojas-ekspeditorius buvo atsakovas. Pagal minėtą pareiškimą, atlyginimas už vaisių/daržovių krovinio pervežimą - 3600 Eur, apmokamas grynais pinigais, pinigus įteikiant vairuotojui. Be šios sumos, atsakovui taip pat buvo pavesta priimti papildomą 3300 Eur atlyginimą už atliktą pervežimą tam pačiam gavėjui – OOO Ekofrut (pervežimas buvo atliktas pagal 2015-12-02 pareiškimą dėl krovinio pervežimo Nr. 2015/49-1, pagal kurį atlyginimas už vaisių/daržovių krovinio pervežimą – 3300 Eur, apmokamas grynais pinigais, pinigus įteikiant vairuotojui), kurį kiek anksčiau buvo pristatęs kitas ieškovo darbuotojas. Tokiu būdu, atsakovui buvo pavesta iš krovinio gavėjo paimti 6900 Eur dydžio pinigų sumą grynais pinigais.
4. Sugrįžęs pas ieškovą, atsakovas nurodė, jog 6900 Eur sumos, gautos už krovinių pristatymą, jis neturi, kadangi 2015-12-13 kertant Baltarusijos valstybės sieną, pasienio poste, prie atsakovo priėjo KGB pareigūnai bei atliko automobilio kratą, kurios metu rastus 6900 Eur išieškojo. Atsakovo teigimu, pareigūnai jam paaiškino, jog Baltarusijoje atsakovas yra padaręs administracinį nusižengimą, susijusį su nepristatytu kroviniu 2013 metais, todėl šie pinigai išieškomi muito mokesčiams padengti. Ieškovas neturi jokios informacijos apie tai, kur šiuo metu yra jam priklausantys pinigai, kuriuos turėjo perduoti atsakovas. Jokių įgaliotų institucijų oficialių raštų ieškovas nėra gavęs, todėl patvirtinti, jog pinigai buvo išieškoti iš atsakovo, ieškovas negali. 2015-12-31 atsakovas nutraukė darbo sutartį su ieškovu. Ieškovas dėl atsakovo veiksmų patyrė 6900 Eur žalą, kurią prašo iš jo priteisti.
Atsiliepimas
5. Atsakovas A. D. atsiliepimu su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad byloje nėra pagrindų visiškos materialinės atsakomybės taikymui atsakovui, nes atsakovo materialinė atsakomybė ieškovui dėl 6900,00 Eur yra neįrodyta. Ieškovas ir atsakovas buvo sudarę 2015 m. lapkričio 9 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartį. Visiškos materialinės atsakomybės sutartis įpareigoja ne tik darbuotoją, bet ir darbdavį atlikti veiksmus, kuriais būtų siekiama išvengti žalos atsiradimo. Tarp ieškovo ir atsakovo sudarytoje 2015 m. lapkričio 9 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartyje numatyta, kad jos pagrindu darbuotojas yra visiškai materialiai atsakingas už jam perduotą automobilį ir jame esančias vertybes, krovinius, „darbdavio jam perduotų vertybių (krovinių, siuntų ir pan.) piniginių lėšų, kuro eksploatacinių medžiagų saugumą“ (2015 m. lapkričio 9 d. visiškos materialinės atsakomybės sutarties 2 punktas). Darbdavio pareigos minėtoje sutartyje yra apibrėžtos formaliai. Be to, 2015 m. lapkričio 9 d. visiškos materialinės atsakomybės sutarties 22 punkte numatyta, kad „darbuotojas nėra materialiai atsakingas, jei žala padaryta ne dėl jo kaltės“.
6. Atsakovas pasiaiškinime nurodė, jog buvo surašytas protokolas ir atsakovui perduota šio protokolo kopija. Atsakovas neteko jam perduotų piniginių lėšų dėl Baltarusijos Respublikos pareigūnų nurodymų vykdymo. Atsakovas neturėjo tyčios pasisavinti ar neteisėtai perduoti tretiesiems asmenims ieškovui priklausančias pinigines lėšas, todėl konstatuotina, kad ieškovui žala padaryta ne dėl atsakovo kaltės. Atsakovas vykdė visus įsipareigojimus darbdaviui: atliko jam pavestas darbines funkcijas ir nedelsdamas, kai tik turėjo galimybę, informavo ieškovą apie atliktą kratą ir konfiskuotas pinigines lėšas. Šiuo atveju atsakovas buvo įpareigotas priimti iš ieškovo kliento 6900,00 Eur grynuosius pinigus ir juos perduoti ieškovui. Pinigų perdavimas ieškovui neįvyko ne dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ar didelio neatsargumo, tačiau dėl ne nuo atsakovo priklausančių aplinkybių. Šį faktą patvirtina 2015 m. gruodžio 13 dienos asmens kratos protokolas.
