- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-05-17
- Bylos Nr.
- e2A-422-440/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-47-3-00764-2016-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vilija Valantienė
- Pareiškėjas
- Šiaulių apygardos prokuratūros
- Suinteresuotas asmuo
- E. J., V. J., E. D., J. G.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2YT-16-339/2017 pagal pareiškėjo Šiaulių apygardos prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, suinteresuotiems asmenims E. J., V. J., E. D., J. G., išvadą teikiančiai institucijai Telšių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir rūpybos skyriui dėl fizinio asmens pripažinimo ribotai veiksniu tam tikroje srityje.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
Pareiškėjas patikslintu prašymu prašė E. J. pripažinti ribotai veiksniu asmeninių neturtinių santykių srityje – sveikatos priežiūros srityje. Atsižvelgiant į medicininius duomenis E. J. nuo 2000 metų yra UAB “Žemaitijos psichikos sveikatos centras” įskaitoje -diagnozė: paranoidinė šizofrenija. Jis ne vieną kartą gydytas psichiatrinėse ligoninėse, gydytas prievartiniu būdu. Po gydymo ambulatorinį vaistų vartojimą greitai nutraukia ir jo psichinė būklė pradeda blogėti. Jis tampa pavojingas sau ir aplinkiniams. E. J. nuo 2003-11-24 iki 2004-01-05 gydytas VšĮ Regioninės Telšių ligoninės Psichiatrijos skyriuje, diagnozė: paranoidinė šizofrenija, epizodinė eiga su progresuojančiu defektu; nuo 1999-12-01 iki 2000-01-07, nuo 2005-08-19 iki 2005-09-22 ir nuo 2011-06-03 iki 2011-06-28 gydytas VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės filiale Psichiatrijos ligoninėje, diagnozė: paranoidinė šizofrenija. Nuo 2005-08-19 iki 2005-09-22 buvo gydomas priverstinai, 2005-08-22 Šiaulių miesto apylinkės teismui priėmus nutartį, kuria leista priverstinai E. J. hospitalizuoti ir gydyti iki 2005-09-22. Iš atliktos teismo psichiatrinės ekspertizės akto matyti, kad jis šiuo metu serga lėtiniu psichikos sutrikimu, tačiau taikant adekvatų gydymą jis gali suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti įgyjant civilines teises ir pareigas turtinių santykių srityse, kurios nurodytos ekspertizės akte. Taip pat teismo psichiatrinės ekspertizės akte nurodyta, kad jis iš dalies negali suprasti savo veiksmų reikšmę ir juos valdyti neturtinių santykių srityje – sveikatos priežiūros srityje. Nurodė, kad negalima prognozuoti, kaip liga progresuos, reikalingas asmuo, kuris galėtų juo pasirūpinti, vėliau spręstina dėl rūpybos.
Suinteresuotas asmuo E. J. su pareiškimu nesutiko. Nurodė, kad pats gali savimi pasirūpinti visose turtinių ir neturtinių santykių srityse. Maždaug nuo 1999 metų jam yra diagnozuota paranoidinė šizofrenija. Neneigia psichinės ligos, vartodavo vaistus, dirbo atsakingą darbą, nebuvo jokių problemų. Anksčiau vaistus vartodavo po kelis mėnesius, nutraukus vaistų vartojimą į gydytojus nesikreipdavo. Psichiatrijos ligoninėse gydydavosi, nes, kilus konfliktams, dėl jo priverstinio gydymo kreipdavosi žmona V. J.. Beveik metus laiko reguliariai, kartą per mėnesį lankosi pas gydytoją S. N. UAB „Žemaitijos psichikos sveikatos centras“ ir jam yra suleidžiami paskirti vaistai. Kasdien vartoti jokių vaistų jam nėra paskirta. Šiuo metu nedirba, yra registruotas darbo biržoje, ieško darbo. Vienerius metus gyvena vienas, žmona gyvena atskirai, viskuo pasirūpina pats. Turi problemų su akimis, lankosi pas akių ligų gydytojus Telšiuose ir Plungėje. Kas mėnesį jam yra išrašomi lašai akims, vaistus perka ir lašus į akis lašina pats. Atstovo vertinimu pareiškėja siekia apriboti žmogaus teises, kas šiuo atveju yra neproporcinga priemonė.
