Vilniaus apygardos teismo sprendimas

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

kolegijos posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apelianto (atsakovo) Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą dėl Širvintų rajono apylinkės teismo 2012-02-07 sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovų M. B. ir N. B. ieškinį atsakovams R. P., J. P., E. G., E. G., Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl apskrities viršininko įsakymo dalies ir žemės pirkimo-pardavimo sutarčių panaikinimo, dalyvaujant trečiajam asmeniui Širvintų rajono 1-ojo notarų biuro notarei G. Z..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo bei atsiliepimų į jį argumentai

Apeliantas (atsakovas) Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo panaikinti Širvintų rajono apylinkės teismo 2012-02-07 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinio netenkinti. Tuo atveju, jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažintų, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas dėl Vilniaus apskrities viršininko 2005-02-10 įsakymo Nr. 2.3-859-89 dalies ir 2005-02-05 valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutarties dalies panaikinimo yra teisėtas ir pagrįstas, apeliantas prašo pakeisti Širvintų rajono apylinkės teismo 2012-02-07 sprendimo dalį dėl R. P. iš valstybės priteistinos sumos, sumažinant ją iki 4 108 Lt. Apeliantas nurodo, kad:

Asmeninio ūkio suteikimas ieškovų iš esmės nėra ginčijamas. Ieškovai ginčija asmeninio ūkio pardavimą ir naudojimą. Ta aplinkybė, kad asmeninio ūkio žemė piliečiui buvo parduota neteisėtai, savaime nereiškia, kad neteisėtas ir nepagrįstas buvo ir jos suteikimas. Todėl skundžiamame sprendime teismas konstatavo, kad 2,15 ha asmeninio ūkio žemės sklypas L. B. buvo ne suteiktas neteisėtai, o neteisėtai parduotas. Asmeninio ūkio žemės pardavimą nuo 1994-03-23 reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994-03-16 nutarimas Nr. 183 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“ (Žin., 1994, Nr. 22-361), kuris galiojo iki 1998-04-09. Širvintų apylinkės deputatų tarybos 9 sesijos 1992-04-04 sprendimu L. B. buvo skirta 3 ha asmeninio ūkio žemės. 1994-08-24 L. B. pateikė prašymą Širvintų apylinkės agrarinės reformos tarnybai leisti pirkti jam skirtą asmeninio ūkio žemę ir ši tarnyba 1994-09-20 leido pirkti L. B. jo naudojamos, pamatuotos 2,82 ha asmeninio ūkio žemės. Širvintų rajono valdybos 1994-10-04 potvarkiu Nr. 328 buvo patvirtintas asmenų, kuriems parduodama asmeninio ūkio žemė, sąrašas, į kurį buvo įtrauktas ir L. B.. Už L. B. perkamą 2,82 ha asmeninio ūkio žemės 1994-12-13 107,88 investiciniais čekiais sumokėjo jo sūnus M. B.. Sprendimą parduoti valstybinę žemę priimanti institucija neturėjo duomenų, jog L. B. jam suteikta asmeninio ūkio žeme naudojosi nuo 1992 metų iki mirties. Ginčas kilo dėl to, kad L. B. nuo 1996 m. pats nesinaudojo 1,37 ha asmeninio ūkio žemės dalimi, kadangi šioje 2,15 ha sklypo dalyje jo sūnus M. B. 1996 metais pasodino pramoninį sodą. Konstatavęs faktą, kad L. B. pats 1,37 ha iš 2,15 ha asmeninio ūkio žemės sklypo nenaudojo, teismas sprendė, kad iš L. B. į laisvos valstybinės žemės fondą turi būti paimtas visas 2,15 ha žemės sklypas.Teismas nukrypo nuo teismų praktikos, neteisingai nustatė asmeninio ūkio žemės pirkimo-pardavimo sandorio sudarymo ir įvykdymo momentą ir neteisingai taikė asmeninio ūkio žemės paveldėjimo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. Asmuo, išreiškęs savo valią pirkti teisėtai jam skirtą ir jo naudojamą asmeninio ūkio žemės sklypą ir sumokėjęs už jį nustatyto dydžio kainą, apskaičiuotą pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintą metodiką, yra pripažintinas įgyvendinusiu savo teisę įgyti žemės sklypą nuosavybėn ir įgyja turtinę teisę sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, kuri yra paveldima pagal bendrąsias paveldėjimo teisės normas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2006). L. B., vadovaujantis 1994-09-20 pažyma, 1994-10-04 potvarkiu Nr. 328, ne tik įgijo teisę pirkti asmeninio ūkio žemės sklypus, bet ir šia teise pasinaudojo (ją realizavo) – sumokėjo už jam suteiktą 2,82 ha asmeninio ūkio žemės. