- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-09-19
- Bylos Nr.
- e2-814-553/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00939-2016-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Vilija Mikuckienė, Aldona Tilindienė, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- V. Š., E. S.
- Kategorijos
- 3.4.3.4.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Vilijos Mikuckienės, Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimo, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „VDI Reklama“ bankrotas pripažintas tyčiniu civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „VDI Reklama“ bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Bankroto administravimo partneriai“ ieškinį atsakovams V. Š., E. S. dėl bankroto pripažinimo tyčiniu, tretieji asmenys byloje – bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Janiras“ ir V. N.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – BUAB) ,,VDI Reklama“, atstovaujama bankroto administratorės UAB ,,Bankroto administravimo partneriai“, kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti BUAB ,,VDI Reklama“ bankrotą tyčiniu. Ieškovė nurodė, kad iki bankroto bylos iškėlimo atsakovės vadove buvo Latvijos pilietė V. N., tačiau įvertinus visus turimus dokumentus, nustatyta, kad V. N. nebuvo įdarbinta bendrovėje. Bendrovės vadove V. N. buvo paskirta fiktyviai, todėl įmonės bankrotas turi būti pripažintinas tyčiniu dėl buvusių įmonės akcininkų bei vadovų V. Š. ir E. S. įvykdytos neteisėtos veikos, dėl kurios susidarė pagrindinė dalis įmonės skolos kreditoriams.
2. Bankroto administratorei bendrovės dokumentai ir turtas neperduotas, tačiau iš turimų duomenų bankroto administratorė nustatė, kad buvęs BUAB ,,VDI Reklama“ vadovas V. Š., neturėdamas įgaliojimų ir nesaistomas darbo santykių su BUAB ,,VDI Reklama“, naudodamasis jam išduota su BUAB ,,VDI Reklama“ susieta sąskaita banko kortele, gavo grynuosius pinigus 28 720 Eur sumai. Taip pat atliko vekselyje nurodytus mokėjimus 33 300 Eur sumai. Taip pat BUAB ,,VDI Reklama“ veikla ir turtas buvo perkelti į BUAB ,,Janiras“, todėl BUAB ,,VDI Reklama“ bankrotas pripažintinas tyčiniu (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnis).
Atsiliepimas
3. Atsakovas V. Š. atsiliepimu į ieškinį prašė jį atmesti, nurodė, kad 2015 m. rugsėjo 24 d. BUAB ,,VDI Reklama“ išrašė paprastą neprotestuotiną vekselį 34 300 Eur sumai UAB ,,Saulius ir draugai“ naudai, pagal kurį liko neišmokėta 1 000 Eur suma. 2017 m. lapkričio 20 d. tarp UAB ,,Skolų valdymo ir išieškojimo tarnyba“ ir UAB ,,Saulius ir draugai“ buvo sudaryta Reikalavimo perleidimo sutartis Nr. 2017/11/17, kurios pagrindu buvo perleista 1 000 Eur reikalavimo teisė į BUAB ,,VDI Reklama“ pagal 2015 m. rugsėjo 24 d. paprastą neprotestuotiną vekselį. BUAB ,,VDI Reklama“ skolos mokėjimus vykdė atsakovas V. Š. iš BUAB ,,VDI Reklama“ piniginių lėšų.
4. Trečiasis asmuo BUAB „Janiras“, atstovaujamas bankroto administratorės UAB „Verslo ir bankroto konsultantai“, pateikė atsiliepimą į ieškinį, prašydamas jį tenkinti. Trečiasis asmuo nurodė, kad jis, kaip ir atsakovė, vykdė veiklą, susijusią su reklamos agentūrų veikla. Didžioji dalis buvusių BUAB „VDI Reklama“ darbuotojų perėjo dirbti į BUAB „Janiras“, atsakovės turtas buvo perkeltas ir abi įmonės veiklą vykdė tose pačiose patalpose.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 6 d. sprendimu ieškinį tenkino ir BUAB „VDI Reklama“ bankrotą pripažino tyčiniu.
6. Teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, sprendė, kad BUAB „VDI Reklama“ prie bankroto 2015 m. pabaigoje buvo privesta tyčia, kadangi bendrovė dar 2013–2014 m. generavo dideles pardavimo pajamas (467 002 Eur ir 385 743 Eur) ir dirbo pelningai (36 466 Eur ir 10 852 Eur). Bendrovė su finansiniais sunkumais susidūrė ir faktiškai nemokia tapo 2015 m. rugsėjo mėn. – 2016 m. sausio mėn., nes tuomet suėjo visų įsipareigojimų kreditoriams mokėjimo terminai. Bankroto byla BUAB „VDI Reklama“ iškelta 2016 m. birželio 14 d.
7. Teismo vertinimu, įmonės nemokumą lėmė jos valdymo organų ir dalyvių veiksmai. Prejudicinę reikšmę reikalavimui dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu turi 2017 m. spalio 12 d. įsiteisėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. e2-33416-871/2017, kurioje teismas priteisė BUAB „VDI Reklama“ naudai iš atsakovo V. Š. 28 720 Eur žalos atlyginimą ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. liepos 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 182 straipsnio 2 punktas). Vilniaus miesto apylinkės teismas sprendime už akių nustatė, kad atsakovas V. Š., ėjęs BUAB „VDI Reklama“ vadovo pareigas nuo 2007 m. rugpjūčio 21 d. iki 2015 m. lapkričio 20 d., pasibaigus darbo santykiams su bendrove, t. y. nebūdamas atsakovės įgaliotu asmeniu ir neturėdamas įgaliojimų naudoti bendrovės turto, laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 25 d. iki 2016 m. vasario 24 d., naudodamasis jam išduota su BUAB „VDI Reklama“ sąskaita susieta banko kortele, iš BUAB „VDI reklama“ sąskaitos išėmė 28 720 Eur grynųjų pinigų, tokiu būdu atlikdamas neteisėtus veiksmus. V. Š. išėmus grynuosius pinigus ir jų negrąžinus, bendrovė neteko 28 720 Eur piniginių lėšų, kurias teismas pripažino BUAB „VDI Reklama“ žala.
8. Teismas atsakovo V. Š. argumentus, jog lėšas jis panaudojo bendrovės interesais, atsiskaitant su UAB „Saulius ir draugai“ pagal 2015 m. rugsėjo 24 d. išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo bendrovei buvo suteikta 34 300 Eur paskola, vertino kritiškai. Nustatęs, kad mokėjimai vekselio turėtojui buvo atlikti 2015 m. lapkričio 30 d., 2016 m. sausio 6 d., 2016 m. vasario 4 d., 2016 m. vasario 24 d., t. y. tuo metu, kai BUAB „VDI Reklama“ pradelsti įsipareigojimai kreditoriams sudarė bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumą, teismas sprendė, kad V. Š., net nebūdamas atsakovės vadovu tais laikotarpiais, kai bendrovės vadovo pareigas turėjo eiti kiti teisės aktų nustatyta tvarka paskirti asmenys, savavališkai panaudojo bendrovės lėšas atsiskaitymui su UAB ,,Saulius ir draugai“, kuriai skolos mokėjimo terminas tuo metu nebuvo suėjęs ir iki šio termino pabaigos buvo likę beveik dveji metai, tuo pažeisdamas kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus, kreditorių lygiateisiškumą ir mažindamas jų galimybes patenkinti savo reikalavimus. Be to, tokiu būdu atsakovas V. Š. tik dar labiau padidino bendrovės kreditorinių įsipareigojimų mastą, o pasiskolintų lėšų pagal vekselį grąžinimas prieš terminą, pažeidžiant atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo tvarką (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.930¹ straipsnis), lėmė negalėjimą atsiskaityti su kreditoriais ir bendrovės nemokumą.
9. Teismas sprendė, jog aukščiau nustatytos aplinkybės patvirtina tyčinio bankroto požymių egzistavimą, kadangi atsakovo V. Š. neteisėtai išimtų bendrovės lėšų būtų pakakę apmokėti pradelstus kreditorių reikalavimus, tokiu būdu išvengiant bendrovės nemokumo (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1-2 punktai, 4 punktas).
10. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad net ir tuo laikotarpiu, kuomet V. Š. nebuvo teisėtu BUAB „VDI Reklama“ vadovu, jis faktiškai toliau vykdė valdymo organo funkcijas. Teismo vertinimu, V. Š. suprato ir turėjo suprasti, kad nustatyti veiksmai, neatsižvelgiant į įmonės dalyvių ir valdymo organų pasikeitimus ir atsakovo pareigą perduoti įmonės turtą ir dokumentus naujiems savininkams, laikytini sąmoningai atliktais, siekiant išimti iš bendrovės lėšas ir išvengti atsiskaitymo su bendrovės kreditoriais, kuriems įsipareigojimų mokėjimo terminai buvo pasibaigę.
11. Teismas nurodė, jog atsakovas V. Š. nesugebėjo paaiškinti, kodėl bendrovės turtas ir dokumentai nebuvo perduoti naujam bendrovės vadovui E. S., o tik vėliau perduoti bendrovės akcininke tapusiai V. N.. Teismas pažymėjo, kad bendrovės turto ir dokumentų perdavimas paskutinei akcininkei taip pat kelia pagrįstų abejonių, kadangi atsakovas pateikė skirtingas turto ir dokumentų perdavimo – priėmimo aktų versijas, V. N. neperdavė bankroto administratorei įmonės dokumentų ir turto, o su pačia nepavyko susisiekti ne tik bankroto administratorei, bet ir teismui.
12. Teismas, įvertinęs byloje surinktus duomenis, taip pat sprendė, kad BUAB „VDI Reklama“ veikla iš esmės buvo perkelta į BUAB „Janiras“, kuri tose pačiose patalpose (duomenys neskelbtini) pradėjo vykdyti tapačią veiklą. BUAB „Janiras“ buvo įsteigta prieš pat BUAB „VDI Reklama“ finansinių sunkumų atsiradimą, t. y. 2015 m. rugsėjo mėn. didžioji dalis BUAB „VDI Reklama“ darbuotojų (iš viso 16), tarp jų bendrovės vadovas V. Š., 2015 m. lapkričio–gruodžio mėn., perėjo dirbti į BUAB „Janiras“, kurios vadovu nuo įsteigimo buvo J. S., kuris buvo ir BUAB „VDI Reklama“ darbuotoju iki 2015 m. lapkričio 20 d. Abiejų bendrovių darbuotojų kitimo dinamika patvirtina, kad BUAB „VDI Reklama“ 2015 m. lapkričio 26 d. jau nebeturėjo darbuotojų, o BUAB „Janiras“ darbuotojų skaičius 2015 m. lapkričio 25 d. padidėjo iki 15 ir 2015 m. gruodžio 30 d. – iki 16, kai BUAB „Janiras“ įsidarbino buvęs BUAB „VDI Reklama“ vadovas V. Š..
13. Taip pat į BUAB „Janiras“ buvo perkeltas atsakovei priklausęs turtas. 2016 m. sausio 5 d. BUAB „VDI Reklama“ direktorius E. S. su UAB „Swedbank lizingas“ ir BUAB „Janiras“ sudarė priėmimo – perdavimo aktą, kuriuo perdavė BUAB „Janiras“ CNC frezavimo, gręžimo, graviravimo stakles su linijiniu automatiniu įrankių keitimu MAXI-C 2030. Lizinguoto turto perdavimo metu neišpirkta turto vertė sudarė 37 188,06 Eur. BUAB „Janiras“ sumokėjo BUAB „VDI Reklama“ 8 343,58 Eur, kaip kompensaciją už bendrovės sumokėtas lizingo įmokas. Taip pat 2016 m. balandžio 11 d. atsakovė, atstovaujama direktorės V. N., t. y. prieš pat bankroto bylos iškėlimą, pardavė UAB „Deliveris“ tris transporto priemones už bendrą 4 961 Eur sumą. Tą pačią dieną UAB „Deliveris“ iš BUAB „VDI Reklama“ įsigytas transporto priemones pardavė BUAB „Janiras“, t. y. iš esmės bendrovės parduotos transporto priemonės perėjo BUAB „Janiras“ nuosavybėn. Atsižvelgdamas į aukščiau nustatytą, teismas sprendė, kad esminio bendrovės turto (staklių, transporto priemonių), be kurio neįmanoma tolimesnė bendrovės veikla, perleidimas, didžiosios dalies darbuotojų ir valdymo organų narių perėjimas bei tos pačios veiklos vykdymas tose pačiose patalpose, pagrindžia tyčinį bankrotą dėl veiklos perkėlimo į kitą įmonę (ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktas).