Suinteresuotas asmuo V. J. su pareiškimu nesutiko. Nurodė, kad yra E. J. sutuoktinė, kartu gyveno 26 metus, tačiau daugiau kaip vienerius metus jie gyvena atskirai. Buvo momentų, kuomet E. J. visiškai nepriėmė kitų žmonių pagalbos, buvo visiškai nekritiškas psichinei ligai. Nuo 1999 m. kas penkerius metus ji kreipdavosi dėl vyro gydymo ir priverstinio hospitalizavimo, nes būdavo ligos paūmėjimai. Savo noru jis į gydytojus dėl psichinės ligos gydymo niekada nesikreipė, raginimus kreiptis į gydytoją ignoruodavo. Kai praeidavo ligos paūmėjimas, trunkantis apie 3 mėnesius, vaistus vartodavo apie pusę metų, gyvenimas vėl normalizuodavosi ir be jokio gydymo maždaug penkerius metus E. J. psichikos sveikatos būklė būdavo normali iki kito paūmėjimo. Šiuo metu yra ilgiausias laikotarpis kiek E. J. vartoja vaistus, beveik metai. Bendrauja su dukromis, pats savimi pasirūpina. Mano, kad netikslinga pripažinti jį ribotai veiksniu. Niekas negali įkalbėti jo vartoti vaistus, nes jis nepaiso jokių autoritetų. Iki paskutinio gydymo E. J. nebuvo kritiškas savo ligai.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Telšių rajono apylinkės teismas 2017 m. vasario 15 d. sprendimu pareiškėjo pareiškimą atmetė.
Teismas įvertinęs bylos duomenis sprendė, kad E. J. atžvilgiu būtų tikslingiau spręsti ne dėl jo pripažinimo ribotai veiksniu visoje sveikatos priežiūros srityje, o būtent psichikos sveikatos priežiūros srityje. Teismas pažymėjo, kad psichikos sutrikimas – paranoidinė šizofrenija E. J. diagnozuotas nuo 1999 m. Per laikotarpį nuo 1999 m. iki pareiškėjo kreipimosi į teismą, jis tris kartus gydytas psichiatrijos ligoninėse, iš jų vieną kartą, t. y. nuo 2005-08-19 iki 2005-09-22 buvo gydomas priverstinai, 2005-08-22 Šiaulių miesto apylinkės teismui priėmus nutartį. Suinteresuotas asmuo V. J. patvirtino, jog E. J. psichika sutrikdavo epizodiškai, būdavo 4-5 metų laikotarpiai, kuomet net nevartojant jokių vaistų jo psichikos būklė būdavo normali. Ligos paūmėjimai trukdavo apie 3 mėnesius, tuomet jis nereaguodavo į raginimus kreiptis į gydytojus, vartoti vaistus, todėl ji kreipdavosi dėl priverstinio gydymo. Teismo vertinimu iš teismo psichiatrės ekspertės L. Š. bei paties E. J. paaiškinimų matyti, jog šiuo metu jam diagnozuotas psichikos sutrikimas yra remisijoje, jis gydosi, kas mėnesį medicinos priežiūros įstaigoje jam yra suleidžiami prailginto veikimo vaistai. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog E. J. pastaruosius metus gyvena vienas, pats pasirūpina savimi, yra registruotas darbo biržoje, ieškosi darbo. Teismas padarė išvadas, kad net ir diagnozavus psichikos sutrikimą, E. J. kasdienis gyvenimas, nesant ligos paūmėjimų, buvo normalus, tai patvirtina byloje surinkta medžiaga, pvz. 2013 m. jam išduotas kvalifikacijos atestatas, patvirtinantis jo kompetenciją eiti ypatingo statinio specialiųjų darbų vadovo pareigas, 2014 m. išduotas pažymėjimas, patvirtinantis, jog E. J. geba sudaryti darbuotojams saugias ir sveikatai nekenksmingas darbo sąlygas. Suinteresuoti asmenys E. J., V. J. patvirtino, jog jis visą laiką nuo psichikos sutrikimo diagnozavimo dirbo, nedirba tik pastaruosius metus, tačiau ieško darbo, buvo išvykęs uždarbiauti į Švediją.
