Vilniaus apygardos teismo sprendimas, e2-3376-640/2020

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-07-09
Bylos Nr.: e2-3376-640/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-55-3-00344-2020-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Rūta Veniulytė-Jankūnienė
Atsakovas: ADB „Gjensidige“, TOKIO MARINE KILN INSURANCE LIMITED
Ieškovas: uždarosios akcinės bendrovės „Balux“

Kategorijos

3.2.6.2Dalinis sprendimas

Civilinės bylos Nr. e2-238-640/2020

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00344-2020-0Procesinio sprendimo kategorija 3.2.6.2. (S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASDALINIS SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. liepos 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė,sekretoriaujant V. A.,dalyvaujant ieškovės atstovui advokatui E. S.,

trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, RSA LUVEMBOURG S.A. ir trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje, FUTECH BVBA atstovui advokatui Ž. P.,

atsakovės ADB „Gjensidige“ atstovei advokatei G. R.,

atsakovės TOKIO MARINE KILN INSURANCE LIMITED atstovams advokatui G. A., advokato padėjėjai V. Š.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Balux“ ieškinį atsakovėms akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ ir TOKIO MARINE KILN INSURANCE LIMITED dėl draudimo išmokų priteisimo bei trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, RSA LUXEMBOURG S.A. ieškinį atsakovei akcinei draudimo bendrovei „Gjensidige“ dėl žalos atlyginimo, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų ieškovo pusėje: FUTECH BVBA, CARDIGAS NV, TRUCKSTOP 26 BIS BVBA, MENSURA S.E.P.P.VZM.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalių procesinių dokumentų esmė

Šalies argumentai

1. Ieškovė uždarosios akcinės bendrovės „Balux“ (toliau-UAB „Balux“, ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti solidariai iš atsakovų akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ (toliau-ADB „Gjensidige“, atsakovė1) ir TOKIO MARINE KILN INSURANCE LIMITED (toliau-atsakovė2) trečiųjų asmenų: FUTECH BVBA naudai 11 248,68 Eur dydžio draudimo išmoką, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas; CARDIGAS NV naudai 24 721,25 Eur dydžio draudimo išmoką, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas; TRUCKSTOP 26 BIS BVBA naudai 662,52 Eur dydžio draudimo išmoką, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškinyje nurodoma:

1.1. 2017 m. sausio 19 d. ieškovė su ADB „Gjensidige“ sudarė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį, pagal kurią draudimo sutarties laikotarpiui, t. y. nuo 2017 m. sausio 22 d. iki 2018 m. sausio 21 d., buvo apdrausta transporto priemonės IVECO 35S17 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė dėl žalos padarymo nukentėjusiems tretiesiems asmenims. Prieš tai ieškovė buvo sudariusi ir kitą jo, kaip vežėjo, civilinės atsakomybės draudimo sutartį su TOKIO MARINE KILN INSURANCE LIMITED. Remiantis šia 2016 m. sausio 22 d. pasirašyta vežėjo civilinės atsakomybės draudimo sutartimi (kitaip dar vadinama CMR draudimo sutartimi), laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 24 d. iki 2017 m. sausio 23 d. buvo apdrausta ši ieškovo veikla: vežimas keliais (visos vežimo rūšys pagal CMR konvenciją). Kaip nurodyta sudarytoje sutartyje, ji apima apdraustojo teisinę ir (arba) sutartinę atsakomybę prieš trečiąją šalį, atsirandančią dėl apdraustojo veiklos, įvykus fiziniams nuostoliams arba turtui padarius žalą.

1.2. Draudiminės apsaugos pagal abi, tiek su atsakove1, tiek ir su atsakove2, sudarytas sutartis galiojimo metu, t. y. 2017 m. sausio 20 d. apie 22 val., ieškovės transporto priemonė IVECO 35S17 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuojanti iš (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), į (duomenys neskelbtini), sustojo prižiūrimoje transporto priemonių stovėjimo aikštelėje adresu (duomenys neskelbtini). 2017 m. sausio 22 d. rytą ieškovės vairuotojas, miegodamas tam skirtoje vietoje virš kabinos, negirdėjo, kad veiktų variklis, kuris užtikrina krovinio skyriaus šaldymo sistemos veikimą, todėl atsikėlė ir nuėjo patikrinti. Išėjęs į lauką, jis pamatė liepsnas, sklindančias iš variklio skyriaus grotelių. Nepaisant visų pastangų užgesinti gaisrą, sunkvežimis visiškai sudegė, dėl ko buvo padaryta žala trečiųjų asmenų turtui.

1.3. Kaip matyti iš kartu su šiuo ieškiniu pateikiamų dokumentų, nustatyti šie trečiųjų asmenų patirti nuostoliai: a) iš esmės buvo apgadintos bendrovei „FUTECH BVBA“ priklausančios fotovoltinės saulės kolektorių instaliacijos (PVS), esančios virš automobilių stovėjimo aikštelės, kurioje stovėjo sudegęs sunkvežimis (pažymėtina, kad dalį šio trečiojo asmens patirtų nuostolių jau atlygino jo draudikas „Royal & Sun Alliance Insurance plc“, kuris įgijo reikalavimo teisę į už žalą atsakingą asmenį, t. y. ieškovę); b) apgadintas bendrovei „CARDIGAS NV“ priklausantis sunkvežimis, stovėjęs sudegusiam ieškovo sunkvežimiui iš kairės (pažymėtina, kad pagal įsiteisėjusį Belgijos teismo sprendimą šios bendrovės patirti nuostoliai jau yra priteisti iš ieškovės), c) buvo sutrikdyta transporto priemonių stovėjimo aikštelės, kurioje įvyko gaisras ir kuri priklauso bendrovei „TRUCKSTOP 26 BIS BVBA“ veikla, ši bendrovė taip pat atliko elektros remonto, susijusio su įvykusiu gaisru, darbus; d) apgadintas bendrovei „MENSURA S.E.P.P. VZW“ priklausantis medicininis autobusas, stovėjęs sudegusiam ieškovo sunkvežimiui iš dešinės (tikslus šios bendrovės patirtų nuostolių dydis kol kas dar nėra nustatytas).

1.4. Pažymėtina, kad ieškovė, kaip subjektas dėl kurio neteisėtų veiksmų kilo aukščiau nurodyta žala, finansiškai nėra pajėgi atlyginti trečiųjų asmenų patirtą žalą, tačiau įvertinus tai, kad ieškovės sudarytos transporto priemonių valdytojų privalomojo civilinės atsakomybės ir vežėjo civilinės atsakomybės (CMR) draudimo sutartys kvalifikuotinos kaip sutartys trečiųjų asmenų naudai, ieškovė, kaip pradinis kreditorius pagal draudimo sutartis, išlygęs naudą tretiesiems asmenims (jų patirtos žalos atlyginimą), sutinkamai su Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.191 straipsnio 1 dalimi, turi teisinę galimybę reikalauti, jog draudikai, kaip skolininkai, įvykdytų savo pareigą natūra tretiesiems asmenims, t. y. išmokėtų trečiųjų asmenų naudai draudimo išmokas, atsižvelgiant į jų patirtą žalą. Nors ieškovė kreipėsi į atsakoves dėl draudimo išmokų priteisimo, tačiau atsakovė1 nurodė, jog draudimo išmoką turėtų išmokėti atsakovė2, o pastarasis pareiškė, jog šio ginčo kontekste tokią pareigą turi būtent atsakovė1. Atsižvelgiant į tai, kad kiekvienas iš atsakovų atsisakė išmokėti draudimo išmokas, ieškovė pareiškė šį ieškinį, prašydama priteisti solidariai iš atsakovių trečiųjų asmenų naudai draudimo išmokas.

Atsiliepimas

2. Atsakovė1 atsiliepimu į ieškinį prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimo argumentai:

2.1. Nurodo, jog kaip teigiama ieškinyje, ieškovė pripažįsta savo civilinę atsakomybę į bylą įtrauktų trečiųjų asmenų atžvilgiu ir pati ieškovė akcentuoja, jog ji nėra finansiškai pajėgi atlyginti trečiųjų asmenų patirtą žalą, todėl teigia ir vertina, jog tokią savo atsakomybę ji buvo apdraudusi pas atsakoves, todėl ne ieškovei, o atsakovėms, ieškovės teigimu, kyla pareiga atlyginti už ieškovę žalą, t. y. išmokėti draudimo išmokas. Atsakovės1 įsitikinimu, tokia pozicija iš esmės sudaro įspūdį/patvirtina, kad jos atsakovės1 atžvilgiu reiškiamas reikalavimas iš esmės yra dirbtinis, nes jei ieškovė būtų finansiškai pajėgi atlyginti padarytą žalą, ji į atsakovę1 nesikreiptų.

