Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Erminijaus Baziulio, Giedrės Kairienės ir Irenos Varžinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus atstovui A. K.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovams Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriui dėl sprendimo, rašto panaikinimo bei įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Remdamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau- ir Atkūrimo įstatymas) 21 straipsniu (2019 m. sausio 11 d. įstatymo Nr. VIII-359 redakcija), pareiškėjas 2019 metais kreipėsi į NŽT Ignalinos ir Visagino skyrių, prašydamas už E. D. iki visuotinės žemės nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis valdytos 40 ha žemės atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų. Nurodė, kad nesant jokio pagrindo, NŽT direktoriaus 2017 m. spalio 6 d. įsakymu Nr. 1P-534 sudaryta darbo grupė (toliau – ir Darbo grupė), atliko nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės H. D. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytos žemės teisėtumo įvertinimą ir 2017 m. gruodžio 27 d. išvadoje Nr. 1LS-212-(9.5.) (toliau – ir Darbo grupės išvada) buvusios žemės savininkės 1939 m. birželio 7 d. sudaryto testamentą Nr. 1753/37 (toliau – ir 1939 m. testamentas) pagrindu vertino, kad V. J. turi teisę atkurti nuosavybės teises tik į 99 ha bendro ploto buvusios savininkės H. D. valdytos žemės. Minėtos Darbo grupės išvados pagrindu NŽT kreipėsi į Panevėžio apygardos prokuratūrą dėl NŽT 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 39S-326-(14.39.3), kuriuo pretendentei buvo atkurtos nuosavybės teisės į 40 ha (duomenys neskelbtini) valdytos žemės, panaikinimo. Panevėžio apygardos prokuroras, gindamas viešąjį interesą (toliau – ir Prokuroras), kreipėsi į Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus, prašydamas panaikinti 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 39S-326-(14.39.3) kitu pagrindu nei Darbo grupės parengtoje išvadoje. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. vasario 6 d. sprendimu tenkino Prokuroro skundą jame išdėstytais pagrindais ir 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 39S-326-(14.39.3.) panaikino. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartimi paneigė pirmosios instancijos teismo argumentus, tačiau patį teismo sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad priimant NŽT 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 39S-326-(14.39.3.) nebuvo tinkamai ir vienareikšmiškai išspręstas H. D. buvusios nuosavybės lokalizacijos ir ribų klausimas.

NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius laikosi pozicijos, kad skundžiamas 2021 m. sausio 8 d. raštas Nr. 39SD-42-(14.39.104.) yra teisingas, juo pareiškėjas buvo informuotas apie turimus archyvinius duomenis, bei apie tai, kad turimų dokumentų nepakanka, kad 40 ha išperkama žemė būtų vertinama, kaip kitos paskirties žemė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

bylos medžiaga nustatyta, kad K. M., veikęs pagal įgaliojimą, 1991 m. lapkričio 22 d. V. J. vardu pateikė prašymą grąžinti 250 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), patenkančios į (duomenys neskelbtini) teritoriją, iki žemės nacionalizavimo valdytą jos motinos H. D. (Nuosavybės teisių atkūrimo byla (toliau- ir NTA b), l. 31). Buvusi žemės savininkė H. D. mirė (duomenys neskelbtini) V. J. mirė (duomenys neskelbtini) V. J. 1993 m. kovo 5 d. patvirtintu testamentu, viso savo turto 1/2 dalį paliko K. M. (NTA b. l. 52). Taigi, pareiškėjas K. M. yra pretendentės V. J. testamentinis įpėdinis. Utenos apskrities viršininko 1998 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. 31468-45-3140 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste pilietei V. J.“ pretendentei V. J. į 70 ha žemės buvusios savininkės H. D. (duomenys neskelbtini) valdytos žemės dalį, atlyginant vertybiniais popieriais ((NTA b. l. 87).

Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys duomenys patvirtina, kad po LVAT nutarties priėmimo NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius 2020 m. rugsėjo 17 d. ir 2020 m. spalio 20 d. prašymais kreipėsi į Centrinį archyvą dėl (duomenys neskelbtini) miesto ribų 1923 – 1950 metais bei šiuo laikotarpiu sudarytų planų pateikimo. Pareiškėjas 2020 m. spalio 7 d. kreipėsi į NŽT Ignalinos ir Visagino skyrių prašydamas kartografuoti buvusios savininkės H. D. (E. D.) iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) valdytus 130 ha žemės. Be to, pareiškėjas 2020 m. spalio 14 d. NŽT Ignalinos ir Visagino skyriui pateikė prašymą už buvusios savininkės E. D. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teisėmis valdytą 40 ha žemę atlyginti lygiaverčiu miško plotu prašyme nurodytose kadastrinėse vietovėse: (duomenys neskelbtini).

NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius skundžiamu 2021 m. sausio 8 raštu Nr. 39SD-42-(14.39.104) pareiškėjui nurodė, jog išnagrinėjo visus turimus dokumentus ir remdamasis (duomenys neskelbtini) kaimo 1937 m. planu, (duomenys neskelbtini) kaimo ribų parengtu 1999 m. kartografavimo planu, (duomenys neskelbtini) kaimo 1999 m. kartografavimu, 1923 - 1924 m. (duomenys neskelbtini) planu, (duomenys neskelbtini) apygardos žemės reformos komisijos 1940 m. kovo 13 d. protokolu, 1927 m. sudarytu H. D. priklausančių žemių vertinimo aprašu, padarė išvadą, kad 130 ha žemės priklausiusios H. D. buvo (duomenys neskelbtini). Skundžiamu raštu NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius taip pat nurodė, kad 1927 metais 40 ha žemės buvo užimta sodybomis; vėlesnių dokumentų iš kurių būtų galima nustatyti kiek žemės (duomenys neskelbtini) 1940 metais buvo naudojama kitai paskirčiai skyrius neturi bei konstatavo, kad Utenos apskrities viršininko 1998 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. 31468-45-3140 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste pilietei V. J.“ atkūrus nuosavybės teisės į 70 ha žemės buvusios (duomenys neskelbtini), priskiriant ją kitos paskirties žemei; likęs 40 ha žemės plotas turi būti priskirtas žemės ūkio paskirties žemei ir skaičiuojant išvadą turi būti imama vidutinė Vilniaus krašto žemės vertė – 225,90 Eur/ha; bendra išvadose nurodytos žemės (40 ha) vertė bus 225,90 x 5 x 40 ha = 45180 Eur.

Vertindama NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus 2021 m. sausio 8 d. rašto Nr. 39SD-42-(14.39.104.) bei NŽT 2021 m. vasario 19 d. sprendimo Nr. 1SS-259-(5.59 E.) turinį, teisėjų kolegija pažymi, kad NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius iš esmės atsisakė kartografuoti H. D. turėtos nuosavybės ribas tuo pagrindu, jog, jo teigimu, nepakanka archyvinių dokumentų, o NŽT, atsisakydama atlikti kartografiją, rėmėsi nauju pagrindu- teigė, jog pretendentei V. J. atkurtos nuosavybės teisės į visą jai tekusią H. D. turėtos žemės dalį.

Minėta, kad buvusios savininkės H. D. teisių paveldėtoja V. J. pretenduoja atkurti nuosavybės teises į 130 ha žemės (duomenys neskelbtini). Į dalį šios žemės (70 ha) nuosavybės teisės yra atkurtos, nagrinėjamojoje byloje kilo ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į likusią šios žemės dalį.

Valstybės institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, mišką ir vandens telkinius klausimus, privalo vadovautis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu, Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau- ir Tvarka), bei kitais teisės aktais. Pažymėtina, kad turėto žemės sklypo kartografavimas yra viešojo administravimo subjekto veiksmas, kuris atliekamas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese ir kuris atitinkamam sklypui nustato atitinkamą statusą, tiesiogiai sąlygojantį atitinkamą vėlesnį nuosavybės teisių atkūrimo būdą, tvarką ir pan. (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-8-1978/2006, 2013 m. balandžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-444-749/2013).

Tvarkos 106¹ punkte nustatyta, jog atkuriant nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra grąžinant laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje privaloma vadovautis toliau nurodyta tvarka:

Savivaldybės administracijos direktorius per mėnesį nuo žemėtvarkos skyriaus prašymo suteikti informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę pateikimo pagal nustatyta tvarka patvirtintus miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detaliuosius planus ar žemės valdos projektus pateikia žemėtvarkos skyriui informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą) žemę, kuri pagal šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą nepriskirta valstybės išperkamai žemei, o tuo atveju, kai miestų teritorijų dalių, žemės sklypų grupių, žemės sklypų detalieji planai ar žemės valdos projektai nepatvirtinti arba jų nėra, – apie detaliai nesuplanuotas miesto teritorijas.

Žemėtvarkos skyrius, gavęs informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę, per mėnesį šioje kartografinėje medžiagoje pažymi savininko turėto žemės sklypo ribas, remdamasis turima (išlikusia) arba kartografuota planine medžiaga. Turėto žemės sklypo ribos kartografuojamos pagal Metodinius nurodymus dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos, patvirtintus Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634. Žemės sklypas nekartografuojamas toje miesto teritorijos dalyje, kurioje buvo rėžių sistema. Čia nustatoma kaimo riba, plotas ir buvusių savininkų skaičius.

