Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Evaldo Burzdiko, Virginijos Gudynienės (pranešėja), Izoldos Nėnienės (kolegijos pirmininkė), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovių B. J., D. B., J. T. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3595-191/2013 pagal V. B. ieškinį atsakovėms B. J., D. B., J. T. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

Iš esmės tapačius apeliacinius skundus padavė atsakovė B. J. ir atsakovės D. B. bei J. T. Atsakovės nurodo, jog sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas.

Nevertinta, kad ieškovas neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsakovėms. Tarp ieškovo ir atsakovės B. J. vyksta ginčas civilinėje byloje Nr. 2-1330-221/2013, šiuo metu nagrinėjamoje Lietuvos apeliaciniame teisme, dėl ieškovo reikalavimo teisės atsakovei B. J. Pats ieškovas yra pripažinęs, kad niekada nereikalavo atsakovės B. J. įvykdyti tariamą reikalavimą.

Neįrodyta, kad ginčijamais sandoriais buvo pažeistos ieškovo teisės, kad buvo sumažintos ieškovo reikalavimo teisės įgyvendinimo galimybės. Ieškovo teisių pažeidimą paneigia ir aplinkybė, kad civilinėje byloje Nr. 2-1330-221/2013, kurioje sprendžiama dėl ieškovo reikalavimo teisės į atsakovę B. J. pagrįstumo, yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Toks atsakovės B. J. teisių ribojimas, kuomet jos atžvilgiu ne tik pritaikomos laikinosios apsaugos priemonės galimam teismo sprendimui įvykdyti, tačiau taip pat draudžiama sudaryti sandorius su laikinosiomis apsaugos priemonėmis neapribotu turtu, negali būti suderinamas su konstitucinio proporcingumo principu.

Neatsižvelgta, kad ginčijama dovanojimo sutartis sudaryta 2011 m. lapkričio 24 d., o patikslintas ieškinys pareikštas 2013 m. sausio 29 d., todėl įstatymo numatytas ieškinio senaties terminas viršytas 2 mėnesiais (CK 6.66 str. 3 d.). Dovanojimo sutartis buvo įregistruota viešame registre, todėl apie sudarytą sandorį viešai tapo žinoma nuo šio sandorio įregistravimo momento. Ieškovas neprašė atnaujinti praleistą senaties terminą.

Nepaneigta atsakovių sąžiningumo prezumpcija, be to, dovanojimo sutartis negalėjo pažeisti ieškovo teisių net šiam ir esant kreditoriumi, todėl sąžiningumo ryšio su pažeidimu nustatinėjimas neturi teisinės reikšmės nagrinėjamoje byloje. Aplinkybė, kad dovanojimo sutartis buvo sudaryta 2011 m., o ieškinys pareikštas 2013 m., pagrindžia, kad atsakovė B. J. neturėjo tikslo pažeisti kreditorių teisių. Ieškovas dovanojimo sutarties sudarymo metu nereiškė pretenzijų ar reikalavimų, todėl atsakovės, sudarydamos dovanojimo sutartį, objektyviai negalėjo numatyti galimo kažkieno teisių pažeidimo. Civilinėje teisėje asmenų nesąžiningumas nepreziumuojamas, todėl, ieškovui neįrodžius priešingai, atsakovės laikytinos sąžiningomis.

Nevertinta, kad ieškovas nenukreipia savo tariamo reikalavimo į ginčijamais sandoriais perleistą turtą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika įtvirtina, kad actio Pauliana tenkinamas tik jei kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į konkretų skolininko perleistą turtą pagal ginčijamą sandorį reikalavimui patenkinti. Nagrinėjamu atveju patenkinus kreditoriaus reiškiamus reikalavimus, nebūtų pašalinti jokie pažeidimai, kadangi ieškovas neprašo tenkinti jokio materialaus reikalavimo. Ieškovas net nenurodo, kaip konkrečiai buvo pažeistos jo teisės. Jis įrodymais nepagrindė, kad dovanojimo sutartimi buvo sumenkintos atsakovės B. J. galimybės atsiskaityti pagal tariamą ieškovo reikalavimą.

