Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Kriaučiūnaitės, Editos Šliumpienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Rasos Urbanavičiūtės,

veikdama Panevėžio apygardos teismo vardu, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos apeliacinį skundą dėl Utenos apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos ieškinį atsakovams A. M., I. R., G. B. ir D. P., trečiajam asmeniui Anykščių rajono savivaldybės 1-o notarų biuro notarei J. V., dėl paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą dalies panaikinimo ir atsakovių A. M., I. R., G. B. priešieškinį dėl praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo, įsakymo panaikinimo bei žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties projekto parengimo ir sudarymo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

26. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

27. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys). Dėl to apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jo ribų.

28. Apeliacijos objektą sudaro teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškinys dėl paveldėjimo teisės liudijimo pagal įstatymą dalies panaikinimo ir tenkintas priešieškinis dėl praleisto termino skundui paduoti atnaujinimo, įsakymo panaikinimo, įpareigojimo parengti žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutarties projektą ir sudaryti pirkimo–pardavimo sutartį, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

29. Su apeliaciniu skundu ieškovė pateikia naujus įrodymus: Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Anykščių skyriaus vedėjo 2023 m. rugsėjo 13 d. sprendimus dėl žemės sklypų, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini) išformavimo; 2023 m. spalio 23 d. įsakymą „Dėl Utenos apskrities (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto rengimo“ ir 2024 m. kovo 21 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Panevėžio apygardos žemės tvarkymo ir administravimo skyriaus vedėjo įsakymą „Dėl Utenos apskrities (duomenys neskelbtini) vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto patvirtinimo“.

30. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teikdama naujus įrodymus, ieškovė nenurodo, ką pateikti įrodymai pagrindžia ir neprašo jų prijungti prie bylos. Kadangi apeliantė nepagrindė tokių duomenų pateikimo apeliacinės instancijos teismui būtinybės, toks elgesys pavėluotai teikiant įrodymus neatitinka CPK 12–13 straipsniuose, 42 straipsnio 5 dalyje, 135 straipsnio 1 dalies 3 punkte, 2 dalyje įtvirtintos pareigos įrodymus teismui teikti kiek įmanoma ankstesnėje proceso stadijoje, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog bylos medžiagos papildymas po bylos išnagrinėjimo aptariamu atveju neatitiktų CPK nustatyto teisinio reglamentavimo (CPK 314 str.) ir ieškovės pateiktus įrodymus atsisako priimti.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo (ne)teisėtumo

Dėl ieškinio

Dėl paveldėjimo teisės liudijimo dalies panaikinimo

31. Ginčijamas paveldėjimo teisės liudijimas išduotas Anykščių rajono žemėtvarkos 2007 m. balandžio 23 d. Anykščių rajono žemėtvarkos skyriaus pažymos Nr. 8-139 pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismas tyrė, ar pažymoje buvo nurodyti teisingi duomenys dėl D. P. sumokėtų 3 456 investicinių čekių už išperkamą asmeninio ūkio žemę. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog nesant pagrindo minėtą pažymą Nr. 8-139 pripažinti neteisėta, nėra pagrindo iš dalies panaikinti ir paveldėjimo teisės liudijimą. Taip pat konstatavo, kad ieškovas praleido ieškinio senaties terminą ginčyti paveldėjimo teisės liudijimą, todėl ieškinį atmetė ir šiuo pagrindu.

33. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliantės argumentais, nes pirmosios instancijos teismas analizavo pateiktas asmeninio ūkio žemei įgyti parengtas bylas ir nustatė, kad D. P. byloje yra atsakovės A. M. 2004 m. balandžio 2 d. prašymas parduoti 3 ha žemės ūkio veiklai ir nurodyta, kad pridėti žemės pirkimo kvitai (b. l. 80). Minėtoje byloje taip pat yra D. P. paskaičiuota Valstybės parduodamo žemės ūkio paskirties sklypo kaina ir pranešimas apie P. K. įmoką investiciniais čekiais – 3 456 už perkamą žemę (b. l. 69, 70) bei valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projektas, analogiškas pateiktam atsakovės, kurio 3 punkte nurodyta, kad žemės pirkėjas sumokėjo 69 investicinius čekius už 0,06 ha žemės sklypą, 1 210 investicinių čekių už 1,05 ha žemės sklypą ir 2 177 investicinius čekius už 1,89 ha žemės sklypą, viso 3 456 investicinius čekius.

