Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus ir Irenos Stasiūnienės (pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. Z. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-69-344/2016 pagal ieškovo A. Z. ieškinį atsakovei R. S. dėl piniginės kompensacijos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas A. Z. pateikė teismui ieškinį, prašydamas pripažinti butą, (duomenys neskelbtini) (toliau ir – Butas), bendrąja daline ieškovo A. Z. ir atsakovės R. S. nuosavybe; priteisti ieškovui iš atsakovės 7 500 Eur piniginę kompensaciją už bendrai įsigytą Butą bei visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad su atsakove pradėjo bendrauti 2002 metais ir kartu apsigyveno atsakovei priklausiusiame vieno kambario bendrabutyje. Abu kartu nusprendė pagerinti gyvenimo sąlygas, todėl pardavė atsakovės bendrabutį ir bendrai įsigijo dviejų kambarių Butą. Buto pirkimui atsakovė paėmė paskolą iš banko, kurią mokėjo abu. Tiek ieškovas, tiek atsakovė Butu rūpinosi ir jį prižiūrėjo kartu, abu mokėjo komunalinius mokesčius, atliko remonto darbus. Ieškovas Bute už savo lėšas pakeitė langus, pirko statybines medžiagas, samdė darbininkus, santechniką, elektriką, be to, kartu su broliu darė remontą, 2008 metais nupirko svetainės komplektą. Todėl mano, kad Butas priklauso abiems bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis ir prašo iš atsakovės priteisti pusę buto vertės, t. y. 7 500 Eur.Atsakovė R. S. su ieškiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad nors su ieškovu gyveno kartu nuo 2003 metų, tačiau santuokos su juo sudaryti neketino, jų santykiai nebuvo nukreipti į tai, jog abu kažką bendro sukurtų. Ieškovas prie Buto įsigijimo neprisidėjo, jo neremontavo ir baldų nepirko. Butą atsakovė įsigijo iš savo asmeninių lėšų. Paskolą bankui grąžino pati atsakovė, ieškovas neprisidėjo, nes neturėjo pajamų.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2016 m. birželio 8 d. sprendimu ieškinį atmetė, konstatavęs, kad pateiktų rašytinių įrodymų, šalių bei liudytojų parodymų nepakanka Butą pripažinti bendrąja daline ieškovo ir atsakovės nuosavybe ir tuo pagrindu priteisti ieškovui iš atsakovės 7 500 Eur piniginę kompensaciją už bendrai įsigytą ginčo butą. Teismas nurodė, kad būtent ieškovas A. Z. turėjo pateikti objektyvius įrodymus, pagrindžiančius jo ir atsakovės R. S. siekį turėti ir kurti bendrą turtą. Vertindamas byloje esančius įrodymus, teismas sprendė, kad ieškovas A. Z. neįrodė, jog gyvendami kaip sugyventiniai su atsakove R. S., veikė jungtinės veiklos sutarties pagrindu ir buvo susitarę įsigyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą – butą, (duomenys neskelbtini), bendro gyvenimo tikslams, t. y. įsigyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės pagrindu. Teismas pripažino, kad ieškovas nepaneigė aplinkybės, kad atsakovė turėjo pakankamai pinigų, už kuriuos galėjo įsigyti asmeninės nuosavybės teise ginčo butą. Teismas nurodė, kad ieškovas nepateikė patikimų, pakankamų ir neginčijamų įrodymų, kad paskola buvo paimta buto įsigijimui, kad paskolą mokėjo tiek jis, tiek atsakovė, nenurodė, kokia konkrečia pinigų suma jis prisidėjo prie buto įsigijimo. Teismas pripažino, kad ieškovas prisidėjo prie atsakovės įsigyto buto pagerinimo tiek darbu, tiek galimai ir lėšomis, tačiau nurodė, kad reikalavimo dėl šių įdėjimų kompensavimo ieškinyje nereiškė, todėl šio klausimo nesprendė.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Ieškovas A. Z. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:Teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, nukrypo nuo teismų praktikos vertinant įrodymus.Teismo išvados neatitinka bylos faktinių aplinkybių, civilinė byla išnagrinėta šališkai, nes sprendimas yra pagrįstas išvadomis, remiantis tik atsakovės pateiktais įrodymais bei pateiktais paaiškinimais.Kartu gyvenantys, santuokos nesudarę ieškovas ir atsakovė buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, todėl jie buvo saistomi sutartinių turtinių santykių, kas atitinka jungtinės veiklos sutartį.Aplinkybę, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė kartu ieškojo didesnio ploto buto, kartu vyko apžiūrėti