Neatsižvelgta, kad atsakovės D. B. ir J. T. nėra ir nebuvo ieškovo skolininkės, todėl šių atsakovių sudarytai pirkimo–pardavimo sutarčiai negali būti taikomas actio Pauliana institutas. CK 6.66 straipsnis nenumato galimybės ginčyti trečiųjų asmenų sudaryto sandorio. Atsakovės D. B. ir J. T., nebūdamos ieškovo skolininkėmis, objektyviai negalėjo pažeisti ieškovo teisių ar teisėtų interesų, sudarydamos pirkimo–pardavimo sutartį. Ieškovui pasirinkus netinkamą teisių gynimo būdą, ieškinys pirkimo – pardavimo sandorio šalių atžvilgiu turėjo būti atmestas.

Nevertinta, kad ieškovas piktnaudžiauja savo teise, t. y., reikšdamas Pauliano ieškinį, siekia ne užtikrinti savo, kaip kreditoriaus, teises, bet kuo labiau suvaržyti atsakovės B. J. galimybes veikti civilinėje apyvartoje.

Prašo panaikinti sprendimą, priimti naują sprendimą ir atmesti ieškinį.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliaciniai skundai iš dalies tenkintini.

Apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė actio Pauliana institutą, pripažindamas negaliojančiais atsakovių B. J. ir D. B. 2011 m. lapkričio 24 d. sudarytą dovanojimo sandorį ir atsakovių D. B. bei J. T. 2013 m. sausio 18 d. sudarytą pirkimo – pardavimo sutartį.

Dėl dovanojimo sutarties

Apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal apeliaciniuose skunduose nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinęs, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo aplinkybių, nenustatė CPK 329, 330 straipsniuose reglamentuotų pagrindų panaikinti ar pakeisti skundžiamo sprendimo daliai, kuria yra pripažintas negaliojančiu dovanojimo sandoris (CPK 320 straipsnio antroji dalis).

Pagal CK 6.66 straipsnio 1 dalį kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pabrėžiama, kad actio Pauliana skirtas ginti kreditorių nuo nesąžiningų skolininko veiksmų, kuriais mažinamas skolininko mokumas ir kartu kreditoriaus galimybė gauti visišką savo reikalavimo patenkinimą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai plėtojamoje praktikoje yra išskyręs tokias būtinas actio Pauliana ieškinio taikymo sąlygas: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012 pagal ieškovo akcinės bendrovės DnB Nord banko ieškinį atsakovams A. M., D. M. ir D. K. dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir skolos priteisimo).

Nesutiktina su apeliantėmis, jog teismas nevertino, kad ieškovas neturi neabejotinos ir galiojančios reikalavimo teisės atsakovėms, nes paskolos sandoris yra tariamas.

Apeliančių nurodomas ginčas tarp ieškovo ir atsakovės B. J. Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2-1330-221/2013 yra išspręstas 2013 m. gegužės 8 d. sprendimu, kuriuo buvo paliktas nepakeistas Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 8 d. preliminarus sprendimas priteisti iš atsakovės B. J. ieškovo V. B. naudai 2 462 613,90 Lt skolą pagal 2005 m. rugsėjo 20 dienos paskolos sutartį ir 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Šis sprendimas įsiteisėjo 2014 m. balandžio 30 d. (Lietuvos apeliacinio teismo civilinė byla Nr. 2A-564/2014). Bylos nagrinėjimo metu buvo nustatyta, jog atsakovė paskolos sutartimi visą gautą pinigų sumą įsipareigojo grąžinti per 3 metus nuo paskolos sutarties sudarymo dienos, t. y. iki 2008 m. rugsėjo 20 d., tačiau iki ieškinio padavimo teismui (2012 m. spalio 16 d.) dienos ji nėra grąžinusi jokios paskolos dalies.

Atmestinas apeliacinių skundų argumentas dėl kreditoriaus teisių pažeidimo nebuvimo.

