Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-640/2014

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-05-07
Bylos Nr.: 2A-640/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-57-3-00115-2013-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Egidija Tamošiūnienė, Vigintas Višinskis, Konstantinas Gurinas
Atsakovas: A. K., R. Š.
Ieškovas: A. K.
Trečiasis asmuo: „Swedbank“

Kategorijos

114.11pavadinimo nepavyko patikrinti
129.2pavadinimo nepavyko patikrinti
129.19.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-640/2014Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00115-2013-0.Procesinio sprendimo kategorija 114.11; 129.2; 129.19.2. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 7 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Konstantino Gurino, Egidijos Tamošiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Viginto Višinskio, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. K. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1008-460/2013 pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovams R. Š., antstolei M. T., tretieji asmenys „Swedbank“, akcinė bendrovė, uždaroji akcinė bendrovė „BTA DRAUDIMAS“, dėl turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo bei

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė A. K. ieškiniu prašė: 1) pripažinti negaliojančiu 2012-05-02 turto pardavimo iš varžytynių aktą Nr. 0108/11/00513, kuriuo antstolė M. T. iš varžytynių R. Š. pardavė butą su rūsiu, (duomenys neskelbtini) už 253 380Lt (toliau taip pat vadinama butas arba turtas); 2) taikyti restituciją – priteisti ieškovei A. K. nuosavybės teise butą su rūsiu (duomenys neskelbtini), o gautus pinigus už šio buto pardavimą iš viso 253 380 Lt įpareigoti grąžinti R. Š.; 3) priteisti iš atsakovų ieškovei visas jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Ieškovė nurodė, jog buto pardavimo iš varžytynių aktas turi būti pripažintas negaliojančiu dėl netinkamai nustatytos turto rinkos vertės ir turto pardavimo už esmingai mažesnę kainą.

Areštuodamas skolininko turtą antstolis jį turi įkainoti rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą ir į areštuojant dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Vykdymo procese areštuotas turtas turi būti įkainojamas objektyviai, maksimaliai artima esančiai laisvoje rinkoje turto rinkos kaina, nes nuo teisingai nustatytos turto vertės tiesiogiai priklauso ir turto kaina varžytynėse.

Paskirtos pirmosios turto pardavimo varžytynės yra neteisėtos, nes antstolė turto arešto akte nepagrįstai nurodė net 40 000 Lt didesnę rinkos vertę nei buvo nustatyta po turto vertinimo ekspertizės. Antstolės paskirtos antrosios turto pardavimo varžytynės yra neteisėtos, nes antstolė neteisingai ir neteisėtai pardavinėjo turtą antrosiose varžytynėse vadovaudamasi neobjektyvia turto arešto akte nustatyta net 40 procentų mažesne nei rinkos kaina. Antstolė, atsižvelgusi į nekilnojamojo turto rinkos pokyčius - nekilnojamojo turto vertės augimą, turėjo paskirti pakartotinę ekspertizę. Taip būtų nustatytas turto vertės padidėjimas iki 400 000 Lt ir po šio vertės nustatymo iš naujo 2012-03-14 būtų buvę vykdytos pirmosios turto pardavimo varžytynės pagal nustatytą naują (didesnę) rinkos kainą.

Nagrinėjamu atveju buto arešto dieną vidutinė jo rinkos vertė buvo 370 000 Lt, o 2012-03-14 Nekilnojamojo turto registro išraše buvo nurodyta vidutinė turto rinkos vertė –369 900 Lt, turto pardavimo dieną – 400 000 Lt, tačiau turtas dalyvaujant tik vienam pirkėjui parduotas už 253 380,00Lt sumą, taigi už žymiai mažesnę negu rinkos kainą.

Ieškovė gyveno ginčo bute ir iki jo pardavimo iš varžytynių metu, ir gyvena su šeima (nepilnamečiu vaiku) iki šiol, moka mokesčius už butą (Klaipėdos miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. 2-9878-794/2012 medžiaga), kliūčių taikyti restituciją nėra.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Klaipėdos apygardos teismas 2013-06-11 sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės A. K. atsakovui R. Š. 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir duomenis sprendė, kad ieškovės turtas (butas) buvo įvertintas ir realizuotas priverstinio vykdymo procese laikantis teisės aktuose nustatytos tvarkos ir reikalavimų.