Taigi, atsakovo kompetencija, vykdant Tvarkos 106¹ punktą, yra nustatyta Metodiniuose nurodymuose.

Metodinių nurodymų 3.3 papunktyje nustatyta, kad žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiantis asmuo ar teritorinio žemėtvarkos skyriaus darbuotojas, kai kartografuojamos miestų teritorijose esančių žemės sklypų ar kaimų ribos, turi užtikrinti reikiamą žemės sklypų bei kaimų ribų kartografavimą, žemės sklypų bei kaimų plotų nustatymą pagal planus.

Metodinių nurodymų 5 punkte nustatyta, kad teritorinis žemėtvarkos skyrius, atlikęs iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemės sklypo, buvusio ne rėžiniame kaime, ribų kartografavimą, surašo šio žemės sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą. Kilus ginčams dėl kartografuoto turėtos žemės sklypo, buvusio ne rėžiniame kaime, ribų, ploto ir (ar) vietos, šis aktas gali būti skundžiamas Tarnybos vadovui, o Tarnybos vadovo sprendimas skundžiamas teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.

Remiantis nurodytu teisiniu reguliavimu, darytina išvada, vykdant Tvarkos 106¹ punkte ir Metodiniuose nurodymuose NŽT pavestas funkcijas, NŽT atliekamu kartografavimu iš esmės siekiama pažymėti iki 1940 m. nacionalizacijos turėto žemės sklypo, buvusio ne rėžiniame kaime, ribas.

Iš byloje pateiktų archyvinių dokumentų matyti, jog ši žemė, į kurią nuosavybės teises siekia atkurti pareiškėjas mirusios V. J. vardu, iki nacionalizacijos buvo apibūdinama kaip (duomenys neskelbtini) dvaro (duomenys neskelbtini). Archyviniuose nacionalizacijos dokumentuose nurodyta, jog (duomenys neskelbtini) žemė buvo suskirstyta „pleciais“ ir kad dalis „plecių“ nėra užstatyti nuomininkų trobesiais (NTA b. l. 103-104, 110-113).

Taigi pagal byloje turimus įrodymus nėra galimybės nustatyti tikslios (duomenys neskelbtini) palivarko lokalizacijos (duomenys neskelbtini) miesto administracinių ribų atžvilgiu, ginčo žemės suskirstymas „pleciais“ nei paneigia, nei patvirtina fakto, ar visa ginčo žemė patenka į (duomenys neskelbtini) miesto administracines ribas. (duomenys neskelbtini) buvusių savininkų nuosavybės teise turėtų žemės sklypų žemėlapyje yra pažymėta, kad vienas žemės sklypas (plotas nenurodytas), patenkantis į (duomenys neskelbtini) palivarko ribas, priklausė Ž. J. (NTA b. l. 33). Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas paaiškino, ir Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esantys archyviniai dokumentai tai patvirtina, kad dalis (duomenys neskelbtini) palivarko žemės buvusios savininkės iki 1940 metų nacionalizacijos buvo dovanota ar parduota kitiems savininkams (bažnyčiai, turgaus aikštei).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1427-525/2020, konstatavo, jog priimant sprendimą atkurti nuosavybės teises (mirusios V. J. vardu) yra aktualus H. D. buvusios nuosavybės ir ribų klausimas; įvertinęs Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančiame (duomenys neskelbtini) žemėlapyje (NTA b. l. 33) pažymėto (duomenys neskelbtini) palivarko ribas, nurodė, jog pažymėtas plotas užima tik apie 75-80 ha žemės ir nėra aišku kurioje vietoje buvo likusi apie 55-50 ha palivarko dalis; atsižvelgiant į tai, kad žemėlapyje pažymėta vakarinė (duomenys neskelbtini) palivarko riba iš esmės sutampa su dabartine vakarine (duomenys neskelbtini) miesto administracine riba, neatmestina galimybė, jog likusi (duomenys neskelbtini) palivarko dalis apie 55 ha ar šio ploto dalis patenka į teritoriją už administracinės miesto ribos, t. y. į kaimo teritoriją, kuriai taikomas kitoks nuosavybės teisių atkūrimo režimas. Minėtoje nutartyje LVAT, pasisakydamas dėl NŽT 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr.39S-326-(14.39.3) nepagrįstumo, konstatavo, jog minėtas sprendimas nėra tinkamai pagrįstas objektyviais duomenimis- nepilnai atlikta buvusios savininkės H. D. turėtos nuosavybės kartografija bei jos lokalizacija (duomenys neskelbtini) miesto administracinių ribų atžvilgiu, tiksliai nenustatytas nacionalizuotos žemės plotas, į kurį būtų galimas nuosavybės teisių atkūrimas. LVAT taip pat pabrėžė, jog Atkūrimo įstatymas, bei šį įstatymą lydintys poįstatyminiai teisės aktai, atsižvelgiant į tai, ar žemė, į kurią pretenduojama atkurti nuosavybės teises, patenka į miesto ar kaimo ribas, aiškiai išskiria ir nustato skirtingus nuosavybės teisių atkūrimo būdus bei tvarką, o kompensuojant už tokią žemę, nustato skirtingas miesto ir kaimo žemės kompensacijų vertes. Nuosavybės teisių atkūrimo į miesto žemę režimas taip pat skiriasi priklausomai nuo to, kada žemė pateko į miesto administracines ribas (Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis, 12 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktai, 16 straipsnio 9 dalies 6 punktas). Todėl konstatavo, jog buvusios žemės lokalizacija, jos ribų kartografavimas yra esminiai aspektai, kurie apsprendžia tiek nuosavybės teisių atkūrimo galimus būdus, tiek kompensacijų už nacionalizuotą (valstybės išperkamą) žemę dydžius.

