Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laisvydo Zederštremo ir Virginijos Žindulienės,

neviešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo (duomenys neskelbtini) rūmų 2022 m. gegužės 12 d. nuosprendžio, kuriuo V. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalyje, 151¹ straipsnio 2 dalyje, 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, ir vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2, 4 dalimis, 5 dalies 1 punktu, bausmes, subendrinti bausmių apėmimo ir dalinio sudėjimo būdu, paskirta subendrinta 2 (dviejų) metų 3 (trijų) mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 66 straipsnio 2 dalimi, į V. S. paskirtos bausmės laiką nutarta įskaityti laikino sulaikymo laiką nuo 2021 m. kovo 26 d. 15.50 val. iki 2021 m. kovo 27 d. 11.37 val., t. y., vieną parą.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dviem) metams, įpareigojant: pradėti dirbti arba būti registruotam Užimtumo tarnyboje prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį; dalyvauti elgesio pataisos programoje, nustatant 6 (šešių) mėnesių terminą nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos; neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį.

Bausmės vykdymo atidėjimo termino pradžią skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiojo E. S. atstovo pagal įstatymą Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos (duomenys neskelbtini) apskrities vaiko teisių apsaugos skyriaus civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš V. S. priteista 7 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiojo E. S. naudai.

Valstybės naudai iš V. S. priteista 732,71 Eur proceso išlaidų už E. S. suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Išspręstas daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

Apeliacinis skundas atmestinas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

6. Nuteistasis V. S. nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 151¹ straipsnio 2 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, dėl BK 140 straipsnio 2 dalyje padarytos nusikalstamos veikos, nuosprendžio neskundžia. Taigi, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

7. BK 151¹ straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas lytiškai santykiavo ar kitaip tenkino lytinę aistrą su nepilnamečiu asmeniu pasiūlęs, pažadėjęs suteikti ar suteikęs jam ar kitam asmeniui už tai pinigų ar kitokios formos atlygį, jeigu nebuvo išžaginimo, seksualinio prievartavimo ar privertimo lytiškai santykiauti požymių.

8. BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas nesunkiai sužalojo ar susargdino savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį.

9. Susipažinusi su bylos duomenimis apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nesilaikė bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, nustatytų BPK 20 straipsnio 5 dalyje, t. y., kad pirmosios instancijos teismas būtų vadovavęsis neleistinais ar nepatikimais įrodymais, ignoravęs kokias nors svarbias ir esmines bylos aplinkybes, būtų padaręs klaidų dėl įrodymų turinio ir pan. Iš bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas visas bylos aplinkybes išnagrinėjo išsamiai ir nešališkai, įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno jų tikrumą, sąsajumą, leistinumą, pakankamumą, jų tarpusavio ryšį bei įrodomąją reikšmę tiek atskirai, tiek atsižvelgęs į surinktų įrodymų visumą. V. S. kaltę, padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 151¹ straipsnio 2 dalyje ir 138 straipsnio 2 dalies 3 punkte, įrodo byloje nustatyta ir skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje tinkamai ir motyvuotai įvertinta įrodymų visuma, leidžianti daryti pagrįstas išvadas dėl nuteistojo atliktų veiksmų pobūdžio bei kaltės formos.

10. Teisėjų kolegija, pritardama pirmosios instancijos teismo nuosprendžio motyvams jų neatkartoja, tačiau atkreipia dėmesį į pagrindines detales, nulėmusias apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą nuteistojo V. S. atžvilgiu.

11. Kaip matyti iš paties V. S. pozicijos viso bylos proceso metu, nuteistasis neigia tenkinęs lytinę aistrą su savo sūnumi E. S.. Pirmosios instancijos teisme V. S. nurodė, kad sūnaus seksualiai neišnaudojo, sūnus jį apkalba (3 t. b. l. 96-98), tačiau paminėtini ikiteisminio tyrimo metu V. S., apklausto kaip įtariamojo, papildomos apklausos metu duoti parodymai, kad 2020 metų žiemą, gali būti sausio mėnesį, sūnus siūlėsi pačiulpti už sąskaitos papildymą. Subarė jį, paklausė, iš kur tokius dalykus sūnus ištraukė, tai sūnus pasakė, kad yra taip daręs pusbroliui (3 t. b. l. 11-12, 18-19). Šioje vietoje svarbu tai, kad išgirdęs tokį sūnaus siūlymą jam, bei tai, kad jis jau yra tai daręs savo pusbroliui, V. S. niekur dėl to nesikreipė, nieko apie tai neinformavo ir pats tuo visiškai nesidomėjo.

