Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo) ir Jurgos Vasiliauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo kasacine tvarka išnagrinėtą ir iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka perduotą baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorės Ritos Raulynaitienės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2022 m. liepos 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. S. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. S. buvo kaltinamas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį dėl to, kad jis, būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, dirbdamas viešajame juridiniame asmenyje – (duomenys neskelbtini) gimnazijoje (toliau – gimnazija) (įmonės kodas (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams (paskirtas į pareigas (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktoriaus (toliau – direktoriaus) 2017 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2017 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini)), turėdamas direktoriaus administracinius įgaliojimus, privalėdamas planuoti, organizuoti ir vadovauti įstaigos aptarnaujančio personalo darbui, užtikrinti, kad ūkio objektai būtų tinkamai prižiūrimi ir naudojami, privalėdamas organizuoti materialinių vertybių apsaugą, turėdamas teisę savo kompetencijos ribose teikti privalomus nurodymus ūkio personalui ir pedagogams, šiurkščiai pažeisdamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – Valstybės tarnybos įstatymo) 16 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5 punktų reikalavimus, Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo (toliau – Viešųjų ir privačių interesų derinimo) įstatymo 3 straipsnio 1, 3 punktus, laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 30 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d., piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, t. y., pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi priešingai tarnybai interesams, siekdamas turtinės naudos – pasisavinti gimnazijos turtą – dyzelinį kurą bei dalį jam pavaldžių darbuotojų uždirbtų pinigų, ir viršydamas jam suteiktus įgaliojimus, neteisėtai nurodė jam pavaldiems gimnazijos mokyklinių autobusų vairuotojams R. G., A. R., Ž. V., S. S., K. O. ir reikalavo, kad kiekvienas iš jų kiekvieną mėnesį, panaudodamas mokyklai (pagal 2017 m. kovo 1 d. tarp UAB ,,Fleet Union“ ir gimnazijos sudarytą sutartį Nr. (duomenys neskelbtini)) išduotą kuro kortelę, iš mokyklai priklausančių lėšų užpiltų jam po 30 litrų dyzelinio kuro į jo duotą plastikinę talpą, taip iš vairuotojo R. G. (dirbusio nuo 2017 m. rugpjūčio 30 d. iki 2018 m. gegužės 3 d.) įgijo 240 litrų dyzelinio kuro, 263,52 Eur vertės, iš vairuotojo A. R. (dirbusio nuo 2017 m. spalio 6 d. iki 2018 m. gruodžio 7 d.) įgijo 360 litrų dyzelinio kuro, 407,34 Eur vertės, iš vairuotojo Ž. V. (dirbusio nuo 2018 m. gegužės 4 d.) įgijo 690 litrų dyzelinio kuro, 773,07 Eur vertės, iš vairuotojo S. S. (dirbusio nuo 2018 m. rugsėjo 3 d.) įgijo 600 litrų dyzelino kuro, 658,68 Eur vertės, iš vairuotojo K. O. (dirbusio nuo 2019 m. vasario 1 d.) įgijo 450 litrų dyzelinio kuro, 484,83 Eur vertės, tokiu būdu pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą – gimnazijos turtą – 2 340 litrų dyzelinio kuro, iš viso 2 584,44 Eur vertės. Be to, jis 2018 m. kovo mėnesį mokyklinių autobusų vairuotojams R. G. ir A. R. neteisėtai nurodė ir reikalavo, kad jie už papildomai (direktoriaus 2018 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. P-27) 2018 metų kovo ir balandžio mėnesiais jiems skirtą 0,25 vairuotojo etatą kiekvieną mėnesį sumokėtų jam po 100 Eur, taip iš R. G. gavo 200 Eur ir iš A. R. – 200 Eur, tokiu būdu pasisavino R. G. ir A. R. teisėtai uždirbtus pinigus, iš viso 400 Eur. Tokiu būdu jis (t. y. A. S.), piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ir viršydamas jam suteiktus įgaliojimus, pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą turtą bei dalį jam pavaldžių darbuotojų uždarbio. Šiais veiksmais jis padarė gimnazijai 2 584,44 Eur turtinę žalą, taip pat R. G. padarė 200 Eur ir A. R. 200 Eur dydžio turtinę žalą bei padarė didelę neturtinę žalą Lietuvos valstybei ir juridiniam asmeniui gimnazijai, nes tyčiniais ir neteisėtais savo veiksmais parodė visišką nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams ir poįstatyminiams aktams, iškraipė pagrindinius valstybės tarnybos principus, diskreditavo valstybės tarnautojui prilyginto asmens vardą bei sumenkino gimnazijos direktoriaus pavaduotojo autoritetą, jam pavaldžių ir kitų asmenų akivaizdoje kurdamas savivalės, teisės aktų nepaisymo sistemą, duodamas akivaizdžiai neteisėtus ir nepagrįstus nurodymus, pažeidė jam pavaldžių darbuotojų konstitucines teises: teisę į tinkamas darbo sąlygas, teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, teisę į nuosavybę bei pažemino jam pavaldžių darbuotojų orumą.

2. Kauno apygardos teismo 2022 m. liepos 20 d. nuosprendžiu A. S. pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir BK 183 straipsnio 1 dalį išteisintas, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimų ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje ištirtus įrodymus, padarė išvadą, kad byloje nenustatyta, jog A. S. nurodė jam pavaldiems vairuotojams kiekvieną mėnesį perduoti jam sutaupytą tam tikrą kiekį dyzelinio kuro ir pinigus už vairuotojams paskirtą papildomą vairuotojo etato dalį. Taip pat apygardos teismo išteisinamajame nuosprendyje nurodyta, kad nei turtinė, nei didelė neturtinė žala gimnazijai nebuvo padaryta, be to, A. S. gimnazijos turtas nebuvo patikėtas ir nebuvo jo žinioje, todėl A. S. negali atsakyti už gimnazijos turto pasisavinimą. Pirmosios instancijos teismas nesivadovavo liudytojų gimnazijos vairuotojų Ž. V., S. S., K. O., R. G., A. R. ir seniūno A. B. parodymais bei pripažino juos nepatikimais, kadangi gimnazijos vairuotojai suinteresuoti bylos baigtimi, patys taip pat savindavosi degalus (dyzelinį kurą), yra nusistatę prieš A. S. kaip buvusį tiesioginį vadovą, paveikti seniūno A. B., kurio santykiai su A. S. buvo konfliktiški. Gimnazijos vairuotojo A. R. pateiktą garso įrašą vertino kaip neturintį jokios įrodomosios reikšmės, nes įrašas yra nekokybiškas, dalis pokalbio turinio sunkiai suprantama, neidentifikuoti garso įraše užfiksuoto pokalbio dalyviai.

3. Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal byloje paduotą prokurorės apeliacinį skundą, 2023 m. kovo 29 d. nuosprendžiu A. S. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 183 straipsnio 1 dalį (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija) (dėl dyzelino kuro pasisavinimo) 70 MGL (3 500 Eur) dydžio bauda; pagal BK 228 straipsnio 2 dalį (dėl piktnaudžiavimo siekiant pasisavinti dyzelinį kurą) 150 MGL (7 500 Eur) dydžio bauda; pagal BK 225 straipsnio 1 dalį (dėl pinigų reikalavimo ir jų priėmimo iš R. G. bei A. R. (perkvalifikavus jam inkriminuotą nusikalstamą veiką iš BK 228 straipsnio 2 dalies)) 100 MGL (5 000 Eur) dydžio bauda. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 ir 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu bei A. S. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 180 MGL (9 000 Eur) dydžio bauda.

4. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. vasario 13 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 29 d. nuosprendį panaikino ir konstatavo, kad Lietuvos apeliacinio teismo išvados dėl baudžiamojoje byloje esančių įrodymų vertinimo yra teisingos ir pagrįstos, tačiau A. S. neteisėtus veiksmus kvalifikuodamas ne tik pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, bet ir pagal BK 225 straipsnio 1 dalį, kuo A. S. nebuvo kaltinamas, Lietuvos apeliacinis teismas padarė esminį BPK pažeidimą. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pažymėjo, kad kvalifikuodamas A. S. veiksmus dėl nurodymo gimnazijos vairuotojams perduoti jam darbo užmokesčio dalį ir šių pinigų priėmimo pagal BK 225 straipsnio 1 dalį kaip kyšininkavimą, Lietuvos apeliacinis teismas ne tik padarė esminį BPK 320 straipsnio 3 ir 4 dalių nuostatų pažeidimą, bet ir netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Nepagrįstai šiuos A. S. veiksmus kvalifikavęs kaip kyšininkavimą, apeliacinės instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl šių veiksmų atitikties BK 228 straipsnio 2 dalyje nurodyto nusikaltimo požymiams. Be to, pagal kaltinimą neteisėtas nurodymas perduoti darbo užmokesčio dalį ir neteisėtas nurodymas perduoti sutaupytą dyzelinį kurą turi būti vertinami kaip viena bendra nusikalstama veika, kuri yra glaudžiai susijusi su turto pasisavinimu. Dėl šių priežasčių baudžiamoji byla perduota apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

II. Apeliacinių skundų argumentai ir proceso dalyvių prašymai

5. Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Pirmojo skyriaus prokurorė Rita Raulynaitienė apeliaciniu skundu, paduotu dar iki bylos išnagrinėjimo apeliacine ir kasacine tvarka, prašė panaikinti Kauno apygardos teismo 2022 m. liepos 20 d. nuosprendį ir A. S. priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį: pripažinti A. S. kaltu pagal BK 228 straipsnio 2 dalį ir paskirti jam 180 MGL (9 000 Eur) dydžio baudą; pripažinti jį kaltu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 70 MGL (3 500 Eur) dydžio baudą; vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirti A. S. galutinę subendrintą bausmę – 180 MGL (9 000 Eur) dydžio baudą; paskirti A. S. baudžiamojo poveikio priemonę – 2 (dvejų) metų laikotarpiui atimti teisę dirbti valstybės tarnyboje.

5.1. Prokurorės teigimu, apygardos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, neanalizavo pirmosios instancijos teisme liudytojų gimnazijos vairuotojų Ž. V., S. S., K. O., K. V., R. G., A. R., A. B., A. Š., J. T. duotų parodymų, apsiribodamas tik ikiteisminio tyrimo metu jų nurodytų aplinkybių vertinimu. Nepagrįstai nevertino 2021 m. liepos 8 d. – 2021 m. liepos 9 d. apžiūros protokole užfiksuotos, liudytojo A. R. pateiktame DVD-R kompaktiniame diske įrašytų garso įrašų stenogramos. Prioritetą teikė nelogiškiems, prieštaringiems ir byloje esančių įrodymų visumai prieštaraujantiems A. S. parodymams. Visa tai lėmė neteisėto ir nepagrįsto skundžiamo nuosprendžio priėmimą.

5.2. Pasak prokurorės, pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodė, kad A. S. buvo kaltinamas pasisavinęs dyzelinį kurą, kurį jam neva įpildavo mokyklinių autobusų vairuotojai po to, kai tuo pačiu kuru jie užpildydavo (duomenys neskelbtini) gimnazijai priklausančių autobusų kuro bakus, nes tokios teismo išvados neatitinka A. S. suformuoto kaltinimo bei prieštarauja mokyklinių autobusų vairuotojų parodymams apie tai, kad kiekvieną mėnesį pildami kurą į mokyklinį autobusą, A. S. nurodymu, jie įpildavo 30 litrų dyzelinio kuro į jo vairuotojams duotą talpą ir perduodavo ją A. S..

5.3. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje nepagrįstai nurodė, jog A. S. nėra tinkamas BK 183 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektas, nes jis nebuvo atsakingas už (duomenys neskelbtini) gimnazijos vairuotojų valdomą dyzelinį kurą. Iš (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktoriaus 2017 m. rugsėjo 15 d. įsakymu Nr. V-196 patvirtinto direktoriaus pavaduotojo ūkio reikalams pareigybės aprašymo matyti, kad dirbdamas viešajame juridiniame asmenyje – (duomenys neskelbtini) gimnazijoje direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams A. S. turėjo mokyklos direktoriaus administracinius įgaliojimus, privalėjo planuoti, organizuoti ir vadovauti įstaigos aptarnaujančio personalo darbui, užtikrinti, kad ūkio objektai būtų tinkamai prižiūrimi ir naudojami, privalėjo organizuoti materialinių vertybių apsaugą, turėjo teisę savo kompetencijos ribose teikti privalomus nurodymus ūkio personalui ir pedagogams. Tai, kad būtent A. S. buvo atsakingas už teisingą kuro panaudojimą, patvirtino liudytojas A. Š. (buvęs (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktorius). Mokyklinių autobusų vairuotojai taip pat nurodė, kad A. S. kuro kortelės jiems neduodavo ir tik SMS žinute pateikdavo jiems kuro užpylimo kodą, užpildę kelionių lapus ir prisegę kuro įsigijimo čekius, perduodavo juos savo tiesioginiam vadovui, t. y. A. S.. Jokių duomenų, patvirtinančių, kad už (duomenys neskelbtini) gimnazijos materialinių vertybių apsaugą buvo atsakingi mokyklos autobusų vairuotojai, byloje nėra. Tokia autobusų vairuotojų pareiga nenumatyta ir jų pareigybių aprašymuose. Be to, tai, kad gimnazijos administracija nepareiškė civilinio ieškinio dėl A. S. pasisavinto kuro, nešalina jo atsakomybės dėl padarytos nusikalstamos veikos.

