Tauragės apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „NEO Finance“ ieškinį atsakovei G. B. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Procesiniai dokumentai atsakovei įteikti tinkamai – Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau ? CPK) 123 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka (paliktas pranešimas atsakovės deklaruotoje gyvenamojoje vietoje). Atsakovė teismo nustatytu terminu atsiliepimo į ieškinį nepateikė. Vadovaujantis CPK 142 straipsnio 4 dalimi, ir esant ieškovės prašymui, yra pagrindas bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka bei priimti sprendimą už akių.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Ieškinys tenkintinas iš dalies.

Teismas, priimdamas sprendimą už akių, atlieka formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, t. y. įsitikina, kad pasitvirtinus ieškovės pateiktų įrodymų turiniui būtų pagrindas priimti tokį sprendimą (CPK 285 straipsnio 2 dalis).

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad 2020 m. liepos 9 d. šalys sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 907529354 (toliau – Sutartis), pagal kurią atsakovei suteiktas 3900 Eur vartojimo kreditas 58 mėnesių terminui, bei pagal kurią atsakovė įsipareigojo grąžinti suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti bendrą vartojimo kredito kainą (vartojimo kredito mokestį) : 2214,36 Eur palūkanų ( metinė palūkanų norma 20 proc. dydžio), 605,31 Eur tarpininkavimo mokesčio iki 2025 m. gegužės 9 d. Ieškovė teigia, kad atsakovė laiku nemokėjo mėnesinių įmokų ir nereagavo į ieškovės siųstus raginimus, todėl ieškovė raginimu informavo atsakovę, kad neapmokėjus susidariusio įsiskolinimo Sutartis bus nutraukta. Atsakovei nevykdant Sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, ieškovė 2020 m. gruodžio 9 d. pranešimu vienašališkai nutraukė Sutartį. Į bylą nepateikta įrodymų, kad atsakovė būtų sumokėjusi ieškovės reikalaujamas priteisti sumas, atsakovė atsiliepimo teismui nepateikė, nesiėmė veiksmų ginčyti skolos dydį ar sutarties sąlygas (CPK 178, 185 straipsniai).

Vartojimo kredito sutartimi kredito davėjas suteikia arba įsipareigoja suteikti kredito gavėjui vartojimo kreditą atidėto mokėjimo, paskolos forma arba kitokiu panašiu finansiniu būdu, išskyrus sutartis dėl nuolatinio tos pačios rūšies paslaugų teikimo ar tos pačios rūšies prekių tiekimo, kai kredito gavėjas už teikiamas paslaugas ar tiekiamas prekes moka dalimis jų teikimo ar tiekimo metu (CK 6.886 straipsnio 1 dalis). CK 6.870 straipsnio 1 dalis numato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenumato ko kita.

CK 6.38 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Šalys privalo vykdyti sutartį tinkamai ir sąžiningai. Skolininkas laikomas pažeidusiu prievolę, kai neįvykdomos ar netinkamai vykdomos sutartyje numatytos sąlygos arba kai skolininkas praleidžia prievolės įvykdymo terminą (CK 6.63 straipsnio 1 ir 2 dalys). Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.200 straipsnio 1 dalis, 6.205 straipsniai).

Atlikus formalų ieškovės pateiktų rašytinių įrodymų vertinimą ir atsakovei nepateikus jokių įrodymų, patvirtinančių jos piniginės prievolės ieškovei įvykdymą, darytina išvada, kad pasitvirtinus ieškovės pateiktų įrodymų turiniui, būtų pagrindas priteisti iš atsakovės 3900 Eur negrąžinto kredito dalies.

Ieškovė taip pat prašo priteisti 605,31 Eur tarpininkavimo mokestį. Iš šalių sudarytos Sutarties specialiųjų sąlygų matyti, kad šalys susitarė dėl tarpininkavimo mokesčio – 9,90 proc. (nuo kiekvienos grąžintos įmokos (Sutarties 5.3.1. punktas). Pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 1.29 punktą, tarpininkavimo mokestis – tai mokestis, kurį Vartojimo kredito gavėjas moka Bendrovei. Tarpininkavimo mokestis yra skirtas padengti ieškovės patiriamas išlaidas, susijusias su ieškovės valdomos tarpusavio skolinimo platformos administravimu ir atnaujinimu, teikiamų paslaugų komunikavimu, kliento mokumo vertinimu ir tikrinimo mokamose duomenų bazėse, vartojimo kredito sutarties sąlygų derinimu su klientu, vartojimo kredito sutarties paruošimu.

