- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-02-05
- Bylos Nr.
- AS-79-822/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03448-2019-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Nutartis palikta nepakeista.
- Teisėjai
- Skirgailė Žalimienė (pirm.), Ramutė Ruškytė, Rytis Krasauskas
- Pareiškėjas
- J. S.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus pataisos namų
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2019 m. spalio 4 d. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, taip pat prašė, be kita ko, atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo, atsižvelgiant į sunkią jo finansinę padėtį.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 11 d. nutartimi nustatė pareiškėjui terminą iki 2019 m. spalio 24 d. nutartyje nurodytiems trūkumams pašalinti, t. y. patikslinti skundo reikalavimą, suformuojant jį aiškiai ir nedviprasmiškai; pateikti aktualius duomenis apie savo finansinę padėtį.
Pareiškėjas, siekdamas pašalinti nustatytus skundo trūkumus, teismui 2019 m. spalio 18 d. pateikė raštą, kuriame suformulavo tokius materialiuosius reikalavimus: 1) panaikinti Vilniaus PN Drausmės komisijos 2019 m. rugpjūčio 28 d. posėdžio protokolą Nr. 41-117; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. 2SS-3918; 3) tenkinti pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 28 d. prašymą Nr. 29(8)-657, t. y. perkelti jį tolesniam laisvės atėmimo bausmės atlikimo laikotarpiui į Vilniaus pataisos namus (Sniego g. 2, Vilniuje), be sargybos; 4) priteisti 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas dėl savo finansinės padėties paaiškino, jog iš pateikiamo išrašo iš asmeninės sąskaitos Vilniaus PN matyti, kad laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjui buvo pervedamos tik jo artimųjų (tėvo) piniginės sumos (10–15 Eur), šios lėšos skiriamos apsipirkimui pataisos įstaigos parduotuvėje, mokesčių už sunaudotą elektrą bei dokumentų kopijų darymą, lapų išspausdinimą iš USB laikmenos mokėjimui. Atliekančios sumos nepakanka žyminiam mokesčiui sumokėti. Pareiškėjas teigė suprantantis, kad pateiktas išrašas nevisai atitinka keliamus reikalavimus, nes nėra duomenų apie laikotarpį nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. spalio 15 d., tačiau šiuo momentu jis neturi tokių duomenų, kadangi iki termino skundo trūkumams pašalinti pabaigos jo 2019 m. spalio 15 d. prašymas Vilniaus PN pateikti aktualų išrašą nebuvo įvykdytas (prašymams išnagrinėti nustatytas 20 darbo dienų terminas), nepaisant to, kad pareiškėjas prašė šį prašymą įvykdyti kuo greičiau.
Pareiškėjas kartu su 2019 m. spalio 22 d. raštu teismui pateikė dokumentus, patvirtinančius sunkią jo finansinę padėtį – išrašą iš asmeninės sąskaitos Vilniaus PN už laikotarpį nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2019 m. spalio 15 d.
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. spalio 29 d. nutartimi nustatė terminą pareiškėjui iki 2019 m. lapkričio 12 d. sumokėti 30 Eur žyminį mokestį ir pateikti teismui sumokėto žyminio mokesčio kvitą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas reguliariai įnešdavo į savo asmeninę sąskaitą pinigines lėšas, už kurias atsiskaitydavo parduotuvėje, už kopijavimą, už elektrą ir kitiems asmenims, laikotarpio nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2019 m. spalio 15 d. pabaigoje sąskaitos likutis buvo 14,09 Eur. Prieš pareiškėjui kreipiantis į teismą su skundu, jis į savo sąskaitą įnešė 15 Eur. Teismas pažymėjo, jog Vilniaus PN pateikti duomenys, jog pareiškėjas, nuo 2018 m. lapkričio 8 d. iki 2019 m. birželio 11 d. atlikdamas bausmę pataisos namuose nedirbo ir negavo darbo užmokesčio, nepatvirtina sunkios pareiškėjo finansinės padėties. Teismo vertinimu, tai, kad pareiškėjas savo asmenines lėšas naudoja ne tik parduotuvėje, bet ir mokant už elektrą ir atsiskaitant už kopijavimą, nepatvirtina jo sunkios finansinės padėties. Priešingai, galėjimas atsiskaityti savo turimomis lėšomis yra aplinkybė, suponuojanti išvadą, kad pareiškėjo finansinė padėtis nėra tokia sunki. Teismas atkreipė dėmesį taip pat į tai, kad pareiškėjas, kaip nuteistasis, yra išlaikomas valstybės ir aprūpinamas būtiniausiais reikmenimis. Prieita prie išvados, jog pareiškėjas nepagrindė savo sunkios finansinės padėties, pateikti rašytiniai įrodymai nepaneigia, kad pareiškėjas savo asmenines lėšas galėjo panaudoti racionaliau. Be to, pastebėta, kad pareiškėjas aktyviai naudojasi savo teise kreiptis į teismą, 2018–2019 metais Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjamos ir išnagrinėtos 14 administracinių bylų, kuriose skundus pateikė pareiškėjas.