Teismo vertinimu dalyvaujantys byloje asmenys neginčijo tos aplinkybės, jog šiuo metu E. J. psichikos sveikatos būklė yra stabili. Psichikos sutrikimas yra konstatuojamas ir šiuo metu, jis nėra visiškai pasveikęs, tačiau būtent dėl stabilios psichikos sutrikimo remisijos, šis sutrikimas netrukdo E. J. suprasti savo veiksmų reikšmės daugelyje gyvenimo sričių. Teismas sprendė, kad E. J. pripažinimas ribotai veiksniu psichikos sveikatos priežiūros srityje yra netikslingas, nes asmuo pats lankosi pas gydytojus, supranta, jog turi vartoti vaistus ir juos periodiškai naudoja. Teismas nenustatė, jog neapribojus E. J. veiksnumo jo interesams kils grėsmė. Pažymėjo, kad riboto veiksnumo atveju asmeniui yra nustatoma rūpyba, paskiriamas rūpintojas, kuris duoda tik sutikimą ribotai veiksniam tam tikroje srityje asmeniui sudarant sandorius, priimant sprendimus ir ribotai veiksniam tam tikroje srityje asmeniui tik padeda įgyvendinti kitas jo teises ar įvykdyti pareigas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso, toliau - CK 3.240 straipsnio 3 dalis), bet nenusprendžia vienasmeniškai vietoj ribotai veiksniu pripažinto asmens. Rūpintojas negalėtų priimti sprendimų dėl E. J. psichikos sutrikimo gydymo vietoj jo paties, jeigu pastarasis iš viso atsisakytų gydytis kai to reikėtų ir nepriiminėtų jokių sprendimų. Teismas padarė išvadas, kad pareiškimas atmestinas, kad E. J. nėra reikalingas asmuo, kuris turėtų teisę jam patarinėti.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu pareiškėjas Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorė, ginanti viešąjį interesą prašo panaikinti Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti Šiaulių apygardos prokuratūros prokurorės, siekiančios apginti viešąjį interesą, pareiškimą iš dalies ir pripažinti E. J. ribotai veiksniu asmeninių neturtinių santykių srityje – sveikatos priežiūros srityje. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus. Klaipėdos teismo psichiatrijos skyriaus 2016-11-08 iki 2016-11-30 atliktos teismo psichiatrijos ekspertizės akte Nr. 85TPK-264/2016 konstatuota, kad šiuo metu E. J. šiuo metu serga lėtiniu psichikos sutrikimu. Jis taikant adekvatų gydymą gali suprasti savo veiksmų esmę bei juos valdyti įgyjant civilines teises ir pareigas šiose turtinių santykių srityse: asmeninių pajamų ir išlaidų tvarkyme, susijusiame su smulkiais buitiniais sandoriais; asmeninių pajamų ir išlaidų tvarkyme, susijusiame su lizingo, daiktų pirkimo išsimokėtinai sutarčių sudarymu, paskolų, vartojimo kreditų sutarčių sudarymu ir pan.; kilnojamojo turto naudojime, valdyme, disponavime juo; nekilnojamojo turto naudojime, valdyme, disponavime juo; paveldėjimo teisiniuose santykiuose. Tačiau esant nepakankamam E. J. gebėjimui savarankiškai ir savanoriškai įgyvendinti savo veiksmus, susijusius su psichikos sutrikimo gydymusi, daroma išvada, kad E. J. iš dalies negali suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti neturtinių santykių srityje – sveikatos priežiūros srityje. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad E. J. pripažinimas ribotai veiksniu neturtinių santykių srityje – sveikatos priežiūros srityje yra netikslingas. Teismas nepagrįstai atmetė įrodymus patvirtinančius, kad neapribojus E. J. veiksnumo kils reali grėsmė jo interesams. Byloje esantys duomenys rodo, kad E. J. neadekvačiai vertina savo psichikos sveikatos būklę bei vengia gydymo, kas kelia grėsmę jo interesams, todėl byloje esantys duomenys turėjo būti teismo išanalizuoti ir įvertinti.
