Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos M. S. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjų M. S., A. S., G. K. pareiškimą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, pareiškėjos M. S. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuoto asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, H. T. pareiškimą dėl palikimo priėmimo fakto nustatymo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliantės M. S. apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 str. įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, neperžengiant apeliaciniame skunde nustatytų ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, taip pat ex officio patikrinti, ar nėra CPK 329 str. 2 d. ir 3 d. nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teismas, išnagrinėjęs bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra, todėl pasisako tik dėl apeliacinio skundo argumentų.

Byloje ištirtais ir įvertintais įrodymais nustatyta, kad suinteresuotam asmeniui, pareiškusiam savarankiškus reikalavimus, H. T. bei pareiškėjoms M. S., A. S. ir G. K. bei broliui S. T. po motinos J. T. mirties Šalčininkų rajono pirmo notaro biuro notarė Č. B. 2010-08-16 nutarimu atsisakė išduoti paveldėjimo teisės liudijimą, nes buvo praleistas terminas palikimui priimti. Pareiškėjų ir suinteresuoto asmens tėvas J. T. mirė (duomenys neskelbtini), o motina J. T. mirė (duomenys neskelbtini). J. T. iki mirties gyveno (duomenys neskelbtini).

2001-03-02 Vilniaus apskrities viršininko administracijos sprendimu Nr. 85-4511 J. T. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 10,32 ha, 1,5 ha, 1,8 ha žemės sklypus, esančius (duomenys neskelbtini). 1998 m. parengtame Vilniaus tarpmiestinio techninės inventorizacijos biuro asmens fondo gyvenamojo namo techniniame pase namo, esančio (duomenys neskelbtini), savininkais įvardyti H. T. ir J. T., kuriems priklauso po ½ dalį. Suinteresuoto asmens H. T. aiškinimu, motina J. T. padovanojo jam ½ dalį savo namo po to, kai jis (duomenys neskelbtini) m. sukūrė savo šeimą, o naudojimosi gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų tvarka nustatyta nebuvo, nes jis su motina gyveno iki jos mirties kaip viena šeima kolūkio dvare. Iš žemės sklypų ribų ženklinimo–parodymo akto seka, kad žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kurio savininke nurodyta mirusi J. T., ženklinime dalyvavo H. T.. Žemės sklypo ribose taip pat pasirašęs H. T.. Po motinos mirties iki šiol minėtame name gyvena H. T., kuris jį tvarko, rūpinasi, moka mokesčius, tuo tarpu seserys M. S., A. S. ir G. K. nuolat gyvena kituose miestuose, o tėvų namus esant motinai dar gyvai ir po jos mirties kartais aplankydavo. Pareiškėjų ir suinteresuoto asmens brolis S. T., kuris po motinos mirties vasarą gyvendavo pas H. T., o žiemą pas seseris, mirė. Jis buvo neįgalus asmuo, dėl to reikalavo priežiūros. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad H. T. savo vardu buvo apdraudęs namų turto draudimu sodybą su pastatais, esančius (duomenys neskelbtini), laikotarpiu nuo 2002 m. iki bylos nagrinėjimo, mokėjo draudimo įmokas, taip pat mokėjo už sunaudotą elektros energiją.

Ginčas byloje yra kilęs dėl palikimo priėmimo pradėjus turtą faktiškai valdyti. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad yra pagrindas pripažinti, jog J. T. po savo sutuoktinio J. T. mirties priėmė visą palikimą, tarp jo ir gyvenamąjį namą su ūkiniais pastatais, bei kitą turtą, buvusį J. T. nuosavybėje, nes faktiškai pradėjo valdyti, rūpintis ir prižiūrėti jį kaip savo turtą. Taip pat teismas pripažino, kad ir H. T. po savo motinos J. T. mirties priėmė visą palikimą, tarp jo ir dalį gyvenamojo namo su ūkiniais pastatais, esančius (duomenys neskelbtini), ir kitą turtą (žemės sklypus), buvusį J. T. nuosavybėje, nes faktiškai pradėjo valdyti, rūpintis ir prižiūrėti jį kaip savo turtą, ir tai pasireiškė tuo, kad jis mokėjo už tiekiamą elektros energiją, draudimo paslaugas, rūpinosi žemės darbais, buvo sudaręs draudimo sutartį, remontavo namą, keitė stogo dangą, dalyvavo atliekant žemės sklypo kadastrinius matavimus ir t.t. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su šiomis skundžiamo teismo sprendimo išvadomis.

