Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalės Burdulienės, Leono Jachimavičiaus, Egidijaus Tamašausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. K., trečiųjų asmenų K. K.-K, S. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-116-475/2013 pagal ieškovo A. K. ieškinį atsakovams R. L., R. L., V. L., Lietuvos Respublikos Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, tretieji asmenys K. K.-K., S. K., AB SEB bankas, VĮ „Registrų centras“, A. K., notarai J. V., V. L. dėl nuosavybės teisės gynimo ir savavališkų statybos padarinių pašalinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Dėl ieškinio senaties termino taikymo

Dėl senaties termino atnaujinimo

Dėl likusių ieškinio reikalavimų

Dėl ieškovo pažeistų teisių

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Apeliaciniame skunde akcentuojamas įrodinėjimo taisyklių pažeidimas ir dėl to nesutinkama su bylą nagrinėjusio teismo išvadomis, teigiama, kad byloje surinkta pakankami įrodymų apie ieškovo teisių pažeidimą, nepagrįsta teismo išvada, kad ginčo statinių statyba yra teisėta. Apeliaciniame skunde teigiama, kad, remiantis tikimybių pusiausvyros įrodinėjimo procese principu, labiau tikėtina, kad būtent atsakovai pažeidė ieškovo daiktines teises, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, be teisėto pagrindo netenkino ieškovo ir jo atstovės prašymo apklausti liudytojus, nepagrįstai nurodė, jog 1991-12-02 D. G. buvo išduotas leidimas gyvenamojo namo statybai, adresu(duomenys neskelbtini), Kaune, kad teisme nėra pateikta pradinio ginčo namo statybos leidimo kopija, teismas neišsiaiškino ieškovo nurodytų aplinkybių dėl dokumentų, kurių pagrindu atlikta statinių teisinė registracija, klastojimo, teismas neišsiaiškino kokia institucija buvo įgaliota 1991 m. išduoti statybos leidimą.

Kasacinio teismo praktikoje analizuojant įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų taikymą, formuojama praktika, kad tikimybių pusiausvyros įrodinėjimo procese principas kvalifikuojant ginčo santykius ir atliekant teisinį vertinimą nepriimtinas, nes civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu; vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais. Dėl to teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. gruodžio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,JG Property developments“ v. A. B., bylos Nr. 3K-3-500/2010; kt.). Teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad bylą nagrinėjęs teismas būtų pažeidę įrodinėjimą reglamentuojančias teisės normas.

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog 1991-12-02 D. G. buvo išduotas leidimas gyvenamojo namo, adresu(duomenys neskelbtini), Kaune, statybai. Nors byloje pateikta pažyma, kurioje pateikiama informacija, kad nėra išlikęs nei šis, nei kiti to laikotarpiu išduoti statybos leidimų originalai (b. l. 97, 2 t.), tačiau pirmosios instancijos teismas vertino byloje pateiktą išrašą iš statybos leidimo registracijos žurnalo (b. l. 98-99, 2 t.), atžymas sklypų planuose (b. l. 60-61, 2 t.), duomenis apie adreso pasikeitimą (b. l. 170, 1 t.), statytojos, iš kuriuos atsakovai įgijo nuosavybės teisę ir atsakovų atliktus veiksmus, kuriais, pasikeitus statytojams buvo siekiama tęsti statybą (b. l. 48-49, 4 t., b. l. 48, 2 t.), ir kurie yra pakankami, kolegijos vertinimu, spręsti, jog statybai vykdyti būtini dokumentai buvo gauti. Statybą leidžiantis dokumentas yra gaunamas teisės aktų nustatyta tvarka parengus projektinę dokumentaciją. Statinio pripažinimo naudoti aktas patvirtina, kad tas statinys pastatytas pagal suderintą projektą. Kadangi leidimas ginčo gyvenamąjį namą rekonstruoti yra galiojantis, įrodymų byloje, kad namas būtų pastatytas su neatitikimais parengtam projektui ar kitaip pažeistų ieškovo teises nėra pateikta, spręstina, kad nėra pagrindo teigti, jog gyvenamojo namo, esančio(duomenys neskelbtini), Kaune, rekonstrukcija yra savavališka statyba.

