Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eugenijaus Antanausko, Eduardo Maškevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios I. Č. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2024 m. gruodžio 9 d. nuosprendžio (patikslinto Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. vasario 26 d. nutartimi), kuriuo I. Č. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalį 75 MGL (3 750 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir I. Č. paskirta galutinė bausmė – 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, I. Č. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždrausta naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metus, šios poveikio priemonės terminą skaičiuojant nuo 2024 m. rugsėjo 10 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi, 72 straipsniu, I. Č. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – turto konfiskavimas, konfiskuojant automobilį „Peugeot 508“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2.5. Be to, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į proporcingumo principą ir nepagrįstai taikė baudžiamojo poveikio priemonę – turto konfiskavimą – ir konfiskavo I. Č. nuosavybės teise priklausančią transporto priemonę „Peugeot 508“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Apylinkės teismas neatsižvelgė į tai, kad minėtas automobilis yra šeimos turtas, kuriuo naudojasi I. Č. ir jos sutuoktinis bendriems šeimos poreikiams tenkinti. Kitos transporto priemonės apeliantės šeima neturi ir neturi lėšų jos įsigyti. Konfiskavus šį šeimos turtą tiek I. Č., tiek jos šeimos nariai patirs ir kitas baudžiamajame įstatyme tiesiogiai nenumatytas poveikio priemones bei suvaržymus – neteks galimybės nuvykti į darbą / grįžti iš darbo, dirbti ir gauti stabilias pajamas, rūpintis artimaisiais. Tai neigiamai atsilieps tiek apeliantei, tiek jos šeimos nariams. Be to, net ir konfiskavus automobilį, I. Č. neapribota teisė savo vardu įsigyti kitą automobilį arba jį išsinuomoti, todėl abejotina, ar automobilio konfiskavimas gali esmingai paveikti jos elgesį. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-50-788/2018) išaiškinta, kad nuteisimo ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atvejais turto konfiskavimo taikymo teisiniai pagrindai skiriasi: nuteistam asmeniui turto konfiskavimo baudžiamojo poveikio priemonė skiriama kartu su bausme (BK 42 straipsnio 6 dalis, 67 straipsnio 3 dalis) ir yra privaloma; tuo tarpu pilnamečiam asmeniui, atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės, baudžiamojo poveikio priemonių taikymo ir jų parinkimo klausimas paliekamas teismo nuožiūrai (BK 67 straipsnio 2 dalis). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje pažymėta, kad pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos protokolo Nr. 11 straipsnio reikalavimus į nuosavybę nukreiptos priemonės turi išlaikyti teisingą pusiausvyrą, t. y. turi būti išlaikytas proporcingumas tarp viešojo intereso poreikių ir asmens teisės netrukdomai naudotis savo turtu apsaugos reikalavimo, kad asmeniui nebūtų užkrauta individuali ir pernelyg didelė našta (sprendimai bylose Sun prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 31004/02; Ismaylov prieš Rusiją, pareiškimo Nr. 30352/03; James prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 8793/79). Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-130-699/2015). Šis teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad automobilis „Peugeot 508“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), įgytas teisėtai, šios transporto priemonės palikimas asmens dispozicijoje pats savaime pavojaus nekelia, nes juo, kaip minėta anksčiau, naudojasi ir kiti apeliantės šeimos nariai tenkindami šeimos poreikius. Be to, pagal susiklosčiusias aplinkybes padaryta nusikalstama veika labiau spontaniška, padaryta susijaudinus dėl patirto streso, todėl turtas nusikalstamos veikos priemone tapo atsitiktinai. I. Č. pripažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, gauna pastovias pajamas, padarytas nesunkus tyčinis nusikaltimas, sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė. I. Č. uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones dvejus metus, paskirta 50 MGL (2 500 Eur) bauda, o tai pakankama priemonių visuma BK 54 straipsnyje įtvirtintiems bausmės tikslams pasiekti ir šiuo atveju turto konfiskavimas gali būti netaikomas.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

4. Apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinio nagrinėjimo bendrosios nuostatos įtvirtintos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnyje, kurio 3 dalyje nurodyta, kad teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija bylą patikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

6. Nuteistoji I. Č., neginčydama byloje nustatytų faktinių aplinkybių, įrodymų vertinimo bei teismo išvadų dėl jos kaltės, apeliaciniame skunde prašo atleisti ją nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, perduodant laiduotojos V. P. atsakomybei be užstato, ir baudžiamąją bylą jai nutraukti. Taip pat nuteistoji nesutinka su pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalimi, kuria I. Č. taikyta BK 72 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – turto (transporto priemonės „Peugeot 508“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) konfiskavimas.

Dėl BK 40 straipsnio taikymo

7. Pagal BK 40 straipsnį asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu yra asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymas perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. Laidavimas gali būti paskirtas su užstatu arba be jo. Asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą arba neatsargų ar nesunkų nusikaltimą, teismo gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, jeigu: 1) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 2) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, per terminą, kuris negali būti ilgesnis negu laidavimo terminas, ir 3) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą turtinę ir (ar) neturtinę žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų (BK 40 straipsnio 2 dalis). Taigi šiame baudžiamajame įstatyme įtvirtinta sąlygų visuma, kuriai esant galimas šio straipsnio taikymo svarstymas, tačiau atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą yra galimas nustačius ne tik BK 40 straipsnio 2 dalyje, bet taip pat ir apsvarsčius BK 40 straipsnio 1 bei 4 dalyse esančias sąlygas. Kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, net ir esant visoms BK 40 straipsnyje nurodytoms sąlygoms, teismas neprivalo atleisti asmens nuo baudžiamosios atsakomybės ir negali apsiriboti tik formaliu laidavimo sąlygų nustatymu, t. y. turi būti atsižvelgiama ir į kitas svarbias bylos ypatybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-82/2010, 2K-445-489/2016).

8. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su išvada, jog nagrinėjamojoje byloje yra visos sąlygos, būtinos norint taikyti BK 40 straipsnyje numatytą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagrindą. I. Č. padaryta nusikalstama veika yra baigtas nesunkus nusikaltimas. Nuteistosios atsakomybę lengvinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino aplinkybę, kad ji prisipažino padariusi nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl jos gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Taip pat pagrįstai pirmosios instancijos teismas pripažino, jog I. Č. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta. I. Č. padarytu nusikaltimu sukėlė pavojų ne tik savo, bet ir kitų eismo dalyvių sveikatai, gyvybei bei turtui. Pažymėtina, kad sunkesnių padarinių buvo išvengta tik operatyviai spėjusių sureaguoti asmenų dėka, kurie nutraukė I. Č. transporto priemonės tolesnį važiavimą iš karto po to, kai neblaivaus asmens vairuojama transporto priemonė atsitrenkė į stovėjusį automobilį. Taigi tam tikri nuteistosios asmenybę charakterizuojantys bylos duomenys neleidžia teismui sutikti su jos atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

