Klaipėdos apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo A. L. ieškinį atsakovei D. K. dėl skolos pritesimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.875 str.).

Teismas konstatuoja:

tarp šalių kilo ginčas dėl ieškovo A. L. į atsakovės D. K. asmeninę sąskaitą laikotarpiu 2012-04-14 – 2016-09-05 pervestų piniginių lėšų, kurių bendrą sumą sudaro 3682,76 Eur. Ieškovas A. L. atsakovei D. K. pervestų pinigų sumą laiko paskola ir reikalauja atsakovės D. K. ją grąžinti, atsakovė D. K. nesutinka, kad jai ieškovo A. L. pervesti pinigai yra paskola, nes šie pinigai buvo pervesti bendram jų ūkiui (buičai) tvarkyti, bendriems jų poreikiam tenkinti.

Iš teismui pateiktų ieškovo A. L. sąskaitos ir atliktų mokėjimų išrašo nustatyta, kad laikotarpiu 2012-04-14 – 2016-09-05 atsakovei D. K. skirtingomis sumomis nuo 20 Eur iki 1448,10 Eur pervesta 3682,76 Eur, ieškovo A. L. paties nurodyta visų mokėjimų paskirtis – sąskaitos papildymas. Ieškovas A. L. patvirtino, kad paskola nebuvo įforminta raštu, nes pagal jo įsitikinimus, kai žmogui reikalinga finansinė pagalba ir tokia pagalba teikiama iš draugiškumo, nebūtina tokios paskolos forminti raštu. Be to, pagal jo, kaip verslininko požiūrį, ne viskas turi būti įforminta raštais ir rašytiniais susitarimais. Iš teismui pateiktų įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų (prejudicinių faktų), priimtų byloje dėl turto pripažinimo bendrąja daline nuosavybe ir jo padalijimo pagal ieškovės D. K. ieškinį atsakovui A. L. nustatyta, kad šalis laikotarpiu 2010-2016 metais siejo artimi nesantuokiniai (sugyventinių) santykiai : šalys gyveno kartu, leido laisvalaikį, keliaudavo, juos siejo stirpus asmeninis ryšys (Klaipėdos apygardos teismo 2017-10-24 sprendimo 12 punktas, Lietuvos apeliacinio teismo 2018-10-23 nutarties 22, 24 punktai).

Dėl šalių faktinių ir teisinių santykių kvalifikavimo

Šalių faktiniai santykiai įrodyti ir patvirtinti prejudiciniais faktais, kuriais paneigtini ieškovo A. L. argumentai, kad šalių nesiejo bendras gyvenimas kartu ir jie palaikė tik draugiškus santykius. Teismas sprendžia, kad šalis siejo artimi bendro gyvenimo santykiai, kurie atitinka sugyventinių (partnerių) statusą. Dėl šių aplinkybių, įvertinus šalių nurodytų jų tarpusavio santykių aplinkybių visumą, byloje esančius įrodymus ir ieškovo A. L. panaudotas įrodinėjimo priemonės, siekiant įrodyti šalių prievolinius paskolos teisinius santykius, teismas daro išvadą, kad ieškovo A. L. atsakovei D. K. 2012-2016 metų laikotarpiu atskiromis pinigų sumomis pervesta 3682,76 Eur suma neįrodo tarp šalių susiklosčiusių paskolos teisinių santykių. Pabrėžtina, kad atsakovė D. K. neneigia gavusi iš ieškovo A. L. atskiras pinigų sumas, reikalingas bendram namų ūkiui tvarkyti. Pinigų pervedimo laikotarpis, yra šalių bendro gyvenimo laiko tarpas, kurio metu šalys gyveno kartu, vedė bendrą ūkį, rūpinosi vienas kitu ir bendra buitimi, kartu organizavo savo laisvalaikį, bendrai realizavo savo pomėgius. Pagal pervestų pinigų paties ieškovo A. L. nurodytą pinigų pervedimo paskirtį akivaizdu, kad ieškovas A. L. atskiromis sumomis papildydavo atsakovės D. K., kaip gyvenimo partnerės, sąskaitą, nes nepaneigta prejudiciniais faktais nustatyta ir atsakovės D. K. nurodyta aplinkybė, kad šalys gyveno kartu. Pagal minėtų pavedimų paskirtį, nėra teisinio ir faktinio pagrindo ieškovo A. L. atsakovei D. K. pervestų pinigų sumas kaip sąskaitos papildymą laikyti paskola, todėl teismas ieškovo A. L. veiksmus papildant atsakovės D. K. sąskaitą pinigais vertina, kaip asmens, besirūpinančio kito partnerio ir bendrais partnerių poreikiais, veiksmais.