Turto pardavimo iš varžytynių aktą suinteresuotų asmenų reikalavimu teismas gali pripažinti negaliojančiu, jeigu turtas parduotas už kainą, mažesnę, negu ji turėjo būti nustatyta pagal CPK 713 straipsnio 4 dalį, 718 straipsnį ir 722 straipsnio 1 dalį (CPK 602 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Šia teisės norma iš antstolio reikalaujama realizuoti skolininko turtą, jį įvertinus CPK 681 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Atitinkamai ir pagrindas pripažinti negaliojančiu turto pardavimo iš varžytynių aktą atsirastų tuo atveju, jei antstolis, prieš realizuodamas skolininko turtą, jį įkainotų mažesne nei rinkos kaina, nesivadovaudamas CPK 681 straipsnio 1 dalyje nustatytais reikalavimais, bei kilus abejonei dėl turto rinkos kainos, neskirdamas ekspertizės jai nustatyti. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007-05-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2007). Byloje nagrinėjamu atveju tinkamai vadovautasi teisės normomis, reglamentuojančiomis turto vertės nustatymą, be to, ieškovė ir nenurodo, kad jos būtų pažeistos, pretenzijų nereiškė ir vykdymo procese.

Areštuodamas skolininko turtą, antstolis jį įkainoja rinkos kainomis, atsižvelgdamas į turto nusidėvėjimą bei į arešto metu dalyvaujančių išieškotojo ir skolininko nuomones. Jeigu skolininkas ar išieškotojas prieštarauja antstolio atliktam įkainojimui arba jei antstoliui kyla abejonių dėl turto vertės, antstolis turto vertei nustatyti skiria ekspertizę (CPK 681 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamu atveju antstolė turto vertei nustatyti paskyrė ekspertizę ir ją atlikusi UAB „Lovertus“ ekspertė 2011-06-27 turto vertės pažymoje L11/042 LCH NT nurodė ieškovės buto rinkos vertę turto vertinimo dieną 2011-06-27 - 370 000 Lt. Remdamasi šia pažyma, antstolė 2011-07-04 turto arešto akte buto rinkos vertę taip pat nurodė 370 000 Lt.

Teismas pažymėjo ir tai, kad įstatymai turto vertės nustatymo stadijoje užtikrina galimybę išieškotojui bei skolininkui išsakyti savo nuomonę dėl įkainojamo turto vertės bei antstolio pareiga į ją atsižvelgti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-06-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-297/2010). Išieškotojo ir skolininko interesai gali nukentėti, jei turtas įkainojamas mažesne kaina, ir priešingai, skolininko turtą įkainojus didesne kaina, atsiranda tikimybė, kad šis turtas bus parduotas už didesnę kainą, tokiu būdu kuo didesne apimtimi patenkinant išieškotojo reikalavimus bei sukeliant kiek galima mažesnių neigiamų padarinių (turto dalies vertės praradimo) skolininkui. Jeigu išieškotojas ar skolininkas pareiškia motyvuotus prieštaravimus dėl ekspertizės išvados, jų prašymu antstolis savo patvarkymu gali skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę (CPK 682 straipsnio 2 dalis). Antstolė 2011-08-03 gavo išieškotojo „Swedbank“, AB, prašymą įkainoti skolininkės butą 410 000 Lt, atsižvelgiant į išieškotojos turto vertintojų nuomonę, tuo tarpu ieškovė, kaip skolininkė, nuo turto vertinimo dienos – 2011-06-27 – iki išieškotojos prašymo perkainoti butą gavimo dienos nei prieštaravimų, nei prašymų dėl buto vertės nepareiškė. Esant tokioms aplinkybėms, antstolė, atsižvelgdama į išieškotojos prašymą, 2011-08-03 ieškovės buto vertę nustatė 410 000 Lt. 2011-08-03 turto arešto aktas su naujai nustatyta buto verte – 410 000 Lt ir kur taip pat buvo nurodyta antstolės veiksmų apskundimo tvarka – buvo įteiktas ieškovei asmeniškai 2011-08-05, tačiau ieškovė nei prieštaravimų, nei prašymų dėl buto vertės nustatymo nereiškė.

