Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Malijauskienė

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

1. Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

2. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėtų būti tenkinamas nustačius neteisėtus VPN veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp VPN neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos. Tam, kad būtų konstatuotas veiksmų neteisėtumas CK 6.271 straipsnio prasme, reikia nustatyti, jog valdžios institucijų pareigūnai (darbuotojai) neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Visgi viešoji atsakomybė dėl valstybės institucijų neteisėtų aktų tiek neturtinės, tiek turtinės žalos atveju atsiranda esant visoms trims viešosios atsakomybės sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010 ir kt.). Nenustačius bent vienos iš šių trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti (turtinę ar neturtinę) žalą.

3. Neturtinės žalos atlyginimo pagrindus, kriterijus nustato CK 6.250 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinta pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis, jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006 ir kt.). Pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012 ir kt.). Visgi, įvertinus specifinę pareiškėjo socialinę padėtį (nuteistasis), administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad tokios socialinės padėties asmenys turi pareigą tik pateikti teismui reikšmingas aplinkybes, kurias turi pareigą objektyviais duomenimis paneigti atsakovas.

4. Nagrinėjamu atveju sprendžiama dėl 20 000 Eur neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina dviem aspektais: 1) Drausmės komisijai, priimant Protokolą, kuriuo atsisakyta tenkinti Prašymą, įtaką darė VPN pareigūnas P. S., kuris yra grasinęs pareiškėjui; 2) Drausmės komisijos priimtas Protokolas, kuriuo atsisakyta tenkinti Prašymą, yra nemotyvuotas ir nepagrįstas. Toliau dėl kiekvieno iš jų teismas pasisako atskirai.

5. Pareiškėjo teigimu, Drausmės komisija, spręsdama Prašymą, veikė paveikta VPN pareigūno P. S. ir siekdama įgyvendinti šio pareigūno grasinimus pareiškėjui. Nustačius, kad VPN pareigūno P. S. grasinimų faktas buvo, be kita ko, įrodinėjimo dalykas administracinėje byloje Nr. I-929-790/2018, visų pirma pažymėtina, kad, aiškindamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą teisės normą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog ši teisės norma numato prejudicinius faktus, kurių įsiteisėjus teismo sprendimui nebereikia įrodinėti, be to, šalys jau negali tokių faktų ginčyti. Prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės, prejudicinių faktų galią tokios aplinkybės turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims, pirmesnėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose. Prejudiciniais pripažįstami atitinkamomis sąlygomis nustatyti faktai, kurių kitoje byloje nereikia įrodinėti, o ne atitinkami teismo argumentai ar priimamo sprendimo motyvai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-656-552/2016, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3226-415/2018 ir kt.). Nagrinėjamu atveju patikrinus Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenis nustatyta, kad nurodytoje Vilniaus apygardos administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-929-790/2018 buvo priimtas teismo 2018 m. kovo 23 d. sprendimas (įsiteisėjo 2019 m. spalio 23 d.), kuriuo pareiškėjo skundas atmestas kaip nepagrįstas. Šiame sprendime teismas pripažino, kad VPN pareigūnas P. S. pareiškėjui negrasino. Atsižvelgus į išaiškintą taisyklę dėl prejudicinių faktų darytina išvada, kad ši prejudicinę galią turinti teismo išvada sudaro pagrindą teigti, jog pareiškėjo skundo argumentas dėl VPN pareigūno P. S. galimai daromos neteisėtos įtakos Drausmės komisijai sprendžiant dėl pareiškėjo prašymo leisti išvykti be sargybos arba be palydos už VPN teritorijos ribų yra pagrįstas išimtinai pareiškėjo subjektyvia nuomone, todėl atmetamas kaip nepagrindžiantis Drausmės komisijos neteisėtų veiksmų CK 6.271 straipsnio prasme.

