- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-05-29
- Bylos Nr.
- 1A-331-851/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-02-2-00615-2018-8
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė, Aiva Survilienė, Artūras Šumskas
- Kaltinamasis
- R. R.
- Kategorijos
- 2.4.6.1Nuosprendžio panaikinimo ir bylos perdavimo į pirmesnę proceso stadiją pagrindai (BPK 326 str. 1 d. 4-5 p.)
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Aivos Survilienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Artūro Šumsko,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokuroro Mariaus Zupkausko (toliau tekste ir – prokuroras) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 1 d. nuosprendžio, kuriuo R. R. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 24 straipsnio 5 dalį ir 235 straipsnio 1 dalį, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. R. R. buvo kaltinamas, tuo, jog sukurstė kitą asmenį duoti melagingus parodymus baudžiamajame procese, o būtent:
jis, tiksliai nenustatytu laiku, bet ne anksčiau kaip 2017 m. rugsėjo 10 d., apie 12.48 val., ir ne vėliau kaip 2017 m. rugsėjo 22 d., apie 10.31 val., Vilniuje, tiksliai nenustatytoje vietoje, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, įkalbėjo E. D., duoti tikrovės neatitinkančius parodymus, kad 2017 m. rugsėjo 10 d., apie 12.48 val., Vilniuje, Geležinio Vilko g., ties nuvažiavimu link Ozo g., automobilį VW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo ne R. R., o kitas asmuo, dėl ko E. D. 2017 m. rugsėjo 22 d., laikotarpiu nuo 10.31 val. iki 10.52 val., Vilniaus aps. VPK Kelių policijos valdybos Nusikalstamų veikų eismo saugumui tyrimo skyriuje, esančiame Vilniuje, Mėnulio g. 11, apklausiamas kaip liudytojas, įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnio 1 dalį dėl melagingų parodymų davimo, ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-46569-17 pagal BK 281 straipsnio 7 dalį vyresniajai tyrėjai A. Zacharevič apklausos metu ir 2018 m. vasario 5 d., laikotarpiu nuo 13.30 val. iki 13.59 val., Vilniaus miesto apylinkės teisme, esančiame Vilniuje, Laisvės pr. 79A, apklausiamas kaip liudytojas, įspėtas dėl baudžiamosios atsakomybės pagal BK 235 straipsnio 1 dalį dėl melagingų parodymų davimo, baudžiamąją bylą Nr. 1-147-1011/2018 pagal BK 281 straipsnio 7 dalį nagrinėjančiam teisėjui L. D. teismo posėdžio metu tyčia davė tikrovės neatitinkančius parodymus, kad 2017 m. rugsėjo 10 d., apie 12.48 val., Vilniuje, Geležinio Vilko g., ties nuvažiavimu link Ozo g., automobilį VW, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) vairavo ne R. R., o kitas asmuo. Šiais savo veiksmais buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 235 straipsnio 1 dalį.
2. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. kovo 1 d. nuosprendžiu R. R. išteisino pagal BK 24 straipsnio 5 dalį ir 235 straipsnio 1 dalį dėl kito asmens sukurstymo duoti melagingus parodymus baudžiamajame procese, nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, savo sprendimą motyvuodamas tuo, kad R. R. savo paties baudžiamojoje byloje negali atsakyti už melagingų parodymų davimą nei kaip vykdytojas, nei kaip kurstytojas ar kitoks bendrininkas, t. y. nustatyta, jog R. R., paprašydamas E. D., kad pastarasis duotų melagingus parodymus, ir taip siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 7 dalį, nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
3. Apeliaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019-03-01 išteisinamąjį nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui, kadangi ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso ( toliau tekste – BPK ) 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, ir tai trukdo nagrinėti bylą.
3.1. Apeliaciniame skunde nurodo, kad sutinka su pirmosios instancijos teismo juridiniu R. R. veiksmų kvalifikacijos vertinimu, kadangi tai atitinka esamą teisminę praktiką, tačiau, pasak prokuroro, R. R. veiksmai yra gerokai pavojingesni už E. D., kuris buvo nuteistas pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, nes būtent jie buvo nusikalstamų E. D. veiksmų tiesiogine priežastimi.