5.4. Prokurorė, aptardama pirmosios instancijos teismo išvadas dėl liudytojų parodymų vertinimo, nurodo, kad liudytojų parodymus apygardos teismas atmetė kaip nepatikimus ir sprendė, jog jie yra suinteresuoti bylos baigtimi, nes savo parodymus neva davė įtakoti (duomenys neskelbtini) miesto seniūno A. B.. Liudytojas A. B. nurodė, kad A. S. dirbant vairuotoju (duomenys neskelbtini) gimnazijoje, į jį kreipėsi mokinių tėvai, kurie skundėsi netinkamu jo vairavimu ir perdavė jam teismo sprendimą dėl A. S. konstatuotos širdies ligos ir jo sukelto eismo įvykio. Atsižvelgdamas į tai, kad toks įvykis dėl ligos galėjo pasikartoti, jis apie teismo sprendimą informavo (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktorių, tačiau šiam nurodžius, kad A. S. ir toliau galės dirbti gimnazijos vairuotoju, šį teismo sprendimą paviešino, nes vaikų saugumas jam buvo svarbiausias. Prokurorės vertinimu, šie liudytojo parodymai rodo, kad dokumentus, patvirtinančius, jog A. S. buvo teisiamas už eismo įvykį, (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktoriui liudytojas perdavė ir vėliau juos paviešino ne dėl asmeninių neigiamų nuostatų išteisintojo atžvilgiu, o veikdamas mokinių tėvų prašymu ir rūpindamasis mokinių saugumu. Jis siekė ne A. S. atleidimo iš darbo gimnazijoje, o tik, kad jis nedirbtų mokyklinio autobuso vairuotoju. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad liudytojas A. B. siekė, jog išteisintasis būtų atleistas iš darbo (duomenys neskelbtini) gimnazijoje, yra nepagrįsta. Be to, liudytojas nurodė ir tai, kad į jį kreipėsi mokyklos vairuotojai dėl direktoriaus pavaduotojo prieš juos vykdomo mobingo, siekdami, kad jis padėtų vairuotojams išspręsti kilusias problemas, todėl nėra pagrindo manyti, jog liudytojas A. B. buvo asmeniškai suinteresuotas pakenkti išteisintajam ir dėl to abejoti jo parodymų patikimumu ir objektyvumu. Duomenų, patvirtinančių, kad išteisintajam nutraukus darbo sutartį su (duomenys neskelbtini) gimnazija, liudytojas A. B. buvo nepatenkintas, nes tai buvo atlikta bendru šalių susitarimu, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje taip pat nėra.

5.5. Prokurorės vertinimu, liudytojų gimnazijos vairuotojų R. G., A. R., K. V., Ž. V., S. S. bei K. O. parodymai, priešingai nei sprendė apygardos teismas, yra nuoseklūs, detalūs, papildo vieni kitus, juos patvirtina ir kiti bylos duomenys, todėl nėra jokio pagrindo juos atmesti kaip nepatikimus. Nors apygardos teismas sprendė apie galimą liudytojų priešiškumą išteisintojo atžvilgiu, tačiau tik liudytojas A. R. patvirtino jaučiantis pyktį A. S., teigdamas, kad šis jį išmetė iš darbo. Be to, bylos duomenimis, A. R. daugiau nei vienerius metus buvo verčiamas elgtis prieš savo valią, sutaupytą kurą atiduoti išteisintajam, be kita ko, duodant jam ir dalį savo darbo užmokesčio. Kiti liudytojai nurodė, kad jų santykiai su A. S. yra normalūs, darbiniai. Jokių pretenzijų A. S. jie neturėjo, nepageidavo būti pripažinti nukentėjusiaisiais. Visa tai, prokurorės vertinimu, paneigia pirmosios instancijos teismo išvadą dėl šių liudytojų suinteresuotumo bylos baigtimi ir leidžia pagrįstai spręsti dėl jų patikimumo. Juo labiau, kad juos iš esmės patvirtina byloje esantis garso įrašas (DVD-R kompaktiniame diske), kurio apygardos teismas vėlgi nepagrįstai nepripažino įrodymu ir nevertino. Taip pat patvirtina ir 2020 m. rugsėjo 28 d. Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjo įsakymu sudarytos darbo grupės ataskaitoje užfiksuoti duomenys dėl gimnazijos geltonųjų autobusų kuro normų patikrinimo.

5.6. A. S. kaltę reikalavus ir priėmus iš vairuotojų gimnazijai priklausantį dyzelinį kurą, prokurorės vertinimu, patvirtina ir 2021 m. vasario 19 d. kratos protokole užfiksuoti duomenys apie tai, kad atlikus kratą A. S. ūkiniame pastate, jame buvo rastos įvairaus dydžio plastikinės talpos (7 vienetai); ūkinio pastato rūsyje rastos 210 litrų plastikinės talpos su neaiškios kilmės skysčių likučiais, turinčios kurui būdingą kvapą (3 vienetai). 2021 m. balandžio 8 d. specialisto išvadoje Nr. 11-758(21) nustatyta, kad iš kratos metu paimtuose ir tirti pateiktuose šešiuose bakeliuose ir trijose 210 litrų talpose yra degalai – dyzelinas.

5.7. Prokurorės vertinimu, skundžiamo nuosprendžio motyvas, kad liudytojai Ž. V., S. S., K. O., K. V., A. R., R. G. parodė, jog savinosi svetimą turtą – dyzelinį kurą ir tai darė bendrininkų grupe su A. S., prieštarauja byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms, todėl nepripažintinas pagrįstu. Kaip matyti iš liudytojų parodymų, jie nesuvokė savo veiksmų nusikalstamo pobūdžio. Be to, jų ir išteisintojo veiksmuose nenustatyta vieninga tyčia pasisavinti dyzelinį kurą, dėl ko jie nelaikytini bendrininkais.

5.8. Be to, apeliaciniame skunde nesutinkama su apygardos teismo išvada, kad A. S. pareikštas kaltinimas iš vairuotojų R. G. ir A. R. reikalaujant pinigų už papildomą 0,25 vairuotojo etatą ir iš kiekvieno jų gaunant po 200 Eur nepasitvirtino. Motyvuodamas šią išvadą apygardos teismas sprendė, kad byloje nei R. G., nei A. R. nebuvo pripažinti nukentėjusiaisiais, civilinių ieškinių nereiškė, o jų santykiai su A. S. yra priešiški, konfliktiniai, todėl neatmestina galimybė, kad liudytojai A. S. apkalba. Tačiau vien tik šių, jokiais objektyviais duomenimis nepagrįstų, apygardos teismo teiginių A. S. išteisinimui, prokurorės įsitikinimu, nepakanka. Šios išvados kontekste prokurorė pažymi, kad nors apygardos teismas nesirėmė liudytojų R. G. ir K. V. parodymais apie A. S. nepalankias aplinkybes, atmesdamas juos kaip nepatikimus, tačiau tų pačių asmenų parodymus dėl A. S. palankių aplinkybių vertino priešingai. Toks dviprasmiškas liudytojų parodymų vertinimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. O A. S. neprisipažinimas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo ir teiginiai, kad byla sukurta, jog vairuotojai parašė pareiškimą sukurstyti (duomenys neskelbtini) apylinkių seniūnijos seniūno A. B., turėjo būti vertinami kaip jo gynybinė pozicija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, o ne kaip jo nekaltumą patvirtinantis įrodymas.

5.9. Spręsdamas dėl didelės neturtinės žalos požymio apygardos teismas neatsižvelgė į tai, kad A. S. kaltinime nurodytais tyčiniais ir neteisėtais savo veiksmais parodė nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams ir poįstatyminiams aktams, iškraipė pagrindinius valstybės tarnybos principus, diskreditavo valstybės tarnautojui prilyginto asmens vardą. Įstatymo viršenybės, teisėtumo, teisingumo, skaidrumo ir lojalumo pažeidimas valstybės tarnautojo veikloje, pareigūno vardo diskreditavimas taip pat laikoma didele žala (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, Nr. 2K-164/2009). Be to, išteisintasis sumenkino (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktoriaus pavaduotojo autoritetą, jam pavaldžių ir kitų asmenų akivaizdoje kurdamas savivalės, teisės aktų nepaisymo sistemą, duodamas akivaizdžiai neteisėtus ir nepagrįstus nurodymus, privertė jam pavaldžius darbuotojus atlikti neteisėtus veiksmus – perduoti jam dalį mokyklos reikmėms skirto kuro, taip pat atiduoti jam dalį savo uždarbio, o atsisakius tai daryti, grasino atleisti iš darbo, sukūrė įtemptą atmosferą darbe, tokiais veiksmais pažeidė jam pavaldžių darbuotojų konstitucines teises: teisę į tinkamas darbo sąlygas, teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, teisę į nuosavybę bei pažemino jam pavaldžių darbuotojų orumą. A. S. veiksmai pavojingi, o jo teisės aktų pažeidimai nesuderinami su veiklos, kurią vykdė, esme ir tikslais, todėl pagrindo abejoti didelės žalos požymiu nagrinėjamoje situacijoje nėra. Juo labiau, kad piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, jis padarė dar ir kitą nusikalstamą veiką – jam patikėto turto pasisavinimą. Neturtinio pobūdžio žala paprastai pripažįstama didele, jeigu ji patiriama dėl Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių pažeidimo arba piktnaudžiaujant tarnyba dar ir kitos nusikalstamos veikos padarymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263/2010). Nagrinėjamu atveju A. S. veikė tiesiogine tyčia, t. y. suprato, jog naudojasi savo tarnybine padėtimi priešingais tarnybai tikslais, viršija jam suteiktus įgaliojimus, numatė, kad dėl to atsiras (gali atsirasti didelė žala valstybei ar juridiniam asmeniui) ir sąmoningai leido tokiai žalai kilti. Taip pat suprato, kad savo veiksmais pasisavina jam patikėtą svetimą – (duomenys neskelbtini) gimnazijai priklausantį turtą – dyzelinį kurą ir tuo pažeidžia (duomenys neskelbtini) gimnazijos interesus bei daro gimnazijai materialinę žalą, ir to norėjo.

6. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje išteisintasis A. S. ir jo gynėjas prašė prokurorės apeliacinį skundą atmesti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinio skundo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 13 d. nutartyje išdėstytais motyvais bei argumentais, taip pat susipažinusi su baudžiamosios bylos medžiaga, iš naujo išanalizavusi ir įvertinusi byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis dėl A. S. išteisinimo pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir BK 228 straipsnio 2 dalį priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus. Apeliacinės instancijos teismas, iš naujo įvertinęs byloje surinktus ir teisme ištirtus įrodymus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendis, kuriuo A. S. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir BK 228 straipsnio 2 dalį išteisintas, naikintinas ir priimtinas naujas – apkaltinamasis nuosprendis (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 329 straipsnio 2 punktas). Iš esmės panašias išvadas, besiskiriančias tik dėl veikų teisinio vertinimo ir A. S. veiksmų kvalifikavimo, buvo padaręs ir Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas 2023 m. kovo 29 d. apkaltinamąjį nuosprendį, bei šį sprendimą daugeliu aspektu teisingu pripažinęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas. Visgi, kasacinis teismas, įžvelgęs A. S. teisių pažeidimą pasunkinant jo teisinę padėtį labiau, nei to buvo prašoma prokurorės apeliaciniu skundu (dėl jo nuteisimo pagal BK 225 straipsnio 1 dalį), panaikino ne tik šią ankstesnio Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio dalį, bet visą Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendį. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, iš naujo išnagrinėjusi bylą, pasisakys dėl visų byloje inkriminuotų veikų faktinių aplinkybių, bet tą darys, be kita ko, remdamasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išvadomis dėl panaikinto Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžio.