Teismas pažeidė teisės į tinkamą procesą principą nes priimto teismo procesinio dokumento tinkamai nemotyvavo, neaptarė kiekvieno įrodymo įrodomosios galios ir ryšio su kitais įrodymais, padarė nepagrįstą išvadą, kad neapribojus E. J. veiksnumo psichinės sveikatos priežiūros srityje nekils reali grėsmė jo interesams, neargumentavo dėl kokios priežasties visiškai nevertino rašytinių įrodymų susijusių su E. J. psichine sveikata ir jo požiūriu į savo būklę. Procesinių teisės normų pažeidimas dėl netinkamo įrodymų vertinimo sąlygojo neteisėto sprendimo priėmimą.
Suinteresuotas asmuo E. J. su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei objektyviai juos įvertino. Nors ekspertizės akte nurodoma, kad jis iš dalies negali suprasti savo veiksmų ir jų valdyti psichikos sveikatos priežiūros srityje, yra formaliai kritiškas savo sveikatos būklei, t.y. ligos nepripažįsta, tačiau lankosi gydymo įstaigoje ir reguliariai leidžiasi vaistus, ką patvirtina gydymo įstaigos 2017-01-19 pažyma. Teismas pagrįstai pripažino, kad jo pripažinimas ribotai veiksniu psichikos sveikatos priežiūros srityje yra netikslingas, nes jis pats lankosi pas gydytojus, supranta jog turi vartoti vaistus, ir juos periodiškai vartoja, su gydytoju aptaria gydymo metodus ir skiriamus vaistus. Pripažinti ribotą veiksnumą netikslinga ir dėl to, kad paskirtas rūpintojas jokių sprendimų dėl jo psichinės sveikatos būklės priimti negalėtų. Ankstesni atvejai buvo kitokie dėl to, kad grįžęs iš gydymo įstaigos nutraukdavo vaistų vartojimą o ligai paūmėjus pats į gydymo įstaigą nesikreipdavo, padėdavo artimieji. Tačiau šiuo metu pats gali suprasti savo būklę ir priimti sprendimus susijusius su gydymu.
Teismo psichiatrijos išvada yra tik vienas iš įrodymų, kuris buvo vertinamas kartu su kitais byloje esančiais įrodymais. Kadangi šiuo atveju psichinė liga yra remisijoje, liga yra kontroliuojama vaistais ir paties paciento laisva valia. Teismas tinkamai vertino įrodymus, todėl apeliacinio skundo motyvai yra nepagrįsti, teismo sprendimas teisėtas ir pagrįstas.
Telšių rajono savivaldybės administracijos Socialinės paramos ir rūpybos skyrius nurodė, kad sutinka su apeliacinio skundo motyvais, jiems neprieštarauja.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Žemesnės instancijos teismas
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, toliau - CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).
Nagrinėjamu atveju kilo ginčas dėl asmens pripažinimo ribotai veiksniu asmeninių neturtinių santykių srityje – sveikatos priežiūros srityje. Apeliantas skunde iš esmės nurodo, kad teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus ir tai turėjo įtakos neteisėto sprendimo priėmimui.
Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai atmetė įrodymus patvirtinančius, kad neapribojus E. J. veiksnumo kils reali grėsmė jo interesams. Apelianto teigimu įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė nepagrįstą išvadą, kad E. J. pripažinimas ribotai veiksniu psichikos sveikatos priežiūros srityje yra netikslingas, nes jis pats lankosi pas gydytojus, supranta, kad turi vartoti vaistus ir juos periodiškai vartoja. Teismas, darydamas tokią išvadą, netinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, vertino tik tą įrodymų dalį, kuri pagrindžia teismo padarytą išvadą, visiškai nevertindamas arba atmesdamas įrodymus, patvirtinančius, kad neapribojus E. J. veiksnumo psichikos sveikatos priežiūros srityje, kils reali grėsmė jo interesams.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinio teismo pažymėtina, kad pareiškėjas pareiškęs konkrečius prašymus turi pareigą juos pagrįsti ir įrodyti. Šios teisės ir pareigos įgyvendinamos nurodant teisiškai reikšmingas aplinkybes, pateikiant teismui įrodymus bei dalyvaujant juos tiriant ir vertinant. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių - teismas gali pareiškimą ir kitus procesinius dokumentus grąžinti juos padavusiems asmenims trūkumų šalinimo tvarka (CPK 115, 138 straipsniai), atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus, jeigu tai užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 142 straipsnio 3 dalis, 181 straipsnio 2 dalis,), arba, išnagrinėjus bylą, netgi atmesti prašymą. Teismas konkrečiu atveju įvertinęs byloje pateiktus įrodymus pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjo prašymas nepagrįstas.
Iš esmės apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas nepagrįstai netenkino prašymo nors byloje yra pakankamai įrodymų pagrindžiančių prašymo pagrįstumą. Apelianto vertinimu, kad neapribojus E. J. veiksnumo psichikos sveikatos priežiūros srityje, kils reali grėsmė jo interesams patvirtina byloje esančių duomenų visuma: E. J. 1999 m. diagnozuotas psichikos sutrikimas - paranoidinė šizofrenija, nuo 1999 m. iki pareiškėjo kreipimosi į teismą jis tris kartus gydytas psichiatrijos ligoninėse, iš kurių vieną kartą, t. y. nuo 2005 m. rugpjūčio 19 d. iki 2005 m. rugsėjo 22 d. buvo gydomas priverstinai, 2005 m. rugpjūčio 22 d. Šiaulių miesto apylinkės teismui priėmus nutartį. Teismo posėdžio metu teismo psichiatrė ekspertė L. S. patvirtino teismo psichiatrijos ekspertizės akto išvadas bei paaiškino, kad E. J. yra formaliai kritiškas savo sveikatos būklei, t. y. jis šiuo metu gydytis sutinka, bet ligos nepripažįsta, jį kas mėnesį stebi gydytojas, suleidžia prailginto veikimo vaistus, jam reikalingas asmuo, kuris užtikrintų jo gydymo priežiūrą. Atkreipia dėmesį į tai, kad E. J. gydymą pradėjo tik tuomet, kai buvo pradėta rengti medžiaga teismui dėl jo veiksnumo įvertinimo, o prieš tai jis neigdavo savo ligą ir gydymo atsisakydavo. V. J. teismo posėdžio metu patvirtino, kad E. J. psichika sutrikdavo epizodiškai, būdavo 4-5 metų laikotarpiai, kuomet jam net nevartojant jokių vaistų jo psichikos būklė būdavo normali, ligos paūmėjimai trukdavo apie 3 mėnesius, tuomet jis nereaguodavo į raginimus kreiptis į gydytojus, vartoti vaistus, todėl ji kreipdavosi dėl jo priverstinio gydymo. Šiuos paaiškinimus patvirtina 2016 m. vasario 10 d. UAB „Žemaitijos psichikos sveikatos centras“ gydytojo psichiatro S. N. rašte Nr. 1.2.