Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Pikelienės, Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Margaritos Stambrauskaitės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka nagrinėjo apelianto (atsakovo) O. K. (O. K.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Transporto vystymo grupė“ ieškinį atsakovui O. K. (O. K.) dėl darbdaviui padarytos žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

11.1. Apelianto argumentai dėl ieškovės neskųsto Darbo ginčų komisijos sprendimo yra teisiškai nepagrįsti, prieštaraujantys galiojantiems teisės aktams. Pagal DK 231 straipsnio 4 dalį darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas. Jeigu po darbo ginčų komisijos sprendimo bent viena iš šalių per įstatymo nustatytą terminą pareiškia teisme ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės, darbo ginčų komisijos sprendimas neįsiteisėja, netampa privalomas ir pagal įstatymą netrenka galios, kai įsiteisėja teismo sprendimas (DK 229, 230 straipsniai). DK 231 straipsnio 3, 4 dalių nuostatos, kad teismas nagrinėja darbo ginčą dėl teisės iš esmės ir kad darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas, reiškia, jog teismas nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo, o iš naujo CPK nustatyta tvarka ginčą nagrinėja iš esmės, t. y. nustatydamas ginčijamas materialiąsias teises ir pareigas, išsprendžia kilusį ginčą dėl teisės, kuriam taikytinos įstatyme nustatytos privalomos išankstinės nagrinėjimo tvarkos buvo laikytasi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019).

11.3. CK 2.17 straipsnio 1 dalyje išvardyti asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai: nustatant asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą. Pagal CK 2.12 straipsnio 1 dalį, 2.16 straipsnį fizinio asmens nuolatine gyvenamąja vieta pripažįstama ta vieta, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena. Vienas iš būdų nustatyti asmens gyvenamąją vietą yra gauti informaciją iš Gyventojų registro, kuriame kaupiami duomenys apie Lietuvos Respublikos piliečių ir kitų asmenų asmens duomenis, taip pat gyvenamąją vietą (Gyventojų registro įstatymo 5 straipsnio 1 punktas, 9 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Taigi Gyventojų registro pažymoje nurodytas asmens gyvenamosios vietos adresas laikytinas asmens gyvenamąja vieta, kol šie duomenys nepaneigti kitais įrodymais. Ieškovė pateikė teismui Gyventojų registro išrašą apie atsakovo deklaruotą gyvenamąją vietą – Vilniaus rajono savivaldybėje, Avižienių seniūnijoje, Riešės kaime, Riešutų g. 13. Ši pažyma yra oficialusis rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. birželio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-398/2006). Išrašas apie asmens darbovietę taip pat yra oficialusis rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis), ir šis įrodymas patvirtina, kad atsakovas nuo 2018 m. vasario 26 d. dirba Lietuvoje. Nuo 2018 m. vasario 26 d. iki 2019 m. kovo 27 d. dirbo pas ieškovę UAB „Transporto vystymo grupė“ ir buvo deklaravęs gyvenamąją vietą bei gyveno Kėdainių rajone, Sirutiškio kaime, Kruosto g. 3-4, o nuo 2019 m. gegužės 15 d. dirba UAB „KAJ MADSEN KAUNAS“ ir gyvena Vilniaus rajono savivaldybėje, Avižienių seniūnijoje, Riešės kaime, Riešutų g. 13. Esant tokiems rašytiniams įrodymams apie atsakovo gyvenamąją ir darbo vietas, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovo gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Be to, atsakovo ryšį su Lietuva patvirtina ir tai, kad po civilinės bylos iškėlimo jis tapo Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos, vienijančios Lietuvos vežėjus, nariu.