3.2. Teigia, jog nagrinėjamu atveju sutinka su tuo, kad R. R. negali būti baudžiamas nei pagal BK 235 straipsnio 1 dalį, nei pagal 233 straipsnio 1 dalį, tačiau jis, anot prokuroro, ėmėsi tyčinių aktyvių veiksmų, kad E. D. padarytų nusikalstamą veiką, numatytą BK 235 straipsnio 1 dalyje, pats norėdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 7 dalį. Taip elgdamasis R. R., prokuroro teigimu, siekė, jog nebūtų tinkamai ištirta jo baudžiamoji byla, tai yra tyčia trukdė su byla dirbusiems pareigūnams atlikti savo pareigas. Tokie pastarojo veiksmai, anot prokuroro, užtraukia baudžiamąją atsakomybę pagal BK 231 straipsnio 1 dalį. Teigia, jog prokuratūra privalėjo užtikrinti, kad R. R. veiksmai būtų teisingai kvalifikuoti arba ikiteisminėje stadijoje, reiškiant tinkamą įtarimą, arba teisiamajame posėdyje, tačiau to nepadarė.
3.3. Kadangi R. R. turi būti inkriminuota nauja nusikalstama veika, kurios požymiai yra platesnio pobūdžio ir jam turi būti sudaryta galimybė tinkamai gintis, prokuroro manymu, yra tikslinga šiame procese sugrįžti į ikiteisminio tyrimo stadiją, nes teisminis nagrinėjimas, pakeitus kaltinimą apeliacinėje instancijoje, gali būti nepamatuotai apsunkintas naujų aplinkybių aiškinimuisi, todėl, pasak prokuroro, nei viena teismo institucija neturi atsakyti už prokuratūros klaidas.
3.4. Nurodo, kad nors byla į teismą buvo perduota BPK 418 straipsnio tvarka, surašius pareiškimą dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, tačiau, prokuroro manymu, tai neturi reikšmės, taikant BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punkto analogiją, nes, pasak prokuroro, pareiškimas dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu, kaip ikiteisminį tyrimą užbaigiantis galutinis procesinis prokuroro dokumentas pagal savo teisinę prasmę ir galią iš esmės tolygus kaltinamajam aktui. Nors pareiškimas dėl proceso užbaigimo teismo baudžiamuoju įsakymu neatitiko BPK 419 straipsnio, o ne BPK 219 straipsnio reikalavimų, anot prokuroro, tie reikalavimai abiejuose straipsniuose iš esmės yra vienodi dėl veiksmų kvalifikavimo ir duomenų, kuriais grindžiamas kaltinimas. Be to, prokuroro teigimu, teisėja, gavusi atitinkamą pareiškimą, teismo baudžiamojo įsakymo nesurašė, o surengė teisminį nagrinėjimą ir procesas vyko bei turėtų toliau vykti pagal bendrąsias taisykles.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras prašė apeliacinį skundą tenkinti, nuteistasis nuomonės dėl prokuroro apeliacinio skundo nepareiškė, nuteistojo gynėjas prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokuroro Mariaus Zupkausko skundas tenkinamas.
4. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
5. Pagal Konstituciją negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, kad teismas, spręsdamas bylą, būtų priverstas priimti tokį sprendimą, kuriuo pačiu būtų pažeidžiamas viešasis interesas, vadinasi, ir kuri nors Konstitucijoje įtvirtinta jos ginama ir saugoma vertybė. Jeigu teismas priimtų tokį sprendimą, tas sprendimas nebūtų teisingas. Tai reikštų, kad teismas Lietuvos Respublikos vardu įvykdė ne tokį teisingumą, kokį įtvirtina Konstitucija, taigi pagal Konstituciją – ne teisingumą. Šitaip būtų paneigta ir teismo, kaip Lietuvos Respublikos vardu teisingumą vykdančios institucijos, konstitucinė samprata (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimas).
6. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (kasacinė nutartis Nr. 2K-204/ 2008).
Žemesnės instancijos teismas
7. Nagrinėjamo skundo kontekste pažymėtina, jog prokuroras, įsitikinęs, kad ikiteisminio tyrimo metu surinkta pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo ir atlikęs visus Lietuvos Respublikos BPK 218 straipsnyje nurodytus veiksmus, surašo kaltinamąjį aktą (BPK 218 straipsnio 7 dalis) ir jį kartu su visa bylos medžiaga perduoda teismui, kuriam ta byla teisminga (BPK 220 straipsnio 1 dalis.). BPK 219 straipsnyje nustatyti kaltinamojo akto turiniui keliami reikalavimai prokurorui yra privalomi. Teismui turi būti perduota tik tinkamai parengta byla (Konstitucinio teismo 1999 m. vasario 5 d. nutarimas). Tai siejama ne tik su netrukdomu bylos nagrinėjimu teisme, bet ir su tarptautinių teisės aktų, Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų kaltinamam garantuojama teise žinoti, kuo jis yra kaltinamas, kad galėtų tinkamai pasiruošti gynybai.
