Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alvydo Poškaus, Antano Rudzinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Egidijaus Žirono, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal trečiojo asmens kredito unijos „Vilniaus kredito unija“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutarties uždarosios akcinės bendrovės „Danila“ bankroto byloje pagal bankroto administratorės uždarosios akcinės bendrovės „Idėjų rinka“ prašymą dėl kreditorės VSDFV Utenos skyriaus reikalavimo eilės, trečiasis asmuo – kredito unija „Vilniaus kredito unija“, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. kovo 27 d. nutartimi UAB „Danila“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė UAB „Idėjų rinka“. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartimi patvirtintas kreditorių finansinių reikalavimų sąrašas, tame tarpe hipotekos kreditorės Vilniaus kredito unijos 85 483,18 Eur dydžio reikalavimas ir antros eilės kreditoriaus VSDFV Utenos skyriaus 13 654,59 Eur dydžio reikalavimas.Bankroto administratorė prašė išspręsti VSDFV Utenos skyriaus 8 723,05 Eur kreditorinio reikalavimo eiliškumo klausimą, patvirtinus VSDFV Utenos skyrių hipotekos kreditoriumi, nustatyti, kad VSDFV Utenos skyriaus finansinis reikalavimas tenkintinas pagal CK 4.193 straipsnio 2 dalį, visiškai patenkinus KU „Vilniaus kredito unija“ finansinį reikalavimą. Nurodė, jog VSDFV Utenos skyrius pateikė prašymą patvirtinti jo 8 723,05 Eur dydžio įkeitimu užtikrintą reikalavimą ir 4 931,54 Eur antros eilės kreditorių sąraše.BUAB „Danila“ turtui – ratiniam ekskavatoriui-krautuvui NewHolland B115C ir krautuvui New Holland L225 2016 m. kovo 9 d. sprendimu buvo pritaikytas priverstinis įkeitimas, užtikrinant 4 999,34 Eur skolos išieškojimą, o 2016 m. birželio 21 d. sprendimu įkeitimo suma buvo padidinta iki 8 723,05 Eur. Ratinis ekskavatorius-krautuvas buvo parduotas varžytynėse, todėl įkeitimas buvo pripažintas pasibaigusiu. Tas pats bankrutuojančios įmonės turtas 2013 m. spalio 10 d. ir 2013 m. spalio 14 d. maksimaliojo įkeitimo sutartimis buvo įkeistas KU „Vilniaus kredito unijai“. 2015 m. birželio 5 d. notarė išdavė vykdomąjį įrašą dėl skolos išieškojimo KU „Vilniaus kredito unija“ naudai, o antstolė 2015 m. liepos 16 d. areštavo minėtą turtą. Minėtas turtas jau buvo įkeistas, todėl VSDFV sprendimai dėl priverstinio įkeitimo galimai neatitinka teisės aktų nuostatų, pažeidžia kitų kreditorių interesus.Lietuvos Aukščiausio Teismo 2012 m. kovo 5 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2012 buvo pateikta atskira nuomonė dėl priverstinės hipotekos nustatymo, kuris daro įtaką kreditorių eiliškumo nustatymui, dėl prielaidų procesinėmis priemonėmis vieniems kreditoriams įgyti pranašumą prieš kitus. Todėl VSDFV Utenos skyriaus reikalavimas turėtų būti tvirtinamas antros eilės kreditorių sąraše. Tuo atveju, jei VSDFV Utenos skyriaus reikalavimas visgi būtų tvirtinamas įkeitimu užtikrintus reikalavimus turinčių kreditorių sąraše, tai šio kreditoriaus reikalavimas turėtų būti tenkinamas tik patenkinus anksčiau turtui įkeitimą taikiusio kreditoriaus reikalavimus iš įkeisto turto.Kreditorius VSDFV Utenos skyrius prašė patvirtinti jo 13 654,59 Eur kreditorinį reikalavimą, iš jų 8 723,05 Eur įkeitimu užtikrintą reikalavimą, o 4 931,54 Eur antros eilės kreditorių sąraše, netenkinti bankroto administratorės prašymo nustatyti, kad VSDFV Utenos skyriaus finansinis reikalavimas tenkintinas tik visiškai patenkinus KU „Vilniaus kredito unija“ finansinį reikalavimą. Nurodė, jog UAB „Danila“ skola Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui susidarė nuo 2015 m. vasario mėn. Skolos išieškojimui VSDFV Utenos skyrius taikė priverstinio