- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-03-05
- Bylos Nr.
- 2S-433-794/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-28872-2019-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vaclovas Paulikas
- Suinteresuotas asmuo
- M. T., A. T.
- Kategorijos
- 3.3.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.3.2.3Atskirojo skundo nagrinėjimas
- 3.3.2.4Apeliacinės instancijos teismo, išnagrinėjusio atskirąjį skundą, teisės
- 3.3.2.5Apeliacinės instancijos teismo nutartis dėl atskirojo skundo
- 3.5.1Antstolio ir kitų asmenų pareiškimų, paduotų teismui vykdymo proceso metu, nagrinėjimas
- 3.1.7.11Išlaidų advokato, advokato padėjėjo pagalbai apmokėti atlyginimas
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens (išieškotojo) M. T. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 30 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2VP-35248-897/2019 pagal pareiškėjos antstolės Brigitos Palavinskienės pareiškimą dėl baudos skyrimo, suinteresuoti asmenys M. T. (išieškotojas), A. T. (skolininkė), išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos darbo ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
0 I. Ginčo esmė
1. Antstolė Brigita Palavinskienė kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama teismo nuožiūra išspręsti sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo klausimą pagal CPK 284 straipsnyje numatytas taisykles bei skirti skolininkei A. T. tinkamo dydžio baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo naudai. Nurodo, kad 2019-09-26 dienai nėra tinkamai vykdomas vykdomasis dokumentas pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-02-09 sprendimą civilinėje byloje Nr. N2-1872-55/2011 dalyje dėl bendravimo su vaiku tvarkos, pagal kurį M. T. turi teisę bendrauti ir pasimatyti su nepilnamečiu sūnumi E. T. bet kada, prieš tris dienas iki pasimatymo suderinus laiką su vaiko motina A. T.. 2019-06-25 patvarkymu dėl bendravimo su vaiku tvarkos A. T. buvo įpareigota laikytis nurodytos bendravimo su vaiku tvarkos ir sudaryti visas galimybes M. T. matytis su nepilnamečiu vaiku E. T.. Išieškotojas M. T. 2019-06-30 kreipėsi į A. T. su prašymu 2019-07-02 susitikti su vaiku, bet A. T. atsisakė suderinti susitikimo laiką, nes vaikas nenori bendrauti su išieškotoju. Vėliau išieškotojas M. T. 2019-07-02 prašė paskirti susitikimą su vaiku 2019-07-05 dienai, tačiau atsakymo iš A. T. negavo. 2019-07-05 išieškotojas M. T. papildomai prašė susitikti su vaiku 2019-07-07, tačiau gavo atsakymą iš A. T., kad vaikas iki 2019-07-16 atostogauja. Pažymėjo, kad 2019-07-16 išieškotojas buvo susitaręs su A. T. susitikti su vaiku 2019-07-17 Akropolio prekybos centre, tačiau prieš susitikimą paskambino A. T. ir informavo, kad vaikas atsisako pasimatyti su išieškotoju. 2019-08-21 buvo priimtas pakartotinis įpareigojimas dėl bendravimo su vaiku, kuriuo A. T. buvo pakartotinai įpareigota laikytis bendravimo su vaiku tvarkos ir sudaryti visas galimybes M. T. matytis su vaiku, o taip pat A. T. buvo įpareigota per penkias darbo dienas nuo patvarkymo gavimo sudaryti galimybes ir sąlygas M. T. susitikti su E. T., susitikimo laiką suderinant iš anksto su M. T. elektroninio ryšio priemonėmis. Patvarkymas įteiktas ir M. T., ir A. T., tačiau 2019-08-23 antstolės kontoroje buvo gautas A. T. atsakymas, jog nepilnametis vaikas nenori matytis su išieškotoju. 2019-09-06 antstolės kontoroje gautas išieškotojo prašymas kreiptis į teismą dėl sprendimo nevykdymo.
Atsiliepimas
2. Suinteresuotas asmuo (išieškotojas) M. T. pateikė atsiliepimą, kuriame nurodė, kad visiškai sutinka su pareikštu prašymu, nes A. T. nesudaro galimybės matytis su vaiku E. T. jau kelis metus. Pažymėjo, kad A. T. prisiteisė iš jo didesnį išlaikymą, o su vaiku matytis neleidžia. Per kelis metus jis tik vieną kartą galėjo pasimatyti su vaiku, per kurį vaikas apsidžiaugė pasimatęs su tėvu. Vėliau A. T. priešiškai nuteikė vaiką ir nesudarė galimybių jam pasimatyti su sūnumi. Išieškotojas nori atsisakyti mokėti alimentus, jei nebus sudarytos galimybės matytis su vaiku. Be to, papildomai paaiškino, kad kurį laiką buvo išvažiavęs į užsienį, todėl negalėjo matytis su vaiku.