-A2/76 pateikti duomenys, kad E. J. nuo 2000 m. yra šio centro įskaitoje, duomenys apie jo gydymą Šiaulių psichiatrijos ligoninėje. Rašte pažymėta, kad du kartus Šiaulių psichiatrijos ligoninėje E. J. buvo gydomas priverstinai, teismo sprendimu, baigęs gydymą ligoninėje, UAB „Žemaitijos psichikos sveikatos centre“ lankydavosi nereguliariai, atvykdavo tik kviečiamas, keletą kartų jo artimieji rašė skundus dėl neadekvataus jo elgesio, jis į raštiškus kvietimus atvykti nereaguodavo, buvo atvesdintas policijos pareigūnų. Rašte taip pat nurodyta, kad 2016 m. vasario 1 d. E. J. į UAB „Žemaitijos psichikos sveikatos centrą“ pristatytas pareigūnų, gavus dukters skundą, kad jis dėl savo psichinės būklės yra pavojingas sau ir aplinkiniams, pats E. J. savo būklei nekritiškas, gydytis nesutinka. E. J. artimieji bijo jo keršto todėl atsisako kreiptis dėl jo veiksnumo įvertinimo. E. J. ir po gydymo būna savo ligai nekritiškas, ambulatorinį vaistų vartojimą greitai nutraukia ir jo psichinė būklė pradeda blogėti, jis tampa pavojingas sau ir aplinkiniams. Apelianto teigimu pirmosios instancijos teismas šių E. J. gydančio gydytojo, kuriam geriausiai žinoma jo būklė ir situacija, pateiktų duomenų nevertino ir dėl jų sprendime nepasisakė.
Teismas apelianto vertinimu taip pat neanalizavo bei nevertino ir E. J. ligos istorijoje esančių duomenų apie jo artimųjų prašymus jį priverstinai gydyti. E. J. ligos istorijoje yra 2003 m. lapkričio 17 d., 2005 m. birželio 20 d., 2005 m. rugpjūčio 19 d., 2011 m. gegužės 23 d. jo sutuoktinės V. J., 2016 m. vasario 1 d. jo dukters D. N. prašymai dėl priverstinio jo gydymo. Teismas, priimdamas sprendimą, taip pat neatsižvelgė į E. J. ligos istorijoje esančius 2011 m. birželio 3 d., 2015 m. rugsėjo 7 d., 2016 m. vasario 1 d. UAB „Žemaitijos psichikos sveikatos centras“ gydytojo psichiatro S. N. raštus Telšių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, kuriais prašoma atvesdinti pas gydytoją psichiatrą E. J.. Apelianto nuomone, tiek E. J. artimųjų prašymai dėl jo priverstinio gydymo, tiek gydančio gydytojo prašymai atvesdinti E. J. pas psichiatrą rodo, kad E. J. neadekvačiai vertina savo psichikos sveikatos būklę bei vengia gydymo, kas kelia realią grėsmę jo interesams, todėl šie duomenys turėjo būti teismo išanalizuoti ir įvertinti.
Apeliacinio teismo vertinimu apelianto nurodyti bylos duomenys ir argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų. Be to nėra pagrindo sutikti, kad teismas neįvertino visumos byloje esančių įrodymų bei netinkamai juos vertino. LITEKO duomenimis teismo posėdžio metu E. J. išsamiai paaiškino dėl jam pareikšto prašymo, neneigė, kad nutraukdavo vaistų vartojimą, tuo pačiu nurodė, kad dirbdavo neturėdavo laiko ir kita, ir nėra pagrindo nesutikti su jo argumentais, kad nepakankamai dėmesio skyrė gydymui. Nurodė, kad nesutardavo