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad sprendimą priimanti institucija, nusprendusi parduoti ginčo žemės sklypą L. B. testamentinei įpėdinei R. P., prieš priimdama 2005-02-10 įsakymą ir sudarydama 2005-05-05 sutartį, turėjo patikrinti tikrąją situaciją dėl šio žemės sklypo naudojimo, o nustačiusi, kad L. B. nenaudoja 2,15 ha asmeninio ūkio žemės sklypo ar jo dalies, turėjo šį asmenį įtraukti į piliečių, nenaudojančių asmeninio ūkio žemės, sąrašus. Sprendimus priimanti institucija 2005-05-05 sutarties sudarymo metu neturėjo jokių duomenų apie tai, kad L. B. iki mirties pats nenaudojo viso jam suteikto 2,15 ha asmeninio ūkio žemės sklypo. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad šis žemės sklypas buvo apleistas. Priešingai – buvo matyti, kad visas 2,15 ha sklypas, taip pat ir 1,37 ha šio sklypo dalis su sodu, buvo naudojamas. Institucijai nebuvo pagrindo abejoti, kad pramoninį sodą pasodino ne pats L. B.. Aplinkybė, kad sodinukus pirko N. B., neįrodo, kad šie sodinukai nebuvo pirkti L. B. vardu ar jo prašymu. Aplinkybė, kad L. B. nuo 1996 m. galimai nenaudojo jam parduotos 2,15 ha sklypo 1,37 ha dalies, žemę šiam asmeniui pardavusiai institucijai tapo žinoma tik teisminio nagrinėjimo metu. Ieškovai, žinodami apie galimai neteisėtą žemės pardavimą R. P., 2005-05-05 sutarties sudarymo metu nei žemę pardavusią instituciją, nei į teismą nesikreipė. 2005-05-05 sutartis sudaryta su L. B. paveldėtoja R. P.. Pagal Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 10 dalį (redakcija, galiojanti nuo 2001-08-03), L. B. įpėdinei R. P. nenumatyta pareiga naudoti L. B. suteiktą asmeninio ūkio žemę. M. B. užsodintas pramoninis sodas užima tik 1,37 ha žemės ūkio naudmenų, o visas asmeninio ūkio žemės sklypas sudaro 2,15 ha, t. y. likusios dalies nenaudojimas nėra ginčijamas. Teismas nepagrįstai taikė Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 11 dalį (redakcija, galiojanti nuo 2004-07-15). Vadovaujantis šia nuostata reikia nustatyti, kad asmeninio ūkio naudotojas turi teisę atkurti nuosavybės teisę į ne mažesnį kaip asmeniniam ūkiui suteiktos žemės sklypą ir kad atkurti nuosavybės teisę buvo atsisakęs kitų asmenų naudai. L. B. būtų turėjęs teisę atkurti nuosavybės teises į mažesnį plotą (keturiems buvusio savininko J. B. įpėdiniams iš jo nuosavybės teise valdytų 7,64 ha būtų tekę po 1,91 ha) nei jam buvo suteikta asmeninio ūkio žemės (3 ha), bet ne į didesnę arba tokį pat, kaip asmeninio ūkio žemės sklypo plotas. Net ir būdamas pretendentu atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. B. iki 1940 m. žemės nacionalizacijos valdytą 1,91 ha žemės plotą, į kurį būtų įskaitomas tokio pat dydžio jo asmeniniam ūkiui naudojamas žemės plotas, L. B. būtų turėjęs teisę įsigyti 1,09 ha (3 ha – 2,15 ha – 0,67 ha) asmeninio ūkio žemės plotą. Pirmosios instancijos teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, tačiau jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažintų priešingai, tai sprendimas turėtų būti pakeistas restitucijos dalyje, kadangi teismas neteisingai nustatė investicinių čekių ir pinigų ekvivalento vertę. Reikia žiūrėti i nominalią pirktos žemės vertę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009-01-27 nutartis Nr. 3K-3-41/2009). Iš 2005-02-10 įsakymo matyti, kad nominali 2,15 ha asmeninio ūkio žemės sklypo Nr. 63-1 vertė buvo 4 108 Lt, todėl taikant restituciją R. P. iš valstybės galėtų būti priteista ne 4 836 Lt, o 4 108 Lt (T. 2, b. l. 2-10).