3. Suinteresuotas asmuo (skolininkė) A. T. pateikė atsiliepimą, kuriuo prašė antstolės prašymą dėl baudos skyrimo atmesti, priteisti jai iš ieškotojo M. T. jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad nėra pagrindo tenkinti antstolės prašymą skirti jai baudą, nes M. T. nebendravo ir nesimatė su sūnumi apie dešimt metų, tarp vaiko ir tėvo nėra užsimezgusio tarpusavio ryšio, vaikas nenori bendrauti su tėvu, o priverstinis vaiko bendravimas su tėvu neatitinka vaiko interesų ir traumuoja vaiką. Tame, kad vaikas atsisako bendrauti su tėvu, yra ir išieškotojo M. T. kaltė, nes jis neatlieka jokių veiksmų, kad dėl savo neegzistuojančio ryšio su sūnumi atkūrimui ir užmezgimui būtų ėmęsis priemonių susidariusiai situacijai spręsti. Nors išieškotojui M. T. teisė matytis ir bendrauti su sūnumi E. T. bet kada, prieš tris dienas iki pasimatymo suderinus laiką su vaiko motina A. T., įtvirtinta dar 2011 m. vasario 9 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu, tačiau realiai tokį norą matytis su vaiku M. T. pradėjo reikšti tik nuo 2019 m. birželio 30 d., kai pradėjo jai rašyti elektroninius laiškus ir tartis dėl bendravimo su vaiku laiko. Po didelio laiko tarpo vaikas, pasimatęs su tėvu, patyrė neigiamus išgyvenimus, jis išsigando ir verkė, negalėjo užmigti naktimis, sakydamas, kad tėvas jo nesupranta, jie nesusikalba tarpusavyje, tėvas nežino jo pomėgių, nesistengia rasti su juo bendros kalbos, nesistengia su juo užsiimti kokia nors įdomia veikla. Pažymėjo, kad išieškotojas M. T. reikalavo pasimatyti su vaiku tą pačią dieną, nors pagal įsiteisėjusį sprendimą apie norą matytis su vaiku M. T. turi informuoti bent prieš tris dienas.
Žemesnės instancijos teismas
4. Išvadą byloje teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateikė išvadą, kurioje nurodė, kad individualiai bendraujant su vaiku pastebėta, kad vaikas pyksta ant tėčio, jaučiasi įskaudintas, kalbant apie tėvą jo akyse kaupėsi ašaros. Berniukas pasakojo, kad buvo susitikęs su tėčiu Akropolio prekybos centre, tačiau susitikimas jam nepatiko, tėtis jam neskyrė dėmesio, nesiteiravo, kaip sekasi, visą laiką naudojosi mobiliuoju telefonu. Berniuko teigimu, tėtis visai juo nesidomi, neperka dovanų, nepasveikina net gimtadienio proga, o būnant kartu jie nieko neveikia. Vaikas norėtų kokybiško bendravimo su tėvu, kad tėvas būtų dėmesingas jam, domėtųsi jo pasiekimais, kartu užsiimtų kokia nors aktyvia veikla. Tarnybos vertinimu, teismo procesinio sprendimo vykdymas nepriklauso vien nuo skolininkės valios ir atsakomybė už tai negali būti perkeliama vien tik skolininkei, kadangi abu tėvai turi dėti pastangas dėl sūnaus pasitikėjimo tėvu, jų tarpusavio bendravimui atkurti, ieškoti galimybių, išeičių savo ir/ar pasitelktų trečiųjų asmenų pagalba sukurti nepilnamečiui tokią aplinką, kuri skatintų jį išsaugoti ryšį su abiem tėvais. Tuo atveju, jei vaiko motina nevykdo teismo sprendimu nustatytos tėvo bendravimo su vaiku tvarkos ir toks nevykdymas nėra nulemtas objektyvių, nuo motinos valios nepriklausančių aplinkybių, ir/arba būtinas vaiko saugumui ir/arba sveikatai ginčo momentu užtikrinti ir/arba apsaugoti, galima daryti pagrįstą išvadą, jog nesilaikydama teismo patvirtintos tėvo bendravimo su vaiku tvarkos motina pažeidžia nepilnamečio teisę į šeimos ryšius ir jų išsaugojimą, tokie motinos veiksmai/neveikimas prieštarauja vaiko interesams. Teismui nusprendus tenkinti antstolės pareiškimą ir skirti baudą A. T., nustatant baudos dydį būtina atsižvelgti į tai, kad baudą motina turės sumokėti iš šeimos lėšų ir tai gali turėti įtakos nepilnamečio vaiko kasdieninių poreikių tenkinimui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. gruodžio 30 d. nutartimi antstolės Brigitos Palavinskienės prašymą atmetė ir priteisė skolininkei iš išieškotojo M. T. 400 EUR bylinėjimosi išlaidų.
6. Įvertinęs į bylą pateiktus rašytinius įrodymus bei šalių paaiškinimus, teismas laikė, kad nėra skolininkės A. T. kaltės, jog vaikas po daugiau nei septynerių nebendravimo su tėvu metų, atsisako matytis su tėvu, juo labiau, kai išieškotojas M. T. neužtikrina kokybiško ir dėmesingo bendravimo su vaiku. Be to, išieškotojas M. T., iš esmės pasikeitus aplinkybėms, neinicijavo proceso pakeisti nustatytą bendravimo su sūnumi tvarką, kad būtų nustatyta nauja, vaiko interesus bei poreikius atitinkanti jo bendravimo su tėvu tvarka. Nepasitvirtinus duomenims, kad A. T. sąmoningai, kaltais savo veiksmais nevykdo teismo sprendimu nustatytos M. T. bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarkos, teismas sprendė, kad nėra pagrindo skirti skolininkei A. T. piniginę baudą, todėl antstolės Brigitos Palavinskienės prašymą skirti skolininkei A. T. tinkamo dydžio baudą teismas atmetė, kaip nepagrįstą.