Nagrinėjamojoje byloje pareiškėjas siekia atkurti nuosavybės teises į tą patį 40 ha žemės plotą, į kurį jau buvo atkurtos nuosavybės teisės teismo panaikintu NŽT sprendimu. Todėl teismas šioje nagrinėjamojoje byloje remiasi LVAT nutartyje nustatytomis aplinkybėmis ir jų teisiniu vertinimu.

Remdamasi aukščiau nurodytu teisiniu reglamentavimu, nustatytomis aplinkybėmis bei LVAT nutartyje pateiktu jų teisiniu vertinimu, teisėjų kolegija daro išvadą, jog siekiant atkurti nuosavybės teises į H. D. iki žemės nacionalizacijos valdytą žemę, visų pirma, būtina atlikti turėtos nuosavybės kartografavimą, ir tik po to, nustačius buvusios žemėnaudos lokalizaciją bei ribas, būtų galima nustatyti žemės, į kurią atkuriamos nuosavybės teisės, paskirtį, atitinkamai apskaičiuoti valstybės išperkamos žemės vertę bei spręsti nuosavybės teisių atkūrimo klausimą pareiškėjo pasirinktu bei teisės aktų nustatytu būdu.

NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus atstovas teismo posėdyje pripažino, kad H. D. iki žemės nacionalizacijos buvusios žemėnaudos kartografavimas nebuvo atliktas netgi pagal šiuo metu turimus archyvinius duomenis. Byloje atsakovas nepateikė jokių įrodymų, kad minėta kartografija negalėjo būti atliekama dėl kokių nors objektyvių priežasčių. NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius 2021 m. sausio 8 d. rašte Nr. 39SD-42-(14.39.104.) padarė išvadas dėl žemės paskirties ir vertės, kurių daryti, neatlikęs kartografijos, neturėjo pagrindo.

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus 2021 m. sausio 8 d. raštas Nr. 39SD-42-(14.39.104.) yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

Minėta, kad pareiškėjui NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus 2021 m. sausio 8 d. raštą Nr. 39SD-42-(14.39.104.) apskundus išankstine ginčo nagrinėjimo ne teismo tvarka, NŽT priėmė 2021 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 1SS-259-(5.59 E.), kuriuo atsisakymas atlikti H. D. iki žemės nacionalizacijos buvusios žemėnaudos kartografavimą buvo atsisakytas atlikti iš esmės nauju pagrindu, neteikiant reikšmės skundžiamo teritorinio skyriaus rašto išvadoms ir pareiškėjo skundo argumentams, t. y. NŽT sprendė, jog V. J. jau yra atkurtos nuosavybės teisės į visą jai tenkančią buvusios žemės savininkės valdytos žemės dalį, nes ji, pasak atsakovės, pagal 1939 metais sudarytą H. D. testamentą turi teisę pretenduoti tik į ¼ dalį iki 1940 metų nacionalizacijos buvusios savininkės turėtos žemės ploto.

1991 m. birželio 18 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kurio 2 straipsnio 1 dalies 2 punktas numatė, jog mirus buvusiam savininkui nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ir sutuoktiniui. Mirus buvusio savininko vaikui (įvaikiui), nuosavybės teisė į jam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį atstatoma jo sutuoktiniui ir vaikams, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymą yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. V. J. būdama Lietuvos Respublikos piliete, kaip buvusios iki 1940 metų nacionalizacijos turto savininkės H. (E.) D., mirusios (duomenys neskelbtini), duktė pagal minėtą įstatymą 1991 m. lapkričio 22 d. pateikė prašymą grąžinti 250 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini), patenkančios į (duomenys neskelbtini) teritoriją (NTA b. l. 31).

