Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2025-11-27 · Civilinė byla Nr. e2-1055-881/2025

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2025-11-27
Bylos Nr.
e2-1055-881/2025
Teisminio proceso Nr.
2-59-3-00010-2025-9
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Vilija Mikuckienė
Atsakovas
V. K.
Pareiškėjas
V. K.
Kategorijos
  • 3.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.4.3.2.1.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.4.3.2.2.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 3.4.3.3pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinės bylos Nr. e2-1055-881/2025 Teisminio proceso Nr. 2-59-3-00010-2025-9 Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.2; 3.4.3.2.1.2; 3.4.3.2.2.3; 3.4.3.3; (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. lapkričio 27 d.

VilniusLietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovo V. K. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2025 m. spalio 21 d. nutarties, kuria apribota pareiškėjo V. K. teisė eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu penkeriems metams likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės „Eurasta“ bankroto byloje.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Kreditorė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2025 m. rugpjūčio 28 d. pateikė Panevėžio apygardos teismui pareiškimą apriboti likviduojamos dėl bankroto uždarosios akcinės bendrovės (toliau – LUAB) „Eurasta“ buvusiam vadovui V. K. teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu. Prašymas grindžiamas tuo, kad atsakovas neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, nors pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymą (toliau – JANĮ) privalėjo tai padaryti, veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos.

Atsiliepimas

2. Buvęs LUAB „Eurasta“ vadovas V. K. atsiliepime į VMI pareiškimą prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą. Teigė, kad kreditorė reiškia reikalavimus ir juos remia netinkamai interpretuodama aplinkybes ir faktus, remdamasis tikrovės neatitinkančiais teiginiais, ignoruodamas likviduojamos dėl bankroto bankrutuojančios bendrovės suteiktą informaciją ir įrodymus. UAB „Eurasta“ susidūrė su laikinais finansiniais sunkumais dėl kontrahentų prievolių nevykdymo, tačiau, nepaisant akivaizdžių galimybių padengti skolą VMI, bendrovei buvo iškelta bankroto byla ir tokiu būdu užkirstas kelias išsaugoti bendrovės gyvybingumą, verslumą ir veiklos tęstinumą. Atsakovas veikė rūpestingai ir atidžiai, dėjo visas pastangas bendrovės veiklai išsaugoti, tačiau dėl susiklosčiusių neigiamų ekonominių aplinkybių ir kitų veiksnių tai atlikti nepavyko.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Panevėžio apygardos teismas 2025 m. spalio 21 d. nutartimi kreditorės VMI pareiškimą tenkino, apribojo buvusiam LUAB „Eurasta“ vadovui V. K. teisę penkerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

4. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nuo 2025 m. kovo 4 d. teismo nutarties iškelti bankroto bylą UAB „Eurasta“ iki 2025 m. spalio 21 d. praėjo daugiau nei šeši mėnesiai, o tai yra daugiau nei pakankamas terminas įvykdyti tiek JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje, tiek teismo 2025 m. kovo 4 d. nutartyje nustatytą pareigą perduoti paskirtam nemokumo administratoriui bendrovės valdomą ir naudojamą turtą, dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su jo veikla. Atsakovo teiginius apie tai, kad jis įvykdė visas pareigas bendradarbiaudamas su nemokumo administratoriumi ir, jog jis veikė atidžiai ir rūpestingai, teismas pripažino deklaratyviais ir nepagrįstais ir įvertino kaip siekį pateisinti savo, kaip buvusio UAB „Eurasta“ vadovo, pareigų, iškėlus bendrovei nemokumo bylą, nevykdymą.

5. Teismas padarė išvadą, kad V. K., kaip buvęs UAB „Eurasta“ vadovas, nenurodė objektyviai suprantamų priežasčių, kodėl jis neįvykdė jam priklausančių tiek pagal JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje, tiek teismo 2025 m. kovo 4 d. nutartyje nustatytų pareigų perduoti paskirtam nemokumo administratoriui mažajai bendrijai bendrovės valdomą ir naudojamą turtą, buhalterinės apskaitos duomenis.