11.5. Kasacinio teismo ne kartą pažymėta, kad teismai, nagrinėdami bylas, teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (nepatikrinus faktų iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdami į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedami su taikytina teisės norma; dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas bei aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra ne aiškinimas a priori, o teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas); taigi tam, kad būtų teisinis pagrindas atsižvelgti į ankstesnėse bylose suformuluotas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles, būtina, kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos aplinkybės, kurios buvo suformuluotų teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių ratio decidendi, t. y. kad būtų tapačios arba esminių panašumų turėtų tos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kurių pagrindu ir buvo suformuluota atitinkama taisyklė. Atsakovo cituojamos Vilniaus apygardos teismo civilinės bylos Nr. e2S-1771-910/2019 ir šioje byloje nagrinėjamo ginčo ratio decidendi skiriasi. Atsakovas, priešingai nuo asmens jo cituojamoje byloje, ne tik buvo deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje ieškinio pateikimo teismui metu, bet ir iki šiol gyvena Lietuvoje; atsakovas ne tik ieškinio pateikimo teismui metu dirbo Lietuvoje, jis iki šiol dirba Lietuvoje; atsakovas po ieškinio pateikimo įstojo į Lietuvos vežėjų profesinę sąjungą, vienijančią būtent Lietuvos vežėjus; atsakovas viso proceso metu naudojosi kvalifikuota teisine pagalba, buvo atstovaujamas teisme. Dėl to nagrinėjamu atveju nėra jokio teisinio pagrindo remtis pirmiau nurodytoje byloje formuluojamomis teisės aiškinimo taisyklėmis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai, išvados

12. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

13. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl pasisako dėl atsakovo apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį faktinių ir teisinių argumentų.

14. Apeliaciniu skundu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškinį palikti nenagrinėtą dėl to, kad, apelianto įsitikinimu, Lietuvos Respublikos teismas neturėjo jurisdikcijos nagrinėti ieškinį, pareikštą atsakovui, kuris yra (duomenys neskelbtini)Respublikos pilietis ir kurio gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini), toks ieškinys gali būti pareikštas kreipiantis į atitinkamą Ukrainos teismą. Taigi apeliacinio nagrinėjimo dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias bylos teismingumo taisykles šiuo konkrečiu atveju susiklosčiusios faktinės ir teisinės situacijos aplinkybėms.

15. Kasacinio teismo jurisprudencijoje pažymima, kad teismingumo taisyklių reiškiant ieškinį laikymasis yra būtinoji teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo sąlyga (CPK 5 straipsnis). Teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo savo iniciatyva, be kita ko, patikrinti, ar ieškinys pareikštas laikantis teismingumo taisyklių, t. y. ar jis turi jurisdikciją nagrinėti pareikštą ieškinį. Toks patikrinimas teismo iniciatyva atliekamas nepriklausomai nuo teismingumo klausimo pobūdžio, t. y. nepriklausomai nuo to, sprendžiamas nacionalinio ar tarptautinio (egzistuojant užsienio elementui) teismingumo klausimas. Teismo pareiga savo iniciatyva spręsti nacionalinio teismingumo klausimą kyla iš CPK 115 ir 137 straipsnių nuostatų, o tarptautinio teismingumo klausimą – expressis verbis (tiesiogiai) iš CPK 782 straipsnio nuostatų. Teismo pripažinimas, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį, sukelia atitinkamas procesines teisines pasekmes, kurios priklauso nuo proceso stadijos, kurioje identifikuojamas jurisdikcijos neturėjimas: ieškinys nepriimamas, jeigu teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nustato, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti tokį ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba paliekamas nenagrinėtas, jeigu jurisdikcijos neturėjimas identifikuojamas po civilinės bylos iškėlimo (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas, 782 straipsnis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-431-1075/2018).

16. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad ginčo šalys 2018 m. sausio 22 d. sudarė terminuotą darbo sutartį Nr. 1488, kuria atsakovas priimtas dirbti ieškovės įmonėje tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju iki 2019 m. vasario 14 d. (iki vizos D galiojimo pabaigos). Darbo sutartyje nurodyta, kad darbuotojo gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini). Šalys susitarė, kad ginčai dėl šios Darbo sutarties nagrinėjami Lietuvos Respublikos darbo kodekso nustatyta tvarka ir kad taikoma Lietuvos Respublikos teisė (Darbo sutarties 13, 14 punktai). Darbo sutartis nutraukta atsakovo (darbuotojo) prašymu nuo 2019 m. kovo 27 d. pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 55 straipsnio 1 dalį (darbuotojo iniciatyva be svarbių priežasčių).