7. Atsakovas įrodinėja, kad ieškovas su savo turtu elgėsi neatsargiai ir nerūpestingai, kadangi įpareigojo atsakovą atlikti su pagrindinėmis darbo funkcijomis nesusijusius veiksmus, o būtent iš ieškovo klientų priimti pinigines lėšas už krovinių pristatymą, ko vairuotojo-ekspeditoriaus pareiginiuose nuostatuose numatyta nebuvo. Visas pinigų priėmimo–perdavimo operacijas ieškovas galėjo atlikti bankiniais pavedimais, siekiant apsaugoti visas gaunamas pinigines lėšas nuo praradimo. Atsakovo veiksmuose nėra kaltės dėl 6900,00 Eur sumos praradimo.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 1 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas.
Teismas, įvertinęs tai, kad atsakovui nekilo problemų dėl sienos kirtimo Lietuvos–Baltarusijos pasienyje, padarė išvadą, jog jokio tyrimo prieš atsakovą atliekama nebuvo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovo byloje pateiktas 2015-12-13 asmens kratos protokolas yra nepatikimas, nes nėra patvirtintas antspaudu ar valstybinio herbo atvaizdu. Be to, tame pačiame protokole nurodoma, kad paimamos 8 kupiūros po 500 eurų, o po to įrašoma dar 5 kupiūros. Ieškovas byloje pateikė Baltarusijos Respublikos Valstybinės muitinės komiteto Vitebsko muitinės 2016-06-02 atsakymą į paklausimą, kuriame nurodyta, jog 2015-12-13 automobilių kelių praleidimo punkte „Urbany“ Vitebsko srities pareigūnams vykdant muitinės kontrolę A. D., važiavusio iš Baltarusijos Respublikos į Latvijos Respubliką transporto priemone Volvo, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), priekaba Shmitz, reg. Nr. (duomenys neskelbtini), vežėjas – G. S. individuali transporto įmonė, prieš asmenį nebuvo vykdyta krata, piniginės lėšos iš A. D. neimtos, paimant pinigines lėšas iš A. D. Vitebsko muitinės pareigūnai nedalyvavo. Atsižvelgdamas į šį dokumentą, teismas sprendė, jog tokiu būdu ieškovas paneigė atsakovo nurodomas faktines aplinkybes dėl teisėto pinigų paėmimo fakto, kurį įrodinėja atsakovas.
Žemesnės instancijos teismas
10.Teismas konstatavo, jog ieškovo reikalavimas atsakovui dėl materialinės žalos atlyginimo buvo nagrinėjamas Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisijoje. Darbo ginčų komisija padarė išvadą, kad ieškovas negali grįsti savo reikalavimo nei pasirašyta darbo sutartimi, nei visiškos materialinės atsakomybės sutartimi, nes darbo sutartimi atsakovas įsipareigojo dirbti vairuotoju–ekspeditoriumi, šio įsipareigojimo jis nepažeidė. Teismas vertino, jog darbo ginčų komisija teisingai konstatavo, kad tarp ieškovo ir atsakovo yra susiklostę ne darbo, o civiliniai teisiniai santykiai. Įvertindamas, kad atsakovas neginčija, jog iš ieškovo kliento už pervežimo paslaugas priėmė 6 900,00 Eur sumą, kuri buvo skirta ieškovui, teismas šią sumą priteisė ieškovo naudai, kaip žalos atlyginimą.
11. Taip pat teismas, konstatavęs, jog byloje kilo civilinė atsakomybė, CK 6.37 straipsnio 2 dalies, 6.210 straipsnio 1 dalies pagrindu iš atsakovo priteisė 5 procentų dydžio metines palūkanas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
12. Atsakovas pateiktame apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1711-723/2016, ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškovo G. S. individualios transporto įmonės ieškinį dėl žalos priteisimo iš atsakovo A. D..