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2019 m. lapkričio 6 d. rašte reiškė nesutikimą su teismo nurodymu sumokėti 30 Eur žyminį mokestį. Manė, kad pateikti dokumentai įrodo, jog jis nepajėgus sumokėti tokią sumą. Pareiškėjas pažymėjo, jog lėšas į savo asmeninę sąskaitą įnešdavo ne jis, iš šių lėšų nebuvo atliekami mokėjimai kitiems asmenims. Pareiškėjas neginčijo aplinkybės, jog jis, kaip nuteistasis yra išlaikomas valstybės, tačiau akcentavo, kad jis turi ir kitas teises, pavyzdžiui, teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, teisę paskambinti telefonu, teisę susirašinėti, kurioms įgyvendinti būtinos asmeninės lėšos. Pareiškėjas taip pat nepritarė teismo vertinimui, kad jis savo lėšas galėtų panaudoti racionaliau, ir pažymėjo, kad įvairūs teisminiai ginčai kilo dėl Vilniaus PN neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas tvirtino, jog jis savo teises gina ne tik Vilniaus apygardos administraciniame teisme, bet ir kituose teismuose, be to, jokie teisės aktai nereglamentuoja, kiek asmuo gali iškelti ginčų teismuose.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 14 d. nutartimi nutarė, be kita ko, priimti pareiškėjo J. S. skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo, bet skundo dalį dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus laikyti nepaduota.
Teismas, spręsdamas skundo dalies, kurioje prašoma panaikinti Vilniaus PN Drausmės komisijos 2019 m. rugpjūčio 28 d. posėdžio protokolą Nr. 41-117 ir Kalėjimų departamento 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimą Nr. 2SS-3918 bei tenkinti pareiškėjo 2019 m. rugpjūčio 28 d. prašymą Nr. 29(8)-657, t. y. perkelti jį tolesniam laisvės atėmimo bausmės atlikimo laikotarpiui į Vilniaus pataisos namus (Sniego g. 2, Vilniuje), be sargybos, priimtinumo nagrinėti klausimą, nustatė, kad pareiškėjas iki šios nutarties priėmimo dienos nėra pateikęs sumokėto 30 Eur žyminio mokesčio kvito, t. y. nepašalino nustatyto trūkumo.
III.
Pareiškėjas J. S. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti jo skundo dalį dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, ir klausimą išspręsti iš esmės.
Pareiškėjas tvirtina, kad teismui buvo pateikti įrodymai, patvirtinantys sunkią jo finansinę padėtį. Gaudamas tik 10 Eur per savaitę, jis negali sumokėti 30 Eur žyminio mokesčio. Pareiškėjo nuomone, teismas dėl savo šališkumo trukdo jam apskųsti neteisėtus Vilniaus PN veiksmus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 1 d., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str. 1 d.), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 str. 3 d., Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., 13 str.), tačiau ji neatsiejama nuo asmens pareigos padaryti tai pagal įstatymų nustatytas taisykles, inter alia (įskaitant, be kita ko), teisės aktuose nurodytais atvejais sumokėti žyminį mokestį ir pateikti sumokėjimą patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-465-662/2018, 2019 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-648-575/2019).
Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, įtvirtinta, kad, jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalyje, 24, 25 ir 35 straipsniuose nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti, o jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas, pareiškimas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Taigi pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog pareiškėjas per teismo nustatytą terminą nepašalino skundo trūkumų, turėjo teisinį ir faktinį pagrindą tokį skundą laikyti nepaduotu. Siekiant įvertinti, ar toks teismo sprendimas šiuo atveju yra teisėtas ir pagrįstas, būtina patikrinti, ar teismas pagrįstai nustatė skundo trūkumus ir vėliau konstatavo, jog šie trūkumai nebuvo pašalinti per nustatytą terminą.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 35 straipsnio 1 dalį, administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą, pareiškimą), nepaisant to, kiek jame keliama reikalavimų, mokamas 30 Eur žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 36 ir 37 straipsniuose. Byloje nėra ginčo, kad, atsižvelgiant į skunde (patikslintame skunde) suformuluotus reikalavimus, pareiškėjas turėjo pareigą sumokėti 30 Eur žyminį mokestį, o vienintelis jo pareikštas reikalavimas, neapmokestinamas žyminiu mokesčiu, – reikalavimas priteisti žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnį (Administracinių bylų teisenos įstatymo 36 str. 1 d. 10 p.).