6. Teismas 2025 m. kovo 4 d. nutartyje iškelti UAB „Eurasta“ nemokumo bylą nustatė, kad bendrovės pagrindinė mokestinė nepriemoka susidarė pagal VMI 2023 m. gruodžio 4 d. patikrinimo aktą nuo 2022 m. sausio 1 d. iki 2023 m. sausio 31 d., o mokestinės nepriemokos išieškojimas nerezultatyviai vykdomas nuo 2023 m. liepos 31 d. UAB „Eurasta“ skola VMI 2025 m. sausio 21 d. buvo 112 301,19 Eur, iš kurių gyventojų pajamų mokestis – 41 398,27 Eur. Bendrovėje 2025 m. sausio 31 d. socialiniu draudimu apdraustų darbuotojų nebuvo. Valstybės įmonės (toliau – VĮ) Registrų centro duomenimis, paskutiniai UAB „Eurasta“ pateikti finansinės atskaitomybės dokumentai už 2021 metus, t. y. iki bankroto bylos iškėlimo bendrovės vadovas nevykdė įstatymu nustatytos pareigos teikti finansinės atskaitomybės dokumentus už 2022, 2023 ir 2024 metus. Teismo vertinimu, šios aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad bendrovės vadovui tokie ekonominiai finansiniai rodikliai buvo pakankami suvokti, kad UAB „Eurasta“ turi didelių finansinių sunkumų, jog bendrovė realios veiklos nevykdo, nes bendrovėje nėra dirbančių darbuotojų, finansinės atskaitomybės dokumentai VĮ Registrų centrui nebuvo teikiami, todėl buvo pakankamas pagrindas inicijuoti UAB „Eurasta“ nemokumo procesą, tačiau šios pareigos V. K. neįvykdė.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

7. V. K. atskiruoju skundu prašo Panevėžio apygardos teismo 2025 m. spalio 21 d. nutartį panaikinti ir kreditorės VMI pareiškimą atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

7.1. Bendrovė susidūrė su laikinais finansiniais sunkumais dėl kontrahentų prievolių nevykdymo. Tačiau, nepaisant akivaizdžių galimybių padengti VMI skolą, bendrovei buvo iškelta bankroto byla ir tokiu būdu užkirstas kelias išsaugoti bendrovės gyvybingumą, verslumą ir veiklos tęstinumą. Buvęs bendrovės vadovas veikė rūpestingai ir atidžiai, dėjo visas pastangas bendrovės veiklai išsaugoti, tačiau dėl susiklosčiusių neigiamų ekonominių aplinkybių ir kitų veiksnių tai atlikti nepavyko.

7.2. Teismas pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 176 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pareigą visapusiškai, išsamiai ir objektyviai ištirti visas esmines bylos faktines aplinkybes, nustatyti objektyvią tiesą ir priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atliko tik formalų įrodymų tyrimą, tai reiškia, kad priėmė įrodymais nepagrįstą nutartį. Teismas nutartyje įrodomąją reikšmę suteikė tik VMI pateiktiems įrodymams, eliminuodamas iš proceso apelianto dalyvavimą, taip pažeidė CPK 185 straipsnį.

7.3. Byloje nebuvo nustatyta, kad apelianto netinkamas bendrovės buhalterinės apskaitos tvarkymas nulėmė bendrovės bankrotą. Bendrovės bankrotas įvyko ne dėl buhalterinės apskaitos netinkamo tvarkymo. Teismo nutartyje nurodomos aplinkybės buvo nustatytos tik remiantis VMI pateiktais įrodymais.

7.4. Teismas nemotyvavo, kodėl apribojo apelianto teisę eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu maksimaliam, t. y. penkerių metų terminui, neįvertinęs galimos žalos kitiems asmenims, neapklausė apelianto, taip pažeidė jo procesines teises, susijusias su įrodymų byloje teikimu.

Atsiliepimas

8. Pareiškėja VMI atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo apelianto V. K. atskirąjį skundą atmesti ir Panevėžio apygardos teismo 2025 m. spalio 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

8.1. Priemonės, kurių imamasi bendrovės mokumui atkurti, turi rodyti realias vadovo pastangas ir galimybes atkurti bendrovės mokumą, t. y. priemonės turi atitikti esamą bendrovės veiklos padėtį ir būti pakankamos bei efektyvios tam, kad būtų pasiektas konkretus rezultatas – realus bendrovės finansinės padėties pagerėjimas, o bendrovės ekonominė situacija turi būti tokia, kuri leistų pagrįstai tikėtis, jog tinkamomis priemonėmis bendrovės mokumas dar gali būti atkurtas. Nagrinėjamu atveju nurodytų aplinkybių buvęs vadovas nepagrindė, nepateikė įrodymų apie plano bendrovės mokumui atstatyti įgyvendinimą.