Dėl faktinių bylos aplinkybių ir A. S. veiksmų teisinio vertinimo

8. A. S. pagal BK 183 straipsnio 1 dalį ir BK 228 straipsnio 2 dalį kaltinamas inkriminuotos nusikalstamos veikos aprašyme išdėstytais veiksmais pasisavinęs jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą – (duomenys neskelbtini) gimnazijos turtą – 2 340 litrų dyzelinio kuro, iš viso 2 584,44 Eur vertės, dėl ko gimnazijai buvo padaryta turtinė žala, taip pat piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ir viršydamas jam suteiktus įgaliojimus pasisavinęs R. G. ir A. R. teisėtai uždirbtus pinigus, iš viso 400 Eur, dėl ko R. G. buvo padaryta 200 Eur ir A. R. 200 Eur dydžio turtinė žala. A. S. kaltinamas tokiais veiksmais padaręs didelę neturtinę žalą Lietuvos valstybei ir juridiniam asmeniui – gimnazijai. Pirmosios instancijos teismas dėl šių abiejų inkriminuotų nusikalstamų veikų A. S. išteisino, padaręs išvadą, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Prokurorė apeliaciniame skunde nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu ir atliktu įrodymų vertinimu.

Dėl A. S. veiksmų reikalaujant iš gimnazijos vairuotojų perduoti dyzelinį kurą ir šio turto pasisavinimo

9. Išteisintasis A. S. viso proceso metu neigė savo kaltę dėl gimnazijos turto – kuro pasisavinimo. A. S. tvirtino, kad jis nereikalavo nė iš vieno vairuotojo, jog jie jam vieną kartą per mėnesį į jo duotą plastikinę tuščią tarą iš mokyklos lėšų, išduota mokyklos kuro kortele, įpiltų dyzelinio kuro. Išteisintasis pažymėjo, kad jokio kuro vairuotojai jam neduodavo. Be to, atliktų patikrinimų metu gimnazijoje nebuvo nustatytas kuro trūkumas. Išteisintojo manymu, liudytojai gimnazijos vairuotojai jį kaltinančius parodymus davė sukurstyti seniūno A. B., kuris su juo norėjo susidoroti (t. 5, b. l. 4–5, 112–115; t. 6, b. l. 110–112).

10. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, šiuos išteisintojo parodymus paneigia nuoseklūs ir dėl esminių aplinkybių sutampantys liudytojų gimnazijos vairuotojų Ž. V. (t. 1, b. l. 41–42, 47–48; t. 5, b. l. 159–161), S. S. (t. 1, b. l. 54–55, 60–61; t. 5, b. l. 115–117), K. O. (t. 1, b. l. 67–68, 73–74; t. 5, b. l. 161–162), R. G. (t. 1, b. l. 86–89; t. 5, b. l. 148–150; t. 6, b. l. 92–94), A. R. (t. 1, b. l. 91–92, 97–98; t. 5, b. l. 151–153; t. 6, b. l. 94–97) parodymai, kuriuose visi minėti liudytojai viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad jiems skirtingais laikotarpiais pradėjus dirbti gimnazijoje autobuso vairuotojais, jų tiesioginis vadovas – gimnazijos direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams A. S. iš jų kiekvieną mėnesį į jo paliktą tuščią tarą reikalavo pripilti dyzelinio kuro už gimnazijos lėšas. A. S. nurodymus vykdė siekdami išsaugoti savo darbo vietą. Kelionės lapuose rašydavo tiek, kiek pildavo kuro degalinėje, tačiau dalis kuro buvo pilama ne į automobilio kuro baką, o į A. S. duotą (paliktą) tuščią plastikinę tarą, kurią dažniausiai jis palikdavo mokyklos garaže. Todėl vairuotojai važiuodami turėjo taupyti kurą. Be to, kuro pavykdavo sutaupyti dar ir dėl to, kad tuo metu buvo padidintos kuro normos. Tik vasaros laikotarpiu nereikėdavo duoti kuro, nes dirbdavo ne visą mėnesį arba atostogaudavo. Atsižvelgiant į tai, kad liudytojų parodymai dėl visų esminių bylos aplinkybių sutapo tarpusavyje ir iš esmės buvo nuoseklūs, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti šių liudytojų parodymų patikimumu ir neturi pagrindo daryti išvados, kad parodymus jie davė ne savo valia, kaip teigė išteisintasis, siekdami nepagrįstai jį apkaltinti nusikalstamų veiksmų padarymu. Be to, tokią teisėjų kolegijos išvadą patirtina ir tai, kad liudytojai apie tai, jog iš jų A. S. reikalavo už gimnazijos lėšas įpilti kuro, skirtingu laiku pasakojo (nurodė) ne vienam pašaliniam asmeniui (vairuotojui K. V., gimnazijos direktoriaus pavaduotojai A. C., seniūnui A. B.), taip pat kreipėsi į asmenis, kurie, jų manymu, galėtų padėti sprendžiant esamą situaciją (seniūną A. B., Lietuvos Respublikos Seimo pirmininką V. P.). Taigi, apie parodymuose liudytojų nurodytas aplinkybes buvo žinoma ne tik seniūnui A. B., o ir aplinkiniams asmenims. Taip pat liudytojai tokias pačias aplinkybes nurodė ir savo paaiškinimuose Kauno rajono savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjo sudarytos darbo grupės nariams, kuriai buvo pavesta išanalizuoti gimnazijos mokyklinių autobusų vairuotojų 2020 m. rugsėjo 1 d. kreipimesi išdėstytas aplinkybes. Tai, kad apklausiamas teisme A. R. nurodė jaučiantis piktumą A. S., taip pat neleidžia abejoti visų minėtų liudytojų parodymų teisingumu, nes kaip pirmiau jau buvo nurodyta, A. R. parodymai dėl visų esminių aplinkybių visiškai sutampa su kitų vairuotojų parodymais.

11. Šie tarpusavyje sutampantys ir nuoseklūs liudytojų parodymai dėl esminių aplinkybių iš esmės nekito viso proceso metu, be to, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, juos patvirtina liudytojų K. V., A. B. ir iš dalies A. C. apklausų metu nurodytos aplinkybės. Liudytojas K. V. nurodė, kad jis su A. S. vairavo vieną autobusą. Jis pats kuro į jį nepildavo, tačiau pastebėjo, kad pagal kelionės lapus, autobuso bake turėdavo būti tam tikras kuro likutis, bet iš tiesų jis būdavo tuščias. Apie tai pasakius A. S., šis atsakė, kad viskas gerai, per laiką išsilygins. A. S. iš jo nieko neteisėto nereikalavo. Pirmosios instancijos teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, kuriuose, be kita ko, nurodė ir tai, kad jam pradėjus dirbti gimnazijoje, t. y. nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. vairuotojai A. R. ir R. G. jam pasakojo, jog jiems A. S. buvo liepęs iš gimnazijos lėšų įpilti jam kuro, kuris buvo skirtas mokyklos autobusams (t. 1, b. l. 79–80; t. 5, b. l. 117–118). Liudytojas A. B. taip pat nurodė, kad 2018 m. birželio mėnesį, t. y. tuo metu, kai jis buvo (duomenys neskelbtini) apylinkės seniūnu ir (duomenys neskelbtini) gimnazijos tarybos pirmininku, jam paskambino gimnazijos vairuotojas A. R. ir paprašė susitikti. Jiems susitikus, A. R. papasakojo apie gimnazijoje vykdomus reikalavimus sutaupytą kurą atiduoti direktoriaus pavaduotojui A. S., taip pat pasakojo ir apie reikalavimus vairuotojams atiduoti jam už papildomą vairuotojo etatą gautus pinigus. Bet A. R. skundo nerašė, todėl jis nesiėmė jokių veiksmų dėl išsakytos problemos. Po to, 2020 m. į jį taip pat kreipėsi gimnazijos vairuotojai Ž. V., K. O. ir S. S. dėl A. S. veiksmų, t. y. reikalavimo kiekvieną mėnesį iš mokyklos lėšų įpilti jam kuro. Vairuotojams jis patarė parašyti oficialų raštą. Gavęs vairuotojų raštą, kreipėsi į Kauno rajono savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto skyrių, taip pat vairuotojams padėjo susitikti su Seimo pirmininku. Iš tiesų tarp jo ir A. S. yra nesutarimų, tačiau jis ant A. S. nepyksta (t. 1, b. l. 112–113; t. 5, b. l. 162–164). Liudytoja A. C. nurodė, kad 2020 m. vasarą pavadavo mokyklos direktorių ir buvo organizuojamas vairuotojų ir direktoriaus pavaduotojo ūkio reikalams susirinkimas, kurio metu, be kita ko, buvo kalbama ir apie su kuru susijusius veiksmus, tačiau tiksliau apie ką buvo kalbama, negalėjo pasakyti (t. 5, b. l. 178–179). Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja nurodė, kad apie kurą daug nesiaiškino, bet prisimena, kad paminėjo, jog jeigu lieka kuro ir jo užtenka, vadinasi reikia perskaičiuoti kuro normas ir šis klausimas bus svarstomas administracijoje (t. 1, b. l. 124–125).

12. Taigi, teisėjų kolegija, įvertinusi aptartų liudytojų parodymų visumą, neturi pagrindo abejoti liudytojų – autobusų vairuotojų parodymų patikimumu vien dėl tarp A. S. ir A. B. esančių konfliktinių santykių, taip pat neturi pagrindo daryti išvadą, kad jie parodymus davė tik įtakoti liudytojo A. B. ar kad A. B. būtų mėginęs paveikti gimnazijos vairuotojų poziciją ir teikęs kokius nors nurodymus, patarimus dėl skundo Seimo pirmininkui turinio, nes iš byloje pateiktų rašytinių įrodymų matyti, kad vairuotojai Ž. V., K. O. ir S. S. tokias pačias aplinkybes dėl reikalaujamo kuro, kaip ir apklausų metu, išdėstė tiek 2020 m. rugsėjo 1 d. (duomenys neskelbtini) apylinkės seniūnui A. B., tiek 2020 m. rugsėjo 21 d. Lietuvos Respublikos Seimo pirmininkui V. P. adresuotuose raštuose, kuriuos liudytojai patvirtino savo parašais (t. 1, b. l. 32–33; t. 2, b. l. 192–193). Be to, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad liudytojas A. B. net neturėjo jokios galimybės padaryti kokią nors įtaką liudytojams K. V. ir R. G., nes šie asmenys dėl A. S. elgesio į A. B. nesikreipė ir su juo nebendravo. Taip pat liudytojai S. S., Ž. V., K. O., A. R. nurodė, kad siekdami išspręsti jų darbo vietoje susidariusią situaciją, jie kreipėsi į seniūną ir gimnazijos tarybos pirmininką, nes nemanė, kad kreipdamiesi į teisėsaugos institucijas galėtų įrodyti A. S. kaltę. Taigi, visas vairuotojų ir A. B. bendravimas vyko būtent vairuotojų, o ne jo paties iniciatyva. Be to, būtent A. B., gavęs vairuotojų raštą, kreipėsi į Kauno rajono savivaldybės administraciją ir padėjo suorganizuoti susitikimą su tuomečiu Seimo pirmininku, po to ir buvo pradėti tiek vidiniai tyrimai, tiek ir ikiteisminis tyrimas.

13. Priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, aptartus liudytojų mokyklos vairuotojų parodymus patvirtina baudžiamojoje byloje pateikti rašytiniai įrodymai. Apygardos teismas nepagrįstai vertino, kad baudžiamojoje byloje pateikti pokalbių garso įrašai Nr. „180416“, „180425“ (t. 1, b. l. 100–103) yra neaiškūs ir nesuprantami, todėl negali būti pripažįstami įrodymais BPK 20 straipsnio prasme. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys į tai, kad pirmą kartą nagrinėjant baudžiamąją bylą apeliacinės instancijos teisme, teismo posėdyje perklausytų garso įrašų Nr. „180425“ ir Nr. „180416“ kokybė gera, pokalbių turinys aiškus ir gerai girdimas, bylai reikšminga pokalbių dalis yra teisingai užfiksuota byloje esančioje pokalbių stenogramoje (t. 1, b. l. 104–109). Šiuose įrašuose asmenys vienas į kitą kreipiasi vardais (R., A., A.), įrašuose girdimus asmenis apeliacinio proceso metu įvardijo liudytojai R. G. ir A. R.. Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2024 m. vasario 13 d. nutartimi panaikino Lietuvos apeliacinio teismo 2023 m. kovo 29 d. nuosprendį visa apimtimi, tačiau sutiko su Lietuvos apeliacinio teismo išvadomis pripažįstant šių garso įrašų teisėtumą ir jų įrodomąją reikšmę („Apeliacinės instancijos teismas motyvuotai paneigė pirmosios instancijos teismo išvadą, kad <...> pateikti garso įrašai, <...>, nepripažintini įrodymu byloje. Siekiant pašalinti bet kokias abejones garso įrašų kaip įrodymo patikimumu, apeliacinės instancijos teismo posėdyje garso įrašai buvo ištirti pakartotinai, dėl garso įrašų padarymo aplinkybių ir juose užfiksuotų pokalbių aplinkybių teismo posėdyje apklausti A. S., A. R. ir R. G.. <...> Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apklaustas apeliacinės instancijos teisme A. S. neneigė pokalbių su A. R. ir R. G. fakto ir įrašuose užfiksuotų aplinkybių, todėl šiuo atveju nebuvo jokio pagrindo skirti ekspertizę siekiant patikrinti garso įrašų autentiškumą“ (kasacinės instancijos teismo nutarties 21 pastraipa)). Kitaip vertinti šių išvadų dėl byloje esančių garso įrašų Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju neturi jokio pagrindo, todėl jais remiasi, kaip įrodymais, patvirtinančiais byloje apklaustų gimnazijos vairuotojų parodymus.

14. Atsižvelgiant į A. R. apeliacinės instancijos teisme nurodytas aplinkybes dėl garso įraše užfiksuoto pokalbyje dalyvavusių asmenų, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, kad garso įraše Nr. „180416“ užfiksuotas liudytojo A. R. ir išteisintojo A. S. pokalbis (t. 1, b. l. 104–109). Iš šio pokalbio turinio matyti, kad tarp A. R. ir A. S. vyko pokalbis dėl jų darbo santykių, kurio metu A. R. ir A. S. kalba ir apie byloje inkriminuojamas aplinkybes dėl kuro perdavimo A. S. („<...> jūs tiesiai šviesiai, gražiai ir pasakėt, Alvydai, mūsų alga susideda iš to, ką gaunam, plius dar kuro dasideda <...> A., aš jeigu atiduodu tą kurą, tai iš kur man dasideda, čia jums dasideda, man tai jau nebe <...>“, A. S. į tai atsakė „palauk, tu galėjai – atidavei, negalėjai – nedavei, teisingai?“. Toliau A. R. „nu, taip, aš kai negalėjau, aš antrą mėnesį, tada jau nedaviau, bet tai nukentėjęs būtų Romanas ir nukentėjo galbūt, todėl, kad jisai davė tiek, kiek ten kažkada susitarėm ir visa kita <...> todėl, kad aš daviau aštuoniasdešimt, o jisai tik dvidešimt <...>“). Nors A. S. viso proceso metu neigė iš vairuotojų reikalavęs atiduoti dalį gimnazijos reikmėms skirto kuro, tačiau tokius jo parodymus paneigia aptarto pokalbio turinys. Iš pokalbio turinio aiškiai matyti, kad šio pokalbio metu A. S. žinojo ir aiškiai suprato pokalbio apie kuro perdavimo aplinkybes turinį, jį tęsė neišreikšdamas jokio nepritarimo ar nesupratimo apie tai. Todėl garso įrašas, vertinant pirmiau aptartus liudytojų parodymus apie kuro reikalavimą ir atidavimą A. S., visiškai patvirtina aptartus gimnazijos vairuotojų parodymus.

15. Teismo išvadą apie A. S. reikalavimą ir kuro, kuris buvo skirtas mokyklos reikmėms, paėmimą iš vairuotojų patvirtina ne tik šiame teismo sprendime jau aptarti įrodymai, tačiau ir byloje pateiktoje Kauno rajono savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus vedėjo sudarytos darbo grupės 2020 m. rugsėjo 28 d. ataskaitoje dėl (duomenys neskelbtini) gimnazijos mokyklinių autobusų vairuotojų kreipimosi nurodytos aplinkybės. Iš ataskaitoje nurodytų duomenų matyti, kad darbo grupės nariai 2020 m. rugsėjo 7 d. ir 2020 m. rugsėjo 16 d. lankėsi gimnazijoje ir tiesiogiai bendravo su Ž. V., K. O., S. S., direktoriumi A. Š. ir direktoriaus pavaduotoja A. C.. Pokalbių metu aptartos vairuotojų kreipimesi nurodytos aplinkybės, nė vienas vairuotojas nepaneigė kreipimesi nurodytų faktų (kreipimesi nurodyta „<...> kad mūsų viršininkas kas mėnesį gautų savo reikmėms po 30 litrų iš kiekvieno vairuotojo ir taip per mėnesį po 90 litrų <...>“). Vienoje iš pateiktų išvadų nurodyta, kad remiantis vairuotojų pateiktais paaiškinimais, kreipimesi nurodytos aplinkybės galimai tikėtinos. Šios aplinkybės turi nusikalstamos veikos požymių, todėl dėl jų ištyrimo tikslinga būtų kreiptis į atitinkamą teisėsaugos instituciją dėl galimybės pradėti ikiteisminį tyrimą (t. 2, b. l. 199–201). Tačiau nei Kauno rajono savivaldybės, nei mokyklos administracija po pateiktos ataskaitos dėl galimos nusikalstamos veikos padarymo į atitinkamas institucijas nesikreipė, o ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas tik po to, kai vairuotojai kreipėsi į Seimo pirmininką ir šis apie kreipimesi nurodytas aplinkybes informavo atitinkamą teisėsaugos instituciją (t. 1, b. l. 31–34).

16. Tai, kad vairuotojai dirbdami turėjo realią galimybę sutaupyti gimnazijos reikmėms įsigyto kuro dalį, patvirtina ir byloje pateikti duomenys apie gimnazijos autobusams skirtingais laikotarpiais nustatytas skirtingas kuro normas. Tyrimui aktualiu laikotarpiu mokyklinių autobusų nustatytos kuro normos buvo (litrais/100 km): „Mercedes-Benz Sprinter 513 CDI“, valstybinis numeris Nr. (duomenys neskelbtini) – 14,4 l žiemą ir 13,1 l vasarą; „Mercedes-Benz Sprinter 514“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) – 15,3 l žiemą ir 13,9 l vasarą; „Mercedes-Benz 311“, valstybinis numeris Nr. (duomenys neskelbtini) – 14,85 l žiemą ir 13,5 l vasarą. Kuro normos buvo nustatytos 2017 m. kontroliniuose važiavimuose, kuriuose taip pat dalyvavo ir A. S. (t. 4, b. l. 46–47, 51, 50, 53). Tačiau pradėjus patikrinimus buvo atlikti nauji kontroliniai važiavimai. Jų metu buvo nustatyta, kad realios gimnazijos autobusų kuro sąnaudos yra mažesnės (atitinkamai 1.6 l, 2,6 l ir 0,9 l), nei buvo nustatytos ir kurios galiojo tiriamos veikos padarymo metu. Atsižvelgiant į kontrolinių važiavimų metu nustatytas kuro normas, jos nuo 2020 m. spalio 26 d. buvo sumažintos (t. 4, b. l. 154–156, 157–159). Taigi, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad A. S. žinojo, nes dalyvavo kontroliniuose kuro normų nustatymo važiavimuose ir dirbo vairuotoju, jog realiai autobusų eksploatavimui buvo pakankamas mažesnis kuro kiekis, nei buvo nustatyta kuro normose, kurios galiojo inkriminuojamų įvykių metu. Todėl A. S. suprato, kad gali reikalauti iš vairuotojų tam tikrą kiekį kuro ir, jį pasisavinus, kuro normos nebus viršytos, taip pat nebus nustatytas kuro trūkumas, todėl jis tuo naudojosi.

17. Šių aptartų užfiksuotų aplinkybių visuma, priešingai pirmosios instancijos teismo išvadoms, patvirtina, kad išteisintasis A. S. nurodė jam pavaldiems vairuotojams Ž. V., S. S., K. O., R. G., A. R. atitinkamais laikotarpiais kiekvieną mėnesį perduoti jam sutaupytą dyzelinio kuro tam tikrą kiekį. Šios teisėjų kolegijos išvados nepaneigia liudytojų A. Š., R. R., S. S., A. Z., A. P. parodymai, kuriuose jie A. S. charakterizavo itin teigiamai, bei nurodė, kad jiems nežinomos kuro ar pinigų reikalavimo iš vairuotojų aplinkybės, nes vairuotojai savo parodymuose nenurodė, kad šiems asmenims, išskyrus A. Š., būtų pasakoję apie tai, jog iš jų A. S. reikalavo kuro. Visgi, direktorius A. Š. patvirtino, kad vairuotojai jam skundėsi dėl A. S. elgesio, tačiau, vairuotojų teigimu, direktorius nesiėmė jokių veiksmų, o pasiūlė problemas išspręsti patiems. Be kita ko, gimnazijos administracija net po darbo grupės pateiktų išvadų taip pat nesiėmė jokių veiksmų, kas neabejotinai patvirtina buvusį pasyvų gimnazijos direktoriaus vaidmenį sprendžiant vairuotojų keliamas įvairaus pobūdžio problemas.

18. Teisėjų kolegija, vertindama byloje inkriminuotas faktines aplinkybes apie atskirų gimnazijos vairuotojų perduotus dyzelinio kuro kiekius ir jų vertes, remiasi byloje apklaustų liudytojų parodymais apie dyzelinio kuro perdavimo kiekius ir laikotarpius, taip pat kitais rašytiniais įrodymais, be kita ko, ir apie šių liudytojų darbo laiką A. S. dirbant direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams, taip pat apie dyzelinio kuro vertes inkriminuojamu laikotarpiu.

18.1. Byloje nustatyta, kad A. S. skirtas kuras buvo įpilamas (duomenys neskelbtini)joje esančioje „Baltic Petroleum“ degalinėje. Šios degalinės paslaugomis buvo naudojamasi remiantis (duomenys neskelbtini) gimnazijos ir UAB „Baltic Petroleum“ sudaryta degalų pardavimo pagal mokėjimo korteles sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) gimnazijos ir UAB „Fleet Union“ sutartimi Nr. FKN0160 (t. 3, b. l. 131–132). Pagal byloje turimus duomenis, vidutinė dyzelino kaina „Baltic Petroleum“ degalinėje (duomenys neskelbtini) 2017 m. buvo 1,031 Eur už litrą, 2018 m. 1,165 Eur už litrą, 2019 m. 1,135 Eur už litrą, 2020 m. 0,991 Eur už litrą (t. 4, b. l. 147). Toks byloje inkriminuoto dyzelino vertės nustatymo metodas ginčo nekelia ir kasacinio teismo pripažintas kaip pagrįstas ir teisingas.

18.2. Liudytojas Ž. V. (duomenys neskelbtini) gimnazijoje vairuotoju dirbo byloje aktualiu laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 4 d. iki kol 2020 m. rugsėjo 8 d. A. S. paliko direktoriaus pavaduotojo ūkio reikalams pareigas. Liudytojas Ž. V. nurodė, kad jam įsidarbinus vairuotoju, A. S. pasakė, kad kiekvieną mėnesį jam privalo atiduoti po 30 l kuro. Būdavo, kad A. S. mokyklos garaže palikdavo 30 l talpą. Dažniausiai vairuotojai pildavo į tą patį kanistrą. Vieną kartą per mėnesį pildavo į kanistrą, tik vasarą nepildavo (t. 1, b. l. 41–42, 47–48; t. 5, b. l. 159–161).

18.3. Liudytojas S. S. (duomenys neskelbtini) gimnazijoje vairuotoju dirbo nuo 2018 m. rugsėjo 3 d. iki kol 2020 m. rugsėjo 8 d. A. S. paliko direktoriaus pavaduotojo ūkio reikalams pareigas. Liudytojas S. S. nurodė, kad tik įsidarbinus A. S. pasakė, kad kiekvienas vairuotojas kiekvieną mėnesį jam turi duoti po 30 l dyzelinio kuro, išskyrus atostogų metu (t. 1, b. l. 54–55, 60–61; t. 5, b. l. 115–117).

18.4. Liudytojas K. O. (duomenys neskelbtini) gimnazijoje vairuotoju dirbo nuo 2019 m. vasario 1 d. iki kol 2020 m. rugsėjo 8 d. A. S. paliko direktoriaus pavaduotojo ūkio reikalams pareigas. Liudytojas K. O. nurodė, kad jam įsidarbinus A. S. pasakė, jog jis jam kiekvieną mėnesį turi įpilti 30 l kuro, išskyrus vasaros laikotarpį. A. S. mokyklos garaže palikdavo plastikinį 30 l talpos kanistrą (t. 1, b. l. 67–68, 73–74; t. 5, b. l. 161–162).