7. Dėl antstolės prašymo teismo nuožiūra išspręsti sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo klausimą pagal CPK 284 str. numatytas taisykles teismas konstatavo, kadangi išieškotojo M. T. bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarka įtvirtinta įsiteisėjusiu teismo sprendimu patvirtintos šalių sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių 3.3.1 punkte, todėl ji gali būti keičiama CK 3.53. str. 3 d. nustatyta tvarka, o ne vadovaujantis CPK 284 str. 1 d. Duomenų, kad šalys būtų kreipęsi į teismą su prašymu ir ar/ieškiniu pakeisti aukščiau nurodytu teismo sprendimu nustatytą M. T. bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarką nėra. Esant nustatytoms faktinėms ir teisinėms aplinkybėms, antstolės reikalavimą teismo nuožiūra išspręsti sprendimo vykdymo tvarkos pakeitimo klausimą pagal CPK 284 str. numatytas taisykles teismas taip pat atmetė, kaip nepagrįsta.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
8. Atskiruoju skundu suinteresuotas asmuo (išieškotojas) M. T. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 30 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – antstolės prašymą dėl baudos skyrimo skolininkei tenkinti, o skolininkės prašymą priteisti jai iš išieškotojo 400 EUR skolininkės patirtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
9. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neįvertino suinteresuoto asmens (išieškotojo) M. T. teisių pažeidimo ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. Apelianto teigimu, skolininkė nesudaro galimybės matyti su vaiku jau kelis metus nuo 2013 metų. Apeliantas bandė visais būdais susitikti su vaiku, bet skolininkė uždraudė matytis su vaiku. Atsakovė prisiteisė didesnius atlimentus vaiko išlaikymui, tačiau ir toliau neleidžia matyti su vaiku. Per kelis metus tik vieną kartą buvo sudaryta apeliantui galimybė pasimatyti su vaiku, tačiau po vienos valandos bendravimo, skolininkė A. T. pareiškė, jog skubiai reikia važiuoti. Vėliau jokių galimybių matyti su vaikus skolininkė išieškotojui nesudarė, kadangi yra priešiškai yra nustačiusi vaiką prieš apeliantą M. T.. Taigi apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju būtų visiškai teisinga paskirti skolininkei baudą. Bauda sudrausmintų skolininkę ir suteiktų galimybę išieškotojui M. T. matytis su vaiku.
9.2. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai skolininkei A. T. iš apelianto M. T. priteisė 400 EUR bylinėjimosi išlaidų, kadangi būtent skolininkė pažeidė išieškotojo interesus, neleisdama matyti su vaiku, darė spaudimą vaiko atžvilgiu, nuteikdama vaiką prieš apeliantą.
Atsiliepimas
10. Atsiliepimu į atskirąjį skundą skolininkė A. T. prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 30 d. nutartį palikti nepakeistą, o išieškotojo M. T. atskirąjį skundą atmesti.
Žemesnės instancijos teismas
11. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
11.1. Teismo sprendimas nevykdomas dėl to, jog apeliantas neatliko jokių veiksmų, kad dėl savo neegzistuojančio ryšio su sūnumi užmezgimo būtų ėmęsis priemonių susidariusiai situacijai išspręsti. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad nesant užsimezgusio ryšio tarp sūnau ir tėvo, tėvui neužtikrinant kokybiško bendravimo, nesant akivaizdžiam siekiui bendrauti su sūnumi, skolininkės kaltės nėra, todėl pagrindo tenkinti antstolės prašymą dėl baudos skyrimo nėra.
11.2. CPK 771 straipsnis nenumato skolininko sudrausminimo instituto, tuo tarpu bauda skiriama tik esant nustatytiems teismo sprendimo nevykdymo pagrindams, ko šiuo atveju nustatyta nebuvo.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirųjų skundų faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų CPK 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1–2 dalys, 338 straipsnis).
13. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2–3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas. Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.
14. Atskirasis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas atmetė antstolės prašymą skirti skolininkei A. T. baudą už netinkamai vykdomą vykdomąjį dokumentą pagal Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-02-09 sprendimą civilinėje byloje Nr. N2-1872-55/2011 dalyje dėl bendravimo su vaiku tvarkos, pagal kurį M. T. turi teisę bendrauti ir pasimatyti su nepilnamečiu sūnumi E. T. bet kada, prieš tris dienas iki pasimatymo suderinus laiką su vaiko motina A. T.. Taigi bylos apeliacinėje instancijoje nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, spręsdamas dėl pagrindo atmesti antstolės B. Palavinskienės pareiškimą dėl baudos suinteresuotam asmeniui (skolininkei) A. T. skyrimo buvimo, šioje byloje susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėmis.
Dėl rašytinių paaiškinimų priėmimo
15. 2020 m. kovo 4 d. Vilniaus apygardos teisme gautas apelianto M. T. dokumentas, pavadintas atsiliepimas dėl A. T. atsiliepimo į atskirąjį skundą.
16. Iš pateiktų procesinių dokumentų turinio matyti, kad apeliantas, nesutikdama su A. T. atsiliepime į atskirąjį skundą pateiktais argumentais, teikia rašytinius paaiškinimus. Šiuose paaiškinimuose išsakomi nesutikimo su atsiliepimu į atskirąjį skundą argumentais, t. y. teikiamas atsiliepimas į atsiliepimą, nors tokio pasirengimo bylos nagrinėjimui apeliacine tvarka būdo įstatymo leidėjas nenumato (CPK 318 straipsnis). Kita vertus, pasibaigus apeliacinio (atitinkamai, ir atskirojo) skundo padavimo terminui, jį keisti ar papildyti naujais argumentais yra draudžiama (CPK 323 straipsnis, 338 straipsnis), o šiuose rašytiniuose paaiškinimuose apeliantas taip pat iš esmės siekia išplėsti atskirojo skundo argumentus ir juos papildyti naujomis aplinkybėmis bei motyvais. Atsižvelgiant į tai, apelianto 2020 m. kovo 4 d. pateiktus paaiškinimus atsisakoma priimti.
