- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-10-20
- Bylos Nr.
- 2-34653-994/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-27891-2016-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Rima Lipeikienė
- Ieškovas
- BUAB „Baltsera“
- Atsakovas
- K. P., D. K.
- Kategorijos
- 44.5.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.2.6Teismo sprendimas
viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovo BUAB „Baltsera“ ieškinį atsakovams K. P. ir D. K. dėl žalos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu (b. l. 1-6) ir prašė priteisti iš atsakovų K. P. ir D. K. solidariai arba lygiomis dalimis 9 861,60 Eur žalą, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Ieškinyje nurodo, kad Vilniaus apygardos teismas 2015-06-22 nutartimi iškėlė bankroto bylą UAB „Baltsera“, bankroto administratoriumi paskyrė MB „Sėkmė“. Iš atsakovo K. P. pateiktų balansų už 2013-2015 metus matyti, kad įmonė tapo nemoki dar 2013 metais. Vilniaus apygardos teismas 2015-11-30 nutartimi pripažino įmonę bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto ir patvirtinta bendra kreditorinių reikalavimų suma – 5 861,60 Eur. Vilniaus apygardos teismas 2016-04-08 nutartimi konstatavo, kad patvirtinta administravimo sąmata – 4 000 Eur. Įmonė pardavusi turtą gavo 142 Eur lėšų, nors pagal balansą turėjo turto už 11 562,97 Eur, tačiau prekės, rūbai buvo nepaklausūs, nemadingi, maži dydžiai. Kreditoriai susirinkimo metu konstatavo, kad prekės dėl netinkamo sandėliavimo yra sugadintos, todėl nustatę mažesnę pardavimo kainą. Įmonės vadovu nuo 2012-06-07 iki bankroto iškėlimo buvo K. P., o akcininke nuo 2011-02-21 – D. K.. Ieškinys yra reiškiamas keliais pagrindais – abiem atsakovams tuo pagrindu, kad savalaikiai nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tuo padarydami žalą kreditoriams, o administracijos vadovui ir tuo pagrindu, kad nesiėmė priemonių dėl tinkamo prekių pardavimo, kurios tapo nebemadingos ir sugadintos dėl netinkamo laikymo (prekių vertė pagal balansą buvo 11 562,97 Eur, o parduotos prekės už 142 Eur). Ieškovas mažina priteistiną žalos dydį yra prašo priteisti 9 861,60 Eur. Atsakovei (akcininkei) turėjo būti žinoma apie įmonės nemokumą, kai buvo patvirtintas akcininkų susirinkime 2013-12-31 balansas. Skolos kiekvienais metais didėjo, turtas mažėjo, augo delspinigiai. Tiek akcininkė, tiek vadovas privalėjo kreiptis į teismą dėl bankroto iškėlimo dar 2013 metais.
Atsiliepimas
Atsakovai atsiliepimų į ieškinį neteikė, įteikus ieškovo ieškinį tinkamai (b. l. 28-29).
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Žemesnės instancijos teismas
Iš bylos medžiagos matyti, kad UAB „Baltsera“ buvo įsteigta 2011-02-21 (b. l. 18-20). Laikotarpiu nuo 2012-06-07 iki bankroto bylos iškėlimo ir nutarties įsiteisėjimo įmonei vadovavo atsakovas K. P. (Juridinių asmenų registro duomenys, b. l. 18-20), o įmonės akcininkė – atsakovė D. K.. Vilniaus apygardos teismo 2015-06-22 nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-4663-160/2015 pagal VMI prie Finansų ministerijos pareiškimą iškelta UAB „Baltsera“ bankroto byla, įmonės bankroto administratoriumi paskirta MB „Sėkmė“. Vilniaus apygardos teismo 2015-11-30 nutartimi įmonė pripažinta bankrutavusi ir likviduojama. Kadangi bankroto bylos nagrinėjimo metu nustačius, kad įmonė turto, iš kurio būtų dengiamos teismo ir administravimo išlaidos, neturi, Vilniaus apygardos teismas 2016-04-08 nutartimi nutarė taikyti atsakovui supaprastintą bankroto procesą (b. l. 39). Vilniaus apygardos teismo 2016-04-08 nutartimi konstatavo, kad kreditorių susirinkimas patvirtino 4 000 Eur suma, kurią administratorius turėjo teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti. Įmonės administratorius negavo 4 000 Eur administravimo atlyginimo bei pardavus turtą už 142 Eur nėra galimybės atsiskaityti su kreditoriais, kurių patvirtintų reikalavimų sumą sudaro 5 861,60 Eur (Vilniaus apygardos teismo 2015-1130 nutartis, b. l. 21-22) bei prašo šią sumą priteisti iš įmonės vadovo ir akcininkės solidariai, negalint individualizuoti žalos dydžio.