Ieškovės argumentus, kad antstolės paskirtos pirmosios turto pardavimo varžytynės yra neteisėtos, nes antstolė turto arešto akte nepagristai nurodė net 40 000 Lt didesnę rinkos vertę nei buvo nustatyta atlikus vertinimo ekspertizę (2011-08-03 turto arešto akte nurodyta areštuoto buto vertė - 410 000 Lt), teismas vertino kaip nepagrįstus, atsižvelgęs į tai, kad ieškovės butas buvo įvertintas vadovaujantis 2011-06-27 turto vertinimo pažyma Nr. L11/042 LCI1 NT (joje buto rinkos vertė nurodyta 370 000 Lt, o antstolė privalėjo įvertinti ieškovės butą ne mažesne nei turto vertintojo nustatyta verte), taip pat antstolei vykdant pareigą skolininko turto vertę nustatyti atsižvelgiant ir į išieškotojo bei skolininko nuomonę (išieškotojas „Swedbank“, AB, motyvuotų prieštaravimų dėl ekspertizės išvados nereiškė, tačiau vadovaudamasi savo turto vertintojų nuomone, pateikė antstolei prašymą skolininkės turto vertę nustatyti 410 000 Lt). Ieškovei žinant apie tokį turto įvertinimą ir nereiškiant prieštaravimų, antstolei nebuvo pagrindo skirti papildomą ar pakartotinę turto vertės nustatymo ekspertizę.

Ieškovės argumentus, kad dėl nustatytos per didelės buto vertės vykdomoji byla per ilgai buvo neužbaigta ir dėl to didėjo vykdymo išlaidos, teismas atmetė nurodydamas, kad nuo antstolio valios nepriklauso, ar bus asmenų, norinčių dalyvauti varžytynėse. Be to, vykdymo išlaidų absoliučiai didžiąją dalį sudaro jau užvedant vykdomąją bylą apskaičiuojamos būtinosios vykdymo išlaidos bei atlygis antstoliui už vykdomojo dokumento įvykdymą.

Šalies argumentai

Ieškovės teiginius, kad pirmosiose varžytynėse nustačius ieškovės nuomone teisingą turto rinkos vertę - 370 000 Lt, turtas būtų buvęs parduotas už 304 880 Lt (296 000,00 Lt + 3 procentai), teismas atmetė kaip neįrodytus (CPK 12 straipsnis, CPK 178 straipsnis) ir nepagrįstus. Neįrodyta buvus potencialių pirkėjų, be to, ieškovė, turėjo teisę pasiūlyti antstolei pirkėją (CPK 704 straipsnio 1 dalis) bei prašyti sumažinti parduodamo buto įkainojimą. Kad turto kaina antrose varžytynėse nebuvo per maža (patraukli rinkoje) rodo ir faktas, jog varžytynėse dalyvavo tik vienas pirkėjas.

Žemesnės instancijos teismas

Ieškovės argumentus, kad antstolės paskirtos antrosios turto pardavimo varžytynės yra neteisėtos, nes antstolė neteisingai ir neteisėtai pardavinėjo turtą vadovaudamasi neobjektyvia turto arešto akte nustatyta net 40 procentų mažesne nei rinkos kaina, teismas taip pat atmetė kaip nepagrįstus ir nurodė, kad antstolė parduodamo iš varžytynių buto kainą nustatė laikydamasi CPK 681 straipsnio nustatytų reikalavimų, o buto pardavimą antrosiose varžytynėse paskelbė laikydamasi CPK 722 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų.

Teismas sprendė, kad prieš antrąsias varžytynes perkainojus butą į 400 000 Lt, parduodamo buto vertė būtų iš esmės tokia pati, kaip ir parduodant iš pirmųjų varžytynių. Teismas kritiškai vertino ir ieškovės teiginius, kad nekilnojamojo turto vertė augo. Teismas pažymėjo, jog nekilnojamojo turto rinkos esminis nuosmukis įvyko 2008 m. pabaigoje–2009 m. ir reikšmingesnio turto vertės augimo nebuvo, tik nežymūs svyravimai. Antstolei atsisakius vykdyti ieškovės buto pardavimą antrosiose varžytynėse, o vietoj to be pagrindo paskyrus naują turto vertinimą ir vėl organizavus buto pardavimą iš naujo, skelbiant jo pardavimą iš pirmųjų varžytynių iš esmės už tą pačią kainą (ieškovės teigimu, taip turėjo elgtis antstolė), kaip ir prieš tai, tokie antstolės veiksmai galėtų būti vertinami tik kaip nereikalingas vykdymo proceso vilkinimas bei vykdymo išlaidų skolininkui didinimas.