CK 6.66 straipsnio 1 dalyje pateiktas pavyzdinis sąrašas atvejų, kurių bent vieną įrodžius turi būti pripažįstama, kad sandoris pažeidžia kreditoriaus teises: kai dėl sudaryto sandorio skolininkas tampa nemokus, kai skolininkas, būdamas nemokus, suteikia pirmenybę kitam kreditoriui, arba kai kitaip pažeidžiamos kreditoriaus teisės. Formuodamas teismų praktiką civilinėse bylose, iškeltose pagal actio Pauliana, pirmiau minėtoje plenarinės sesijos nutartyje kasacinis teismas yra nurodęs, kad vertinant, ar konkrečiu skolininko sudarytu sandoriu buvo pažeisti kreditoriaus interesai CK 6.66 straipsnio prasme, būtina nustatyti, ar dėl šio sandorio skolininkas tampa arba nemokus, arba jo turtas gerokai sumažėja ir dėl to kreditorius praranda galimybę patenkinti savo reikalavimą visiškai ar iš dalies. Kita vertus, nustatinėjant, ar dėl ginčijamų sandorių buvo pažeistos kreditoriaus teisės, neturi būti suteikiamos nepagrįstos privilegijos kreditoriui, todėl, jei skolininkui sudarius ginčijamą sandorį, jis vis tiek turi pakankamai turto kreditorių reikalavimams patenkinti arba jo mokumas nekinta, tai šios actio Pauliano taikymo sąlygos konstatuoti negalima.

Pirmosios instancijos teismas kreditoriaus teisių pažeidimu laikė turto perleidimą neatlygintinai, tuo sumažinant skolininkės turto masę ir dar labiau pabloginant jos pateiktuose procesiniuose dokumentuose akcentuotą prastą turtinę padėtį, atsakovės turto masės sumažėjimą bei vienintelio hipoteka neapsunkinto turto perleidimo aplinkybę, pagrįstą Nekilnojamojo turto registro duomenimis. Nors pirmosios instancijos teismas netyrė ir nevertino atsakovės skolinių įsipareigojimų apimties ir galimybių įvykdyti šiuos įsipareigojimus santykio, faktą, jog ieškovo reikalavimai negalės būti patenkinti iš kito atsakovės turto, patvirtina kitoje civilinėje byloje, kurioje apeliantė B. J. buvo atsakove, nustatyti duomenys.

Įsiteisėjusiu Kauno apygardos teismo 2013 m. kovo 18 d. sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr.2-812-324/2013 pagal J. Š. ir V. Š. ieškinį atsakovams B. J., J. T., V. T., tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, akcinei bendrovei DNB bankui, R. J. dėl nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sutarties patvirtinimo, panaudos sutarties pripažinimo negaliojančia yra konstatuota, jog įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais patvirtinta B. J. su kitais solidariais bendraskoliais skola AB DNB bankui, neįskaitant procesinių palūkanų, sudaro 43 546 347,36 Lt. Už šiuos skolinius įsipareigojimus banko naudai įkeisto turto vertė pagal 2012 metų kovo mėn. turto vertės nustatymo pažymas yra 31 560 000 Lt (t. 1 b.l. 197-200, t. 2 b.l. 4-34). CK 4.193 str. 1 d. reglamentuota ir teismų praktikoje išaiškinta, jog tuo atveju, jeigu realizavus įkeistą daiktą gaunama mažesnė suma, negu yra skola hipotekos kreditoriui, hipotekos kreditorius turi teisę reikalauti išieškoti likusią skolą iš kito skolininko turto bendra įstatymų nustatyta tvarka. Sprendime pažymimas AB DNB banko atstovės teiginys apie tai, kad, kadangi B. J. skolos bankui yra labai didelės ir už jas įkeisto turto vertės šioms skoloms išieškoti akivaizdžiai neužtenka, bankas neabejotinai turės skolos ieškojimą nukreipti ir į kitą skolininkės turtą.

Šiuo sprendimu apeliacinės instancijos teismas remiasi, vadovaudamasis CPK 182 straipsnio 2 punktu.