13. Apeliantas pažymėjo, jog pirmosios instancijos teismas šią civilinę bylą nagrinėjo turėdamas išankstinj nusistatymą apie bylos baigtį, todėl byloje surinktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes aiškino išimtinai atsakovo civilinei atsakomybei pagrįsti, nors tokioms išvadoms nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo.
Žemesnės instancijos teismas
14. Pirmosios instancijos teismas ieškovo pateiktus įrodymus laikė patikimais, net jų nevertindamas. Tuo tarpu ieškovo pateiktas teismui dokumentas nepaneigia, kad Baltarusijos Respublikos atsakingi asmenys iš atsakovo A. D. kratos metu paėmė ieškovui priklausančias sumas, kadangi asmens kratos protokolą surašė ir kratą atliko ne ieškovo nurodomos Baltarusijos Respublikos Valstybinio muitinės komiteto Vitebsko muitinės pareigūnai, o operatyvinio Vitebsko srities KGBV pareigūnai. Būtent nurodytame Baltarusijos Respublikos Valstybinio muitinės komiteto Vitebsko muitinės 2016-06-02 atsakyme nurodoma, kad „paimant pinigines lėšas iš A. D. Vitebsko muitinės pareigūnai nedalyvavo“, tačiau tai nepaneigia fakto, kad pinigines lėšas asmens kratos metu iš atsakovo paėmė operatyvinio Vitebsko srities KGBV pareigūnai. Akivaizdu, kad asmens kratą atliko ir atsakymą ieškovui pateikė ne ta pati institucija, todėl teismo išvada dėl neteisėtų atsakovų veiksmų pasisavinant pinigines lėšas yra nieko nepagrįsta ir neteisėta.
15. Teismas, padaręs išvadą, kad prieš atsakovą Baltarusijos Respublikoje nebuvo jokio tyrimo, neanalizavo ir nevertino kitų variantų, dėl kurių Baltarusijos pareigūnai galėjo atlikti atsakovo asmens kratą. Apeliantas A. D. patvirtina, kad jo atžvilgiu Baltarusijos Respublikoje nėra atliekama jokių administracinių ar baudžiamųjų procesų. Atsakovo asmens krata galėjo būti atlikta dėl to, kad jo darbdaviui, t. y. ieškovo G. S. individualiai transporto įmonei, yra pradėtas administracinis ar baudžiamasis procesas.
Žemesnės instancijos teismas
16. Teismas sprendime nepagrįstai sprendė, kad atsakovo atsakomybė turėtų kilti pagal deliktinės atsakomybės taisykles, nes atsakovą ir ieškovą siejo sutartiniai santykiai (darbo sutartis ir visiškos materialinės atsakomybės sutartis), kurių pažeidimas, anot ieškovo, lėmė atsakovo atsakomybės kilimą. Tokia išvada darytina iš CK 6.245 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatų dėl sutartinės ir deliktinės atsakomybės atribojimo.
Šalies argumentai
17. Apeliantas paaiškina, kad ieškovas ir atsakovas buvo sudarę 2015 m. lapkričio 9 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartį, kuri įpareigoja ne tik darbuotoją, bet ir darbdavį atlikti veiksmus, kuriais būtų siekiama išvengti žalos atsiradimo. Darbdavio pareigos minėtoje sutartyje yra apibrėžtos formaliai, o 2015 m. lapkričio 9 d. visiškos materialinės atsakomybės sutarties 22 punkte numatyta, kad „darbuotojas nėra materialiai atsakingas, jei žala padaryta ne dėl jo kaltės“. Atsakovas neturėjo tyčios pasisavinti ar neteisėtai perduoti tretiesiems asmenims ieškovui priklausančias pinigines lėšas, todėl konstatuotina, kad ieškovui žala padaryta ne dėl atsakovo kaltės. Atsakovas vykdė visus įsipareigojimus darbdaviui: atliko jam pavestas darbines funkcijas ir nedelsdamas, kai tik turėjo galimybę, informavo ieškovą apie atliktą kratą ir konfiskuotas pinigines lėšas. Taigi ieškovui žala kilo ne dėl atsakovo, kaip darbuotojo, neteisėtų veiksmų, todėl teismas nepagrįstai priteisė 6 900,00 Eur. Pinigų perdavimas ieškovui neįvyko ne dėl atsakovo neteisėtų veiksmų ar didelio neatsargumo, tačiau dėl ne nuo atsakovo priklausančių aplinkybių, o būtent 2015 m. gruodžio 13 dieną atsakovas buvo sulaikytas pasienio pareigūnų, kurie atliko atsakovui asmens kratą. Šį faktą patvirtina 2015 m. gruodžio 13 dienos asmens kratos protokolas. Taigi nėra priežastinio ryšio tarp atsakovo veikos ir kilusių pasekmių.