8. Pagal BK 219 straipsnio 3 punktą kaltinamajame akte aprašant nusikalstamą veiką turi būti nurodyta ir padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, padariniai bei kitos svarbios aplinkybės. Laikoma, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnio 3 punkto reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos šioje normoje išvardytos ar kitos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme įtvirtintus nusikalstamos veikos sudėties požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-581/2011, 2K-254/2013). Pagal teismų praktiką iš nusikalstamos veikos aprašymo turi būti aiškios kaltininkui inkriminuojamos nusikalstamos veikos aplinkybės (tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo duomenimis), iš kurių sprendžiama apie nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą. Nusikalstama veika turi būti aprašyta išsamiai ir kartu glaustai, nurodant tas faktines aplinkybes, kurios reikšmingos šios veikos kvalifikavimui. Nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių išdėstymą lemia BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje nurodyti veikos požymiai, todėl kaltinamajame akte (ir atitinkamai nuosprendyje) turi būti nurodyti tie faktai (aplinkybės), kurie yra būtini tam, kad nekiltų abejonių dėl jų teisinio vertinimo taikant baudžiamąjį įstatymą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-223/2012).
9. Pagal BPK 234 straipsnio 2 dalį ir 254 straipsnio 3 dalį, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą teisme, pirmosios instancijos teismas ją perduoda prokurorui. Jeigu to nepadarė pirmosios instancijos teismas ir dėl to paduotas apeliacinis skundas, pagal BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktą apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoda bylą prokurorui. Vadovaujantis minėtais BPK straipsniais, byla prokurorui perduodama tik tada, kai ikiteisminio tyrimo metu surašomas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą teisme. Konstatuojama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai jame nenurodytos arba neteisingai nurodytos svarbios veikos faktinės aplinkybės, turinčios atitikti baudžiamajame įstatyme numatytus nusikalstamos veikos sudėties požymius (veika, jos padarymo vieta, laikas, būdas, padariniai ir kt. – BPK 219 straipsnio 3 punkto pažeidimas); kai kaltinamajame akte nenurodyti BK straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą veiką, dalis ir (ar) punktas, kai taikomas straipsnis susideda iš dalių ir (ar) punktų (BPK 219 straipsnio 5 punkto pažeidimas), ir kt. Tačiau ne bet koks kaltinamojo akto trūkumas yra pagrindas grąžinti bylą prokurorui. Teisę grąžinti bylą prokurorui suteikia tik toks BPK 219 straipsnio pažeidimas, kuris trukdo nagrinėti bylą teisme. Tai reiškia, kad kaltinamasis aktas nesuteikia pakankamai duomenų teismui neabejotinai apsispręsti dėl apkaltinamojo ar išteisinamojo nuosprendžio priėmimo. Teismas atsiduria teisinėje aklavietėje (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-556/2012, 2K-146/2012, 2K-1/2016, 2K-274/2017).
10. Pažymėtina, kad R. R. buvo pareikštas kaltinimas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 24 straipsnio 5 dalyje ir 235 straipsnio 1 dalyje, padarymo.
Žemesnės instancijos teismas
11. BK 235 straipsnio 1 dalyje nustatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pateikė melagingą skundą, pareiškimą, pranešimą apie nusikalstamą veiką arba davė melagingus parodymus apklausiamas kaip liudytojas ar nukentėjęs asmuo, arba būdamas ekspertas ar specialistas pateikė melagingą išvadą ar paaiškinimą, arba būdamas vertėjas melagingai ar žinomai neteisingai išvertė ikiteisminio tyrimo metu ir (ar) teisme arba Tarptautiniame baudžiamajame teisme ar kitoje tarptautinėje teisminėje institucijoje.
12. Formuojamoje teismų praktikoje vienas iš teisės nekaltinti savęs elementų Lietuvos baudžiamajame procese yra tas, kad įtariamasis (kaltinamasis) nėra įspėjamas dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą (pavyzdžiui kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-115/2012, Nr. 2K-515-976/2015 ir kt.), kadangi BPK 21 ir 22 straipsniuose, be kitų įtariamojo ir kaltinamojo teisių, nustatyta teisė, bet ne pareiga duoti parodymus ir paaiškinimus apie tiriamos nusikalstamos veikos aplinkybes ir nėra numatytos įtariamojo ir kaltinamojo atsakomybės už atsisakymą duoti parodymus arba melagingų parodymų davimą. Tai reiškia, kad įtariamas ir kaltinamas asmuo tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu turi teisę neduoti jokių parodymų arba duoti bet kokius parodymus savo nuožiūra, priklausomai nuo pasirinkto gynybos būdo ir taktikos, todėl nagrinėjamu atveju R. R. nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 235 straipsnyje, padarymo subjektas.