Be skolos AB DNB, nurodytoje byloje 2013 m. sausio 17 d. teismo posėdyje atsakovė B. J. pripažino, jog apie 300 000 Lt yra skolinga fiziniam asmeniui, apie 600 000 Lt – bankui (duomenis apie 2009 m. rugpjūčio 13 d. pateiktą vykdymui Kauno m. 9-jo notarų biuro vykdomąjį įrašą Nr.3563/2009 dėl 502 000 Lt skolos išieškojimo iš B. J. A. B. naudai ir 297 605 Lt skolos likutį patvirtino 2013 m. vasario 4 d. antstolės S. V. raštas Nr.0114/09/02110, duomenis apie 646 628,16 Lt dydžio neįvykdytus įsipareigojimus 2013 m. kovo 7 d. pagal 2007 m. kovo 6 d. kredito sutartį Nr.07-020597-FA – AB Swedbank 2013 m. kovo 14 d. raštas Nr.E1-9466). Pastaraisiais įrodymais, patvirtinančiais atsakovės B. J. finansinius įsipareigojimus ginčijamo dovanojimo sandorio sudarymo metu, apeliacinės instancijos teismas remiasi, vadovaudamasis CPK 179 straipsnio 3 dalimi, suteikiančia teismui teisę naudoti duomenis iš teismų informacinės sistemos Liteko.

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu atsakovės neneigė ieškovo nurodytos aplinkybės, jog ginčijamu dovanojimo sandoriu buvo perleistas vienintelis neįkeistas atsakovės B. J. turtas. Šio pirmosios instancijos teismo nurodyto fakto apeliantės nekvestionuoja ir apeliaciniu skundu.

Vadovaujantis išvardintais įrodymais, atmestinas apeliacinio skundo argumentas apie tai, kad ieškovas nenurodė, kaip konkrečiai buvo pažeistos jo teisės. Įvertinus, jog dovanojimo sandorio sudarymo metu visas kitas atsakovės B. J. turtas buvo apsunkintas hipoteka, kad hipotekos kreditoriui įkeisto turto vertė yra daugiau nei 10 000 000 Lt mažesnė už skolą AB DNB, kad beveik 300 000 Lt ši atsakovė buvo skolinga fiziniam asmeniui, mokėjo paskolą pagal kredito sutartį su AB Swedbank ir didelės dalies įsipareigojimų nebuvo laiku įvykdžiusi, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta teisinga pirmosios instancijos teismo išvadą apie sumažintą ieškovo reikalavimo teisės įgyvendinimo galimybę ir sumenkintas atsakovės B. J. galimybes atsiskaityti pagal ieškovo reikalavimą, neatlygintinai perleidus vienintelį neįkeistą turtą.

Nesutiktina su apeliantėmis, kad ieškovo teisių pažeidimą paneigia civilinėje byloje Nr. 2-1330-221/2013 pagal ieškovo V. B. ieškinį atsakovei B. J., trečiajam asmeniui R. J. dėl skolos priteisimo ir atsakovės priešieškinį ieškovui dėl paskolos sutarties pripažinimo nesudaryta, pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, nes 2012 m. lapkričio 8 d. nutartis dėl laikinosios apsaugos, areštuojant 2 462 613,90 Lt dydžio atsakovės turto dalį ir uždraudžiant areštuotą turtą perleisti, buvo priimta po dovanojimo sutarties sudarymo, t.y. atsakovei B. J. nebeturint neįkeisto turto. Apeliantės nenurodė, konkrečiai koks areštuotas turtas užtikrina atsakovės R. J. prievolės ieškovui įvykdymą, nenaikinant dovanojimo sandorio.

Nekilnojamojo turto dovanojimo fakto išviešinimo Nekilnojamojo turto registre aplinkybė nepripažintina momentu, nuo kurio prasidėjo CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas.

Kasacinis teismas, konkretindamas senaties termino skaičiavimo taisykles bylose pagal actio Pauliana, yra išaiškinęs, kad CK 6.66 straipsnyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino pradžia turi būti siejama ne tik su kreditoriaus nurodomu laiku, kada jis faktiškai sužinojo apie sudarytą sandorį, bet ir su kreditoriaus pareiga sužinoti apie tokį sandorį laiku (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012). Vadovaujantis protingumo principu teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovas, kuriam atsakovė B. J. buvo skolinga keletą metų, neturėjo fizinių galimybių be paliovos sekti skolininkės nekilnojamojo turto pokyčius. Ieškovas įrodė, kad apie vienintelio įkeitimu neapsunkinto skolininkės turto perleidimą dovanojimo sutartimi sužinojo po kreipimosi į teismą dėl skolos priteisimo iš antstolio, kuriam pateikė vykdyti 2012 m. lapkričio 8 d. teismo nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių, atliktos paieškos dokumentų. Pauliano ieškinį pareiškus 2013 m. sausio 17 d., nebuvo pažeistas vienerių metų ieškinio senaties terminas, pagal CK 6.66 straipsnio trečiąją dalį skaičiuotinas nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo apie jo teises pažeidžiantį sandorį. Apeliantės nepateikė įrodymų, leidžiančių spręsti, kad ieškovas apie ginčijamą sandorį būtų galėjęs sužinoti anksčiau.