Atsiliepimas
18. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad jis yra nepagrįstas bei turi būti atmestas. Ieškovas įrodinėja, kad nėra pagrindo atsakovo atleisti nuo atsakomybės, nes atsakovo pateiktas 2015-12-13 asmens protokolas kelia abejonių dėl tokio įrodymo turinio tikrumo ir autentiškumo, nes: a) Vitebsko muitinė oficialiame rašte paneigė aplinkybę, jog 2015-12-13 kertant Baltarusijos valstybės sieną muitinėje vyko kokie nors kratos ir/ar pinigų konfiskavimo veiksmai prieš atsakovą; b) byloje nėra duomenų, jog asmens kratos protokolą pasirašę asmenys yra Baltarusijos valstybės tarnautojai ir veikė įstatymų nustatytais pagrindais, protokolas nėra patvirtintas valstybės institucijos antspaudu; asmens kratos protokolas yra užpildytas atmestinai/klaidingai; c) byloje nėra įrodymų, jog Baltarusijoje prieš atsakovą buvo vykdomi baudžiamieji persekiojimai.
19. Apie visus muitinėje atliekamus kitų valstybės institucijų veiksmus muitinė yra informuojama. Net jeigu apie tokius veiksmus muitinė nebūtų iš anksto informuota, atsakovo atžvilgiu vykdytos kratos, kuri, pasak atsakovo parodymų, pasienio poste truko kelias valandas, faktą muitinės darbuotojai puikiai žinotų ir būtų užfiksavę tam skirtomis priemonėmis.
20. Vitebsko muitinės 2016-06-02 atsakyme yra aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad 2015-12-13 automobilių kelių praleidimo punkte „Urbany“ Vitebsko srities pareigūnai vykdant muitinės kontrolę atsakovui A. D. asmens krata nevykdyta, piniginės lėšos neimtos, o kitos informacijos, susijusios su šiuo ginču, Vitebsko muitinė neturi.
21. Atsakovas nepagrįstai kritikuoja skundžiamu sprendimu nustatytą aplinkybę, jog prieš atsakovą Baltarusijoje nebuvo vykdomi persekiojimai. Atsakovas nepagrįstai nurodo, kad teismas neanalizavo ir nemotyvavo kitų variantų, dėl kurių galėjo būti atlikta krata atsakovui. Teismas neturėjo analizuoti ir vertinti kitų variantų. Tokią pareigą (įrodyti savo pozicijos pagrįstumą) turėjo atsakovas.
22. Byloje abi šalys patvirtino, kad tarp šalių egzistavo susitarimas, jog atsakovas paimtus iš klientų pinigus perduoda ieškovui. Atsakovas jau ne pirmą kartą taip vykdė šį susitarimą. Tokiu būdu, ginčo teisiniai santykiai, nors ir susiję su darbo santykiais, yra kvalifikuojami kaip civiliniai teisiniai santykiai. Atsakovo pozicija, jog 6900,00 EUR sumos jis neperdavė ieškovui dėl ne nuo jo priklausančių aplinkybių yra nepagrįsta ir paneigta byloje esančiais įrodymais, t.y. 2016-06-02 Vitebsko muitinės atsakymu. Tokiu būdu ieškovo turtas sumažėjo 6900,00 EUR suma ir ieškovui buvo padaryta tokio dydžio žala.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
23.Šalys neginčija faktinių aplinkybių, jog A. D., dirbdamas vairuotoju atsakovo įmonėje, 2015 m. gruodžio 11 d. pristatė krovinį Maskvoje OOO „Ekofrut“ ir gavo iš krovinio gavėjo 6900 EUR atlyginimą už pervežimą, skirtą darbdaviui G. S. individualiai transporto įmonei. Tai patvirtina rašytiniai įrodymai, įskaitant ir darbuotojo pakvitavimą apie pinigų gavimą (e. bylos t. 1, b.l. 30). Taip pat byloje neginčijamas faktas, jog gautų pinigų atsakovas nepristatė darbdaviui (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 179 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, iš esmės sutinka su apeliantu, kad šioje situacijoje atsakovo turtinės atsakomybės klausimas yra kildinamas iš darbuotojo įsipareigojimų pagal darbo sutartį ir kad šį ginčą darbo ginčų komisija ir teismas privalėjo spręsti ne pagal civilinės deliktinės atsakomybės taisykles, bet pagal darbo teisės normas, reglamentuojančias darbuotojo materialinę atsakomybę.