8.2. Apeliantas taip ir nesugebėjo atkurti bendrovės mokumo, skolos didėjo ne tik VMI, bet ir kitiems kreditoriams. Taigi, apelianto atskirajame skunde nurodyti argumentai dėl pastangų ir siekio išsaugoti bendrovės veiklą, vertintini kaip gynybinė pozicija. Priešingas vertinimas sudarytų galimybę bendrovės vadovams piktnaudžiauti, nepagrįstai nesikreipiant į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, savo neveikimą pateisinant tuo, kad buvo imtasi veiksmų bendrovės mokumui atkurti.

8.3. Pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo VMI pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad 2025 m. sausio 21 d. bendrovės mokestinė nepriemoka buvo 112 301,19 Eur. Bendrovė Juridinių asmenų registre įregistruota 2004 m. gegužės 14 d. VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenimis bendrovės vardu registruoto nekilnojamojo turto nėra, VĮ „Regitra“ duomenimis, bendrovės vardu įregistruotos dvi transporto priemonės: lengvasis automobilis VW PASSAT, 2004 metų gamybos ir lengvasis automobilis SKODA OCTAVIA, 2003 metų gamybos, tačiau jų dalyvavimas viešajame eisme draudžiamas ir jiems taikomi apribojimai. Bendrovė Juridinių asmenų registrui paskutinius finansinės atskaitomybės dokumentus buvo pateikusi tik už 2021 metus, t. y. iki bankroto bylos iškėlimo bendrovės vadovas V. K. nevykdė įstatymu nustatytos pareigos teikti finansinės atskaitomybės dokumentus už 2022, 2023 ir 2024 metus. Todėl teismas pagrįstai konstatavo, kad buvusiam bendrovės vadovui tokie ekonominiai finansiniai rodikliai buvo pakankami suvokti, jog UAB „Eurasta“ turi didelių finansinių sunkumų, kad bendrovė realios veiklos nevykdo, nes joje nėra dirbančių darbuotojų, finansinės atskaitomybės dokumentai VĮ Registrų centrui neteikiami, todėl buvo pakankamas pagrindas inicijuoti bendrovei nemokumo procesą, tačiau šios pareigos jis neįvykdė.

Šalies argumentai

8.4. Atskirajame skunde apeliantas nurodo, kad įvykdė pareigą būti aktyviu bankroto procese, komunikuoti su nemokumo administratoriumi, o būtent, organizavo ir tarėsi dėl dokumentų perdavimo per buhalterę, nurodė perduoti dokumentus, pasirašė finansines ataskaitas, todėl pareiškėja nepagrįstai klaidina teismą dėl tariamo netinkamo buhalterinės apskaitos vedimo ir dokumentų neperdavimo nemokumo administratoriui. Pagal JANĮ 57 straipsnio 1 dalį, pareiga organizuoti visų bendrovės dokumentų perdavimą nemokumo administratoriui tenka buvusiam (įgaliojimų netekusiam) bendrovės vadovui, o aplinkybė, jog dokumentai yra pas bendrovės buhalterinę apskaitą tvarkiusį juridinį asmenį, neatleidžia buvusio bendrovės vadovo nuo nurodytos pareigos tinkamo įvykdymo. Taigi, nepriklausomai nuo to, ar buhalterinė apskaita yra vedama pačios bendrovės, ar yra sudaryta buhalterinių paslaugų teikimo sutartis, už tinkamą buhalterinę apskaitą yra atsakingas bendrovės vadovas. Todėl apeliantas privalėjo imtis aktyvių veiksmų ir gauti dokumentus iš buhalterinių paslaugų tiekėjo, jei jie yra pas šį juridinį asmenį. Šiuo atveju, apeliantas nedėjo pastangų, kad reikalingi dokumentai būtų gauti ir perduoti nemokumo administratoriui. Taigi, apelianto nurodyti argumentai vertintini kritiškai ir kaip gynybinė pozicija, kuria besąlygiškai siekiama išvengti gręsiančios sankcijos.