Atmestinas apeliančių argumentas apie jų sąžingumą patvirtinančią aplinkybę – ieškovo reikalavimų nebuvimą, pasirašant dovanojimo sutartį. Minėta, kad tuo metu atsakovė B. J. žinojo apie neįvykdytą pareigą iki 2008 m. rugsėjo 20 d. grąžinti ieškovui skolą pagal 2005 m. rugsėjo 20 d. paskolos sutartį. Padovanodama savo turtą artimai giminaitei (seseriai), ji pažeidė ieškovo interesus, jo atžvilgiu pasielgė nesąžiningai. Neatlygintinis sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu, nepaisant trečiojo asmens sąžiningumo ar nesąžiningumo (CK 6.67 straipsnio 1 punktas, 6.66 straipsnio 2 dalis).

Vadovaujantis nurodytais motyvais, atmestinas nepagrįstas apeliančių argumentas dėl ieškovo piktnaudžiavimo savo teise, skiekiant suvaržyti atsakovės B. J. galimybes veikti civilinėje apyvartoje, ir sprendimas dėl dovanojimo sandorio pripažinimo negaliojančiu paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Nors reikalavimo teisės apimtis yra didesnė, nei padovanoto turto vertė, dovanojimo sandorio pripažinimas negaliojančiu yra ieškovo teisių pažeidimui adekvatus ieškovo teisių apgynimo būdas. Restitucijos taikymas susijęs su vėlesnio to paties turto perleidimo sandorio teisėtumo įvertinimo aspektais, dėl to pasisakytina kitoje nutarties dalyje.

Dėl pirkimo – pardavimo sutarties

CK 6.66 straipsnis reglamentuoja kreditoriaus teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius. Apeliantės pagrįstai teigia, kad atsakovės D. B. ir J. T. nėra ir nebuvo ieškovo skolininkės, todėl jų sudarytos pirkimo–pardavimo sutarties atžvilgiu actio Pauliana institutas negali būti taikomas. Pirmosios instancijos teismas, tuo pagrindu panaikinęs pirkimo– pardavimo sutartį, materialinės teisės normą pritaikė netinkamai (CPK 330 straipsnis).

Antrasis reikalavimo panaikinti pirkimo – pardavimo sutartį pagrindas yra susijęs su sandorio sudarymu tą dieną, kai nagrinėjamoje byloje buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (t. 1 b.l. 39, t. 2 b.l.76), tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šio ieškinio pagrindo nepasisakė. Minimas pagrindas ieškovo nurodomų aplinkybių kontekste reiškia, kad pirkimo – pardavimo sutarties šalys pažeidė imperatyvią Teismų įstatymo 9 straipsnyje ir CPK 18 straipsnyje įtvirtintą teismo nutarties privalomumo normą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas tai laikė faktu, patvirtinančiu atsakovių nesąžiningumą, sprendžiant apie actio Pauliana, netaikytino minimam ginčui, pagrįstumą. Tuo pirmosios instancijos teismas pažeidė CPK 265 straipsnio antrąją dalį, įpareigojančią teismą priimti sprendimą dėl visų ieškovo pareikštų reikalavimų.