su žmona, kildavo konfliktų, jo pasirodymai ligoninėse dažnai būdavo susiję su konfliktais. Taip pat E. J. nurodė, kad apie metus laiko gyvena vienas, pats viskuo rūpinasi, pakeitė požiūrį į gydymąsi, supranta jo svarbą ir apeliacinio teismo vertinimu nėra pagrindo juo netikėti. Nors apeliantas teismo posėdžio metu nurodė, kad nepaisant pasikeitusios situacijos niekas negali prognozuoti kaip progresuos liga, tačiau šie argumentai nėra pakankamas pagrindas manyti, kad ateityje situacija gali pablogėti ir pan. Apeliacinio teismo vertinimu yra pagrindo manyti, kad E. J. ir ateityje vadovausis gydytojų rekomendacijomis, gydysis esant poreikiui, nes šiuo metu atsižvelgiant į faktines aplinkybes padaryti priešingų išvadų nėra pagrindo. Teismo posėdžio metu jo sutuoktinė nurodė, kad E. J. sveikata pablogėdavo maždaug kas penki metai, tai patvirtina byloje esantys medicininiai duomenys apie apsilankymus gydymo įstaigose, skirtą gydymą. V. J. teigimu šiuo metu jis gydosi, krizė praėjo, jo elgesyje matosi didelis progresas, nors jam nėra autoritetų, kad galėtų nurodyti kaip jam elgtis, tačiau jis bendrauja su dukromis, yra žmonės kurie gali padėti. Nurodė, kad nesutinka su prašymu pripažinti jį ribotai veiksniu asmeninių neturtinių santykių srityje – sveikatos priežiūros srityje. Teismo posėdžio metu ekspertė papildomai nurodė, kad E. J. iš dalies supranta gydymo svarbą nes vaistus šiuo metu apie metus laiko vartoja, gydymas yra užtikrintas. Bet gali ir neįvertinti savo sveikatos būklės nes nėra pakankamai kritiškas, reikalinga, kad kažkas užtikrintų pastovią priežiūrą, įvertintų riziką dėl paūmėjimų. Nurodė, kad gali būti bet gali ir nebūti pablogėjimo, priklauso nuo įvairių veiksnių. Šiuo metu stebima stabili remisija, adekvati būsena. Apelianto teigimu posėdžio metu prašymas pripažinti jį ribotai veiksniu asmeninių neturtinių santykių srityje – sveikatos priežiūros srityje pagrįstas nes kas gali garantuoti, kad jis vartos vaistus ir kas bus jei nebevartos. Tačiau apeliacinio teismo vertinimu, kaip minėta, nėra pagrindo manyti, nėra byloje ir duomenų, kad E. J. pakeis savo požiūrį. Be to pažymėtina, kad apeliantas atkreipė dėmesį į tai, kad E. J. gydymą pradėjo tik tuomet, kai buvo pradėta rengti medžiaga teismui dėl jo veiksnumo įvertinimo, o prieš tai jis neigdavo savo ligą ir gydymo atsisakydavo. Tačiau ši aplinkybė kaip tik ne paneigia, bet patvirtina pasikeitusias aplinkybes, E. J. veiksmus, patvirtina, kad jis pastoviai lankosi pas gydytoją, kad yra užtikrintas gydymas.
Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad civiliniame procese įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja ( CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas savo išvadas privalo pagrįsti procesiniame įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių tvarka. Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos CPK 185 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalies nuostatas, rašytiniai įrodymai yra viena CPK leidžiamų įrodinėjimo priemonių. Tačiau jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis ( CPK 185 straipsnio 2 dalis).