2.2. Atsakovė1 patvirtina, kad tarp ieškovės ir atsakovės1 buvo sudaryta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis, pagal kurią draudimo sutarties laikotarpiui, t. y. nuo 2017 m. sausio 22 d. iki 2018 m. sausio 21 d., buvo apdrausta transporto priemonės IVECO 35S17, v/n (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinė atsakomybė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Tačiau atsakovė1 nesutinka, jog nurodomas ginčo įvykis patenka į minėtos draudimo sutarties draudimo objektą ir yra draudžiamasis. Atsakovės1 pozicija ir atsisakymas mokėti draudimo išmoką buvo išdėstytas atsakovės1 2018 m. kovo 7 d. pranešime, adresuotame ieškovei (tą pripažįsta ir pati ieškovė ieškinio 11 punkte bei prideda prie ieškinio draudiko atsisakymo kopiją) bei pretenzijas pareiškusiems asmenims. Minėtame pranešime buvo aiškiai nurodyta, jog žala kilo dėl netinkamo (t. y. neįprasto) tęstinio transporto priemonės naudojimo; įvykis atitinka bendrosios civilinės atsakomybės požymius (t. y. apskritai galima kalbėti apie civilinės atsakomybės kilimą bendrąja prasme, bet ne pagal TPVCAPD sutartį). Kitaip tariant, transporto priemonė buvo naudojama ne pagal įprastinę jos funkciją. Remiantis turimais duomenimis ir dokumentais, ieškinyje nurodomas ginčo įvykis nepatenka į tarp ieškovės ir atsakovės1 sudarytos draudimo sutarties objektą (tokiam įvykiui negalioja draudimo apsauga pagal TPVCAPD sutartį). Atsakovė1 sutinka, kad TPVCAPDĮ 3 str. 1 d. numato, kad draudimo išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ir naudojant transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė. TPVCAPDĮ 2 straipsnyje nurodyta, kad draudžiamuoju įvykiu laikomas eismo įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti mokama išmoka. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, sprendžiant, ar įvykis kvalifikuotinas kaip transporto priemonių eismo įvykis, kuriam gali būti taikoma privalomojo draudimo apsauga, esminę reikšmę turi ne vieta, kurioje įvykis įvyksta, bet funkcija, pagal kurią transporto priemonė tuo metu yra naudojama. Atsakovė1 pabrėžia, kad tiek sąvoka „transporto priemonių eismas“, tiek „transporto priemonės naudojimas, valdymas“ yra atskleistos Teisingumo Teismo priimtuose sprendimuose. Teisingumo Teismas yra pasisakęs, kad sąvoka „transporto priemonių (eismas)“ apima bet kokį transporto priemonės naudojimą, kuris atitinka įprastą šios transporto priemonės funkciją (Teisingumo Teismo 2014-09-04 sprendimas byloje Vnuk, Nr. C-162/13 ), pavyzdžiui, kai keleivis atidarydamas transporto priemonės dureles apgadina kitą stovintį automobilį; kai sužalojamas transporto priemone vežtas keleivis ir t.t. Šiuo atveju kartu su ieškiniu pateikti įrodymai patvirtina, kad ginčo transporto priemonė nebuvo įprastai naudojama. T. y. kartu su ieškiniu pateiktose ekspertų išvadose nurodoma ir pažymima, jog labiausiai tikėtina, kad gaisrą sukėlė faktas, jog variklis veikė tuščiąja eiga nenutrūkstamą 34 valandų laikotarpį (šis variklis nėra skirtas tokiam tikslui), siekiant, anot vairuotojo, užtikrinti atitinkamą temperatūrą krovinio skyriuje (labiausiai tikėtina priežastis); IVECO 35S17 variklis ir variklio skyrelis nėra skirtas naudojimui, transporto priemonei stovint ilgą laiką; važiuojant, variklio skyrelis yra aušinamas; jis nėra aušinamas tuščiosios eigos atveju, todėl perkaista. Akivaizdu, kad nurodomas transporto priemonės naudojimas neatitiko įprastos šios transporto priemonės funkcijos, transporto priemonė nebuvo naudojama įprastai. Siekiant užtikrinti atitinkamą temperatūrą krovinio skyriuje galėjo ir turėjo būti naudojamas aušinimo sistemos prijungimas prie elektrinio tinklo (tą nurodė ir ekspertai).

2.3. Be to, Atsakovė1 pažymi, kad net ir tuo atveju, jei teismas laikytų, jog ginčo įvykis patenka į tarp ieškovės ir atsakovės1 sudarytos TPVCAPD sutarties draudimo objektą ir atitinka įprastą transporto priemonės funkciją ir naudojimą, pagal byloje esančius duomenis ir dokumentus, matyti, kad transporto priemonės vairuotojo veiksmai, kai paliko įjungtą variklį nenutrūkstamai veikti itin ilgam laiko tarpui siekiant užtikrinti atitinkamą temperatūrą krovinio skyriuje (nors tą pasiekti reikėjo ir buvo galima aušinimo sistemą prijungti prie elektrinio tinklo) buvo atlikti iš esmės dar negaliojant tarp ieškovės ir atsakovės1 sudarytai TPVCAPD sutarčiai.

2.4. Atsakovė1 nesutinka su ieškovės argumentu, jog atsakovių atsakomybė yra solidari. Šiuo atveju atsakovės nėra ir negali būti laikomos ieškinyje nurodytiems tretiesiems asmenims bendrai žalą padariusiais asmenimis. Pati ieškovė ieškinyje laikosi pozicijos, kad būtent ji vienintelė padarė žalą ieškinyje nurodytiems tretiesiems asmenims. Atsižvelgiant į tai, CK normos dėl solidariosios atsakomybės nėra ir negali būti taikomos.

2.5. Ieškovė neįrodė, jog dėl ginčo įvykio tretiesiems asmenims buvo padaryta žala ir kad ta žala yra tokio dydžio, kokį nurodė esant ieškovė, taip pat neįrodė, jog RSA išmokėjo nurodomo dydžio draudimo išmoką trečiajam asmeniui FUTECH BVBA; o jei ir išmokėjo, neįrodyta, kad ji išmokėta pagrįstai.

2.6. Atsakovė1 prašo taikyti ieškinio senatį ieškovės reikalavimams, nes yra suėjusi vienerių metų ieškinio senatis (atsakovės1 atsisakymas pateiktas ieškovei 2018 m. kovo 7 d. pranešimu; atitinkamai trečiajam asmeniui „FUTECH BVBA“ ir jo draudikui „Royal & Sun Alliance Insurance plc” atsisakymas pateiktas 2017 m. spalio 18 d.; trečiajam asmeniu CARDIGAS NV ir jo atstovui atsisakymas pateiktas 2017 m. lapkričio 3 d., o ieškinys pareikštas 2019 m. liepos mėnesį).

3. Atsakovė2 atsiliepimu prašo ieškinį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiomis aplinkybėmis:

3.1. 2018 m. liepos 18 d. atsakovė2 pateikė raštą ieškovei dėl 2017 m. sausio 22 d. gaisro žalos trečiųjų asmenų transporto priemonėms/patalpoms, kuriuo nurodė ieškovei, kad 2017 m. sausio 22 d. kilęs įvykis nėra draudžiamasis pagal Draudimo sutarties 18.6 p., kadangi žalą tretiesiems asmenims turi pareigą atlyginti privalomasis transporto priemonės draudimas. Draudimo sutartimi buvo apdrausta ieškovės civilinė atsakomybė vykdant pervežimus pagal Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvenciją (toliau – CMR konvenciją). Pažymėtina, jog Draudimo sutartis yra ne privaloma transporto priemonių valdytojų draudimo sutartis, o ieškovės kaip vežėjo civilinės atsakomybės sutartis, siekiant apdrausti savo civilinę atsakomybę kilus draudžiamiesiems įvykiams.

3.2. Atsakovė2 nesutinka su ieškovės teiginiais, kad šalys draudimo sutarties sąlygų nederino, sutartis buvo parengta atsakovės2 ir ji turi būti aiškinama ieškovės naudai. Draudimo sutarties sąlygos buvo derintos ir pritaikytos ieškovės poreikiams. Šalių sutarimu buvo suderinti draudimo sutarties priedai, kuriose įtvirtintos taisyklės dėl Lietuvos teisės ir jurisdikcijos taikymo, juridinių asmenų, kuriems taip pat taikoma Draudimo sutartis, ir kita. Taigi, draudimo sutartis nebuvo sudaryta išimtinai vien tik prisijungimo būdu, priešingai, draudimo sutarties sąlygos buvo derinamos tarp šalių. Todėl darytina išvada, jog ieškovė negali remtis CK 6.193 str. 4 d. įtvirtinta sutarčių aiškinimo taisykle, kad sutartis turi būti aiškinama ieškovės naudai.

3.3. Atsakovė2 neginčija aplinkybių, kad šalys buvo sudarę papildomą susitarimą prie draudimo sutarties dėl civilinės atsakomybės papildomos draudimo apsaugos. Tačiau reikia atkreipti dėmesį, kad dėl trečiųjų asmenų atsakomybės draudimo taikymo draudimo sutartyje yra numatyta išankstinė sąlyga, kuri nebuvo įvykdyta. Trečiųjų asmenų apsaugos papildomo draudimo 5 p. įtvirtinta, kad „ atsakomybės, taikant Papildomą draudimo apsaugą, išankstinė sąlyga yra tai, kad savo versle ir su juo susijusiuose reikaluose Apdraustoji įmonė yra ėmusi visų pagrįstų veiksmų ir visą faktinių aplinkybių laiką yra nustačiusi rašytines veiklos procedūras, įskaitant procedūras, susijusias su sveikata, sauga ir (arba) pavojingais kroviniais, taip pat yra įdiegusi tinkamas darbo vietos sistemas, o darbuotojams reguliariai teikiamas reikiamas mokymas “. Ieškovė nei ekspertui, nei atsakovei2 kartu su ieškiniu nepateikė įrodymų, kad būtų įgyvendinta minėta draudimo sutarties sąlyga, t. y. kad ieškovė yra nustačiusi krovinių gabenimo saugą reglamentuojančias procedūras, įskaitant vairuotojo pareigas gabenant krovinius, kuriems taikomas temperatūrinis režimas. Todėl darytina išvada, kadi ieškovė negali remtis civilinės atsakomybės papildomos draudimo apsaugos nuostatomis. Atsakovės2 ir ieškovės sudaryta draudimo sutartis įtvirtina nedraudžiamuosius įvykius, kuriems esant atsakovė2 neturi pareigos mokėti draudimo išmokos ieškovei.

3.4. Draudimo sutarties 18 d. įtvirtinta, kad šis draudimo liudijimas netaikomas reikalavimams, kurie yra (tiesiogiai arba netiesiogiai) susiję toliau nurodytomis aplinkybėmis arba kurių šaltinis arba priežastis yra šios toliau nurodytos aplinkybės: „18.6. motorinės transporto priemonės, priekabos, važiuoklės ar panašios motorizuotos vežimo priemonės eksploatavimas, naudojimas, valdymas, nuosavybė, nuoma, nuomojimas arba licencija, kai taikomas bet koks su motorinių transporto priemonių draudimu susijęs bet kokios valdžios (vietos arba šalies) arba tarptautinės organizacijos įstatymas, įstatai, taisyklė, reglamentas ar direktyva (įskaitant licencijavimą, bet tuo neapsiribojant)“. Todėl į draudimo sutarties apimtį nepatenka tokie įvykiai, kuriuos reglamentuoja kitas draudimo rūšis reglamentuojantys teisės aktai, šiuo atveju į Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymą (toliau–TPVCAPDĮ) reguliavimo sritį patenkantys įvykiai. Lietuvoje visi transporto priemonių valdytojai privalomai turi sudaryti transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą, kuris reglamentuojamas TPVCAPDĮ nuostatų. Atsakovės2 įsitikinimu, susiklosčiusios situacijos atveju būtent ieškovės, kaip transporto priemonės valdytojo, privalomasis draudimas, skirtas tinkamai naudotis ir valdyti transporto priemonę, patenka į draudimo sutarties 18.6 p. numatytą išimtį.