34. Teisėjų kolegija susipažinusi su D. P. ir M. A. asmeninio ūkio žemei įgyti parengtose bylose esančiais dokumentais, nustatė, kad M. A. byloje dokumentai buvo pradėti rinkti nuo 1994 metų. Byloje yra 1994 m. liepos 27 d. pažyma „Valstybės parduodamo (nuomojamo) žemės ūkio paskirties sklypo kaina“, išduota M. A., iš kurios matyti, kad patikslinta viso žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), nominali kaina buvo tokia pati, kaip paskaičiuota ir D. P. byloje – 2 700 Lt. M. A. byloje taip pat yra 1994 m. rugpjūčio 23 d. mokėjimo pranešimas, skirtas M. A., kuriame nurodyta, kad už 3 ha asmeninio ūkio žemės sklypą ji vienkartinėmis išmokomis sumokėjo 3 456 sumą. M. A. žemę išsipirko 2000 m. balandžio 2 d. Byloje apklaustas liudytojas V. K. patvirtino, kad tuo metu jis dirbo matininku ir matavo D. P. žemę išpirkimui, o liudytoja K. P. paaiškino, kad ji turėjo investicinių čekių, bet sau jų nenaudojo, nes jai nereikėjo. Tačiau padėjo sūnaus šeimai ir savo investiciniais čekiais mokėjo už sūnų D. P., nupirko jam butą ir 3 ha žemės sklypą, nes jie su A. buvo visai jauni ir nieko neturėjo. Liudytoja taip pat patvirtino, kad jos motina M. A. turėjo savo investicinių čekių ir žemę nusipirko už savo čekius.

36. Apibendrinus tai, kad D. P. asmeninio ūkio žemei įgyti parengtoje byloje yra pranešimas apie 3 456 įmoką investiciniais čekiais, liudytoja K. P. byloje patvirtino, jog šią įmoką mokėjo ne už savo motiną, o už sūnų D. P., liudytojas V. K. patvirtino, kad atliko D. P. žemės matavimus asmeninio ūkio žemės išpirkimui, kad 2007–2008 metais Anykščių skyrius rengė žemės sklypų planus ir žemės pirkimo–pardavimo sutarties projektą atsakovės vardu, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė neįrodė, jog 2007 m. balandžio 23 d. išduota pažyma Nr. 8-139 buvo neteisėta, todėl pagrįstai atmetė reikalavimą dėl paveldėjimo teisės liudijimo panaikinimo.

Dėl ieškinio senaties termino paveldėjimo teisės liudijimui ginčyti

37. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškinį ir kitu pagrindu – kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, nurodo, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia laikytina 2023 m. gruodžio 14 d., kai baigus patikrinimą, buvo nustatyta, kad už D. P. asmeniniam ūkiui skirtus žemės sklypus investiciniais čekiais nėra sumokėta, todėl ieškinio senaties terminas nėra praleistas.

38. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę, įtvirtintą CK 1.127 straipsnio 1 dalyje, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ši taisyklė taikoma, jeigu kitos CK normos arba kiti įstatymai nenustato kitokios ieškinio senaties terminų eigos pradžios skaičiavimo tvarkos (CK 1.127 straipsnio 1 dalis).