Formuojamoje teismų praktikoje ne kartą yra išaiškinta, kad administracijos vadovą ir jo vadovaujamą įmonę sieja pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, todėl įmonės vadovas turi elgtis rūpestingai, atidžiai, apdairiai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kad įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Vadovo civilinę atsakomybę lemia ne tik jam imperatyviai teisės aktuose nustatytų pareigų pažeidimas (tokia yra pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonei tapus nemokiai; ĮBĮ 8 str. 1 d.), bet ir fiduciarinių pareigų įmonės atžvilgiu pažeidimas (CK 2.87 str. 7 d.). Ar įmonės administracijos vadovas konkrečiu atveju savo pareigą įvykdė, nustatoma pagal tam tikrus objektyvius elgesio standartus – rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Tam, kad būtų galima taikyti įmonės vadovo civilinę atsakomybę, būtina savarankiškai nustatyti šio asmens civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, dėl jų atsiradusią žalą, priežastinį neteisėtų veiksmų ir žalos ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.), todėl ieškovas neprivalo įrodinėti, kad bendrovės vadovas kaltas. Paneigti šią prezumpciją, siekdamas išvengti atsakomybės, remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų bendrovės vadovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-16 nutartis c. b. Nr. 3K-3-496/2013; 2011-03-25 nutartis c. b. Nr. 3K-3-130/2011; 2011-05-05 nutartis c. b. Nr. 3K-3-228/2011).
Aktualioje teismų praktikoje kasacinis teismas, vertindamas įmonės dalyvio (akcininko) civilinės atsakomybės sąlygas yra pasisakęs, kad dalyvis per se nėra juridinio asmens organas ir neturi įstatyme nustatytų fiduciarinių pareigų bendrovei, išskyrus pareigą apmokėti įstatinį kapitalą, akcininkų susirinkime jis gali balsuoti, vadovaudamasis savo interesais, jam galioja tik draudimas piktnaudžiauti ribota atsakomybe pagal CK 2.50 straipsnio 3 dalį, tačiau jo veiksmų vertinimui netaikomas CK 2.87 straipsnis. Todėl turi būti vertinama, kokias pareigas pažeidė kiekvienas iš atsakovų – valdymo organas pareigas veikti išimtinai bendrovės interesais (CK 2.87 str.) ir akcininko pareigą elgtis sąžiningai bendrovės atžvilgiu - nepiktnaudžiauti ribota atsakomybė (CK 2.50 str. 3 d. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-09-12 nutartis c. b. Nr. 3K-3-389/2014).
Kadangi bankroto bylos iškėlimo metu galiojo ĮBĮ 8 straipsnio redakcija, nustačiusi ir vadovo, ir savininko pareigą inicijuoti bankroto bylą, šiuo pagrindu galima abiejų atsakovų civilinė atsakomybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-06-16 nutartis c. b. Nr. 3K-3-321/2014).
Pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą kyla atsakomybė. Pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo įmonės vadovui nustatyta todėl, kad šis subjektas geriausiai žino įmonės finansinę būklę, o pavėluotas bankroto bylos iškėlimas galėtų pažeisti tiek jau esančių įmonės kreditorių (jei toliau didėtų įmonės skolos), tiek naujų potencialių kreditorių interesus (jei šie asmenys, nežinodami apie įmonės nemokumą, tiektų jai prekes ir (arba) teiktų paslaugas). Tais atvejais, kai įmonė nevykdo veiklos arba nors ir vykdo, tačiau didėja nuostoliai dėl neatsiskaitymo su kreditoriais, tokie veiksmai neatitinka protingos verslo rizikos ir prieštarauja geriems verslo standartams.
Teismų praktikoje sprendžiant klausimą dėl įmonės akcininko atsakomybės laiku nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, yra laikomasi ir tokios pozicijos, kad paprastai akcininkas kasdienėje įmonės veikloje (nebent jis būtų įmonės valdymo organo narys), taip pat santykiuose su kreditoriais ir įsipareigojimais jiems nedalyvauja. Tokią veiklą vykdo ir visų pirma atsakingas už ją yra įmonės vadovas, jis geriausiai žino įmonės finansinę situaciją, taigi, ir ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje numatyta pareiga, susiklosčius atitinkamoms aplinkybėms, pirmiausia kyla jam (Lietuvos apeliacinio teismo 2014-07-01 nutartis c. b. Nr. 2A-1093/2014, 2014-03-12 nutartis c. b. Nr. 2A-510/2014).