14. Teismas pažymėjo, kad nustatytų aplinkybių ir tyčinio bankroto požymių visuma patvirtina, jog BUAB „VDI Reklama“ buhalterinė apskaita buvo vedama aplaidžiai, nes bendrovės dokumentai bankroto administratorei buvo neperduoti, siekiant apsunkinti nustatyti bendrovės veiklos rodiklius 2015 – 2016 m. pradžioje ir turto išvaistymą, o tai atitinka tyčinio bankroto požymį, nustatytą ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
15. Trečiasis asmuo V. Š. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimą ir pareiškimą pripažinti BUAB „VDI Reklama“ bankrotą tyčiniu atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Sprendime nepagrįstai teigiama, jog paskutinis įmonės vadovas buvo fiktyvus, jokių funkcijų neatliko ir dokumentų/turto neperėmė. Buvo surašyti dokumentų ir turto priėmimo perdavimo aktai ir visas turtas buvo perduotas.
15.2. Už turto perdavimą bankroto administratorei yra atsakingas tas bendrovės vadovas, kuris ėjo pareigas bankroto bylos iškėlimo metu. Sprendime neišnagrinėta aplinkybė, kad bendrovės vadovės V. N. bankroto administratorei informuoti nepavyko, kadangi laiškas grįžo neįteiktas. Tai reiškia, jog bankroto administratorė nesiėmė visų nuo jos priklausančių veiksmų, kad turtas būtų surastas ir administratorei perduotas. V. Š. šiuo atveju nėra ir negali būti atsakingas už bendrovės turto neperdavimą, atitinkamai tokios aplinkybės negali tapti pagrindu pripažinti bankrotą tyčiniu.
15.3. BUAB „VDI Reklama“ skolos mokėjimus vykdė būtent atsakovas V. Š. iš BUAB „VDI Reklama“ piniginių lėšų. V. Š. dėl nepatyrimo buvo įsitikinęs, kad veikia teisingai, todėl jo veiksmai negali reikšti tyčinio bankroto.
Atsiliepimas
16. Ieškovė BUAB „VDI Reklama“, atstovaujama bankroto administratorės UAB „Bankroto administravimo partneriai“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašė jį atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti galioti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
16.1. BUAB „VDI Reklama“ bankroto administratorė, siekdama pranešti V. N. apie jos pareigas įmonei iškėlus bankroto bylą, remiantis BUAB „VDI Reklama“ valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Registrų centras“ išplėstiniu išrašu su istorija nustatė, kad V. N. yra Latvijos Respublikos pilietė ir jos deklaruotas gyv. adresas yra: (duomenys neskelbtini). Atsižvelgiant į tai, bankroto administratorė 2016 m. liepos 4 d. nurodytu adresu išsiuntė V. N. visą informaciją apie BUAB „VDI Reklama“ bankroto bylos iškėlimą ir įsakymus, kuriuose nurodytos buvusios įmonės direktorės pareigos įmonei iškėlus bankroto bylą. Laiško įteikti nurodytu adresu nepavyko. Nustačius, kad V. N. net nebuvo įdarbinta BUAB „VDI Reklama“, administratorei susisiekti su ja bei gauti jos kontaktus, t. y. kitą jos adresą nei nurodytą BUAB „VDI Reklama“ VĮ „Registrų centras“ išplėstiniame išraše nėra galimybės. Vilniaus apygardos teismui susisiekti su V. N. ir įteikti jai šaukimų bei procesinių dokumentų taip pat nepavyko. Kreipusis į buvusius atsakovės vadovus (V. Š. ir E. S.), pastarieji administratorei neatsakė. Taigi, bankroto administratorė tinkamai kreipėsi į buvusią BUAB „VDI Reklama“ direktorę V. N. ir ėmėsi visų nuo jos priklausančių veiksmų, kad įmonės dokumentai ir turtas būtų bankroto administratorei perduoti.