Paveldėjimo, kaip ir kituose civiliniuose teisiniuose santykiuose, galioja civilinių teisių subjektų elgesio dispozityvumo principas, kuris reiškia, kad asmenys turimas teises įgyvendina savo nuožiūra, išskyrus įstatyme nustatytus ribojimus. Paveldėjimo teisėje šis principas įgyvendinamas priimant arba atsisakant priimti palikimą (CK 5.50 str., 5.60 str.), kai asmuo turi teisę paveldėti pagal įstatymą arba testamentą. Palikimo priėmimas yra aktyvus veiksmas (vienašalis sandoris), kuris sukelia atitinkamus teisinius padarinius tik tuo atveju, jeigu yra išreikštas (sudarytas) įstatymo nustatyta tvarka ir terminais. Nors asmens, pradėjusio faktiškai valdyti paveldėtą turtą, valia nėra išreiškiama oficialia forma (pateikiant įgaliotai institucijai pareiškimą, prašymą ir pan.), tačiau toks palikimo priėmimo būdo įgyvendinimas sukuria tokius pat teisinius padarinius kaip ir pasinaudojus kitais palikimo priėmimo būdais – asmuo laikomas priėmusiu palikimą. Faktą, kad asmuo priėmė palikimą, pradėjęs faktiškai jį valdyti, nustato teismas, atsižvelgdamas į CK nustatytus ir teismų praktikoje suformuotus kriterijus. Kokių aplinkybių buvimas pripažįstamas pakankamu pagrindu konstatuoti, kad įpėdinis priėmė palikimą, pradėdamas faktiškai jį valdyti, CK paveldėjimo teisės normose nedetalizuojama. Esminiai palikimo priėmimo pradedant faktiškai turtą valdyti momentai, šios normos aiškinimo ir taikymo taisyklės suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) nutartyse. Pirma, priimti palikimą, pradedant faktiškai jį valdyti, galima tik aktyviais veiksmais, t. y. tylėjimas ar neveikimas nepripažintini valios priimti palikimą išreiškimu, antra, tokie veiksmai atliekami, siekiant išreikšti valią įgyti nuosavybės teisę į paveldimą turtą, trečia, įpėdinis valdo turtą kaip savo ir laiko save turto savininku (LAT 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010; 2010-12-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2010). Taigi pagal LAT praktiką, palikimo priėmimu, pradedant faktiškai jį valdyti, suprantami bet kokie įpėdinio veiksmai valdant tą turtą, naudojantis juo, palaikant jį tinkamos būklės. Iš esmės panaši nuostata įtvirtinta ir CK 5.51 str. 1 d. Taigi, ar įpėdinis atliko aktyvius veiksmus, ar tokie veiksmai išreiškia įpėdinio valią įgyti nuosavybės teisę į palikimą, valdyti jį (disponuoti, naudotis juo) kaip savo, ar jie atlikti nustatytais terminais, t. y. ar įpėdinis priėmė palikimą, faktiškai pradėdamas jį valdyti, sprendžia teismas, nustatęs ir įvertinęs konkrečios situacijos aplinkybes. Tokiu atveju, kai palikimą sudaro gyvenamasis namas, faktiškas jo valdymas reiškia apsigyvenimą name po palikėjo mirties ar tolesnį gyvenimą tame name, jeigu įpėdinis jame gyveno iki palikėjo mirties; taip pat namo priežiūrą, prievolių, susijusių su namu, vykdymą (mokesčių, draudimo įmokų mokėjimą ir pan.) (LAT 2007-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2007; 2009-07-31 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-322/2009; 2010-12-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-487/2010).

