Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Loreta Lipnickienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo AB DNB banko atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. sausio 25 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir sustabdyti išieškojimo veiksmai vykdymo procese.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmestinas.

Apeliacinis procesas yra bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio (atskirojo) skundo ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek faktine prasme bei absoliučių procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 str.).

CPK 144 str. 1 d. nustato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi teismas, prieš įvertindamas grėsmės teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą, turėtų preliminariai (prima facie) įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus tam, kad įsitikintų, ar išnagrinėjus bylą iš esmės galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Taikomos laikinosios apsaugos priemonės parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (CPK 145 str. 2 d.). Taigi teismas negali taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, kurios nėra susijusios su ieškinio dalyku ir jų taikymas neturi įtakos būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimui.

Apeliacinės instancijos teismas nepripažįsta pagrįstais atskirojo skundo argumentų dėl pirmosios instancijos teismo nepagrįsto laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Pažymėtina, kad apeliantas atskirajame skunde nekvestionuoja pirmosios instancijos teismo nutarties būsimo galimai ieškovams palankaus sprendimo užtikrinimo aspektu, o tik teigia, jog ieškovai piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis, teikdami analogišką prašymą, kuris jau buvo išnagrinėtas kitoje civilinėje byloje. Taigi nors atsakovas neginčija pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta pagrįstais apylinkės teismo nutarties argumentus, kad pripažinus, jog kredito sutartis buvo nutraukta neteisėtai, kredito sutarties šalys turėtų būti grąžinamos į sutarties galiojimo momentu buvusią padėtį, t. y. atsakovui neatsirastų pagrindas nukreipti skolos grąžinimą į ieškovų įkeistą nekilnojamąjį turtą, o ieškinio patenkinimo atveju būtų taikoma restitucija, kurią taikyti, atsakovui perleidus įkeistą nekilnojamąjį turtą, taptų neįmanoma, dėl to teismo sprendimo įvykdymas, tuo atveju, jei ieškinys bus patenkintas, gali būti apsunkintas. Taip pat pažymėtina, kad sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo bylose dėl kredito sutarties vienašališko nutraukimo bei sutarties sąlygų pakeitimo ieškinio priėmimo stadijoje nėra galimybės daryti vienareikšmišką prielaidą dėl ieškinio reikalavimų patenkinimo, kadangi argumentai dėl sutarties sąlygų gali būti nagrinėjami tik bylą sprendžiant iš esmės, ir kiekvienu atveju motyvai vertinami individualiai, atsižvelgiant į susiklosčiusio teisinio santykio konkrečias aplinkybes. Nors, kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos (LITEKO) duomenų, 2012 m. liepos 11 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo sprendimu ieškovų ieškinys yra atmestas, tačiau sprendimas nėra įsiteisėjęs, kadangi ieškovai pateikė apeliacinį skundą, o byla išsiųsta nagrinėti Vilniaus apygardos teismui. Esant nustatytoms aplinkybėms, spręstina, kad tikimybė priimti ieškovams palankų sprendimą iki Vilniaus apygardos teismas apeliacine tvarka išnagrinės ieškovų apeliacinį skundą, nepaneigta.