3.5. Draudimo sutarties 18 d., įtvirtinta, kad šis draudimo liudijimas netaikomas reikalavimams, kurie yra (tiesiogiai arba netiesiogiai) susiję toliau nurodytomis aplinkybėmis arba kurių šaltinis arba priežastis yra šios toliau nurodytos aplinkybės:„ 18.14. tyčinis arba neatsargus Apdraustosios įmonės arba jos darbuotojų veikimas arba neveikimas“. Susiklosčiusios situacijos atveju galima konstatuoti ieškovės didelį neatsargumą. Pirmiausia, ieškovė nesilaikė minimalių atidumo ir rūpestingumo reikalavimų, kadangi paliko veikiantį variklį 34 valandoms. Ieškovės neatsargumas pasireiškė ir tuo, jog ieškovė neturi rašytinių taisyklių, nustatančių saugumo procedūras gabenimo metu, įskaitant gabenant krovinius, kuriems taikomas temperatūrinis režimas, su tokiomis taisyklėmis nesupažindino vairuotojo, nesuteikė reikiamų mokymų, todėl nagrinėjamos situacijos atveju vairuotojas (ieškovės darbuotojas) pasielgė netinkamai ir vadovavosi savo kolegos patarimais, o ne ieškovės taisyklėmis vežant krovinį. Taigi, darytina išvada, jog ieškovės elgesys neatitinka minimalių atidumo ir rūpestingumo standartų, nes ieškovė nenustatė jokių saugaus krovinių gabenimo taisyklių, neužtikrino tinkamų krovinių vežimo saugos reikalavimų ir neapmokė vairuotojo, o vairuotojas elgėsi itin neatsargiai ir nerūpestingai palikdamas veikiantį automobilio variklį 34 valandas. Dėl to, ieškovės veiksmai laikytini dideliu neatsargumu, o kilęs įvykis taip pat turi būti laikomas nedraudžiamuoju įvykiu pagal draudimo sutarties 18.14 punktą.

3.6. Nurodoma, kad ieškovė neįrodė žalos dydžio ir nuostolių realumo, todėl ir dėl šios priežasties ieškinys yra atmestinas. Be to, nagrinėjamos situacijos atveju nekyla ir negali kilti solidarioji civilinė atsakovių atsakomybė, kadangi atsakovė2 neatliko jokių neteisėtų veiksmų ir nėra sukėlusi žalos tretiesiems asmenims. Tarp atsakovių nėra bendrininkavimo, kuris galėtų nulemti solidariosios atsakomybės kilimą. Taigi, ieškovė neteisėtai ir nepagrįstai remiasi CK nuostatomis dėl solidariosios atsakomybės, nes atsakovės nėra solidariai atsakingos už ieškovės sukeltus nuostolius tretiesiems asmenims. Ieškovė ieškinyje nurodo, kad dėl jos paties neteisėtų veiklų civilinės atsakomybės prasme, tretieji asmenys patyrė nuostolius. Ieškovė nepagrindė tokių nuostolių dydžio ir civilinės atsakomybės sąlygų , taip pat nepateikė įrodymų, kad ieškovė būtų atlyginusi kokius nors nuostolius . Taigi, ieškovė neturi teisės reikšti šio ieškinio, ieškinys yra atmestinas kaip nepagrįstas ir neteisėtas.

4. Tretysis asmuo RSA LUXEMBOURG S.A. (toliau-RSA) atsiliepime į ieškinį nurodo, jog su ieškiniu sutinka ir jį palaiko. RSA įsitikinimu, atsakovės nagrinėjant ginčą teisme negali remtis aplinkybėmis, kuriomis nesirėmė atsisakydamos mokėti draudimo išmoką.

4.1. Ieškovės transporto priemonė yra pritaikyta naudoti krovinių, kuriems reikalingas šaldymo (temperatūrinis) režimas, gabenimui. Transporto priemonės sustojimas yra krovinio gabenimo (pervežimo) proceso dalis – krovinio vežimas prasideda nuo jo priėmimo vežti ir tęsiasi iki jo perdavimo gavėjui (Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos 17 str. 1 d.). Kaip matyti iš bylos dokumentų, ieškovės transporto priemonės sustojimas aikštelėje buvo būtinas siekiant laikytis vairuotojo darbo ir poilsio režimo (vairuotojas sustojo aikštelėje praleisti savaitgalio). Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, kad toks transporto priemonės naudojimas, koks buvo nagrinėjamu atveju, atitinka įprastinį transporto priemonės naudojimą. Todėl pripažintina, jog įvykis, sukėlęs tretiesiems asmenims, inter alia RSA apdraustam asmeniui Futech, žalą, laikytinas draudžiamuoju įvykiu, o atsakovė1 nepagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką.

4.2. Atsakovė1 taip pat nepagrįstai teigia, kad išmoka neturi būti mokama, nes neva priežastys sukėlusios įvykį prasidėjo 2017 m. sausio 20 d. 22 val. ir tęsėsi iki 2017 m. sausio 22 d. 8 val. ryto, kai tuo tarpu draudimo sutartis įsigaliojo 2017 m. sausio 22 d. 00:00 val. Tiek Draudimo įstatymo (toliau-DĮ) 2 straipsnio 33 punkte, tiek TPVCAPDĮ 2 straipsnio 2 punkte, draudžiamojo įvykio apibrėžimas nėra siejamas su įvykio priežasčių atsiradimu, o tik su įvykusiu draudimo įvykiu. Atsakovė1 neginčija fakto, kad įvykis (gaisras), kuris sukėlė žalą, kilo 2017 m. sausio 22 d. 8 val. ryto, t. y. jau galiojant draudimo sutarčiai.

4.3. Atsakovės2 draudimo sutarties, priede Papildoma civilinės atsakomybės apsauga 1.0. punkte nurodyta, jog ši sutartis apima apdraustojo teisinę ir (arba) sutartinę atsakomybę dėl asmeniui ar turtui padarytos žalos, kuri atsirado dėl apdraustojo veiklos. Atsakovė2 klaidinančiai interpretuoja draudimo sutarties 18.6 p., kuri savo esme yra standartinė sąlyga, išvardijanti tam tikrus nedraudžiamuosius įvykius. Negalima sutikti su atsakovės2 vertinimu, kad 18.16 punkto nuostata reiškia, jog bendrąja prasme į draudimo sutarties apimtį nepatenka tokie įvykiai, kuriuos reglamentuoja kitas draudimo rūšis reglamentuojantys teisės aktai. Remiantis tokiu aiškinimu, draudimo sutarties esmė būtų paneigta, kadangi vien tai, kad transporto priemonių naudojimas tam tikra prasme yra reguliuojamas TPVCAPDĮ (nepaisant, ar sudaryta atitinkama draudimo sutartis ar ne ir ar atitinkamas įvykis yra dengiamas kita draudimo apsauga), lemtų atsakovės2 pareigos išmokėti draudimo sutartį pašalinimą. Vadovaujantis tokiu 18.6 p. aiškinimu, iš esmės joks žalos padarymo atvejis negalėtų būti dengiamas remiantis atsakovės2 suteiktu papildomu civilinės atsakomybės draudimu (civilinės atsakomybės draudimo praplėtimu). Todėl taip aiškinant sutartį būtų pažeidžiamas sąžiningumo principas, kadangi už papildomą draudimo apsaugą paprastai imama papildoma draudimo įmoka. Dar daugiau, net ir vadovaujantis atsakovės2 pateiktu 18.6 p. vertimu, ši išimtis turėtų būti taikoma tik įstatymams susijusiems su motorinių transporto priemonių draudimu (t. y. transporto priemonių, kaip turto, draudimu), o ne transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu (t. y. valdytojo civilinės atsakomybės draudimu).

4.4. Nagrinėjamu atveju, atsakovės1 pareiga mokėti draudimo išmoką kyla ne įstatymo, o draudimo sutarties tarp atsakovės1 ir ieškovės pagrindu (t. y. nepaisant to, kad ši sutartis yra sudaryta pagal privalomąsias taisykles, šalių teisės ir pareigos kyla iš draudimo sutarties). Įvykis būtų laikomas draustas įstatymo pagrindu, jei jokia transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartis nebūtų sudaryta, ir žala tretiesiems asmenims turėtų išmokėta Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro įstatymo pagrindu (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Todėl atsakovė2 visiškai nepagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką remiantis draudimo sutarties 18.6 p., kadangi ieškovės su atsakove1e sudaryta draudimo sutartis nepatenka į minėtame punkte nurodytą išimtį. Be to, atsakovė2 atsiliepime nurodo naujas aplinkybes, kuriomis ši bendrovė iki teismo nesirėmė, todėl jos neturėtų būti vertinamos.

4.5. Atsakovės visiškai nepagrįstai bei nesąžiningai teigia, jog neįrodytas Futech bei RSA patirtos žalos dydis, kadangi žalos dydis bei jos apskaičiavimas abiem atsakovėms yra žinomas. Pažymėtina, jog ROYAL & SUN ALLIANCE INSURANCE PLC pasitelkė nepriklausomą ekspertą nustatyta patirtos žalos dydį - XPERTA BVPA. Draudimo išmoka buvo išmokėta remiantis XPERTA BVBA 2017 m. gegužės 30 d. ekspertų išvada. Šioje išvadoje nurodyta, jog žala pagal draudimo sutarties sąlygas sudaro 241 251,32 Eur. RSA neabejotinai išmokėjo draudimo išmoką Futech. Tai patvirtina bankinio pavedimo kopija.