ĮBĮ 9 straipsnio 7 dalies 1 punkte įtvirtintas pagrindinis bankroto bylos iškėlimo pagrindas – įmonės nemokumas. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatas, įmonės nemokumas tai – įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba įmonė viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriui (kreditoriams), kad negali arba neketina vykdyti įsipareigojimų, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Vadovas gali įvertinti, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais ir ankščiau, nei atsiranda pagrindas pripažinti įmonę nemokia pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje įtvirtintus kriterijus, tačiau vertinant pareigos atsiradimo momentą taikytinas būtent šioje normoje įtvirtintas apibrėžimas.
Lietuvos teismų praktikoje pažymėta, kad įmonės nemokumas yra nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte ir įmonės ūkinės komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams. Visais atvejais klausimas dėl bankroto bylos iškėlimo turi būti sprendžiamas ne formaliai taikant ĮBĮ nuostatas dėl nemokumo, o atsižvelgiant į konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes. Bankroto proceso pirmajame etape, sprendžiant klausimą dėl įmonės mokumo (nemokumo), prioritetas turėtų būti teikiamas reabilitaciniam tikslui. Dėl to bankroto byla įmonei turi būti keliama, kai, teismui išanalizavus visus įrodymus, nelieka abejonių dėl įmonės nemokumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-23 nutartis c. b. Nr. 3K-3-567/2014). Pažymėtina, kad sprendžiant, ar įmonės vadovas pažeidė teisinę pareigą kreiptis į teismą dėl vadovaujamos įmonės bankroto bylos iškėlimo, būtina nustatyti aplinkybes, patvirtinančias įstatyme nurodytas sąlygas tokiai pareigai atsirasti, šios bylos atveju – įmonės nemokumo fakto atsiradimą.
Ieškovo teigimu, pareiga vadovui kreiptis į teismą kilo dar 2013 m. pradžioje, kai ėmė aiškėti, kad įmonė nevykdo mokestinių įsipareigojimų valstybei ir VMI yra priėmusi 2013-03-04 sprendimą (b. l. 46). Tokiai ieškovo pozicijai nepritartina. Viena vertus, 2013-02-27 sudarytas ir pasirašytas įmonės vadovo balansas už 2012 metus (b. l. 16) bei pelno (nuostolių) ataskaita (b. l. 17) neleidžia vertinti, kad įmonės finansinė padėtis 2013 metų pradžioje atitiko nemokumo būseną, kadangi įsipareigojimai mokėti per vienerius metus neviršijo pusės įmonės balanse įrašyto turto vertės, o pelnas, lyginant su 2011 metais išaugo, buvo teigiamas ir sudarė 4 609,30 Eur. Kita vertus, faktinės aplinkybės, kad VMI buvo priėmęs 2013 m. kovo mėnesį sprendimus dėl įsipareigojimų nevykdymo taip pat nesuponuoja vertinimo dėl vadovui kilusios pareigos kreiptis į teismą, keliant įmonei bankroto bylą. Kaip minėta, įmonės veikloje pirmiausia turėtų būtu teikiamas prioritetas įmonės reabilitaciniam tikslui. Ieškovo pateikti byloje įrodymai nepatvirtina aplinkybės, kad jau 2013 metų pradžioje vadovas privalėjo teikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Teismo vertinimu, į bylą pateikti finansinės atskaitomybės duomenys už 2013 metus leidžia teigti, kad sudarius ir pasirašius 2013-12-31 balansą bei pelno (nuostolių) ataskaitą už 2013 metus (b. l. 14-15) įmonės vadovui kilo pareiga vykdyti įstatyminę pareigą, kadangi įsipareigojimai mokėtini per vienerius metus, (25 606,09 Eur) viršijo pusę į balansą įrašyto turto (21 049,18 Eur) (b. l. 14), o įmonės nuostolį sudarė 11 150,14 Eur (b. l. 15). A. K. P. nepateikė jokių objektyvių duomenų į bylą (neteikė atsiliepimo, neatvyko į teismo posėdį), leidžiančių vertinti, kad įmonė siekė tęsti veiklą, subalansuoti finansinę situaciją, imdamasi atitinkamų veiksmų. Šio teismo vertinimo nekeičia ir 2014 metų įmonės finansinė situacija. Nors 2014 metų įmonės finansinės atskaitomybės duomenys (b. l. 12-13) tvirtina, kad įmonės įsipareigojimai mokėtini per vienerius metus šiek tiek sumažėjo (nuo 25 606,09 Eur iki 21 394,56 Eur), tačiau jie vis vien sudarė daugiau nei pusę įmonei priklausančio turto, o įmonės pelnas buvo minusinis (-644,47 Eur). Teismų praktikoje yra išaiškinta, kad įmonės vadovas turi fiduciarinių pareigų juridiniam asmeniui ir turi veikti išimtinai juridinio asmens interesais. Teismas pažymi, kad įmonės vadovas laiku, t. y. 2014 m. pradžioje, kai buvo sudaryta įmonės finansinė atskaitomybė už 2013 metus, paaiškėjus, kad įmonės įsipareigojimai viršija turtą, o pelnas yra neigiamas, nesikreipdamas dėl bankroto bylos iškėlimo, nepasinaudojo palankesnėmis bankroto bylos iškėlimo suteikiamomis sąlygomis. Akivaizdu, jog atsakovas savo neveikimu pažeidė įstatymo nustatytą imperatyviąją pareigą, o tai suponuoja išvadą dėl neteisėto vadovo neveikimo.