Atsiliepimas

9. Nemokumo administratorius MB „Nemokumas“ atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo netenkinti apelianto V. K. atskirojo skundo ir Panevėžio apygardos teismo 2025 m. spalio 21 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

9.1. Teismas turi diskrecijos teisę nustatyti juridinio asmens vadovo teisės eiti pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo trukmę nuo vienerių iki penkerių metų. Atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, t. y. į dokumentų ir turto neperdavimą nemokumo administratoriui faktą, finansinių atskaitų nepateikimą VĮ Registrų centrui bei kitus faktinius vadovo neveikimo aspektus, teismas pagrįstai pasinaudojo šia teise ir nustatė apeliantui maksimalų penkerių metų apribojimo laikotarpį. Nustatyta sankcija atitinka įstatymo numatytą tikslą – apsaugoti kreditorius ir užtikrinti skaidrų bei tvarkingą bankroto procesą, atsižvelgiant į tai, kad toks vadovo neveikimas sukėlė ne tik žalą kreditoriams (negrąžintas skolas), bet ir sutrukdė nemokumo administratoriui atlikti įstatymo nustatytas pareigas. Todėl nustatytas sankcijos dydis yra proporcingas ir pagrįstas bylos aplinkybėmis.

9.2. Apeliantas bylos nagrinėjimo metu nepaneigė VMI nurodytų argumentų, kurie sudarė pagrindą taikyti apeliantui JANĮ 13 straipsnyje įtvirtintą sankciją. Be to, apeliantas nei su teismui teiktame atsiliepime į VMI prašymą, nei atskirajame skunde nenurodė, kodėl iki šiol neįvykdė JANĮ 53 straipsnyje nustatytų pareigų, t. y. neperdavė bendrovės dokumentų, turto, nesudarė balanso nutarties iškelti bendrovei bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis. Visi apelianto nurodomi teiginiai apie tai, kad buvo galimybės įvykdyti prievolę VMI, apie debitorinius įsiskolinimus, laikinus finansinius sunkumus, bendradarbiavimą su apskaitą vedančiu asmeniu dėl apskaitos dokumentų perdavimo, yra deklaratyvūs ir nepagrįsti įrodymais, todėl teismas pagrįstai apeliantui pritaikė sankciją.

9.3. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas nutartį, išsamiai įvertino visus byloje esančius įrodymus – VMI patikrinimo aktą, duomenis iš VĮ Registrų centro, finansinės atskaitomybės teikimo faktus ir kt. Įrodymų visuma pagrįstai leido teismui konstatuoti, kad bendrovės vadovas ilgą laiką nevykdė įstatymu nustatytų pareigų ir nesikreipė dėl nemokumo proceso inicijavimo, nors turėjo objektyvius duomenis apie bendrovės nemokumą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

11. Nagrinėjamoje byloje sprendžiama dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvusiam UAB „Eurasta“ vadovui yra apribota teisė penkerius metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl vadovo teisės eiti juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimo

12. JANĮ 13 straipsnio 2 dalies 1–3 punktuose reglamentuojama, kad teismas turi teisę apriboti juridinio asmens vadovo teisę nuo 1 iki 5 metų eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu, jeigu jis neinicijavo juridinio asmens nemokumo proceso, kai pagal šį įstatymą tą privalėjo padaryti, veikimu ar neveikimu sukėlė tyčinį bankrotą, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti juridiniam asmeniui bankroto bylą neperdavė nemokumo administratoriui turto, dokumentų ir (ar) informacijos.

13. JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatytas baigtinis sankcijos skyrimo teisinių pagrindų sąrašas, kuris negali būti aiškinamas plečiamai. Įstatymų leidėjas, įtvirtindamas šios sankcijos taikymo pagrindus, įvertino šių aplinkybių pavojingumą ir nustatė, kad kiekvienas vadovo (ne)veikimas yra pavojingas, kelia grėsmę skaidriam verslui, taigi gali būti savarankišku pagrindu atsakomybei kilti (Lietuvos apeliacinio teismo 2024 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-612-407/2024). JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje įtvirtintai sankcijai taikyti užtenka nustatyti bent vieną iš šioje normoje nurodytų neteisėto neveikimo ar neteisėtų veiksmų atvejų (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-109-381/2016; 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-795-370/2018).