Apeliantai teigia, kad statinio statybos neteisėtumą patvirtina neatitikimai Lietuvos Respublikos Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos Akto kopijoje, kuria pripažintas tinkamu naudoti tik gyvenamasis namas (2A1pž) ir ieškovo bei trečiojo asmens VĮ „Registrų centras“ pateiktos Akto kopijos, kuriose pripažinti tinkamais naudoti ne tik gyvenamasis namas (2A1pž), bet ir tvora (t1), varteliai (t3) aikštelė, trinkelės. Apeliantų teigimu minėti neatitikimai sudaro pagrindą spręsti, kad atsakovų gyvenamojo namo ir jo priklausinių statyba yra neteisėta.

Sprendžiant dėl bendraturčių teisių apsaugos statybos procese, civilinių teisinių neteisėtos statybos pasekmių ir pažeistų suinteresuotų asmenų teisių gynimo būdų turi būti taikomos civilinės teisės normos, nagrinėjamu atveju yra aktualus Civilinio kodekso 4.75 straipsnis ,,Bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimas“, kadangi ieškininiai reikalavimai nėra grindžiami statybos įstatymo normų pažeidimu. Ieškovo ieškinio reikalavimas nugriauti statinius yra kraštutinė priemonė, todėl jis galėtų būti tenkintas tik nustačius esmingus jo teisių pažeidimus. Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad ginčo tvora yra pastatyta tik atsakovams priklausančioje žemės sklypo dalyje ir nustačius naudojimosi žemės sklypu tvarką. Ieškovas tiek ieškinyje, o apeliantai ir apeliaciniame skunde, argumentuodami, kuo ginčo tvoros statyba pažeidžia jų teises, akcentuoja, kad netenkinus ieškovo reikalavimo, pažeidžiamos ieškovo teisės, kadangi „išplečiamos L. žemės valdos“. Kolegijos vertinimu, apeliantai tokiu būdu revizuoja įsiteisėjusį Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-5268-584/2011 dėl sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo. Minėtoje byloje tarp bendrasavininkių yra išspręstas ginčas dėl žemės sklypo, esančio(duomenys neskelbtini), Kaune, naudojimosi tvarkos nustatymo. Sprendime konstatavus, jog V. L. naudojasi mažesniu žemės sklypu, negu jai priklauso, ir šios bylos ginčo tvora stovi ne per sklypų ribą tarp taškų 20-21, o giliau į V. L. naudojamą sklypą, bei pripažinta sklypo bendrasavininkei teisė statyti tvorą žemės sklype, esančiame(duomenys neskelbtini), Kaune, dalyje „B“ tarp taškų 20 ir 21 pagal V. L. užsakymu projektuotojo R. M. parengtą sklypo vidinio padalinimo tvoros projektą be A. K. ir jo sutuoktinės sutikimo, bei, kad bylos medžiaga neįrodžius, kad tokio statinio statyba nėra galima, nėra pagrindo sutikti su apeliantų argumentais, jog ginčo statinys pastatytas ieškovo naudojamo žemės sklypo dalyje ir tokiu būdu pažeidžia ieškovo, kaip sklypo bendrasavininkio, teises.

Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, ieškovo ir apeliantų nuomone, patvirtinančius ginčo statinių statybos teisėtumą – duomenis apie statybos leidimo išdavimą D. G. bei neatitikimus statinio priėmimo naudoti kopijoje, kurios pagrindu pripažintas tinkamu naudoti ne tik gyvenamasis namas (2A1pž), bet ir tvora (t1), varteliai (t3) aikštelė trinkelės (b1) – atsižvelgė į jų vertinimui reikšmingų aplinkybių visetą: kad apie statybos leidimo išdavimą duomenys pateikti kituose įrodymuose, kad ginčo statinys tvora pastatyta atsakovų naudojamos žemės sklypo dalyje, kad teismo sprendimu leista statinį statyti be bendrasavininkių sutikimo. Teisėjų kolegija nurodo, kad apeliantai argumentuodami, jog ginčo statinių statyba buvo vykdoma pažeidžiant esminius statinio reikalavimus, turėjo įrodyti statybą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimo faktą. Tokių aplinkybių nagrinėjamos bylos atveju nebuvo nurodyta, taip pat byloje nėra pateikti argumentai, kuo pasireiškė ieškovo teisių pažeidimas.

Kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjęs teismas tinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles ir nenustatęs ieškovo teisių pažeidimo, t. y., kad ginčo statinių statyba nėra galima ir, kad ginčo statiniai apribojo ieškovo teises naudotis jo nuosavybe, pagrįstai sprendė, kad neatitikimai statinio pripažinimo naudoti tinkamu akto kopijoje, nesudaro pagrindo tenkinti pareikštus reikalavimus. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas tyrė ir vertino visus byloje pateiktus įrodymus, ieškovui buvo suteiktos visos įstatyme nustatytos galimybės įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, įrodinėjimo galimybės byloje nebuvo ribojamos, taip pat nenustatyta, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų materialiųjų teisių ir pareigų (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Kolegijos vertinimu, nepagrįsti ir apeliacinio skundo argumentai dėl CPK 290 straipsnio pažeidimo. Nagrinėjamos bylos atveju nustatyta, kad išsprendus CPK 251 straipsnio 3 dalyje nurodytus klausimus, išklausius baigiamąsias kalbas bei šalims pasinaudojus replikos teise ir teismui nutarus kada bus priimtas ir paskelbtas teismo sprendimas (CPK 257 straipsnis), ieškovas ir tretieji asmenys S. K., K. K.-K. teismui pateikė prašymą dėl bylos nagrinėjimo atnaujinimo. Visos faktinės bylos aplinkybės turi būti nustatomos ir įrodymai tiriami bylą nagrinėjant iš esmės, kadangi sakant baigiamąsias kalbas remtis aplinkybėmis ir įrodymais, kurių teismas netyrė, draudžiama. CPK 256 straipsnis numato galimybę po baigiamųjų kalbų atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, jeigu priimant sprendimą būtina nustatyti naujas bylai reikšmingas aplinkybes ar ištirti naujus įrodymus. Bylos nagrinėjimas iš esmės gali būti atnaujinamas ir byloje dalyvaujančių asmenų prašymu, jeigu jie nurodo naujus bylai reikšmingus įrodymus ir aplinkybes, tačiau nagrinėjamos bylos atveju, teismui nepripažinus juos priimtinais, pagrįstai pareikštas prašymas išspręstas teisėjo rezoliucija (CPK 181 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamos bylos atveju taip pat aktualus ieškinio senaties termino pradžios momentą ir šio termino skaičiavimo tvarką reglamentuojančių materialinės teisės normų tinkamo taikymo ginčo teisiniam santykiui klausimas. Ieškinio senaties klausimas nagrinėjamoje byloje yra esminis, nes, esant atsakovų prašymui dėl ieškinio senaties taikymo, tik nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas, galimas ieškovo šioje byloje pareikštų reikalavimų sprendimas.

Apeliacinio skundo argumentus dėl ieškinio senaties termino ieškovo pareikštiems reikalavimams taikymo apeliantai iš esmės sieja su kita, nei nustatė bylą nagrinėjęs teismas, ieškinio senaties termino eigos pradžia. Apeliantai motyvuoja, kad ieškinio senaties terminas dėl pareikštų reikalavimų galimai prasidėjo 2013-03-19, kai ginčo akto originalas buvo pateiktas teismo posėdžio metu. Kadangi šis terminas nėra praleistas, be to, nėra naikinamasis, tai bylą nagrinėjęs teismas, apeliantų teigimu, nepagrįstai taikė ieškinio senaties terminą ir šiuo pagrindu atmetė ieškinį. Apeliantų vertinimu, svarbi byloje aplinkybė, jog ginčo aktas neatitinka norminių aktų reglamento, ginčo akte įvardintos tvoros dalis randasi ieškovui priklausančiame nuosavybės teise su V. L. žemės sklype.