poveikio priemones – draudėjui periodiškai buvo siunčiami raginimai, skolos išieškojimas perduotas antstoliams, įmonės ilgalaikiam materialiam turtui: ratiniam ekskavatoriui-krautuvui ir krautuvui taikytas priverstinis įkeitimas. Atsakovė sprendimų dėl priverstinio įkeitimo neskundė. Apie VSDFV teisę nustatyti priverstinę hipoteką yra išsamiai pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. sausio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2093-146/2015. Priverstinis įkeitimas buvo nustatytas pagal CK 4.199 ir 4.176 straipsnių nuostatas bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 4 dalies 1 punktą. Priverstinis įkeitimas buvo nustatytas iki bankroto bylos iškėlimo, todėl jokie teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti, atitinkamai nepažeisti ir kitų kreditorių interesai. VSDFV sprendimas dėl skolos išieškojimo iš priverstinai įkeisto turto yra vykdomasis dokumentas. KU „Vilniaus kredito unija“ netaikomos CK 4.176 straipsnio nuostatose numatytas hipotekos nustatymas valstybės reikalavimams, kylantiems iš mokestinių teisinių santykių, užtikrinti. Todėl bankroto administratorė nepagrįstai prašo VSDFV įkeitimu užtikrintą reikalavimą tenkinti tik patenkinus KU „Vilniaus kredito unija“ reikalavimus.Kreditorė KU „Vilniaus kredito unija“ sutiko su bankroto administratorės prašymu. Nurodė, kad bankroto procese įmokos, gautos pardavus kelis kartus įkeistą daiktą, kreditoriams yra skirstomos vadovaujantis CK numatytomis normomis, t. y. pagal hipotekos įregistravimo Hipotekos registre laiką eilės tvarka.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi patikslino 2017 m. birželio 30 d. nutartimi patvirtinto VSDFV Utenos skyriaus 13 654,59 Eur reikalavimo eilę, nurodydamas, kad įkeitimu užtikrintas reikalavimas yra 8 723,05 Eur (iš jų 238,92 Eur delspinigiai), antros eilės kreditoriaus reikalavimas – 4 931,54 Eur (iš jų 419,67 Eur delspinigiai).Teismas pažymėjo, jog pagal CK ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo VSDFV iki nutarties iškelti bankroto bylą turi teisę nustatyti konkrečiam juridinio asmens, turinčio valstybinio socialinio draudimo įmokų skolą, turtui priverstinę hipoteką, nepaisant kitų turtui taikomų apribojimų – sutartinės hipotekos, areštų ir pan. Jokie teisės aktai taip pat nenustato draudimo nustatyti priverstinę hipoteką be skolininko ar kitų hipotekos kreditorių sutikimo. Priverstinės hipotekos nustatymo pagrįstumas yra įvirtintas Valstybinio socialinio draudimo įstatyme, siekiant užtikrinti svarbų valstybės interesą –įmokų į valstybės biudžetą surinkimą. CK 4.175 straipsnio 3 dalyje nustatytais atvejais priverstine hipoteka gali būti užtikrinami ne tik valstybės institucijų reikalavimai, bet ir kitų kreditorių turtiniai reikalavimai teismo sprendimų pagrindu. Tai reiškia, kad privilegijuotu kreditoriumi, skolininko bankroto atžvilgiu, laikantis įstatymų nustatytos tvarkos, gali būti bet kuris kreditorius. Šiuo atveju VSDFV yra vienas iš įmonės kreditorių, kuris pasinaudojo įstatyme nustatyta teise užtikrinti savo reikalavimo, kildinamo iš atsakovės nesumokėtų VSD įmokų, įvykdymą, todėl toks elgesys negali būti laikomas netinkamu ar pažeidžiančiu kitų kreditorių interesus.VSDFV Utenos skyriaus sprendimai dėl priverstinės hipotekos nustatymo, siekiant užtikrinti VSD įmokų grąžinimą, konkrečiam UAB „Danila“ turtui buvo priimti 2016 m. kovo 9 d. ir 2016 m. birželio 21 d., Hipotekos registre priverstinė hipoteka įregistruota 2016 m. kovo 16 d., t. y. likus daugiau nei metams iki nutarties iškelti bankroto bylą atsakovei įsiteisėjimo. Todėl nagrinėjamu atveju taip pat nėra pagrindo konstatuoti ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte nustatyto