Kaip jau buvo minėta, tiek juridinio asmens dalyviai, tiek valdymo organai savo veikloje privalo elgtis taip, kad dėl jų veikimo ar neveikimo bendrovė nesukeltų žalos tretiesiems asmenims ir tai atitinka CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą bendro pobūdžio pareigą asmenims laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 16 d. nutartis, civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Vertinant įmonės akcininkės atsakovės D. K. veiksmų neteisėtumą, laiku nesikreipus į teismą su pareiškimu iškelti įmonei bankroto bylą (ĮBĮ 8 str.), sutiktina su ieškovo pozicija, kad įmonės akcininkė atsakovė D. K., įvertinusi įmonės finansinės atskaitomybės duomenis už 2013 metus sušauktame kasmetiniame visuotiniame akcininkų susirinkime per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos, tvirtinančiame metinių finansinių ataskaitų rinkinį (Akcinių bendrovių įstatymo 24 str. 1 d., 59 str. 1 d.), turėjo pareigą 2014 m. gegužės mėnesį kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įvertinusi įmonės sunkią finansinę situaciją, pagrįstą įmonės finansinės atskaitomybės už 2013 metus duomenimis. Nors byloje nėra duomenų, kad toks susirinkimas būtų įvykęs, tačiau akcininkei bet kuriuo atveju tokia pareiga – tvirtinti įmonės finansinės atskaitomybės duomenis kilo.
Dėl kaltės
Kaip jau ir buvo minėta aukščiau, nagrinėjamu atveju atsakovo K. P., kaip buvusio administracijos vadovo, bei D. K. (įmonės akcininkės) kaltė dėl jų veiksmais padarytos žalos yra preziumuojama. Atsakovai, dėl kurio veiksmų (neveikimo) atsirado žala, privalėjo įrodyti, kad dėl žalos atsiradimo jų kaltės nėra (CK 6.248 str. 1 d.), o atsakovams to nepadarius, konstatuotina, kad atsakovai šioje byloje nepaneigė savo kaltės prezumpcijos, tad nėra pagrindo juos atleisti nuo atsakomybės už neteisėtu neveikimu padarytą žalą. Atkreiptinas dėmesys ir į aktualią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, kad nors įmonės vadovas ir vykdė komercinę-ūkinę veiklą (kuri šioje byloje objektyviais įrodymais nepagrįsta) iki pat bankroto bylos iškėlimo, tačiau jos nuostolingumas negali pašalinti atsakomybės už nesikreipimą į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-16 nutartis c. b. Nr. 3K-3-496/2013).
Dėl žalos dydžio ir priežastinio ryšio
Šioje byloje ieškovo prašomus priteisti nuostolius sudaro suma, kurios neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti, t. y. 4 000 Eur bei patvirtintiems kreditoriniams įsipareigojimams atlyginti – 5 861,60 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
Kaip matyti iš bylos medžiagos, Vilniaus apygardos teismo 2016-04-08 nutartimi c. b. Nr. eB2-591-160/2016 konstatavo, jog 2015-11-13 kreditorių susirinkime buvo patvirtina 4 000 Eur suma, kurią administratorius turi teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti (b. l. 39). Teismas pažymi, kad administratorius, įvykdęs įmonės bankroto procedūras, turi teisę gauti už tai atlyginimą ir išlaidų, turėtų atliekant įmonės bankroto administravimą, kompensavimą. Kitaip tariant, administratorius turi galiojančią reikalavimo teisę į įmonę gauti teismo patvirtintą administravimo išlaidų sumą, o bankrutuojanti įmonė turi galiojantį ir teisėtą įsipareigojimą administratoriui šią sumą sumokėti. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Vilniaus apygardos teismo 2015-09-03 nutartis c. b. Nr. 2A-2332-577/2015). Kreditoriams, šiuo atveju – administratoriui, padaryta žala yra laikoma išvestine iš įmonei padarytos žalos. Tad konstatuotina ir kita civilinės atsakomybės sąlyga – žala, sudaranti 4 000 Eur sumą.