buto, abiems šis butas tiko ir patiko, patvirtino ne tik ieškovas, bet ir atsakovė.Kadangi atsakovės pajamos buvo ženkliai didesnės nei ieškovo, bankas paskolą suteikė atsakovės vardu, tokiu būdu ieškovas ir atsakovė pasiskolino iš banko 10 000 Lt.Paskola buvo skirta buto remontui, nes nei ieškovas, nei atsakovė santaupų neturėjo, o įsigytas butas buvo remontuojamas tuoj pat po įsigyjimo.Teismas neteisingai vertino pateiktus įrodymus ir neatkreipė dėmesio į tai, kad ieškovas nuo 2003 m. gegužės 21 d. iki 2004 m. spalio 31 d. dirbo (duomenys neskelbtini), po kelių mėnesių pertraukos jis vėl įsidarbino (duomenys neskelbtini), kur dirbo nuo 2004 m. balandžio 22 d. iki 2004 m. rugpjūčio 31 d.Atsakovės pateikti dokumentai paneigia jos nurodytas aplinkybes, kad ji nuolat dirbo ir gaudavo nuolatines pajamas, kurias skyrė paskolos dengimui. Atsakovė laikotarpiu nuo 2004 m. spalio 19 d. iki 2005 m. kovo 23 d. bankui sumokėjo daugiau įmokų paskolos dengimui, negu gavo pajamų, todėl akivaizdu, kad atsakovė viena negalėjo mokėti paskolos bankui minėtu laikotarpiu.Teismas neteisingai vertino tarp šalių susiklosčiusius santykius ir sprendė, kad atsakovė viena turėjo galimybę padengti paskolą, sumokėti mokesčius už butą, išlaikyti nepilnametį sūnų, kuriam tėvas neteikia jokio išlaikymo, pragyventi pati ir tuo pačiu metu vykdyti buto remonto darbus.Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad atsakovės vardu įsigytas dviejų kambarių butas buvo suremontuotas iš pagrindų: pakeista elektros instaliacija, vandentiekio ir kanalizacijos vamzdynai, langai, vidaus ir lauko durys, užsakytas virtuvės baldų komplektas, suremontuota vonia ir tuoletas.Teismas nevertino aplinkybių, kad Butą remontavo ieškovas, o jam padėjo jo brolis, kad dalį darbų atliko kvalifikuoti samdyti meistrai, tačiau atsakovė prie buto remonto savo darbu neprisidėjo visiškai.Atsakovė nepateikė rašytinių įrodymų, iš kokių lėšų ji sugrąžino bankui paskolą, mokėjo mokesčius už dviejų kambarių butą, išlaikė nepilnametį sūnų ir pan.Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė R. S. prašo apeliacinį skundą atmesti, o Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:Byloje nustatyos faktinės aplinkybės patvirtina, kad šalys nesitarė siekti bendrų tikslų, todėl jos nesaistomos sutartinių turtinių santykių.Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad piniginėsmis lėšomis prisidėjo prie atsakovės vardu įregistruoto buto įsigijimo, kad paskolą mokėjo tiek jis, tiek atsakovė, nenurodė, kokia konkrečia suma jis prisidėjo prie buto įsigyjimo.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl nekilnojamojo turto teisinio režimo nustatymo, jo padalijimo ir piniginės kompensacijos priteisimo tarp asmenų, gyvenusių nesusituokus. Apeliaciniame skunde apeliantas nurodo, kad kartu gyvenantys, santuokos nesudarę ieškovas ir atsakovė buvo susitarę siekti tam tikro bendro tikslo, todėl jie buvo saistomi sutartinių turtinių santykių, kas atitinka jungtinės veiklos sutartį. Toks apelianto argumentas atmestinas kaip nepagrįstas dėl toliau nurodytų motyvų. Jungtinės veiklos (partnerystės) sutartis yra sutartis, kuria du ar daugiau asmenų (partnerių), kooperuodami savo turtą, darbą ar žinias, įsipareigoja veikti bendrai tam tikram, neprieštaraujančiam įstatymui tikslui arba tam tikrai veiklai (CK 6.969 str. 1 d.). Esminiai susitarimų, kurie vertintini kaip jungtinės veiklos sutartys, požymiai yra tokie: tai yra, kaip minėta, dviejų ar daugiau asmenų įsipareigojimas užsiimti bendra veikla ar bendrai veikti tam tikram tikslui; visi bendri reikalai tvarkomi bendru dalyvių susitarimu (CK 6.972 str. 5 d.); kad pasiektų tikslą, jungtinės veiklos sutarties dalyviai įneša įnašus pinigais ar kitu turtu arba dalyvaudami savo darbu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. sausio 13 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-72-686/2016). Nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę, tačiau sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. Tai reiškia, kad byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).Byloje nėra ginčo dėl to, kad šalys nuo 2003 metų iki 2015 m. balandžio 30 d. gyveno kartu, nagrinėjamu atveju, byloje keliamas klausimas, ar ieškovo ir atsakovės veiksmai, gyvenant kartu, sukūrė susitarimą bendrąja daline nuosavybe įgyti ginčo nekilnojamąjį turtą – butą, (duomenys neskelbtini). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad, įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. kovo 31 d. nutartis Nr. 3K-3-158-695/2015).Pažymėtina, kad nesusituokusių asmenų (sugyventinių) gyvenimas drauge, bendro ūkio tvarkymas, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu gali būti įrodinėjamas visais įmanomais įrodymais. Nesusituokusių, tačiau gyvenančių kartu asmenų įgytam turtui negalioja bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcija ir dėl to sugyventiniai, atsižvelgdami į kiekvieno iš jų indėlį į įgytą ar sukurtą turtą, gali įrodinėti turimą tokio turto dalį bendrąją dalinę nuosavybę reglamentuojančių teisės normų pagrindu. Atitinkamas sugyventinių turtas, nors nuosavybės teise įregistruotas vieno iš jų vardu, gali būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe, jei įrodoma, kad toks turtas buvo įgytas abiejų sugyventinių iš bendrų lėšų ir jų naudojamas. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas, nustatęs, kad ieškovas ir atsakovė iki ginčo buto įsigijimo gyveno drauge kaip sugyventiniai, įvertino ne vien bendrą šalių gyvenimą, bet ir ieškovės ir atsakovo indėlį, jų asmenines finansines lėšas įsigyjant ginčo butą, taip pat bendrą ūkio tvarkymą bendru jų pačių darbu, todėl, kolegijos vertinimu, padarė pagrįstą išvadą, kad ieškovas A. Z. neįrodė, jog gyvendami kaip sugyventiniai su atsakove R. S., veikė jungtinės veiklos sutarties pagrindu ir buvo susitarę įsigyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą – butą, (duomenys neskelbtini).Bylos nagrinėjimo metu nustatyta, kad ieškovas A. Z. ir atsakovė R. S. nuo 2003 metų iki 2015 m. balandžio 30 d. gyveno kartu. Ieškovas pas atsakovę pradėjo gyventi dar atsakovei asmeninės nuosavybės teisėmis priklausiusiame bute, (duomenys neskelbtini). Atsakovė 2003 m. birželio 2 d. pardavė minėtą butą už 6 000 Lt, o 2003 m. birželio 25 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu, už 7 000 Lt įsigijo dviejų kambarių butą, (duomenys neskelbtini). Iš byloje esančios ieškovo darbo knygelės kopijos nustatyta, kad ieškovo pajamas 2003 metais sudarė 2 617,14 Lt – laikotarpiu nuo 2003 m. gegužės 21 d. iki 2003 m. spalio 31 d. ieškovas dirbo (duomenys neskelbtini). Kitų duomenų apie šalims gyvenant kartu ieškovo pajamų skyrimą bei panaudojimą nekilnojamojo turto įsigijimui byloje nėra pateikta. Nors ieškovas teigia, kad atsakovė laikotarpiu 2004 m. spalio 19 d. iki 2005 m. kovo 23 d. neturėjo pakankamai pajamų ir negalėjo pati grąžinti kredito, tačiau pats teismui nepateikė duomenų, kad jis prisidėjo prie buto įsigijimo ir kredito grąžinimo. Ieškovas nurodo, kad 2004 metais jis dirbo užsienyje, o jo darbo užmokestis buvo naudojamas paskolos dengimui. Iš minėtos ieškovo darbo knygelės kopijos nustatyta, kad nuo 2004 m. balandžio 22 d. iki 2004 m. birželio 30 d. ieškovas dirbo (duomenys neskelbtini), tačiau kokį darbo užmokestį gavo - nenurodyta. Nuo 2004 m. birželio 30 d. ir nuo 2004 m. rugpjūčio 10 d. dirbo (duomenys neskelbtini) – per šį laikotarpį gavo 2 750,87 Lt darbo užmokestį, 2004 m. rugpjūčio 31 d. atleistas iš įmonės ir tą pačią dieną vėl priimtas į darbą – gavo 1 048,52 Lt darbo užmokestį. Apie 2005, 2006, 2007, 2008, 2009, 2010 metais ieškovo dirbtus laikotarpius ir gautą darbo užmokestį byloje duomenų nėra. Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad vien tik ieškovo ir liudytojų parodymai, jog ieškovas dirbo užsienyje ir gaudavo pajamas, nesant kitų įrodymų, nepatvirtina aplinkybių, kad jo gautos pajamos buvo panaudotos paskolos dengimui. Teisėjų kolegijos vertinimu, ieškovas neįrodė ir aplinkybių, kad 2005 m. balandžio mėn. jis pasiskolino apie 1 500 Lt iš brolio A. Z., siekdamas sumokėti bankui likusią paskolos dalį. Tuo labiau, kad iš byloje esančios paskolos sutarties nuostatų matyti, jog kredito grąžinimo terminas nustatytas iki 2005 m. kovo 23 d., duomenų apie tai, kad minėta paskola būtų negrąžinta, ar jos grąžinimo terminas