39. Taigi, CK 1.127 straipsnis sieja ieškinio senaties termino eigos pradžią ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. spalio 1 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-244-611/2020 45 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

40. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pačioms aplinkybėms, turėjo sužinoti, jog jo teisė pažeista. Taigi, sužinojimo apie tam tikrą įvykį, su kuriuo ieškovas sieja savo teisių pažeidimą, momentas nustatomas kiekvienu atveju individualiai įvertinant ne tik ieškovo teiginius apie tam tikrą sužinojimo laiką ir aplinkybes, tačiau taip pat taikant protingo, rūpestingo bei atidaus asmens standartą ir tiriant, ar apie nurodomą įvykį tokį standartą atitinkantis asmuo turėjo (galėjo) sužinoti anksčiau. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-362/2013), teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008; 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011; kt.).

41. Nagrinėjamu atveju iš D. P. asmeninio ūkio žemei įgyti parengtos bylos duomenų matyti, kad 2007 m. gegužės 14 d. D. P. paveldėjimo teisės liudijimas žemėtvarkos skyriui buvo pateiktas dar 2008 metais, nes jo pagrindu buvo paruoštas Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projektas, pagal kurį A. P. (dabar M.), buvo ketinama parduoti asmeninio ūkio žemę ir kuriame buvo nurodyta, jog už žemės sklypus mokama 3 456 investicinių čekių suma. Pažymėtina, jog žemėtvarkos skyriuje tuo pačiu metu taip pat buvo M. A. asmeninio ūkio žemei įgyti parengta byla. Todėl konstatuotina, kad atsižvelgiant į ieškovės, kaip institucijos, turimą visą informaciją, apie valstybės interesus tariamai pažeidžiantį D. P. paveldėjimo teisės liudijimą, ji turėjo ir galėjo sužinoti vėliausiai 2008 metais. Nuo šio momento ieškovė turėjo visas galimybes atlikti patikrinimus ir įvertinti, ar už D. P. asmeninio ūkio žemę yra sumokėta investiciniais čekiais. Tačiau priešingai, žemėtvarkos skyrius priėmė atsakovės, kaip D. P. įpėdinės, A. M. pareiškimą parduoti žemės sklypus ir jos pateiktą pirkimo kvitą, parengė žemės sklypų planus, kurie 2008 m. kovo 21 d. buvo įregistruoti VĮ Registrų centro kadastro žemėlapyje, 2020 m. gruodžio 15 d. NŽT Anykščių skyriaus vedėjo sprendimais buvo patvirtinti žemės sklypų kadastro duomenys, 2008 m. kovo 5 d. Apskrities virišininko įsakymo pagrindu žemės sklypai įregistruoti Lietuvos Respublikos vardu, Utenos apskrities viršininko administracijos vardu patikėjimo teise ir atsakovės vardu parengtas Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projektas. Visų minėtų žemėtvarkos skyriaus atliktų veiksmų kontekste spręstina, jog ieškovė nuo 2008 metų nekvestionavo paveldėjimo teisės liudijimo teisėtumo, jį pripažino ir jo pagrindu atliko visą eilę žemės pirkimo–pardavimo sutarčiai įforminti būtinų veiksmų D. P. įpėdinės vardu. Kasacinio teismo praktikoje suformuota, kad kuo didesnis atotrūkis nuo teisės pažeidimo momento ir ieškinio teisme pareiškimo, tuo labiau vyrauja teisinių santykių stabilumo reikalavimas, kuriam apsaugoti ir numatytas ieškinio senaties institutas. Ginčo atveju šis atotrūkis yra apie 15 metų, todėl įvertinus tai, kad nuo 2008 metų visus dokumentus žemėtvarkos skyrius turėjo, pripažino, kad investiciniai čekiai už asmeninio ūkio žemę yra sumokėti ir todėl atliko eilę paruošiamųjų veiksmų žemės pirkimo–pardavimo sutarčiai įforminti, tuo metu ieškovei jokių abejonių dėl apmokėjimo už žemę nekilo, o įtarimai pradėjo kilti dėl nežinomų priežasčių tik po 15 metų, todėl nenustačius aplinkybių, trukdžiusių ieškovei laiku ir nedelsiant imtis atitinkamų priemonių ginti, jos nuomone, pažeistą interesą, pripažintina, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą. Spręsdamos klausimą dėl viešojo intereso, ypač susijusio su tokiomis pagrindinėmis žmogaus teisėmis kaip nuosavybės teisė, valstybės institucijos turi veikti greitai, tinkamai ir nuosekliai, todėl apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai byloje nustatė ieškinio senaties termino skaičiavimui teisiškai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai pritaikė ieškinio senaties terminą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai nusprendė, jog ieškovė praleido ieškinio senaties terminą ieškiniui šioje byloje pareikšti. Pažymėtina, jog konstitucinės vertybės yra ne tik viešasis interesas, bet ir asmens teisės, t. y. asmens teisių ir teisėtų interesų gynimas ir viešasis interesas negali būti priešpriešinami. Teisėjų kolegijos vertinimu, skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu ginčo srityje užtikrinta teisinga pusiausvyra tarp asmens teisių ir teisėtų interesų gynimo bei viešojo intereso.