Vertindama, ar bylą nagrinėjęs teismas teisingai sprendė ieškinio senaties termino ieškovo A. K. pareikštiems reikalavimams klausimą, teisėjų kolegija pažymi, kad ieškinio senaties institutas yra nustatytas tiek ieškovo, tiek atsakovo interesais. Ieškinio senatis, kaip įstatymuose nustatytas laiko tarpas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, kreipdamasis su ieškiniu į teismą (CK 1.124 straipsnis), viena vertus, yra susijusi su realių galimybių nukentėjusiai šaliai apginti savo pažeistas teises ar įstatymo saugomus interesus sudarymu, kita vertus, – ir su asmens galimybių apginti savo pažeistas teises ar įstatymo saugomus interesus ribojimu, taip ne tik skatinant nukentėjusią šalį kuo operatyviau reaguoti į savo teisės pažeidimą, bet ir suteikiant garantiją kitai civilinio teisinio santykio šaliai, jog po tam tikro įstatyme nustatyto laikotarpio jos subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jai nebus paskirta tam tikra pareiga. Taigi tinkamas ir tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymas yra svarbus tiek siekiant užtikrinti efektyvią pažeistų subjektinių teisių gynybą, tiek siekiant kitų ieškinio senaties instituto normų tikslų – visų pirma civilinių teisinių santykių aiškumo ir stabilumo, ypač reikšmingo su statybomis susijusiuose santykiuose, užtikrinimo.

Remdamasi išdėstytais argumentais ir kartu nesutikdama su apeliantų argumentu dėl netinkamo ieškinio senaties termino šioje byloje nustatymo, teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėjęs teismas nepažeidė ieškinio senatį reglamentuojančių materialinės teisės normų, laikėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos šių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktikos, todėl padarė teisingas išvadas dėl ieškinio senaties termino pradžios momento ir pagrįstai taikė ieškinio senatį.

Bylos duomenimis nustatyta, kad statybos leidimas statyti ginčo namą išduotas 1991-12-02 D. G.. Iš pateiktų byloje duomenų spręstina, kad statybos jau buvo vykdomos 1998 m. (1998-10-16 Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos tarnybos Kauno skyrius pažyma dėl statybos darbų vykdymo teisėtumo (b. l. 48, 4 t.)). 1999-04-08 D. A. (G.) padovanojo žemės sklypą su nebaigtu statyti gyvenamuoju namu (2A1p), esančius(duomenys neskelbtini), Kaune, A. D. G., iš kurios nuosavybės teises sudarytų sandorių pagrindu į ginčo namą įgijo atsakovai. Atsakovų nuosavybės teisė į ginčo namą įregistruota 2001-12-27 pripažinimo tinkamu naudoti akto pagrindu. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad ginčo statinio rekonstrukcija, pastatant statinį nėra savavališka, ji yra įteisinta pagal statybos normų reikalavimus, nuosavybės teisė į šį statinį, bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso atsakovams. Kolegijos vertinimu, kai dokumentai statinio statybai yra išduoti, statyba yra baigta ir priimta naudoti, nagrinėjamu atveju pagrįstai reikšminga aplinkybe pripažintas faktas, kad ieškovas nuolat gyveno šalia sklypo, kuriame buvo atliekami gyvenamojo namo bei kitų statinių statybos ir rekonstrukcijos darbai, todėl pagrįsta teismo išvada, kad apie vykdomą namo rekonstrukciją ir statomą tvorą, ieškovas turėjo žinoti faktiškai atliekamų darbų momentu. Nustačius šias faktines aplinkybes bei, kad ieškovas su bendraturčiais ginčus sprendė kitose bylose, kuriuose buvo nagrinėjime klausimai dėl ginčo statinių, pagrįstai spręsta, kad ieškovas apie savo pažeistas teises turėjo žinoti jau 2001 m., kai buvo baigti rekonstrukcijos darbai ir pastatyta tvora bei išduotas statinių tinkamų naudoti aktas, todėl ir ieškovo prašymas dėl termino atnaujinimo netenkintas pagrįstai.