16.2. Nors V. Š. į nagrinėjamą bylą ir pateikė 2016 m. vasario 2 d. BUAB „VDI Reklama“ daiktų ir dokumentų perdavimo aktą tarp V. Š. ir V. N., tačiau nurodytas daiktų ir dokumentų perdavimo aktas nėra tapatus V. Š. administratorei pateiktam BUAB „VDI Reklama“ daiktų ir dokumentų perdavimo aktui. Esant aktų netapatumui, laikytina, kad sudaryti daiktų ir dokumentų perdavimo aktai yra fiktyvūs. Be to, praėjus ilgam laikotarpiui nuo bankroto bylos iškėlimo, visi įmonės dokumentai ir turtas bankroto administratorei nėra perduoti, nėra žinoma, kur ir pas ką yra visi įmonės dokumentai ir ar jie yra išsaugoti. Tai tik patvirtina faktą, kad įmonės vykdoma buhalterinė apskaita neatitiko Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) reikalavimų ir dėl to sąmoningai vengiama visų įmonės dokumentų ir turto perdavimo administratoriui, arba dokumentai be svarbių priežasčių apskritai nėra išsaugoti, kas įrodo aplaidų ir (arba) netinkamą buhalterinės apskaitos tvarkymą.
16.3. V. Š. įmonės akcijas ir vadovo postą perleido E. S., todėl ir įmonės dokumentai ir turtas turėjo būti perduoti sekančiam BUAB „VDI Reklama“ savininkui bei direktoriui, o ne po E. S. įmonę valdžiusiai V. N.. V. Š. nesant įmonės vadovu, jis disponavo tiek įmonės turtu, tiek dokumentais, todėl pagrįstai nustatyta, kad būtent V. Š. buvo faktinis įmonės direktorius. Tuo tarpu E. S. ir V. N. įmonės valdymo laikotarpiu BUAB „VDI Reklama“ veiklos nevykdė, įmonė darbuotojų neturėjo ir nurodyti asmenys tapo įmonės vadovais likus pusmečiui iki įmonės bankroto bylos iškėlimo.
16.4. Remiantis bendraisiais teisės principais iš neteisės negali kilti teisė (lot. ex injuria jus non oritur) bei nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Dėl šių priežasčių apelianto pasiaiškinimai kaip „nepatyrimas“ ar „įsitikinimas“ neturi jokios teisinės reikšmės bei nedaro jo atliktų mokėjimų trečiajam asmeniui iš bendrovės lėšų teisėtais.
16.5. Apeliantas neskundė bei nepaneigė pirmosios instancijos teismo konstatuotos prezumpcijos pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą, kad bankrotas yra tyčinis, jeigu veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.
18. Apeliacijos dalyką sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo įmonės bankrotas pripažintas tyčiniu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
19. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis). ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas nustatė bankroto kilimo požymius, kurių bent vienam esant, teismas gali pripažinti bankrotą tyčiniu, o 3 dalyje nustatė požymius, kuriems esant preziumuojama, kad bankrotas yra tyčinis.
20. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad tam, jog būtų galima pripažinti bankrotą tyčiniu, nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą, tačiau turi būti vertinama aplinkybių visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. lapkričio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1045/2003; 2004 m. rugsėjo 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2004). Tais atvejais, kai nustatomas tyčinis blogas įmonės valdymas, kuris gali atsiskleisti sąmoningai vykdoma neteisinga investicijų politika, ydinga įmonės veikla ir plėtra, blogu vadovavimu įmonės komercinei, ūkinei ir finansinei veiklai, netinkamu darbo, technologinių procesų organizavimu, žinomai nenaudingų įmonei sandorių sudarymu, neatlikimas tų ekonominių veiksmų ir finansinių operacijų, kurias būtina atlikti konkrečioje situacijoje, yra pagrindas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu. Taigi bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodo, kad bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2777/2013). Kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, teismas turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla, įmonės valdymo organų sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių.