Atsakovai Elena ir E. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti, o tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas nustatytų, kad L. B. nesinaudojo pramoniniu sodu užsodintos asmeninio ūkio žemės dalimi (1.37 ha), pripažinti, jog į laisvos valstybinės žemės fondą turi būti grąžinta būtent ši žemės sklypo dalis (1,37 ha), o likusi 2,15 ha žemės sklypo dalis (0,78 ha) pagal 2011-01-28 žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį teisėtai priklauso Elenai ir E. G.. Nurodo, kad:

Teismas sprendime klaidingai vartoja sąvokas „asmeninio ūkio suteikimas (skyrimas)“ ir „asmeninio ūkio paradavimas“, nurodydamas, jog tiek skyrimas, tiek pardavimas buvo neteisėti. Asmeninio ūkio žemė L. B. buvo suteikta teisėtai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005-11-24 patvirtintame Teismų praktikos administracinėse bylose dėl nuosavybės teisių atkūrimo apibendrinime ir teisės taikymo rekomendacijose nustatyti kriterijai, kurie turi būti įvertinti siekiant nustatyti, ar žemė asmeniniam ūkiui buvo suteikta pagal įstatymus. Teismas, vertindamas, ar asmeninio ūkio suteikimas L. B. buvo teisėtas, nenustatė, jog būtų pažeistas bent vienas iš minėtų kriterijų. 3 ha sklypas L. B. suteiktas Širvintų apylinkės deputatų tarybos 9 sesijos 1992-04-04 sprendimu, vadovaujantis Lietuvos Aukščiausios tarybos 1990-07-26 nutarimu Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodinių sklypų išplėtimo“ (Žin., 1990, Nr. 30-735). Šių teisės aktų pažeidimas teismo sprendime nenustatytas. Byloje nėra duomenų, kad pats asmeninio ūkio naudotojas L. B. nenaudojo asmeninio ūkio žemės. Taip pat nėra duomenų, kad L. B. gavo kitokios naudos iš žemė, pvz., nuompinigių. Ieškovų argumentas, esą L. B. asmeninio ūkio žemėje jie pasodino pramoninį sodą, nepaneigia fakto, kad pats L. B. naudojosi savo asmeninio ūkio žeme. Be to, pramoninis sodas užėmė tik 1,37 ha iš 2,15 ha. Teismas nekvestionavo klausimo, ar L. B. naudojosi likusia, pramoniniu sodu neužsodinta asmeninio ūkio žemės dalimi (0,78 ha) ir pripažino, jog visas 2,15 ha sklypas L. B. buvo perduotas neteisėtai. Teismas nepagrįstai taikė Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 11 dalį, kadangi L. B. būtų turėjęs teisę atkurti nuosavybės teises į mažesnį plotą nei jam buvo suteikta asmeninio ūkio žemės (3 ha). Atsakovai sutiko su apeliantu, kad net ir būdamas pretendentu atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko J. B. iki 1940 m. valdytą 1,91 ha žemės plotą, į kurį įskaitomas tokio paties dydžio jo asmeniniam ūkiui naudojamas žemės plotas, L. B. būtų turėjęs teisę įsigyti 1,09 ha asmeninio ūkio žemės plotą (T. 2, b. l. 14-19).

