- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-09-14
- Bylos Nr.
- eAS-665-968/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03072-2022-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Rytis Krasauskas (pirm.), Iveta Pelienė
- Pareiškėjas
- T. K.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinė mokesčių inspekcija prie LR FM
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ivetos Pelienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo T. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. K. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas T. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Inspekcija, atsakovas) 2022 m. liepos 19 d. sprendimą Nr. (23.24-08)327-58783 (toliau – ir Sprendimas). Pareiškėjas taip pat prašė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti Inspekcijai atlikti veiksmus, t. y. vykdyti mokestinės prievolės išieškojimą iš pareiškėjo, kol nebus išnagrinėta ši administracinė byla. Be to, pareiškėjas, tenkinus jo skundą, prašė iš atsakovo priteisti pareiškėjo patirtas proceso išlaidas.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi priėmė pareiškėjo skundą, tačiau netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo.
Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo paduotas skundas iš esmės atitiko Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatytus reikalavimus, todėl priimtinas nagrinėti.
Teismas nustatė, jog pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę buvo grindžiamas Inspekcijos 2022 m. liepos 20 d. pareiškėjui pateiktu raginimu sumokėti (duomenys neskelbtini) Eur įsiskolinimo sumą. Pareiškėjas teigė, jog, ginčijant Sprendimą dėl pareiškėjo mokestinės nepriemokos neišdėstymo, siekiant užtikrinti, kad Inspekcija nesiimtų veiksmų mokestinei prievolei išieškoti, buvo tikslinga taikyti Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 110 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo iš pareiškėjo nepradėjimo / stabdymo, kol nebus išnagrinėtas pareiškėjo skundas.
Teismas, remdamasis ABTĮ 70 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, nurodė, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nebuvo pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, be to, pareiškėjas neįrodė, kad neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Tam tikra neigiama įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai ateityje paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo. Teismas taip pat pažymėjo, jog reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo principo, proceso šalių interesų pusiausvyros, viešojo intereso.
Teismas nurodė, kad šioje administracinėje byloje nebuvo ginčijamas įsiskolinimo valstybės biudžetui susidarymo pagrindas ar suma, atliekami priverstinio išieškojimo veiksmai, o skundžiamas Sprendimas dėl mokestinės nepriemokos neišdėstymo, todėl, teismo vertinimu, nebūtų proporcinga stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo veiksmus nagrinėjant šios bylos dalyką sudarančio administracinio sprendimo teisėtumą ir (ar) pagrįstumą.
Teismas sprendė, jog pareiškėjas nepateikė argumentų ir įrodymų, kurie patvirtintų, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistavo pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, ar kad tokia priemonė būtų adekvati ir proporcinga, atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą, todėl teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
III.
Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 2 d. nutarties dalį, kuria buvo netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, ir išspręsti klausimą iš esmės – taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – draudimą atsakovui Inspekcijai atlikti veiksmus, t. y. vykdyti mokestinės prievolės išieškojimą iš pareiškėjo, kol nebus išnagrinėta ši administracinė byla.
Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, yra nepagrįsta ir naikintina. Pareiškėjas teigia, jog šioje administracinėje byloje nėra ginčo dėl pareiškėjo mokestinės prievolės dydžio, tačiau, pareiškėjo teigimu, atsakovas neteisingai ir nepagrįstai nurodė, jog pareiškėjo turimas piniginių lėšų likutis yra 1,8 karto didesnis nei prašoma išdėstyti mokestinė nepriemoka.
Pareiškėjas pažymi, jog skubiai, priverstinai ir nuostolingai realizavus turimas virtualias valiutas, kurios generuoja pajamas šeimai, pareiškėjo ir jo šeimos finansinė padėtis taptų kritiška, pareiškėjas nebegalėtų vykdyti savo veiklos (nebeturėtų kuo prekiauti), todėl tai pažeistų šalių interesų pusiausvyros ir proporcingumo, protingumo, ekonomiškumo, socialinio teisingumo principus, o viešasis interesas būtų iškeltas aukščiau už piliečio teisę į teisingą teismą, teisingą sprendimą. Pareiškėjas nurodo, kad jis nevengia mokestinės prievolės Lietuvos Respublikos biudžetui vykdymo, neginčija jos dydžio, tik prašė išdėstyti priskaičiuotos sumos išmokėjimo terminą. Netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, jo vykdymas būtų beprasmis, nes pradėjus išieškojimo procesą mokestinės nepriemokos išdėstymo klausimas jau būtų neaktualus, o teismo sprendimas – neįvykdomas.