9. Vertinant I. Č. padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pačios kaltininkės asmenybę, svarbu paminėti ir tai, kad nors I. Č. praeityje neteista ir duomenų apie naujų nusikalstamų veikų ar jai inicijuotų ikiteisminių tyrimų po byloje nagrinėjamos nusikalstamos veikos padarymo nėra, tačiau, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje, I. Č. Plungės apylinkės teismo 2020-11-24 nuosprendžiu (pakeistu Klaipėdos apygardos teismo 2021-03-04 nuosprendžiu), vadovaujantis BK 40 straipsniu, jau buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės už analogiškos nusikalstamos veikos, t. y. numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą ir baudžiamoji byla nutraukta, o 2022-11-03 išregistruota iš Probuojamųjų asmenų duomenų registro, pasibaigus paskirtos specialiosios teisės atėmimo terminui (t. 1, b. l. 101–103). Nors nuo teismo sprendimo atleisti I. Č. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą įsiteisėjimo dienos iki naujos veikos padarymo praėjo daugiau negu treji metai, tačiau anksčiau nurodyti duomenys rodo, jog nuteistoji išvadų nedaro, anksčiau paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės (specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas ir turto (transporto priemonės vertę atitinkančios pinigų sumos dalies) konfiskavimas) neturėjo įtakos teigiamam jos elgesio pokyčiui ir požiūrio keitimui, I. Č. toliau nusikalsta ir nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, kad ateityje vėl nenusikals. Taigi apeliacinės instancijos teismas visiškai pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, jog aptartos aplinkybės rodo, kad nėra tikimybės, kad I. Č. laikysis įstatymų ir ateityje nenusikals, be to, akivaizdu, jog ši nusikalstama veika nėra atsitiktinė nuteistosios elgesio pasekmė. Iš Administracinių nusižengimų registro išrašo matyti, kad I. Č. per penkerius metus yra aštuonis kartus bausta administracine tvarka, įskaitant ir už Kelių eismo taisyklių pažeidimus (t. 1, b. l. 105–112). Taigi apeliacinio skundo argumentai dėl pirmosios instancijos teismo išvadų deklaratyvumo yra visiškai nepagrįsti ir vertintini kaip nuteistosios gynybinė versija.

10. Nuteistajai yra būdingas nenoras laikytis įstatymų ir polinkis daryti priešingus teisei veiksmus, kadangi administracinius nusižengimus I. Č. daro sistemingai, net po keletą kartų per metus. Taigi akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę, nuteistosios asmenybę įvertino tinkamai, t. y. paskyrė švelniausią sankcijoje numatytą bausmę – baudą, o jos dydį, atsižvelgdamas į tai, kad yra viena I. Č. atsakomybę lengvinanti aplinkybė ir nėra jos atsakomybę sunkinančių aplinkybių, parinko itin artimą minimaliam (tik 25 MGL viršijantį minimalų), be to, vadovaudamasis BK 64¹ straipsniu, šią bausmę sumažino dar trečdaliu. Vis dėlto būtina atsižvelgti ir į labai reikšmingą aplinkybę, jog I. Č. veiksmai, kuriais ji pažeidžia Kelių eismo taisykles, vis sunkėja, t. y. teisės pažeidimai, taip pat ir neblaivumo laipsnis, darosi vis sunkesni. Nuteistoji nuo greičio viršijimo ir transporto priemonės vairavimo atsitrenkiant į kitą (stovinčią) transporto priemonę perėjo prie vairavimo, esant neblaiviam, už kurį nagrinėjamu atveju taikoma jau net ne administracinė, o baudžiamoji atsakomybė. Be to, kaip anksčiau minėta, nuteistoji analogišką nusikalstamą veiką padarė antrą kartą. Plungės apylinkės teismo 2020-11-24 nuosprendžiu I. Č. buvo atleista nuo baudžiamosios atsakomybės už BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą veiką, t. y. transporto priemonės – automobilio „Peugeot 508“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), – vairavimą, esant neblaiviai, kai jai buvo nustatytas vidutinis – 1,64 promilių – neblaivumas, o šioje byloje jai jau nustatytas sunkus – 2,63 promilių – neblaivumas. Tai rodo, kad I. Č. teisei priešingi veiksmai progresuoja neigiama linkme ir darosi vis pavojingesni. Visos aptartos aplinkybės formuoja teismo nuomonę apie nuteistosios I. Č. asmenybę, kad paskirtos nuobaudos už ankstesnius teisės pažeidimus, taip pat laidavimo instituto taikymas bei paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės jai neturėjo jokios teigiamos įtakos, nuteistoji nekeičia savo gyvenimo būdo, nesistengia gyventi socialiai teisingai, rodyti deramą pagarbą aplinkai ir aplinkiniams. Taigi apeliacinės instancijos teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, įvertinęs byloje esančius duomenis, negali padaryti išvados, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog I. Č. ateityje laikysis įstatymų ir nedarys naujų teisės pažeidimų, įskaitant ir nusikalstamų veikų.