7. Prašymų dėl leidimo išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų nagrinėjimo tvarką reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 154 straipsnis, pagal kurio 1 dalį, teisę be sargybos arba be palydos išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų turi nuteistasis, kuriam pataisos įstaigos administracija leidžia dirbti darbą, kurio vieta yra už pataisos įstaigos teritorijos ribų, arba mokytis už pataisos įstaigos teritorijos ribų esančioje mokymo įstaigoje, arba dalyvauti įgyvendinant socialinės reabilitacijos priemones už pataisos įstaigos teritorijos ribų ir kuris atitinka visas šias sąlygas: 1) atlieka bausmę pataisos namuose paprastosios arba lengvosios grupės sąlygomis; 2) jo nusikalstamo elgesio rizika yra žema arba vidutinė ir nustatyta pažanga mažinant nusikalstamo elgesio riziką; 3) neatlieka laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmės; 4) nėra pripažintas pavojingu recidyvistu ar ribotai pakaltinamu; 5) neturi galiojančios nuobaudos už bausmės atlikimo metu padarytus teisės pažeidimus; 6) dirba arba mokosi, užsiima individualia darbine, kūrybine ar kitokia veikla; 7) neserga pavojinga arba ypač pavojinga užkrečiamąja liga, kuri plinta lašeliniu būdu per orą. Pagal 2 šio straipsnio dalį, nuteistasis netenka teisės be sargybos arba be palydos išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų, jeigu jis nebeatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų. Vadinasi, nuteistasis įgyja teisę be sargybos arba be palydos išvykti už pataisos įstaigos teritorijos ribų, jeigu jam įstaigos administracija leidžia (1) dirbti darbą, kurio vieta yra už pataisos įstaigos teritorijos ribų, arba (2) mokytis už pataisos įstaigos teritorijos ribų esančioje mokymo įstaigoje, arba (3) dalyvauti įgyvendinant socialinės reabilitacijos priemones už pataisos įstaigos teritorijos ribų ir, jeigu atitinka visas 1 straipsnio 1 dalyje nustatytas sąlygas. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad VPN direktoriaus 2016 m. gegužės 19 d. įsakymo Nr. 3-138 „Dėl Vilniaus pataisos namų drausmės komisijos veiklos patvirtinimo“ (b. l. 77) 1.4 papunkčiu nurodyta, kad Drausmės komisijai posėdžiu metu turi svarstyti klausimą dėl nuteistųjų išvykimo be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų. Vadinasi, nagrinėjamu atveju Drausmės komisijai buvo suteikta kompetencija spręsti dėl klausimų dėl leidimų išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų.

8. Ginčo laikotarpiu Drausmės komisijos sudarymo tvarką, jos kompetenciją numatė Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (2018 m. spalio 19 d. redakcija) XXXVIII skyriaus nuostatos (236–246 punktai), kuriose įtvirtinta, jog Drausmės komisija sudaroma pataisos įstaigos direktoriaus įsakymu. Drausmės komisija yra pataisos įstaigos direktoriaus patariamoji institucija (236 punktas). Drausmės komisijos posėdžiai organizuojami pataisos įstaigos direktoriui arba šios komisijos pirmininkui pavedus (239 punktas), kai reikia pataisos įstaigos Drausmės komisijos teikimo, ši privalo svarstyti klausimą dėl Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 142 straipsnio 2 dalyje nurodytų nuobaudų nuteistiesiems paskyrimo, apie būtinybę pataisos įstaigos Drausmės komisijai svarstyti kitus klausimus sprendžia pataisos įstaigos direktorius (240 punktas). Medžiagą apie nuteistojo padarytą bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą pataisos įstaigos Drausmės komisijos posėdžiui rengia pataisos įstaigos direktoriaus įgaliotas darbuotojas (241 punktas). Nuteistajam pageidaujant, jis pristatomas į Drausmės komisijos posėdį, kai svarstomas klausimas dėl jo padaryto bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimo (242 punktas); svarstant nuteistąjį pataisos įstaigos Drausmės komisijos posėdyje, jam dalyvaujant, su medžiaga apie šio nuteistojo padarytą bausmės atlikimo režimo reikalavimų pažeidimą supažindina vienas iš pareigūnų, nurodytų šių taisyklių 241 punkte (243punktas). Pataisos įstaigos Drausmės komisijos posėdžiai protokoluojami, protokolą pasirašo šios komisijos pirmininkas, komisijos posėdyje dalyvavę jos nariai ir sekretorius (244 punktas); drausmės komisijos sprendimas (teikimas) pataisos įstaigos direktoriui nėra privalomas (245 punktas).