draudimo, pagal kurį priverstinė hipoteka gali būti nustatoma tik iki nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo, pažeidimo.Lietuvos Aukščiausio Teismo teisėjo Egidijaus Baranausko atskiroji nuomonė civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2012 buvo pateikta ne dėl priverstinės hipotekos nustatymo pagal 4.175 straipsnio 3 dalies 1 punktą, o pagal CK 4.175 straipsnio 3 dalies 2 punktą (pagal teismo sprendimą), t. y. kasacinės bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi nesutampa. Be to, teismų praktika formuojama Lietuvos Aukščiausiajam Teismui priimant nutartis plenarinėje sesijoje, išplėstinėje 7 teisėjų kolegijoje ir trijų teisėjų kolegijoje, o minėtoje kasacinio teismo byloje trijų teisėjų kolegija nenustatė, kad priverstinė hipoteka pažeidžia kitų kreditorių teises.Kreditorių finansinių reikalavimų, pareikštų bankroto procese, tenkinimo tvarka ir eiliškumas reguliuojami ĮBĮ 34-35 straipsnių normų, kurios yra viešosios teisės normos, todėl vertintinos kaip teises siaurinančios (ribojančios) ir negali būti aiškinamos plečiamai. Įmonių bankroto įstatyme gana detaliai yra reguliuojamos įmokų paskirstymo kreditoriams procedūros, kreditorių eilės yra iš dalies išskirtos pagal teisinių santykių, iš kurių atsirado kreditorių reikalavimo teisės, rūšį ir pobūdį, o kreditoriai išskiriami į dvi kategorijas – kreditoriai, kurių reikalavimai tenkinami ne eilės tvarka (įkeitimu, hipoteka užtikrintų reikalavimų, finansinio užstato turėtojai) bei kreditoriai, kurių reikalavimai tenkinami eilės tvarka (pirma, antra, trečia) ir etapais (pirmu, antru). ĮBĮ nuostatos, reglamentuojančios hipotekos kreditorių ir kitų kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarką, nenustato jokio prioriteto anksčiau atsiradusiai reikalavimo teisei, ar anksčiau įregistruotam sutartiniam įkeitimui. Tos pačios kategorijos kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo eiliškumas, atsižvelgiant į reikalavimo teisės atsiradimą, neįtvirtinamas specialiame įstatyme, kuris faktiškai reglamentuoja visas kitas finansinių reikalavimų tenkinimo situacijas. Tokiu reglamentavimu įstatymo leidėjas siekė visų kreditorių (atitinkamos kategorijos ar eilės) lygiateisiškumo – jei įmonės turto užtenka visiems tos pačios kategorijos ar eilės kreditoriams ir proporcingumo – jei įmonės turto neužtenka visiems tos pačios kategorijos ar eilės kreditoriams (ĮBĮ 35 straipsnio 6 dalis). Priešingu atveju, t. y. suteikiant tos kategorijos ar eilės kreditoriams pranašumą prieš kitus tos pačios kategorijos ar eilės kreditorius, būtų pažeidžiamas vienas esminių bankroto procesų tikslų – vienodas visų bankrutuojančios įmonės kreditorių (nagrinėjamu atveju tos pačios kategorijos) teisėtų interesų užtikrinimas.Tai, kad hipotekos kreditorių reikalavimai turi būti tenkinami ĮBĮ tvarka, papildomai patvirtina ir kasacinio teismo praktika, kurioje nurodyta, kad skolininko, kuriam iškelta bankroto byla, hipoteka įkeistas turtas privalo būti realizuojamas ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka, terminais, vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka (1997 m. spalio 1 d. patvirtintais Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių turto pardavimo viešose varžytynėse nuostatais), o ne pagal CK 4.192-4.196 straipsnių nuostatas (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2012 m. birželio 20 d. nutartis Nr. 3K-3-298/2012). KU „Vilniaus kredito unija“ nurodomose bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis Nr. 3K-3-47/2014; Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 27 d. nutartis Nr. 2S-128-345/2010) ir nagrinėjamoje byloje nurodomos aplinkybės nesutampa, kadangi nei vienoje iš