14. Apskųstoje nutartyje pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad apeliantas, suvokdamas, jog yra pakankamas pagrindas inicijuoti UAB „Eurasta“ nemokumo procesą, neįvykdė pareigos, nustatytos JANĮ 5 straipsnio 1 punkte. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į tai, kad jau nuo 2023 m. liepos 31 d. buvo nerezultatyviai vykdomas mokestinės nepriemokos VMI išieškojimas, taip pat į tai, jog iki bankroto bylos iškėlimo bendrovės vadovas V. K. nevykdė įstatymu nustatytos pareigos teikti finansinės atskaitomybės dokumentus už 2022, 2023 ir 2024 metus.

15. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, jog UAB „Eurasta“ buvęs vadovas praleido teismo nustatytą 10 dienų terminą paskirtam nemokumo administratoriui pateikti juridinio asmens valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis; visus juridinio asmens dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su jo veikla, perduoti administratoriui bendrovės turtą pagal balansą, sudarytą nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenimis, ir visus dokumentus tuo trukdymas teismo paskirtam nemokumo administratoriui įstatymo nustatyta tvarka vykdyti bankroto procesą.

16. Teismų praktikoje ir teisės doktrinoje apribojimas vadovui eiti juridinio asmens vadovo pareigas suprantamas kaip sankcija, poveikio ir kontrolės priemonė, kuria siekiama įvairių, kompleksinių tikslų: 1) bendrosios prevencijos, kuri pasireiškia per visuomenės žinojimą, kad yra taikoma atsakomybė už netinkamą ir nesąžiningą elgesį, ir kartu suvokiant, jog visi suinteresuoti asmenys, taip pat ir kreditoriai, kontrahentai, yra saugomi nuo nesąžiningų vadovų veiksmų; 2) individualiosios prevencijos, kuria siekiama paveikti asmenis, kad jie laikytųsi teisės aktų reikalavimų ir vėl neatliktų teisės pažeidimų, apriboti asmeniui galimybę daryti naują veiką tada, kai jam yra ribojama teisė eiti vadovaujančias pareigas; 3) teisingumo principo įgyvendinimo, reiškiančio, kad kiekvienam asmeniui turi būti paskirta sankcija individualiai išnagrinėjus faktines aplinkybes; 4) nubaudimo tikslo, kai sankcija yra realiai paskiriama ir kyla neigiami jos padariniai. Šios sankcijos taikymo esmė ir tikslas – išlaikyti aukštus bendrovių veiklos standartus, kurie yra neatsiejamai susiję ir su bendrovių socialine atsakomybe, užkirsti kelią neteisėtam ar nesąžiningam elgesiui bendrovių valdymo srityje (Audronė Balsiukienė „Bendrovės vadovo atsakomybė: apribojimas eiti juridinio asmens vadovo pareigas“, Jurisprudencija 28, 2 (2021): p. 452–475; Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1177-407/2022; Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1035-577/2025).

17. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pagal savo paskirtį (tikslą) juridinio asmens vadovo teisės eiti tam tikras pareigas apribojimas, kaip griežčiausia vadovui taikoma sankcija, negali būti taikoma tik dėl formalių priežasčių, ji turėtų būti taikoma išimtiniais atvejais, tik tada, jeigu nustatomas akivaizdus juridinio asmens vadovo aplaidumas (nerūpestingumas) einant savo pareigas ar sąmoningas jų netinkamas vykdymas. Ar padaryti pažeidimai yra formalūs, ar ne, nustatinėjama kvalifikuojant konkretaus ginčo faktines aplinkybes ir jų pagrindu kilusias materialiąsias teisines pasekmes (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1057-196/2015; 2020 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-443-881/2020; Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1035-577/2025).

18. Teismas, spręsdamas klausimą dėl juridinio asmens vadovui teisių apribojimo taikymo, turi nustatyti ir įvertinti visas faktines aplinkybes, susijusias su juridinio asmens vadovo neveikimu ir tokio elgesio priežastimis, išsiaiškinti, ar byloje surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą taikyti įstatymo nustatytą apribojimą šiam asmeniui dirbti tam tikrą darbą. Aptariamos teisės normos pagrindu vadovui nustatoma sankcija yra baudinė, todėl teisės pažeidimą padariusio vadovo kaltė nepreziumuojama, ji nustatoma tik išsamiai ištyrus reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-270-690/2016; Lietuvos apeliacinio teismo 2025 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1035-577/2025).

19. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus konstatavo, kad V. K. pažeidė JANĮ 5 straipsnio 1 dalies bei 57 straipsnio 1 dalies nustatytas juridinio asmens vadovo pareigas.