12. Seksualinės prievartos prieš vaikus bylų specifika yra ta, kad paprastai tokios prievartos liudytojų nebūna. Svarbiausi įrodymų šaltiniai tokiose bylose – teismo medicinos specialistų išvados, teismo psichiatrijos, teismo psichologijos specialistų išvados, daiktiniai įrodymai (kraujo, spermos pėdsakai ir kt.), išvestiniai įrodymai – asmenų, kurie bendravo su mažamečiu ir, kuriems mažametis pasakojo apie patirtą seksualinę prievartą, parodymai. Ypatingą reikšmę šioje įrodymų grandinėje turi paties seksualinę prievartą patyrusio vaiko parodymai. Nepilnamečio nukentėjusiojo parodymų patikimumas neturėtų būti vertinamas taip griežtai ir kategoriškai, kaip kitų – suaugusių nukentėjusiųjų ar liudytojų parodymai. Kai kurie prieštaravimai, netikslumai, nesutapimai asmens, patyrusio seksualinę prievartą, parodymuose galėtų būti paaiškinami parodymų subjekto specifiškumu dėl amžiaus, socialinės brandos, fizinio ir psichinio išsivystymo, patirto šoko, nežymūs prieštaravimai, netikslumai nėra pagrindas netikėti mažamečio nukentėjusiojo parodymais.

13. Nagrinėjamoje byloje nukentėjusiojo E. S. parodymai, kaip įrodymų šaltinis, nekelia abejonių dėl teisėtumo, nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausiamas nepažeidžiant BPK 186 straipsnio nuostatų, jo parodymai užfiksuoti tinkamai. Pirmosios instancijos teisme apklaustos specialistės psichiatrė ekspertė Ž. V. ir psichologė ekspertė A. Š. patvirtino savo teismo psichiatrijos, teismo psichologijos ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodyta, kad E. S. galėjo suprasti konkrečias faktines byloje tiriamo įvykio aplinkybes, jas įsiminti, vėliau atgaminti ir duoti apie tai parodymus ikiteisminio tyrimo metu. E. S. iki byloje tiriamų įvykių negalėjo pilnai suvokti įtariamojo jo atžvilgiu atliekamų nusikalstamų veiksmų esmės ir jiems aktyviau priešintis. Vėliau E. S. galimybes aktyviau priešintis įtariamojo veiksmams ribojo kitos aplinkybės (materialinis atlygis, įtariamojo baimė) (2 t. b. l. 2-14) ir nurodė, kad rekomenduoja remtis E. S. parodymais, kaip duotais remiantis asmenine patirtimi, jo parodymai abejonių nekelia. Psichiatrė ekspertė Ž. V. teisme parodė ir tai, kad E. S. ekspertizės metu į klausimus atsakinėjo atvirai. Paprastai seksualizuotas elgesys atspindi seksualinę prievartą. Psichologė ekspertė A. Š. teisme papildė, kad E. S. nenustatyta tokių individualių psichologinių ypatumų, nei padidintas polinkis fantazuoti, nei padidintas polinkis įtaigumui, tame tarpe, seksualinio pobūdžio informacijai, dėl kurių jis negalėtų duoti parodymų. Tai ką jis konkrečiai pasakojo apie byloje tiriamus įvykius, pirmų duomenų analizė tikrai leistų pagrįstai daryti išvadą, kad kalbėdamas rėmėsi savo asmenine patirtimi, tiek duodamas parodymus, tiek ir ekspertizės metu. Tas yra itin svarbu, jo pasakojimo lydinčios emocinės reakcijos, jos yra stiprios, jos negali išplaukti be tos asmeninės patirties, jeigu tos patirties nebūtų, nebūtų tokių emocijų, nebūtų pykčio, to emocinio skausmo, kurį galėjo matyti ir ekspertizės metu jau praėjus tam tikram laikui, nuo ankstesnės tyrimo pradžios. Buvo užduotas klausimas, kaip ir ar seksualinė prievarta žaloja žmogų, jis atsakė: „Žiūrint, į kur. Jeigu į tą vietelę, jis turėjo omenyje (išangę), ne moterišką, tada žiauriai sutraumuotas“. Neturint tokios asmeninės patirties, vaikai nepasako tokių žodžių.