Sprendžiant dėl sričių, kuriose asmuo pripažintinas neveiksniu ar ribotai veiksniu turi būti taikomas dviejų kriterijų visetas. Pirma, turi būti nustatytas asmens psichinės sveikatos sutrikimas, tačiau pagal naująjį neveiksnumo reglamentavimo modelį medicininis kriterijus nėra pakankamas. Antra, būtina nustatyti, kad asmens veiksnumo neapribojus jo interesams kils grėsmė. Teismo sprendimo motyvuose turi būti nurodytas veiksnumo ribojimo pagrindų visetas. Atsižvelgiant į Neįgaliųjų teisių konvencijos 12 straipsnio nuostatas, Europos Žmogaus Teisių Teismo aktualią jurisprudenciją (pridedama), nacionalinį teisinį reglamentavimą (Konstitucijos 34 straipsnio 3 dalis, CK 3.15 straipsnis), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, į tai ypač svarbu atsižvelgti, vertinant asmens pripažinimą neveiksniu arba ribotai veiksniu asmeninių neturtinių teisių srityse. Šiose srityse asmuo neveiksniu arba ribotai veiksniu apeliacinio teismo vertinimu gali būti pripažįstamas tik išimtiniais atvejais taikant kuo mažesnio asmens veiksnumo ribojimo principo įgyvendinimą. Kuo mažesnio veiksnumo ribojimo principas lemia teismo pareigą įvertinti asmens veiksnumo ribojimo būtinybę konkrečiose gyvenimo srityse, o ne abstrakčiai. Be to, asmens veiksnumo ribojimas yra ratio ultima priemonė – skirtina tik tada, kai mažiau jo teises varžančiomis priemonėmis negalima apsaugoti jo interesų. Be medicininės diagnozės būtina analizuoti psichinio sutrikimo poveikį asmens socialiniams gebėjimams, apie kuriuos teismas turėtų spręsti iš byloje surinktų įrodymų visumos (asmens, kurio veiksnumo ribojimo klausimas sprendžiamas, paaiškinimų, jo aplinkos, socialinių darbuotojų, ekspertų išklausymo ir kt.). Didelis dėmesys turėtų būti skiriamas būtent faktinių asmens gyvenimo aplinkybių vertinimui, visumos įrodymų įvertinimui, atsižvelgiant į tai, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK nustatytas išimtis ( CPK 185 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio teismo vertinimu pirmosios instancijos teismo išvados pagrįstos, padarytos ištyrus ir įvertinus konkrečias faktines aplinkybes, visumą įrodymų, apeliacinio teismo vertinimu apeliantas nepateikė argumentų, įrodymų kurie suteiktų pagrindo spręsti apie sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą.
Taip pat apeliacinės instancijos teismas dėl apelianto argumentų, kad teismas tinkamai nemotyvavo teismo sprendimo, neaptarė kiekvieno įrodymo įrodomosios galios ir ryšio su kitais įrodymais, neargumentavo dėl kokios priežasties visiškai nevertino rašytinių įrodymų susijusių su E. J. psichine sveikata ir jo požiūriu į savo būklę ir kita, pažymi, kad teismo pareiga motyvuoti sprendimą nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalyje, tačiau ši teismo pareiga neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo nepakankamas motyvavimas nėra absoliutus jo negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu, jeigu sprendimo motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2008 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-603/2008; 2013 m. vasario 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2013). Priešingai, nei teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl prašymo pagrįstumo vadovavosi proceso dalyvių paiškinimais, rašytinais įrodymais, visuma byloje ištirtų įrodymų. Taigi, apeliacinio teismo vertinimu nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu atsakė į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir bylą iš esmės išsprendė teisingai. Pažymėtina, kad iš esmės teisėtas ir pagrįstas teismo sprendimas negali būti panaikinamas vien formaliais pagrindais (CPK 328 straipsnis). Konkrečiu atveju iš apeliacinio skundo turinio yra pagrindo spręsti, kad apeliantas nesutikdamas su teismo pateiktu įrodymų vertinimu, tiesiog išdėstė savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų vertinimo siekdamas, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados, nei padarė teismas. Apeliacinio teismo vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagristas.
Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Tačiau kaip minėta, teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, jei apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinį skundą pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, tai neprivalo jų išsamiai kartoti. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas jį tinkamai ir išsamiai motyvavus, todėl pirmosios instancijos motyvų, jiems pritarus nėra tikslinga kartoti.
Remiantis tuo, kas išdėstyta apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje tinkamai vadovavosi įrodymų vertinimo taisyklėmis, jų aiškinimo ir taikymo praktika, ir tuo pagrindu priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Daroma išvada, kad apeliantas šioje byloje leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Atmetus apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos ir nepriteisiamos ( CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teismas
nutaria:
Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. vasario 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti pareiškėjui, suinteresuotiems asmenims.