18.5. Liudytojas Romanas G. V. gimnazijoje dirbo nuo 2017 m. rugpjūčio 30 d. iki 2018 m. gegužės 3 d. Pirmosios instancijos teisme šis liudytojas nenurodė, kiek kuro per mėnesį jis įpildavo A. S.. Ikiteisminio tyrimo metu jis nurodė įpildavęs mažiausiai 20 litrų per mėnesį (t. 1, b. l. 85–88), o apeliacinio proceso metu patikslino, kad įpildavo 20 litrų, ne mažiau ir ne daugiau. A. S. garaže palikdavo tuščią tarą, kurią jie turėdavo pripilti (t. 6, b. l. 92–94).

18.6. Liudytojas A. R. (duomenys neskelbtini) gimnazijoje vairuotoju dirbo nuo 2017 m. spalio 6 d. iki 2018 m. gruodžio 7 d. Liudytojas A. R. nurodė, kad A. S. reikalavo kiekvieną mėnesį iš mokyklos lėšų įpilti kuro į jo duotus plastikinius kanistrus, kurie buvo 20-30 litrų. Apeliacinės instancijos teisme liudytojas nurodė, kad jis A. S. per mėnesį duodavo apie 20 litrų kuro. Per visą laikotarpį mažiausiai perdavė 120 litrų kuro (t. 1, b. l. 91–92, 97–98; t. 5, b. l. 151–153; t. 6, b. l. 94–97).

19. Taigi, kaip matyti visi mokyklos vairuotojai nuosekliai įvardijo ne tik A. S. reikalaujamą kuro kiekį, tačiau taip pat nurodė ir kokio tipo ir tūrio tarą A. S. jiems duodavo (vairuotojai iš esmės nurodė, jog ne mažiau nei 20-30 litrų kas mėnesį, turėjo įpilti į 20-30 litrų plastikinį kanistrą ir atiduoti A. S.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti kiekvieno liudytojo nurodytais konkrečiais per mėnesį atiduoto kuro kiekiais, visgi pastebi, kad pastarieji tiksliai nenurodė, kiek kuro atiduodavo A. S. vasaros laikotarpiais, kai dalį laiko jie nedirbo, todėl teisėjų kolegija, vertindama bendrą A. S. perduoto kuro kiekį, visus neaiškumus aiškina kaltinamojo naudai ir vadovaujasi in dubio pro reo principu (visi neaiškumai ir netikslumai aiškinami kaltininko naudai), o nustatydama A. S. pasisavinto kuro kiekį ir padarytą žalą, neskaičiuos ir neįtrauks visiems vairuotojams visų vasaros mėnesių, t. y. birželio, liepos, rugpjūčio mėnesių.

20. Atsižvelgiant į tokias išvadas teisėjų kolegija konstatuoja, kad atskiri gimnazijos vairuotojai perdavė A. S. šiuos dyzelino kiekius:

20.1. A. S. iš Ž. V. reikalavo ir ėmė kurą 19 mėnesių (2018 m. – 5 mėn., 2019 m. – 9 mėn., 2020 m. – 5 mėn.) po 30 l. Taigi, visas jo atiduotas kuro kiekis sudaro ne kaltinamajame akte nurodytus 690 litrų, o 570 litrų (19×30). Atitinkamai, visa A. S. perduoto kuro vertė taip pat yra mažesnė – ne 773,07 Eur, bet 629, 70 Eur ((5×30×1,165)+(9×30×1,135)+(5×30×0,99));

20.2. A. S. iš S. S. reikalavo ir ėmė kurą 18 mėnesių (2018 m. – 4 mėn., 2019 m. – 9 mėn., 2020 m. – 5 mėn.) po 30 l. Taigi, visas jo atiduotas kuro kiekis sudaro ne kaltinamajame akte nurodytus 600 litrų, o 540 litrų (18×30). Atitinkamai, visa A. S. perduoto kuro vertė taip pat yra mažesnė – ne 658,68 Eur, bet 594,75 Eur ((4×30×1,165)+(9×30×1,135)+(5×30×0,99)).

20.3. A. S. iš K. O. reikalavo ir ėmė kurą 13 mėnesių (2019 m. – 8 mėn., 2020 m. – 5 mėn.) po 30 l. Taigi, visas jo perduotas kuro kiekis sudaro ne kaltinamajame akte nurodytus 450 litrų, o 390 litrų (13×30). Atitinkamai visa K. O. perduoto kuro vertė sudaro ne 484,83 Eur, o 420,90 Eur ((8×30×1,135)+(5×30×0,99)).

20.4. A. S. iš R. G. reikalavo ir ėmė kurą 8 mėnesius (2017 m. – 4 mėn., 2018 m. – 4 mėn.) po 20 l. Taigi, visas jo perduotas kuro kiekis sudaro 160 litrų (8×20 (kiek ir nurodyta patikslintame kaltinime)). Atitinkamai visa jo perduoto kuro vertė sudaro 175,68 Eur ((4×20×1,031)+(4×20×1,165)).

20.5. Liudytojas A. R. nurodė, kad A. S. iš jo kiekvieną mėnesį reikalavo įpilti 20-30 litrų dyzelino kuro, tačiau apeliacinės instancijos teisme negalėjo tiksliai nurodyti reikalauto dyzelino kuro kiekio bei nurodė, kad per mėnesį duodavo „apie 20 litrų“ kuro, o per visą laikotarpį „perdavė mažiausiai 120 litrų kuro“. Teisėjų kolegija, nesant galimybės pašalinti abejonių ir visus neaiškumus, vadovaudamasi jau minėtu in dubio pro reo principu, aiškindama A. S. naudai, vadovaudamasi A. S. palankesniais parodymais nustato, kad A. R. jam perdavė 120 litrų dyzelino kuro. Apskaičiuodamas dyzelinio kuro vertę, teismas atsižvelgia į 2017 m. ir 2018 m. buvusius kuro kainų skirtumus, taip pat į tai, kad nėra galimybės tiksliai nustatyti, kokia kuro dalis buvo perduota 2017 m., o kokia – 2018 m. Dėl to, nustatydamas A. R. perduoto kuro vertę, teismas vadovaujasi A. S. palankesniais įkainiais, t. y. A. R. A. S. perduoto kuro vertę apskaičiuoja pagal palankesnę 2017 m. vidutinę dyzelinio kuro kainą. Tuo remdamasis teismas nustato, kad A. R. A. S. perduoto dyzelino vertė sudaro 123,72 Eur (120×1,031).

21. Apeliacinio proceso metu gynyba, nesutikdama su A. S. reiškiamu kaltinimu, liudytojų (gimnazijos vairuotojų) parodymais ir inkriminuotais bei A. S. perduotais dyzelino kiekiais, teigė, kad kratos metu A. S. naudotame ūkiniame pastate nebuvo rasta nė viena 30 l talpos tara, apie kokias nurodė liudytojai – gimnazijos vairuotojai (2021 m. vasario 19 d. atliktos kratos metu A. S. ūkiniame pastate buvo rasta net 10 vnt. įvairaus dydžio (5 l, 10 l, 20 l, 25 l, 210 l) plastikinių talpų (t. 2, b. l. 182–185), kuriose, išskyrus vieną 5 l talpą, buvo rasta dyzelinio kuro likučių (t. 2, b. l. 18–21). Tokių gynybos argumentų kontekste pastebėtina, kad nors rastų talpų dydis ir dyzelinio kuro likučiai talpose patys savaime nepatvirtina, jog rastos talpos buvo naudojamos kaip tara iš vairuotojų reikalauto ir paimto gimnazijai priklausančio dyzelinio kuro gabenimui, visgi, visi liudytojai autobusų vairuotojai nurodė, kad kanistras, į kurį A. S. reikalaudavo pripilti degalų, iš esmės visais atvejais buvo paliekamas ne A. S. gyvenamojoje vietoje, o mokyklos garaže. Todėl, įvertinus aptartų įrodymų visumą, taip pat įvertinus kratos atlikimo laiką (krata atlikta daugiau nei po 6 mėn. nuo tiriamų veikų pabaigos), teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti liudytojų autobusų vairuotojų nurodytų aplinkybių patikimumu.

22. Tokios teismo išvados iš esmės atitinka ir ankstesnės Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegijos priimtame nuosprendyje bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyje padarytas išvadas („Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje išsamiai išanalizuota, kokį dyzelinių degalų kiekį kiekvienas iš Gimnazijos vairuotojų perdavė A. S.. Šios teismo išvados yra pagrįstos Gimnazijos vairuotojų parodymais apie kiekvieno iš vairuotojų atskirai A. S. perduotą dyzelinių degalų kiekį, atsižvelgiant į jų darbo Gimnazijoje laikotarpį, atmetus vasaros mėnesius, kuriais dėl atostogų laikotarpio buvo mažai važinėjama ir A. S. nereikalavo perduoti sutaupytų degalų“ (kasacinės instancijos teismo nutarties 23 pastraipa). Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. S. iš viso pasisavino 1 780 litrų dyzelinio kuro ir savo veiksmais padarė 1 944,75 Eur turtinę žalą.

23. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas, kad A. S. nėra BK 183 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektas, nes jam nebuvo patikėtas gimnazijos turtas ir jis nebuvo materialiai už jį atsakingas, neįvertino ir neatsižvelgė į šiuo klausimu suformuotą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę. Patikėtas turtas ar turtinė teisė – tai einamų pareigų, specialių pavedimų, sutarčių ar kitu teisiniu pagrindu kaltininko valdomas svetimas turtas ar turtinė teisė, į kuriuos kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus (pavyzdžiui, yra materialiai atsakingas už šį turtą ar turtinę teisę) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-630/2013, Nr. 2K-300-697/2019, Nr. 2K-254-895/2020, Nr. 2K-162-648/2021). Žinioje esantis turtas ar turtinė teisė – tai toks turtas ar turtinė teisė, kai kaltininkas dėl savo einamų pareigų turi teisę pavaldiems ar kitiems asmenims, kuriems šis turtas ar turtinė teisė patikėti, duoti nurodymus dėl jų panaudojimo. Prie tokių asmenų priskirtini įmonių, įstaigų, organizacijų vadovai arba asmenys, atsakingi už atskiras jų veiklos sritis, tačiau nesantys materialiai atsakingi už turtą ar turtinę teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-192/2011, Nr. 2K-56-696/2018, Nr. 2K-161-693/2019). Tas pats turtas vienu metu negali būti patikėtas ir būti asmens žinioje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-192/2011).

24. Nustatyta, kad byloje aktualiu laikotarpiu A. S. ėjo (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktoriaus pavaduotojo ūkio reikalams pareigas. Direktoriaus pavaduotojo teisės, pareigos ir atsakomybė įtvirtintos Direktoriaus pavaduotojo ūkio reikalams pareigybės aprašyme (t. 3, b. l. 53–57). Šio aprašymo 43 punkte numatyta direktoriaus pavaduotojo ūkio reikalams pareiga organizuoti materialinių vertybių apsaugą. Aprašymo 50 punkte direktoriaus pavaduotojui ūkio reikalams yra suteikta teisė savo kompetencijos ribose teikti privalomus nurodymus ūkio personalui ir pedagogams, o 54 punkte – teisė perspėti pavaldžius darbuotojus, neekonomiškai naudojančius materialines vertybes. Vairuotojo pareigybės aprašyme (t. 3, b. l. 119–120) nustatyta, kad vairuotojai yra pavaldūs direktoriaus pavaduotojui ūkio reikalams. Be to, pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas gimnazijos direktorius A. Š. patvirtino, kad už teisingą kuro panaudojimą buvo atsakingas gimnazijos direktoriaus pavaduotojas ūkio reikalams A. S. (t. 5, b. l. 171–173). Be kita ko, iš liudytojų parodymų taip pat matyti, kad būtent A. S. kontroliavo kuro kortelių panaudojimą (kuro kortelės nebuvo duodamos tiesiogiai vairuotojams, jos būdavo pas A. S.), taip pat jis tikrindavo vairuotojų kiekvieną mėnesį pateiktuose kuro lapuose užpildytą informaciją. Šie duomenys neabejotinai patvirtina, kad užimamų direktoriaus pavaduotojo ūkio reikalams pareigų pagrindu A. S. žinioje buvo (duomenys neskelbtini) gimnazijos turtas, taip pat ir dyzelinis kuras, kurio dalį, turėdamas teisę duoti privalomus nurodymus vairuotojams, jis pasisavino. Taigi, A. S. yra BK 183 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo subjektas. Atsižvelgiant į aptartą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kitas pagal BK 183 straipsnio 1 dalį inkriminuotas požymis – tai, jog turtas buvo A. S. patikėtas, šiuo atveju laikytinas inkriminuotas nepagrįstai.