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką pagrindas pripažinti turto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiu civilinio proceso teisėje yra tik imperatyviųjų teisės normų esminiai pažeidimai, varžantys asmenų teises bei teisėtus interesus. Varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu (CPK 602 straipsnio 6 punktas) galimas tada, kai turto pardavimo iš varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, kai gauta už turtą suma neproporcinga to turto rinkos vertei ir tokiu būdu yra neproporcingai apribotos skolininko nuosavybės teisės. Ar kaina yra „esmingai mažesnė“, taip pat kitos anksčiau nurodytos reikšmingos aplinkybės turėtų būti nustatomos įvertinus konkrečios bylos duomenis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstines teisėjų kolegijos 2009-04-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-90/2009). Kasacinio teismo praktikoje nėra nustatyto konkretaus dydžio vertine ar procentine išraiška, kurio nepasiekus būtų visada pripažįstama, kad prieš tai minėtos proporcijos nepažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-05-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251/2011).

Teismas sprendė, kad ieškovės butas nebuvo parduotas už esmingai mažesnę kainą, nei jo rinkos vertė, kadangi butas buvo įvertintas CPK nustatyta tvarka, atsižvelgiant į skolininko interesus bei parduotas iš antrųjų varžytynių laikantis CPK nustatytos tvarkos.

Teismas pažymėjo ir tai, kad pagal valstybės įmonės Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenis buto su rūsiu, (duomenys neskelbtini), vertė nuo 2013-01-01 nustatyta jau tik 204 000 Lt (2006-05-25 jo vertė tokiu pačiu metodu buvo nustatyta 369 900 Lt), todėl akivaizdu, kad ieškovės butas nėra parduotas per pigiai iš esmės.

Ieškovė su jos, kaip skolininkės, teisėmis ir pareigomis vykdymo procese buvo supažindinta taip pat ir antstolės kontoroje 2011-12-15. Ieškovei įgyvendinti savo teises ir daryti įtaką išieškojimo procesui nebuvo kliūčių, tačiau ieškovė išieškojimo proceso metu neskundė antstolės procesinių veiksmų, turto įkainojimo neginčijo, prašymų dėl turto įvertinimo ar jo realizavimo klausimų neteikė, savo iš varžytynių parduodamo turto pirkėjo antstoliui nepasiūlė, pretenzijų antstolei dėl vykdymo proceso neturėjo, o į teismą kreipėsi tik po to, kai atsakovas R. Š., nusipirkęs ieškovės butą, kreipėsi į teismą dėl ieškovės iškeldinimo iš šio buto (civilinė byla Nr. 2-9878-794/2012).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Apeliaciniu skundu ieškovė A. K. prašo panaikinti skundžiamą sprendimą ir ieškinį tenkinti bei priteisti iš atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo šiuos svarbiausius argumentus:

1. Pirmosios instancijos teismas nepagristai susieja netinkamą turto įkainojimą mažesne nei rinkos kaina su turto pardavimu mažesne nei rinkos kaina. Teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas - antstolės pareiga, kurią vykdyti ji privalo nepaisant to, kaip vykdymo proceso šalys naudojasi savo procesinėmis teisėmis.

Turto pardavimo iš varžytinių aktą galima pripažinti negaliojančiu, jei nustatoma, kad turtas parduotas mažesne nei rinkos kaina. Tuo tarpu antstolio veiksmų teisėtumas nustatant turto vertę galimas tiek turtą įvertinus mažesne, tiek nepagrįstai didesne nei rinkos verte. CPK 681 straipsnio reikalavimas įvertinti turtą rinkos kainomis negali būti siaurinamas, tvirtinant, jog išieškotojo ir skolininko interesai nukenčia tik turtą įkainojus mažesne kaina. Priešingai, skolininko turtą įkainojus nepagrįstai didesne kaina, atsiranda tikimybė, kad turtas nebus parduotas iš pirmųjų varžytinių ir taip bus sudarytos sąlygos turtą parduoti iš antrųjų varžytinių mažesne kaina, patenkinant mažesne apimtimi išieškotojo reikalavimus ir sukeliant didesnius neigiamus padarinius skolininkui.

2. Teismas nepagrįstai teisėtais pripažino antstolės veiksmus, kai ji 40 000 Lt padidino turto įkainojimą, atsižvelgusi į nemotyvuotą (įrodymais nepagrįstą) išieškotojo „Swedbank“ AB prašymą. Pagal 2006 Nekilnojamojo turto registro duomenis turto vidutinė rinkos vertė buvo 369 900 Lt, pagal 2011-06-27 turto vertinimo pažymą Nr. L11/042 LCHNT – 370 000 Lt. Taigi antstolė įkainodama turtą 410 000 Lt nevykdė pareigos tinkamai įkainoti turtą.