Sprendžiant, ar atsakovai yra atsakingi, kad įmonė negali sumokėti administratoriui administravimo išlaidų, t. y. dėl priežastinio ryšio kaip civilinės atsakomybės sąlygos egzistavimo, pabrėžtina, kad, siekiant išvengti situacijos, kai administratorius, įvykdęs administravimo procedūras, negali realizuoti savo teisės į administravimo išlaidas, nes tam neužtenka įmonės turto, ĮBĮ 10 straipsnio 3 dalies 3 punkte numatyta, kad teismas atsisako kelti bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas daro pakankamai pagrįstą prielaidą, kad įmonė neturi turto ar jo nepakanka teismo ir administravimo išlaidoms apmokėti, išskyrus šio įstatymo 10 ir 12 dalyse numatytus atvejus. Tai yra, teisminės bankroto procedūros paprastai nepradedamos esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms. Siekiant, kad teismas iškeltų bankroto bylą, nesant įmonės turto ar jo nepakankant teismo administravimo išlaidoms apmokėti, asmuo, pateikęs pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo, turėtų įmokėti į teismo depozitinę sąskaitą pinigų sumą, naudotiną teismo ar administravimo išlaidoms apmokėti (ĮBĮ 10 str. 10 d.). Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 12 dalį ši suma teismine tvarka išieškoma iš įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei.
Taigi, vadovaujantis šiuo teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad įmonės vadovas bei akcininkė yra atsakingi, jeigu dėl jų neteisėto neveikimo – nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo laiku, įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti. Jeigu atsakovai būtų kreipęsis į teismą, nelaukiant, kol įmonėje faktiškai neliks turto, administravimo išlaidos būtų apmokėtos iš lėšų, gautų pardavus įmonės turtą. Jeigu atsakovai būtų kreipęsis dėl bankroto bylos iškėlimo esant situacijai, kai įmonės turto neužtenka administravimo išlaidoms apmokėti, jis būtų įpareigotas įmokėti į depozitą pinigų sumą, reikalingą administravimo išlaidoms padengti, tad šiuo atveju irgi administravimo išlaidos būtų apmokėtos. Taigi, nagrinėjamu atveju tarp įmonės vadovo bei akcininkės neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos yra priežastinis ryšys, nes būtent pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas sąlygojo situaciją kai įmonė negali įvykdyti įsipareigojimo sumokėti administratoriui jam priklausančio atlyginimo.
Vertinant reikalavimą dėl likusios žalos – 5 861,60 Eur atlyginimo, kurią ieškovas sieja su bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų suma (b. l. 21-22), teismas pažymi, kad kasacinio teismo išaiškinta, jog teismas, vertindamas žalos dydį ir priežastinį ryšį, privalo nustatyti, kokio dydžio pradelsti įmonės įsipareigojimai buvo atsakovams pažeidus pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo ir įmonės valdymo laikotarpio pabaigoje. Taigi žala laikomas bendras išaugęs įmonės skolos dydis atsakovo įmonės valdymo laikotarpiu, nustačius ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas, o ne visa kreditorių finansinių reikalavimų suma 2015-11-30 nutartimi patvirtinta iškėlus įmonei bankroto bylą (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2016-06-02 nutartis c. b. Nr. e3K-3-300-611/2016, 2014-06-27 nutartis c. b. Nr. 3K-3-344/2014). Teismui konstatavus, kad atsakovui K. P. pareiga kreiptis į teismą kilo 2014 m. pradžioje, pasirašius finansinės atskaitomybės už 2013 metus dokumentus, o atsakovei D. K. – 2014 metų gegužės mėnesį, teigti, kad dėl tokių atsakovų neteisėtų veiksmų kilo visa ieškovų įrodinėjama 5 861,60 Eur žala (nepadengti kreditoriniai reikalavimai) nėra objektyvaus pagrindo.