11. Vien tos aplinkybės, kad asmuo pripažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, nesudaro pagrindo asmens atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, t. y. šių aplinkybių nustatymas yra būtinas, norint apskritai spręsti klausimą dėl laidavimo instituto taikymo, tačiau vien šių aplinkybių yra negana BK 40 straipsnio nuostatų taikymui konkrečioje byloje. Nuteisto asmens socialinės ir šeiminės aplinkybės taip pat savaime nėra pagrindas asmenį atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, t. y. vien tai, kad I. Č. yra dirbanti, turi finansinių įsipareigojimų ir teikia savo pilnamečiam vaikui išlaikymą, niekaip išimtinai jos asmenybės neapibūdina ir nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ateityje ji nebenusikals ir (ar) kitaip nepažeis teisės normose numatytų draudimų, tuo labiau, kad visos šios aplinkybės egzistavo ir 2024-09-01, t. y. nusikaltimo padarymo metu, tačiau nesulaikė I. Č. nuo nusikalstamos veikos padarymo.

12. Apibendrindama visa tai, kas aptarta anksčiau, teisėjų kolegija nemano, kad nustatytos visos būtinosios I. Č. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos, todėl konstatuoja, kad BK 40 straipsnio nuostatos nagrinėjamu atveju negali būti taikomos. Papildomai pasisakytina, kad vien ta aplinkybė, jog asmuo dėl jam paskirtos bausmės atlikimo gali patirti papildomų praradimų ir sunkumų, savaime nesudaro pagrindo švelninti paskirtą bausmę ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės. Asmenys apie jiems gresiančias pasekmes už neteisėtus veiksmus yra informuoti, kadangi baudžiamajame įstatyme yra aiškiai apibrėžtos nusikalstamos veikos ir už jų atlikimą numatytos bausmės. I. Č. suprato, kad neteisėtas elgesys gali sukelti neigiamas pasekmes, tačiau tai nesulaikė jos nuo nusikalstamos veikos padarymo, todėl dabar ji turi prisiimti įstatymo numatytą atsakomybę, net jei tai ir nulemtų atitinkamus asmeninio pobūdžio praradimus ar nepatogumus. Be kita ko, pažymėtina ir tai, kad V. P., nuteistosios sesuo, būdama laiduotoja, nors ir teigiamai charakterizuojama, tačiau negalėtų daryti teigiamos įtakos suaugusiai ir susiformavusiai asmenybei, nes nei anksčiau, nei dabar (žinojusi apie ankstesnį savo sesers elgesį) nesustabdė I. Č. nuo šiurkštaus, pavojingo, priešingo teisei bei pakartotinio elgesio. Kadangi I. Č. neatitinka aptartų atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygų, nėra pagrindo dar išsamiau analizuoti laiduotojos tinkamumo klausimą.

Dėl BK 72 straipsnio taikymo

13. Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 72 straipsnį – ir nepagrįstai nusprendė konfiskuoti automobilį „Peugeot 508“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), o ne jo vertę atitinkančią pinigų sumą ar jos dalį, nevertino aplinkybių, susijusių su I. Č. asmenybe, kurios patvirtina, jog ši poveikio priemonė yra neproporcinga. Šie skundo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

14. BK 72 straipsnio 1, 2 dalyse nustatyta, kad turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn; konfiskuotinu turtu laikomas baudžiamojo įstatymo uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. Pagal BK 72 straipsnio 5 dalį, kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą.