25. Šios teisėjų kolegijos išvados nepaneigia tai, kad Kauno rajono savivaldybės ir (duomenys neskelbtini) gimnazijos administracija nepareiškė civilinio ieškinio ir/ar neįžvelgė pagrindo reikalavimui atlyginti kokią nors žalą. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, žalai konstatuoti neturi įtakos tai, kad byloje nebuvo pareikštas civilinis ieškinys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-175-1073/2019). Šioje byloje jau aptartais įrodymais nustatyta, kad A. S. reikalaudavo ir gaudavo iš gimnazijos vairuotojų jų sutaupytą dyzelinį kurą, už kurį buvo apmokama gimnazijos lėšomis. Šios aplinkybės rodo, kad gimnazija, apmokėdama už dyzelinį kurą, kuris buvo paverčiamas A. S. turtu, neteko jai priklausančio turto ir taip jai buvo padaryta reali žala, kuri lygi pasisavinto ir gimnazijos apmokėto dyzelinio kuro vertei. Aplinkybė, kad dyzelinis kuras buvo sutaupytas dėl didesnių nei realios kuro normos, niekaip nekeičia fakto, kad gimnazijai žala buvo padaryta, nes ir sutaupytas dyzelinas priklausė gimnazijai ir negalėjo būti paverčiamas asmeniniu A. S. turtu. Todėl apygardos teismo išvados, kad A. S. veiksmais gimnazijai nebuvo padaryta turtinė žala, yra nepagrįstos ir neteisingos.

26. Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad A. S. dirbo ne tik pavaduotoju ūkio reikalams, bet taip pat tam tikrais laikotarpiais dirbo ir gimnazijos autobuso vairuotoju (t. 3, b. l. 44–49). Jis pats dalyvavo kontroliniuose važiavimuose, pagal kurių duomenis vėliau buvo nustatytos gimnazijos naudojamų mokyklinių autobusų kuro normos (t. 4, b. l. 50, 53), pasirašydavo ant vairuotojų pateikiamų kelionės lapų. Visos jau aptartos aplinkybės ir argumentai patvirtina, kad A. S. suvokė, jog gimnazijos naudojamų autobusų sunaudojamo kuro normos buvo didesnės už realias autobusų kuro sąnaudas ir leido sutaupyti naudojamą kurą. Tai žinodamas ir suprasdamas, kad gali asmeniškai pasipelnyti gimnazijos turto sąskaita, jis sistemingai davė neteisėtus nurodymus gimnazijos autobusų vairuotojams – dalį kuro degalinėje pilti ne į autobusų kuro bakus, bet į jo paties specialiai paruoštą asmeninę tarą. Tokiais veiksmais A. S. siekė dyzelinį kurą paversti savo asmenine nuosavybe ir tai padarė. Taigi, nustatyta aplinkybių visuma teisėjų kolegijai leidžia konstatuoti, kad A. S. padarė BK 183 straipsnio 1 dalyje nustatytą nusikalstamą veiką ir tai padarė veikdamas tiesiogine tyčia (šiuo metu galiojanti BK 183 straipsnio 1 dalies redakcija (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija) yra švelnesnė nei nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi BK 183 straipsnio 1 dalies redakcija (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), nes jos sankcijoje buvo numatytos laisvės atėmimui alternatyvios švelnesnės laisvės apribojimo ir arešto bausmės, be to, pagal naujos redakcijos BK 190 straipsnio 1 dalį buvo pakeistos nedidelio, didelio ir labai didelio turto vertės, todėl šiuo atveju, net ir turint omenyje, kad naujos redakcijos pakeitimai pagal pateikto apeliacinio skundo ribas neturi tiesioginės įtakos A. S. teisinei padėčiai, tačiau nuosprendis nepradėtas vykdyti, jo nusikalstama veika kvalifikuojama pagal aktualią, t. y. sprendimo priėmimo metu galiojančią BK 183 straipsnio 1 dalies redakciją).

27. Dėl A. S. veiksmų, susijusių su reikalavimu perduoti dyzelinį kurą, vertinimo kaip piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi, teisėjų kolegija pasisakys atskirai, įvertinusi byloje inkriminuojamas faktines aplinkybes dėl reikalavimų gimnazijos vairuotojams perduoti jiems priklausiusią darbo užmokesčio dalį.

Dėl A. S. veiksmų reikalaujant iš gimnazijos vairuotojų perduoti dalį darbo užmokesčio

28. Išteisintasis A. S. viso proceso metu taip pat teigė, kad jokių pinigų iš vairuotojų R. G. ir A. R. nereikalavo ir neėmė (t. 5, b. l. 13, 112–115; t. 6, b. l. 97–99). Išteisintojo gynėjas apeliacinės instancijos teisme taip pat nurodė ir tai, kad teismui pateiktuose vairuotojų kelionės lapuose užfiksuoti duomenys patvirtina, jog faktiškai ne A. R. ir ne R. G., o būtent A. S. užsidirbo pinigus, kurie jam inkriminuojami kaip neteisėtai pasisavintas pavaldžių darbuotojų darbo užmokestis.

29. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, šiuos A. S. parodymus paneigia nuoseklūs ir dėl esminių aplinkybių sutampantys liudytojų R. G. ir A. R. parodymai.

29.1. Liudytojas R. G. proceso metu nurodė, kad jo kolegai K. V. išėjus iš darbo, jam ir A. R. buvo priskirta po 0,25 vairuotojo etato (kaip jau minėta šio sprendimo 11 pastraipoje, liudytojas K. V. nurodė, kad jis su A. S. vairavo vieną autobusą, A. S. kuro iš jo nereikalavo, tačiau buvo pastebėjęs, kad pagal kelionės lapus autobuso bake turėdavo būti tam tikras kuro likutis, nors iš tiesų jis būdavo tuščias). Už šį etatą į banko sąskaitą gaudavo apie 100 Eur, bet tikslios gaunamos sumos neprisimena. Tačiau juos turėdavo atiduoti A. S., nes jis to reikalavo, sakydamas, kad liudytojui šie pinigai nepriklauso. Iš banko sąskaitos išsigryninęs pinigus juos atiduodavo A. S., nors jų atiduoti nenorėjo, nes jautėsi sąžiningai juos užsidirbęs (t. 1, b. l. 86–89; t. 5, b. l. 148–150; t. 6, b. l. 92–94).

29.2. Liudytojas A. R. nurodė, kad papildomai jam ir R. G. paskyrus po 0,25 vairuotojo etato, A. S. pasakė, kad už šį etatą gautą užmokestį vairuotojai turės atiduoti jam. Toks buvo A. S. įsakymas. Kiek pamena, turėjo atiduoti visus už priedą gautus pinigus, t. y. apie 100 Eur. Pinigus A. S. atidavė tiek jis, tiek R. G.. Jis pinigus atidavė mažiausiai už du mėnesius. Vėliau, nenorėdami atiduoti pinigų A. S., jiems skirto papildomo vairuotojo etato atsisakė (t. 1, b. l. 91–92, 97–98; t. 5, b. l. 151–153; t. 6, b. l. 94–97).

30. Teisėjų kolegija pažymi, kad aptartų liudytojų R. G. ir A. R. parodymų patikimumo nepaneigia iš naujo bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme išteisintojo gynėjo pateikti gimnazijos vairuotojų 2018 m. kovo ir balandžio mėnesio autobusų kelionės lapuose užfiksuoti duomenys, kadangi R. G. ir A. R. parodymus apie skirtą papildomą vairuotojo etato laiką ir dirbtą valandų skaičių patvirtina A. R. ir R. G. darbo sutartyse ir 2021 m. spalio 11 d. apžiūros protokole dėl darbo laiko žiniaraščių apžiūros nurodyti duomenys. Iš jų matyti, kad K. V. gimnazijoje dirbo iki 2018 m. kovo 1 d., o A. R. ir R. G. laikotarpiu nuo 2018 m. kovo 2 d. iki 2018 m. gegužės 15 d. gimnazijoje vairuotojais dirbo padidintu, t. y. 1,25 etatu (t. 2, b. l. 68–166; t. 3, b. l. 109–114). Taigi, būtent R. G. ir A. R. įdarbinus 1,25 vairuotojo etatu, visas mokamas darbo užmokestis priklausė būtent jiems ir šios aplinkybės niekaip negali paneigti autobusų vairuotojų kelionės lapuose nurodytas nuvažiuotas kilometrų skaičius.

31. Teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti liudytojų R. G. ir A. R. parodymų dėl darbo užmokesčio reikalavimo patikimumu, nes parodymai ne tik sutampa tarpusavyje, bet juos taip pat patvirtina byloje pateiktas garso įrašas Nr. „180425“ (t. 1, b. l. 100–103) ir jo stenogramoje užfiksuoti duomenys (t. 1, b. l. 104–109), kurie, savo ruožtu, paneigia ir A. S. parodymus. Dėl byloje pateiktų garso įrašų autentiškumo ir jų teisėtumo jau pasisakė tiek bylą nagrinėjęs kasacinis teismas, tiek ir apeliacine tvarka bylą iš naujo nagrinėjanti teisėjų kolegija (šio nuosprendžio 13 pastraipa), todėl argumentai dėl garso įrašų atitikties BPK 20 straipsnio reikalavimams nekartojami. Garso įraše Nr. „180425“ užfiksuotas pokalbis, kuriame, kaip nustatyta, dalyvavo A. S., A. R. ir R. G.. Šio pokalbio metu A. S. iš esmės tiesiogiai ir nedviprasmiškai išreiškė reikalavimą pašnekovams atiduoti jam darbo užmokesčio dalį, gautą už 0,25 etato, arba atsisakyti šių pareigų ir darbo (pokalbio metu A. S. pasakė „ne, tai reikia išspręst; reikia parašyti pareiškimą, kad atsisakot 0,25 arba reikia paduoti pinigus, tai kaip jūs pasirinksit, čia jūsų valia“; į tokį A. S. pasakymą A. R. atsakė „tai ne dabar pinigus turbūt, o kada gausim jau už šitą mėnesį“, toliau A. S. atsakė „tai aš nežinau, kaip jum patogiau“). Taigi, aptartas pokalbio turinys ir pačių pokalbių dalyvių reakcija, atsakymai į pateiktus klausimus patvirtina, kad A. S. buvo žinoma apie A. R. ir R. G. paskirtą papildomą 0,25 vairuotojo etatą ir gaunamą papildomą atlygį. Taip pat patvirtina ir tai, kad A. S. reikalavo, kad vairuotojai būtent jam atiduotų papildomai gaunamus pinigus arba atsisakytų papildomo vairuotojo etato. Be kita ko, iš byloje pateiktų A. R. ir R. G. banko sąskaitų išrašų taip pat matyti, kad darbo užmokestis, įskaitant už padidintą etato dalį, buvo pervedamas į jų banko sąskaitas, o 2018 m. kovo ir balandžio mėnesiais dalį pinigų jie išgrynindavo (t. 4, b. l. 74–135).

32. Šie faktiniai duomenys papildo vieni kitus ir patvirtina, kad A. S., pasinaudodamas tarnybine padėtimi, viršydamas savo įgaliojimus, reikalavo ir paėmė iš A. R. ir R. G. pinigus, kurie jiems buvo išmokėti kaip teisėta darbo užmokesčio dalis už papildomai priskirtus 0,25 vairuotojo etatus.

33. A. S. kaltinamas, kad jis pasisavino R. G. ir A. R. teisėtai uždirbtus pinigus, iš viso 400 Eur, t. y. iš kiekvieno pasisavino po 200 Eur. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinės instancijos teisme išteisintojo gynėjo išsakytu teiginiu, kad šiuo atveju nebuvo įvertinta R. G. ir A. R. 2018 m. kovo ir balandžio mėnesiais išmokėta darbo užmokesčio dalis už 0,25 vairuotojo etatą.