24.Darbuotojo materialinė atsakomybė pagal darbo teisę suprantama kaip darbuotojo pareiga atlyginti darbdaviui žalą, padarytą neatlikus ar netinkamai atlikus nustatytas pareigas. Ji kyla iš darbuotojo pareigos rūpestingai ir atsargiai elgtis su darbdavio turtu ir nepažeisti šio konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamybę. Nurodytos atsakomybės tikslas – kad darbuotojas atlygintų darbdaviui padarytus nuostolius darbo teisės normų nustatytu dydžiu ir tvarka (DK 246 straipsnis).
25.Aiškindamas neteisėtos veikos, kaip materialinės atsakomybės pagal DK sąlygos, sampratą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad neteisėta veika darbo teisiniuose santykiuose suprantama kaip darbo pareigų, nustatytų įstatymų, kitų norminių teisės aktų, tarp jų – vidaus, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Kiekviena darbuotojo kaltės forma (tyčia, neatsargumas) ir rūšis (tiesioginė ar netiesioginė tyčia, neatsargumas dėl per didelio pasitikėjimo ar nerūpestingumo) yra pakankama materialinei atsakomybei atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2009), tačiau kaltės forma yra aktuali sprendžiant dėl darbuotojui taikomos atsakomybės apimties. DK 254 straipsnyje nustatyta, kad darbuotojas privalo atlyginti visą padarytą žalą, bet ne daugiau kaip jo trijų vidutinių mėnesinių darbo užmokesčių dydžio, išskyrus atvejus, nustatytus šio kodekso 255 straipsnyje. Pagal 255 straipsnio 1 dalies 1 punktą, darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, jei ji padaryta tyčia.
26.Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog pinigus iš įmonės kliento atsakovas gavo dėl darbo santykių, esant darbdavio tiesioginiam nurodymui, pavedimui ir įgaliojimui. Nepaisant to, kad tokia pareiga nebuvo konkrečiai apibrėžta atsakovo pareiginiuose nuostatuose, bet ji tiesiogiai seka iš atsakovo, kaip vairuotojo – ekspeditoriaus pareigybės (e. bylos t. 1, b.l. 41, 46). Nėra pagrindo nesutikti, kad priėmęs pinigus atsakovas A. D. tapo atsakingas už šias vertybes, kaip darbdavio jam faktiškai perduotas ir patikėtas. Byloje nustatyta, kad pagal 2015 m. lapkričio 9 d. visiškos materialinės atsakomybės sutartį darbuotojas yra prisiėmęs visišką materialinę atsakomybę už jam patikėtas materialines vertybes ir pinigines lėšas (e. bylos t. 1, b.l. 13). Todėl šiuo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo spręsti dėl darbuotojo materialinės atsakomybės, paminėtos visiškos materialinės atsakomybės sutarties kontekste. Teismų praktikoje pripažįstama, kad visiškos materialinės atsakomybės sutartis sukelia dvejopo pobūdžio teisines pasekmes: pirma, esant visiškos materialinės atsakomybės sutarčiai darbuotojas privalo atlyginti visą žalą, ir antra, darbuotojo kaltė dėl žalos padarymo yra preziumuojama, t.y. darbuotojas, kilus ginčui, turi pareigą įrodyti, kad žala atsirado ne dėl jo kaltės (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-272/2003, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 15 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-1421-852/2015 ir kt.). Taigi nors teismas dėl atsakovo atsakomybės sprendė ne pagal materialinės atsakomybės, o pagal deliktinės atsakomybės normas, tačiau iš esmės teisingai šioje byloje paskirstė įrodinėjimo pareigą, konstatuodamas, kad įrodyti žalos atsiradimo aplinkybes ir paneigti savo kaltę turi skolininkas, t.y. žalą padaręs atsakovas.
27.Teisėjų kolegija laiko nepagrįstu atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentą, jog pripažinęs savo kaltę apeliantas pats paneigė savo skundo argumentus dėl darbdavio kaltės buvimo. Tai galėtų būti aplinkybė, mažinanti atsakovo (apelianto) atsakomybę.