Pareiškėjas teigia, kad jis skunde pilnai pagrindė savo skundo reikalavimą ir nurodė pagrįstus argumentus dėl ko prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, be to, neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Pareiškėjas taip pat pažymi, jog kilęs ginčas yra laikinas, kurį išsprendus viešasis interesas bet kuriuo atveju nebus pažeistas, o laikinai, kol ginčas bus išspręstas, netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių – pareiškėjo interesai dėl aukščiau nurodytų priežasčių gali būti pažeisti negrįžtamai.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 2 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.
Pirmosios instancijos teismas atsisakė taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, iš esmės nurodęs, kad pareiškėjas neįrodė, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistavo pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, be to, byloje nebuvo ginčijamas įsiskolinimo valstybės biudžetui susidarymo pagrindas ar suma, atliekami priverstinio išieškojimo veiksmai.
Pareiškėjas atskirajame skunde iš esmės teigia, jog teismas netinkamai vadovavosi teismų praktika, neatsižvelgė į konkrečią faktinę situaciją, o pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonė turi būti skiriama, siekiant išvengti negrįžtamo pareiškėjo interesų pažeidimo.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus ir tikrindama skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria atsisakyti taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).
Teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų, kad skundžiamo administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS‑899‑575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, remiantis kuriuo, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti. Tačiau reikalavimo užtikrinimo priemonėmis, kaip įstatymu suteikta teise, turi būti naudojamasi protingai ir sąžiningai, negalima ja piktnaudžiauti, naudotis ja ne pagal paskirtį (žr., pvz., LVAT 2013 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-101/2013).
Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., LVAT 2017 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-184-520/2017). Pažymėtina, kad administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas (-ai), o ne tam, kad būtų sprendžiami ir užtikrinami apskritai tarp proceso šalių susiklostę teisiniai santykiai. Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje. Be to, prielaida, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017). Galima tam tikra neigiama įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, rodančia, jog teismo sprendimo įvykdymas iš tikrųjų gali būti apsunkintas ar tapti neįmanomas (žr., pvz., LVAT 2009 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-103/2009). Atitinkamai aplinkybė, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų turtinio pobūdžio pasekmių, savaime nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.
Šiuo atveju pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę iš esmės grindžia tuo, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas bus priverstas skubiai, priverstinai ir nuostolingai realizuoti turimas virtualias valiutas, jo šeimos finansinė padėtis taps kritiška, pareiškėjas negalės vykdyti savo veiklos. Vadinasi, pareiškėjas prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę grindžia iš esmės finansinių sunkumų grėsme ir dėl to galinčiomis kilti neigiamomis pasekmėmis. Šiame kontekste pabrėžtina, kad reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (žr., pvz., LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011). Kaip nustatyta, būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas siekiant išvengti neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos.
Įvertinus byloje pateiktus duomenis ir pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, nustatyta, kad pareiškėjas nepagrindė bei neįrodė prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių išdėstytų teiginių, kad, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjui gali kilti neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjo dėstomi teiginiai, kad pareiškėjas nebegalėtų tęsti savo veiklos, šeimos finansinė padėtis taptų kritiška yra hipotetinio pobūdžio, kurie šiuo atveju, nustačius, kad nėra šiuos teiginius patvirtinančių konkrečių faktinių aplinkybių ir jas įrodančių įrodymų, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Jos nepagrindžia ir atskirajame skunde nurodyta aplinkybė dėl Inspekcijos vykdomo išieškojimo. Tai įvertinusi, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad, pareiškėjui nepateikus duomenų, sudarančių pakankamą pagrindą spręsti, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę.
Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pateikė skundą, ginčydamas Sprendimą, kuriuo Inspekcija atsisakė išdėstyti mokestinės nepriemokos sumokėjimą. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, padarė teisingą išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčijamas sprendimas išieškoti į biudžetą iš pareiškėjo mokestinę nepriemoką. Taip pat pažymėtina, kad pareiškėjo mokestinės prievolės išieškojimo pagrindas šiuo atveju taip pat nėra ginčijamas (žr., pvz., LVAT 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-628-556/2019).
Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, todėl pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo T. K. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. rugpjūčio 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.