Dėl priešieškinio

Dėl termino 2023 m. rugpjūčio 31 d. įsakymui apskųsti atnaujinimo

44. Kiekvienąkart sprendžiant dėl prašymo atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, turi būti atliktas individualus vertinimas ne tik tokį prašymą grindžiamų aplinkybių ir įrodymų, bet ir visų šiam klausimui išspręsti reikšmingų skundo padavimo aplinkybių. Pareiškėjai visus teiginius dėl termino praleidimo privalo pagrįsti objektyviais duomenimis, tačiau spręsti, kokias priežastis, dėl kurių buvo praleistas terminas, pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis, paliekama teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-327/13). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (žr. pvz., 2019 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-224-438/2019, 2020 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-19-602/2020).

46. Teisėjų kolegija pažymi, 2023 m. rugpjūčio 31 d. įsakymas atsakovei A. M. buvo išsiųstas tik 2023 m. spalio 11 d., t. y. nuo įsakymo priėmimo praėjus 1 mėn. ir 11 d., todėl pati ieškovė įsakymą atsakovei išsiuntė taip vėlai, kad atsakovė niekaip negalėjo jo apskųsti per nustatytą terminą, todėl konstautotina, kad ieškovės delsimas išsiųsti priimtą įsakymą apribojo atsakovės galimybes jį apskųsti jame nustatytu terminu. Atsakovė paaiškino, jog 2023 metais ji iš Nacionalinės žemės tarnybos gavo didelį kiekį prieštaringos informacijos, nes buvo pateikusi prašymą toliau forminti asmeninio ūkio žemės pardavimą, tačiau ieškovė atsisakė prašymą tenkinti, vyko susirašinėjimas, priimtų sprendimų ir raštų skundimas, tada neišsprendus galutinai žemės pardavimo klausimo, ji pavėluotai gavo 2023 m. rugpjūčio 31 d. įsakymą, kuriuo iš viso jai buvo nutraukta asmeninio ūkio žemės naudojimo teisė. Gavus tokį kiekį prieštaringos informacijos ir dar pavėluotai, atsakovė pasimetė ir nebesuprato, kokių veiksmų reikia imtis. Atsakovė neturi teisinio išsilavinimo ir tiek teisinių žinių, kad suprastų atskirų dokumentų teisines pasekmes bei savalaikiai reaguotų. Atsakovė nurodo, kad gavus įsakymą, iš karto nesuprato, kad gali jį skųsti ir tik gavus ieškovės ieškinį ir pasikreipus teisinės pagalbos į advokatą, paaiškėjo, kad yra praleistas terminas skųsti minėtą įsakymą.

47. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovės nurodytas termino skundui paduoti praleidimo priežastis, sprendžia, jog atsakovės veiksmai ginčijant įsakymą rodo, kad ji elgėsi sąžiningai, savo teisę į teisminę gynybą siekė pagal savo galimybes įgyvendinti kiek įmanoma nedelsdama, nesiekė vilkinti proceso ir nepiktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, todėl konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, siekdamas visapusiškai išnagrinėti bylą ir priimti realias teisines pasekmes sukuriantį teismo sprendimą, pagrįstai atsakovei atnaujino terminą 2023 m. rugpjūčio 31 d. įsakymui apskųsti.