nurodytų bylų teismai nepasisakė dėl kelių hipotekos kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo bankroto procese. Teismas nesutiko su administratorės ir KU „Vilniaus kredito unija“ argumentais, kad lėšos iš parduoto kelis kartus įkeisto turto turėtų būti skirstomos pagal CK 4.193 straipsnio 2 dalį, t. y. pagal hipotekos įregistravimą Hipotekos registre laiką eilės tvarka. Priešingu atveju galėtų susidaryti situacija, kad ir pirmos-trečios eilių bankrutuojančios įmonės kreditorių reikalavimai taip pat turėtų būti tenkinami, atsižvelgiant į reikalavimų atsiradimo laiką, arba pagal CK 6.930¹ straipsnio 2 dalį – atsiskaitymus pagal tos pačios eilės reikalavimus atliekant mokėjimo dokumentų gavimo kalendorinio eiliškumo tvarka. Nagrinėjamu atveju abu BUAB „Danila“ kreditoriai, kurių naudai yra įkeistas tas pats turtas, yra lygiaverčiai, todėl bankroto procese gautos lėšos iš parduoto turto jiems turi būti paskirstomos po lygiai arba proporcingai, priklausomai nuo to ar parduotų lėšų užteks visiems šių kreditorių reikalavimams, užtikrintų įkeitimu, patenkinti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Atskiruoju skundu trečiasis asmuo KU „Vilniaus kredito unija“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – patenkinti BUAB „Danila“ bankroto administratorės prašymo reikalavimus. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: VSDFV neturėjo teisės registruoti priverstinės hipotekos, esant anksčiau įregistruotai sutartinei hipotekai ir sutartinės hipotekos kreditorei areštavus įkeistą turtą. VSDFV 2016 m. kovo 16 d. įregistravo priverstinę hipoteką jau įkeistam ir areštuotam turtui. Pagal Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 3 dalį turto areštas – įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas priverstinis nuosavybės teisės į turtą arba atskirų jos sudedamų dalių – valdymo, naudojimosi ar disponavimo – laikinas apribojimas. Turto disponavimo teisės apribojimas – teisės turtą parduoti, kitaip perleisti, taip pat išnuomoti, įkeisti arba kitokiu būdu keisti jo teisinę būklę priverstinis laikinas apribojimas (Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 7 dalis). Todėl areštuoto turto bet koks vėlesnis teisinės būklės keitimas yra negalimas. Tokios pozicijos laikomasi ir teismų praktikoje (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1528-798/2017). Teismas netinkamai išsprendė klausimą dėl du kartus įkeisto turto eiliškumo. Nei sutartinę ir priverstinę hipoteką reglamentuojančios CK nuostatos, nei teismų praktika neišskiria, jog skirtingas priverstinės hipotekos nustatymo pagrindas sąlygoja specifinius išieškojimo ypatumus ir išieškotų lėšų paskirstymą. Pavyzdžiui, išieškojimas iš teismo sprendimo pagrindu įkeisto turto ir išieškotų įmokų paskirstymo eiliškumas nesiskirtų nuo išieškojimo ir išieškotų įmokų paskirstymo eiliškumo iš įstatymo pagrindu įkeisto turto. Taip pat ir CK 4.176 straipsnyje nėra reglamentuota, kuo išieškojimas iš VSDFV sprendimu įkeisto turto turėtų skirtis nuo išieškojimo iš teismo sprendimo pagrindu įkeisto turto. Nepriklausomai nuo priverstinės hipotekos nustatymo pagrindo, kada tas pats daiktas jau yra įkeistas sutartinės hipotekos pagrindu, išieškojimas iš du kartus įkeisto bankrutuojančios įmonės turto ir išieškotų įmokų paskirstymas vyksta vienodai. Todėl teismo argumentas, jog kasacinio teismo teisėjo atskirąja nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-87/2012 nagrinėjamoje byloje negalima remtis, motyvuojant tuo, kad priverstinės hipotekos įkeitimo pagrindas buvo teismo sprendimas, o ne VSDFV sprendimas, yra nepagrįsta. Teismo cituota Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 20 d. nutartimi Nr. 3K-3-298/2012 