pratęstas, byloje nėra. Iš byloje esančių duomenų apie atsakovės indėlį įsigyjant ginčo turtą nustatyta, kad ginčo butas, (duomenys neskelbtini), įsigytas atsakovės vardu. Kolegijos vertinimu atsakovė įrodė, kad ginčo butas įsigytas už jos asmenines lėšas, kurias sudarė 6 000 Lt už parduotą asmeninės nuosavybės teisėmis priklausiusį vieno kambario butą, esantį (duomenys neskelbtini), ir 1 000 Lt santaupų. Iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus išrašo matyti, kad 2003 metais ir iki 2004 m. rugpjūčio 23 d. atsakovė dirbo (duomenys neskelbtini) ir gaudavo pastovų 1200 – 1300 Lt darbo užmokestį. Be to, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad atsakovė 2003 m. kovo 24 d. su AB „Vilniaus bankas“ sudarė vartojimo kredito sutartį, pagal kurią bankas atsakovei suteikė 13 000 Lt kreditą automobilio pirkimui. Kredito grąžinimo terminas nustatytas 2005 m. kovo 23 d. Iš byloje esančių atsakovės banko sąskaitos išrašų ir grynųjų pinigų priėmimo kvitų kopijų matyti, kad visas kredito grąžinimo įmokas atliko atsakovė. Atsakovės banko sąskaitų išrašai patvirtina, kad ji 2003 m. kovo 20 d. – 2003 m. birželio 25 d. disponavo ir operavo pakankamai didelėmis sumomis. Atsakovė įrodė, kad turtas įgytas jos turėtomis, už parduotą butą gautomis ir uždirbtomis lėšomis. Tai paneigia ieškovo teiginius, kad ginčo butas buvo įsigytas už iš banko paimtą paskolą. Byloje neįrodyta, kad šalys turėjo tikslą sukurti, naudoti ir valdyti dalinės nuosavybės turtą. Faktai, kad ieškovas padėjo atsakovei įsigyti didesnio ploto butą (kartu vyko apžiūrėti Buto), gyveno atsakovės bute, prisidėjo prie jo remonto, patys savaime nereiškia, kad atsakovės įgytas turtas tapo bendrąja daline nuosavybe (CK 6.969 str. 1 d., 6. 970 str. 1 d.).Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio suformulavimas ir jo pateikimas teismui yra ieškovo procesinė teisė, kuria jis savo nuožiūra disponuoja (CPK 42 str. 1 d.). Teisminio nagrinėjimo dalyką apibrėžia svarbiausi ieškinio turinį sudarantys elementai – ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas. Kaip ieškinio dalykas suprantamas ieškovo per teismą atsakovui pareikštas materialusis teisinis reikalavimas, o ieškinio pagrindas – tai faktinės aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo materialųjį teisinį reikalavimą, t. y. ieškinio dalyką (CPK 135 str. 1 d. 2, 4 p.). Teismas privalo ginčą spręsti pagal ieškovo pareikštus reikalavimus, negali pats nei suformuluoti už ieškovą ieškinio dalyko ir pagrindo, nei, spręsdamas bylą, pakeisti ieškinio dalyko ar faktinio pagrindo ar taikyti alternatyvius pažeistų teisių gynimo būdus (išskyrus įstatyme nustatytas išimtis – pvz., CPK 376 str. 3, 4 d., 405, 417, 418 str.). Nagrinėjamu atveju ieškovas pareikštu ieškiniu nekėlė reikalavimo dėl kompensacijos už nekilnojamojo turto pagerinimus priteisimo. Toks reikalavimas taip pat nebuvo keliamas ir kituose procesniuose dokumentuose. Ieškovas prašė pripažinti Butą, bendrąja daline ieškovo ir atsakovės nuosavybe ir priteisti ieškovui iš atsakovės 7 500 Eur piniginę kompensaciją už bendrai įsigytą Butą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai, ieškovo pateiktus įrodymus, susijusius su jo indeliu pagerinant ginčo butą, vertino tiek, kiek tai buvo susiję su ieškinio dalyku.Kiti apeliacinio skundo argumentai pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui įtakos neturi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta aukščiau, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas įvertino įrodymus, tinkamai nustatė ir ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė ir aiškino galiojančias materialinės teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Atsakovė R. S. pateikė įrodymus, kad patyrė 500 Eur išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti. Kadangi minėta suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.), ji atsakovei priteistina iš ieškovo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Mažeikių rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo A. Z., a. k. (duomenys neskelbtini) atsakovei R. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą apeliacinės instancijos teisme.