Byloje nustačius, kad atsakovė netinkamai vykdė sutartinius įsipareigojimus, dėl ko Sutartis buvo nutraukta, ieškovės reikalavimas dėl sutarto 605,31 Eur tarpininkavimo mokesčio priteisimo tenkinamas (Kauno apygardos teismo 2019 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1112-259/2019, 2020 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1059-480/2020).

Ieškovė taip pat prašo priteisti iš atsakovės 330,08 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020-12-15), 6,66 Eur kompensuojamųjų palūkanų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo (2020-08-09) iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020-12-15), 20 proc. negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą (3900 Eur) nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2025-05-09), 20 proc. kompensuojamųjų palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (3900 Eur) nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos 2025-05-10 iki visiško kredito grąžinimo dienos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymima, jog sutartį nutraukus jos šalių daugiau nebesieja sutartiniai santykiai, o sutartį pažeidusiai šaliai atsiranda sutartinė civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020). Aiškindamas sutartinę atsakomybę reglamentuojančias CK nuostatas, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad sutartinė atsakomybė skirta ekonominės civilinės apyvartos stabilumui užtikrinti, t. y. jos kompensacinė funkcija pirmiausia pasižymi siekimu, kad nukentėjusio nuo sutarties pažeidimo asmens padėtis būtų kiek įmanoma artimesnė padėčiai, tarsi sutartis būtų buvusi tinkamai įvykdyta. Iš esmės sutartine teise ginamas lūkesčių interesas. Tai reiškia, kad šalis tikisi atsidurti tokioje padėtyje, kurioje ji būtų, jei būtų tinkamai įvykdyta sutartis, todėl taikant sutartinę atsakomybę siekiama užtikrinti, kad nukentėjusioji šalis tokioje padėtyje ir atsidurtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-327-687/2015).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo naujausioje praktikoje išaiškino, kad, kreditoriui nutraukus vartojimo kredito sutartį dėl jos pažeidimo, galimi šie teisiniai padariniai: kreditorius turi teisę reikalauti nuostolių (negautų pajamų) atlyginimo sutartinės atsakomybės forma, o pagal sutartį planuotos gauti pelno palūkanos (už laikotarpį, kai sutartis galiotų, jeigu nebūtų nutraukta) vertintinos kaip orientacinė negautų pajamų suma (2020 m. birželio 9 d. Vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalga, 91 psl.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 pažymėta, kad tinkamo atlygintinės paskolos sutarties vykdymo atveju paskolos davėjas gali pagrįstai tikėtis atgauti paskolintą pinigų sumą ir gauti atitinkamą užmokestį – mokėjimo (pelno) palūkanas, kurios turi būti sumokėtos paskolos gavėjo per sutarties galiojimo laikotarpį. Skolininkui nevykdant savo sutartinių prievolių ir dėl šios priežasties paskolos sutartį nutraukus prieš terminą, sutartine teise ginamas lūkesčių interesas apima kreditoriaus negautas pajamas, t. y. tik tas mokėjimo (pelno) palūkanas, kurias paskolos davėjas pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jeigu sutartis būtų buvusi įvykdyta tinkamai. Tokiu atveju kreditorius, vadovaudamasis bendrosiomis nuostolių atlyginimo taisyklėmis, gali reikalauti atlyginti nuostolius, kurių nepadengia įstatyme ar sutartyje nustatytos kompensuojamosios palūkanos, įskaitant ir reikalavimą atlyginti negautas pajamas, kurias kreditorius pagrįstai galėjo tikėtis gauti sutarčiai esant tinkamai vykdomai. Vadinasi, nutraukus vartojimo kredito sutartį dėl atsakovo kaltės, ieškovė turi teisę į patirtų nuostolių, kurių dydis atitinka negautų mokėjimo (pelno) palūkanų dydį po sutarties nutraukimo, atlyginimą (negautas pajamas)