Dėl teisės įsigyti asmeninio ūkio žemę realizavimo

48. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad D. P. asmeninio ūkio žemės sklypai buvo suteikti teisėtai. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad D. P. ne tik įgijo teisę pirkti asmeninio ūkio žemės sklypus, bet ir šia teise pasinaudojo (ją realizavo). D. P. asmeninio ūkio žemei įgyti parengtoje byloje yra 1994 m. rugsėjo 14 d. Taupomojo banko pranešimas, kad K. P. iš nebalansinės sąskaitos Nr. I-58 už perkamą žemę sumokėjo 3 456 investicinius čekius ir pažymos Valstybės praduodamo (nuomojamo) žemės ūkio paskirties sklypo kaina kopija, išduota D. P., iš kurios matyti, kad patikslinta viso 3 ha žemės sklypo nominali kaina buvo 2 700 Lt. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236 patvirtintų taisyklių „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo“ 6 punktas nustato, kad mirus asmeniui, kuris už suteiktą ir naudojamą žemės sklypą nustatyta tvarka sumokėjo įmokas pinigais arba valstybės vienkartinėmis išmokomis, teisę pirkti šį žemės sklypą įgyja jo įpėdiniai, kuriems įskaitoma suma, mirusiojo asmens sumokėta už perkamą žemės sklypą. Todėl po D. P. mirties pirkimo procedūrą tęsė atsakovė – jo sutuoktinė ir įpėdinė. 2004 m. balandžio 2 d. ji pateikė prašymą parduoti asmeninio ūkio žemės sklypus. Prašymas buvo priimtas ir sklypų paruošimo pardavimui procedūra buvo tęsiama. Buvo parengti žemės sklypų planai, kurie 2008 m. kovo 21 d. buvo įregistruoti VĮ Registrų centro kadastro žemėlapyje, 2004 m. balandžio 2 d. buvo sudaryti žemės sklypų ribų paženklinimo-parodymo aktai, 2004 m. liepos 13 d. buvo nustatyta parduodamų žemės sklypų vertė, 2020 m. gruodžio 15 d. NŽT Anykščių skyriaus vedėjo sprendimais buvo patvirtinti žemės sklypų kadastro duomenys, 2008 m. kovo 5 d. Apskrities virišininko įsakymo pagrindu žemės sklypai įregistruoti Lietuvos Respublikos vardu, Utenos apskrities viršininko administracijos vardu patikėjimo teise ir atsakovės vardu parengtas Valstybinės žemės pirkimo–pardavimo sutarties projektas.

49. Šios byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad 1994 metų pabaigoje buvo pradėta D. P. asmeninio ūkio žemės sklypo įgijimo nuosavybėn (pirkimo) procedūra pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 183 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“ nustatytą tvarką, kuri atitiko šiuo nutarimu nustatytus reikalavimus (nutarimo 2.8, 2.9, 2.10, 2.11 punktai). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad 1994 metais už D. P. priklausančią asmeninio ūkio žemę buvo sumokėta (t. y. D. P. motina K. P. sumokėjo už sūnaus perkamą žemę, t .y. D. P. įvykdė savo pareigas tinkamai ir laiku), vėliau tęsiant procedūrą įpėdinei, buvo atlikta eilė būtinų veiksmų, tačiau žemės pardavimo procedūra dėl nenustatytų aplinkybių nebuvo užbaigta.

50. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 18 d. nutarimu Nr. 236 patvirtintų taisyklių „Dėl valstybinės žemės ūkio paskirties žemės sklypų pardavimo“ 7 punktas numato, kad Nacionalinės žemės tarnybos teritorinis padalinys per 30 kalendorinių dienų nuo prašymo parduoti žemės sklypą ir dokumentų pateikimo privalo parengti pirkimo–pardavimo sutartį arba pateikti motyvuotą atsisakymą. Sprendimas parduoti žemės sklypą turi būti priimtas ne vėliau kaip per 6 mėnesius nuo žemės valdos projekto ar teritorijų planavimo dokumento patvirtinimo dienos. Nagrinėjamu atveju prašymas parduoti žemės sklypą buvo pateiktas 2004 m. balandžio 2 d., sklypų planai Anykščių rajono žemėtvarkos skyriaus vedėjo D. P. patvirtinti 2008 m. kovo 3 d. ir VĮ Registrų centre įregistruoti 2008 m. kovo 21 d., tačiau iki bylos užvedimo atsakovei nebuvo pateiktas motyvuotas atsisakymas parduoti žemę, tačiau dėl nežinomų priežasčių žemės pirkimo–pardavimo sutartys taip pat nebuvo pasirašytos. Byloje nėra pateikta įrodymų, kad ieškovė būtų kvietusi pasirašyti atsakovę pirkimo–pardavimo sutartį, tačiau ši, žinodama apie tokį kvietimą, būtų atsisakiusi sutartį sudaryti. 2023 m. rugsėjo 22 d. atsakovė A. M. pakartotinai pateikė ieškovei prašymą leisti užbaigti žemės pirkimo procedūrą, tačiau ieškovė nurodė, kad prašymo netenkins ir 2023 m. spalio 11 d. raštu pateikė įsakymą, kuriuo buvo nutraukta asmeninio ūkio naudojimo teisė.

51. Kadangi ginčo žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartys 2008 m. nebuvo sudarytos dėl ieškovės neatliktų veiksmų (pasirašytinai arba registruotu laišku su įteikimu nepranešus atsakovei sutarties pasirašymo vietos ir laiko) ir dėl to ginčo žemės sklypai formaliai netapo atsakovės nuosavybe, ieškovė negali sutarčių nesudarymą dėl savo neveikimo panaudoti atsakovės teisėms įgyti nuosavybės teises suvaržyti – neperleisti atsakovei jau apmokėtos žemės ir iš naujo revizuoti sąlygų įsigyti asmeninio ūkio žemės sklypus egzistavimą, nors tokia atitiktis jau buvo konstatuota nuo 2004 m.

52. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo praktiką nuosavybės samprata neapribota egzistuojančios nuosavybės ir gali apimti turtą, įskaitant reikalavimo teises, dėl kurių pareiškėjas gali teigti turįs bent jau pagrįstą ir teisėtą lūkestį, kad jos bus efektyviai įgyvendintos (žr., pvz., Didžiosios kolegijos sprendimo byloje Lichtenšteino princas Hansas A.II prieš Vokietiją, peticijos Nr. 42527/98, par. 83). Teisėti lūkesčiai paprastai grindžiami pagrįstu tikėjimu teisės aktu, turinčiu tvirtą teisinį pagrindą ir įtaką nuosavybės teisėms (pvz., 2004 m. rugsėjo 28 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Kopecky prieš Slovakiją, peticijos Nr. 44912/98, par. 47; 2013 m. lapkričio 12 d. sprendimas byloje Pyrantienė prieš Lietuvą, peticijos Nr. 45092/07, par. 61). Kiekvienu atveju reikia ištirti, ar pagal bylos aplinkybes, nagrinėjamas kaip visuma, pareiškėjas turėjo teisę į materialinį (realiai egzistuojantį) interesą, saugomą pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 1 1 straipsnį (2010 m. kovo 29 d. Didžiosios kolegijos sprendimas byloje Depalle prieš Prancūziją, peticijos Nr. 34044/02, par. 62; 2004 m. lapkričio 30 d. didžiosios kolegijos sprendimas byloje Öneryildiz prieš Turkiją, peticijos Nr. 48939/99, par. 124).

53. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių spręstina, kad asmeninio ūkio naudotojas D. P. tinkamai pradėjęs asmeninio ūkio žemės pirkimo procedūrą ir sumokėjęs už perkamą žemę, o vėliau šią jo teisę įgyvendinusi jo įpėdinė, šios teisės negali prarasti dėl valstybės institucijų savalaikiai neatliktų veiksmų, nes Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad teisė pirkti iš valstybės mirusio asmens naudotą asmeninio ūkio žemės sklypą suteikta to asmens įpėdiniams CK nustatyta tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino atsakovų reikalavimą dėl atsakovės įpareigojimo sudaryti su atsakovais asmeninio ūkio žemės pirkimo–pardavimo sutartis. Pažymėtina, jog tokios praktikos laikosi ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėse bylose Nr. 3K-3-317/2006, 3K-3-15-701/2021).

Dėl 2023 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo panaikinimo

54. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai panaikino 2023 m. rugpjūčio 31 d. įsakymą dėl asmeninio ūkio žemės naudojimo teisės nutraukimo, nes ieškovė nustatė, kad D. P. miręs, o jo įpėdiniai, kurie buvo mirusiojo šeimos nariais, yra išvykę, patys žeme nesinaudoja. Tarnybos Anykščių skyrius nustatė, kad 2020–2022 metais D. P. suteiktą asmenio ūkio žemę naudoja ir deklaracijas išmokoms už naudojimąsi asmeninio ūkio žeme teikia ir išmokas gauna ne atsakovė A. M., bet jos brolis P. P..

55. Šią poziciją atsakovė grindžia 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo gyvenamojoje vietoje“ nuostatomis. Šio nutarimo 2.7. punkte numatyta, kad žemėtvarkos skyrius kartu su žemės reformos žemėtvarkos projektus rengiančiais asmenimis, nurodytais Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 3 dalyje, kasmet iki gegužės 31 d. nustato, kuriems fiziniams asmenims asmeninio ūkio žemė suteikta pažeidžiant įstatymus, taip pat kurie fiziniai asmenys patys nenaudoja jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams (žemės netvarko taip, kad ji būtų tinkama naudoti pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį, arba jos patys nenaudoja), ir sudaro Fizinių asmenų, kuriems asmeninio ūkio žemė suteikta pažeidžiant įstatymus arba kurie patys nenaudoja jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams, sąrašą. Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 12 dalyje taip pat nustatyta, kad asmeninio ūkio žemė neparduodama ir vietoj jos kiti žemės sklypai asmeniniam ūkiui skirtoje teritorijoje nesuteikiami naudotis fiziniams asmenims, kuriems asmeninio ūkio žemė suteikta pažeidžiant įstatymus, taip pat fiziniams asmenims, kurie patys nenaudoja jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams Vyriausybės nustatyta tvarka.

56. Tačiau kolegija, vadovaudamasi formuojama teismų praktika, konstatuoja, kad asmeninio ūkio naudojimo faktas svarbus ir reikšmingas yra iki to momento, kol asmeninio ūkio naudotojas nerealizuoja savo teisės išpirkti tą žemę, t. y. ginčo atveju buvo svarbu nustatyti, ar D. P. naudojo asmeninio ūkio žemę iki to momento, kai jis tuo metu galiojančių teisės aktų tvarka atsiskaitė su valstybe už jam paskirtą asmeninio ūkio žemę. Tokia pozicija grindžiama laikantis ir Vilniaus apygardos teismo suformuoto teismo precedento, suformuoto Vilniaus apygardos teismo 2013 m. vasario 11 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-11-553/2013, kurioje buvo išaiškinta, kad nėra reikšminga, ar asmuo asmeniškai naudojo paskirtą asmeninio ūkio žemę po to, kai tinkamai atsiskaitė už šią žemę, kadangi sąlyga, ar fizinis asmuo pats naudoja jam suteiktą žemę asmeninio ūkio poreikiams, yra aktuali ir turi būti įvertinta iki to momento, kai žemė yra išperkama (t. y. kai asmuo realizuoja įgytą teisę pirkti jam paskirtą asmeninio ūkio žemę), o ne iki to momento, kai faktiškai sudaroma valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartis. Toks nurodytų teisės normų aiškinimas atitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus ir suformuotą teismų praktiką (Kauno apygardos teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1348-230/2016), todėl apeliantės argumentai dėl neteisėto 2023 m. rugpjūčio 31 d. įsakymo panaikinimo atmetami kaip nepagrįsti.