5. RSA byloje pareiškė savarankišką reikalavimą atsakovei1, kuriuo prašo priteisti savo naudai 241 251,32 Eur dydžio žalos atlyginimą, 6 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog įvykus subrogacijai, RSA turi teisę reikalauti žalos atlyginimo iš už žalą atsakingo asmens draudiko. RSA pažymi, jog palaiko savo atsiliepime į ieškovės ieškinį išdėstytą poziciją, jog žalą atlyginti turi tiek atsakovė1, tiek atsakovė2. Tačiau, atsižvelgdama į tą aplinkybę, jog atsakovė1, siekdama išvengti draudimo išmokos išmokėjimo, savo procesiniuose dokumentuose remiasi ieškinio senaties argumentu, RSA reiškia šį savarankišką reikalavimą atsakovės1 atžvilgiu. RSA mano, kad nebūtų teisinga, jeigu atsakovė1 išvengtų draudimo išmokos mokėjimo prievolės vykdymo vien ieškinio senaties (kuri RSA reikalavimui pareikšti nėra suėjusi) pagrindu. RSA pažymi, jog iš atsakovės1 su atsiliepimu į ieškinį pateiktais dokumentais (t. II, b. l. 32 ir 35) matyti, jog ieškinio senatis nagrinėjamu atveju sueis 2020 m. spalio mėn., kadangi atsakovė1 atsisakė mokėti draudimo išmoką būtent 2017 m. spalio mėn. Atsižvelgiant į tai, RSA reikalauja atsakovės1 atlyginti žalą, kurią sukėlė ieškovė. RSA paaiškina, kad RSA turi teisę į jos turimo subrogacinio reikalavimo patenkinimą iš atsakovės2 remiantis ieškovės pareikštu ieškiniu. Šiai teisei neturi jokios įtakos ta aplinkybė, kad RSA pareiškia savarankišką reikalavimą atsakovės1 atžvilgiu.

Šalies argumentai

6. Atsakovė1 su trečiojo asmens RSA ieškiniu nesutinka ir nurodo, jog negalima remtis nurodyta Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktika, nes minėtoje byloje buvo nurodyta situacija, kai „transporto priemonių eismas“ apima situaciją, kai pastato privačiame garaže pastatyta transporto priemonė užsidegė, taip sukeldama gaisrą, kurio priežastis – šios transporto priemonės elektros sistema, o dėl gaisro buvo padaryta žala šiam pastatui, nors minėta transporto priemonė nebuvo pajudinta iš vietos daugiau nei 24 valandas iki gaisro. Nagrinėjamu atveju transporto priemonė buvo naudojama ne pagal įprastinę jos funkciją.

6.1. Atsakovės1 pozicija dėl atsisakymo išmokėti draudimo išmoką yra išdėstyta 2018 m. kovo 7 d. pranešime, adresuotame ieškovei, bei pretenzijas pareiškusiems asmenims. Minėtame pranešime buvo aiškiai nurodyta, jog žala kilo dėl netinkamo (t. y. neįprasto) tęstinio transporto priemonės naudojimo; įvykis atitinka bendrosios civilinės atsakomybės požymius (t. y. apskritai galima kalbėti apie civilinės atsakomybės kilimą bendrąja prasme, bet ne pagal TPVCAPD sutartį). Kitaip tariant, transporto priemonė buvo naudojama ne pagal įprastinę jos funkciją.

Atsiliepimas

6.2. Atsakovė1 nurodo, jog atsižvelgiant į visas faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą yra nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas ir jis pagal nustatytas ir galiojančias teisės normas taikomas, kai tam yra pagrindas. Be kita ko, RSA nepagrįstai ir neteisingai nurodo trejų metų ieškinio senaties terminą šioje byloje. Atsakovė1 pažymi, kad tiek ieškovei, tiek RSA yra taikytinas ne trejų, o vienerių metų ieškinio senaties terminas. Tąi patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika analogiškose bylose. Kasacinis teismas 2015 m. liepos 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-444-611/2015 ne kartą pakartojo, kad kai nukentėjęs asmuo su reikalavimu atlyginti žalą kreipiasi tiesiogiai į draudiką, tai tarp jo ir draudiko susiklosto draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytini draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai, o nukentėjęs asmuo tampa žalą padariusio asmens ir draudiko draudimo sutarties pagrindu susiklosčiusių draudimo teisinių santykių dalyviu. Taip pat išaiškino, kad tokiu atveju žalą patyrusio asmens reikalavimui žalą padariusio asmens draudikui taikomas CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas“. Šiuo atveju RSA, perėmusiam Futech (nukentėjusiojo) teises ir pareigas, taip pat taikytinas vienerių metų ieškinio senaties terminas reikalavimams, kylantiems iš draudimo teisinių santykių (CK 1.125 str. 7 d.). Tiek ieškovės reikalavimui, tiek RSA savarankiškam reikalavimui atsakovės1 atžvilgiu suėjusi vienerių metų ieškinio senatis, todėl atsakovė1 prašo taikyti ieškinio senatį ir tiek ieškinį, tiek RSA savarankišką reikalavimą atmesti šiuo pagrindu.

7. Ieškovė atsiliepime palaiko ir sutinka su trečiojo asmens RSA reikalavimu atsakovei1.

8. Teismo posėdžio metu šalys palaikė savo procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją. Kiti tretieji asmenys atsiliepimų nėra pateikę, jiems apie procesą tinkamai pranešta. Byla nagrinėjama jiems nedalyvaujant.

9. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau-CPK) 261 straipsnio 3 dalį gali būti priimamas sprendimas dėl ieškinio pagrindo, ar atsakovas privalo atsakyti pagal ieškovo reikalavimą. Ieškovė ir trečiasis asmuo RSA parengiamojo teismo posėdžio metu pareiškė prašymą priimti dalinį sprendimą byloje, siekiant nustatyti, ar ginčo įvykis yra draudžiamasis įvykis ir kas turi pagal ieškinį atsakyti. Teismas informavo apie ketinimą priimti tokį sprendimą. Nagrinėjamu atveju yra pagrindas priimti dalinį sprendimą dėl ieškinio pagrindo, nes byloje pakanka įrodymų priimti sprendimą dėl ieškinio pagrindo ir tokiu būdu byla bus išnagrinėta ekonomiškiau ir greičiau.

Nustatytos faktinės aplinkybės

10. 2017 m. sausio 19 d. ieškovė, kaip draudėjas, su atsakove1, kaip draudiku, sudarė įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį Nr. AYAS0110278296, pagal kurią draudimo sutarties laikotarpiui, t. y. nuo 2017 m. sausio 22 d. iki 2018 m. sausio 21 d., buvo apdrausta transporto priemonės IVECO 35S17 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Šios draudimo sutarties sudarymą patvirtina nuo 2017 m. sausio 22 d. įsigaliojęs tarptautinis transporto priemonės draudimo liudijimas (žalioji kortelė) Nr. (duomenys neskelbtini). Šiame draudimo liudijime nurodyta, kad greta kitų valstybių jis galioja ir (duomenys neskelbtini).

11. 2016 m. sausio 22 d. ieškovė, kaip draudėjas, su atsakove2, kaip draudiku, sudarė vežėjo civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kitaip dar vadinamą CMR draudimo sutartį. Pagal šią sutartį laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 24 d. iki 2017 m. sausio 23 d. (įskaitant abi dienas) buvo apdrausta ši ieškovo veikla: vežimas keliais (visos vežimo rūšys pagal CMR konvenciją). Sudarytoje draudimo sutartyje taip pat nurodyta, jog draudiminė apsauga galioja gabenant krovinius Europoje, o draudimo suma (už incidentą ar įvykį) yra 500 000,00 Eur. Kaip nurodyta sudarytos sutarties 1.0. punkte, ji apima apdraustojo teisinę ir (arba) sutartinę atsakomybę prieš trečiąją šalį, atsirandančią dėl apdraustojo veiklos, įvykus fiziniams nuostoliams arba turtui padarius žalą.

12. 2016 m. sausio 11 d. ieškovės klientas „Docpharm“ pateikė prašymą suorganizuoti prekių paėmimą iš (duomenys neskelbtini) esančios įmonės „Smartway PW Ltd.“ (pervežimo duomenys: 1 padėklas, matmenys: 120x80x100 cm; svoris: 90 kg) į pristatymo vietą adresu (duomenys neskelbtini). Vykdydama šį užsakymą, ieškovė 2017 m. sausio 20 d. apie 22 val. sustojo prižiūrimoje transporto priemonių stovėjimo aikštelėje adresu (duomenys neskelbtini). 2017 m. sausio 22 d. rytą ieškovės vairuotojas, miegodamas tam skirtoje vietoje virš vairuotojo kabinos, negirdėjo, kad veiktų variklis, kuris užtikrina krovinio skyriaus šaldymo sistemos veikimą, todėl atsikėlė ir nuėjo patikrinti. Išėjęs į lauką, jis pamatė liepsnas, sklindančias iš variklio skyriaus grotelių. Kaip nurodoma 2017 m. gegužės 1 d. ekspertų trumpojoje ataskaitoje, nepaisant visų pastangų užgesinti gaisrą, sunkvežimis visiškai sudegė. Šioje ataskaitoje pažymima, kad transporto priemonių stovėjimo aikštelė yra aptverta, o į ją patenkama per užtvarą, naudojant prieigos kodą. Ekspertai padarė išvadą, jog tyčinio padegimo įrodymų nėra. Remdamiesi ekspertizės duomenimis, ekspertai padarė išvadą, kad gaisras kilo variklio skyrelyje, transporto priemonės priekyje, šalia generatoriaus. Trumpoje ekspertizės išvadoje taip pat pažymima, kad „Iveco“ 35S17 variklis ir variklio skyrelis nėra skirtas naudojimui, transporto priemonei stovint, ilgą laiką. Važiuojant, variklio skyrelis yra aušinamas. Jis nėra aušinamas tuščiosios eigos atveju, todėl perkaista. Atsižvelgiant į tai, kad slėgis kuro linijose yra 5 barai, neatmetamas kuro nuotėkis. Kaip apibendrinama, labiausiai tikėtina, kad gaisrą sukėlė tai, jog variklis veikė tuščiąja eiga nenutrūkstamą 34 valandų laikotarpį. Iš esmės analogiškos išvados buvo patvirtintos ir 2017 m. gruodžio 20 d. galutinėje ekspertizės ataskaitoje. Joje nurodoma, kad gaisras kilo 2017 m. sausio 22 d. maždaug 07.00 – 07.30 val. ryte. Maždaug 08.00 val. ryte gaisrą pirmas pastebėjo ieškovės vairuotojas. Ekspertizės ataskaitoje taip pat pažymima, kad atlikus gaisro priežasčių ekspertizę (daugiau nei 7 valandos tyrimo), galima daryti išvadą, kad pagrindinė gaisro priežastis liko neaiški. Darytina išvada, jog nėra jokios išorinės priežasties, ir kad gaisras kilo variklyje arba aplink variklį. Šioje ekspertinėje ataskaitoje taip pat yra detalizuojami subjektai, kurie patyrė žalą dėl gaisro sunkvežimyje.