Atsakovė R. P. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį tenkinti, o tuo atveju, jei apeliacinės instancijos teismas nustatytų, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, atsakovė prašo nekeisti sprendimo dalies dėl jai iš valstybės priteistinos sumos (turi būti priteista šio žemės sklypo rinkos vertė – 4 836 Lt). Atsiliepimo argumentai iš esmės sutampa su apeliacinio skundo argumentais, todėl nebekartojami. Papildomai atsakovė R. P. nurodė, ieškovas M. B., neturėdamas jokios teisės (nuomos sutarties), naudojo žemės sklypą ir deklaravo jį, nors šią teisę turėjo tik atsakovė. Ginčas kilo tik tuomet, kai 2011 m. už 2010 m. šio žemės sklypo deklaraciją pateikė atsakovė E. G.. M. B. užsodinta tik dalis ginčo žemės sklypo, todėl negali būti pripažįstamas prieštaraujančiu imperatyvioms įstatymo normoms viso 2,15 ha sklypo pardavimas (T. 2, b. l. 20-25).

Trečiasis asmuo Širvintų rajono 1-ojo notarų biuro notarė G. Z. atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad ji palaiko. Nurodė, kad L. B. pagal tuo metu galiojusius teisės aktus buvo išreiškęs valią pirkti asmeninio ūkio žemės sklypą, už jį buvo sumokėti pinigai, tik laiku nebuvo sudaryta sutartis. Po jo mirties, teisę sudaryti minėto žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį įgijo jo įpėdinė R. P., su kuria ir buvo sudaryta sutartis. Todėl sprendimas turi būti panaikintas (T. 2, b. l. 26).

Teismas teisingai nustatė, kad L. B. asmeninio ūkio visiškai nenaudojo nuo 1996 m, kai leido ieškovui užsodinti žemaūgį pramoninį sodą. 1996-06-10 susitarimas, kuriuo L. B. atsisakė teisės atkurti nuosavybės teises ir tas teises perleido savo seserims, patvirtina, kad L. B. nereikėjo nei paveldimos žemės, nei asmeninio ūkio žemės, kurioje ieškovas pasodino sodą. Ieškovas sumokėjo investiciniais čekiais už L. B. perkamą žemę. Ieškovai nesutinka su apeliantų argumentu, kad teismas klaidingai naudojo sąvokas „asmeninio ūkio suteikimas (skyrimas)“ ir „asmeninio ūkio pardavimas“. Teismas kaip tik ir sprendė, kas faktiškai naudojo asmeninio ūkio žemę ir ar asmeninio ūkio žemė parduota teisėtai nepažeidžiant galiojančių teisės normų. Apeliantas pripažįsta, kad pats pažeidė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998-04-01 nutarimą Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“, nes netikrino asmeninio ūkio naudojimo, nesudarė nenaudojančių asmeninio ūkio žemės piliečių sąrašų, projektavo ir perdavė L. B. testamentinei įpėdinei R. P. asmeninio ūkio žemės sklypus. Keista apelianto pozicija, kad jis tik šio teisminio nagrinėjimo metu sužinojo, kad L. B. suteikta asmeninio ūkio žeme nesinaudojo, kad toje žemėje sodą pasodino ieškovas. Ieškovai pažymėjo, kad šias aplinkybes žinojo Širvintų žemėtvarkos skyriaus darbuotojai, nes sudarant asmeninio ūkio žemės privatizavimo bylą, buvo atlikti asmeninio ūkio žemės sklypo preliminarūs matavimai, parengti kiti dokumentai, kuriuos ši institucija tikrino, derino asmeninio ūkio žemės planą, pasirašė byloje esančius dokumentus. Minėto žemės sklypo kadastro duomenys įrašyti į Nekilnojamojo turto kadastrą 2005-02-23 Vilniaus apskrities viršininko 2005-02-10 įsakymo Nr. 2.3-859-89 bei minėto nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byloje esančių dokumentų pagrindu (T. 2, b. l. 27-31).

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalį bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą, laikosi nurodytų nuostatų ir nagrinėja šį skundą pagal apelianto nurodytas ribas, nes byloje nenustatyta pagrindo, dėl kurio reikėtų šias ribas peržengti (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse numatytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.