21. Kasacinis teismas taip pat yra nurodęs, kad esminis tyčinio bankroto elementas – įmonės privedimas prie bankroto sąmoningais veiksmais, todėl turi būti nustatytas ryšys tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo – jei nebūtų buvę sąmoningų į įmonės padėties bloginimą nukreiptų veiksmų, įmonė nebūtų tapusi nemoki. Jau nemoki tapusi įmonė nebegali dar sykį būti privesta prie nemokumo, tačiau nemokios įmonės padėtis tyčia gali būti dar labiau pabloginta. Todėl net jei įmonės nemokumas ir nėra neteisėtų veiksmų rezultatas, vėlesni veiksmai tyčia bloginant jau nemokios įmonės turtinę padėtį gali esmingai pažeisti kreditorių teises. Atsižvelgiant į tai, kasacinio teismo praktikoje tyčiniu bankrotu laikomi taip pat ir atvejai, kai faktiškai nemokioje įmonėje tyčiniais veiksmais dar labiau esmingai pabloginama įmonės turtinė padėtis, t. y. nėra ryšio tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir anksčiau atsiradusio nemokumo, bet yra ryšys tarp tyčinio blogo įmonės valdymo ir tolesnio nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 29 punktas).
22. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas BUAB „VDI Reklama“ bankrotą tyčiniu pripažino ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1-2, 4-5 punktuose nustatytais pagrindais bei ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta prezumpcija. Trečiasis asmuo apeliaciniame skunde šį pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės ginčija tuo, jog, pirma, bankroto administratorė neįvykdė savo pareigos, t. y. nesiėmė visų nuo jos priklausančių priemonių, kad susisiekti su paskutiniąją bendrovės vadove ir dėl to nebuvo nustatytas bei administratorei perduotas BUAB „VDI Reklama“ turtas, tuo tarpu byloje esantys dokumentų ir turto priėmimo – perdavimo aktai patvirtina, kad jis (V. Š.) bendrovės turtą ir dokumentus paskutiniajai vadovei perdavė. Antra, apeliantas, nurodydamas, kad iš tiesų vykdė BUAB „VDI Reklama“ skolos mokėjimus iš bendrovės lėšų, tvirtina, kad dėl nepatyrimo buvo įsitikinęs savo veiksmų teisėtumu. Teisėjų kolegijos vertinimu šie apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, patvirtinančių, kad BUAB „VDI Reklama“ prie bankroto privesta tyčia.
23. Iš byloje esančio VĮ „Registrų centras“ Lietuvos Respublikos Juridinių asmenų registro išrašo nustatyta, kad paskutiniąja (iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo) vadove buvo V. N. (nuo 2016 m. vasario 4 d. iki 2016 m. birželio 14 d.), gyvenanti Rygoje, Latvijos Respublikoje. Būtent jai bendrovės bankroto administratorė 2016 m. liepos 4 d. registruotu laišku siuntė pranešimą dėl BUAB „VDI Reklama“ bankroto bylos iškėlimo, tačiau laiško įteikti nepavykus, bankroto administratorė, remdamasi Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis, nustatė, jog V. N. niekada nebuvo įdarbinta bendrovėje. Todėl, siekdama nustatyti kitą vadovės adresą, bankroto administratorė kreipėsi į VĮ „Registrų centras“ su prašymu suteikti informaciją, ar V. N. 2016 m. vasario 2 d. pateikė prašymą įregistruoti Juridinių asmenų registre BUAB „VDI Reklama“ akcininko ir vadovo duomenų pakeitimus. Gavusi teigiamą atsakymą, jog nurodytus duomenis V. N. Juridinių asmenų registrui pateikė asmeniškai, bankroto administratorė 2016 m. rugsėjo 12 d. kreipėsi į teismą su prašymu dėl baudos V. N. skyrimo už 2016 m. birželio 14 d. nutarties