13. Didžiausią žalą dėl sudegusios ieškovės transporto priemonės patyrė tretysis asmuo FUTECH BVBA, iš esmės apgadinus jam nuosavybės teises priklausančias fotovoltinės saulės kolektorių instaliacijas (PVS), esančias virš automobilių stovėjimo aikštelės, kurioje stovėjo sudegęs sunkvežimis. Pažymėtina, kad dalį jo patirtų nuostolių atlygino jo draudikas „Royal & Sun Alliance Insurance plc“ (tretysis asmuo RSA), jo naudai išmokėdamas 242 351,32 Eur dydžio draudimo išmoką, ką patvirtina RSA geranoriškas atsiskaitymo raštas byloje, tokiu būdu šia apimtimi įgydamas reikalavimo teisę į už žalą atsakingą asmenį – ieškovę. Atsižvelgiant į taikytą draudimo išskaitą, trečiojo asmens FUTECH nepadengta žalos dėl transporto priemonės gaisro dalis iš viso sudaro 11 248,68 Eur (kaip matyti iš geranoriško atsiskaitymo rašto, buvo taikytos dvi 10 000 Eur ir 1 248 Eur dydžio draudimo išskaitos).

Žemesnės instancijos teismas

14. Taip pat žalą patyrė tretysis asmuo „CARDIGAS NV“, apgadinus jam priklausantį sunkvežimį, kuris stovėjo sudegusiam ieškovo sunkvežimiui iš kairės. Pažymėtina, kad trečiojo asmens „CARDIGAS NV“ patirti nuostoliai jau yra priteisti iš ieškovės pagal įsiteisėjusį 2018 m. spalio 2 d. Belgijos teismo sprendimą. Remiantis šiuo teismo sprendimu, trečiajam asmeniui „CARDIGAS NV“ iš ieškovės priteistina suma su visomis proceso išlaidomis iš viso sudaro 24 721,25 Eur.

15. Trečiojo asmens „TRUCKSTOP 26 BIS BVBA“ patirta žala yra lygi 662,52 Eur. Kaip matyti iš 2017 m. gruodžio 20 d. galutinės ekspertizės ataskaitos, trečiojo asmens „TRUCKSTOP 26 BIS BVBA“ nuostoliai atsirado dėl sutrikdytos transporto priemonių stovėjimo aikštelės, kurioje įvyko gaisras ir kuri priklauso šiam trečiajam asmeniui, veiklos, be to, ši bendrovė atliko elektros remonto, susijusio su įvykusiu gaisru, darbus.

16. Dėl ieškovės transporto priemonės gaisro buvo apgadintas trečiajam asmeniui „MENSURA S.E.P.P. VZW“ priklausantis medicininis autobusas, stovėjęs sudegusiam ieškovo sunkvežimiui iš dešinės. Ieškovė nepateikė duomenų, koks yra tikslus šio trečiojo asmens patirtų nuostolių dydis, nes nurodo, jog jis kol kas nėra nustatytas.

17. Ieškovė kreipėsi į savo civilinės atsakomybės draudikus, t. y. atsakovę1 ir atsakovę2, prašydama išmokėti draudimo išmokas. 2018 m. kovo 7 d. atsakovė1 pateikė savo atsakymą, nurodydama, jog atsisako atlyginti trečiųjų asmenų patirtus nuostolius, taip pat pažymėdama, kad transporto priemonės gaisras atitinka bendrosios civilinės atsakomybės požymius. Atsakovė2 2018 m. liepos 18 d. atsakyme savo ruožtu nurodė, jog taip pat atsisako patenkinti ieškovės reikalavimą, kadangi, jos nuomone, reikalavimas turėtų būti nukreiptas pagal privalomąjį vairuotojų civilinės atsakomybės draudimą, kitaip tariant, atsakovės1 atžvilgiu. Šiame atsakyme taip pat minimas Lietuvos Respublikos privalomojo draudimo įstatymas, nurodant, jog jo 3 straipsnio 2 punktas numato, kad nuostoliai gali būti priskiriami „eismo įvykiui“, todėl atitinkamai ir „draudžiamajam įvykiui“. Pasak atsakovės2, Lietuvos įstatyme teigiama, kad „eismo įvykis“ nebūtinai reiškia, kad jame turi dalyvauti judanti transporto priemonė.

Dėl ieškovės teisės reikšti ieškinį trečiųjų asmenų naudai

18. Atsakovės nurodo, jog visų pirma ieškovė neturi teisės reikšti ieškinio trečiųjų asmenų naudai.

19. CK 6.191 straipsnis nustato, jog jeigu sudaręs sutartį asmuo išlygo, kad iš sutarties atsiradusi prievolė turi būti įvykdyta trečiajam asmeniui, tai prievolę įvykdyti turi teisę reikalauti tiek sudaręs sutartį asmuo, tiek ir trečiasis asmuo, kurio naudai išlygtas prievolės įvykdymas, jeigu ko kita nenumato įstatymai ar sutartis arba nelemia prievolės esmė.

Motyvuojamoji dalis

20. Draudimo įstatymo (toliau-DĮ) 111 straipsnyje numatyta, jog nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę tiesiogiai reikalauti, kad draudikas, apdraudęs atsakingo už žalą asmens civilinę atsakomybę, išmokėtų draudimo išmoką. Ši nuostata akivaizdžiai pagrindžia, jog civilinės atsakomybės draudimo sutartis yra sutartis trečiojo asmens naudai. Nagrinėjamo ginčo atveju aptariamos draudimo sutartys laikytinos sutartimis trečiųjų asmenų naudai.

21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, jog sutarties trečiojo asmens naudai atveju, t. y. kai sutartį sudaręs asmuo išlygo, kad iš sutarties atsiradusi prievolė turi būti įvykdyta trečiajam asmeniui, prievolę įvykdyti turi teisę reikalauti tiek sutartį sudaręs asmuo, tiek trečiasis asmuo, kurio naudai išlygtas prievolės įvykdymas, jeigu ko kita nenustatyta įstatyme ar sutartyje arba nelemia prievolės esmė (CK 6.191 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3k-3-299-248/2016). Šioje nutartyje taip pat patvirtinta draudėjo teisė reikšti ieškinį trečiųjų asmenų naudai. Todėl ieškovė turi teisę reikšti ieškinį savo draudikams – tiek atsakovei1, tiek atsakovei2 trečiųjų asmenų naudai.

Dėl draudžiamojo eismo įvykio buvimo pagal TPVCAPD sutartį

22. Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (TPVCAPDĮ) 2 straipsnio 2 punkte numatyta, jog draudžiamasis eismo įvykis – tai eismo įvykis, kuriam įvykus pagal šį įstatymą turi būti išmokama išmoka. Šio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog išmoka šio įstatymo nustatyta tvarka mokama dėl nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos žalos, kai už žalą atsakingiems asmenims valdant ar naudojant transporto priemonę atsiranda civilinė atsakomybė.

23. Ieškovė remiasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (ESTT) suformuota nuoseklia praktika, kaip turi būti aiškinama sąvoka „transporto priemonių eismas“ ir nurodo, jog nagrinėjamu atveju eismo įvykis – ieškovės transporto priemonės gaisras yra draudiminis įvykus, nes patenka į transporto priemonių eismo sąvoką.

24. ESTT 2017 m. lapkričio 28 d. sprendimu byloje Nr. C-162/13 pasisakė, jog: „transporto priemonių eismas apima bet kokį transporto priemonės naudojimą, kuris atitinka įprastą šios transporto priemonės funkciją, tai, ar jos variklis įvykio metu momentu buvo įjungtas, neturi reikšmės“. ESTT 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu byloje pasisakė, jog: „sąvokos „transporto priemonių eismas“ apimtis nesiejama su žemės sklypo, kuriame motorinė transporto priemonė naudojama, charakteristikomis“.

25. Ieškovė nurodo, jog ESTT 2019 m. birželio 20 d. sprendimu byloje Nr. C-100-18 išnagrinėjo analogišką ginčą, t. y. pareiškėjas privačiame garaže pastatė automobilį bei jo nejudino iš stovėjimo vietos daugiau kaip 24 valandas, tačiau automobilis užsidegė ir sukėlė gaisrą taip padarydamas žalos tretiesiems asmenims. ESTT šiame sprendime konstatavo, jog: „Tokiomis aplinkybėmis manytina, kad transporto priemonės stovėjimas ir nejudėjimo laikotarpis yra natūralūs ir būtini etapai, kurie sudaro jos, kaip transporto priemonės, naudojimo dalį. Taigi transporto priemonė yra naudojama pagal jos, kaip transporto priemonės, funkciją, kai ji juda, bet taip pat, iš esmės, kai ji stovi tarp dviejų judėjimo momentų. Nagrinėjamu atveju reikia konstatuoti, kad transporto priemonės pastatymas privačiame garaže yra jos naudojimas, kuris atitinka jos, kaip transporto priemonės, funkciją. Šia išvada negalima abejoti remiantis tuo, kad ji stovėjo daugiau kaip 24 valandas šiame garaže.<...> Kalbant apie tai, kad pagrindinėje byloje aptariamas įvykis kilo dėl transporto priemonės elektros sistemos, reikia manyti, jog kadangi šio įvykio kilmė atitinka „transporto priemonės“ apibrėžtį, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 2009/103 1 straipsnio 1 punktą, nereikia nei iš minėtos transporto priemonės detalių išskirti tos, dėl kurios kilo žalą sukėlusi aplinkybė, nei nustatyti funkcijų, kurias ši detalė užtikrina. Toks išaiškinimas atitinka dėl motorinių transporto priemonių sukeltų įvykių nuketėjusiųjų asmenų apsaugos tikslą, kurio nuolat siekia ir jį griežtina Sąjungos teisės aktų leidėjas“.