Dėl išdėstytų argumentų sutikdama su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ieškinio senaties terminas dėl pažymos ginčijimo bei jos pagrindu rekonstruoto statinio ir įteisinto nugriovimo prasidėjo 2001 metais, kai ginčo statinio rekonstrukcija buvo įteisinta ir ieškovas apie jį sužinojo, kolegija sprendžia, kad ieškovo reikalavimams panaikinti statybos pažymą bei įpareigoti atsakovus nugriauti ginčo statinį ieškinio senaties terminas nurodytų reikalavimų pateikimo dieną jau buvo pasibaigęs, todėl bylą nagrinėjęs teismas, atsakovams prašant (CK 1.126 straipsnio 2 dalis), turėjo taikyti ieškinio senatį ir ieškovo reikalavimus, remdamasis ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo, atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

Kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo motyvams, kurių nekartoja (Van de Huk v. Neatherlands judgement of 19 April 1994, Series An. 288, p 20 par. 61; Hirvisaari v. Finland, no 4968/99, judgerment of 27 september 2001, par 30; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Tikroji vaivorykštė“ v. AB „Lituanica“, bylos Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.), prieina išvados, kad nagrinėjamu atveju vertinti bylos aplinkybes kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas, ji neturi jokio nei faktinio, nei teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištyrė šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes bei jas įvertinęs pagrįstai sprendė, kad ieškovui neįrodžius savo teisių pažeidimo, nurodyti neatitikimai statinio pripažinimo aktuose, nesudaro pagrindo spręsti, kad ieškinys dėl ginčo statinių nugriovimo yra pagrįstas, todėl atmestini apeliantų argumentai, kad teismas nenustatė ir neištyrė bylai reikšmingų aplinkybių ir neatskleidė bylos esmės.

CPK 304 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad bylą nagrinėjančio teismo siūlymu apeliacinės instancijos teismo pirmininkas bylai nagrinėti apeliacine tvarka gali sudaryti mišrią Civilinių bylų skyriaus ir Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegiją. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos nagrinėjimo dalyką ir pagrindą, t. y., jog byloje nagrinėjami klausimai dėl statybos pripažinimo savavališka ir dėl jos padarinių šalinimo ir dėl išvestinių reikalavimų dėl sandorių pripažinimo negaliojančias, neturi pagrindo siūlyti apeliacinės instancijos teismo pirmininkui sudaryti mišrią kolegiją, net ir atsižvelgdama į apeliantų abejones dėl atsakovų pajamų šaltinio įsigyjant ginčo turtą.

CPK 314 straipsnyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliantai, prašydami priimti naujus įrodymus, nenurodo, kodėl jų nepateikė pirmosios instancijos teismui ar teismas juos atsisakė priimti, nepateikia tai pagrindžiančių argumentų. Dėl šios priežasties apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, jog pirmosios instancijos teismas kartu su apeliaciniu skundu teikiamus įrodymus atsisakė priimti nepagrįstai. Esant tokiai aplinkybei, prie apeliacinio skundo teikiami dokumentai nepriimami ir nevertinami nagrinėjant šią bylą apeliacinės instancijos teisme.

Apeliantai nurodo, kad pirmosios instancijos bylą išnagrinėjo šališkai, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantų argumentai dėl teisėjos šališkumo grindžiami tik prielaida, todėl nepaneigia preziumuojamo asmeninio nešališkumo principo ir nėra pagrindas daryti išvadai, jog teisėja subjektyviąja ar objektyviaja prasme buvo šališka nagrinėdama šią bylą.

Esant aukščiau išdėstytiems argumentams spręstina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliacinio skundo argumentais naikinti ar keisti pagrindo nėra, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Kauno apylinkės teismo 2013 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.