Dėl teismo sprendimo, kuriuo nustatyta bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka, nevykdymo
17. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas šalių ginčas dėl baudos skyrimo už teismo sprendimo, kuriuo nustatyta bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarka, nevykdymą. Nepasitvirtinus duomenims, kad A. T. sąmoningai, kaltais savo veiksmais nevykdo teismo sprendimu nustatytos M. T. bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarkos, skundžiama nutartimi pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo skirti skolininkei A. T. piniginę baudą, todėl antstolės Brigitos Palavinskienės prašymą skirti skolininkei A. T. tinkamo dydžio baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo naudai atmetė, kaip nepagrįstą. Apeliantas, kvestionuodamas tokią pirmosios instancijos teismo padarytą išvadą laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neįvertino suinteresuoto asmens (išieškotojo) M. T. teisių pažeidimo ir priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutartį. Apelianto teigimu, skolininkė nesudaro galimybės matyti su vaiku jau kelis metus nuo 2013 metų. Per kelis metus tik vieną kartą buvo sudaryta apeliantui galimybė pasimatyti su vaiku, tačiau po vienos valandos bendravimo, skolininkė A. T. pareiškė, jog skubiai reikia važiuoti. Vėliau jokių galimybių matyti su vaikus skolininkė išieškotojui nesudarė, kadangi yra priešiškai yra nustačiusi vaiką prieš apeliantą M. T.. Taigi apelianto nuomone, nagrinėjamu atveju būtų visiškai teisinga paskirti skolininkei baudą. Bauda sudrausmintų skolininkę ir suteiktų galimybę išieškotojui M. T. matyti su vaiku. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su šiais apeliantės argumentais.
18. Pažymėtina, jog teismo sprendimo privalomumas yra esminė teisingumo vykdymo prielaida. CPK 18 straipsnyje įtvirtintas teismo sprendimo privalomumo principas, pagal kurį įsiteisėjęs teismo sprendimas tampa privalomas valstybės ar savivaldybės institucijoms, tarnautojams ar pareigūnams, fiziniams ir juridiniams asmenims ir turi būti vykdomas visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Byloje dalyvaujančių asmenų interesus labiausiai atitinka savanoriškas teismo sprendimo įvykdymas, tačiau tuo atveju, kai įpareigota šalis savanoriškai teismo sprendimo nevykdo, šis vykdomas priverstinai. Priklausomai nuo teismo sprendime nurodyto teisių gynimo būdo (teisių pripažinimas, teisinių santykių keitimas ar nutraukimas, buvusios iki teisės pažeidimo padėties atkūrimas ir kiti būdai, nurodyti CK 1.138 straipsnyje) ir konkretaus jo turinio (įpareigojimo perduoti turtą ar lėšas, atlikti tam tikrus veiksmus ar susilaikyti nuo jų atlikimo ir kt.), teismo sprendimo priverstinio vykdymo procedūros bei atsakomybė už sprendimo nevykdymą turi savo ypatumų.
19. CPK LVII skyrius reglamentuoja nepiniginio pobūdžio sprendimų vykdymo ypatumus. Pagal CPK 771 straipsnio 1 dalį, jeigu neįvykdytas teismo sprendimas, įpareigojantis skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, nesusijusius su turto ar lėšų perdavimu, antstolis apie tai surašo Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą. Jeigu sprendime yra nurodytos sprendimo neįvykdymo pasekmės, surašytas aktas perduodamas vykdymo vietos apylinkės teismui, o šis priima nutartį taikyti sprendime nurodytas pasekmes (CPK 771 straipsnio 2 dalis). Teismas, nustatęs, kad skolininkas neįvykdė sprendimo, gali jam skirti iki trijų šimtų eurų baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo naudai (CPK 771 straipsnio 6 dalis). Taigi, už sprendimų, įpareigojančių skolininką atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymą CPK 771 nustatyta bauda atlieka kompensacinę funkciją, nes skiriama išieškotojo naudai kaip satisfakcija dėl laiku neįvykdytos prievolės. Kartu tokia bauda skatina skolininką įvykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-513/2012, 2009 m. spalio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2009).
20. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.156 straipsnis nustato, kad tėvai turi lygias teises ir lygias pareigas savo vaikams. Be to, CK 3.170 straipsnis nustato, kad tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku, ir dalyvauti jį auklėjant. Vaikas, kurio tėvai gyvena skyrium, turi teisę nuolat ir tiesiogiai bendrauti su abiem tėvais, nesvarbu, kur tėvai gyvena. Taip pat, tėvas ar motina, pas kurį gyvena vaikas, neturi teisės kliudyti antrajam iš tėvų bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Nagrinėjant bylas, kuriose sprendžiami klausimai, susiję su vaiku, pirmiausia būtina atsižvelgti į vaiko interesus ir visos abejonės sprendžiamos tik vaiko naudai (CK 3.3 straipsnio 1 dalis).
21. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, jog antstolė B.Palavinskienė priėmė vykdyti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 28 d. išduotą vykdomąjį dokumentą Nr. N2-1872-55/2011, kuriuo pagal įsiteisėjusiu 2011 m. vasario 9 d. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimu patvirtintos pareiškėjų M. T. ir A. T. sutarties dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių 3.3.1 p. M. T. nustatyta bendravimo tvarka su nepilnamečiu vaiku tvarka – „M. T. turi teisę bendrauti ir pasimatyti su nepilnamečiu sūnumi E. T. bet kada, prieš 3 dienas iki pasimatymo suderinus laiką su vaiko motina A. T., ir surašė 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimų, įpareigojančių skolininkę atlikti arba nutraukti tam tikrus veiksmus, neįvykdymo aktą Nr. 0171/19/02119/NA, kuriuo prašė teismo skirti skolininkei A. T. tinkamo dydžio baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo naudai.
22. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškimas skirti baudą privalo būti ne tik argumentuotas, bet ir pagrįstas rašytiniais įrodymais. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuo 2011 metų, kuomet bendru šalių sutarimu buvo nutraukta M. T. bei A. T. santuoka ir patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo teisinių pasekmių, išieškotojas M. T. praktiškai nebendravo su sūnumi, nes, kaip teigė pats išieškotojas, kurį laiką buvo išvykęs į užsienį. Kaip patvirtino pats išieškotojas M. T., su vaiku jam nėra galimybės susitikti nuo 2019 m. sausio 1 d. (vykd. b. l. 1). Duomenų, kad iki 2019 m. sausio 1 d. išieškotojas M. T. būtų nepertraukiamai bendravęs su sūnumi, apeliantas nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nepateikė. Nors išieškotojas M. T. nurodo, kad jis valandai 2018 m. gruodžio mėnesį per Kalėdas buvo pasimatęs su sūnumi ir vaikas buvo apsidžiaugęs pasimatymu su tėvu, tačiau byloje esantis 2019 m. spalio 24 d. Vaiko nuomonės išklausymo aktas Nr. 1TSD-3090 patvirtina, kad kalbant apie tėvą berniukas buvo labai jautrus, jam kaupėsi ašarosi, akivaizdu, kad vaikas jaučia didelę nuoskaudą ir pyktį tėvui, nes tėtis susitikimų metu su juo net nekalba, įnyksta į savo telefoną ir net nepasiteirauja, kaip jam sekasi, nieko su juo neveikia, per gimtadienius nepasveikina, nieko nepadovanoja, negražiai kalba su mama, rėkia ant jos. Norėtų, kad tėtis su juo kalbėtųsi, domėtųsi juo, žaistų su juo, užsiimtų aktyvia veikla, kas, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, patvirtina, kad apelianto bendravimo būdas su vaiku neatitiko vaiko individualių poreikių, norų ir pažiūrų. Be to, apeliantas skunde akcentuodamas, jog skolininkė nesudaro galimybių bei neleidžia išieškotojui M. T. bendrauti su nepilnamečiu vaiku, jokių įrodymų, patvirtinančius tokius teiginius, nepateikia, o tik cituoja CPK 177, 12, 17 ir 185 straipsnių nuostatas, reglamentuojančias įrodymų vertinimą ir nurodo, jog pirmosios instancijos teismas jų nesilaikė. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas manydamas, kad jo teisės bendrauti su vaiku pažeidžiamos, turėjo teisę kreiptis į teismą su ieškiniu dėl bendravimo tvarkos, nustatytos Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-02-09 sprendimu, su sūnumi pakeitimo, kad būtų nustatyta nauja, vaiko interesus bei poreikius atitinkanti jo bendravimo su tėvu tvarka. Tačiau tokia jam įstatymo suteikta teise nepasinaudojo, kaip ir nesistengė jokiais kitais būdais atkurti tarpusavio su sūnumi ryšio, nors ir buvo informuotas, kai vaikas nenori jo matyti. Apeliantas nepateikė jokių įrodymų, kad jis bendravo su vaiku telefonu, SMS žinutėmis, sveikino jį gimtadienio proga ir pan.
23. Taigi remiantis aukščiau išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog atotrūkis tarp vaiko ir išieškotojo ir berniuko nenoras matytis su tėvu įvyko dėl kaltų paties išieškotojo veiksmų, jo sąmoningo ir ilgalaikio pasitraukimo iš sūnaus gyvenimo bei nesidomėjimo juo, o išieškotojo M. T. siekis nuo 2019 m. sausio 1 d. intensyviai bendrauti su vaiku siejamas su alimentų padidinimu, ką patvirtina ir išieškotojo M. T. atsiliepime nurodyta pastaba, kad jis norėtų atsisakyti mokėti alimentus A. T., jeigu nebus sudarytos galimybės matytis su vaiku.
24. Pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje aiškinama, jog sprendžiant vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) vaiko nuomonė yra viena iš svarbių aplinkybių, tačiau tai nereiškia, kad galutinį sprendimą priima vaikas. Į vaiko norą gali būti neatsižvelgiama tuo atveju, kai vaiko noras prieštarauja jo interesams (CK 3.174 straipsnio 2 dalis, CPK 380 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai vaikas išreiškia akivaizdžias neigiamas nuostatas dėl bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) tvarkos ir nenorą bendrauti, teismas turi įvertinti šių neigiamų nuostatų susiformavimo priežastis ir ar vaiko bendravimo su skyrium gyvenančiu tėvu (motina) ribojimas yra būtinas siekiant apsaugoti vaiko interesus. Vaiko kompetencija priimti sprendimą, šiuo atveju – atsisakyti bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu (motina), ir už jį atsakyti paprastai didėja su amžiumi ir vaiko branda, kai vaikas gali aiškiai apibrėžti priimamo sprendimo priežastis ir suvokti tokio sprendimo padarinius. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skyrybų atveju abu tėvai, tiek tas, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tiek skyrium gyvenantis, turi dėti visas pastangas, kad vaikas jaustų bendrą ir vienodą abiejų tėvų globą ir rūpestį. To siekdami vaiko tėvai turėtų kiek galima greičiau spręsti savo asmenines emocines problemas, likusias po skyrybų, nes būtent tėvų konfliktai dažniausiai lemia ir vaiko norą nebendrauti. Atkreiptinas dėmesys, jog CK 3.170 straipsnyje įtvirtinama prioritetinė vaiko teisė bendrauti su abiem tėvais.
25. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju motinos (skolininkės) elgesys tikėtina gali lemti sūnaus požiūrį į susitikimus su tėvu. Vaikas gyvena su skolininke, todėl ji turi užtikrinti ne tik kasdienį rūpinimąsi vaiku, bet ir pirmiau paminėtą jo teisę bendrauti su skyrium gyvenančiu tėvu, šiuo atveju, teismo sprendimu nustatyta apimtimi, kitaip būtų paneigta ne tik vaiko teisė, bet ir priimto teismo sprendimo privalomumas (CPK 18 straipsnis). Tačiau ši aplinkybė vertintina visų kitų byloje nustatytų aplinkybių kontekste, atsižvelgiant ir į paties išieškotojo elgesį, kuris: 1) sąmoningai ir ilgą laiką (apie 7 metus) buvo pasitraukęs iš sūnaus gyvenimo, bei juo nesidomėjo; 2) byloje paneigus skolininkės visiško atsisakymo ar draudimo tėvui bendrauti su sūnumi aplinkybes, siekia įgyvendinti savo teisės priverstiniu būdu (pasitelkiant antstolį); 3) siekia finansiškai nubausti skolininkę, kas iššaukia dar didesnį pasipriešinimą ir aštrina konfliktinę situaciją tarp tėvų, ir tai akivaizdu atsiliepia mažamečio vaiko elgesiui ir norui bendrauti su tėvu, su kuriuo jis gyvena skyrium. Be to, skolininkės A. T. į bylą pateikti elektroniniai laiškai patvirtina ne tik tai, kad išieškotojas M. T. nesilaikė teismo sprendimo nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos, t. y. nesilaikė pareigos pranešti prieš tris dienas apie planuojamą susitikimo su vaiku laiką, bet ir tai, kad skolininkė visuomet skatino sūnų bendrauti su tėvu. Tuo tarpu, apeliantas, kaip matyti iš byloje esančių duomenų, to vengė ir nesiekė jokiais kitais būdais atkurti sūnaus ir tėvo tarpusavio ryšio. Priešingų įrodymų apeliantas nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme nepateikė.
26. Apeliacinės instancijos vertinimu, šios aukščiau minėtos aplinkybės patvirtina, kad teismo sprendimas dėl bendravimo nevykdomas dėl to, jog apeliantas M. T. neatliko jokių veiksmų, kad dėl savo neegzistuojančio ryšio su sūnumi užmezgimo būtų ėmęsis priemonių susidariusiai situacijai išspręsti. Akivaizdu, jog nesikeičiant situacijai ir nesikeičiant (nestiprėjant, negerėjant) ryšiui tarp išieškotojo ir sūnaus, nėra pagrindo tikėtis, kad vaiko elgesys gali pasikeisti, todėl tokia situacija, jog teismo sprendimas nėra tinkamai vykdomas, ir bendravimas pilnavertiškai nevyksta dėl tos priežasties, kad apeliantas nededa pakankamai pastangų tam ryšiui kurti ir jį stiprinti, nerodo noro bendradarbiauti, eiti į kompromisą, yra pagrindas konstatuoti apelianto kaltę vykdant teismo sprendimą dėl bendravimo. Apelianto kreipimasis dėl baudos skyrimo motinai nesugrąžins nei sūnaus pasitikėjimo nei didesnio prieraišumo tėvo atžvilgiu. Labiau tikėtina, kad sustiprinti ryšį su sūnumi tėvui pavyktų elgiantis priešingai – stengiantis išvengti konfliktų su vaiko motina, domintis vaiku, rodant jam dėmesį ir pan., t. y. šiuo atveju yra būtinas pereinamasis laikotarpis, kurio metu tarp vaiko ir tėvo užsimegztų tarpusavio ryšys ir noras bendrauti. Atsižvelgiant į tai apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju negalima daryti išvados, jog motina neskatina sūnaus bendrauti su tėvu arba, kad aktyviais veiksmais trukdo berniukui bendrauti su juo, juo labiau, kai išieškotojas M. T. neužtikrina kokybiško ir dėmesingo bendravimo su vaiku. Taigi nepasitvirtinus duomenims, kad A. T. sąmoningai, kaltais savo veiksmais nevykdo teismo sprendimu nustatytos M. T. bendravimo su nepilnamečiu sūnumi tvarkos, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino surinktus duomenis ir padarė teisingą išvadą, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo skirti skolininkei A. T. piniginę baudą, todėl apelianto atskirojo skundo argumentai dėl netinkamai įvertintų byloje esančių įrodymų atmestini kaip nepagrįsti.