3. Pirmose varžytynėse įkainojus turtą 370 000 Lt kaina, jo pardavimo tikimybė buvo didesnė.

4. Laikotarpiu nuo pirmųjų iki antrųjų varžytynių vyko pokyčiai rinkoje (kainos augimas), todėl turto vertė turėjo būti nustatyta nauja – 400 000 Lt ir taip turtas turėjo būti parduotas už didesnę kainą. Be to, tik žinant turto vertę varžytynių metu galima spręsti apie jų teisėtumą, o turto vertės nustatymo ekspertizė prieš antrąsias varžytynes nebuvo skirta.

5. Byloje vertintina tik turto vertė jo pardavimo metu. Teismas nepagrįstai nurodė, jog turtą parduodant šiuo metu, jis, tikėtina, būtų parduotas už dar mažesnę kainą. Ši prielaida neturi reikšmės bylos išnagrinėjimui. Juo labiau, kad Nekilnojamojo turto registre, kuriuo duomenimis rėmėsi teismas, spręsdamas apie galimybes turtą parduoti šiuo metu, gali neatitikti faktinės situacijos rinkoje.

Žemesnės instancijos teismas

6. Tik kaip prielaidos vertintini teismo argumentai, kad tik vieno asmens dalyvavimas varžytynėse rodo, jog parduodamo kaina nebuvo patraukli (maža).

Atsiliepimas

Antstolė M. T. atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Iš esmės išsamiai pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams nurodo šiuos svarbiausius argumentus:

1. Turtas buvo įkainotas tinkamai ir parduotas už kainą, atitikusią to meto rinkos kainą priverstine tvarka parduodamiems turto objektams. Turtą pardavus už per mažą kainą nukenčia tiek skolininkas, tiek išieškotojas, todėl išieškotojas pasinaudojo savo teise reikšti nuomonę dėl parduodamo turto vertės nustatymo. Tuo tarpu ieškovė vykdymo proceso eigoje prieštaravimų nereiškė. Byloje nėra duomenų, rodančių buvus realią galimybę turtą parduoti brangiau.

Šalies argumentai

Ieškovei apie prasidėjusį išieškojimo procesą buvo žinoma, turto vertintoja su ieškovės žinia atliko buto vertinimą. Kad buto vertė buvo pakeista 2011-08-03 aktu, kuris ieškovei įteiktas asmeniškai 2011-08-05, ieškovei taip pat buvo žinoma. Ieškovė ne kartą buvo atvykusi į antstolės kontorą, kur ji buvo supažindinta su vykdomąja byla ir joje atliekamais vykdymo veiksmais.

Atsiliepimas

Atsakovas R. Š. atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad butas buvo įkainotas tinkamai, laikantis įstatymų reikalavimų, o ieškovė, skirtingai nuo išieškotojo, vykdymo procese buvo pasyvi. Atsakovas pritaria argumentams, kad ieškovės prielaidos apie galimybę butą parduoti už kitokią kainą – neįrodytos, nepagrįstos. Be to, priverstine tvarka parduodamas turtas rinkoje mažiau patrauklus, todėl paprastai parduodamas už mažesnę nei rinkos kainą.

Tretysis asmuo „Swedbank” AB atsiliepimu prašo skundžiamą sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad turtas buvo įkainotas tinkamai, o bankas, siūlydamas nustatyti buto rinkos vertę – 410 000 Lt, rėmėsi vertintojų nuomone, kuri neprieštarauja ir duomenims ieškovės pateiktoje 2012-04-06 turto vertintojų UAB „Lituka” ir Ko ginčo objekto vertės nustatymo ataskaitoje. Byloje nėra duomenų apie realią galimybę butą parduoti brangiau, o kad kaina nebuvo per maža rodo ir nedidelis pirkėjų susidomėjimas varžytynėmis.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Šioje byloje Lietuvos apeliacinio teismo teisėjų kolegija nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.

Pagal bylos duomenis, ką nustatė ir pirmosios instancijos teismas, antstolė M. T. vykdomojoje byloje Nr. 0108/11/00513 pagal Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2010-10-15 vykdomąjį raštą Nr. 275-2N/2010 vykdė ieškovės įkeisto turto – buto su rūsiu (duomenys neskelbtini) pardavimą iš varžytynių.