14. Nepaisant to, kad E. S. ir negalėjo viso proceso metu tiksliai įvardinti patirto seksualinio išnaudojimo skaičiaus (įvertinant sveikatos būklę ir amžių), tačiau jo duodami parodymai iš esmės sutapo ir nekito apklausinėjant vis kitų asmenų: apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją E. S. parodė, kad tėvas liepdavo čiulpti, bandydavo kišti į išangę, jei nepavykdavo, pykdavo. Tai buvo žiemą, jam buvo 14-15 metų. Prašydavo tėvo papildyti sąskaitą, jis sakydavo, pačiulpsi, papildysiu, jis nenorėdavo, bet jį priversdavo. Analinių aktų buvo 5 (1 t. b. l. 107-109); liudytoja S. B. teisme parodė, kad atėjęs į kabinetą E. S. pasakė, kad tėtis prie jo priekabiavo, jis tai kartojo kelis kartus. Sakė, kad tėtis savo lytinį organą kišo jam į burną ir į užpakalį, tai sakydamas pirštu parodė į savo išeinamąją angą ir burną; liudytojas L. J. teisme parodė, kad tikslios datos neprisimena, bet tai galėjo būti ir 2021 m. kovo 29 d., pokalbio metu tėvas pasiūlė pasikalbėti su sūnumi E. S. dėl patirto fizinio smurto. E. S. pats pirmas pradėjo pasakoti, kad nebenori tylėti, pradėjo pasakoti apie patirtą seksualinę prievartą. Pasakė, kad tėvas prie jo lindo kažkur prieš du metus. Paklausus, kiek apskritai kartų buvo, pasakė, kad kabinėjosi apie penkis kartus. Pasakė, kad atsimena kaip trečią kartą įvyko, kai tėvas lindo prie jo. Tėvas pasiūlė „pačiulpti“, atlikti oralinį aktą, pasakė, kad „tėvui nestovėjo“, nebuvo pilna erekcija. Jis tėvui pasakė, kad jam nepatinka tai daryti. Tėvas jam atsakė: „tai nedaryk“. Vaikas dar užsiminė, kad tėvas bandė atlikti analinį aktą, tačiau vėlgi nesėkmingai; Globos namų „(duomenys neskelbtini)” pateiktoje vaiko, galimai nukentėjusio nuo seksualinės prievartos įvertinimo išvadoje nurodyta, kad pokalbio metu E. S. nuosekliai nurodo ir išsako, kad tėvas liepė liesti jo organą, kišo savo organą jam (rodo į išangės sritį). Nuoseklus E. S. pasakojimas apie tėvo elgesį ir intymias patirtis, pasakojimo turinį lydinčios gėdos, įtampos patirtys bei stipriai išreikštas seksualizuotas elgesys ir susirūpinimas lytiškumo tema leidžia kelti pagrįstą prielaidą apie galimai patirtą seksualinę prievartą iš tėvo (2 t. b. l. 152-154); pareigūno tarnybiniame pranešime nurodyta, kad apklausiant E. S., nurodė, kad tėvas įkišęs lytinį organą jam į burną yra vieną ar du kartus, į išeinamąją angą vieną kartą (1 t. b. l. 20-21); daiktų apžiūros protokole užfiksuota, kad buvo apžiūrėti atvykusių pareigūnų Body kamerų vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuotas policijos pareigūnų bendravimas su E. S., kuris nurodė, kad tėvas jį tranko, liepė jam čiulpti lytinį organą, bei kišo jam į išangę, tai vyko metų laikotarpyje, 1-5 kartus, tiksliai nei kada, nei kiek kartų tai vyko, nenurodė (2 t. b. l. 62-67). Nors liudytoja E. S. mama R. G. teisme parodė, kad netiki, kad V. S. galėjo taip pasielgti, tačiau ir jai E. S. buvo vieną kartą sakęs, kad tėvas lindo prie jo, kad tėvas į užpakalį jam kišo savo organą, kitą kartą nesakė. E. S. sakydavo, kad nori tėvui atkeršyti. Sakė, kad tėvo bijodavo. Atkreiptinas dėmesys į liudytojos V. V. parodymus, kad 2021 m. kovo 29 d. pokalbio metu V. S. jai pasirodė keistas, nes visuomet būdavo agresyvus, tačiau tą kartą kalbėjo ramiai, kas ją nustebino, nes tai jam nėra būdinga. Kelia prielaidą, kad V. S. galėjo jausti kaltę. Byloje turimų duomenų analizė patvirtina, kad visus kartus nukentėjusysis E. S. nurodo iš esmės tas pačias aplinkybes – tėvo bandymą tenkinti su juo lytinę aistrą oraliniu ir analiniu būdu. Netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais, kurie iš esmės sutampa viso proceso metu, nėra pagrindo.