9. Įvertinus byloje pateiktą medžiagą aptarto teisinio reguliavimo kontekste darytina išvada, kad Drausmės komisija, spręsdama prašymus dėl klausimus dėl leidimų išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų, Drausmės komisija turi vadovautis Bausmių vykdymo kodekso 154 straipsniu ir savo sprendimus pagrįsti jo nuostatomis bei faktinėmis aplinkybėmis, kurios pagrįstų taikytinos teisės normos taikymą. Veikdama kaip patariamoji VPN direktoriui institucija ir būdama viešojo administravimo subjektas, kuriam pavesta spręsti atitinkamus klausimus (šiuo atveju, be kita ko, ir dėl leidimų išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų), Drausmės komisija turi veikti vadovaudamasi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių nuostatomis bei VAĮ, kuris taikomas visiems viešojo administravimo subjektams, vykdantiems viešąjį administravimą, nustatytu bendru reikalavimu priimti sprendimus pagrįstus objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis bei motyvuotus (VAĮ 8 straipsnio 1 dalis).

10. Šiuo atveju pirmiausia teismas atkreipia dėmesį, kad byloje pateikti vienas kitam prieštaraujantys dokumentai, t. y. ginčijamas Protokolas ir Protokolo išrašas, kuris buvo įteiktas pareiškėjui. Iš byloje pateikto Protokolo išrašo (b. l. 11) matyti, kad Drausmės komisijos posėdyje, įvykusiame 2019 m. rugpjūčio 28 d., buvo svarstytas pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 28 d. prašymas suteikti teisę vykti be sargybos už pataisos įstaigos ribų. Nutarta netarpininkauti Vilniaus pataiso namų direktoriui dėl teisės vykti be sargybos už pataisos įstaigos teritorijos ribų suteikimo pareiškėjui. Visgi iš byloje pateikto Protokolo (b. l. 78–84) matyti, kad jis iš esmės savo turiniu skiriasi nuo Protokolo išrašo. Protokole nurodyta, kad Drausmės komisija svarstė dėl Prašymo ir nutarė „nesuteikti pareiškėjui teisės išvykti be sargybos arba palydos nesant Bausmių vykdymo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje nustatytų pagrindų“. Šiuo atveju, pareiškėjui buvo įteiktas Protokolo išrašas, iš kurio matyti, kad Drausmės komisija iš esmės nutarė nespręsti jai pavesto klausimo dėl leidimų išvykti be sargybos arba be palydos už pataisos įstaigos teritorijos ribų, nors tokio klausimo sprendimas jai pavestas nurodytu VPN direktoriaus įsakymu. Ir nors priešingai iš Protokolo turinio matyti, kad Drausmės komisija visgi išsprendė Prašymą ir jo netenkino, visgi ši aplinkybė nepaneigia to, kad, kaip teisingai nurodo pareiškėjas savo skunde, Drausmės komisija tokių savo sprendimų niekaip nepagrindė faktiniais duomenimis ir konkrečia Bausmių vykdymo 154 straipsnio 1 dalyje įtvirtinančio papunkčio nuostata ar nuostatomis. VPN atsiliepime nurodyta aplinkybė, kad tik rengiant atsiliepimą teismui buvo kreiptasi į specialistus, išsiaiškinant pareiškėjo atvejį, tik patvirtina, kad Drausmės komisija, įpareigota vertinti prašymus dėl leidimų išvykti be sargybos arba be palydos už VPN teritorijos ribų, veikė aplaidžiai, nesilaikydama bendro įpareigojimo priimti motyvuotus ir pagrįstus sprendimus. Teismo vertinimu, tokia Drausmės komisijos veikla neatitinka nei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, nei VAĮ. Todėl, atsižvelgus į tai, kas nustatyta, darytina išvada, kad šiuo aspektu VPN Drausmės komisija neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, priimdama skirtingus sprendimus dėl Prašymo ir nepagrįsdama savo pozicijos taip, kaip nustato VAĮ.