2011-06-16 patvarkymu buvo paskirta ekspertizė įkeisto turto vertei nustatyti, ekspertizę pavedant atlikti UAB „Lovertus“ turto vertintojai L. C.. Pagal 2011-06-27 turto vertės nustatymo pažymą Nr. L11/042 LCH NT ieškovės buto su rūsiu, esančio (duomenys neskelbtini), rinkos vertė turto vertinimo dieną – 370 000 Lt. Vadovaujantis šia pažyma ir verte buvo surašytas 2011-07-04 turto arešto aktas, kuriame ieškovės turtas įvertintas 370 000 Lt, tačiau išieškotojui „Swedbank“, AB, nesutinkant su turto kaina, ir prašant skirti ekspertizę, 2011-08-03 patvarkymu iš varžytynių parduodamas turtas buvo įvertintas 410 000 Lt. 2011-12-19 pirmosiose įkeisto turto varžytynėse pradinė pardavimo kaina buvo 328 000 Lt, tačiau į varžytynes neatvyko pirkėjų ir todėl jos buvo pripažintos neįvykusiomis. 2012-03-14 antrosiose įkeisto turto varžytynėse pradinė pardavimo iš varžytynių kaina buvo 246 000 Lt. Šiose varžytynėse vienintelis dalyvis R. Š. butą nusipirko už 253 380 Lt (2012-05-02 turto pardavimo iš varžytynių aktas Nr. 0108/11-00513).

Ieškovė teigia, kad antstolė netinkamai įvertino parduodamą turtą – butą ir to pasėkoje turtas buvo parduotas per pigiai, kas pažeidė jos kaip parduoto turto savininkės teises. Ieškovė nurodė, kad pirmosiose varžytynėse antstolė turėjo turtą įvertinti 370 000 Lt pagal eksperto išvadą, o rengdama antrąsias varžytynes antstolė turėjo atsižvelgti į rinkos pokyčius (kainų augimą) ir iš naujo nustatyti parduodamo buto vertę, kuri ją tinkamai nustačius būtų 400 000 Lt. To nepadarius, antstolė sudarė sąlygas antrosiose varžytynėse parduoti turtą už per mažą kainą.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai, teisingai ir išsamiai motyvavo savo sprendimą, tinkamai pagrindė ieškovės argumentų atmetimą tiek ginčo išnagrinėjimui aktualių teisės normų, reglamentuojančių priverstinio vykdymo procese parduodamo turto kainos nustatymą, aiškinimu, tiek tinkamai vadovaudamasis ginčo išnagrinėjimui aktualia kasacinės instancijos teismo praktika, todėl pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime jau išdėstytų ir aprašytų pirmosios instancijos teismo motyvų, jiems pritardama, nekartoja bei toliau papildomai pasisakys tik dėl apeliacinio skundo argumentų. Bylos išnagrinėjimui esminę reikšmę turi įrodymų apie parduodamo turto vertę pirmųjų ir antrųjų varžytynių metu vertinimas.

Apeliaciniame skunde teigiama, kad skolininkės (apeliantės) interesus gali pažeisti ne tik priverstinio vykdymo procese nustatyta per maža parduodamo turto kaina, bet ir per didelės kainos nustatymas (pirmosiose varžytynėse), kadangi tai sudaro prielaidas antrosiose varžytynėse parduoti turtą už mažesnę kainą. Teisėjų kolegija pažymi, kad, nors paprastai priverstine tvarka parduodamo turto didesnės kainos nustatymas atitinka tiek skolininko, tiek kreditoriaus interesus (skoliningas brangiau pardavus turtą didesne dalimi padengtų savo įsipareigojimus, o kreditorius gautų didesnį savo reikalavimų patenkinimą), galima ir tokia situacija, kai per didelės (aiškiai neatitinkančios rinkos kainos) kainos nustatymas pažeidžia tiek skolininko, tiek kreditoriaus interesus, visų pirma, dėl priverstinio vykdymo proceso trukmės, kai turtas ilgai nerealizuojamas, o antra, tokia situacija galėtų susiklostyti, jeigu pirmose varžytynėse dėl per didelės nustatytos kainos turtas nenuperkamas, o tuomet antrosiose varžytynėse, skirtingai nei pirmosiose, kai turtas parduodamas už 80 procentų kainą, nustatytą pagal CPK 681 straipsnį (CPK 718 straipsnis), turtas būtų parduodamas jau tik už 60 procentų kainą nuo nustatytos CPK 681 straipsnyje numatyta tvarka (CPK 722 straipsnio 1 dalis). Ieškovės vertinimu, byloje tokia situacija ir susiklostė, nes jeigu pirmosiose varžytynėse parduodamo turto vertė būtų nustatyta teisingai (370 000 Lt pagal eksperto išvadą), o ne be pagrindo padidinta remiantis išieškotojo prašymu iki 410 000 Lt, tikėtina, kad turtas būtų parduotas dar pirmosiose varžytynėse. Šios ieškovės prielaidos, kad 40 000 Lt mažesne sumą įkainotas turtas būtų parduotas dar pirmosiose varžytynėse, nepagrįstos įrodymais. Byloje nėra net netiesioginių įrodymų, kad pirmosiose varžytynėse turtą įkainojus 370 000 Lt būtų buvę jo pirkėjų. Todėl šiomis ieškovės prielaidomis teismas nesivadovauja.

Įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, teisėjų kolegija taip pat nenustatė pagrindo prielaidoms, kad būtent byloje nagrinėjamu atveju būtų susiklosčiusi situacija, kai turto vertės prieš pirmąsias varžytynes nustatymas 410 000 Lt būtų sudaręs prielaidas antrose varžytynėse turtą parduoti už mažesnę nei rinkoje mokama kainą. Pažymėtina, kad apeliantė į bylą pateikė UAB „Lituka“ ir Ko turto vertės nustatymo 2012-04-06 dienai išvadą Nr. 2012-04-06, pagal kurią buto vertė – 400 000 Lt (t. 1, b. l. 19). Pagal šią išvadą nustatyta turto vertė (2012-04-06 dienai) praėjus 4 mėnesiams po pirmųjų varžytynių (2011-12-19) skiriasi tik mažiau nei 3 procentais nuo pirmosioms varžytynėms nustatytos turto vertės. Ieškovės pateiktoje vertės nustatymo ataskaitoje ir kitoje bylos medžiagoje nėra duomenų apie kainų rinkoje ženklų pasikeitimą aktualiu laikotarpiu (2011 antroje pusėje – 2012 metų pirmoje pusėje). Dar daugiau - ieškovės pateiktoje 2012-04-06 turto vertinimo ataskaitoje buto vertė buvo nustatyta skaičiavimams naudojant 2011 metų pardavimo sandorių duomenis (ataskaitos 12 psl.), o iš duomenų pagal 2009-2011 metus (ataskaitos 13 psl.) matyti, kad rinkos kaina šiuo laikotarpiu nuolat krito. Todėl ieškovės teiginiai apie kainos augimą 2012 metais neįrodyti (CPK 12, 178 str.), atitinkamai kaip nepagrįsti atmestini ir ieškovės argumentai apie būtinybę prieš antrąsias varžytynes iš naujo įvertinti parduodamą turtą tikslu atsižvelgti į jo kainos augimą. Kaip jau minėta, pagal ieškovės pateiktą vertės nustatymo ataskaitą galima daryti tik priešingą prielaidą, t. y. kad kainai nuolat mažėjant, ji pakartotinai vertinant turtą prieš antrąsias varžytynes galėjo būtų nustatyta dar mažesnė.

Pirmosiose varžytynėse parduodamo buto vertė buvo nustatyta atsižvelgus tiek į antstolės patvarkymu paskirtos ekspertizės, kurią atliko UAB „Lovertus“ ekspertė, 2011-06-27 pažymą Nr.L11/042 LCH NT, pagal kurią buto rinkos vertė vertinimo dieną - 2011-06-27 buvo 370 000 Lt, tiek į išieškotojo „Swedbank“ AB pastabas. Bankas 2011-07-27 rašte Nr. SR-36615 antstolei nurodė nesutinkąs su turto įvertinimu kaip su per mažu ir pasiūlė paskirti ekspertizę turto vertei nustatyti, kurią apmokėtų (vykdomosios bylos 41 lapas). Nesutikimą grindė banko vertintojų nuomone, kad buto vertė – 410 000 Lt (vykdomosios bylos b. l. 50). Atsižvelgusi į šį prašymą antstolė turtą įvertino 410 000 Lt ir nurodė, kad turto įvertinimas didesne kaina atitiko tiek skolininko, tiek išieškotojo interesus (vykdomosios bylos b. l. 43). Su tokiu įvertinimu bankas sutiko (vykdomosios bylos b.l. 49), o ieškovė vertinimo neginčijo. Sutiktina su apeliantės argumentais, kad bankas įrodymais nepagrindė siūlomos parduodamo buto vertės, ją grindė tik duodamas nuorodą į teismui nepateiktą vertintojų nuomonę. Tačiau, atsižvelgus į tai, kad banko siūloma vertė (410 000 Lt) nuo nustatytos ekspertės (370 000 Lt) skyrėsi 10,8 procentų, t.y. ne itin ženkliai, atsižvelgus į tai, kad, prireikus, nebuvo kliūčių skirti papildomą ar pakartotinę ekspertizę (bankas nurodė sutinkąs ją apmokėti), tik pakartotinės ekspertizės skyrimui nebuvo poreikio (į išieškotojo pastabas dėl kainos buvo atsižvelgta, o ieškovė kainos nustatymo neginčijo), galiausiai įvertinus, kad 2012-04-06 pačios ieškovės užsakymu turto vertintojai nustatė tik 3 procentais mažesnę vertę - 400 000 Lt, teismas daro išvadą, kad išieškotojo (banko) prieš pirmąsias varžytynes pasiūlyta vertė – 410 000 Lt neprieštarauja byloje esančių įrodymų apie turto vertę visumai, nėra pagrindo šią vertę traktuoti kaip iš esmės neteisingą, neatitinkančią kainų rinkoje. Pažymėtina, kad teismas byloje esančių įrodymų visumą vertina pagal savo vidinį įsitikinimą ir vadovaudamasis įrodymų pusiausvyros principu (CPK 175, 186 straipsniai). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tada, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, jog labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr. Nr. 3K-3-701/2013, 2014-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-67/2014). Bylos faktinių aplinkybių ir byloje esančių įrodymų visumos pagrindu teismas sprendžia nesant pagrindo abejoti varžytynėms nustatytos turto vertės atitikimu rinkos kainoms.

Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo ir su tuo nėra pagrindo nesutikti, kad byloje nėra įrodymų, ar bent pagrindo realioms prielaidoms buvus realią galimybę ieškovės butą parduoti brangiau. Tą be kita ko patvirtina mažas potencialių pirkėjų susidomėjimas rengiamomis varžytynėmis (pirmose nedalyvavo niekas, antrose – vienas asmuo). Be to, pati ieškovė, manydama, kad turtas įkainotas netinkamai, turėjo savo argumentus išsakyti dar vykdymo procese, galiausiai turėjo galimybę pasiūlyti savo pirkėją (CPK 704 straipsnio 1 dalis), tačiau turto įkainojimo neginčijo iki turto pirkėjo iniciatyva nebuvo priimtas Klaipėdos miesto apylinkės teismo sprendimas už akių dėl ieškovės iškraustymo iš buto (t.1, b.l. 30-31) ir teismas netenkino prašymo šį sprendimą peržiūrėti (t.1, b.l. 32-35). Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, vykdymo procese tiek išieškotojui, tiek skolininkui keliama pareiga būti aktyviems ir patiems domėtis vykdymo eiga ir sąžiningai naudotis įstatymo suteiktomis teisėmis bei pareigomis, skolininkas ar jo atstovas privalo bendradarbiauti su antstoliu ir aktyviai padėti jam greitai ir tinkamai įvykdyti sprendimą.

Nėra ginčo, kad teisingas, įstatymo reikalavimus atitinkantis skolininko turto įkainojimas – antstolio pareiga, nuo kurios tinkamo vykdymo priklauso išieškotojo reikalavimų patenkinimas kuo didesne apimtimi per kuo trumpesnį laiką, sukeliant kiek galima mažesnių neigiamų padarinių skolininkui, tačiau, skirtingai nei teigia apeliantė, šioje byloje nėra pagrindo abejonėms dėl turto įvertinimo, o tuo pačiu ir kainos varžytynėse (tiek pirmose, tiek antrose) pagrįstumo.

Šie argumentai, vertinant kartu su pirmosios instancijos teismo išsamiai išdėstytais motyvais, yra pakankami, kad skundžiamą sprendimą kaip pagrįstą, teisėtą ir tinkamai bei pakankamai išsamiai motyvuotą palikti nepakeistą. Apeliacinio skundo argumentais keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra pagrindo.

Kadangi apeliacinis skundas netenkinamas, apeliantei neatlyginamos jos turėtos bylinėjimosi išlaidos, tačiau iš apeliantės priteisiamos atsakovų turėtos pagrįsto dydžio bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidos (CPK 93 straipsnis). Pagal bylos duomenis atsakovas R. Š. turėtos 1500 Lt išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Šios išlaidos jam priteistinos iš apeliantės.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. birželio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti R. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 1500 Lt (vieną tūkstantį penkis šimtus litų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų iš ieškovės A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

Teisėjai Konstantinas GurinasEgidija TamošiūnienėVigintas Višinskis