Iš bylos medžiagos nustatyta, kad Širvintų apylinkės deputatų tarybos 9 sesijos 1992-04-10 sprendimu L. B. buvo skirta 3 ha asmeninio ūkio žemės. 1994-08-24 L. B. pateikė prašymą Širvintų apylinkės agrarinės reformos tarnybai leisti pirkti jam skirtą 2,82 ha asmeninio ūkio žemę ir Širvintų apylinkės agrarinės reformos tarnyba 1994-09-20 L. B. leido pirkti 2,82 ha jo naudojamos, pamatuotos asmeninio ūkio žemės. Širvintų rajono valdybos 1994-10-04 potvarkiu Nr. 328 buvo patvirtintas asmenų, kuriems parduodama asmeninio ūkio žemė, sąrašas, į kurį buvo įtrauktas ir L. B.. Už L. B. perkamą 2,82 ha asmeninio ūkio žemę 1994-12-13 jo sūnus M. B. sumokėjo 107,88 Lt investiciniais čekiais. Ginčo tarp ieškovo ir atsakovų dėl minėtų aplinkybių nėra. Bet to, iš bylos medžiagos (T. 1, b. l. 61, Byla Nr. 47-46) nustatyta, kad tarp 4 B. J., Igno vaikų (t. y. M. K., B. P., B. Z. ir B. L.) buvo sudarytas Susitarimas, kuriuo minėti 4 asmenys sutarė tokia tvarka atstatyti buvusio žemės savininko (savo tėvo) 7,64 ha žemės valdą: M. K. – 3,32 ha, B. P. – 3,32 ha, B. Z. – 1 ha ir B. L. – 0 ha.

Byloje kilo ginčas dėl to, kad atsakovei R. P. pagal testamentą (kuris nėra nuginčytas, todėl yra galiojantis ir juo privalu vadovautis) paveldėjus visą L. B. turtą, ir 2005-05-05 išpirkus iš valstybės L. B. paskirtą 2,82 ha asmeninio ūkio žemę, atsakovė dalį šios žemės, t. y. 2,15 ha sklypą, 2011-01-28 pardavė savo sesei atsakovei E. G., tačiau minėtame 2,15 ha žemės sklype ieškovas (atsakovės brolis) M. B. dar 1996 m. pasodino pramoninį sodą (užimantį 1,37 ha) ir nuo 1996 m. kartu su žmona (ieškove) ji prižiūrėjo, todėl tikėjosi, kad sklypas su sodu atiteks jam. Ieškovų nuomone, 2005-02-10 nebuvo teisėto pagrindo priimti Vilniaus apskrities viršininko įsakymą Nr. 2.3-859-89 dėl asmeninio ūkio žemės sklypo pardavimo dalies, t. y. dėl 2,15 ha ploto žemės sklypo, kuriame įveistas 1,37 ha ploto ieškovams priklausantis pramoninis sodas, pardavimo, be to, neteisėta 2005-05-05 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties dalis dėl 2,15 ha ploto žemės sklypo, (duomenys neskelbtini), pardavimo R. P., kadangi L. B. šio žemės sklypo nenaudojo (nuo 1996 metų sklypu naudojosi ieškovai), L. B., turėdamas paveldimos žemės, jos atsisakė savo seserų naudai (Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 11 dalis), už minėta sklypą buvo atsiskaityta su valstybe ieškovo investiciniais čekiais, ginčo žemės sklype yra ieškovams priklausantis sodas (nekilnojamas turtas).

Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškinys dėl Vilniaus apskrities viršininko administracijos įsakymo dalies panaikinimo, valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties dalies pripažinimo negaliojančia yra pagrįstas, kadangi teismas nustatė, jog L. B., kuriam buvo paskirtas ginčo žemės sklypas kaip asmeninio ūkio žemė, šios žemės pats nenaudojo, be to, jis atsisakė teisių atkurti nuosavybę pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su minėtomis pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl žemiau nurodytų motyvų.