nagrinėjamoje byloje remtis negalima, nes nurodytoje byloje buvo analizuojama situacija, kada kreditoriai kreipėsi dėl išieškojimo iš bankrutuojančios įmonės, kurios turtas buvo įkeistas vieną kartą sutartinės hipotekos pagrindu. Nagrinėjamoje byloje kreditorė nekelia klausimo dėl išieškojimo proceso, kuris turi vykti ĮBĮ numatyta tvarka, o kelia klausimą dėl išieškotų įmokų paskirstymo eiliškumo, kuris turėtų vykti pagal CK 4.193 straipsnio 2 dalyje numatytą tvarką. Pagal ĮBĮ 34 straipsnį įkeitimu užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą. Tačiau įstatyme nėra apibrėžta situacija, kaip bankroto procese turėtų būti skirstomos lėšos, kuomet parduotas keliems kreditoriams įkeistas daiktas. Pagal CK 4.193 straipsnio 2 dalį, jeigu daiktas įkeistas kelis kartus, hipotekos kreditorių reikalavimai patenkinami pagal hipotekos įregistravimo Hipotekos registre laiką eilės tvarka. Kadangi KU „Vilniaus kredito unija“ Hipotekos registre pirmoji įregistravo BUAB „Danila“ turto hipoteką, o VSDFV – vėliau, parduotas bankrutuojančios įmonės turtas turėtų būti skiriamas kredito unijos reikalavimų tenkinimui, ir tik visiškai juos patenkinus, likusios lėšos galėtų būti skiriamos VSDFV reikalavimų tenkinimui.Atsakovės BUAB „Danila“ bankroto administratorė UAB „Idėjų rinka“ atsiliepimu į kreditorės KU „Vilniaus kredito unija“ atskirąjį skundą sutiko su skundu ir jame pateiktu prašymu. Nurodė, jog bankroto administratorės pozicija dėl įkeitimu ir priverstiniu įkeitimu užtikrintų reikalavimų, areštuoto turto įkeitimo galimumo ir hipotekos kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo eiliškumo nesikeičia.Atskiruoju skundu kreditorė VSDFV Utenos skyrius atsiliepimu į kreditorės KU „Vilniaus kredito unija“ atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: Apeliantas atskirajame skunde neteisingai aiškina Turto arešto aktų registro įstatymo nuostatas, iš esmės teigdamas, kad Turto arešto aktų registro įstatymas draudžia įkeisti tą patį daiktą kelis kartus. Toks aiškinimas prieštarauja CK 4.193 straipsnio 2 daliai, pagal kurią tas pats daiktas gali būti įkeistas kelis kartus ir kelių kreditorių. Hipotekos kreditorių reikalavimai patenkinami pagal jų prašymų įregistruoti hipoteką padavimo laiką eilės tvarka. Taip pat CK 4.176 straipsnis nenumato draudimo taikyti priverstinę hipoteką jau įkeistam daiktui. Be to, viešojo administravimo subjekto, VSDFV, sprendimai dėl priverstinio įkeitimo UAB „Danila“ turtui nustatymo Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka iki šiol nėra nuginčyti. Nesutiktina, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1528-798/2017 turėtų būti vertintina kaip teisminis precedentas, kadangi aplinkybės nurodytoje byloje ir nagrinėjamojoje byloje yra akivaizdžiai skirtingos. Apie VSDFV teisę nustatyti priverstinę hipoteką yra išsamiai pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2016 m. sausio 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2093-146/2015. VSDFV, nustatydamas priverstinį įkeitimą, vadovavosi CK 4.199 ir 4.176 straipsniais bei Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 36 straipsnio 4 dalies 1 punkto suteikta teise. Priverstinis įkeitimas buvo nustatytas likus daugiau nei metams iki bankroto bylos iškėlimo UAB „Danila“, todėl jokie teisės aktų reikalavimai nebuvo pažeisti. VSDFV iki nutarties iškelti bankroto bylą turi teisę nustatyti konkrečiam juridinio asmens, turinčio valstybinio socialinio draudimo įmokų skolą, turtui priverstinę hipoteką, nepaisant kitų turtui taikomų apribojimų - sutartinės hipotekos, areštų ir pan. Jokie teisės aktai taip pat nenustato draudimo nustatyti priverstinę hipoteką be skolininko ar kitų hipotekos kreditorių