26. Nesutiktina su pozicija, jog ESTT yra išnagrinėjęs analogišką ginčą. 2019 m. birželio 20 d. ESTT priėmė sprendimą byloje (bylos Nr. C-100/18), kurioje sprendė ginčą tarp L?nea Directa Aseguradora SA ir Segurcaixa, Sociedad Anónima de Seguros y Reaseguros dėl Segurcaixa išmokėtų išmokų dėl gaisro, kilusio dėl L?nea Directa apdrausto automobilio elektros sistemos, nukentėjusiam asmeniui grąžinimo. Minėtoje byloje buvo nustatytos faktinės aplinkybės, jog automobilis, kuris stovėjo nejudinamas daugiau kaip 24 valandas, užsidegė ir sukėlė gaisrą. Šio gaisro priežastis buvo automobilio elektros sistema. Asmuo buvo sudaręs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Institucija buvo pasirašiusi būsto draudimo sutartį. ESTT sprendė, ar 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103) 3 straipsnio pirma pastraipa turi būti aiškinama taip, kad šioje nuostatoje numatyta sąvoka „transporto priemonių eismas“ apima situaciją, kaip antai nagrinėjamą pagrindinėje byloje, kai pastato privačiame garaže pastatyta transporto priemonė, kuri naudojama pagal savo, kaip transporto priemonės, funkciją, užsidegė, taip sukeldama gaisrą, kurio priežastis – šios transporto priemonės elektros sistema, o dėl jo buvo padaryta žala šiam pastatui, nors minėta transporto priemonė nebuvo pajudinta iš vietos daugiau nei 24 valandas iki gaisro.

27. Pažymėtina, jog iš minėto ESTT sprendimo galima darytina išvadą, jog nagrinėjamu atveju byloje reikia nustatyti, ar ieškovės transporto priemonė, kuomet ji stovėjo užvestu varikliu 34 valandas, buvo naudojama pagal savo, kaip transporto priemonės, funkciją.

28. Ieškovė nurodo, jog akivaizdu, kad transporto priemonės stovėjimas su įjungtu varikliu, siekiant palaikyti reikalingą temperatūrinį režimą gabenamam kroviniui, yra laikytina įprastu naudojimu. Tačiau tokius ieškovės teiginius paneigia byloje pateikta 2017 m. gruodžio 20 d. galutinė ekspertizės ataskaita dėl eismo įvykio. Šioje ataskaitoje nurodyta, jog :“„Iveco“ 35S17 variklis ir variklio skyrelis nėra skirtas naudojimui, transporto priemonei stovint, ilgą laiką. Važiuojant, variklio skyrelis yra aušinamas. Jis nėra aušinamas tuščiosios eigos atveju, todėl perkaista. Atsižvelgiant į tai, kad slėgis kuro linijose yra 5 barai, neatmetamas kuro nuotėkis.; Labiausiai tikėtina, kad gaisrą sukėlė faktas, jog variklis veikė tuščiąja eiga nenutrūkstamą 34 valandų laikotarpį. Šis variklis nėra skirtas tokiam tikslui.“ Ieškovė nepateikė į bylą įrodymų, kurie paneigtų ekspertų išvadas, jog ieškovės transporto priemonės variklis nėra skirtas tokiam tikslui - veikti tuščia eiga 34 valandas, todėl teigti, jog toks transporto priemonės naudojimas - variklio ilgas veikimas tuščia eiga, siekiant palaikyti temperatūrinį režimą vežamam kroviniui - yra įprastinis transporto priemonės naudojimas, nėra pagrindo.

29. Pažymėtina, jog ekspertai savo ataskaitoje nurodė, jog siekiant užtikrinti atitinkamą temperatūrą krovinio skyriuje galėjo ir turėjo būti naudojamas aušinimo sistemos prijungimas prie elektrinio tinklo. Iš bylos medžiagos matyti (2017 m. gruodžio 20 d. ekspertų ataskaitos), jog ieškovės darbuotojas, kuris vairavo apdraustą transporto priemonę IVECO 35S17 (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) apklaustas ekspertų patvirtino, jog neprijungė krovinių skyriaus šaldymo sistemos prie kurio nors iš 220 V lizdų, bet paliko variklį veikti, nes nurodė, jog: „mano kolega jau buvo atvažiavęs į stovėjimo aikštelę. Jis man pasakė nenaudoti SECURE TRUCK STOP energijos tiekimo, nes naudodamas instaliaciją, jis pastebėjo temperatūros svyravimus (-6a – 2oC). Jo viršininkas jam pasakė, kad geriau naudoti automobilio variklį“. Siekiant užtikrinti atitinkamą temperatūrą krovinio skyriuje galėjo ir turėjo būti naudojamas aušinimo sistemos prijungimas prie elektrinio tinklo. Ieškovė nurodo, jog toks transporto priemonės naudojimas yra įprastinis, tačiau savo teiginių nepagrindžia įrodymais. Tokiu būdu darytina išvada, jog nurodomas ieškovės transporto priemonės naudojimas neatitiko įprastos šios transporto priemonės funkcijos, transporto priemonė nebuvo naudojama įprastai.

30. Tokiu būdu darytina išvada, jog atsakovė1 atsisakydamas išmokėti draudimo išmoką pagrįstai atsisakyme nurodė, jog įvykis yra nedraudžiamasis, kadangi ieškovo darbuotojas netinkamai naudojo transporto priemonę, t. y. netinkamai ją eksploatavo, ir žala kilo dėl netinkamo (t. y. neįprasto) tęstinio transporto priemonės naudojimo ir dėl to jos nedengia transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės sutartis.

31. Įvertinus aukščiau išdėstytą, konstatuotina, jog ginčo įvykis nepatenka į tarp ieškovės ir atsakovės1 sudarytos TPVCAPD sutarties draudimo objektą ir neatitinka įprastos transporto priemonės funkcijos bei naudojimo. Tokiu būdu vertinant ieškovės ieškinio pagrindą, atsakovė1 neturi atsakyti pagal ieškovės reikalavimus byloje. Tuo pačiu atsakovei1 nekyla pareiga atsakyti ir pagal RSA ieškinį byloje.

32. Konstatavus, jog atsakovė1 neturi atsakyti pagal ieškovės ir RSA ieškinius, kiti atsakovės1 nurodyti argumentai dėl ieškinio nepagrįstumo nevertintini kaip teisiškai nereikšmingi kitokiam ginčo išsprendimui ir ieškiniai atsakovės atžvilgiu atmestini.

Dėl atsakovės1 prašymo taikyti ieškinio senatį

33. Atsakovė1 nurodė, kad CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams taikomas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Ieškovas, siekdamas, kad nuo jo reikalavimo dėl draudimo išmokos priteisimo atsakovas negalėtų gintis ieškinio senatimi (CK 1.126 straipsnio 2 dalis), turi pareikšti ieškinį teismui per vienerių metų ieškinio senaties terminą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-02-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-43-706/2016) (minėtoje byloje analizuoti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo santykiai).

34. Ieškovė ir tretysis asmuo RSA nurodė, jog ieškinio senaties termino nėra praleidę.

35. Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog atsakovė 2018 m. kovo 7 d. pateikė ieškovei atsisakymą išmokėti draudimo išmoką, atitinkamai trečiajam asmeniui „FUTECH BVBA“ ir jo draudikui „Royal & Sun Alliance Insurance plc” (teisių perėmėjas RSA) atsisakymas pateiktas 2017 m. spalio 18 d., o trečiajam asmeniu CARDIGAS NV ir jo atstovui atsisakymas pateiktas 2017 m. lapkričio 3 d. Kaip matyti iš atsakovės1 atsisakymo mokėti draudimo išmoką turinio, ieškovei bei trečiajam asmeniui RSA turėjo būti suprantama, jog atsakovė1 atsisako išmokėti draudimo išmoką, todėl ieškinio senaties termino eiga skaičiuotina ieškovės atveju nuo 2018 m. kovo 7 d. pranešimo, o RSA atveju nuo 2017 m. spalio 18 d.

36. Ieškovės ieškinys atsakovei1 pateiktas 2019 m. liepos 9 d., RSA savarankiškas reikalavimas atsakovei1 pateiktas 2020 m. gegužės 27 d. Todėl vienerių metų ieškinio senaties terminas kreiptis į teismą praleistas tiek ieškovės, tiek trečiojo asmens RSA (CK 1.125 straipsnio 7 dalis).

37. RSA nurodo, kad ieškinio senatis nagrinėjamu atveju sueis 2020 m. spalio mėnesį, kadangi atsakovė1 atsisakė mokėti draudimo išmoką 2017 m. spalio mėn. Tačiau tokie RSA teiginiai yra nepagrįsti, todėl atmestini. RSA nepagrįstai ir neteisingai nurodo trejų metų ieškinio senaties terminą šioje byloje. Atsakovės1 atžvilgiu tiek ieškovei, tiek RSA yra taikytinas ne trejų, o vienerių metų ieškinio senaties terminas. Tą patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika analogiškose bylose. Kasacinis teismas 2015 m. liepos 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-444-611/2015 konstatavo: “Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, plėtodamas išplėstinės teisėjų kolegijos pakeistą praktiką, ne kartą pakartojo, kad kai nukentėjęs asmuo su reikalavimu atlyginti žalą kreipiasi tiesiogiai į draudiką, tai tarp jo ir draudiko susiklosto draudimo teisiniai santykiai, kuriems taikytini draudimo sutarties ir draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų reikalavimai, o nukentėjęs asmuo tampa žalą padariusio asmens ir draudiko draudimo sutarties pagrindu susiklosčiusių draudimo teisinių santykių dalyviu. Taip pat išaiškino, kad tokiu atveju žalą patyrusio asmens reikalavimui žalą padariusio asmens draudikui taikomas CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas“. Šiuo atveju RSA, perėmusiam Futech (nukentėjusiojo) teises ir pareigas, taip pat taikytinas vienerių metų ieškinio senaties terminas reikalavimams, kylantiems iš draudimo teisinių santykių.

38. Konstatuotina, jog ieškovė ir RSA yra pralaidę ieškinio senaties terminą kreiptis su ieškiniu atsakovės1 atžvilgiu, tačiau nustačius, jog ginčo įvykis nepatenka į draudimo sutarties su atsakove1 apimtį, ieškinio senaties taikymo klausimas nespręstinas.

Dėl draudžiamojo įvykio buvimo pagal ieškovės ir atsakovės2 draudimo sutartį

39. Ieškovė ieškinį reiškia ir atsakovei2 kaip pagrindą nurodydama su atsakove2 sudarytą vežėjų civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kitaip dar vadinamą CMR draudimo sutartį. Pagal minėtą draudimo sutartį laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 24 d. iki 2017 m. sausio 23 d. buvo apdrausta ši ieškovo veikla: vežimas keliais (visos vežimo rūšys pagal CMR konvenciją); minėtoje draudimo sutartyje nurodyta, kad draudiminė apsauga galioja gabenant krovinius Europoje, o draudimo suma (už incidentą ar įvykį) yra 500 000,00 Eur; kaip nurodyta sudarytos sutarties 1.0.punkte, ji apima apdraustojo teisinę ir (arba) sutartinę atsakomybę prieš trečiąją šalį, atsirandančią dėl apdraustojo veiklos, įvykus fiziniams nuostoliams arba turtui padarius žalą.