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį asmens negautomis pajamomis laikomos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų kitos šalies veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su neteisėtais kalto asmens veiksmais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2006 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-382/2006; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2008 m. vasario 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2008; 3K-3-88-403/2018). Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, jog praktikoje esminę reikšmę galimybei priteisti negautas pajamas ir užtikrinti visiško nuostolių atlyginimo (lot. restitutio in integrum) principą turi įrodinėjimo proceso specifika. Negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau kurios galėjo būti, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Taigi įrodinėjama negautų pajamų reali gavimo galimybė ir jų dydis. Ieškovo padėtis įrodinėjimo procese palengvinama tuo, kad įrodžius, jog galėjo būti gauta bent kažkiek pelno, t. y. negautų pajamų faktą, tačiau negalint tiksliai įrodyti, kiek konkrečiai, teismas pats nustato šių nuostolių dydį (CK 6.249 straipsnio 1 dalis). Bet kuriuo atveju negautų pajamų skaičiavimas turi būti protingas, paremtas byloje surinktais įrodymais ir kita faktine medžiaga, pagrįstas finansų ar ekonomikos teorijos pripažįstamais metodais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2014).

Nagrinėjamu atveju, remiantis vartojimo kredito sutartimi, nustatyta, kad atsakovė privalėjo ieškovei grąžinti ne tik suteiktą kreditą (3900 Eur), bet ir sumokėti mokėjimo (pelno) palūkanas, t. y. ginčo šalys vartojimo kredito sutartyje susitarė dėl atsakovės ieškovei mokėtinos fiksuoto dydžio (2214,36 Eur) mokamos visos palūkanų sumos (metinė palūkanų norma – 20 proc.). Šalys sutartimi vartojimo kredito grąžinimo terminą numatė iki 2025-05-09. Mokėjimo palūkanų dydis buvo nustatytas tarp šalių sudarytos kredito sutarties specialiosios dalies sąlygose, kuriose aiškiai atsispindi grąžinama palūkanų suma, kurią atsakovė turėjo sumokėti iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos. Aptariamu atveju ieškovė, už sutartą mokestį suteikusi atsakovei vartojimo kreditą ir dėl atsakovės neteisėtų veiksmų (pagal sutartį mokėtinų kasmėnesinių įmokų nemokėjimo) nutraukusi sutartį, iki šiol neatgavo nei suteikto vartojimo kredito, nei sutartų mokėjimo (pelno) palūkanų, t. y. negavo to, ko pagrįstai galėjo tikėtis tinkamo vartojimo kredito sutarties vykdymo atveju. Teismo vertinimu, pagal sutartį planuotos gauti pelno palūkanos (už laikotarpį, kai sutartis galiotų, jeigu nebūtų buvusi nutraukta) gali būti vertinamos kaip orientacinė negautų pajamų suma (taip pat žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 9 d. Vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalgą). Teismas pažymi, kad mokėjimo (pelno) palūkanoms netaikomos netesybų mažinimą reglamentuojančios teisės normos, o ieškovė nurodyto dydžio palūkanas, kaip negautas pajamas, prašė priteisi iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos, todėl toks ieškovės reikalavimas atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-75-823/2020 nurodytą išaiškinimą dėl negautų pajamų (nuostolių) skaičiavimo (Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1412-253/2020). Atlikus formalų byloje pateiktų įrodymų vertinimą, konstatuotina, kad yra pakankamas pagrindas spręsti, jog ieškovė nagrinėjamoje byloje įrodė negautų pajamų faktą.

Byloje nustatytos aplinkybės ir išdėstyti motyvai teikia pagrindą taikyti atsakovei civilinę sutartinę atsakomybę, priteisiant ieškovės naudai iš atsakovės negautas pajamas, kurias ieškovė pagrįstai galėjo tikėtis gauti, jeigu sutartis būtų buvusi įvykdyta tinkamai. Ieškovė įrodė patirtų negautų pajamų (nuostolių) realumą, todėl yra teisinis pagrindas tenkinti ieškovės reikalavimą ir priteisti iš atsakovės 330,08 Eur mokėjimo (pelno) palūkanas iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020-12-15), 6,66 Eur kompensuojamųjų palūkanų nuo termino įvykdyti prievolę praleidimo (2020-08-09) iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020-12-15), 20 proc. negautų pajamų (nuostolių) už negrąžintą vartojimo kredito sumą (kuri teismo sprendimo priėmimo metu yra 3900 Eur) nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos 2020-12-15 iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2025-05-09).