15. Nagrinėjamoje byloje keliamų klausimų aspektu yra aktualus turto konfiskavimo tikslas – panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, o ne jį nubausti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-304-976/2016, 2K-91-303/2021). Teismų praktikoje nurodoma, kad nusikalstamos veikos padarymo priemonės, kitaip nei rezultato, konfiskavimo tikslas – pirmiausia atimti galimybę dar kartą panaudoti šią priemonę nusikalstamais tikslais, taip pat daryti atitinkamą prevencinį poveikį taip veikti linkusiems asmenims (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-315-303/2018, 2K-17-788/2019).

16. Iš bylos duomenų nustatyta, kad I. Č. BK 281¹ straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą padarė vairuodama automobilį „Peugeot 508“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), kuris pripažintinas nusikaltimo padarymo priemone (BK 72 straipsnio 2 dalis). AB „Regitra“ duomenimis, minėtas automobilis nuosavybės teise priklauso I. Č., todėl šiuo atveju egzistuoja tiek faktinis, tiek teisinis pagrindas konfiskuoti šią transporto priemonę. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad konfiskuotinas turtas būtų buvęs paslėptas, sugadintas, išregistruotas iš valstybinių registrų ar būtų netinkamas dalyvauti eisme. Taip pat byloje nenustatyta kitų objektyvių priežasčių, dėl kurių nebūtų galimas automobilio konfiskavimas ar tai daryti būtų netikslinga (pažeistų teisingumo ir proporcingumo principus) ir reikėtų konfiskuoti turto vertę arba dalį jos. Teisėjų kolegija vertina tai, kad savo nusikalstamais veiksmais I. Č. sukėlė realius padarinius (padarė turtinę žalą) ir kėlė pavojų visuomenei, o nusikalstami veiksmai buvo sustabdyti kitų asmenų, dėl to buvo išvengta galbūt rimtų pasekmių. Sprendžiamo klausimo kontekste vertintinas ir pačios I. Č. elgesys (transporto priemone buvo manevruota dėl mažareikšmės ir nepateisinamos priežasties), kuris nesuteikia pagrindo taikyti BK 72 straipsnio 5 dalyje numatytą išimtį ir konfiskuoti tik transporto priemonės vertę atitinkančią pinigų sumą ar jos dalį. Vertintina ir tai, kad šioje baudžiamojoje byloje nėra objektyvių duomenų, kurie patvirtintų, jog transporto priemonės konfiskavimas padarytų didelę žalą kitiems asmenims, būtų būtina (neišvengiama) priemonė valstybinės, regioninės ar vietinės reikšmės įvykiams, už automobilio įsigijimą būtų mokamas kreditinis įsipareigojimas ar pan., be to, tokių duomenų nepateikta ir kartu su apeliaciniu skundu. Svarbu ir tai, kad ankstesniu nuosprendžiu I. Č. buvo parodytas teismo pasitikėjimas, ji atleista nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą su užstatu ir baudžiamoji byla jai nutraukta, be kita ko, apeliacinės instancijos teismas pakeitė paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę – turto (automobilio „Peugeot 508“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) konfiskavimą į konfiskuotino turto vertę atitinkančios pinigų sumos dalies konfiskavimą, tačiau nuteistoji vėl padarė analogišką nusikalstamą veiką, panaudodama tą pačią transporto priemonę, t. y. automobilį „Peugeot 508“, kurio valst. Nr. (duomenys neskelbtini). Šios aplinkybės rodo, kad nuteistajai paskirta baudžiamojo poveikio priemonė tik kurį laiką pasiekė prevencinius tikslus, nuteistoji nėra linkusi laikytis visuomenėje priimtų elgesio normų ir įstatymų reikalavimų.