sutikimo. Todėl atskirojo skundo argumentas, kad VSDFV negalėjo būti įtrauktas BUAB „Danila“ bankroto byloje kaip hipotekos kreditorius, turintis priverstine hipoteka užtikrintą reikalavimą, yra nepagrįstas. Apeliantės nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-361-611/2015, Vilniaus apygardos teismo 2010 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2S-128-345/2010 neturėtų būti vertintinos kaip teisminiai precedentai nagrinėjamojoje byloje, kadangi aplinkybės nurodytose bylose ir nagrinėjamojoje byloje yra akivaizdžiai skirtingos, nes nurodytos bylos nėra susijusios su kreditorių finansinių reikalavimų, pareikštų bankroto procese, tenkinimo tvarkos ir eiliškumo klausimų nagrinėjimu. Teismas pagrįstai nustatė, jog kreditorių finansinių reikalavimų, pareikštų bankroto procese, tenkinimo tvarka ir eiliškumas reguliuojami ĮBĮ 34-35 straipsnių normų, kurios yra viešosios teisės normos, todėl vertintinos kaip teises siaurinančios (ribojančios) ir negali būti aiškinamos plečiamai. ĮBĮ nuostatos, reglamentuojančios hipotekos kreditorių ir kitų kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarką, nenustato jokio prioriteto anksčiau atsiradusiai reikalavimo teisei, ar kaip nagrinėjamu atveju – anksčiau įregistruotam sutartiniam įkeitimui. Tos pačios kategorijos kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo eiliškumo, atsižvelgiant į reikalavimo teisės atsiradimą, neįtvirtinimas specialiame įstatyme, kuris faktiškai reglamentuoja visas kitas finansinių reikalavimų tenkinimo situacijas, reiškia, kad tokiu reglamentavimu įstatymo leidėjas siekė visų kreditorių (atitinkamos kategorijos ar eilės) lygiateisiškumo - jei įmonės turto užtenka visiems tos pačios kategorijos ar eilės kreditoriams ir proporcingumo - jei įmonės turto neužtenka visiems tos pačios kategorijos ar eilės kreditoriams.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių ginčijamos nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat pagrindų peržengti atskirojo skundo ribas.Apeliacijos objektą sudaro teismo nutarties, kuria buvo patikslintas kreditoriaus VSDFV Utenos skyriaus finansinis reikalavimas, nurodant, jog 8 723,05 Eur dydžio patvirtinto reikalavimo dalis yra užtikrinta įkeitimu, nenustatant anksčiau įkeitimu užsitikrinusio reikalavimą kreditoriaus pirmenybės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog KU „Vilniaus kredito unija“ suteikė UAB „Danila“ paskolą pagal 2013 m. spalio 8 d. Verslo paskolos sutartį. Prievolių pagal šią sutartį įvykdymo užtikrinimui šalys 2013 m. spalio 10 d. ir 2013 m. spalio 14 d. sudarė Maksimaliojo įkeitimo sutartis, pagal kurias buvo įkeisti UAB „Danila“ priklausantys krautuvas ir ratinis ekskavatorius-krautuvas. Notaras pagal šias sutartis 2015 m. birželio 5 d. išdavė vykdomąjį įrašą dėl 73 241,83 Eur hipoteka užtikrinto reikalavimo išieškojimo iš skolininkės UAB „Danila“ išieškotojai KU „Vilniaus kredito unija“. Šis vykdomasis įrašas buvo pateiktas antstoliui, kuris 2015 m. liepos 16 d. Turto arešto aktu, įregistruotu Turto arešto aktų registre 2015 m. liepos 16 d., apribojo disponavimą UAB „Danila“ priklausančius krautuvą ir ratinį ekskavatorių-krautuvą.VSDFV, siekdamas užtikrinti nuo 2015 m. atsiradusios skolos VSD biudžetui grąžinimą, 2016 m. kovo 9 d. sprendimu nustatė priverstinį įkeitimą skolininkės UAB „Danila“ turtui: krautuvui ir ratiniui ekskavatoriui-krautuvui, užtikrinant 4 999,34 Eur reikalavimą. VSDFV 2016 m. birželio 21 sprendimu įkeitimu užtikrinto reikalavimo sumą padidino iki 8 723,05 Eur. Priverstinis įkeitimas Hipotekos registre buvo įregistruotas 2016 kovo 16 d. Vilniaus apygardos teismo 2017 m. kovo 27 d. nutartimi UAB „Danila“ iškelta bankroto byla.