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 20 proc. kompensuojamųjų palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (3900 Eur) nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos 2025-05-10 iki visiško kredito grąžinimo dienos. Vartojimo kredito sutarties Bendrųjų sąlygų 1.16 punkte nustatyta, kad palūkanos - metinių fiksuotųjų palūkanų, nustatytų vartojimo kredito sutarties specialiosiose sąlygose, išraiška pinigais, kurias vartojimo kredito gavėjas privalo sumokėti vartojimo kredito davėjui už naudojimąsi vartojimo kredito suma. Palūkanos yra skaičiuojamos nuo vartojimo kredito išmokėjimo vartojimo kredito gavėjui dienos iki dienos, kada visas vartojimo kreditas yra faktiškai grąžinamas vartojimo kredito davėjui. Pagal Bendrųjų sąlygų 6.1. punktą vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, Specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos. Šiuo atveju metinė palūkanų norma (MPN), dėl kurios šalys susitarė sutartyje, sudaro 20 proc.

Pažymėtina, Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 11 straipsnio 8 dalis, įsigaliojusi nuo 2016 m. vasario 1 d., įtvirtina kelias reikšmingas taisykles. Pirmoji taisyklė nustato, kad pavėluoto įmokų mokėjimo atvejais vartojimo kredito gavėjui taikomos netesybos negali būti didesnės kaip 0,05 procento pradelstos sumokėti sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Antroji taisyklė nustato kompensacinių priemonių skaičiavimo laikotarpį, tai yra kad šie mokėjimai negali būti skaičiuojami už ilgiau kaip 180 dienų. Trečioji taisyklė nustato, kad jokios kitos netesybos ir mokesčiai už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą vartojimo kredito gavėjui negali būti taikomi. Tai reiškia, kad maksimali netesybų suma už pavėluotą kredito ar jo dalies bei kitų sutartinių įmokų grąžinimą negali būti didesnė kaip 0,05 proc. nuo pradelstos sumokėti sumos per dieną, nepaisant to, kokia forma tie mokėjimai išreikšti. Ši taisyklė taikytina ir kompensacinėms palūkanoms, nes pastarosios atlieka analogišką funkciją kaip ir netesybos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. birželio 9 d. Vartojimo kredito santykių teisinio reglamentavimo ypatumų ir jų taikymo bei aiškinimo teismų praktikoje apžvalga).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad tiek netesybų, tiek palūkanų, mokamų už prievolės vykdymo termino pažeidimą, prigimtis yra ta pati kompensacinė, ir jos teismų praktikoje pripažįstamos kreditoriaus minimaliais nuostoliais, kurių nereikia įrodinėti. Kadangi kompensacinių palūkanų paskirtis ir prigimtis iš esmės yra analogiška kaip ir netesybų, o VKĮ 11 straipsnio 8 dalis riboja visų galimų netesybų ir mokesčių už vartojimo kredito sutartyje nustatytų finansinių įsipareigojimų nevykdymą taikymą vartojimo kredito gavėjui, todėl VKĮ 11 straipsnio 8 dalyje minimos netesybos aiškintinos kaip apimančios ir kompensacines palūkanas, mokamas dėl vartojimo kredito gavėjo prievolių vykdymo terminų pažeidimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-4-611/2020).

Teismo vertinimu, pripažintina, kad netesybos, kurių ieškovė prašo kompensacinių palūkanų ir kitų mokesčių pavidalu, negali būti didesnės nei 405,47 Eur (3900 Eur + 605,31 Eur) x 0,05 proc.) x 180 dienų). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė 20 proc. kompensacines palūkanas prašo priteisti nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2025-05-10) iki visiško kredito grąžinimo dienos ir šis kompensacinių palūkanų reikalavimas yra sąlyginis (susijęs su tuo, ar atsakovė sumokės negrąžintą kredito sumą iki 2025-05-10) ir negali būti apibrėžtas konkrečia suma, teismas negali nustatyti, ar tokio reikalavimo dydis viršys nurodytą 405,47 Eur sumą.