nevykdymą. Tačiau byloje esantys duomenys patvirtina, kad Vilniaus apygardos teismui net kelis kartus kreipusis į Rygos miesto Latgalės priemiesčio teismą su prašymu įteikti dokumentus V. N. (2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento (EB) Nr. 1393/2007 dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse arba komercinėse bylose įteikimo valstybėse narėse 4 straipsnio 3 dalies (¹)) tvarka), dokumentų įteikti nepavyko. Teisėjų kolegijos vertinimu, aukščiau nustatytos aplinkybės paneigia apelianto argumentus dėl bankroto administratorės netinkamo savo pareigų vykdymo. Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtina, kad nepavykus įteikti dokumentų V. N., bankroto administratorė kreipėsi į kitus buvusius BUAB „VDI Reklama“ vadovus – V. Š. ir E. S., tačiau pastarieji taip pat jokios informacijos nepateikė. Tuo tarpu byloje nustatyta, ko neginčija ir apeliantas, jog V. Š., jau nebūdamas BUAB „VDI Reklama“ vadovu (bendrovės vadovo pareigas ėjo nuo 2007 m. rugpjūčio 21 d. iki 2015 m. lapkričio 20 d.), visus bendrovės dokumentus ir turtą perdavė ne E. S., ėjusiam bendrovės vadovo pareigas po jo (nuo 2015 m. lapkričio 20 d. iki 2016 m. vasario 4 d.), bet V. N., ką patvirtina byloje esantys UAB „VDI Reklama“ dokumentų ir daiktų perdavimo aktai. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas tokio pobūdžio argumentais siekia įrodyti ne bankroto administratorės veiksmų nepakankamumą, o paneigti pirmosios instancijos teismo išvadą, jog net ir tuo laikotarpiu, kuomet V. Š. nebuvo teisėtu BUAB „VDI Reklama“ vadovu, jis faktiškai toliau vykdė valdymo organo funkcijas.
24. Tačiau, byloje esantys skirtingi teismui bei bankroto administratorei pateikti BUAB „VDI Reklama“ daiktų ir dokumentų perdavimo aktai, ką teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas ir kas leidžia spręsti apie šių aktų fiktyvumą, aplinkybė, jog V. Š. bendrovės dokumentus perdavė ne po jo bendrovei vadovavusiam E. S., o V. N., bei tai, kaip pripažino pats apeliantas, jog jis jau nebūdamas bendrovės vadovu, taip pat atsakovės įgaliotu asmeniu, laikotarpiu nuo 2015 m. lapkričio 25 d. iki 2016 m. vasario 24 d., naudodamasis jam išduota su BUAB „VDI Reklama“ sąskaita susieta banko kortele, iš BUAB „VDI reklama“ sąskaitos išėmė 28 720 Eur grynųjų pinigų (ši aplinkybė nustatyta šiai bylai prejudicinėje Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. e2-33416-871/2017, 2017 m. rugsėjo 21 d. sprendime už akių), patvirtina V. Š. buvus faktiniu BUAB „VDI Reklama“ vadovu iki bendrovės bankroto bylos iškėlimo. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog už duomenų apie įmonę (turto ir dokumentų) perdavimą bankroto administratoriui yra atsakingas V. Š., kuris savo ruožtu jokių įmonės finansinių dokumentų bei turto bankroto administratoriui nėra perdavęs (ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Todėl teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visas nurodytas aplinkybes bei tai, kad bankroto administratorė iki šios dienos bendrovės turtu bei dokumentais nedisponuoja, pritaria pirmosios instancijos teismui, jog BUAB „VDI Reklama“ buhalterinė apskaita buvo vedama aplaidžiai, siekiant apsunkinti nustatyti bendrovės veiklos rodiklius 2015–2016 m. pradžioje ir turto išvaistymą, kas atitinka ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatytą tyčinio bankroto požymį.
25. Ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, apeliantas iš esmės pripažįsta neteisėtai (nebūdamas bendrovės vadovu de jure) disponavęs BUAB „VDI Reklama“ lėšomis, kurias, teigia naudojęs bendrovės atsiskaitymams su bendrovės kreditore UAB „Saulius ir draugai“ pagal 2015 m. rugsėjo 24 d. išduotą paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo bendrovei buvo suteikta 34 300 Eur paskola. Teisėjų kolegijos vertinimu, net ir pripažinus aplinkybę, jog šios iš bendrovės sąskaitos atsakovo išimtos lėšos buvo naudojamos atsiskaitymui su kreditore, tai nepaneigia fakto dėl šių veiksmų neteisėtumo. Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, mokėjimai vekselio turėtojui buvo atlikti 2015 m. lapkričio 30 d., 2016 m. sausio 6 d., 2016 m. vasario 4 d., 2016 m. vasario 24 d., t. y. tuo metu, kai BUAB „VDI Reklama“ pradelsti įsipareigojimai kreditoriams sudarė bankroto byloje patvirtintų kreditorinių reikalavimų sumą. Be to, skolos mokėjimo terminas UAB „Saulius ir draugai“ tuo metu nebuvo suėjęs ir iki šio termino pabaigos buvo likę beveik dveji metai. Šios aplinkybės vienareikšmiškai patvirtina, kad tokiais neteisėtais veiksmais ne tik buvo padidintas bendrovės kreditorinių įsipareigojimų mastas bei pažeista atsiskaitymo su kreditoriais eiliškumo tvarka (CK 6.930¹ straipsnis), bet ir tai, jog neteisėtai išimtų bendrovės lėšų būtų pakakę apmokėti pradelstus kreditorių reikalavimus, tokiu būdu išvengiant bendrovės nemokumo. Remdamasi nustatytu, teisėjų kolegija pritaria išvadai dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1-2 punktuose ir 4 punkte nustatytų bankroto požymių egzistavimo.
26. Teisėjų kolegija atmeta apelianto teiginius apie tariamą nepatyrimą, atliekant aukščiau aptartus neteisėtus veiksmus. Byloje nustatyta, kad V. Š. BUAB „VDI Reklama“ vadovavo daugiau nei 8 metus. 2018 m. gruodžio 4 d. teismo posėdžio metu atsakovas patvirtino, kad taip pat užėmė vadovo pareigas UAB „Vaizdinio dizaino idėja“ bei buvo PĮ „Šukio dizaino studija“ savininku. Taigi sutikti, kad neteisėtus veiksmus, išimant iš bendrovės sąskaitos pinigus ir galimai atsiskaitant su kreditoriumi, kurio atsiskaitymo terminas dar nėra suėjęs, bendrovei jau turint pradelstų kreditorinių įsipareigojimų, V. Š. atliko dėl nepakankamos patirties nėra jokio objektyvaus pagrindo. Akivaizdu, jog ilgą laiką būnat net kelių bendrovių vadovu, neįmanoma nesuvokti atliekamų veiksmų neteisėtumo bei žalingumo bendrovei. Kita vertus, kaip teisingai nurodė bankroto administratorė, „nepatyrimas“ ar „įsitikinimas“ neturi jokios teisinės reikšmės bei nedaro V. Š. atliktų mokėjimų trečiajam asmeniui iš bendrovės lėšų teisėtais.
27. Minėta, kad pirmosios instancijos teismas BUAB „VDI Reklama“ bankrotą pripažino tyčiniu ir ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu. Apeliantas šios pirmosios instancijos teismo išvados neskundžia. Akcentuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas skundą, gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams. Tokia teismo sprendimo (nutarties) motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61). Be to, sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005, 2007 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą bei teisėtumą, pritardama skundžiame sprendime išdėstytoms aplinkybėms dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytos tyčinio bankroto prezumpcijos nagrinėjamu atveju buvimo, nekartoja pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių.
28. Pažymėtina, jog nors nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl bendrovės bankroto pripažinimo tyčiniu, jį sprendė atskiroje civilinėje byloje sprendimu (CPK 331 straipsnis), tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog bankroto pripažinimas tyčiniu nėra savarankiška procedūra, bet yra bankroto proceso sudėtinė dalis ir todėl klausimas dėl bankroto pripažinimo tyčiniu turėtų būti nagrinėjamas bankroto byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-129-219/2018, 30 punktas) ir išsprendžiamas nutartimi, bylą pagal atsakovo V. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimo sprendė CPK 334-339 straipsniuose nustatyta tvarka.
29. Šalims nepateikus prašymų ir dokumentų dėl patirtų bylinėjimosi išlaidų, klausimas dėl jų priteisimo nesprendžiamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.