20. Darytina išvada, kad V. K. savo, kaip juridinio asmens vadovo, pareigas vykdė nerūpestingai bei aplaidžiai, kadangi aiškiai suvokė, jog jo vadovaujama UAB „Eurasta“ laiku negali įvykdyti finansinių įsipareigojimų, tačiau nesiėmė būtinų priemonių, reglamentuojamų JANĮ, ir neinicijavo bendrovei nemokumo proceso. Apelianto nerūpestingumą rodo ir jo vengimas perduoti paskirtam bendrovės nemokumo administratoriui dokumentus, nurodytus JANĮ 57 straipsnio 1 dalies 1-2 punktuose: 1) juridinio asmens valdomą ir naudojamą turtą pagal nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos duomenis; 2) visus juridinio asmens dokumentus, buhalterinės apskaitos registrus ir kitą juridinio asmens informaciją, susijusią su jo veikla (toliau – juridinio asmens informacija). Atmetami apelianto teiginiai, kad bankrutuojančios bendrovės dokumentai yra pas buhaltere ir tam, kad juos pateikti, yra reikalingas papildomas laikas. Nuo bylos iškėlimo momento iki VMI pareiškimo dėl juridinio asmens vadovo teisių apribojimo praėjo daugiau nei 6 mėnesiai, o tai yra pakankamas terminas, reikalingas paruošti bei pateikti buhalterinės apskaitos dokumentus paskirtam bendrovės nemokumo administratoriui, tačiau, kaip matyti iš VMI į bylą pateiktos nemokumo administratoriaus informacijos pirmajam UAB „Eurasta“ kreditorių susirinkimui, V. K. neperdavė bendrovės turto, balanso, sudaryto nutarties iškelti įmonei bankroto bylą, įsiteisėjimo dienos duomenimis bei kitų reikalingų dokumentų. Byloje nėra duomenų, kad šios aplinkybės būtų pasikeitusios.

21. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad apelianto argumentai, jog jis, būdamas juridinio asmens vadovu, veikė rūpestingai ir atidžiai, dėjo visas pastangas bendrovės veiklai išsaugoti, yra nepagrįsti įrodymais ir savaime nepaneigia nustatytų aplinkybių dėl pareigos inicijuoti bendrovės nemokumo procesą pažeidimo, atsižvelgiant į nuo 2023 m. liepos 31 d. nerezultatyviai VMI vykdomą mokestinės nepriemokos išieškojimą.

22. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog buvusio vadovo elgesys, neinicijuojant nemokumo proceso, bei jo elgesys teismui iškėlus bendrovei bankroto bylą reiškia, kad jis neįvykdė JANĮ įtvirtintų pareigų, keliamų juridinio asmens vadovui. Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai V. K. pritaikė JANĮ 13 straipsnio 2 dalyje numatytą sankciją – teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą.

23. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytos sankcijos trukme. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, siekiant nepažeisti proporcingumo principo imperatyvų, maksimalus JANĮ nustatytas penkerių metų terminas, draudžiantis buvusiam UAB „Eurasta“ vadovui V. K. eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu yra per griežtas, ir neatitinkantis JANĮ 57 straipsnyje nustatytų pareigų pažeidimo pobūdžio.

Dėl bylos procesinės baigties

24. Apibendrinant nutartyje išdėstytus motyvus, apeliacinės instancijos teismas daro išvada, kad skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir įrodymus bei iš dalies tinkamai taikė JANĮ nuostatas, reglamentuojančias juridinio asmens vadovo teisės eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu apribojimą, tačiau nustatytos sankcijos trukmė yra per griežta bei neproporcinga sankcija siekiamiems tikslams.

25. Atsižvelgiant į pareigų pažeidimo pobūdį bei į tai, kad apelianto atžvilgiu tokia sankcija yra taikoma pirmą kartą, apeliacinės instancijos teismo vertinimu egzistuoja pagrindas pakeisti Panevėžio apygardos teismo nutartį, apeliantui nustatant trejų metų apribojimą eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panevėžio apygardos teismo 2025 m. spalio 21 d. nutartį pakeisti ir jos rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Apriboti buvusiam bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Eurasta“ (juridinio asmens kodas 300026329) vadovui V. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) teisę trejus metus eiti viešojo ir (ar) privataus juridinio asmens vadovo pareigas ar būti kolegialaus valdymo organo nariu.

Teisėja Vilija Mikuckienė