17. Pritartina, kad automobilio konfiskavimas turės neigiamos (taip pat ir finansinės) įtakos I. Č., tačiau tokia griežta valstybės reakcija į jos neatsakingą ir realų pavojų eismo saugumui sukėlusį elgesį yra proporcinga bei būtina, taip pat siekiant ir ateityje atgrasyti asmenis nuo analogiškų veiksmų atlikimo. I. Č. nurodytos aplinkybės, susijusios su jos darbu, šeima, finansiniais įsipareigojimais, nesudaro pagrindo konstatuoti proporcingumo principo pažeidimą. Pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą savo formuojamoje praktikoje tokio pobūdžio bylose yra nurodęs, kad asmenybę apibūdinantys duomenys, šeimos narių interesai ar automobilio vertė negali būti laikomos išimtinėmis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą netaikyti BK 72 straipsnio nuostatų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-287-1073/2018, 2K-77-648/2019). Tai, kad baudžiamojo poveikio priemonė sukelia tam tikrų suvaržymų ir nepatogumų nusikaltimą padariusiam asmeniui, nereiškia, jog jos paskyrimas prieštarauja teisingumo ar proporcingumo principams ir kad teismas ją paskyrė netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-79-511/2018, 2K-135-697/2018, 2K-185-489/2018, 2K-186-942/2018, 2K-205-628/2018, 2K-287-1073/2018, 2K-67-942/2019). Pastebėtina, kad šioje situacijoje visuomenės ir I. Č. interesų pusiausvyra būtų pažeista, jei iš jos nebūtų konfiskuota nusikalstamos veikos padarymo priemonė, nes taip būtų formuojamas asmens nebaudžiamumas bei nepagarba baudžiamajam įstatymui, taip neužtikrinant ir prevencinio baudžiamojo poveikio priemonių tikslo bei sudarant sąlygas pakartotiniam asmens nusikalstamumui. Šiuo atveju nuteistoji, sėsdama prie vairo būdama neblaivi, žinojo, kad už tai numatyta griežta atsakomybė, taigi prisiėmė visas iš to kilusias pasekmes. Be kita ko, pažymėtina ir tai, kad, konfiskuojant transporto priemonę, nėra suvaržoma asmens teisė į naujos transporto priemonės įsigijimą, todėl I. Č. bet kuriuo metu, jeigu yra būtinybė, gali įsigyti naują automobilį pagal turimas galimybes.

18. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog anksčiau minėtas automobilis yra šeimos turtas, kuriuo naudojasi I. Č. ir jos sutuoktinis bendriems šeimos poreikiams tenkinti, tačiau duomenų, jog I. Č. ir jos sutuoktinis būtų sudarę povedybinę sutartį, pagal kurią vieno sutuoktinio vardu įgytas turtas yra to sutuoktinio asmeninė nuosavybė, nėra. Pagal teismų praktiką, jeigu asmuo, darydamas nusikalstamą veiką, kaip įrankį ar priemonę panaudoja turtą, kuris bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklauso ir kitam asmeniui, toks bendraturtis nelaikytinas „kitu asmeniu“ ar „trečiuoju asmeniu“ pagal BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punktą ar 5 dalį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-205-628/2018, 2K-81-676/2019, 2K-168-511/2020, 2K-283-942/2020 ir kt.), todėl nepriklausomai nuo nuosavybės formos (asmeninė ar bendroji), I. Č. yra automobilio savininkė, o jos sutuoktinio galbūt pažeisti turtiniai interesai dėl konfiskuoto turto galėtų būti ginami civilinio proceso tvarka, reiškiant atitinkamus reikalavimus dėl šio turto praradimo kaltam asmeniui. Taigi, nagrinėjamu atveju nesant nustatytų kitų svarbių aplinkybių, nėra pagrindo konstatuoti, jog nagrinėjamu atveju turi būti konfiskuojama konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma, o ne konfiskuota nusikalstamos veikos, nurodytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymo priemonė.

19. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad BK 72 straipsnio 3 dalies taikymo klaida šioje byloje nepadaryta, todėl nesama pagrindo pakeisti ar panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2024-12-09 nuosprendį dėl apeliaciniame skunde išdėstytų motyvų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios I. Č. apeliacinį skundą atmesti.