Iš byloje esančių įrodymų matyti, kad J. T. dar iki savo vyro J. T. mirties gyveno ginčo name, vedė su vyru bendrą ūkį, rūpinosi namu ir ūkiu, dirbo žemę, mokėjo mokesčius. Tai įrodo byloje esantys liudytojų, pareiškėjų ir suinteresuoto asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, parodymai. Be to, iš byloje esančių įrodymų matyti ir tai, kad ginčo name su motina iki jos mirties gyveno ir jos neįgalus sūnus S. T.. Šie faktai įrodo, kad nors J. T. po vyro mirties nesikreipė į atitinkamas institucijas dėl palikimo priėmimo, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog J. T. priėmė palikimą faktiškai pradėjusi jį valdyti, juo besirūpindama ir laikydama šį turtą savo nuosavybe. Taip pat apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad po J. T. mirties jos sūnus H. T. priėmė motinos palikimą faktiškai pradėjęs jį valdyti. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad po motinos mirties H. T. apsigyveno ginčo name, rūpinosi buitimi, tvarkė, remontavo namą, mokėjo už tiekiamą elektros energiją, draudimo paslaugas, rūpinosi žemės darbais, dalyvavo atliekant žemės sklypo kadastrinius matavimus, t.y. prižiūrėjo jį kaip savo turtą. Tuo tarpu pareiškėjos M. S., A. S. ir G. K. apsilankydavo tėvų valdoje tik kartais, t.y. ginčo name nuolat negyveno, be to byloje nėra pateikta įrodymų, kad pareiškėjos vykdė prievoles, susijusias su namo priežiūra, t.y. mokėjo mokesčius, draudimo įmokas. Atkreiptinas dėmesys, kad, ar pareiškėjo įrodymai (jo paaiškinimai apie faktinį palikėjo turto valdymą, rūpinantis jo teisių įgyvendinimu ir pareigų vykdymu) yra pakankami, turi būti sprendžiama iš įrodymų visumos – bylos dokumentų, pareiškėjo paaiškinimų, nes jie gali rodyti asmens elgesio nuoseklumą ar prieštaringumą (LAT 2007-12-21 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-586/2007). Pareiškėjos M. S. apeliaciniame skunde išdėstytas argumentas, kad stogo darbus atliko trys seserys – pareiškėjos M. S., A. S. ir G. K. – vertintinas kritiškai, kadangi iš bylos medžiagos matyti, jog nepaisant pareiškėjos M. S. paaiškinimų, pareiškėja G. K. teismo posėdžio bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu paaiškino, jog ji prie stogo remonto darbų neprisidėjo. Šie liudijimai, kaip pagrįstai nurodyta skundžiamame sprendime, verčia abejoti pareiškėjų M. S. ir A. S. parodymais. Pažymėtina, kad išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (LAT 2008-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008). Taigi minėti byloje nustatyti faktai ir išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog H. T. valdė paveldimą mirusios J. T. turtą kaip savo bei pagrįstai laikė save šio turto savininku, tuo tarpu pareiškėjų M. S., A. S. ir G. K. atžvilgiu nėra pagrindo pripažinti, jog jos priėmė motinos palikimą faktiškai pradėjusios jį valdyti.