57. Apeliantė nurodo, kad teismas neįvertino aplinkybės, jog A. M. nėra vienintelė D. P. įpėdinė, o kiti įpėdiniai – vaikai, iš viso byloje neįrodinėjo, kad naudojo D. P. suteiktą asmeninio ūkio žemę. Tačiau apeliacinės instancijos teismui padarius išvadą, jog sąlyga, ar fizinis asmuo pats naudoja jam suteiktą žemę asmeninio ūkio poreikiams, yra aktuali ir turi būti įvertinta tik iki to momento, kai žemė yra išperkama (t. y. kai už ją yra sumokama), aukščiau nurodytas apeliantės argumentas atmetamas kaip teisiškai nereikšmingas.

58. Apeliaciniame skunde nurodyta, kad pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu įpareigodamas sudaryti žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartį, prie 0,6 ha ir 1,89 ha ploto žemės sklypų nurodė tą patį unikalų numerį (duomenys neskelbtini). Ši teismo sprendimo klaida yra esminė ir ribojanti galimybę įvykdyti ginčijamą sprendimą, nes žemės sklypų su skirtingu plotu, bet tuo pačiu unikaliu numeriu nebūna. Teisėjų kolegija sutinka, kad pirmosios instancijos teismas rezoliucinėje dalyje nurodydamas 1,89 ha žemės sklypo unikalų numerį padarė aiškų rašymo apsirikimą, todėl teismo sprendimo rezoliucinė dalis patikslintina, nurodant, kad 1,89 ha žemės sklypo unikalus numeris yra (duomenys neskelbtini) (CPK 276 straipsnis).

59. Apeliantė nurodė, kad ginčo įsakymu nutraukus teisę naudotis D. P. suteiktu 3 ha asmeninio ūkio žemės plotu, 2023 m. rugsėjo 4 d. įsakymu Nr. 38VĮ-1134-(14.38.2.) ginčo asmeninio ūkio žemės sklypai (projektiniai Nr. 65-A-1, Nr. 65-A-2 ir Nr. 65-A-3) buvo priskirti laisvos valstybinės žemės fondo žemės plotams, vėliau jie buvo išformuoti ir priskirti kitiems žemės sklypams, kurie suprojektuoti kaip žemės ūkio paskirties žemės sklypai ilgalaikei nuomai ir jau išnuomoti. Todėl niekaip negali būti įvykdytas ginčijamas teismo sprendimas dėl veiksmų, susijusių su D. P. naudojamų asmeninio ūkio žemės sklypų perdavimu tretiesiems asmenims, sustabdymu.

60. Pažymėtina, jog nors ieškovė, galutinai neišsprendus asmeninio ūkio žemės pirkimo–pardavimo klausimo, skubiai išformavo ginčo žemės sklypus, tačiau ši aplinkybė neatleidžia ieškovės nuo teismo sprendime nustatyto įpareigojimo sudaryti su atsakove (-ais) nurodytų asmeninio ūkio žemės sklypų pirkimo–pardavimo sutartis.

Dėl procesinės bylos baigties

61. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Dėl to apeliacinis skundas atmestinas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, patikslinant, kad jo rezoliucinėje dalyje nurodyto 1,89 ha žemės sklypo unikalus numeris yra (duomenys neskelbtini) (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

62. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).

63. Atsakovė byloje nepateikė rašytinių įrodymų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, todėl teisėjų kolegija bylinėjimosi išlaidų priteisimo klausimo nesprendžia.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, veikdama Panevėžio apygardos teismo vardu, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Utenos apylinkės teismo 2024 m. lapkričio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Patikslinti teismo sprendimo rezoliucinę dalį ir nurodyti, kad 1,89 ha žemės sklypo unikalus numeris yra (duomenys neskelbtini).

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.