Esant ginčui tarp šalių dėl jų santykių ar sutarties rūšies, prasmės ir sutarties tikslo, sutartis aiškinama nustatant tikruosius sutarties šalių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas su sutartimi susijusias aplinkybes. Kartu sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu. Įstatymuose nėra imperatyvių nuostatų dėl reikalavimų, kad sutartį sudarantys asmenys vartotų tikslius teisinius terminus, būtinai nurodytų sutarties rūšį ir pavadinimą, tačiau kilus ginčui iš sutarties, tampa aktualus teisinio sutarties kvalifikavimo klausimas. Sutartinių teisinių santykių kvalifikavimui būtina nustatyti tikrąjį sutarties turinį, t. y. būtina sutartį išaiškinti. Tam reikšmingas tikrųjų sutarties šalių ketinimų ir sutartimi siekiamo tikslo nustatymas. Sutarties sudarymo priežastis paprastai yra ją sudarančių asmenų poreikiai ir interesai, kurie formuoja vidinę sutarties dalyvių valią (ketinimus) ir nulemia jos teisinį tikslą bei pobūdį. Tik kvalifikavus šalių sutartinius santykius joms gali būti pritaikyta konkrečiose teisės normose įtvirtintų teisių apsauga ir gynyba. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau tekste CK) 6.870 str. reglamentuoja paskolos sutarties sampratą – paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą bei mokėti palūkanas, jei sutartis nenustato ko kita. Pagal paskolos sutarties sampratos turinį darytina išvada, kad šios bylos šalių santykiai pagal ieškovo A. L. reikalavimą dėl paskolos grąžinimo, neatitinka paskolos sutarties sampratos, todėl šios bylos šalims negali būti taikomos paskolos teisinių santykių pasibaigimo pasekmės. Tai reiškia, kad šios bylos šalims, ieškovo A. L. teigimu, kad ir žodinė paskolos sutartis, nepatvirtina tarp šios bylos šalių susiklosčiusių paskolos teisinių santykių, vadinasi negali kilti ir teisinių pasekmių.

Pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes pagrindu ir t. t. Dėl to, kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-544/2011). Sprendžiant šalių ginčą dėl teisinių santykių, atsiradusių pervedus pinigus, kvalifikavimo, būtina analizuoti ir vertinti visų byloje pateiktų įrodymų, surinktų duomenų visumą ir iš šios daryti išvadą, kokie teisiniai santykiai susiklostė dėl šalių atliktų veiksmų ir kokios materialiosios teisės normos reglamentuoja ginčo teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-368/2011).

Teismas sprendžia, kad pagal tarp šalių susiklosčiusių bendro gyvenimo ir artimų santykių turinį, ieškovo A. L. atsakovei D. K. jos sąskaitos papildymui pervesti pinigai panaudoti bendro gyvenimo poreikiams, abiejų šalių interesais, todėl šių pinigų nėra pagrindo laikyti ieškovo A. L. paskola atsakovei D. K., vadinasi ir nėra pagrindo jų reikalauti, kaip ir pareigos juos grąžinti. Pažymėtina ir tai, kad ieškovas A. L. ne kartą pabrėžė, kad yra verslininkas, todėl jo veiksmams, kuriais sukuriami teisiniai santykiai, yra keliami aukštesni reikalavimai, taip pat ir kito asmens atžvilgiu, kai tokie santykiai ateityje gali sukurti teisines pasėkmes. Paskolos teisinių santykių sūkurimui būtina abiejų paskolos teisinių santykių valia tokios rūšies santykius sukurti ir šioje byloje akivaizdu, kad atsakovė D. K. pinigų iš ieškovo A. L. prašė ne paskolos tikslais, o bendriems poros tikslams ir poreikiams patenkinti (Lietuvos Aukščiausioojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018).

Rungimosi principas reikalauja, kad šalis įrodytų aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimą (CPK 178 str.). Paskolos sutarties atveju kreditorius, reikalaujantis grąžinti skolą, privalo įrodyti prievolės atsiradimo pagrindą, t.y. paskolos sutarties buvimą, taip pat iš paskolos sutarties kylančias pasekmes. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2008).

Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių, įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo. CPK 185 straipsnyje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Bendroji įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – kad paskolą grąžino arba jos negavo.

Įvertinus šalių susiklosčiusių santykių turinį, ištirtų ir įvertintų aplinkybių visumą ir įrodymų pagrindu teismas daro išvadą, kad ieškovas A. L. neįrodė su atsakove D. K. susiklosčiusių paskolos teisinių santykių, vadinasi ieškovas A. L. neturi reikalavimo teisės ieškovei D. K., kylančios iš paskolos teisinių santykių, o atsakovė D. K. neturi pareigos pagal tokį reikalavimą atsakyti, todėl ieškovo A. L. reikalavimai, kaip nepagrįsti ir neįrodyti, netenkintini.

Dėl bylinėjimosi išlaidų ir laikinųjų apsaugos priemonių

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 str. 1 d. pagrindu šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos proteisiamos iš antrosios šalies. Atsakovei D. K. nepateikus prašymo ir įrodymų dėl turėtų bylinėjimosi išlaidų šioje byloje, bylinėjimosi išlaidos neskirstytinos.

Įsiteisėjus teismo sprendimui, naikintinos atsakovės D. K. turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 150 str. 2 d., 259 str., 260 str., 263 str., 270 str., teismas

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimui įsiteisėjus panaikinti laikinąsias apsaugos priemones atsakovės D. K., a.k. (duomenys neskelbtini) turtui, taikytas 2017 m. birželio 29 d. Palangos miesto apylinkės teismo nutartimi.

Sprendimas per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismui per Plungės apylinkės teismo Palangos rūmus.