Atsakovas įrodinėja, kad išieškojimo iš žemės sklypų procesas jau yra sustabdytas galiojančia Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nutartimi. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs teismų informacinės sistemos duomenis bei šalių pateiktus dokumentus, sprendžia, kad apeliantas suklydo teigdamas, jog jau yra pritaikytos analogiško pobūdžio laikinosios apsaugos priemonės. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-14008-592/2010 taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir uždrausta atsakovui AB DnB NORD bankui pradėti priverstinio išieškojimo veiksmus į ieškovų D. R., D. K., M. G. įkeistą, trečiajam asmeniui UAB „DMD Investment“ priklausantį turtą. Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės panaikintos 2011 m. birželio 7 d. nutartimi teismui ieškovų ieškinį palikus nenagrinėtą. Ieškovams šią nutartį apskundus, procesinis dokumentas įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 1 d. Vilniaus apygardos teismui 2011 m. birželio 7 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutartį palikus nepakeistą (civilinė byla Nr. 2S-1852-798/2011). Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartis priimta 2012 m. sausio 25 d., ieškovams pateikus naują ieškinį atsakovui, o nuo 2011 m. gruodžio 1 d. iki 2012 m. sausio 25 d. laikinosios apsaugos priemonės ieškovų prašymu nebuvo taikomos. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškinį palikus nenagrinėtą, asmeniui nėra užkertama teisė pareikšti teismui naują ieškinį su identiškais reikalavimais, todėl nagrinėjamu atveju susiklosčiusi situacija negali būti vertintina kaip piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis. Apeliacinės instancijos teismas apeliantui taip pat išaiškina, kad jo nurodytoje Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 2S-232-262/2012 buvo sprendžiamas ne 2011 m. birželio 7 d. Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo nutarties teisėtumo klausimas, o nagrinėjamas ieškovų D. R., D. K., M. G. atskirasis skundas dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 3 d. nutarties, kuria ieškovai įpareigoti solidariai per 14 dienų nuo nutarties įsiteisėjimo dienos įnešti į teismo specialiąją sąskaitą 76 680 Lt atsakovo nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, užtikrinimui arba pateikti banko garantiją nurodytai sumai. Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos teismas apeliacinį procesą šioje civilinėje byloje nutraukė 2012 m. gegužės 9 d. nutartimi.

Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su atsakovo teiginiu, jog kadangi nėra priimtos įsiteisėjusios hipotekos skyriaus nutarties dėl įkeisto turto pardavimo iš varžytynių, todėl uždrausti vykdyti išieškojimo veiksmus nėra teisinio pagrindo. CPK 558 str. 1 d. redakcija, galiojusi pirmosios instancijos teismo nutarties priėmimo dieną, nustatė, kad jeigu skolininkas per hipotekos lakšte nustatytą terminą neįvykdo hipoteka apsaugoto skolinio įsipareigojimo, hipotekos kreditorius gali kreiptis į hipotekos skyrių su pareiškimu dėl priverstinio skolos išieškojimo arba teisės administruoti įkeistą daiktą suteikimo, nurodydamas jame hipotekos kodą hipotekos registre, negrąžintos skolos dydį, skolininką, įkeisto daikto savininką ir jų adresus (buveines). Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas yra kreipęsis į Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos skyrių dėl priverstinio skolos išieškojimo, o 2010 m. balandžio 22 d. nutartimi įkeisti daiktai buvo areštuoti (b. l. 26-27). Vilniaus apygardos teismas 2010 m. spalio 13 d. nutartimi minėtą nutartį paliko nepakeistą (b. l. 28-31). Esant nurodytoms aplinkybėms, nėra teisinio pagrindo teiginiams, jog priverstinio skolos išieškojimo veiksmai nėra pradėti. Teisinės reikšmės klausimo išsprendimui neturi aplinkybė, jog Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 6 d. nutartimi panaikino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2011 m. kovo 15 d. nutartį, kuria buvo nutarta parduoti iš varžytynių nurodytus nekilnojamuosius daiktus, kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiama 2012 m. sausio 25 d. nutartimi ne uždraudė turtą parduoti iš varžytynių, o apskritai sustabdė išieškojimą vykdymo procese. Dėl išdėstytų motyvų apelianto argumentai, jog nagrinėjamu atveju nėra pradėti vykdymo veiksmai, kadangi nutartis dėl priverstinio turto pardavimo panaikinta, atmestini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą nutartį, teisingai aiškino ir taikė laikinųjų apsaugos priemonių taikymą reglamentuojančias proceso teisės nuostatas, šios priemonės pritaikytos neperžengiant pareikštų reikalavimų ribų, jos yra proporcingos siekiamiems tikslams ir neprieštarauja ekonomiškumo, teisingumo bei šalių interesų pusiausvyros principams. Teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 str. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis išdėstytais argumentais ir CPK 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 punktu, 339 straipsniu, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2012 m. sausio 25 d. nutartį palikti nepakeistą.