34. R. G. apklausų metu negalėjo tiksliai nurodyti jo A. S. atiduotos pinigų sumos – tai galėjo būti ir daugiau, ir mažiau nei 100 Eur. Tačiau jis pažymėjo, kad A. S. atidavė visą papildomai gautą darbo užmokestį. Liudytojas A. R. teigė, kad padidinta darbo užmokesčio dalis sudarė 100 Eur. Apeliacinio proceso metu jis nurodė A. S. atidavęs pinigus, sudarančius užmokestį už priedą, mažiausiai už du mėnesius. Kauno rajono savivaldybės administracijos Kultūros, švietimo ir sporto skyriaus rašte nurodyta, kad tiek R. G., tiek A. R. už papildomą 0,25 etatą buvo išmokėta: už 2018 m. kovą – po 86,63 Eur, už balandį – po 90,76 Eur, iš viso kiekvienam po 177,39 Eur (t. 4, b. l. 57).

35. Kaip matyti, liudytojai A. R. ir R. G. tiksliai negalėjo įvardyti A. S. atiduotos pinigų sumos, tačiau tiek iš minėtų liudytojų parodymų, tiek ir garso įrašo stenogramos turinio matyti, kad reikalaujama pinigų suma buvo siejama su vairuotojams išmokėtu užmokesčiu už 0,25 etato. Taigi, teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aptartų liudytojų parodymų ir rašytinių įrodymų visumą dėl išmokėtų atlyginimo dalies sumų už 0,25 vairuotojo etatą, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju A. S. inkriminuotos veikos aplinkybės dėl įgytos R. G. ir A. R. teisėtai uždirbtų pinigų sumos pasitvirtino tik iš dalies. Teisėjų kolegija pripažįsta, kad A. S. iš R. G. ir A. R. reikalavo, jog šie atiduotų jam už 0,25 vairuotojo etatą skirtą darbo užmokestį, 2018 m. kovą iš kiekvieno pareikalavo ir paėmė po 86,63 Eur, už balandį – po 90,76 Eur, iš viso po 177,39 Eur, tokiu būdu minėtiems asmenims padarė 354,78 Eur turtinę žalą.

Dėl A. S. veiksmų vertinimo kaip piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi

36. Pagal BK 228 straipsnio 1 dalį atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, piktnaudžiavęs tarnybine padėtimi arba viršijęs įgaliojimus, jeigu dėl to didelės žalos patyrė valstybė, Europos Sąjunga, tarptautinė viešoji organizacija, juridinis ar fizinis asmuo. Taigi, piktnaudžiavimas, numatytas BK 228 straipsnyje, objektyviai reiškiasi: 1) pavojinga veika – piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu; 2) pavojingais padariniais – didelės žalos valstybei, Europos Sąjungai, tarptautinei viešajai organizacijai, juridiniam ar fiziniam asmeniui kilimu; 3) priežastinio ryšio tarp padarytos veikos ir kilusių padarinių buvimu. Piktnaudžiavimas, sukėlęs BK 228 straipsnio 1 dalyje nustatytus padarinius, kvalifikuojamas pagal BK 228 straipsnio 2 dalį, jeigu veika padaryta siekiant turtinės ar kitokios asmeninės naudos, nesant kyšininkavimo požymių. Piktnaudžiavimo, kaip nusikaltimo, esmė ta, kad nors valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo formaliai veikia kaip kompetentingas asmuo, tačiau iš tikrųjų jo veika yra nesuderinama su tarnybos interesais, nes ja pažeidžiami pagrindiniai valstybės tarnybos principai ir iškraipoma tarnybinės veiklos esmė, turinys, menkinamas konkrečios valstybės institucijos ir pačios valstybės autoritetas.

37. BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo subjektu gali būti tik valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo. BK 230 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad valstybės tarnautojui prilyginamas asmuo yra asmuo, kuris dirba arba kitais įstatyme nustatytais pagrindais eina pareigas viešajame arba privačiame juridiniame asmenyje ar kitoje organizacijoje arba verčiasi profesine veikla ir turi atitinkamus administracinius įgaliojimus, arba turi teisę veikti šio juridinio asmens ar kitos organizacijos vardu, arba teikia viešąsias paslaugas, taip pat arbitras arba prisiekusysis. (duomenys neskelbtini) gimnazija yra savivaldybės biudžetinė įstaiga ir atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.34 straipsnio 2 dalyje pateiktą viešojo juridinio asmens apibrėžimą. Šiame sprendime jau minėta, kad A. S., būdamas (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams, reikalavimus gimnazijos vairuotojams dėl dyzelinio kuro ir dalies darbo užmokesčio perdavimo reiškė jam pavaldiems darbuotojams. Eidamas šias pareigas jis turėjo teisę savo kompetencijos ribose teikti privalomus nurodymus ūkio personalui ir pedagogams, taigi, A. S. einamų pareigų pagrindu turėjo administracinius įgaliojimus kito gimnazijos personalo atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, jis atitinka BK 230 straipsnio 3 dalyje numatytus valstybės tarnautojui prilyginamo asmens požymius ir yra BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo subjektu.

38. Kaip minėta, vienas iš piktnaudžiavimo objektyviųjų požymių yra pavojinga veika, kuri pasireiškia piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi arba įgaliojimų viršijimu. Piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens savo tarnybinės padėties, įstatymais ir kitais teisės aktais suteiktų teisių, pareigų ir įgaliojimų panaudojimas arba nepanaudojimas priešingai tarnybos interesams, o įgaliojimų viršijimas – įstatymais ir kitais teisės aktais valstybės tarnautojui ar jam prilygintam asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Piktnaudžiavimą kvalifikuojantis požymis – siekimas turtinės naudos – teismų praktikoje suprantamas kaip siekimas bet kokios turtinio pobūdžio naudos (pvz., neatlygintinai naudotis įmonės turtu ar įsigyti jį sumažintomis kainomis, gauti jo iš kitų asmenų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-176-489/2022)). Nustatyta, kad nagrinėjamoje byloje A. S. neteisėti veiksmai pasireiškė piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi ir įgaliojimų viršijimu, t. y. siekdamas turtinės naudos – pasisavinti gimnazijos turtą dyzelinį kurą ir jam pavaldžių darbuotojų pinigus, A. S. jam pavaldiems darbuotojams – gimnazijos vairuotojams, nurodė perduoti jam tam tikrą dalį gimnazijos turto ir jų uždirbtus pinigus.

39. Valstybinis kaltintojas kaltinimą dėl didelės neturtinės žalos požymio grindžia tuo, kad A. S. savo tyčiniais ir neteisėtais veiksmais – pasisavinant gimnazijos turtą ir iš gimnazijos darbuotojų reikalaujant jų darbo užmokesčio dalies, parodė visišką nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams ir poįstatyminiams aktams, iškraipė pagrindinius valstybės tarnybos principus, diskreditavo valstybės tarnautojui prilyginto asmens vardą bei sumenkino (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktoriaus pavaduotojo autoritetą, jam pavaldžių ir kitų asmenų akivaizdoje, kurdamas savivalės, teisės aktų nepaisymo sistemą, duodamas akivaizdžiai neteisėtus ir nepagrįstus nurodymus, pažeidė jam pavaldžių darbuotojų Konstitucines teises: teisę į tinkamas darbo sąlygas, teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, teisę į nuosavybę bei pažemino jam pavaldžių darbuotojų orumą. Atsižvelgiant į tai, būtina nustatyti ar dėl tokių neteisėtų A. S. veiksmų didelės neturtinės žalos patyrė valstybė ir/ar viešasis juridinis asmuo – valstybės vardu veikianti (duomenys neskelbtini) gimnazija.

40. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje neįrodytas didelės žalos požymis, nes A. S. užimamos pareigos nebuvo nei ypatingai aukštos, nei ypatingai svarbios, dėl jo veiksmų gimnazijos darbas nebuvo sutrikdytas, jo veiksmai nesukėlė ypatingo rezonanso visuomenėje, kuriuo būtų pakenkta valstybės tarnybos autoritetui, gimnazijos įvaizdžiui ar valstybės interesams. Priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamoje byloje vertinant, ar buvo didelės neturtinės žalos požymis, ypatingą reikšmę turi tai, kad A. S., švietimo įstaigoje eidamas administracines ir vadovaujamas pareigas, t. y. būdamas direktoriaus pavaduotoju, iš viso pasisavino net 1 780 litrų dyzelinio kuro ir savo veiksmais padarė 1 944,75 Eur turtinę žalą bei įgijo iš mokyklos vairuotojų dalį jiems sumokėto darbo užmokesčio, taip jiems padarydamas 354,78 Eur turtinę žalą. Šios aplinkybės patvirtina, kad A. S. aukščiau viešųjų interesų iškėlė savąjį – asmeninį – interesą, kuris pasireiškė turtinės naudos siekiu. Tenkindamas šį interesą, jis, naudodamasis savo užimamomis pareigomis ir ne epizodiškai, o gana ilgą laiko tarpą, naudojosi kitų gimnazijos darbuotojų pavaldumu jam ir tą darė aiškiai suvokdamas savo reikalavimų neteisėtumą bei gimnazijos vairuotojų pavaldumą bei priklausomybę nuo jo priimamų sprendimų. Tokį turtinės naudos ir asmeninių interesų tenkinimo būdą A. S. suprato kaip savo vadovaujančios tarnybinės padėties naudojimą ne tarnybos, o savo asmeniniais turtiniais interesais. Dėl tokių A. S. veiksmų neabejotinai nukentėjo tiek valstybės, tiek Viešojo juridinio asmens – (duomenys neskelbtini) gimnazijos autoritetas, sudarytas įspūdis apie švietimo ir vaikų ugdymo veiklą vykdančioje valstybės įstaigoje dirbančių asmenų nevaržomą savivalę, o jo veiksmai aiškiai neatitinka nepriekaištingai ir etiškai besielgiančio valstybės tarnautojui prilyginto asmens veiklos standartų. Be kita ko, tokie A. S. veiksmai ir nederamas netinkamas elgesys tapo žinomas ne tik siaurai mokyklos bendruomenei, bet ir platesnei visuomenei, ne tik (duomenys neskelbtini) gyventojams.

41. Atsižvelgiant į tai, nustatyti A. S. veiksmai – neteisėtas nurodymas perduoti sutaupytus dyzelinius degalus bei neteisėtas nurodymas perduoti darbo užmokesčio dalį, vertintini kaip viena bendra nusikalstama veika, padaryta siekiant turtinės naudos (nesant kyšininkavimo požymių) ir piktnaudžiaujant tarnybine padėtimi, tuo pačiu padarant didelę žalą valstybei ir viešajam juridiniam asmeniui, todėl A. S. nusikalstami veiksmai tinkamai kvalifikuoti pagal BK 228 straipsnio 2 dalį. Jeigu valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo piktnaudžiaudamas pagrobia svetimą turtą arba jį pasisavina ar iššvaisto (BK 178, 183, 184 straipsniai), veikos kvalifikuojamos kaip nusikalstamų veikų sutaptis.

42. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje kaip įrodytos pripažintos tokios BK 183 straipsnio 1 dalyje ir BK 228 straipsnio 2 dalyje nusikalstamų veikų aplinkybės:

A. S., būdamas valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, dirbdamas viešajame juridiniame asmenyje – (duomenys neskelbtini) gimnazijoje direktoriaus pavaduotoju ūkio reikalams, turėdamas direktoriaus administracinius įgaliojimus, privalėdamas planuoti, organizuoti ir vadovauti įstaigos aptarnaujančio personalo darbui, užtikrinti, kad ūkio objektai būtų tinkamai prižiūrimi ir naudojami, privalėdamas organizuoti materialinių vertybių apsaugą, turėdamas teisę savo kompetencijos ribose teikti privalomus nurodymus ūkio personalui ir pedagogams, šiurkščiai pažeisdamas Valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 1, 3, 5 punktų reikalavimus, Viešųjų ir privačių interesų derinimo įstatymo 3 straipsnio 1, 3 punktus, laikotarpiu nuo 2017 m. rugpjūčio 30 d. iki 2020 m. rugpjūčio 31 d., piktnaudžiavo tarnybine padėtimi, t. y., pasinaudodamas savo tarnybine padėtimi priešingai tarnybai interesams, siekdamas turtinės naudos – pasisavinti gimnazijos turtą – dyzelinį kurą bei dalį jam pavaldžių darbuotojų uždirbtų pinigų, ir viršydamas jam suteiktus įgaliojimus, neteisėtai nurodė jam pavaldiems gimnazijos mokyklinių autobusų vairuotojams R. G., A. R., Ž. V., S. S., K. O. ir reikalavo, kad kiekvienas iš jų kiekvieną mėnesį, išskyrus vasaros-atostogų laikotarpius, panaudodamas mokyklai išduotą kuro kortelę, iš mokyklai priklausančių lėšų užpiltų jam po 20-30 litrų dyzelinio kuro į jo duotą plastikinę talpą, taip iš vairuotojo R. G. (dirbusio nuo 2017 m. rugpjūčio 30 d. iki 2018 m. gegužės 3 d.) įgijo 160 litrų dyzelinio kuro, kurio vertė 175,68 Eur; iš vairuotojo A. R. (dirbusio nuo 2017 m. spalio 6 d. iki 2018 m. gruodžio 7 d.) įgijo 120 litrų dyzelinio kuro, kurio vertė 123,72 Eur; iš vairuotojo Ž. V. (dirbusio nuo 2018 m. gegužės 4 d.) įgijo 570 litrų dyzelinio kuro, kurio vertė 629,70 Eur; iš vairuotojo S. S. (dirbusio nuo 2018 m. rugsėjo 3 d.) įgijo 540 litrų dyzelino kuro, kurio vertė 594,75 Eur; iš vairuotojo K. O. (dirbusio nuo 2019 m. vasario 1 d.) įgijo 390 litrų dyzelinio kuro, kurio vertė 420,90 Eur, tokiu būdu pasisavino jam patikėtą ir jo žinioje buvusį svetimą – gimnazijos turtą – 1 780 litrų dyzelinio kuro, kurio bendra vertė 1 944,75 Eur. Be to, jis 2018 m. kovo mėnesį mokyklinių autobusų vairuotojams R. G. ir A. R. neteisėtai nurodė ir reikalavo, kad jie už papildomai 2018 metų kovo ir balandžio mėnesiais jiems skirtą 0,25 vairuotojo etatą atiduotų savo darbo užmokesčio dalį, iš A. R. už 2018 m. kovą pareikalavo ir paėmė 86,63 Eur, už balandį – 90,76 Eur, iš viso 177,39 Eur; iš R. G. už 2018 m. kovą pareikalavo ir paėmė 86,63 Eur, už balandį – 90,76 Eur, iš viso 177,39 Eur, tokiu būdu įgijo iš R. G. ir A. R. teisėtai jų uždirbtus pinigus, iš viso 354,78 Eur. Tokiu būdu A. S., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi ir viršydamas jam suteiktus įgaliojimus, pasisavino jam patikėtą svetimą turtą bei įgijo dalį jam pavaldžių darbuotojų uždarbio. Šiais veiksmais jis padarė gimnazijai 1 944,75 Eur turtinę žalą, taip pat R. G. padarė 177,39 Eur ir A. R. 177,39 Eur dydžio turtinę žalą bei padarė didelę neturtinę žalą Lietuvos valstybei ir juridiniam asmeniui gimnazijai, nes tyčiniais ir neteisėtais savo veiksmais parodė visišką nepagarbą Lietuvos Respublikos įstatymams ir poįstatyminiams aktams, iškraipė pagrindinius valstybės tarnybos principus, diskreditavo valstybės tarnautojui prilyginto asmens vardą bei sumenkino gimnazijos direktoriaus pavaduotojo autoritetą, jam pavaldžių ir kitų asmenų akivaizdoje kurdamas savivalės, teisės aktų nepaisymo sistemą, duodamas akivaizdžiai neteisėtus ir nepagrįstus nurodymus, pažeidė jam pavaldžių darbuotojų konstitucines teises: teisę į tinkamas darbo sąlygas, teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą, teisę į nuosavybę bei pažemino jam pavaldžių darbuotojų orumą.

Dėl bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo

43. Vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Tai reiškia, kad individualizuojant bausmę, būtina įvertinti BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes teismui skiriant bausmę ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes (padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą ir rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, tikslus ir stadiją, kaltininko asmenybę ir kt.). Pastebėtina, jog pagal BK 61 straipsnio 2 dalį teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį.

44. A. S. pripažįstamas kaltu padarius dvi tyčines nusikalstamas veikas. BK 183 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai, bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki trejų metų; BK 228 straipsnio 2 dalyje taip pat numatytos alternatyvios bausmės – bauda arba laisvės atėmimas iki septynerių metų. Taigi, A. S. padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 183 straipsnio 1 dalis) ir vieną sunkų nusikaltimą (BK 228 straipsnio 2 dalis), kurie padaryti veikiant idealiąja sutaptimi. Veikas padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Nenustatyta A. S. atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių.

45. Individualizuodama bausmę, teisėjų kolegija įvertina ir A. S. asmenybę charakterizuojančius duomenis – A. S. yra sulaukęs pensinio amžiaus, dirba (t. 4, b. l. 180), administracinėn atsakomybėn trauktas tik už Kelių eismo taisyklių pažeidimą (t. 4, b. l. 178–179), neteistas (t. 4, b. l. 176). Nenustatyta, kad po šioje byloje išnagrinėtų nusikalstamų veikų A. S. būtų nesilaikęs visuomenėje priimtų elgesio taisyklių. Skirdama bausmes teisėjų kolegija atsižvelgia ir į tai, kad sumažėjo A. S. inkriminuotų veiksmų apimtis.

46. Įvertinusi išdėstytų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių visumą, teisėjų kolegija, atsižvelgdama ir į prokurorės apeliaciniame skunde prašomų skirti baudų dydžius bei ankstesniu Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendžiu, kuris, jį apskundus pačiam A. S., buvo panaikintas, paskirtas baudas, t. y. negalėdama pabloginti asmens teisinės padėties, sprendžia, kad A. S. gali būti paskirta minėtų baudžiamųjų įstatymų sankcijose esanti bausmės rūšis – bauda, jos dydį nustatant artimą arba lygų BK 47 straipsnyje 3 dalies 2 punkte ir 4 punkte numatytai minimaliai šios bausmės ribai. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad A. S. už BK 183 straipsnio 1 dalyje nustatyto nusikaltimo padarymą paskyrus 70 MGL (3 500 Eur) dydžio baudą, o už BK 228 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą – 150 MGL (7 500 Eur) dydžio baudą ir šias bausmes, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, subendrinus bei A. S. paskyrus subendrintą bausmę – 150 MGL (7 500 Eur) dydžio baudą, gali būti pasiekti BK 41 straipsnyje numatyti bausme siekiami tikslai.

47. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 6 straipsnio 2 dalies nuostatomis, nuosprendį paskelbęs teismas išaiškina nuteistajam, kad jis privalo sumokėti baudą į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą per du mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos ar per kitą teismo nustatytą laikotarpį. BPK 352 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosprendį paskelbęs teismas tuoj pat išaiškina nuteistam asmeniui paskirtos bausmės savanoriško ir priverstinio įvykdymo tvarką, sąlygas, jo teises ir pareigas bei nustato terminą, per kurį turi būti savanoriškai sumokėta bauda.

48. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad A. S. dirba, tačiau jis yra sulaukęs pensinio amžiaus, todėl teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 6 straipsnio 2 dalies nuostatomis, įžvelgia pagrindą nustatyti ilgesnį nei dviejų mėnesių baudos sumokėjimo terminą, t. y. sudaro galimybę A. S. paskirtą baudą sumokėti per 1 metų terminą.

49. Prokurorė apeliaciniame skunde prašo A. S. paskirti BK 68² straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę. BK 68² straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla atėmimą teismas skiria tais atvejais, kai asmuo nusikalstamą veiką padaro darbinės ar profesinės veiklos srityje arba kai teismas, atsižvelgdamas į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, padaro išvadą, kad asmeniui negalima palikti teisės dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikra veikla (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-92-495/2021). Šiuo atveju nustatyta, kad A. S. nusikalstamas veikas padarė eidamas valstybės tarnautojui prilyginto asmens – (duomenys neskelbtini) gimnazijos direktoriaus pavaduotojo ūkio reikalams pareigas. Einamas pareigas jis panaudojo savo asmeniniams neteisėtiems tikslams pasiekti. Esant tokioms aplinkybėms teismas formaliai turėtų pagrindą paskirti BK 68² straipsnyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę. Visgi, teisėjų kolegija įvertina, kad A. S. yra pasitraukęs iš pareigų, kurias eidamas padarė nusikalstamas veikas, ir šiuo metu dirba apsaugos darbuotoju. Taigi, net ir netaikant šios baudžiamojo poveikio priemonės, A. S. jau beveik ketverius metus nebedirba valstybės tarnautoju ar jam prilygintu asmeniu ir nėra pagrindo teigti, kad tokias pareigas jis galėtų užimti ateityje. Juolab, kad šiuo metu pretenduoti į valstybės tarnautojo pareigas jis nebegalėtų ir dėl amžiaus cenzo – A. S. jau yra vyresnis nei 65 metų amžiaus (Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl šių priežasčių BK 68² straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės taikymas būtų perteklinis, todėl teisėjų kolegija nemato pagrindo A. S. skirti prokurorės apeliaciniame skunde prašomą baudžiamojo poveikio priemonę.

Dėl turto konfiskavimo

50. Išnagrinėjus baudžiamąją bylą nustatyta, kad A. S. pasisavino gimnazijos turtą – 1 780 litrų dyzelinio kuro, kurio vertė 1 944,75 Eur, taip pat įgijo R. G. ir A. R. teisėtai uždirbtus pinigus, iš viso 354,78 Eur. Byloje nepareikšti civiliniai ieškiniai, todėl būtų pagrindas svarstyti klausimą dėl BK 72 straipsnio taikymo, tačiau prokurorės apeliaciniame skunde neprašoma A. S. taikyti turto konfiskavimą. Atsižvelgiant į tai, kad byla nagrinėjama paduotų apeliacinių skundų ribose, iš esmės draudžiančiose pasunkinti A. S. teisinę padėtį, teisėjų kolegija šio klausimo nesvarsto.

Dėl kardomosios priemonės ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti

51. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus vyresniosios tyrėjos 2021 m. vasario 26 d. nutarimu A. S. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (t. 5, b. l. 16-19), kuri paskelbus šį nuosprendį ir jam įsiteisėjus nuo jo paskelbimo dienos (BPK 336 straipsnio 3 dalis) naikintina.

52. Liudytojo A. R. pateiktas diskas su garso įrašais (t. 1, b. l. 103), kaip turintis reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti daiktas, vadovaujantis BPK 94 straipsnio 1 dalies 3 punktu, paliekamas saugoti prie bylos.

53. Tyrimo metu A. S. ūkiniame pastate atliktos kratos metu buvo rastos ir paimtos plastikinės taros su jose esančiais degalų – dyzelino skysčių likučiais (9 vnt.) ir tuščia plastikinė tara (1 vnt.), kurios buvo saugomos Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Aptarnavimo skyriaus saugojimo patalpose (t. 2, b. l. 22–27). Lietuvos apeliacinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2023 m. kovo 29 d. nuosprendžiu nusprendė minėtą plastikinę tarą nuosprendžiui įsiteisėjus grąžinti teisėtam savininkui A. S. (BPK 94 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad nuosprendžiui įsiteisėjus, A. S. buvo informuotas apie teismo sprendimo dėl plastikinės taros grąžinimo vykdymą, tačiau mobiliojo ryšio telefonu ir el. paštu informavo, kad grąžintinų daiktų atsiimti nepageidauja (t. 6, b. l. 150, 158). Atsižvelgiant į tai, Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos turto valdymo valdybos paimtų daiktų valdymo ir sandėliavimo skyriaus vedėjos teikimą, nutarė sunaikinti minėtą plastikinę tarą. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija, iš naujo nagrinėdama baudžiamąją bylą, nesprendžia klausimo dėl tyrimo metu iš A. S. paimtų daiktų klausimo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Kauno apygardos teismo 2022 m. liepos 20 d. nuosprendį, kuriuo A. S. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 1 dalį ir 228 straipsnio 2 dalį, panaikinti ir priimti naują nuosprendį.

A. S. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 183 straipsnio 1 dalyje (2023 m. balandžio 27 d. įstatymo Nr. XIV-1925 redakcija), ir paskirti jam 70 MGL, t. y. 3 500 (trijų tūkstančių penkių šimtų) eurų baudą.

A. S. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 228 straipsnio 2 dalyje, ir paskirti jam 150 MGL, t. y. 7 500 (septynių tūkstančių penkių šimtų) eurų baudą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti bausmių apėmimo būdu ir A. S. paskirti galutinę subendrintą bausmę – 150 MGL, t. y. 7 500 (septynių tūkstančių penkių šimtų) eurų baudą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 6 straipsnio 2 dalimi, įpareigoti A. S. baudą sumokėti per 1 metų laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

A. S. išaiškinti, kad nustatytu laiku nesumokėta bauda bus išieškota priverstinai.

A. S. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti – liudytojo A. R. pateiktą kompaktinį diską su garso įrašais, saugomais baudžiamojoje byloje, palikti saugoti prie baudžiamosios bylos.