Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Teisėja D. Zimantienė Teisminio proceso Nr. 1-94-1-00521-2011-7

2012 m. birželio 7 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Savinijaus Katausko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Š. apeliacinį skundą dėl Šilutės rajono apylinkės teismo 2012 m. vasario 3 d. nuosprendžio, kuriuo G. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 str. 1 d. 7 (septynerių) mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d. 3 d. prie Šilutės rajono apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 30 d. nuosprendžio paskirtos ir neatliktos bausmės pridėta nuosprendžiu paskirta bausmės dalis ir galutinė subendrinta bausmė G. Š. paskirta 3 (trejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš G. Š. P. B. priteista 300 Lt (trys šimtai litų) neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. Š. nuteistas už tai, kad 2011 m. liepos 30 d. apie 21 val. Šilutės r., Traksėdžių k., Šilojų g., ties pastatu Nr. 32, kumščiu sudavė du smūgius nukentėjusiajam P. B. į veido sritį, taip sumušdamas nukentėjusiojo lūpas ir padarydamas lūpos vidinio paviršiaus kraujosruvą, kas nukentėjusiajam P. B. sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Teismo posėdyje nuteistojo gynėjo advokatas V. Janušauskas prašo apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Iš apeliacinio skundo matyti, jog nuteistasis G. Š. nesutinka ne tik su jam paskirta bausme, kuri jo manymu yra per griežta, tačiau jis taip pat ginčija ir pirmosios instancijos teismo ištirtų įrodymų vertinimą bei jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes.

Kolegija ištyrusi bylos medžiagos duomenis bei nuteistojo G. Š. apeliacinio skundo argumentus ir juos pagrindžiančius motyvus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes ir surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 str. nuostatų, bei paskyrė bausmę, nepažeisdamas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų. Kolegijos nuomone, sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą, pirmosios instancijos teismas esminių pažeidimų nepadarė ir pagrįstai G. Š. pripažino kaltu pagal BK 140 str. 1 d. bei paskyrė jam teisingą bausmę.

Nors nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, kad jis smurto prieš P. B. nevartojo, jam nesudavė, šį jo teiginį paneigia byloje surinkti, teismo ištirti ir nuosprendyje aptarti įrodymai. Apeliacinės instancijos teismas, išanalizavęs bylos medžiagą, daro išvadą, kad G. Š. kaltė pagal BK 140 str. 1 d. dėl P. B. sumušimo ir nežymaus jo sveikatos sutrikdymo yra neabejotinai įrodyta nuosekliais ikiteisminio tyrimo metu (apklausos, parodymų patikrinimo vietoje, akistatos) ir teisme duotais nukentėjusiojo parodymais, nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą parodymais, iš dalies liudytojo L. Š. parodymais bei specialisto išvada.

Nukentėjusysis P. B. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad iš savo namų ėjo miškelio link ir paėjus nuo namų apie 20 metrų sutiko pareinantį nuo miškelio pusės pažįstamą G. Š. su M. A., L. Š. Prasilenkiant neištarus nei vieno žodžio G. Š. kumščiu trenkė jam į veidą ir pataikė į lūpą, nespėjus atsitokėti, jam G. Š. sudavė antrą smūgį į tą pačią vietą. Nuo skausmo jis susilenkė. Sudavęs smūgius G. Š. nuėjo, nukentėjusysis nurodė dar paklausęs už ką, tačiau G. Š. tik atsisukęs nusijuokė, tačiau nieko neatsakė (b.l. 12). Tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu, tiek apeliacinės instancijos teismo posėdyje P. B. nurodė tas pačias 2011 m. liepos 30 d. įvykio aplinkybes. Jo parodymai apie įvykio aplinkybes išliko nuoseklūs ir aiškūs bylos nagrinėjimo metu, juos patvirtina ir byloje esanti specialisto išvada Nr. G 1287/11 (03), kurioje konstatuota, jog P. B. buvo padarytas lūpų sumušimas ir viršutinės lūpos vidinio paviršiaus kraujosruva. Sužalojimas atitinka nurodytą įvykio laiką ir aplinkybes, atsirado sumušus burną buku daiktu, galimai suduodant ranka – kumščiu. P. B. padarytas lūpų sužalojimas vertinamas, kaip sukėlęs nežymų sveikatos sutrikdymą (b. l. 23). Nukentėjusiojo parodymus patvirtina ir jo atstovės pagal įstatymą L. B. parodymai. Ji parodė, kad iš karto po įvykio matė sumuštą P. B., pastarasis jai nurodė, jog jį ką tik sumušė G. Š. Apatinė ir viršutinė lūpa buvo patinusios ir kruvinos. P. B. jai patvirtino, jog G. Š. smūgius sudavė jam be jokios priežasties (b.l. 32).