27. Atskirai apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, kaip jau minėta, pareiškimas dėl baudos skyrimo privalo būti ne tik argumentuotas, bet ir pagrįstas rašytiniais įrodymais. Apeliantas turėjo pagrįsti savo teiginius, nurodant skolininkės piktybinį, pakartotiną/tęstinio pobūdžio (ne)veikimą, daromą žalą ir išieškotojo interesų bei teisėtų lūkesčių pažeidimą. Ištyręs vykdomosios bylos medžiagą ir pateiktus šalių rašytinius paaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad Sprendimo nevykdymo aktas remiasi išimtinai tik išieškotojo vykdomojoje byloje teiktais paaiškinimais antstolei B. Palavinskienei, kuriais jis yra informavęs antstolę apie skolininkės prisiimtų įsipareigojimų nevykdymą. Išanalizavus vykdomosios bylos medžiagą negalima spręsti apie skolininkės piktybišką teismo sprendimo nevykdymą. Be to, pastebėtina, jog šiuo atveju nėra nustatyta ir jokių aplinkybių, kurios galėtų būti vertinamos kaip tyčinis teismo sprendimo nevykdymas, sukeliantis CPK 771 straipsnyje numatytas pasekmes.
28. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo konkrečiu atveju nėra teisinio pagrindo skirti skolininkei baudą, todėl antstolės Brigitos Palavinskienės prašymas skirti skolininkei A. T. tinkamo dydžio baudą už kiekvieną uždelstą įvykdyti sprendimą dieną išieškotojo naudai pagrįstai buvo atmestas kaip nepagrįstas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme
29. Apeliantas taip pat nesutinka su skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalimi, kuria teismas skolininkei A. T. priteisė 400,00 EUR bylinėjimosi išlaidų iš apelianto M. T..
30. Remiantis CPK 593 straipsnio 1 dalimi, teisme nagrinėjami pareiškimai dėl leidimo įeiti į skolininko būstą (šio Kodekso 615 straipsnis), dėl vykdomosios bylos nutraukimo, kai sudaroma taikos sutartis (šio Kodekso 595 straipsnis), dėl atsakomybės už perduoto saugoti turto praradimą (šio Kodekso 619 straipsnis), dėl baudų skyrimo šio Kodekso VI dalyje numatytais atvejais, taip pat kiti klausimai, kylantys iš vykdymo proceso. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teisme buvo sprendžiamas klausimas dėl vykdymo proceso klausimų, tai yra dėl CPK 771 straipsnyje numatytų pasekmių taikymo skolininkei nevykdant teismo sprendimo. Antstolės prašymas šioje byloje buvo pareikštas CPK LVII skyriaus, kuris reglamentuoja vykdymo procesą CPK 771 straipsnyje numatyta tvarka. Kadangi nei minėtas straipsnis, nei kitos CPK LVII skyriaus nuostatos atskirai nereglamentuoja bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir ar paskirstymo tokio pobūdžio bylose, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, taikytinas CPK XLI skyrius dėl vykdymo proceso bendrųjų nuostatų, kurio CPK 2016 m. lapkričio 8 d. įstatymo Nr. XII-2751 (įsigaliojusi nuo 2017 m. liepos 1 d.) redakcija) 593 straipsnio 5 dalis (numato, jog nagrinėjant pareiškimus dėl leidimo įeiti į skolininko būstą, dėl vykdomosios bylos nutraukimo, kai sudaroma taikos sutartis, dėl atsakomybės už perduoto saugoti turto praradimą, dėl baudų skyrimo CPK VI dalyje numatytais atvejais, taip pat kitais klausimais, kylančiais iš vykdymo proceso, vykdymo proceso šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
31. Pažymėtina, jog antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Vykdydamas savo funkcijas antstolis yra nepriklausomas ir savo veikloje vadovaujasi Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, šiuo bei kitais įstatymais, kitais teisės aktais, Antstolių profesinės etikos kodeksu (Antstolių įstatymo 3 straipsnio 2 dalis). Taigi, atsižvelgiant į antstolio specifinę padėtį ir jo vykdomas funkcijas, antstolis, kaip viešosios teisės subjektas, privalo veikti tik pagal jam suteiktus įgaliojimus (kompetenciją) (lot. intra vires), o bet koks ultra vires (viršijant įgaliojimus) veikimas vertintinas kaip antstolio veiklos teisėtumo principo pažeidimas. Tai reiškia, kad įstatymai nesuteikia antstoliui didelės diskrecijos savo nuožiūra spręsti vykdymo procese kylančius atitinkamus klausimus.
32. Dėl CPK 593 straipsnio 2 dalyje nustatytų pareiškimų antstolis privalo kreiptis į teismą, nes nurodytų klausimų išsprendimas priskirtinas išimtinai teismo, o ne antstolio kompetencijai. Dėl šios priežasties, antstoliui nurodytais klausimais neturint pasirinkimo teisės spręsti kreiptis į teismą ar ne, siekdamas nepagrįstai neapsunkinti antstoliui jam įstatymo pavestų funkcijų vykdymo procese vykdymą, įstatymo leidėjas CPK 593 straipsnio 5 dalyje ir įtvirtino taisyklę, jog nagrinėjant CPK 593 straipsnio 2 dalyje nurodytus pareiškimus (tarp jų dėl baudų skyrimo CPK VI dalyje nustatytais atvejais, taip pat kitais klausimais, kylančiais iš vykdymo proceso) vykdymo proceso šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Taigi CPK 593 straipsnio 5 dalyje nustatytas teisinis reguliavimas nustato specialiąją bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taisyklę teismui nagrinėjant CPK 593 straipsnio 2 dalyje nurodytus pareiškimus. Nurodytais atvejais netaikytina bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė, įtvirtinta CPK 93 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-201-611/2019).