Atsakovų teismo posėdžio metu pateikti teismo pareikalauti papildomi įrodymai – VMI sprendimai (b. l. 43-46) bei VMI prašymas dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo (b. l. 47-48) neleidžia teismui abejoti žalos dydžio (5 099,67 Eur) pagrįstumu, ieškovams 2014 metais nesikreipus į teismą kelti įmonei bankroto bylą. Nors iš VMI sprendimų (b. l. 45-46) turinio matyti, kad įsiskolinimai valstybei buvo susidarę ir 2013 metais kovo mėnesį, tačiau įsiskolinimo detalizavimas (mokesčiai ir delspinigiai) taip pat VMI kreipimasis į teismą tik 2015 metais, keliant įmonei bankroto bylą, bei buvęs įmonės įsiskolinimų mažėjimas (lyginant 2013 ir 2014 metų balansų duomenis) leidžia vertinti, jog visas įmonės įsiskolinimas (5 099,67 Eur) VMI buvo sąlygotas netinkamo atsakovų veikimo, laiku nesikreipti į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, kuris vertintinas kaip patirta žala. Jokių objektyvių tai paneigiančių įrodymų atsakovai į bylą nepateikė ir žalos dydžio nepaneigė (CPK 178 str.).
VSDFV 2015-08-13 prašymas dėl kreditorinio reikalavimo patvirtinimo (b. l. 50) leidžia daryti išvadą, kad atsakovų neveikimas, nesikreipus į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo 2014 metų pradžioje, sąlygojo įmonės išaugusią 32,42 Eur skolą VSDFV Vilniaus skyriui, kas laikytina ieškovo patirta žala, kadangi VSDFV duomenys patvirtina, kad reikalavimas reiškiamas pagal sistemoje suformuotą finansinę ataskaitą už 2015 metų 2 ketvirtį.
AB „Lietuvos paštas“ pateiktas prašymas dėl 729,51 Eur kreditorinio reikalavimo patvirtinimo ir jį pagrindžiančios PVM sąskaitos faktūros (b. l. 51-57) leidžia spręsti, kad ieškovas neįrodė priežastinio ryšio tarp šios žalos ir atsakovų veiksmų neteisėtumo, kadangi atsakovų nesikreipimas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo 2014 metų pradžioje, nesąlygojo šių įsiskolinimų kreditoriui susidarymą. Kaip matyti iš byloje pateiktų PVM sąskaitų faktūrų, visi įsiskolinimai susidarė dar iki atsakovų pareigos kelti įmonei bankroto bylą atsiradimo, t. y. 2013 metais.
Remiantis išdėstytu, konstatuotina, kad byloje esančių įrodymų visuma leidžia vertinti, kad atsakovų savalaikis pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymas sąlygojo kilusią žalą 9 132,09 Eur sumai.
Kadangi nagrinėjamu atveju prie žalos atsiradimo prisidėjo abu atsakovai, t. y. bent vienam jų kreipusis dėl bankroto bylos iškėlimo žala nebūtų atsiradusi, todėl taikytina solidarioji atsakomybė. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad solidarioji atsakomybė taikoma, kai pagal neteisėtus veiksmus ir kilusią žalą saistančio priežastinio ryšio pobūdį nustatomas bendrininkavimas siaurąja prasme (bendrininkavimas plačiąja prasme apima visus skolininkų daugeto atvejus, įskaitant ir dalinės atsakomybės). Bendrininkavimo atvejai siaurąja prasme gali būti skirstomi į subjektyvųjį ir objektyvųjį bendrininkavimą. Subjektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai keli pažeidėjai veikia bendrai, t. y. turėdami bendrą ketinimą sukelti žalą. Objektyvusis bendrininkavimas – tai atvejai, kai žala atsiranda tik dėl kelių atskirų, pavienių priežasčių sąveikos, t. y. keli pažeidėjai veikia atskirai neturėdami ketinimo sukelti žalą, apie vienas kito neteisėtus veiksmus dažniausiai nežinodami, tačiau žala atsiranda tik dėl to, kad kiekvieno jų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Objektyviojo bendrininkavimo atveju pažeidėjų veiksmų bendrumas nėra akivaizdžiai išreikštas. Jokio susitarimo sukelti žalą ar dalyvauti atliekant neteisėtus veiksmus nėra. Vis dėlto kiekvienas iš pažeidėjų prisideda prie žalos atsiradimo iš esmės – be jo žala (visa apimtimi) apskritai nebūtų atsiradusi. Taigi šiuo atveju, priešingai nei nemažos dalies subjektyviojo bendrininkavimo atvejų, konstatuojamas faktinio priežastinio ryšio tarp kiekvieno iš pažeidėjų veiksmų ir atsiradusios žalos egzistavimas. Kadangi objektyviojo bendrininkavimo atveju kelios priežastys yra atskiros, tačiau priklausomos viena nuo kitos, tai šia priklausomybės prasme galima konstatuoti žalos nedalomumą bei veiksmų bendrumą objektyviąja prasme (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-03-03 nutartis c. b. Nr. 3K-7-144/2014, 2016-02-03 Nr. e3K-3-17-421/2016). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta, kad atsakovai veikė turėdami bendrą tikslą padaryti žalos, tačiau abu prisidėjo prie žalos atsiradimo, nes, kaip jau buvo minėta, bent vienam jų kreipusis dėl bankroto bylos iškėlimo žala nebūtų atsiradusi, taigi, tokie atsakovų veiksmai laikytini objektyviuoju bendrininkavimu ir jiems taikytina solidarioji civilinė atsakomybė. Kai neaišku, kurio iš kelių žalą padariusių asmenų veiksmai sukėlė žalą, CK 6.279 straipsnio 4 dalyje pirmenybė teikiama nukentėjusiojo interesams, įtvirtinant visų atsakovų veiksmų ir žalos priežastinio ryšio prezumpciją. Atsakovų interesai savo ruožtu apsaugomi paliekant jiems galimybę įrodyti, kad kito asmens veiksmai buvo vienintelė žalos atsiradimo priežastis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016-06-02 nutartis e3K-3-300-611/2016). Tokių duomenų atsakovai į bylą neteikė ir priežastinio ryšio prezumpcijos neneigė.
Dėl turto neišsaugojimo
Ieškovas, teikdamas ieškinį, taip pat nurodė, kad atsakovui, kaip vadovui, kyla atsakomybė ir tuo pagrindu, kad įmonės vadovas, turėdamas pareigą veikti atidžiai ir rūpestingai, įmonės interesais, neužtikrino perduodamų bankroto administratoriui prekių tinkamo laikymo bei jų savalaikio realizavimo, dėl ko perduotos prekės, kurių vertė pagal balansą buvo 11 562,97 Eur, buvo parduotos už 142 Eur.
Bankroto administratorius turi pagrįsti vadovo civilinės atsakomybės sąlygas, t. y. veiksmų neteisėtumą, žalą bei priežastinį ryšį. Nustačius vadovo neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama (CK 6.248 str. 1 d.). Įvertinus į bylą pateiktą trumpalaikio turto perdavimo-priėmimo aktą (b. l. 40), vadovo K. P. ranka surašytą perduotų daiktų sąrašą (kaip paaiškino teismo posėdžio metu ieškovo atstovas - b. l. 41-42) bei kreditorių susirinkimo protokolus Nr. 2 ir Nr. 4 (b. l. 8-9), nėra pagrindo konstatuoti atsakovo (vadovo) civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimą už netinkamą veikimą įmonės naudai.
Vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktu, įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonės valdymo organai privalo perduoti administratoriui įmonės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus per teismo nustatytus terminus. Balansą administratorius sudaro iš bankrutuojančios įmonės dokumentų, kuriuos jam privalo pateikti įmonės valdymo organai (ĮBĮ 10 str. 7 d. 1 p.).
Kasacinis teismas, aiškindamas įmonės balanso kaip žalos ir priežastinio ryšio įrodinėjimo priemonės teisinę reikšmę, yra pažymėjęs, kad įmonės balansas yra finansinės atskaitomybės dokumentas. Jame pagal apskaitai keliamus reikalavimus pateikiami apibendrinti duomenys, įskaitant duomenis apie turto vertę. Vertinant jame esančius duomenis reikia vadovautis įrodymų visumos taisykle ir patvirtinto balanso finansiniai duomenys turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais ir iš jų visumos turi būti sprendžiama, ar pasirašytame balanse esantys duomenys patvirtina įmonei padarytos žalos faktą ir jos dydį (CPK 185 str.). Įmonės turto netinkamu saugojimu, iššvaistymu ar kitokiu praradimu padaryta žala nustatoma pagal faktus: yra konkretaus turto ar nėra. Vertinant balanso duomenis, pažymėtina, kad tai yra finansinio pobūdžio duomenys, atspindintys apskaitoje naudojamą įmonės turto vertę, kuri ne visada atitinka turto rinkos vertę, paprastai naudojamą žalos dydžiui nustatyti. Iš balanso duomenų negalima nustatyti vėlesnio turto vertės pokyčio, susijusio su ekonomine situacija, nusidėvėjimu, sugedimu, pagerinimu ir pan. Tad balansas sudaromas ir tvirtinamas apskaitos tikslais, o ne žalos dydžiui nustatyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-02-13 nutartis c. b. Nr. 3K-3-14/2013, 2015-05-25 nutartis c. b. Nr. 3K-3-349-415/2015).