Nagrinėjamos bylos atveju būtina nustatyti, ar 2005-02-10 buvo įgyvendinti visi teisės aktų reikalavimai, kad Vilniaus apskrities viršininkas galėtų priimti įsakymą Nr. 2.3-859-89 dėl asmeninio ūkio žemės sklypų pardavimo pil. R. P. Širvintų rajone dalyje dėl 2,15 ha asmeninio ūkio žemės sklypo Nr. 613-1, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimo ir tuo pagrindu 2005-05-05 su R. P. sudaryti valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį dalyje dėl minėto 2,15 ha sklypo pirkimo-pardavimo. Valstybinė žemė parduodama ar kitaip perleidžiama privačion nuosavybėn tik įstatymų ir juos detalizuojančių poįstatyminių teisės aktų nustatyta tvarka. Asmeninio ūkio žemės įsigijimą privačion nuosavybėn reglamentuoja Žemės reformos įstatymas (toliau – ŽRĮ) bei šiuo klausimu priimti Vyriausybės nutarimai. ŽRĮ (redakcija, galiojusi nuo 2004-08-07 iki 2006-04-15) 15 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad „Asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkiui“. To paties straipsnio 10 dalyje įtvirtinta, „Jeigu fizinis asmuo mirė, teisę gauti nuosavybėn neatlygintinai, pirkti iš valstybės ar nuomoti jo naudotą asmeninio ūkio žemę įgyja jo įpėdiniai Civilinio kodekso nustatyta tvarka“, o pagal 12 dalį „Asmeninio ūkio žemė neparduodama ir vietoj jos kiti žemės sklypai asmeniniam ūkiui skirtoje teritorijoje nesuteikiami naudotis fiziniams asmenims, kuriems asmeninio ūkio žemė suteikta pažeidžiant įstatymus, taip pat fiziniams asmenims, kurie patys nenaudoja jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams Vyriausybės nustatyta tvarka“. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, neteisėtas žemės paskyrimas arba žemės nenaudojimas yra pripažįstamas pakankamu pagrindu, kad atsisakyti parduoti asmeninio ūkio žemę. Byloje nėra ginčo dėl to, kad ginčo žemės sklypas buvo teisėtai suteiktas L. B., kadangi Širvintų apylinkės deputatų tarybos 9 sesijos 1992-04-10 sprendimu L. B. buvo skirta 3 ha asmeninio ūkio žemės, 1994-08-24 L. B. pateikė prašymą Širvintų apylinkės agrarinės reformos tarnybai leisti pirkti jam skirtą 2,82 ha asmeninio ūkio žemę ir Širvintų apylinkės agrarinės reformos tarnyba 1994-09-20 L. B. leido pirkti 2,82 ha jo naudojamos, pamatuotos asmeninio ūkio žemės, o Širvintų rajono valdybos 1994-10-04 potvarkiu Nr. 328 buvo patvirtintas asmenų, kuriems parduodama asmeninio ūkio žemė, sąrašas, į kurį buvo įtrauktas ir L. B.. Be to, byloje nustatyta, kad už L. B. perkamą 2,82 ha asmeninio ūkio žemę 1994-12-13 jo sūnus M. B. sumokėjo 107,88 Lt investiciniais čekiais. Kasacinis teismas išaiškino, kad „asmuo, išreiškęs savo valią pirkti teisėtai jam skirtą ir jo naudojamą asmeninio ūkio žemės sklypą ir sumokėjęs už jį nustatyto dydžio kainą, apskaičiuotą pagal Vyriausybės patvirtintą metodiką, yra pripažintinas įgyvendinusiu savo teisę įgyti žemės sklypą nuosavybėn ir įgyja turtinę teisę sudaryti pirkimo-pardavimo sutartį, kuri yra paveldima pagal bendrąsias paveldėjimo teisės normas. <...> teisė pirkti žemės sklypą pripažintina turtine teise, kuri paveldima pagal bendrą tvarką, o ne pagal specialųjį įstatymą“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-24 nutartis Nr. 3K-3-317/2006). Tokiu būdu teisėjų kolegija daro išvadą, kad ieškovui M. B. sumokėjus nustatyto dydžio kainą (107,88 Lt investiciniai čekiais) už L. B. paskirtą 2,82 ha asmeninio ūkio žemę (į kurią įeina 2,15 ha ginčo sklypas), L. B. ne tik įgijo teisę pirkti asmeninio ūkio žemės sklypą, bet ir šia teise pasinaudojo (ją realizavo), todėl R. P., kaip vienintelė teisėta testamentinė L. B. įpėdinė Civilinio kodekso nustatyta tvarka įgijo teisę sudaryti valstybinės žemės (t. y. L. B. paskirtos asmeninio ūkio žemės) pirkimo-pardavimo sutartį.