40. Atsakovė2 savo 2018 m. liepos 18 d. atsisakyme mokėti draudimo išmoką nurodė, kad reikalavimas turėtų būti nukreiptas pagal privalomąjį vairuotojų civilinės atsakomybės draudimą, nes pagal draudimo sutarties 18.6.punktą reikalavimai, kylantys dėl žemiau nurodytų priežasčių, yra atmetami, „veikimas, naudojimas ..., kuris įeina į įstatymus, statutus, taisykles, reglamentus ar direktyvas (įskaitant, tačiau neapsiribojant ties licencijomis) arba valdžios (vietos ar valstybinės) ar tarptautinio organo, susijusio su motorinių transporto priemonių draudimu, apsaugą“.

41. Ieškovės ir Atsakovės2 sudarytos draudimo sutarties dalies „Papildomas trečiosios šalies draudimas“ 1.0.punktas numato, kad „ši Politika apima apdraustojo teisinę ir (arba) sutartinę atsakomybę prieš trečiąją šalį, atsirandančią dėl apdraustojo veiklos, įvykus fiziniams nuostoliams arba turtui padarius žalą“. Vertinant šią ir kitas minėtos draudimo sutarties sąlygas galima teigti, kad pagal minėtą draudimo sutartį draudžiama ne tik vežėjo civilinė atsakomybė vežimo metu, bet taip pat apdrausta ir vežėjo atsakomybė dėl vežimo metu tretiesiems asmenims padarytos žalos atlyginimo. Remiantis Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (CMR) (toliau – CMR konvencija) 17 straipsnio 1 dalimi, vežėjas atsako tiek už viso, tiek už dalies krovinio praradimą ar jo sugadinimą nuo to momento, kai krovinį priėmė vežti, ir iki jo perdavimo momento, taip pat už krovinio pavėluotą pristatymą. Atsižvelgiant į tai, kad krovinys buvo vežėjo priimtas, vežamas iš (duomenys neskelbtini) per (duomenys neskelbtini) ir dar nebuvo pristatytas gavėjui, vežimo procesas nebuvo baigtas, todėl vežimo proceso metu padaryta žala tretiesiems asmenims dėl vežėjo (apdraustojo) veiklos patenka į tarp ieškovės ir atsakovės2 sudarytos draudimo sutarties draudimo objektą; pagal pateiktus draudimo sutarties duomenis ir sąlygas draudimo apsauga tokiam įvykiui galiojo. Todėl ginčo įvykis patenka į tarp ieškovės ir atsakovės2 sudarytos draudimo sutarties objektą ir atsakovei2 kyla pareiga mokėti draudimo išmoką.

42. Teismų praktikoje taip pat pabrėžiama, kad draudimo sutarties, kaip ir kitų sutarčių, sąlygoms gali būti taikoma contra proferentem taisyklė, pagal kurią dviprasmiškos, neaiškios sutarties sąlygos aiškinamos jas pasiūliusios šalies nenaudai. Ši šalis yra atsakinga už savo pasiūlytų sąlygų aiškumą ir nedviprasmiškumą. Atsižvelgiant į tai, jog draudimo sutarties sąlygos yra parengtos atsakovės2, jos turi būti aiškinamos jos, kaip šias išlygas pasiūliusios šalies, nenaudai ir ieškovės, kaip jas priėmusios šalies, naudai.

43. Atsakovė2 nurodė, jog draudimo sutarties sąlygos buvo derinamos ir parengtos pagal ieškovės pageidavimus. Nagrinėjamu atveju yra kilę nesutarimai dėl draudimo sutarties teksto interpretavimo. Šis faktas patvirtina, kad aptariamos standartinės iš anksto draudiko parengtos sutarties nuostatos yra neaiškios. CK 6.193 str. 4 d. įtvirtinta, jog kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai. Atsakovė2 neįrodė savo teiginio, kad šalys derino standartines nedraudžiamųjų įvykių standartines sąlygas ar kad ne ji šias sąlygas pasiūlė.

44. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad įstatymas nedraudžia draudimo sutartyje nustatyti išimčių, kada draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, tačiau ši teisė neturi paneigti draudimo sutartimi siekiamų tikslų. Todėl draudimo sutarties sąlygų aiškinimas tokiu būdu, jog draudiko prisiimtos rizikos laipsnis visiškai išnyksta arba tampa toks minimalus, kad iš esmės paneigiamas draudimo sutarties tikslas, yra negalimas.

45. Sutiktina su ieškovės argumentais, jog draudimo sutarties nedraudžiamojo įvykio sąvokos apibrėžimas šalių draudimo sutartyje kelia abejonių. Atsakovė2 ieškinio nepripažįsta, nes ginčo įvykis patenka į draudimo sutarties 18.6 punktą, kuriame nurodoma, kad reikalavimai, kylantys dėl žemiau nurodytų priežasčių, yra atmetami: „Veikimas, naudojimas ... , kuris įeina į įstatymus, statutus, taisykles, reglamentus ar direktyvas (įskaitant, tačiau nesiribojant ties licencijomis) arba valdžios (vietos ar valstybinės) ar tarptautinio organo, susijusio su motorinių transporto priemonių draudimu, apsaugą“.

46. Tarp ieškovės ir atsakovės2 sudarytos draudimo sutarties 18 dalyje įtvirtinta, kad šis draudimo liudijimas netaikomas reikalavimams, kurie yra (tiesiogiai arba netiesiogiai) susiję toliau nurodytomis aplinkybėmis arba kurių šaltinis arba priežastis yra šios toliau nurodytos aplinkybės: „18.6. motorinės transporto priemonės, priekabos, važiuoklės ar panašios motorizuotos vežimo priemonės eksploatavimas, naudojimas, valdymas, nuosavybė, nuoma, nuomojimas arba licencija, kai taikomas bet koks su motorinių transporto priemonių draudimu susijęs bet kokios valdžios (vietos arba šalies) arba tarptautinės organizacijos įstatymas, įstatai, taisyklė, reglamentas ar direktyva (įskaitant licencijavimą, bet tuo neapsiribojant)“.

47. Ataskovės2 teigimu, Lietuvoje visi transporto priemonių valdytojai privalomai turi sudaryti transporto priemonių civilinės atsakomybės draudimą, kuris reglamentuojamas TPVCAPDĮ nuostatų. Susiklosčiusios situacijos atveju kilo eismo įvykis, todėl įvykį reglamentuoja į TPVCAPDĮ reguliavimo sritį patenkantys įvykiai. Privalomojo transporto priemonės draudimo objektas yra transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinė atsakomybė už autoavarijos (eismo įvykio) metu padarytą žalą. Ieškovės, kaip transporto priemonės valdytojo, privalomasis draudimas skirtas būtent atlyginti nuostolius, kilusius iš transporto priemonės naudojimosi ir valdymo, todėl kilęs įvykis patenka į draudimo sutarties 18.6 p. numatytą išimtį.

48. Sutiktina su ieškovės pozicija, jog toks draudimo sutarties sąlygų (18.6 p.) aiškinimas iš esmės neatitinka tikrųjų šalių ketinimų, kurie buvo sudarant draudimo sutartį. Akivaizdu, kad draudimo sutartį sudariusios ieškovės interesas buvo kuo didesnė draudimo apsauga, dėl ko standartinis vežėjo civilinės atsakomybės (CMR) draudimo sutarties dalykas buvo išplėstas, numatant ne tik krovinio vežimo sutarties šalių patirtos žalos atlyginimą, tačiau ir kitų, trečiųjų asmenų, turtinių interesų apsaugą tuo atveju, kai jiems vežėjas, vykdydamas savo veiklą, padaro žalos. Tokiu būdu ieškovės tikslas sudarant draudimo sutartį su atsakove2 buvo draudimo apsaugos galiojimas ir tokioms dažnoms bei ypač didelio masto padarinius sukeliančiomis situacijoms, susijusioms su tretiesiems asmenims padaryta žala. Dėl draudimo sutartinių santykių sudėtingumo bei tikimybinio pobūdžio, draudikas turi ypač tiksliai nurodyti draudimo apsaugos apimtį. Tuo tarpu atsakovės2 pozicija dėl draudimo išmokų nemokėjimo, kuri grindžiama standartinių draudimo sutarties taisyklių, įtvirtinančių nedraudžiamuosius įvykius, nuostatomis, vertintina kaip vienpusiška ir ydinga, siekiant visiškai eliminuoti ieškovei ir tretiesiems asmenims teikiamą draudimo apsaugą. Vadovaujantis tokiu 18.6 p. aiškinimu, kokį pateikia atsakovė2, iš esmės joks žalos padarymo atvejis negalėtų būti dengiamas remiantis atsakovės2 suteiktu papildomu civilinės atsakomybės draudimu (civilinės atsakomybės draudimo praplėtimu). Todėl taip aiškinant sutartį būtų pažeidžiamas sąžiningumo principas, kadangi už papildomą draudimo apsaugą paprastai imama papildoma draudimo įmoka.

49. Nagrinėjamu atveju, atsakovės1 pareiga mokėti draudimo išmoką, jei būtų draudžiamasis įvykis, kiltų ne įstatymo, o draudimo sutarties tarp atsakovės1 ir ieškovės pagrindu (t. y. nepaisant to, kad ši sutartis yra sudaryta pagal privalomąsias taisykles, šalių teisės ir pareigos kyla iš draudimo sutarties). Įvykis būtų laikomas draustas įstatymo pagrindu, jei jokia transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartis nebūtų sudaryta, ir žala tretiesiems asmenims turėtų išmokėta Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro įstatymo pagrindu (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, atsakovė2 visiškai nepagrįstai atsisakė išmokėti draudimo išmoką remiantis draudimo sutarties 18.6 punktu, kadangi ieškovės su atsakove1 sudaryta draudimo sutartis nepatenka į minėtame punkte nurodytą išimtį.