18. Darbo ginčų komisija 2019 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. DGKS-3707, priimtu darbo byloje Nr. APS-107-9542, atsisakė nagrinėti ieškovės prašymą, nurodydama, kad, bylos duomenimis, atsakovas yra (duomenys neskelbtini) pilietis, turintis toje valstybėje pastovią gyvenamąją vietą, jokių objektyvių duomenų dėl šalių susitarimo nagrinėti ginčą DK nustatyta tvarka nėra, todėl, vadovaujantis DK 215 straipsnio 3 dalimi, tokio pobūdžio darbo ginčas turi būti nagrinėjamas atsakovo (darbuotojo) nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisme.

20. Vilniaus regiono apylinkės teismas priėmė ieškinį, darbo ginčą išnagrinėjo iš esmės ir priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 1 406,20 Eur žalos atlyginimo. Atmesdamas atsakovo argumentus, kad byla pagal pareikštą ieškinį neteisminga Lietuvos Respublikos teismui, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovo nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, nes: siekdamas gauti laikiną leidimą dirbti Lietuvoje, atsakovas privalėjo deklaruoti savo nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, taip jis ir padarė; pagal atsakovo darbo specifiką jis fiziškai ir teisiškai negalėtų dirbti Lietuvoje, bet gyventi (duomenys neskelbtini); atsakovas įstojo į profesinę sąjungą Lietuvoje ir savo interesams ginti naudojasi profesinės sąjungos atstovų.

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad tarptautinės jurisdikcijos taisyklės civilinėse bylose su tarptautiniu (užsienio) elementu įtvirtintos keliose teisės aktų grupėse – Europos Sąjungos teisės aktuose, tarptautinėse sutartyse ir CPK VII dalyje („Tarptautinis civilinis procesas“). CPK VII dalies nuostatos taikomos tik tuomet, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip (CPK 1 straipsnio 3 dalis, 780 straipsnis).

23. Nagrinėjamu atveju atsakovas pagal ieškinį yra (duomenys neskelbtini) pilietis, kuris Darbo sutartyje savo gyvenamąją vietą yra nurodęs (duomenys neskelbtini), todėl, sprendžiant dėl teismų jurisdikcijos nagrinėti šį ginčą, vadovautinasi 1993 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sudaryta sutartimi dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose. Teisinės pagalbos sutarties 21 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji jurisdikcijos nustatymo taisyklė – kiekvienos susitariančiosios šalies teismai kompetentingi nagrinėti civilines ir šeimos bylas, jeigu atsakovas turi jos teritorijoje gyvenamąją vietą ir jeigu Teisinės pagalbos sutartis nenustato kitaip.

24. Nagrinėjamos bylos aspektu pažymėtina tai, kad vien ta aplinkybė, jog atsakovas (apeliantas) Darbo sutartyje savo gyvenamąją vietą yra nurodęs (duomenys neskelbtini), savaime nėra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad Lietuvos Respublikos teismas neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškovės inicijuojamą ginčą. Apie atsakovo (apelianto) gyvenamąją vietą turi būti sprendžiama įvertinus turimų duomenų visumą.

25. Šalys, sudarydamos Darbo sutartį, sulygo kilsiančius ginčus spręsti taikant Lietuvos Respublikos teisę (Darbo sutarties 14 punktas). Dėl to, sprendžiant, kur yra atsakovo gyvenamoji vieta, vadovaujamasi Lietuvos Respublikos teisės normomis.

26. Pagal CK 2.16 straipsnio 1 dalį fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma vieta, kurioje jis faktiškai dažniausiai gyvena. Jeigu asmuo faktiškai gyvena keliose vietose, tai vieta, su kuria asmuo yra labiausiai susijęs (kur yra asmens turtas ar didžioji jo dalis, kur yra jo darbo vieta arba kur jis gyvena ilgiausiai), laikoma jo pagrindine gyvenamąja vieta. Tokiu atveju, nustatant asmens nuolatinę gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į tai, kur yra jo pagrindinė gyvenamoji vieta (CK 2.16 straipsnio 2 dalis).

27. CK 2.17 straipsnio 1 dalyje išvardyti asmens gyvenamosios vietos nustatymo kriterijai: nustatant asmens gyvenamąją vietą, atsižvelgiama į asmens faktinio gyvenimo toje vietoje trukmę, duomenis apie asmens gyvenamąją vietą viešuosiuose registruose, taip pat į paties asmens viešus pareiškimus apie savo gyvenamąją vietą.

28. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad apeliantas (atsakovas), prieš įsidarbindamas ieškovės įmonėje, gavo leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, savo gyvenamąją vietą deklaravo (duomenys neskelbtini). Apeliantas (atsakovas) nuo 2018 m. kovo 1 d. dirba Lietuvoje: iki 2019 m. kovo 27 d. dirbo ieškovės įmonėje, nuo 2019 m. gegužės 15 d. dirba (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad, nors apeliantas (atsakovas) dirba tarptautinių krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju, laikoma, kad jo darbo santykiai vykdomi Lietuvos Respublikoje, nes darbuotojas iš čia siunčiamas dirbti į kitas valstybes laikinai. Gyventojų registro duomenimis, apeliantas (atsakovas) šiuo metu deklaravęs savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini). Be to, atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai nurodoma, jog atsakovo ryšį su Lietuva patvirtina ir tai, kad jis yra Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos, vienijančios Lietuvos vežėjus, narys, įgyvendina savo profesinius interesus Lietuvos Respublikoje.

29. Pažymėtina tai, kad apeliantas (atsakovas), teismo proceso metu naudodamasis kvalifikuota teisine pagalba, nepateikė į bylą įrodymų, kurie paneigtų byloje esančius duomenis apie jo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ir pagrįstų, kad jo vienintelė gyvenamoji vieta yra (duomenys neskelbtini) (CPK 12, 178 straipsniai).

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esančių duomenų apie apelianto (atsakovo) deklaruotą gyvenamąją vietą, darbo vietą, taip pat profesinių interesų įgyvendinimą, dalyvaujant Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos veikloje, visuma, teikia pagrindą daryti išvadą, jog apeliantas (atsakovas) turi gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje (CK 2.16 straipsnio 1, 2 dalys, 2.17 straipsnio 1 dalis; CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis).

31. Pagal šioje konkrečioje byloje nustatytas aplinkybes, vadovaujantis 1993 m. liepos 7 d. Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sudarytos sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 21 straipsnio 1 dalies nuostatomis, Lietuvos Respublikos teismas turėjo jurisdikciją nagrinėti darbo ginčą pagal ieškovės (darbdavės) pareikštą ieškinį. Apeliacinio skundo argumentai, kad ši civilinė byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams, todėl pirmosios instancijos teismas ieškovės ieškinį turėjo palikti nenagrinėtą (CPK 782 straipsnis), atmestini kaip nepagrįsti.

32. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad ieškovė neskundė Darbo ginčų komisijos sprendimo, kuriuo atsisakyta nagrinėti prašymą kaip nepriklausantį Lietuvos Respublikoje darbo ginčus nagrinėjančių organų kompetencijai, ir, nepaisydama Darbo ginčų komisijos motyvų, kreipėsi į teismą pagal apelianto (atsakovo) deklaruotą laikiną gyvenamąją vietą.

33. Visų pirma, pažymėtina tai, jog apeliantas (atsakovas) teismo proceso metu nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad jo gyvenamoji vieta yra tik (duomenys neskelbtini), nepaisant to, kad apeliantas (atsakovas) nuo 2018 m. pradžios dirba Lietuvos Respublikos įmonėse, čia deklaruoja savo gyvenamąją vietą, yra Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos narys (CPK 12, 178 straipsniai).

34. Kartu nurodytina tai, kad, kaip teisingai pabrėžta ieškovės atsiliepime į apeliacinį skundą, pagal DK 231 straipsnio 4 dalį darbo ginčų komisijos sprendimas nėra apeliacijos ar sprendimo peržiūros dalykas. Jeigu po darbo ginčų komisijos sprendimo bent viena iš šalių per įstatymo nustatytą vieno mėnesio terminą pareiškia teisme ieškinį dėl darbo ginčo dėl teisės, teismas nagrinėja šį ginčą iš esmės, nustatydamas ginčijamas materialiąsias teises ir pareigas. Teismas nevykdo darbo ginčų komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-27-701/2019).