Šių išaiškinimų kontekste pažymėtina, kad ieškovas neįrodė žalos kilimo fakto, kadangi 2015-07-17 balanse įtvirtinta eilutė „Atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys“, kurių suma sudaro 11 562,97 Eur nesuponuoja išvados, jog įmonė disponavo prekėmis, kurių vertė sudarė 11 562,97 Eur, o jas pardavus bankroto procese už 142 Eur, buvo patirta žala, ką įrodinėja ieškovas ieškinyje. Kaip matyti iš balanso duomenų, ši eilutė apima ne tik įmonėje esančias atsargas, bet ir išankstinius apmokėjimus, nebaigtas vykdyti sutartis. Dar daugiau, trumpalaikio turto perdavimo-priėmimo akte įrašyta perduotų prekių vertė jvertinta jau visai kita suma, nei nurodoma ieškinyje - tik 2 357,97 Eur suma, remiantis balanso kita eilute, ką parodė ieškovo atstovas teismo posėdžio metu. Iš 2015-07-17 balanso duomenų nėra aišku, kas sudaro 2 288 Eur suma įvertintą kitą trumpalaikį turtą, o pats atsakovas K. P. perduodamas daiktus ir surašydamas jų sąrašą, perduodamus daiktus įvertino 706,67 Eur suma (b. l. 41-42). Šios faktinės aplinkybės leidžia spręsti, kad byloje nepagrįstas atsakovo, kaip vadovo, veiksmų neteisėtumas, neužtikrinant tinkamą prekių saugojimą iki jų perdavimo bankroto administratoriui bei žalos dydis, kadangi parduodamų bankroto procese daiktų vertę, kuria grindžia žalos dydį, gali sąlygoti ne vien tik buvęs prekių netinkamas laikymas, bet ir natūralus nusidėvėjimas, nuvertėjimas bankroto proceso eigos niuansai bei kiti veiksniai. Kreditorių 2016-01-11 susirinkimo protokole Nr. 2 užfiksuoti duomenys apie netinkamas realizuoti prekes neleidžia spręsti dėl atsakovo veiksmų neteisėtumo ir kilusios žalos fakto šiuo pagrindu. Kita vertus, grįsdamas žalo dydį, reiškiant ieškinį atsakovui K. P. šiuo pagrindu, ieškovas nepagrįstai žalą susieja su patvirtintų kreditorinių reikalavimų bankroto byloje bei patirtų administravimo išlaidų suma.
CK 6.37 straipsnyje numatyta, kad skolininkas, neįvykdęs savo piniginės prievolės, turi mokėti įstatymų nustatyto dydžio ar šalių susitartas palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 str. 1 d. numato, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-02 nutartis c. b. Nr. 3K-3-223/2011; 2012-06-08 nutartis c. b. Nr. 3K-3-283/2012; kt.). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, ieškovui iš atsakovų solidariai priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą (9 132,09 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2016-08-02) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 str. 2 d., 6.210 str. 1 d.).
CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 str. 2 d.). Ieškovas patyrė 300,00 Eur išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti (b. l. 7, 24). Ieškinį tenkinus iš dalies (93 proc.), ieškovui iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina 279,00 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 str., 88 str. 1 d. 6 p., 98 str.).
Ieškinį tenkinus iš dalies (93 proc.), iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina 275,14 Eur žyminio mokesčio ir 4,96 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybės naudai (CPK 80 str. 1 d. 1 p., 83 str. 1 d. 8 p., 96 str. 1 d., 92 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93, 96, 260, 263, 269, 270, 279, 307 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovui BUAB „Baltsera“, įm. kodas 302595603, solidariai iš K. P., a. k. (duomenys neskelbtini) ir D. K., a. k. (duomenys neskelbtini) 9 132,09 (devynių tūkstančių vieno šimto trisdešimt dviejų eurų 9 ct) žalą, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (9 132,09 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2016-08-02) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir lygiomis dalimis 279,00 Eur (du šimtus septyniasdešimt devynis eurus) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovų K. P., a. k. (duomenys neskelbtini), ir D. K., a. k. (duomenys neskelbtini) lygiomis dalimis 275,14 Eur (du šimtus septyniasdešimt penkis eurus, 14 ct) žyminio mokesčio ir 4,96 Eur (keturis eurus 96 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.