Konstatuodamas, kad negali ginti teisės, kildinamos iš negaliojančio sandorio, pirmosios instancijos teismas nenurodė įstatymų, kitų teisės aktų bei teisinių argumentų, kuriais, vadovaujantis minimu principu, pripažino negaliojančia pirkimo – pardavimo sutartį (CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punktas). Darydamas nurodomą išvadą, nesusiejęs su išnagrinėtoje byloje nustatytomis aplinkybėmis, pirmosios instancijos teismas abstrakčiai įvardijo dvi kasacinio ir apeliacinio teismo nutartis civilinėse bylose, kurių aplinkybės skiriasi nuo nustatytų nagrinėjamoje byloje. Sprendime nurodomoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. birželio 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr.3K-3-265/2009 pagal ieškovo R. K. L. ieškinį atsakovams V. G. ir V. S. dėl piniginės prievolės išieškojimo paskolos teisiniuose santykiuose, yra pasisakyta dėl niekinio sandorio negaliojimo pagal CK 1.78 straipsnio 1 dalį, jeigu jis, vadovaujantis įstatymais, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu (byloje nustatyta, kad kredito sutartį su atsakove sudariusios firmos veikla skolinant ir skolinantis pinigus iš fizinių asmenų (kreditavimo veikla) pripažinta neteisėta; tuo vadovaujantis ieškovo reikalavimo atžvilgiu buvo konstatuota, kad teismas negali ginti subjektinės teisės, kildinamos iš niekinio sandorio, nes iš neteisės negali kilti teisė (lot. ex iniuria ius non oritur). Apeliacine tvarka peržiūrimos bylos dalykas – notariškai patvirtintas dovanojimo sandoris, iš kurio kilo pardavėjos nuosavybės teisė – nebuvo pripažintas niekiniu, o nuginčytas pagal CK 6.66 straipsnį; pirmosios instancijos teismas taip pat nepadarė išvados, jog notariškai patvirtintas pirkimo – pardavimo sandoris yra niekinis. Priešingai nei nagrinėjamoje byloje, Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. gruodžio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr.2A-2067/2012 pagal ieškovo R.P. ieškinį atsakovams V.D., J.V., S.B, J.M.B, A.B. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais abu ginčyti sandoriai buvo panaikinti CK 6.66 straipsnyje numatytu pagrindu (sudaryti skolininko ir pažeidžiantys kreditoriaus teises), todėl jame nurodytos CK 6.66 straipsnio taikymo taisyklės neaktualios, sprendžiant dėl pirkimo – pardavimo sutarties teisėtumo.

Dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepriėmė sprendimo dėl antrojo ieškinio reikalavimo pagrindo, CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatyta tvarka nemotyvavo sprendimo panaikinti pirkimo – pardavimo sutartį, aptarta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis neatitinka CPK 263 straipsnyje nustatytų teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimų, todėl panaikintina CPK 327 straipsnio 2 dalyje numatytu pagrindu. Be to, netinkamai pritaikius procesinės teisės normas, liko neatskleista bylos dalies esmė, dėl tirtinų aplinkybių apimties ši bylos dalis apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais (išskyrus faktą dėl 2013 m. sausio 18 d. nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones neįregistravimo, byloje nėra duomenų apie kitokius galiojusius disponavimo ginčo turtu apribojimus), todėl konstatuotinas CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas pagrindas perduoti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-527/2010). Nagrinėjant bylos dalį iš naujo, pirmosios instancijos teismo dėmesys atkreiptinas į tai, kad tuo atveju, jei pirkimo – pardavimo sutartis būtų panaikinta, gali būti nuspręsta dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (nekilnojamojo turto registro duomenys rodo, jog nupirktą turtą atsakovė J. T. įregistravo bendrosios jungtinės nuosavybės teise; jei turtas buvo parduotas Turto arešto aktų registre įregistruoto arešto metu, ši aplinkybė turėjo būti žinoma ne tik sutarties šalims, bet ir sandorį tvirtinusiam notarui). Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodęs „taikyti restituciją“, neįvykdė CK šeštosios knygos X skyriuje nustatytų reikalavimų nustatyti restitucijos būdą. Panaikinus sprendimo dalį dėl pirkimo – pardavimo sutarties, restitucijos taikymo klausimas irgi būti nagrinėjamas iš naujo.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 325-330 straipsniais,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Kauno apylinkės teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimo dalį, kuria teismas pripažino negaliojančia 2013 m. sausio 18 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 646, kuria atsakovė D. B. pardavė atsakovei J. T. žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 0,93 ha), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 2,35 ha), esantį (duomenys neskelbtini), žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), plotas 1,44 ha), esantį (duomenys neskelbtini), taikė restituciją, priteisė ieškovui V. B. iš atsakovių B. J., D. B., J. T. solidariai bylinėjimosi išlaidas 325Lt (tris šimtus dvidešimt penkis) Lt, priteisė iš atsakovių solidariai 37 (trisdešimt septynis) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu valstybės naudai.

Šią bylos dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.