35. Dėl to nagrinėjamu atveju ieškovė neturėjo teisinio pagrindo skųsti Darbo ginčų komisijos sprendimą, kuriuo atsisakyta nagrinėti ieškovės prašymą (DK 231 straipsnio 4 dalis). Teismo, gavusio ieškovės ieškinį, nesaisto privaloma ikiteismine tvarka darbo ginčus nagrinėjančio organo sprendimas. Teismas turėjo pagrindą iš naujo įvertinti, ar jis turi jurisdikciją nagrinėti ieškovės inicijuojamą darbo ginčą dėl teisės.

36. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, nustatant tokio pobūdžio darbo ginčų teismingumą.

37. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje nuosekliai pabrėžiama, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362-701/2017, 22 punktas, ir joje nurodyta teismų praktika).

38. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, 2007 m. spalio 24 d. nutarime byloje Nr. 26/07 pasisakydamas dėl teismo precedento reikšmės, yra pažymėjęs, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juolab suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai, atsižvelgtina į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis.

39. Teisėjų kolegija pažymi, jog atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai nurodyta, kad apelianto (atsakovo) cituojamos Vilniaus apygardos teismo nagrinėtos civilinės bylos Nr. e2S-1771-910/2019 ir šioje byloje nagrinėjamo ginčo ratio decidendi skiriasi. Nagrinėjamu atveju apeliantas (atsakovas), priešingai nei apeliaciniame skunde cituojamoje bylos atsakovas, ne tik buvo deklaravęs gyvenamąją vietą Lietuvoje ieškinio pateikimo teismui metu, bet ir iki šiol gyvena Lietuvoje; apeliantas (atsakovas) iki šiol dirba Lietuvoje; apeliantas (atsakovas) yra Lietuvos vežėjų profesinės sąjungos, vienijančios būtent Lietuvos vežėjus, narys ir tai rodo, kad jis identifikuoja save kaip Lietuvoje veikiantį, dirbantį, gyvenantį asmenį.

40. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikoje vienodą teisės aiškinimo ir taikymo praktiką formuoja Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (CPK 346 straipsnis). Apeliantas (atsakovas) neįvardijo nė vieno kasacinio teismo išaiškinimo dėl nagrinėjamoje byloje taikytinų tarptautinį teismingumą reglamentuojančių teisės normų, nuo kurio būtų nukrypęs skundžiamą sprendimą priėmęs teismas.

41. Dėl to apeliacinio skundo argumentai apie nukrypimą nuo teismų analogišku klausimu suformuotos praktikos atmestini kaip nepagrįsti.

42. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad tarptautinės jurisdikcijos taisyklių pažeidimas nėra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalis) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-487-969/2016).

43. Apeliaciniame skunde nekvestionuojamos pirmosios instancijos teismo išvados dėl šalių ginčo esmės, t. y. nesiremiama tuo, jog reikalavimas dėl darbuotojo darbdaviui padarytos žalos atlyginimo išspręstas neteisingai.

44. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmęs nagrinėti ir išnagrinėjęs ieškovės ieškinį dėl darbuotojo darbdaviui padarytos žalos atlyginimo, nepažeidė tarptautinio teismingumo taisyklių. Dėl apeliaciniame skunde nurodytų argumentų nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 320 straipsnis, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

45. Ieškovė pateikė įrodymus, kad patyrė 500 Eur advokatės pagalbos išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

46. Spręsdamas dėl atlygintinų išlaidų dydžio, teismas vadovaujasi CPK 98 straipsnio 2 dalyje, Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. IR-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti Rekomendacijų redakcija) 2 punkte įtvirtintais kriterijais, atsižvelgia į Rekomendacijose nurodytus rekomendacinius maksimalius užmokesčio dydžius, advokato galimas darbo ir laiko sąnaudas.

47. Ieškovės patirtos išlaidos advokatės teisinei pagalbai apmokėti neviršija pagal Rekomendacijas apskaičiuotų dydžių, įvertinus byloje kilusio ginčo pobūdį, galimas advokatės darbo ir laiko sąnaudas, yra pagrįstos, protingo dydžio, todėl atlygintinos visa apimtimi, priteisiant ieškovei iš apelianto 500 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnio 1 dalys).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

palikti nepakeistą Vilniaus regiono apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 12 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovo O. K. (a. k. (duomenys neskelbtini) gimimo data (duomenys neskelbtini)) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Transporto vystymo grupė“ (juridinio asmens kodas 161438434) 500 Eur (penkis šimtus eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.