33. Nagrinėjamu atveju antstolė B. Palavinskienė vykdymo procese teismui pateikė pareiškimą dėl teismo sprendimo nevykdymo, todėl šiuo atveju taikytina CPK 539 straipsnio 5 dalies nuostata, kad šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos yra neatlyginamos, nes byloje skolininkės A. T. patirtos bylinėjimosi išlaidos (už procesinių dokumentų rengimą, teisines konsultacijas) patenka į CPK 593 straipsnio 2 ir 5 dalies reglamentavimą, todėl tenkindamas skolininkės A. T. prašymą priteisti iš bylinėjimosi išlaidas, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė nuo 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusios įstatymo redakcijos CPK 593 straipsnio 5 dalies, pagal kurią vykdymo proceso šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos dėl šio straipsnio 2 dalyje numatytų pareiškimų. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo nutarties dalis, kuria teismas skolininkei A. T. priteisė iš išieškotojo M. T. 400,00 EUR jos patirtų bylinėjimosi išlaidų naikintina, skolininkės A. T. prašymas priteisti iš išieškotojo M. T. 400,00 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atmestinas.
Dėl bylos procesinės baigties
34. Atsižvelgiant į aukščiau nustatytas aplinkybes ir išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso normas, reglamentuojančias teismo sprendimo privalomumą, įrodymų vertinimo taisykles, baudos už teismo sprendimo nevykdymą skyrimo pagrindus ir tvarką ir priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą nutartį, todėl suinteresuoto asmens (išieškotojo) atskirasis skundas (dėl ginčo esmės) yra atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis iš esmės paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas), panaikinant nutarties dalį, kuria teismas skolininkei A. T. priteisė iš išieškotojo M. T. 400,00 EUR jos patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
35. Skolininkė A. T. pateikė prašymą priteisti iš apelianto 484,00 EUR išlaidas advokato pagalbai apmokėti (už atsiliepimo į atskirąjį skundą rengimą) ir pateikė šias išlaidas patvirtinančius įrodymus, t. y. 2020 m. sausio 30 d. PVM sąskaitą – faktūrą Serija PRO Nr. 2020/29, 2020 sausio 30 d. pinigų priėmimo kvitą Serija LAT Nr. 1055738).
36. Nagrinėjamu atveju, minėta, teisminis procesas prasidėjo antstoliui kreipiantis į pirmosios instancijos teismą su pareiškimu, patenkančiu į CPK 593 straipsnio 2 dalies reguliavimo sritį. Tačiau su pirmosios instancijos teismo priimtu procesiniu sprendimu nesutiko ir atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-12-30 nutarties padavė ne antstolis, o suinteresuotas asmuo (išieškotojas), todėl atsižvelgiant į tai, kad įstatymo leidėjas CPK 593 straipsnio 5 dalyje specialiąją bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklę įtvirtino siekdamas nepagrįstai neapsunkinti antstoliui jam įstatymo pavestų funkcijų vykdymo procese vykdymą, akivaizdu, jog skolininkės apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos nepatenka į CPK 593 straipsnio 5 dalies reglamentavimą, todėl nagrinėjant skolininkės A. T. prašymą priteisti jos apeliacinės instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas CPK 593 straipsnio 5 dalis, pagal kurią vykdymo proceso šalių patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos dėl šio straipsnio 2 dalyje numatytų pareiškimų, netaikytina. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo nagrinėjamu atveju taikytina bendroji bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklė, įtvirtinta CPK 93 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.
37. Taigi netenkinus išieškotojo atskirojo skundo, į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą turi teisę priešinga šalis, t. y. skolininkė A. T..
38. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 dėl Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ pateikimo (toliau – rekomendacijos) už atsiliepimą į atskirąjį skundą taikomas 0,4 koeficientas nuo Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių) (8.16 papunktis). Tokiu būdu skolininkei priteistinas maksimalus užmokestis už advokato teikiamą paslaugą, surašant atsiliepimą į atskirąjį skundą, sudaro 527,00 EUR (1317.6 EUR x 0,4), kas reiškia, jog skolininkės A. T. prašomos priteisti 484,00 EUR bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme neviršija Rekomendacijose nustatytų maksimalių dydžių.
39. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs ginčo pobūdį, rengto atsiliepimo į atskirąjį skundą turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais bei vadovaudamasis Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio pateiktomis rekomendacijomis, sprendžia, jog bylinėjimosi išlaidų mažinti nėra teisinio pagrindo. Tačiau įvertinus tai, jog pirmosios instancijos teismo nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų naikinama, laikytina, jog dalis apelianto atskirojo skundo yra patenkinta, dėl to iš apelianto (išieškotojo) M. T. skolininkei A. T. priteistina 242,00 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
40. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) apeliacinės instancijos teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 3,00 EUR sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymą Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimo“, valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apelianto M. T. 2020 m. kovo 4 d. Vilniaus apygardos teismui pateiktą procesinį dokumentą (atsiliepimą į atsiliepimą į atskirąjį skundą) atsisakyti priimti ir grąžinti juos padavusiam asmeniui.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 30 d. nutartį iš esmės palikti nepakeistą.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 30 d. nutartį dalyje, kuria teismas skolininkei A. T. priteisė iš išieškotojo M. T. 400,00 EUR jos patirtų bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti suinteresuotam asmeniui (skolininkei) A. T. iš apelianto M. T. 242,00 EUR (du šimtai keturiasdešimt du eurai 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.