Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Gintaras Pečiulis, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs pareiškėjos bankrutuojančios L. R. firmos „Sabrema“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 6 d. nutarties, kuria atsisakyta bankrutuojančios L. R. firmos „Sabrema“ bankrotą pripažinti tyčiniu, priimtos L. R. firmos „Sabrema“ bankroto byloje (Nr. eB2-1162-324/2017),

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kauno apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 16 d. nutartimi L. R. firmai „Sabrema“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratore paskyrė V. L.. 2016 m. spalio 24 d. nutartimi patvirtinta įmonės bankroto administravimo išlaidų sąmata. 2016 m. gruodžio 13 d. nutartimi konstatuota, kad buvęs įmonės valdymo organas neįvykdė pareigos bankroto administratorei perduoti įmonės turtą ir dokumentus, šiam teismo įpareigojimui įvykdyti išduotas vykdomasis raštas. 2016 m. gruodžio 13 d. nutartimi patvirtintas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus finansinis reikalavimas. Teismo 2017 m. kovo 13 d. nutartimi nuspręsta įmonei taikyti supaprastintą bankroto procesą. Pareiškėja L. R. firma „Sabrema“, atstovaujama bankroto administratorės, kreipėsi į teismą, prašydama L. R. firmos „Sabrema“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Prašymą iš esmės grindė Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 20 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktuose nurodytais pagrindais. Nurodė, kad įmonės savininkė ir vadovė nevykdė pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, o iškėlus bankroto bylą, bankroto administratorei neperdavė įmonės turto ir dokumentų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apygardos teismas 2017 m. birželio 6 d. nutartimi pareiškėjos prašymą atmetė.Teismas rėmėsi kasacinio teismo išaiškinimais, jog, nesant priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba nesant ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai gali būti įvertinti naudojant kitas teisines priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia. Teismas pripažino, kad netinkamai ir (ar) apgaulingai tvarkoma įmonės buhalterinė apskaita įprastai kliudo nustatyti tiek įmonės turtinę padėtį, tiek identifikuoti tikrąsias bankroto priežastis. Teismas konstatavo, kad įmonės savininkė L. S. be svarbios priežasties neperdavė bankroto administratorei įmonės turto ir dokumentų, o tokia aplinkybė formaliai atitinka tyčinio bankroto požymį. Tačiau teismas padarė išvadą, kad byloje nėra objektyvaus pagrindo spręsti, jog tuo atveju, jeigu apskaita būtų tvarkoma tinkamai, įmonė nebūtų bankrutavusi. Teismas konstatavo, kad įmonės vadovė ir savininkė pažeidė pareigą laiku kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, tačiau šios aplinkybės nepripažino tyčinio bankroto požymiu. Teismo vertinimu, nelogiška manyti, kad įmonė nebūtų bankrutavusi, jei ši pareiga būtų įvykdyta laiku.

III. Atskirojo skundo argumentai

Pareiškėja bankrutuojanti L. R. firma „Sabrema“ atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – L. R. firmos „Sabrema“ bankrotą pripažinti tyčiniu. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Teismas, nustatęs, kad buvusi įmonės vadovė ir savininkė bankroto administratorei neperdavė įmonės turto ir dokumentų, įmonės bankrotą turėjo kvalifikuoti tyčiniu. Dokumentų ir turto neperdavimas bankroto administratoriui teismų praktikoje pripažįstamas pakankamu tyčinio bankroto požymiu. Teismas, nustatęs, kad įmonės vadovė ir savininkė laiku neinicijavo bankroto bylos iškėlimo įmonei, įmonės bankrotą turėjo pripažinti tyčiniu. Surinkti duomenys patvirtina, kad 1997 metais įsteigta įmonė dar nuo 1999 metų nebemokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokų. Teismas nevertino aplinkybės, jog bankroto bylą inicijavo ne įmonės vadovė, o kreditorius. Byloje nėra pagrindo išvadai, jog įmonės vadovė būtų ėmusis veiksmų įmonės padėčiai pagerinti. Jeigu bankroto byla būtų inicijuota anksčiau, būtų išvengta didesnių įsipareigojimų kreditoriams, būtų išsaugotas įmonės turtas. Susidūrus su finansiniais sunkumais, įmonės vadovė ir akcininkė įmonę paliko be priežiūros.