Aplinkybė, kad už ginčo žemės sklypą sumokėjo ne L. B., o M. B., nereiškia, kad tokiu būdu L. B. perleido savo nuosavybės teisę į ginčo sklypą M. B., kadangi žemė paskirta L. B. ir tinkamo atsiskaitymo už paskirtą asmeninio ūkio žemę fakto nustatymui neturi reikšmės, kas mokėjimą.

Ieškovų teigimu, L. B. nenaudojo ginčo žemės sklypo, nes 1996 m. leido ieškovui (savo sūnui) pasodinti šiame sklype pramoninį sodą. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju svarbu nustatyti, ar L. B. naudojo asmeninio ūkio žemę iki tada, kai tuo metu galiojančiu teisės aktų tvarka atsiskaitė su valstybe už jam paskirtą asmeninio ūkio žemę, t. y. nuo 1992-04-10 (kai Širvintų apylinkės deputatų tarybos 9 sesijos 1992-04-10 sprendimu L. B. buvo skirta 3 ha asmeninio ūkio žemės) iki 1994-12-13 (kai M. B. sumokėjo 107,88 Lt investiciniais čekiais už L. B. perkamą 2,82 ha asmeninio ūkio žemę). Ieškinyje nurodyta, kad nors L. B. pasodybinis žemės sklypas buvo skirtas 1994 m., tačiau jis šią žemę kartu su pareiškėju dirbo jau nuo 1992 m. pavasario (T. 1, b. l. 1). 2011-12-19 teismo posėdžio metu ieškovas M. B. nurodė, kad „Sodą pradėjau veisti 1996 m. Tėvas gyvas buvo, leido. Aš gyvenau toje pačioje gatvėje, kaip ir tėvas, aš jam padėdavau, šienaudavau. Vėliau jis man sakė pasiimti tą žemę. Aš kreipiausi į žemėtvarkos skyrių ir tėvo vardu išpirkau tą žemę“ (T. 1, b. l. 122). Be to, Širvintų apylinkės agrarinės reformos tarnyba 1994-09-20 L. B. leido pirkti pamatuotą 2,82 ha asmeninio ūkio žemę, kurią būtent jis ir naudojo. Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, teismas sprendžia, kad L. B. naudojo jam paskirtą asmeninio ūkio žemę iki to momento, kai realizavo savo teisę išpirkti šią žemę. Šiuo atveju nėra reikšminga, ar L. B. asmeniškai naudojo paskirtą asmeninio ūkio žemę po to, kai tinkamai atsiskaitė už šią žemę, kadangi sąlyga, ar fizinis asmuo pats naudoja jam suteiktą žemę asmeninio ūkio poreikiams, yra aktuali ir turi būti įvertinta iki to momento, kai žemė yra išperkama (t. y. kai asmuo realizuoja įgytą teisę pirkti jam paskirtą asmeninio ūkio žemę), o ne iki to momento, kai faktiškai sudaroma valstybinės žemės prikimo-pardavimo sutartis. Priešingas aiškinimas, apribotų daugelio asmenų teisę įsigyti valstybinės žemės sklypus, kadangi dažnas valstybinės žemės pardavimo procedūros užbaigimas užtruko dėl pareigūnų ar kitų asmenų, atsakingų už žemės reformos žemėtvarkos projektų ir kitų būtinų dokumentų parengimą, kaltės.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad pagrįstas ieškovų argumentas, jog parduodant asmeninio ūkio žemę buvo pažeistos ir ŽRĮ 15 straipsnio 11 dalies normos, kadangi iš byloje esančios Širvintų žemėtvarkos skyriaus bylos Nr. 47-46 matyti, kad L. B. turėjo teisę atkurti nuosavybės teises į dalį savo tėvo J. B., turėtą 7,64 ha žemę, tačiau 1996-06-10 susitarimu atsisakė savo nuosavybės teisės seserų naudai (Širvintų žemėtvarkos skyriaus byla Nr. 47-46 b. l. 9), todėl teismas padarė išvadą, kad L. B. buvo atsisakęs teisių atkurti nuosavybę pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą. ŽRĮ (redakcija, galiojusi nuo 2004-08-07 iki 2006-04-15) 15 straipsnio 11 dalyje buvo nustatyta, kad „Piliečiams, kurie neturi teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą arba kurie turi teisę atkurti nuosavybės teisę į mažesnį, negu naudoja asmeninam ūkiui, žemės sklypą, taip pat kitiems fiziniams asmenims naudojami asmeniniam ūkiui žemės sklypai parduodami Vyriausybės nustatyta tvarka. Piliečiams, kurie pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymą turi teisę atkurti nuosavybės teises į ne mažesnį kaip asmeniniam ūkiui suteiktos žemės sklypą, tačiau pageidauja kitos kompensacijos arba savo teisę susigrąžinti žemę perleidžia kitiems piliečiams, arba atsisako šios teisės kitų piliečių naudai, asmeninio ūkio žemė neparduodama, o žemės sklypai išnuomojami iš laisvos žemės fondo“. Iš 1996-06-10 susitarimo matyti, kad L. B. būtų turėjęs teisę atkurti nuosavybės teises į mažesnį plotą (keturiems buvusio savininko J. B. įpėdiniams iš jo nuosavybės teise valdytų 7,64 ha būtų tekę po 1,91 ha) nei jam buvo suteikta asmeninio ūkio žemės (3 ha), bet ne į didesnį arba tokį pat, kaip asmeninio ūkio žemės sklypas, plotą. Todėl nagrinėjamos bylos atveju nėra pagrindo teigti, kad L. B. neturėjo teisės iš valstybės lengvatinėmis sąlygomis įsigyti jam paskirtą 3 ha (tiksliau 2,82 ha) asmeninio ūkio žemę, kadangi jis turėjo galimybę atkurti nuosavybės teisę tik į 1,91 ha žemės sklypą.