15. Dar daugiau, nepasitvirtino V. S. iškelta versija, kad jį apkalbėti sūnų įtikino jo draugas T. G., kadangi apklausiamas pirmosios instancijos teisme liudytojas parodė, kad jis neįkalbinėjo E. S. rašyti pareiškimą. Nurodė, kad E. S. sakė, kad jį bandė išprievartauti. Suprato, kad tėvas E. S. kažką negero padarė. Nežino kaip pasakyti, prievartavimas, pedofilija, na kažkas taip. E. S. tiek ir tesakė, kad išprievartavo, per prievartą kišo lytinį organą į burną. Sakydavo, kad tėvas lįsdavo, priekabiaudavo. E. S. papildydavo telefono sąskaitą, duodavo pinigų saldumynams nusipirkti, kad padarytų seksualinę paslaugą.

16. Svarbu tai, kad iš esmės pasitvirtino E. S. nurodomas apytikslus laikas dėl tėvo veiksmų jo atžvilgiu, kadangi jis nurodė, kad viskas vyko, kai jie su tėvu apsigyveno vieni socialiniame būste (duomenys neskelbtini). Jam buvo daugmaž 14-15 metų. Iš turimų duomenų nustatyta, kad jie dviese apsigyveno 2019 m. vasaros pradžioje, pats V. S. nurodė, kad sūnus siūlėsi jam atlikti oralinį aktą už sąskaitos papildymą 2020 metų žiemą, gali būti sausio mėnesį. Analogiškas aplinkybes E. S. nurodė ir liudytojai S. B., kad kai jie apsigyveno su tėvu dviese socialiniame būste, tai ir įvyko. Liudytoja V. V. teisme parodė, kad 2019 m. gegužės mėn. šiai šeimai teikė socialines paslaugas, kai jie atsikraustė į (duomenys neskelbtini).

17. Akcentuotina ir tai, kad V. S. kreipėsi į jam paskirtą psichologą dėl priklausomybės alkoholiui L. J., kad pakalbėtų su sūnumi E. S. tuomet, kai jau sūnus pasiskundė dėl lytinio išnaudojimo iš tėvo pusės. Kaip nurodė psichologas, jo tikslas buvo pakalbėti su E. S., kad juos sutaikyti su tėvu V. S., tačiau šiam iš karto pradėjus pasakoti apie tėvo lytinį jo išnaudojimą, jokių taikymo veiksmų nebesiėmė.

18. Esant tokioms nustatytoms faktinėms bylos aplinkybėms, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai ir aiškinimai, bei subjektyvūs liudytojų parodymų bei ekspertizės akto aiškinimai siekiant juos pakreipti sau palankia linkme, yra niekiniai ir vertintini tik kaip gynybinė versija. Byloje surinktų ir aptartų įrodymų viseto analizė leidžia daryti išvadą, kad nuteistasis V. S. skundžiamame nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis pasinaudojęs nepilnamečio sūnaus E. S. pažeidžiamumu dėl nepilnametystės, pasiūlęs užmokestį – telefono sąskaitos papildymą, įvesdamas savo lytinį organą nepilnamečiui savo sūnui E. S. į burną, analinę angą, nenustatytą kiekį kartų, bet ne mažiau vieną kartą, tenkino lytinę aistrą su E. S. oraliniu ir analiniu būdu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai aptartus V. S. veiksmus nukentėjusiojo E. S. atžvilgiu pagal neteisėtų veiksmų seksualinį pobūdį ir intensyvumą įvertino kaip baigtą nusikaltimą – lytinės aistros tenkinimą su nepilnamečiu asmeniu bei nesunkų sveikatos sutrikdymą ir šias veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 151¹ straipsnio 2 dalį ir 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą.