Be to, pareiškėja M. S. prašė teismo nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad motinos J. T. mirties dieną jos sūnui S. T. buvo reikalingas išlaikymas, bei nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. T. po savo motinos J. T. mirties paveldėjo pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš paveldėtojų tektų paveldėti pagal įstatymą (privalomoji dalis). Pažymėtina, kad kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog CK 5.20 str. 1 d. numatytiems subjektams išlaikymo reikalingumas yra preziumuojamas, t.y. išlaikymas reikalingas tada, jeigu jie yra nepilnamečiai, nedarbingi dėl savo amžiaus (pensinio amžiaus) ar yra invalidai (LAT 2005-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-323/2005). Tačiau toje pačioje nutartyje kasacinis teismas konstatavo, jog pagal CK 5.20 str. 1 d. prasmę asmenys, kuriems reikalingas išlaikymas, yra mirusiojo įstatyminiai įpėdiniai, kuriems reikalingas išlaikymas, nes jie neturi pajamų arba jų turi nepakankamai dėl tam tikrų priežasčių, t.y. yra nedarbingi dėl ligos, amžiaus, yra nepilnamečiai, bedarbiai; toks pateikiamas sąrašas yra nebaigtinis, gaunamos pajamos yra nepakankamos būtinoms gyvenimo reikmėms tenkinti, todėl nagrinėdami tokio pobūdžio bylas ir spręsdami išlaikymo reikalingumo klausimą, teismai privalo atsižvelgti į pretenduojančio į privalomąją palikimo dalį pajamas, nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą (registruojamą), taip pat į turimus banko indėlius, vertybinius popierius. Vėliau kasacinis teismas, formuodamas nuoseklią tokio pobūdžio bylų teismų praktiką, pasisakė, kad konkrečioje byloje sprendžiant klausimą, ar asmeniui reikalingas išlaikymas, turi būti įvertinamos visos palikimo atsiradimo dieną atitinkamo asmens gautos pajamos, galimybės jų gauti, turėtas turtas ir turtinės teisės, taip pat konkretūs tokio asmens poreikiai, sudarantys būtinų gyvenimo reikmių visumą (LAT 2012-03-05 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2012). Taigi ir nagrinėjamoje byloje, neatsižvelgiant vien tik į aplinkybę, jog S. T. buvo neįgalus dėl sveikatos būklės, turi būti vienareikšmiškai atsakyta į pagrindinį klausimą, ar jo pajamos ir turtas buvo (ne)pakankamas, kad patenkintų jo būtinus gyvenimo poreikius. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėja M. S. nepateikė įrodymų, jog motina J. T. privalėjo išlaikyti sūnų ir palikimo atsiradimo metu jį išlaikė, taip pat nepateikė įrodymų apie S. T. turėtas pajamas, jų dydį, arba įrodymų, kad jis pajamų neturėjo, negavo pensijos, ar kad ši pensija buvo nepakankama jo būtiniems poreikiams tenkinti. Priešingai, byloje yra pateikti pareiškėjos G. K. paaiškinimai, kad S. T. jo gaunamos invalidumo pensijos jo poreikiams patenkinti užteko. Pažymėtina, kad civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 str.), kurio esmė yra ta, jog įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims, ieškovui ir atsakovui (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). CPK 178 str. įtvirtinta šalių procesinė pareiga įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių šio kodekso nustatyta tvarka nereikia įrodinėti. Taigi tokiu būdu konstatuotina, kad byloje nebuvo įrodyta, kad S. T. buvo reikalingas išlaikymas, kad jo gaunamų išmokų jo gyvenimo poreikiams patenkinti neužteko, dėl to nėra pagrindo pripažinti juridinę reikšmę turintį faktą, kad S. T. po savo motinos J. T. mirties paveldėjo pusę tos dalies, kuri kiekvienam iš paveldėtojų tektų paveldėti pagal įstatymą (privalomoji dalis).

Be to, apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pareiškėjos M. S. argumentais, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, pažeidė įrodymų vertinimo reikalavimus. Pagal CPK 177 str. 1 d. nuostatas, įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Faktiniai duomenys nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, daiktiniais įrodymais ir pan. (CPK 177 str. 2 d.). Pažymėtina, kad civilinei bylai reikšmingas aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) teismas nustato, remdamasis jam pateiktais įrodymais. Ar tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistavo arba neegzistavo, teismas sprendžia remdamasis tikimybių pusiausvyros principu. Išvadai apie fakto buvimą padaryti įrodymų pakanka, jeigu byloje esantys įrodymai leidžia padaryti labiau tikėtiną išvadą, kad tas faktas buvo, negu kad jo nebuvo (LAT 2008-02-19 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2008; 2008-02-27 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-110/2008). Taigi teismas nekonstatuoja įrodinėjimo taisyklių ir įrodymų vertinimo pažeidimo pirmosios instancijos teismo sprendime.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (LAT 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010). Taigi apeliacinės instancijos teismas apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal pareiškėjos M. S. apeliacinį skundą dėl Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012-07-18 sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 str. bei 330 str., dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra.

Atmetus pareiškėjos apeliacinį skundą, remiantis CPK 88 str. 1 d. 6 p. ir 98 str., suinteresuoto asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, H. T. naudai iš apeliantės priteisiamos suinteresuoto asmens patirtos bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apmokėti. Suinteresuotas asmuo, pareiškęs savarankiškus reikalavimus, H. T. pateikė įrodymus, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą sumokėjo iš viso 1 600 Lt. Atsižvelgiant į bylos esmę, sudėtingumą, bei į tai, kad ši suma viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo rekomenduojamus maksimalius dydžius, priteisti visas prašomas suinteresuoto asmens atstovavimo išlaidas nėra pagrindo, todėl jos mažintinos iki 800 Lt (Rekomendacijų 8.11 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis CPK 325 str., 326 str. 1 d. 1 p., 331 str., teismas

nutaria:

Pareiškėjos M. S. apeliacinį skundą atmesti.

Šalčininkų rajono apylinkės teismo 2012 m. liepos 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš pareiškėjos M. S. suinteresuoto asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, H. T. naudai 800 Lt bylinėjimosi išlaidų už advokato pagalbą bylą nagrinėjant apeliacine tvarka apmokėti.