Dėl ieškovų argumento, kad ginčo žemės sklypas iš valstybės atsakovei R. P. buvo perleistas neatsižvelgiant į tai, kad ant šio žemės sklypo yra ieškovams priklausantis pramoninis sodas, t. y. nekilnojamas turtas, teisėjų kolegija pažymi, kad į bylą nėra pateikti įrodymai, jog minėtas sodas nuosavybės teise priklauso būtent ieškovams, todėl minėti argumentai atmestini, kaip nepagrįsti.

Atsižvelgdama į tai, kas anksčiau išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog ieškovo reikalavimas panaikinti 2005-02-10 Vilniaus apskrities viršininko priimto įsakymo Nr. 2.3-859-89 dėl asmeninio ūkio žemės sklypo pardavimo dalį dėl 2,15 ha ploto žemės sklypo, kuriame įveistas 1,37 ha ploto ieškovams priklausantis pramoninis sodas, pardavimo bei kiti iš šio reikalavimo išvestiniai reikalavimai dėl pirkimo-pardavimo sutarčių panaikinimo yra neteisėti ir nepagrįsti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas ieškinį tenkinti yra panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas – ieškovų ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Atmetus ieškinį, iš ieškovų M. B. ir N. B. valstybės naudai lygiomis dalimis priteistina 37,39 Lt bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 93, 96 straipsniai).

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Atsakovo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Širvintų rajono apylinkės teismo 2012-02-07 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovų M. B. ir N. B. ieškinį atmesti.

Priteisti iš ieškovų M. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir N. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 18,70 Lt (aštuoniolika litų 70 ct) teismo išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, į valstybės pajamas.