28. Vertindamas bylos faktus, pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad darbuotojas A. D. teikė neišsamius, prieštaringus ir netgi klaidinančius paaiškinimus apie jam patikėtų darbdavio pinigų praradimo aplinkybes. Atsakovas pateikė 2015 m. kratos protokolą, kuriame nurodyta, kad Vitebsko srities KGBV įgaliotinis kapitonas A.N. D. 2015 m. gruodžio 13 d. 8.45 val., iškėlus baudžiamąją bylą Nr. 1326/15 Urbani pasienio poste, atliko asmens kratą ir iš atsakovo A. D. paėmė 6900 EUR (e. bylos t. 1 b.l. 10). Pirmosios instancijos teismas šiuo dokumentu nesivadovavo ir, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, tam turėjo rimtą pagrindą, nes darbdavio iniciatyva gautas Vitebsko muitinės 2016 m. birželio 2 d. rašytinis atsakymas į paklausimą, rodo, kad nei Vitebsko prokuratūroje, nei Vitebsko muitinėje 2015 m. gruodžio 13 d. atsakovui vykstant per pasienio postą Urbani su G. S. įmonei priklausančia transporto priemone Volvo reg. Nr. (duomenys neskelbtini) (su priekaba) atliekant muitinės kontrolę, piliečio A. D. atžvilgiu asmens krata nebuvo vykdyta ir piniginės lėšos iš jo nepaimtos (e. bylos t. 1, b.l. 149). Šis dokumentas, atsižvelgiant į kitus bylos įrodymus, įskaitant prieštaringus atsakovo paaiškinimus, yra pakankamas konstatuoti, jog atsakovas darbdavio patikėtų pinigų praradimo aplinkybių neįrodė ir savo kaltės dėl darbdaviui padarytos žalos nepaneigė. Atsakovas 2015 m. gruodžio 13 d. rašytiniuose paaiškinimuose darbdaviui nurodė, kad Baltarusijos pareigūnams Urbani pasienio poste paimant pinigus, jam buvo paaiškinta, kad kratos metu rasti pinigai yra išieškomi už jo skolą muitinei, atsiradusią 2013 metais dėl nepristatyto krovinio ir kad pinigų paėmimo klausimas bus sprendžiamas Vitebske, kur jis buvo kviečiamas pagal šaukimą atvykti į bylos nagrinėjimą (e. bylos t. 1, b.l. 28).
29. Pažymėtina, kad atsakovas yra Baltarusijos Respublikos pilietis (e. bylos, t. 1, b.l. 30) ir todėl jam turėjo būti žinomos ir suprantamos pagrindinės tos valstybės teisinės procedūros, bet pagal šaukimą į bylos svarstymą jis nenuvyko ir tolimesniu pinigų paėmimo pagrindu ar jų grąžinimo galimybėmis nesidomėjo. Žinodamas darbdavio gautą atsakymą apie tai, kad jo nurodyto kratos įvykio nebuvo, atsakovas taip pat nesiėmė jokių veiksmų, siekdamas išsiaiškinti jo nurodytų pareigūnų veiksmų paimant pinigus, jeigu toks įvykis iš tikrųjų buvo. Apelianto keliamos abejonės, kad kratą galėjo daryti ne muitininkai, bet kiti pareigūnai, yra abstrakčios ir nepakankamos jo nurodytai pinigų praradimo versijai patikrinti. Atsakovas šioje byloje turi įrodinėjimo pareigą ir jis nėra nurodęs jokių objektyvių priežasčių, kurios jam būtų kliudžiusios gauti atsakymus ir surinkti įrodymus Baltarusijos Respublikoje apie šį įvykį. Ieškovo paaiškinimai pirmosios instancijos teismo pagrįstai buvo įvertinti kaip prieštaringi ir nepatikimi. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas teigė, kad pinigai tikėtinai buvo paimti ne dėl jo asmeninės skolos, o dėl darbdavio G. S. IĮ skolos Baltarusijos muitinei, bet jis, kaip jau minėta dėl tolimesnio pinigų likimo nesiaiškino, ir net nepateikė teismui šaukimo, kurį mini savo rašytiniame paaiškinime. Be to, pirmosios instancijos teisme 2016 m. birželio 20 d. posėdžio metu atsakovas A. D. paaiškino, kad 2015 metais jis buvo sulaikytas Ašmeny muitinėje su refrižeratoriumi vežant kontrabandą. Atsakovas teisme pažymėjo, kad jis su tuo nesutiko, bet suprato, kad visas įvykis buvo įformintas kaip jo asmeninis nusižengimas ir kad tai galėjo sukelti skolą muitinei. Atsakovas teisme negalėjo paaiškinti, kodėl kratos protokole nurodyta, kad jis nusižengimą yra padaręs ne 2015, o 2013 metais. Be to, savo paaiškinime darbdaviui jis taip pat nurodė 2013 metus, kaip nusižengimo padarymo datą, plačiau nepaaiškindamas aplinkybių. Be to, iš darbo sutarties matyti, kad atsakovas A. D. ieškovo