Atsiliepimų į atskirąjį skundą negauta.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas patikrina apskųstosios teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą pagal atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nustatytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinis teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių apskųstosios nutarties negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos atskirajame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalautų viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje sprendžiama, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria atmestas bankrutuojančios L. R. firmos „Sabrema“ bankroto administratorės prašymas įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, yra pagrįsta ir teisėta. L. R. firmos „Sabrema“ bankroto administratorė prašymą pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu grindė ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 ir 5 punktų nuostatomis. Bankroto administratorė įmonės tyčinio bankroto požymiais įvardijo įmonės valdymo organo netinkamą pareigų atlikimą (pareigų nevykdymą), įmonės turto ir dokumentų neperdavimą, buhalterinės apskaitos neorganizavimą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bankroto administratorės nurodytas aplinkybes, bankroto bylos duomenis, pripažino paminėtų tyčinio bankroto požymių formalų egzistavimą, tačiau atsižvelgęs į kasacinio teismo išaiškinimus, pateiktus 2017 m. balandžio 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, laikėsi nuostatos, kad nei įmonės buhalterinės apskaitos neorganizavimas, nei pareigos inicijuoti įmonės bankroto bylos iškėlimą nevykdymas nelėmė įmonės bankroto, todėl atmetė prašymą jį (bankrotą) pripažinti tyčiniu. Apeliacinis teismas, išsamiai įvertinęs pirmosios instancijos teismo išvadas, bankroto administratorės skundo argumentus, bankroto bylos duomenis, neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis. Tyčinis bankrotas – įmonės privedimas prie bankroto, sąmoningai blogai valdant įmonę (veikimu, neveikimu) ir (arba) sudarant sandorius, kai buvo žinoma ar turėjo būti žinoma, kad jų sudarymas pažeidžia kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (ĮBĮ 2 straipsnio 12 dalis).Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalį teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, jog yra bent vienas iš šioje dalyje nurodytų požymių, dėl kurių kilo bankrotas, o šio straipsnio 3 dalyje yra apibrėžtos sąlygos, kurias nustačius tyčinio bankroto faktas yra preziumuojamas, o tokią prezumpciją paneigti privalo su tokiu faktu nesutinkantys asmenys. Pagal aktualiais klausimais formuojamą teismų praktiką, sprendžiant dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, reikalinga požymių (aplinkybių) visuma, leidžianti daryti pagrįstą išvadą, kad įmonės vadovo veiksmai privedė įmonę prie bankroto, t. y. įstatymas nereikalauja, kad būtų įrodyta įmonės vadovo tyčia, kaip kaltės forma. Įmonės tyčiniam bankrotui konstatuoti pakanka nustatyti, jog įmonės vadovas sąmoningai nevykdė įstatymo nustatytų vadovo pareigų, pažeidė kitus įstatymų reikalavimus, dėl to įmonė galėjo tapti nemokia, nors tyčia tokių padarinių – įmonės nemokumo – ir nesiekė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr.3K-3-597/2013). Nutarties 14 punkte paminėti kasacinio teismo išaiškinimai koreliuoja su ginčui išspręsti aktualia kasacinio teismo suformuluota teisės taikymo taisykle, kurioje nurodyta, kad tuo atveju, jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai (įtvirtinti kasacinio teismo praktikoje, o vėliau ir Įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 2, 3 dalyse) gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017). Apeliacinis teismas neturi pagrindo sutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kuriomis remiantis konstatuota, kad analizuojamu atveju nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo. Apeliacinio teismo įsitikinimu, egzistuoja priežastinis ryšys tarp byloje nustatytų įmonės buvusios vadovės ir savininkės L. S. neteisėtų veiksmų (nevesta buhalterinė apskaita, bankroto bylos vadovaujamai įmonei neinicijavimas) ir nemokios L. R. firmos „Sabrema“ finansinės padėties esminio pabloginimo. Vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Bendrovės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad bendrovė laikytųsi įstatymų, nustatytų jos veiklos apribojimų. Viena iš bendrovės valdymo organų pareigų yra tinkamas įmonės buhalterinės apskaitos organizavimas (Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (BAĮ) 21 straipsnio 1 dalis). Pagal įstatyme įtvirtintus reikalavimus vedama apskaita yra pagrindinis šaltinis, remiantis kuriuo galima nustatyti įmonės ūkinės ir finansinės būklės rezultatus, turto sudėtį ir identifikuoti su juo susijusias operacijas. Visos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai turi būti pagrįsti apskaitos dokumentais. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, jog bankroto administratorei iki šiol nėra perduoti įmonės dokumentai, nors toks įpareigojimas buvo nustatytas teismo nutartimi, kuria įmonei iškelta bankroto byla, be to, įpareigojimas nebuvo vykdomas net leidus perdavimą vykdyti priverstinai (t. y. išdavus vykdomąjį raštą). Iš bankroto bylos duomenų nustatyta, kad įmonė neteikė finansinės atskaitomybės duomenų. Šios aplinkybės patvirtina L. S., kaip įmonės vadovei, šias pareigas ėjusiai nuo įmonės įsteigimo iki bankroto bylos iškėlimo, nustatytos pareigos vesti įmonės buhalterinę apskaitą pažeidimą (BAĮ 21 straipsnio 1 dalis), dėl ko negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros. Neturint nurodytų duomenų, nėra galimybės nustatyti, ar įmonė turėjo kokio nors turto (tame tarpe debitorių įsiskolinimų), šį turtą perimti ir panaudoti kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimui. Tinkamas buhalterinės apskaitos neorganizavimas teismų praktikoje pripažintinas kliūtimi identifikuoti tikrąsias įmonės bankroto priežastis (žr. pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. lapkričio 17 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1807-381/2016, 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2-1303-407/2017). Kita vertus, sąmoningas įmonės dokumentų neperdavimas sudaro prielaidas nuslėpti tikrąją įmonės turtinę padėtį, nemokumo priežastis, netinkamą įmonės valdymo organui tenkančių pareigų vykdymą, sandorius, lėmusius nemokumą, išvengti asmeninės atsakomybės. Priešingai vertinant ginčo situaciją, būtų sudarytos sąlygos nuslėpti įmonės turtą, įmonei žalingų sandorių sudarymą, tikrąsias nemokumo priežastis, kas akivaizdžiai užkirstų kelią pasiekti ĮBĮ įtvirtintus svarbiausius bankroto proceso tikslus. Tuo pagrindu daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas dėl sąmoningo įmonės dokumentų neperdavimo fakto nepagrįstai įžvelgė vien formalų teisinio reguliavimo pažeidimą, nesuponuojantį tyčinio bankroto požymio egzistavimą. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog aptartos pareigos nevykdymas negalėjo lemti įmonės bankroto, pripažintina nepagrįsta. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad įmonės vadovė ir savininkė pažeidė pareigą laiku kreiptis į teismą dėl įmonės bankroto bylos iškėlimo, tačiau šios aplinkybės nepripažino tyčinio bankroto požymiu. Teismo vertinimu, nelogiška manyti, kad įmonė nebūtų bankrutavusi, jei ši pareiga būtų įvykdyta laiku. Apeliacinis teismas nepritaria tokiai išvadai. Kaip matyti iš bankroto bylos duomenų, įmonės bankroto bylos iškėlimą inicijavo kreditorius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius. Kreditorius pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo nurodė, kad įmonė yra nemoki – neturi turto, neteikia finansinės atskaitomybės duomenų, o įsiskolinimas valstybinio socialinio draudimo biudžetui 2016 m. liepos 27 d. duomenimis siekia 8 184,82 Eur. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiais duomenimis, konstatavo įmonės nemokumo faktą. Nepaneigti bankroto administratorės argumentai, patvirtinantys, kad 1997 metais įsteigta įmonė įmokų valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui nemoka dar nuo 1999 metų. Kreditoriaus VSDFV Kauno skyriaus pateikti duomenys patvirtina, kad kreditorius dar 2000 metais ragino įmonę likviduoti įsiskolinimą, nuo 2003 metų teikė nurodymus kredito įstaigoms dėl įmonei priklausančių lėšų nurašymo nuo jos sąskaitų, 2006 metais antstoliui pateikė sprendimus dėl įsiskolinimo išieškojimo, tačiau priverstinio vykdymo veiksmai buvo nerezultatyvūs. Taigi pateikti duomenys patvirtina, kad įmonė nemokia tapo daugiau nei prieš dešimtmetį, o nuo to laiko, įmonės vadovei bei savininkei nevykdant pareigos inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, įmonės įsiskolinimai esmingai didėjo. Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad įmonės vadovė ir savininkė L. S. 2008 metais deklaravo išvykimą į užsienio valstybę, visiškai apleisdama įmonės reikalų tvarkymą. Apeliacinis teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nuostata, jog nėra galimybės nustatyti konkretų įmonės nemokumo atsiradimo momentą. Tačiau kaip jau konstatuota, šią aplinkybę lemia pačios įmonės vadovės elgesys – sąmoningas pareigos perduoti bankroto administratorei turtą ir dokumentus nevykdymas. Kita vertus, byloje surinkti duomenys: įsiskolinimo valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui susidarymo, skolos išieškojimo aplinkybės, įsiskolinimo susidarymo laikotarpis ir suma, aplinkybė, jog įmonė nei įsiskolinimo susidarymo laikotarpio pradžioje neturėjo (ką patvirtina kreditoriaus pateikti duomenys bei nerezultatyvus įsiskolinimo išieškojimo procesas), nei šiuo metu neturi turto (dėl šios priežasties bankroto byloje nutarta įmonei taikyti supaprastintą bankroto procesą), jog įmonė nevykdo veiklos, o jos vadovė išvyko gyventi į užsienio valstybę, sudaro pagrindą daryti labiau tikėtiną išvadą, jog įmonės nemokumo momentas iš esmės atitinka įsiskolinimo kreditoriui susidarymo laikotarpio pradžią (1999 metai). Todėl jau tuomet įmonės vadovei ir savininkei kilo pareiga inicijuoti bankroto bylos iškėlimą, nes nebuvo imtasi nei kitokių įmonės likvidavimo priemonių, nei veiksmų įmonės mokumui atstatyti. Byloje surinkti duomenys patvirtina, kad vadovė šios pareigos nevykdė, sąmoningai palikusi įmonę tokioje padėtyje, išvyko gyventi į užsienio valstybę, todėl įsiskolinimas kreditoriui esmingai didėjo (periodinių įmokų ir netesybų forma). Tokiu būdu įmonės vadovės veiksmai (neveikimas) buvo nukreipti į dar didesnį nemokios įmonės finansinės padėties bloginimą, kas leidžia konstatuoti kreditoriaus interesų pažeidimą. Šios aplinkybės vertinamos kaip siekis tyčia privesti įmonę prie bankroto (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktas).Pažymėtina, kad byloje dėl tyčinio įmonės bankroto pripažinimo teismas nesprendžia žalos atlyginimo iš kaltų asmenų klausimo ir nenustatinėja kiekvieno iš kaltų asmenų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos padarymo ir jos dydžio, kaltės ir jos formos, priežastinio ryšio tarp neteisėtais pripažintų veiksmų ar neveikimo ir padarytos žalos). Kiekvienu konkrečiu atveju teismas, spręsdamas dėl įmonės tyčinio bankroto, turi įvertinti faktines aplinkybes, susijusias su įmonės veikla ar įmonės valdymo organų ir/ar dalyvių sprendimais, turinčiais tyčinio bankroto požymių, o bankroto pripažinimui tyčiniu nebūtina nustatyti konkretaus veiksmo, sukėlusio įmonės bankrotą - turi būti vertinama aplinkybių visuma. Bankroto pripažinimas tyčiniu taip pat nereikštų, jog pareiškėjo nurodyti įmonės vadovo veiksmai ar sprendimai yra neteisėti ar kad visais jais sąmoningai buvo siekiama įmonę privesti prie bankroto. Minėta, kad įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu teismui pakanka nustatyti tam tikrų veiksmų nuoseklią eigą, kurių sistema objektyviai patvirtina blogą įmonės valdymą, privedusį prie bankroto. Tuo tarpu atlikti detalesnį įmonės veiklos patikrinimą (patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, įvertinti konkrečių nurodytų asmenų veiksmų teisėtumą, atitikimą įmonės interesams ir pan.), pripažinus bankrotą tyčiniu, turi bankroto administratorius (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis). Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinis teismas daro išvadą, jog L. S., būdama L. R. firmos „Sabrema“ vadove, įsiteisėjus teismo nutarčiai iškelti bankroto bylą, nevykdė pareigos perduoti bankroto administratorei įmonės dokumentus, kas užkirto galimybę nustatyti tikrąsias įmonės nemokumo priežastis, nevykdė įstatymuose jai nustatytų pareigų, susijusių su įmonės valdymu, tokiais veiksmais dar labiau pablogindama nemokia buvusios įmonės finansinę padėtį, todėl pirmosios instancijos teismas be pagrindo L. R. firmos „Sabrema“ bankroto nepripažino tyčiniu.Pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti bankrutuojančios L. R. firmos „Sabrema“ administratorės prašymą įmonės bankrotą pripažinti tyčiniu, netinkamai aiškino ir taikė tyčinį bankrotą reguliuojančias teisės normas bei šių normų taikymo bei aiškinimo klausimais suformuotą teismų praktiką. Nors teismas tinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, suponuojančias atskirų tyčinio bankroto požymių egzistavimą, tačiau nepagrįstai jų visumoje neįžvelgė įmonės tyčinio bankroto pagrindų. Nagrinėjamoje situacijoje nustačius tyčinį bankrotą kvalifikuojančius požymius (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 5 punktai), pirmosios instancijos teismo nutartis naikinama ir klausimas išsprendžiamas iš esmės – L. R. firmos „Sabrema“ bankrotas pripažįstamas tyčiniu (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).Apeliantės bankrutuojančios L. R. firmos „Sabrema“ prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nesprendžiamas, kadangi nepateikti šios rūšies išlaidas pagrindžiantys įrodymai (CPK 98 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2017 m. birželio 6 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – L. R. firmos „Sabrema“ (j. a. k. 159944556) bankrotą pripažinti tyčiniu.