Dėl priverstinio įkeitimo įregistravimo teisėtumo

Pagal CK 4.198 straipsnio 1 dalį įkeitimas – daiktinė teisė į svetimą kilnojamąjį turtą ir turtines teises, kuria užtikrinamas esamo ar būsimo turtinio įsipareigojimo įvykdymas. Pagal CK 4.199 straipsnio 1 dalį įkeitimas gali būti sutartinis arba priverstinis. Priverstiniam įkeitimui, kuris atsiranda įstatymų, teismo sprendimo ar įgaliotos institucijos (pareigūno) sprendimo pagrindais mutatis mutandis taikomos šios knygos nuostatos, reglamentuojančios priverstinę hipoteką (CK 4.199 straipsnio 3 dalis). Priverstinė hipoteka nustatoma prieš daikto savininko valią tik įstatymo, teismo sprendimo ar įgaliotos institucijos (pareigūno) sprendimo pagrindu: 1) kai būtina užtikrinti valstybės reikalavimus, atsirandančius iš mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių, 2) kai būtina užtikrinti pagal teismo sprendimą patenkintus turtinius reikalavimus, 3) kitais CK numatytais atvejais (CK 4.175 straipsnio 3 dalis). Valstybės reikalavimams, atsirandantiems iš mokesčių ir valstybinio socialinio draudimo teisinių santykių, užtikrinti hipoteka nustatoma mokesčių administratoriaus ar VSDFV administravimo įstaigos sprendimu (CK 4.176 straipsnis). Atitinkamai ir Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punktas (įstatymo redakcija galiojusi VSDFV sprendimų priėmimo metu; šiuo metu galiojančios įstatymo redakcijos 20 straipsnio 3 dalies 2 punktas) suteikia teisę VSDFV teritoriniams skyriams skolai užtikrinti kreiptis dėl draudėjo turto priverstinės hipotekos ar įkeitimo įregistravimo Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Pagal CK 4.211 straipsnio 1 dalį, jeigu pirmesniu įkeitimo sandoriu daiktas nebuvo perduotas įkaito turėtojui ir įkeitimo sandoryje nenustatyta kitaip, leidžiamas paskesnis įkeitimas. Šiais atvejais ankstesnis įkeitimas lieka galioti. Taigi įstatymo normos nedraudžia dar kartą įkeisti kitam kreditoriui tą patį daiktą, kuriam jau buvo taikytas įkeitimas, taip pat ir taikyti priverstinį įkeitimą. Pagal CK 4.211 straipsnio 2 dalį įkaito davėjas privalo pranešti kiekvienam kreditoriui apie visus pirmesnius ir paskesnius įkeitimus, taip pat įkeitimu užtikrintas prievoles ir jų dydį. Įkaito davėjas privalo atlyginti nuostolius, kuriuos patiria bet kuris iš kreditorių dėl šios pareigos nevykdymo. Byloje nėra duomenų, ar UAB „Danila“ informavo kreditorę KU „Vilniaus kredito unija“ apie VSDFV Utenos skyriaus taikytą priverstinį įkeitimą, tačiau ši aplinkybė nedaro paties priverstinio įkeitimo negaliojančiu.Apeliantė atskirajame skunde, ginčydama priverstinio įkeitimo teisėtumą, remiasi Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugsėjo 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1528-798/2017. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Pažymėtina, kad apeliantės nurodomos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės iš esmės skiriasi. Atskirajame skunde cituojamoje byloje priverstinė hipoteka buvo įregistruota turtui, kuriam buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės teismo nutartimi, užtikrinant teismo įsakymu priteistos sumos išieškojimą. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje VSDFV Utenos skyrius priverstinį įkeitimą taikė turtui, kuriam jau buvo taikytas sutartinis įkeitimas, pagal kurį pradėtas išieškojimo procesas, pateikiant antstoliui vykdyti notaro vykdomąjį įrašą. Tai, kad antstolis pradėjo išieškojimo procesą ir savo patvarkymu areštavo UAB „Danila“ turtą, nedaro VSDFV taikyto priverstinio įkeitimo negaliojančiu. Todėl pripažintina, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog VSDFV Utenos skyriaus įkeitimu užtikrintas reikalavimas yra 8723,05 Eur.

Dėl kelių įkeitimu reikalavimą užsitikrinusių kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo

Pagal CK 4.212 straipsnio 1 dalį, kai dėl to paties įkeitimo objekto yra sudaryti keli įkeitimo sandoriai, pirmumo teisę turi anksčiau sudarytu sandoriu užtikrintas reikalavimas. Atitinkamai, pagal šio straipsnio 2 dalį, kai dėl to paties įkeitimo objekto yra sudaryti keli įkeitimo sandoriai, įregistruoti Hipotekos registre, pirmumo teisę turi anksčiau Hipotekos registre įregistruotu įkeitimo sandoriu užtikrintas reikalavimas. Pagal CK 4.193 straipsnio 2 dalį, jeigu daiktas įkeistas kelis kartus, hipotekos kreditorių reikalavimai patenkinami pagal hipotekos įregistravimo Hipotekos registre laiką eilės tvarka. Taigi įkeitimo teisiniuose santykiuose yra įtvirtintas anksčiau savo reikalavimą