Akcentuotina, kad administracinis teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens ar fizinių asmenų grupės padėtį, gali visiškai ar iš dalies atleisti juos nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas atleisti fizinį asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas ir pagrįstas įrodymais (Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 str.). Pareiga įrodyti sunkią finansinę padėtį tenka pareiškėjui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-873/2011, 2016 m. gruodžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-891-525/2016). Sunki finansinė padėtis gali būti įrodinėjama įvairiais duomenimis. Asmens sunkią turtinę padėtį gali įrodyti duomenys iš registrų, kuriuose registruojamas asmens turimas turtas Lietuvos Respublikoje, pažymos apie kredito įstaigose esančias asmens pinigines lėšas, pajamų ir turto deklaracijos už atitinkamą laikotarpį (žr., pvz., 2008 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-393/2008), duomenys apie draudžiamąsias pajamas, gauti iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (žr., pvz., 2010 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-148/2010), duomenys apie turimas pajamas, gauti iš bausmių vykdymo institucijų (žr., pvz., 2011 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA63-28/2011) ir kita.
Šiuo atveju pareiškėjas prašymą atleisti jį nuo žyminio mokesčio grindė tuo, kad į jo asmeninę sąskaitą artimieji perveda tik po 10–15 Eur, šias lėšas jis naudoja apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, mokesčiams už elektrą ir kopijavimo paslaugas sumokėti, todėl jo lėšų likutis nėra pakankamas žyminiam mokesčiui sumokėti. Siekdamas pagrįsti tokį prašymą, pareiškėjas kartu su skundu buvo pateikęs išrašą iš Atsiskaitymų su kreditoriais apskaitos žiniaraščio už laikotarpį nuo 2019 m. balandžio 2 d. iki 2019 m. birželio 1 d. (b. l. 12–13), taip pat Vilniaus PN 2019 m. birželio 11 d. pažymą apie gaunamą darbo užmokestį, kurioje nurodoma, kad pareiškėjas, nuo 2018 m. lapkričio 8 d. atlikdamas bausmę Vilniaus PN, nedirbo ir negavo darbo užmokesčio (b. l. 16). Siekdamas ištaisyti 2019 m. spalio 11 d. nutartimi nustatytus skundo trūkumus, teismui pateikė, be kita ko, išrašą iš Atsiskaitymų su kreditoriais apskaitos žiniaraščio už laikotarpį nuo 2019 m. birželio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 1 d. (b. l. 34–35) bei Žiniaraštį sąskaitai pagal dimensijas už laikotarpį nuo 2019 m. liepos 1 d. iki 2019 m. spalio 15 d. (b. l. 38–41).
Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pažymos apie gaunamą darbo užmokestį šiuo atveju pagrįstai nelaikė dokumentu, įrodančiu sunkią pareiškėjo finansinę padėtį, kadangi toks dokumentas tik patvirtina, jog pareiškėjas negavo darbo užmokesčio iš Vilniaus PN. Iš pateiktų duomenų apie pareiškėjo pajamas ir išlaidas matyti, jog jis nuo 2019 m. balandžio mėn. nuolat gaudavo 10–25 Eur dydžio pervedimus į savo asmeninę sąskaitą, 2–3 kartus per mėnesį. Gautas lėšas pareiškėjas skirdavo sumokėti už parduotuvėje įsigytas prekes, tiekiamą elektrą bei kopijavimo paslaugas. Pareiškėjo sąskaitos likutis 2019 m. spalio 15 d. buvo 14,09 Eur. Nuo skundo padavimo (išsiuntimo) teismui 2019 m. spalio 4 d. į pareiškėjo asmeninę sąskaitą buvo padaryti du 15 Eur pervedimai – 2019 m. spalio 7 d. ir 14 d. Atsižvelgiant į tai, kad daugiausiai išlaidų pareiškėjas patirdavo apsipirkdamas parduotuvėje, pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo, jog pareiškėjas, kaip nuteistasis, yra išlaikomas valstybės ir aprūpinamas būtiniausiais reikmenimis, be kita ko, nemokamai aprūpinamas maistu, pagal racionalaus maitinimo normas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 173 str.). Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad išlaidos parduotuvėje pareiškėjui buvo neišvengiamos, kad jis įsigydavo būtinas prekes, be kurių nebūtų galėjęs apsieiti pora savaičių, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas neįrodė, jog jo finansinė padėtis buvo tokia sunki, kad jis dėl objektyvių ir nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių nebūtų pajėgęs sumokėti 30 Eur žyminį mokestį.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas 2019 m. spalio 29 d. nutartimi pagrįstai įpareigojo pareiškėją iki 2019 m. lapkričio 12 d. sumokėti žyminį mokestį ir teismui pateikti sumokėto žyminio mokesčio kvitą, t. y. nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti. Pareiškėjui per nustatytą terminą nepašalinus nurodytų skundo trūkumų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai laikė nepaduota skundo dalį dėl reikalavimų, apmokestintų žyminiu mokesčiu.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo, o pareiškėjui nepašalinus nustatyto skundo trūkumo, t. y. nesumokėjus žyminio mokesčio ir nepateikus teismui sumokėjimą patvirtinančių įrodymų, atsisakė priimti nagrinėti skundo dalį dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo J. S. atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.