19. Teismų praktikoje pažymima, kad bausmė yra teisinga, kai ją skiriant įvertinami ir kaltininko, ir nukentėjusiojo interesai, kai nė vieniems iš jų nesuteikiama prioritetinė reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-567/2006, 2K-451/2012, 2K-315/2013, 2K-213/2014, 2K-7-5-895/2018). Teisinga ir tinkamai individualizuota laikoma bausmė, kuri yra ne tik ne per griežta, tačiau ir ne per švelni kaltininkui. Skiriant bausmę turi būti siekiama visų BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytų bausmės tikslų. Įstatymas nė vienam iš jų nesuteikia prioriteto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-444/2007, 2K-449/2007, 2K-748/2007). Pernelyg švelni, veikos pavojingumo, jos padarinių neatitinkanti bausmė pažeidžia ne tik teisingumo, bet ir humaniškumo principą, nes taip sumenkinami nukentėjusiųjų interesai, pažeidžiamas jų orumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-172/2008).

20. Kaip matyti, skirdamas bausmę V. S. teismas atsižvelgė į tai, kad jis įvykdė vieną tyčinį apysunkį ir du tyčinius nesunkius nusikaltimus, anksčiau teistas, tačiau teistumas išnykęs, baustas administracine tvarka, nedirbantis, registruotas Užimtumo tarnyboje. Teismas tinkamai individualizavo bausmes pagal atskirus straipsnius bei paskyrė galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą, kurios vykdymą atidėjo. Įvertinus tai, kad V. S. padarytas nusikaltimas prieš savo nepilnametį sūnų nei teisės ir nei moralės požiūriu niekaip nepateisinamas, juo labiau, specialistai, atlikę nukentėjusiojo sveikatos įvertinimą, dėl tėvo neteisėtų veiksmų jo atžvilgiu konstatavo nesunkų sveikatos sutrikdymo mastą, todėl laikyti, kad nuteistajam V. S. paskirta bausmė yra aiškiai per griežta nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra jokio pagrindo. Bausmių bendrinimo taikymo klaidų taip pat nenustatyta.

21. Pagal susiformavusią teismų praktiką laikoma, kad kiekvienu nusikaltimu asmeniui padaroma didesnė ar mažesnė neturtinė žala. Teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra viena asmens konstitucinių teisių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalis). Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalis). Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl gyvybės atėmimo ir kitais įstatymų nustatytais atvejais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Pagal savo pobūdį neturtinė žala – tai asmeninė žala, nes ji tiesiogiai susijusi su asmeniu, neatskiriama nuo jo asmenybės ir priklauso nuo jo išgyventų emocijų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-453/2011). Nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos dydis nustatomas vadovaujantis CK nuostatomis ir pagal konkrečioje situacijoje nustatytų teisiškai reikšmingų kriterijų visumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, Nr. 2K-420/2007, Nr. 2K-209/2007, Nr. 2K-118/2013). CK nenustato neturtinės žalos minimalios ar maksimalios ribos, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis).

22. Šioje baudžiamojoje byloje nukentėjusiojo E. S. atstovas pagal įstatymą Valstybinės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos Šiaulių apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašė priteisti iš V. S. 10 000 eurų neturtinei žalai atlyginti (2 t. b. l. 20-22). Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir nustatytas faktines bylos aplinkybes, nukentėjusiojo atstovo pagal įstatymą pareikštą civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir priteisė iš V. S. 7000 eurų neturtinei žalai atlyginti.

23. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad neteisėtais V. S. veiksmais nepilnamečiui buvo padaryta neturtinė žala. Nepilnametis patyrė dvasinius išgyvenimus, iš dalies ir fizinį skausmą, jam buvo gėda, jautė baimę. Esminis kriterijus, nustatant neturtinės žalos dydį, šiuo atveju yra tai, jog V. S. neteisėti veiksmai sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą nukentėjusiajam. Teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principai yra bendrieji teisės principai, vertybiniai kriterijai, leidžiantys konkrečioje situacijoje užtikrinti priešingų interesų – nukentėjusiojo ir kaltininko - pusiausvyrą, atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus. Teismas negali vieno asmens interesus labiau sureikšminti, o kito – nuvertinti. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Šiuo atveju įvertinus išdėstytų aplinkybių visumą, nukentėjusiajam E. S. iš nuteistojo V. S. pirmosios instancijos teismo priteista tinkama suma neturtinei žalai atlyginti.