50. Kasacinio teismo praktikoje yra suformuota, kad DĮ 96 straipsnio nuostatos užkerta kelią draudikui, atsisakiusiam mokėti draudimo išmoką vienu pagrindu, draudėjui šio atsisakymo pagrįstumą užginčijus teisme, papildomai nurodyti dar kitus pagrindus, kuriais jis nesirėmė atsisakydamas mokėti draudimo išmoką.atsakovė2 savo atsisakyme išmokėti draudimo išmoką nurodė tik vieną pagrindą – draudimo sutarties 18.6 punktą, tuo tarpu teisme atsakovė2 kaip visiškai naujus argumentus pateikia tai, kad ieškovė neturi rašytinių taisyklių, nustatančių saugumo procedūras gabenimo metu ir tai neva vertintina kaip didelis neatsargumas. Be to, pasak atsakovės2, ieškovė nevykdė išankstinės sąlygos, t. y. nėra nustačiusi rašytinių veiklos procedūrų, įskaitant procedūras, susijusias su sveikata, sauga ir (arba) pavojingais kroviniais.

51. Byloje ieškovė pateikė rašytinius įrodymus, kurie patvirtina, jog savo veikloje vadovaujasi Gaisrinės saugos instrukcija Nr. GS1, su kuriomis buvo supažindintas ir ieškovo darbuotojas E. N., vairavęs sudegusią transporto priemonę (Gaisrinės saugos instruktažų registracijos žurnalas); Darbo tvarkos taisyklės, su kuriomis ieškovo darbuotojas E. N. taip pat buvo supažindintas (Darbuotojų supažindinimo su darbo tvarkos taisyklėmis registras); ieškovės darbuotojas E. N. buvo instruktuotas dėl darbuotojų saugos ir sveikatos, taip pat dėl darbuotojų saugos ir sveikatos darbo vietoje. Taip pat ieškovė pateikė įrodymus, jog transporto priemonė, kurioje kilo gaisras, buvo techniškai tvarkinga: prieš pat išvažiuojant į maršrutą, kurio metu įvyko draudžiamasis įvykis, ši transporto priemonė buvo nuvežta techninei apžiūrai, po kurios atlikti konkretūs remonto darbai.

52. CK 6.993 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog prieš sudarant draudimo sutartį, draudėjas privalo suteikti draudikui visą žinomą informaciją apie aplinkybes, galinčias turėti esminės įtakos draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir šio įvykio galimų nuostolių dydžiui (draudimo rizikai), jeigu tos aplinkybės nėra ir neturi būti žinomos draudikui. To paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog esminėmis aplinkybėmis, apie kurias draudėjas privalo informuoti draudiką, pripažįstamos aplinkybės, nurodytos standartinėse draudimo sutarties sąlygose (draudimo rūšies taisyklėse), taip pat aplinkybės, apie kurias draudikas raštu prašė draudėjo suteikti informaciją. DĮ 95 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, prieš sudarydamas draudimo sutartį, draudikas turi teisę įvertinti draudimo riziką CK 6.994 straipsnio nustatyta tvarka.

53. Atsakovė2 su ieškiniu nesutinka, nes nurodo, jog būtent gabenimo tvarkos neturėjimas iš esmės lėmė įvykį, todėl tokių aplinkybių (gabenimo tvarkos turėjimas ar ne) vertinimas (kaip draudimo rizikos vertinimas) turėjo būti atliktas dar iki draudimo apsaugos praplėtimo sudarymo. Tačiau byloje nėra duomenų, jog prieš sudarant sutartį atsakovė2 būtų prašiusi tokios informacijos ir ją vertinusi, todėl galima daryti išvadą, jog tokios aplinkybės nebuvo esminėmis sąlygomis sudarant susitarimą dėl papildomos draudimo apsaugos. Be to, CK numatyta, kad 6.993 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu draudėjas neatsako į raštu pateiktą draudiko paklausimą apie tam tikras aplinkybes, o draudikas, neatsižvelgdamas į tai, sudarė draudimo sutartį, tai draudikas netenka teisės reikalauti nutraukti draudimo sutartį ar pripažinti ją negaliojančia remdamasis tuo, kad draudėjas jam nepateikė informacijos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, jog skiriamasis draudiko veiklos požymis yra tai, kad jo veikla susijusi su tam tikra rizika, t. y. draudėjas moka draudimo įmokas, o draudikas rizikuoja, kadangi jis perima iš draudėjo pastarojo riziką - nuostolių atsiradimo tikimybę ir tam tikro jų dydžio galimybę. Todėl draudikas, sudarydamas draudimo sutartį, ne tik turi įvertinti draudėjo pateiktą informaciją, bet ir pats reikalauti pateikti ar rinkti, jo nuomone, trūkstamą informaciją apie draudėją tokios apimties ir tokiu būdu, kad draudiko suklydimo dėl draudžiamojo įvykio tikimybė būtų kuo mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-11-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1029/2003). Tokiu būdu atsakovė2 negali remtis aplinkybe, jog ieškovė esą neturėjo su krovinio gabenimu susijusios tvarkos, kadangi šios aplinkybės nelaikė svarbia sudarant draudimo sutartį.

54. Atsakovė2 nurodo, jog susiklosčiusios situacijos atveju galima konstatuoti ieškovės didelį neatsargumą, kadangi ieškovė nesilaikė minimalių atidumo ir rūpestingumo reikalavimų, kadangi paliko veikiantį variklį 34 valandoms; ieškovė neturi rašytinių taisyklių, nustatančių saugumo procedūras gabenimo metu, todėl nagrinėjamu atveju vairuotojas pasielgė netinkamai. Remdamasis šiais teiginiais atsakovė2 tvirtina, jog įvykis yra nedraudžiamasis pagal draudimo sutarties 18.14 p. Taip pat atsakovė2 remiasi draudimo sutarties Priedo Nr. 2 nuostata, kuri įtvirtina, jog: „tais atvejais, kai reikalavimas, kilęs dėl didelio neatsargumo nėra dengiamas pagal šią draudimo sutartį dėl 18.13 ir 18.14 punktų, susitariama, kad šie (18.13 ir 18.14) punktai yra netaikomi individualiems Apdraustosios įmonės darbuotojo arba Apdraustosios įmonės subrangovų darbuotojų veiksmams, jeigu: Apdraustosios įmonės darbuotojas dirba joje bent 12 mėnesių; Apdraustojo įmonės darbuotojas veikė priešingai nei nurodyta Apdraustosios įmonės rašytinėse standartinėse veiklos procedūrose; veiksmas laikomas dideliu neatsargumu.“.

55. Remiantis kasacinio teismo praktika galima teigti, jog nedraudiminiai įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl nedraudiminiai įvykiai jose turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai, o esant abejonėms, draudimo sutarties sąlygos turi būti aiškinamos sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (CK 6.193 str. 4 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-12-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-671/2004). Nors ši pozicija ir yra susijusi su turto draudimo sutartimis, tačiau neabejotinai taikytina ir civilinės atsakomybės draudimo sutarčių sudarymo atveju. Priešingu atveju, draudikai galėtų piktnaudžiauti bei atsisakyti mokėti draudimo išmokas įvairiausiais lakoniškais pagrindais, o draudėjų atveju būtų sukurta tokia situacija, jog jie nežinotų savo teisių bei pareigų pagal draudimo sutartį.

56. Vertinant šalių sudarytos draudimo sutarties sąvoką „Apdraustosios įmonės rašytinėse standartinėse veiklos procedūrose“ galima teigti, jog ji yra abstrakti. Kaip aukščiau nurodyta, atsakovė2 nesiaiškino, kokias tvarkas savo veikloje ieškovė apskritai naudoja, kokie reikalavimai jose nustatyti. Nagrinėjamo ginčo atveju draudimo sutartyje nėra konkrečiai nurodyta, kokie atvejai laikytini dideliu neatsargumu ir (todėl) nedraudžiamaisiais įvykiais. Todėl atsakovė2 negali remtis minėtu draudimo sutarties 18.4. punktu ir teigti, jog įvykis yra nedraudžiamasis.

57. Įvertinus aukščiau išdėstytą, darytina išvada, jog ginčo įvykis pripažintinas draudžiamuoju įvykiu pagal ieškovės ir atsakovės2 sudarytą draudimo sutartį ir nustatytina, jog pagal ieškovės ieškinį turi atsakyti atsakovė2.

Dėl draudikų solidariosios atsakomybės

58. Kadangi atsakovė1 pagal ieškovės ieškinį bei RSA ieškinį neturi atsakyti ir ieškiniai šios atsakovės atžvilgiu atmestini, tai teismas solidariosios atsakovių atsakomybės sąlygų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.

Dėl bylos procesinės baigties ir bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

59. Nustačius, jog pagal ieškinius byloje atsakovė1 neturi atsakyti, byla šioje dalyje išspręstina iš esmės ir ieškiniai atsakovės1 atžvilgiu yra atmestini kaip nepagrįsti, o iš ieškovės atsakovės1 naudai priteistinos jos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

60. Atsakovė1 pateikė prašymą byloje jai priteisti 9092 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą byloje bei 509,65 Eur kitų pagrįstų vertimo išlaidų, iš viso – 9601,65 Eur. Teismas įvertinęs tai, jog atsakovės1 prašomos priteisti išlaidos viršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytus maksimalius dydžius, iš ieškovės atsakovės1 naudai priteisia 3000 Eur išlaidų už advokato teisinę pagalbą bei 509,65 Eur vertimo išlaidų, iš viso 3509,65 Eur (CPK 93, 98, 88 straipsniai).

61. Priėmus dalinį sprendimą byloje atsakovės2 atžvilgiu ir nustačius, jog ji turi atsakyti pagal ieškovės ieškinį, kitos šalių bylinėjimosi išlaidos nepaskirstomos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 261, 270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškovės UAB „Balux“ ieškinį ir trečiojo asmens RSA ieškinį atsakovei ABD „Gjensidige“ atmesti.

Priteisti iš ieškovės UAB „Balux“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 3509,65 Eur (tris tūkstančius penkis šimtus devynis eurus 65 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovės ADB „Gjensidige“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) naudai.

Priimti dalinį sprendimą atsakovės TOKIO MARINE KILN INSURANCE LIMITED atžvilgiu, nustatant, jog pagal ieškovės UAB „Balux“ ieškinį dėl draudimo išmokų priteisimo turi atsakyti atsakovė TOKIO MARINE KILN INSURANCE LIMITED.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos apeliaciniam teismui per Vilniaus apygardos teismą.

Teisėja Rūta Veniulytė-Jankūnienė