Ieškovė nepateikė įrodymų, jog kredito sutarties sąlyga dėl kompensuojamųjų palūkanų dydžio su atsakove buvo aptarta individualiai, kad jai tinkamai atskleista, jog, pažeidus įmokų mokėjimo terminą, ji, be 20 proc. negautų pajamų (nuostolių) palūkanų, privalės mokėti ir 20 proc. dydžio kompensuojamąsias palūkanas (CPK 178 straipsnis). Remiantis pirmiau išdėstytais argumentais ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 20 proc. kompensuojamųjų palūkanų už negrąžintą vartojimo kredito sumą (3900 Eur) nuo vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2025-05-10) iki visiško kredito grąžinimo dienos, atmestinas kaip nepagrįstas (CK 6.2284 straipsnio 9 dalis, 2018 m. liepos 19 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-289-1075/2018, Kauno apygardos teismo 2020 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1595-924/2020).

Terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs atsakovas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas (CK 6.210 straipsnio 1 dalis). Todėl ieškovei iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnis).

Ieškovei iš atsakovės, proporcingai patenkintų ieškinio reikalavimų daliai, priteisiamos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnis 2 dalis). Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė patyrė 309 Eur bylinėjimosi išlaidų, kurias sudaro 109 Eur žyminis mokestis ir 200 Eur advokato teisinei pagalbai apmokėti. Šaliai, kurios naudai priimamas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš kitos šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Laikytina, kad teismas iš esmės tenkino ieškinį, todėl ieškovei iš atsakovės priteisiamos 309 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 80 straipsnis, 93 straipsnis).

Procesinių dokumentų įteikimo išlaidos valstybei nepriteisiamos, kadangi jų dydis mažesnis už minimalią valstybei priteisiamą bylinėjimosi išlaidų sumą, nustatytą Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 pakeitime 2020 m. sausio 13 d. Nr. 1R-19/1K-2, t. y. 5 Eur (CPK 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 142 straipsnio 4 dalimi, 262 straipsnio 2 dalimi, 285, 286 straipsniais, 287 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

Ieškinį patenkinti iš dalies.

Priteisti iš atsakovės G. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovei akcinei bendrovei „NEO Finance“, juridinio asmens kodas 303225546:

3900 Eur (tris tūkstančius devynis šimtus eurų) negrąžintą kredito dalį;

330,08 Eur (tris šimtus trisdešimt eurų 08 ct) mokėjimo (pelno) palūkanas, paskaičiuotas iki vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos 2020 m. gruodžio 15 d.;

6,66 Eur (šešis eurus 66 ct) kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų, skaičiuojamų nuo termino įvykdymo prievolę praleidimo t.y. 2020 m. rugpjūčio 9 d. iki sutarties nutraukimo 2020 m. gruodžio 15 d.;

605,31 Eur (šešis šimtus penkis eurus 31 ct) tarpininkavimo mokestį;

negautas pajamas (nuostolius) – 20 procento dydžio metines palūkanas už negrąžintą vartojimo kredito sumą (3900 Eur), nuo vartojimo kredito sutarties nutraukimo dienos (2020-12-15) iki visiško kredito grąžinimo dienos, bet ne ilgiau nei iki vartojimo kredito sutarties termino pabaigos (2025-05-09);

5 (penkių) procentų metines palūkanas už priteistą sumą (4842,05 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme, t. y. 2020 m. gruodžio 30 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;

309 Eur (tris šimtus devynis eurus) bylinėjimosi išlaidas.

Likusią ieškinio dalį atmesti, t. y. pripažinti nesąžininga ir negaliojančia ab initio (nuo sudarymo momento) 2020 m. liepos 9 d. vartojimo kredito sutarties Nr. K907529354 Bendrųjų sąlygų 6.1 punkto nuostatą, kad vartojimo kredito gavėjui neįvykdžius prievolės laiku sumokėti mėnesinę įmoką, Specialiosiose sąlygose numatytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo negrąžintos mėnesinės įmokos kredito dalies kaip atlyginimas už naudojimąsi vartojimo kredito suma iki visiško skolos sumokėjimo dienos.

Atsakovė negali šio sprendimo skųsti nei apeliacine, nei kasacine tvarka, tačiau turi teisę sprendimą už akių priėmusiam teismui per 20 (dvidešimt) dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos paduoti pareiškimą dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo.

Ieškovė turi teisę per 20 (dvidešimt) dienų nuo sprendimo priėmimo dienos skųsti sprendimą Klaipėdos apygardos teismui per Tauragės apylinkės teismo Tauragės rūmus.