G. S. individualioje transporto įmonėje dirbo tik mėnesį laiko, t.y. nuo 2015 m. lapkričio 10 d. (e. bylos t. 1, b.l. 46), todėl apie šį įvykį negalėjo neprisiminti. Bet kuriuo atveju, atsakovo pateikti įrodymai dėl 2013 metų siejasi ne su ieškovo veikla. Atsižvelgiant į šias aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovas, turėdamas pareigą įrodyti pinigų praradimo aplinkybes ir paneigti savo kaltę, niekaip nepagrindė, kad darbdavio patikėtus pinigus jis prarado dėl nusikaltimo, neteisėtų trečiųjų asmenų veiksmų, ar kad užsienio valstybės pareigūnai pinigus teisėtai užskaitė ne už jo asmeninę, bet už darbdavio skolą muitinei.
30. Teismas nesutinka su apelianto argumentais, kad jis ginčydamas savo kaltę, negalėjo surinkti įrodymų apie šį įvykį užsienio valstybės institucijose. Iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas laisvai rinko įrodymus, esančius Baltarusijoje, bet į šią bylą teikė tik tokius dokumentus, kurie nesusiję su byloje nustatinėtinomis reikšmingomis aplinkybėmis ir nepaneigia jo nurodyto įvykio fiktyvumo. Atsakovo pateikta pažyma apie jo teistumą ir administracinį baustumą, patvirtina, kad prieš atsakovą Baltarusijoje nebuvo atliekamas joks baudžiamasis ar administracinis tyrimas.
31. Tai, kad darbdavys nesinaudojo pinigų pervedimu per banką, o prašė atsakovo juos parvežti iš užsakovo, nepaneigia nei darbuotojo kaltės dėl pinigų praradimo, nei teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio taikant materialinę darbuotojo atsakomybę. Nepagrįsti apelianto teiginiai, kad darbdavys netinkamai vykdė visiškos materialinės atsakomybės sutartį, nesudarė kokių nors sąlygų materialinių vertybių išsaugojimui ir kad yra kaltas dėl šių vertybių neišsaugojimo. Apeliantas neatsisakė priimti pinigus, todėl juos gavęs, privalėjo imtis protingų priemonių jų išsaugojimui (DK 35 straipsnio 1 dalis).
32. Dėl kitų apeliacinių skundų argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neveikia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
33. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė, išaiškino esmines faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą sprendimą, todėl panaikinti ar pakeisti sprendimą apeliaciniuose skunduose nurodytais teiginiais ir argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Sprendimo negaliojimo absoliučių pagrindų nenustatyta (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
34. Pagal CPK 79 straipsnį bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis, su kuriuo susijusius klausimus reglamentuoja CPK 80–87 straipsniai, ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, su kuriomis susijusius klausimus reglamentuoja CPK 88–92, 97–99 straipsniai. Nagrinėjamoje byloje apeliacinis skundas atmestas, todėl nėra pagrindo perskirstyti bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 5 dalis).
35. Ieškovas prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas (360 EUR, e. bylos t. 1, b.l. 195), patirtas apeliacinės instancijos teisme rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma atitinka bylos sudėtingumą ir neviršija teisingumo ministro patvirtintų rekomenduojamų dydžių, todėl ieškovo prašymas tenkinamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
36. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3 eurų sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Teisingumo ministro ir finansų ministro 2011-11-07 įsakymą Nr. 1R-261/1K-355, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutarė:
Atsakovo A. D. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus rajono apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti ieškovui G. S. individuaaliai transporto įmonei, juridinio asmens kodas, 158914777, iš ieškovo A. D., gim. 1983-05-08, Lietuvoje suteiktas asmens kodas (duomenys neskelbtini) 360 EUR (tris šimtus šešiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.