Pats nuteistasis viso proceso metu neigė savo kaltę, teigdamas jog jokių smūgių nesudavė, o tik prasilenkė su nukentėjusiuoju miškelyje vienas kitam neištardami nei žodžio (b.l. 41). Tačiau atkreiptinas dėmesys, jog tokius G. Š. parodymus paneigia ir kartu įvykyje dalyvavęs liudytojas. L. Š. tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisiamojo posėdžio metu parodė, jog tą vakarą jis kartu su G. Š., M. A. ėjo pas šį į namus. Visi ėjo vorele, pirmas ėjo M. A., antras G. Š., ir jis ėjo trečias. G. Š. norėjo pastumti jį, tačiau jis pasitraukė ir G. Š. pataikė P. B. į veidą ( b. l. 108). Taigi liudytojas iš esmės patvirtino, kad G. Š. P. B. sudavė smūgį.

Išdėstytos aplinkybės patikimai liudija, jog nukentėjusiojo patirti sužalojimai yra būtent G. Š. suduotų smūgių tiesioginė pasekmė, ir dėl šių sužalojimų nukentėjusiajam buvo padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.

Esant šiems duomenims, nėra jokio pagrindo netikėti ir nesiremti nukentėjusiojo parodymais, nes juos patvirtina kiti įrodymai. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija remiasi ištirtais nukentėjusiojo P. B., nukentėjusiojo atstovės pagal įstatymą L. B. parodymais, liudytojo L. Š. parodymais, specialisto išvada, nes jie patvirtina vieni kitus, atitinka kitų įrodymų pagrindu nustatytas faktines bylos aplinkybes, kartu su kitais teismo ištirtais ir įvertintais įrodymais sudaro vientisą įrodomąją medžiagą ir atskleidžia išsamų nusikalstamos veikos vaizdą. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė G. Š. parodymus, kuriais jis neigė sumušęs nukentėjusįjį, nes jie prieštarauja anksčiau aptartai įrodomajai bylos medžiagai. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visumą byloje surinktų duomenų, padarė teisingas ir motyvuotas išvadas dėl G. Š. kaltės pagal BK 140 str. 1 d., todėl naikinti skundžiamą nuosprendį ir G. Š. išteisinti dėl P. B. nežymaus sveikatos sutrikdymo nėra jokio teisinio pagrindo. Tai, kad apeliantas su šiomis išvadomis nesutinka ir kitaip (subjektyviai) interpretuoja įrodymus, dar nereiškia BPK nuostatų pažeidimo. Apelianto teiginiai, kad teismo išvados neparemtos įrodymais yra visiškai nepagrįsti.

Pripažinęs G. Š. kaltu pagal BK 140 str. 1 d., pirmosios instancijos teismas paskyrė jam bausmę, nepažeisdamas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str. Skirdamas bausmę, teismas įvertino padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus. Buvo atsižvelgta ir į G. Š. asmenybę, t. y., kad jis būdamas nepilnamečiu, padarė nesunkų nusikaltimą, susijusį su nepilnamečio sužalojimu, turėdamas neišnykusį teistumą, nusikaltimą įvykdė laisvės atėmimo bausmės atidėjimo laikotarpiu, praėjus trumpam laikotarpiui nuo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Teismas atsižvelgė į tai, kad G. Š. neatsiprašė nukentėjusiojo. Buvusios mokymo įstaigos G. Š. charakterizuoją kaip dažnai be pateisinamos priežasties praleidžiantį pamokas. Atsakomybę sunkinančių ir lengvinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Esant šioms aplinkybėms laikytina, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam už tyčinį smurtinį nusikaltimą pagrįstai paskyrė laisvės atėmimo bausmę. Kaip jau minėta, nauja tyčinė smurtinė nusikalstama veika padaryta neišnykus ir nepanaikintam ankstesniam teistumui taip pat už tyčinius nusikaltimus. BK 27 straipsnis nustato, jog nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už šį nusikaltimą neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Toks asmuo yra recidyvistas. BK 56 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą teismas paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Taigi įvertinus tai, teisėjų kolegijos manymu, G. Š. pagrįstai skirta reali laisvės atėmimo bausmė, nes šios aplinkybės, neduoda pagrindo manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti atidedant bausmės vykdymą, ir neduoda pagrindo manyti, jog atidėjus bausmės vykdymą būtų galima pasiekti, jog G. Š. nedarytų naujų nusikalstamų veikų bei laikytųsi kitų įstatymų.