11. Nustačius Drausmės komisijos neteisėtus veiksmus, toliau sprendžiama, ar pareiškėjas įrodė kitas valstybės atsakomybei kilti būtinas sąlygas (priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir neturtinės žalos bei neturtinės žalos faktą).

12. Teismų praktikoje pripažįstama, jog neturtinė žala konstatuojama ne tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai ir pati žala yra priežastiniame ryšyje, bet ir tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017 ir kt.). Nustačius Drausmės komisijos neteisėtus veiksmus ir įvertinus pareiškėjo skundo argumentus, kuriais pareiškėjas grindžia jam kilusios neturtinės žalos atsiradimą darytina išvada, kad vis dėlto pareiškėjas neįrodė neturtinės žalos atsiradimo fakto bei priežastinio ryšio tarp Drausmės komisijos veiksmų bei pareiškėjo patirtų neigiamų išgyvenimų ar kitokio pobūdžio nepatogumų. Ši išvada visų pirma grindžiama tuo, kad byloje nenustatyta, jog dėl Prašymo buvo priimtas neigiamas VPN direktoriaus sprendimas (nutarimas), kuris ir gali sukelti realias teisines pasekmes pareiškėjui. Kaip nustatyta, Drausmės komisijos sprendimai nėra privalomi VPN direktoriui. Vadinasi, nėra pagrindo pripažinti, kad tarp Drausmės komisijos veiksmų (priimto Protokolo) ir pareiškėjo nurodomos aplinkybės (netenkintas Prašymas) yra teisinis priežastinis ryšys. Kaip jau buvo minėta, ne Drausmės komisija sprendžia, ar išduoti leidimą pareiškėjui išvykti be sargybos arba be palydos už VPN teritorijos ribų, o VPN direktorius. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodė aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima daryti vienareikšmišką išvadą, kad, jeigu Drausmės komisija nebūtų išsprendusi Prašymo taip, kaip išsprendė, Prašymas būtų patenkintas VPN direktoriaus. Kaip nustatyta, tokio sprendimo dėl Prašymas VPN direktorius nėra priėmęs. Teisinės prasmės neturi pareiškėjo skundo argumentas, kad kitiems asmenims tokio pobūdžio prašymai visgi buvo patenkinti, nes šiuo atveju sprendžiama tik Drausmės komisijos veiksmų, nagrinėjant Prašymą, teisėtumas ir pagrįstumas. Ir nors neatmetama galimybė, kad šiame teismo sprendime konstatuoti netinkami Drausmės komisijos veiksmai galėjo sukelti pareiškėjui tam tikrus išgyvenimus, tačiau visgi, kaip nustatyta teismų praktikoje, ne bet kokie dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai vertinami kaip sukėlę neturtinę žalą, atlygintiną pinigais. Išgyvenimai ir jų priežastys turi būti tokio pobūdžio ir lygmens, kad juos būtų galima vertinti kaip pakankamai reikšmingus. Šiuo atveju, nenustačius Drausmės komisijos tyčios elgtis taip, kaip pasielgė, ir įvertinus konstatuotą Drausmės komisijos veiklos pažeidimą bei jo pobūdį pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių, kuriomis pareiškėjas grindžia atsiradusią neturtinę žalą, kontekste darytina išvada, kad neįrodytas ne tik priežastis ryšys tarp Drausmės komisijos šiame teismo sprendime konstatuotų neteisėtų veiksmų ir pareiškėjui kilusios neturtinės žalos, bet ir pats neturtinės žalos faktas.

13. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė visų viešajai atsakomybei būtinų kilti sąlygų, todėl pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas. Nors pareiškėjo skunde buvo išdėstyta ir daugiau argumentų, tačiau jų vertinimas niekaip nepakeistų teismo išvados. Atmetus pareiškėjo skundą visiškai, pareiškėjas neįgijo teisės ir į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 34 straipsniu, 84 straipsniu, 86–88 straipsniais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo J. S. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant Vilniaus apygardos administraciniam teismui.