užsitikrinusio kreditoriaus pirmumo teisė patenkinti savo reikalavimus.Pagal ĮBĮ 34 straipsnį įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrinti kreditoriaus reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą įmonės turtą, arba perduodant įkeistą turtą. Jei įkeistas turtas parduodamas už didesnę kainą negu įkeitimu ir(arba) hipoteka užtikrintų reikalavimų suma, šių lėšų likutis skiriamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti šio įstatymo 35 straipsnyje nustatyta tvarka. Daugiau ĮBĮ įkeitimu savo reikalavimus užtikrinusių kreditorių tenkinimo nedetalizuoja, nenumato, kaip lėšos turėtų būti paskirstomos keliems įkeitimu ar hipoteka savo reikalavimus užsitikrinusiems kreditoriams.ĮBĮ 35 straipsnis, reglamentuojantis kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką, nustato visų kitų likusių kreditorių tenkinimo eiliškumą bei bendrą tenkinimo proporcingai pagal priklausančią kiekvienam kreditoriui sumą principą. Tačiau šis principas nėra taikomas įkeitimu užtikrintiems reikalavimams, kadangi jie tenkinami be eilės. Pažymėtina, jog pagal ĮBĮ 1 straipsnio 3 dalį kitų įstatymų nuostatos, reglamentuojančios įmonių veiklą, kreditoriaus teisę į reikalavimų tenkinimą, kreditoriaus teisę imtis priemonių skoloms išieškoti, priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, išskyrus nustatytąjį Lietuvos Respublikos finansinio užtikrinimo susitarimų įstatyme, mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas ir jų administravimą bankroto proceso metu, įmonėse taikomos tiek, kiek jos neprieštarauja šio įstatymo nuostatoms. Darytina išvada, jog aukščiau minėtos CK 4.212 straipsnio ir 4.193 straipsnio 2 dalies normos neprieštarauja ĮBĮ 34 straipsnyje įtvirtintai hipoteka ir įkeitimu reikalavimą užsitikrinusio kreditoriaus pirmumo teisei patenkinti savo reikalavimus iš lėšų, gautų pardavus įkeistą turtą. Kadangi jie turi teisę iš šio turto visiškai patenkinti savo reikalavimus, ir tik, patenkinus jų reikalavimus, šių lėšų likutis yra skiriamas kitų kreditorių reikalavimų tenkinimui jau pagal ĮBĮ 35 straipsnyje nustatytą eilę ir tvarką. Taigi abiejų savo reikalavimus to paties turto įkeitimu užsitikrinusių kreditorių reikalavimai tenkintini pagal CK 4.212 straipsnyje nustatytą taisyklę, tai yra nagrinėjamu atveju pirmumo teisę turi kreditorė KU „Vilniaus kredito unija“, nes jos sandoris Hipotekos registre buvo registruotas anksčiau, negu VSDFV Utenos skyriaus.Pažymėtina, jog pirmos instancijos teismo cituotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2012 buvo sprendžiamas ne kelių įkeitimu savo reikalavimą užsitikrinusių kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumas, bet pagal CK 4.183 straipsnį bendrąja hipoteka įkeistų daiktų pardavimo varžytynėse eiliškumas, kai įmonei yra iškelta bankroto byla. Todėl kasacinis teismas ir padarė išvadą, jog skolininko, kuriam iškelta bankroto byla, hipoteka įkeistas turtas privalo būti realizuojamas ĮBĮ 33 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka, terminais, vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka (1997 m. spalio 1 d. patvirtintais Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių turto pardavimo viešose varžytynėse nuostatais), o ne pagal CK 4.192-4.196 straipsnių nuostatas (Lietuvos Aukščiausio Teismo 2012 m. birželio 20 d. nutartis Nr. 3K-3-298/2012). Tačiau nagrinėjamoje byloje yra sprendžiama ne įkeisto turto realizavimo tvarka, bet to paties turto įkeitimu savo reikalavimus užsitikrinusių kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo klausimas. Taigi nagrinėjamoje byloje šiuo išaiškinimu remtis negalima.Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai pripažino, jog kreditoriaus VSDFV Utenos skyriaus 8 723,05 Eur dydžio reikalavimas yra užtikrintas įkeitimu, tačiau nepagrįstai netaikė CK normose įvirtinto anksčiau savo reikalavimą įkeitimu užsitikrinusio kreditoriaus reikalavimų tenkinimo pirmumo. Todėl apeliantės atskirasis skundas tenkintinas iš dalies, tikslinant pirmos instancijos teismo nutartį ir papildomai nurodant, jog VSDFV Utenos skyriaus įkeitimu užtikrintas reikalavimas tenkintinas, patenkinus KU „Vilniaus kredito unija“ įkeitimu užtikrintą reikalavimą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartį pakeisti iš dalies, papildomai nurodant, jog kreditoriaus VSDFV Utenos skyriaus 8 723,05 Eur įkeitimu užtikrintas reikalavimas tenkintinas, patenkinus kreditorės KU „Vilniaus kredito unija“ įkeitimu užtikrintą reikalavimą.