Nesant nuteistojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, teismas įvertina jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybes ir skiria bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (LR BK 61 str. 2 d.). G. Š. paskirta laisvės atėmimo bausmė savo dydžiu yra artima BK 140 str. 1 d. sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui, todėl atsižvelgiant į jo asmenybę, padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį ir vietą, tyčinių nusikaltimų recidyviškumą, laikytina, kad paskirta bausmė neprieštarauja teisingumo principui ir dar labiau ją švelninti nėra pagrindo.

Kadangi G. Š. įvykdė nusikalstamą veiką neatlikęs ankstesnės bausmės, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė BK 64 str. nuostatas.

Konstatuotina, kad nuteistajam paskirtoji bausmė nėra per griežta, yra teisinga ir tinkama realizuoti bausmės tikslus.

Nuteistasis taip pat nesutinka su priteistu ieškiniu neturtinei žalai atlyginti, teigia, jog ieškinio nukentėjusysis ir jo atstovė pagal įstatymą atsisakė. Atsakydamas į šį argumentą apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nukentėjusysis yra nepilnametis, todėl jo interesus turi teisę ir pareigą atstovauti nukentėjusiojo įstatyminiai atstovai arba prokuroras. Nors nepilnametis nukentėjusysis ir jo įstatyminiai atstovai civilinio ieškinio ginant nepilnamečio interesus atsisakė, tačiau byloje BPK 117 straipsnio pagrindu civilinį ieškinį gindamas nepilnamečio nukentėjusiojo interesus ir vykdydamas savo pareigą civilinį ieškinį pareiškė prokuroras. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino ieškinį dėl neturtinės žalos atlyginimo iš dalies pagrįstu.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.283 str. 1 d. įtvirtintas visiško žalos atlyginimo principas. Jo taikymas reiškia, kad nukentėjusįjį reikia grąžinti į tokią padėtį, kokioje jis buvo iki nusikaltimo padarymo. Be turtinės, šiuo atveju atlyginama ir neturtinė žala (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus). Tuo pačiu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai, nereiškia, kad gali būti reikalaujama beribės kompensacijos. Nukentėjusiojo - ieškovo padėtis negali būti nepagrįstai pagerinta, o kaltininko - atsakovo nepagrįstai pabloginta.

Apylinkės teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiajam priteistinos neturtinės žalos dydžio, nustatė teisingą neturtinės žalos piniginę kompensaciją vadovaudamasis LR CK 6.250 str. 2 d., kuri įtvirtina, kad nustatydamas neturtinės žalos dydį atsižvelgia į: 1) jos pasekmes; 2) žalą padariusio asmens kaltę; 3) jo turtinę padėtį; 4) padarytos turtinės žalos dydį; 5) kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes; 6) sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismas atsižvelgė į tai, kad nukentėjusysis buvo sumuštas ir jam padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Iš byloje esančios specialisto išvados matyti, jog smūgiuota į veido sritį, sužalojimai padaryti lūpoje, lūpos buvo sutinusios apie 3-4 dienas, todėl suprantama, jog nukentėjusysis patyrė fizinį skausmą bei neigiamus dvasinius išgyvenimus, pažeminimą. Nustatydamas priteistinos neturtinės žalos kompensacijos dydį pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, G. Š. yra nepilnametis, nedirbantis, įvertino kitas aplinkybes ir teisėjų kolegijos manymu, apylinkės teismas nustatė ir taip pakankamai mažą neturtinės žalos dydį 300 litų. Pažymėtina, kad analogiškose bylose kaip neturtinės žalos atlyginimą už nusikalstamais veiksmais padarytą nežymų sveikatos sutrikdymą teismai paprastai priteisia didesnes, iki 5000 Lt siekiančias sumas (kasacinės nutartys Nr. 2K-419/2008, 2K-474/2008, 2K-537/2008, 2K-412/2009, 2K-421/2009).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Pirmosios instancijos teismas esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, tinkamai kvalifikavo nuteistojo G. Š. nusikalstamą veiką, pagrįstai pripažino jį kaltu pagal BK 140 str. 1 d., paskyrė teisingą bausmę, bei tinkamai išsprendė civilinio ieškinio klausimą, todėl keisti ar naikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį apeliacinio skundo motyvais pagrindo nėra.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo G. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.