24. Nuteistasis V. S. apeliacinius skundu prašo nepriteisti iš jo valstybės patirtų išlaidų atstovaujant nukentėjusįjį, kadangi neturi tam nei turto, nei pajamų, pačiam yra suteikta valstybės kompensuojama antrinė teisinė pagalba. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu iš V. S. buvo priteista 732,71 Eur proceso išlaidų už E. S. suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

25. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Pažymėtina, jog sprendimas nepriteisti proceso išlaidų ar jas sumažinti, yra teismo teisė, bet ne pareiga. Taigi, bendriausia prasme, priteisdamas proceso išlaidas už nukentėjusiajam suteiktą teisinę pagalbą pirmosios instancijos teismas BPK nuostatų nepažeidė. Atsižvelgiant į praėjusį laiką iki bylos išnagrinėjimo (ikiteisminis tyrimas pradėtas 2021 m. kovo 26 d., teismo nuosprendis byloje priimtas 2022 m. gegužės 12 d.), į advokato aktyvumą proceso metu, proceso veiksmų skaičių, į tai, kad baudžiamasis procesas vyko dėl neteisėtų V. S. veiksmų siekiant apginti nukentėjusiojo interesus, taip pat atsižvelgiant į tai, kad nuteistasis yra darbingo amžiaus vyras, darytina išvada, jog tenkinti prašymą ir nepriteisti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2022 m. balandžio 7 d. pažymoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodytos 732,71 Eur sumos, nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

26. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Tai, kad valstybės patirtos proceso išlaidos, gali būti atlyginamos jas priteisiant iš nuteistojo, pripažįstama tiek tarptautinių, tiek nacionalinių teismų naujausioje formuojamoje praktikoje (Europos žmogaus teisių teismo 2015 m. lapkričio 5 d. sprendimas byloje Chukayev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 36814/06); Europos žmogaus teisių teismo 2011 m. birželio 21 d. sprendimas byloje Orlov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 29652/04); Europos žmogaus teisių teismo 1992 m. rugsėjo 25 d. sprendimas byloje Croissant prieš Vokietiją (pareiškimo Nr. 13611/88); Lietuvos apeliacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 1A-274-654/2020, 1A-314-307/2020, 1A-310-318/2020).

27. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog minėtos nuostatos taip pat galioja bylą nagrinėjant apeliacinės ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo instancijos teisme, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-452/2009, 2K-271/2010, 2K-20/2011).

28. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Šiaulių apygardos teismo 2022 m. birželio 23 d. nutartimi nuteistajam V. S. buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas E. Jankaitis. Apeliacinės instancijos teisme 2022 m. rugsėjo 1 d. gauta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad už nuteistajam V. S. suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme valstybė patyrė 120 Eur išlaidų.

29. Nagrinėjamu atveju V. S. pirmosios instancijos nuosprendžiu buvo nuteistas, o apeliacinės instancijos teisme nagrinėtas nuteistojo apeliacinis skundas, kuris yra netenkinamas. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog šioje baudžiamojoje byloje būtinybę skirti V. S. gynėją numatė BPK 322 straipsnio 1 dalis, kas reiškia, kad bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu gynėjas buvo būtinas valstybės iniciatyva. Akcentuotina ir tai, kad nuteistasis, nors yra registruotas Užimtumo tarnyboje, šiuo metu nedirba, bylos medžiagos duomenimis nustatyta, kad jam skirtas ir socialinis būstas, todėl jo turtinė padėtis nėra gera, o be to, jis turės atlyginti teismo jam priteistą 7000 Eur neturtinę žalą nukentėjusiajam bei proceso išlaidas už nukentėjusiajam suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos turėtos 120 Eur dydžio antrinės teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, iš nuteistojo V. S. neišieškoti.

Ši Šiaulių apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.