13. Ikiteisminiam tyrimui vadovavęs ir kaltinimą pirmosios instancijos teisme palaikęs prokuroras bei baudžiamąją bylą nagrinėjęs teismas nevertino, jog R. R. ėmėsi tyčinių aktyvių veiksmų, kad nebūtų tinkamai ištirta jo baudžiamoji byla, tai yra tyčia trukdė su byla dirbusiems pareigūnams atlikti savo pareigas, ir tokie pastarojo veiksmai galimai atitinka BK 231 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikalstamos veikos sudėtį. Nors ši aplinkybė ikiteisminiam tyrimui vadovavusiam ir po to kaltinimą teisme palaikiusiam prokurorui tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek surašant kaltinamąjį aktą ir kartu su byla jį perduodant bylą nagrinėjančiam teismui, nuo ikiteisminio tyrimo pradžios jau buvo žinoma, tačiau ši esminė klaida ikiteisminio tyrimo metu nebuvo ištaisyta, o kaltinamąjį aktą kartu su byla perdavus bylą nagrinėjančiam teismui, nebuvo pasinaudota ir BPK 256 straipsnio 1 dalyje suteikta galimybe kreiptis į teismą dėl esminių kaltinamojo akto netikslumų ištaisymo. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas taip pat nebuvo pakankamai aktyvus ir, priimdamas R. R. atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį, šios klaidos taip pat neištaisė ir neperdavė bylos prokurorui.
14. Pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 dalyje nurodytą sprendimą gali priimti esant trims būtinoms sąlygoms: ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų iš esmės neatitinkantis kaltinamasis aktas, šio pažeidimo negalima ištaisyti teisme ir jis trukdo teismui nagrinėti bylą. Teismas, priimdamas sprendimą dėl kaltinamojo akto neatitikties įstatymo reikalavimams, savo sprendimą turi motyvuoti, nurodydamas, kodėl šių pažeidimų negalima ištaisyti teisme ir kaip jie trukdo nagrinėti bylą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-146/2012, 2K-222/2013, 2K-223/2013, 2K-435/2013).
15. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, jog galima situacija, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iš esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, būdas, nustatoma, kad ji sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte, ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo asmens teisę į gynybą. Tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes asmens teisė į gynybą būtų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes įvertinus, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų būti kitokia (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-282/2013, Nr. 2K-/2014, Nr. 2K-262//2014, Nr. 2K-265/2015, 2K-8/2016, 2K-7-304/2016 ir kt.).Toks įstatymo nuostatų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad kaltinimo keitimas yra susijęs su jau esančio kaltinimo papildymu, praplėtimu, tačiau turi būti išlaikoma riba, kad toks kaltinimo keitimas netaptų kaltinimu dėl visiškai kitos nusikalstamos veikos, dėl kurios ikiteisminis tyrimas prieš tą asmenį nebuvo atliktas, nes tokios galimybės BPK nenumato (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-316-1073/2018).
16. Teisėjų kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentais, kad R. R. turi būti sudaryta galimybė tinkamai gintis nuo jam naujai inkriminuotos nusikalstamos veikos, todėl šiame procese yra tikslinga sugrįžti į ikiteisminio tyrimo stadiją, nes teisminis nagrinėjimas, pakeitus kaltinimą apeliacinėje instancijoje, gali būti nepamatuotai apsunkintas naujų aplinkybių aiškinimusi.
17. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad kaltinamasis aktas baudžiamojoje byloje neatitinka BPK 219 straipsnio 3, 4, 5 punktuose nustatytų reikalavimų. Šie trūkumai yra esminiai, dėl jų būtų apsunkintas bylos nagrinėjimas teisme, taip pat būtų neužtikrinta Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 2 dalyje ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos BPK 44 straipsnio 5, 7 dalyje garantuota kaltinamojo teisė žinoti, kuo jis yra kaltinamas.
18. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 1 d. nuosprendis nėra teisėtas ir pagrįstas, todėl yra naikintinas ir byla perduotina prokurorui, kadangi ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, ir tai trukdo nagrinėti bylą.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokuroro Mariaus Zupkausko skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 1 d. nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui, kadangi ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas iš esmės BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, ir tai trukdo nagrinėti bylą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.