1997 m. liepos 1 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359, įsigaliojęs 1997 m. liepos 9 d., kurio 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, t. y. turto savininkui; asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį. Jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis). Kaip matyti iš minėtų įstatytų nuostatų Atkūrimo įstatymu buvo išplėstas asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą sąrašas, tačiau tiek pagal 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, tiek pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas, nuosavybės teisės į įstatyme nurodytą nekilnojamąjį turtą visų pirma atkuriamos turto savininkui. Kitų asmenų, nurodytų minėtame straipsnyje, teisė atkurti nuosavybės teises yra išvestinė iš savininko teisės, šie asmenys įgyja teisę į nuosavybės teisų atkūrimą tik tuo atveju, jeigu buvęs turto savininkas miręs. Taigi visais atvejais turi būti nustatyta, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas. Byloje nustatyta, ir dėl šios aplinkybės ginčo nėra, jog 1940 metų nacionalizacijos metu turto savininke buvo H. (E.) D..

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- ir ABTĮ) 57 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Dėl ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje išdėstytos teisės normos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad aiškinant teismo sprendimo prejudicinę galią, formuluotinos tokios pagrindinės taisykles: prejudiciniais faktais laikytinos kitoje byloje įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatytos aplinkybės; prejudicinių faktų galią tokios aplinkybes turi tik tuo atveju, kai abiejose bylose bet kokiu procesiniu statusu dalyvauja tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisinius padarinius ir nedalyvavusiems byloje asmenims; byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis, svarbu, kad įrodinėjamas faktas būtų reikšmingas abiejose bylose“ (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-696-415/2017).

Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo V. J. apimties, įvertinus ir 1939 m. H. D. sudaryto testamento teisinę reikšmę, buvo išspręstas Vilniaus apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI3-4524-821/2020 pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (toliau- ir Vilniaus AAT byla). Vadovaujantis ABTĮ 57 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija vertina, kad įsiteisėjęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-4524-821/2020 turi prejudicinę reikšmę šioje byloje.

Vilniaus AAT byloje įsiteisėjusiu teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimu (sprendimas paliktas nepakeistu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. sausio 5 d. nutartimi) teismas konstatavo, jog 1940 metų žemės nacionalizacijos metu turto savininkė H. D. buvo gyva (mirė (duomenys neskelbtini)), o paveldėjimo santykiai pagal jos sudarytą 1939 m. testamentą nebuvo atsiradę. Teismas minėtame sprendime pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra suformuluota taisyklė, kad pretenduojančiam atkurti nuosavybės teises asmeniui tenkanti išlikusio nekilnojamojo turto dalis nustatoma atsižvelgiant ne į visus buvusio savininko įstatyminius įpėdinius, nurodytus Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, o tik į tuos, kurie nustatytais terminais ir tinkamai išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A2-38-2001). Nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, kad be V. J. kiti asmenys būtų pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės H. (E.) D. iki nacionalizacijos valdytą turtą ar savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms būtų išreiškę kitais būdais. Kaip nurodė pareiškėjas H. (E.) D. sutuoktinis mirė anksčiau, nei buvusi savininkė. Kiti asmenys prašymų ar giminystės ryšį ir Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančių dokumentų nėra pateikę. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, Vilniaus AAT byloje priimtu įsiteisėjusiu sprendimu teismas padarė išvadą, kad NŽT nepagrįstai sprendė, jog V. J. turi teisę pretenduoti tik į ¼ dalį iki 1940 metų nacionalizacijos buvusios savininkės turėtos žemės ploto.

Pagal Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius duomenis H. D. iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teise galėjo valdyti apie 396 ha žemės, buvusios (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini). Atkūrimo įstatymas riboja nuosavybės dydį, į kurį gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, t. y. 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nuosavybės teisės atkuriamos į buvusio savininko turėtą žemę, bet ne didesnio kaip 150 ha ploto, įskaitant miškus ir vandens telkinius.

Remdamasi nurodytu teisiniu reglamentavimu, Vilniaus AAT byloje priimtu įsiteisėjusiu teismo 2020 m. gruodžio 8 d. sprendimu nustatytais faktais bei aplinkybėmis, teisėjų kolegija sprendžia, kad V. J. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 150 ha H. D. iki žemės nacionalizavimo valdytos žemės.

Pagal Nuosavybės teisių atkūrimo byloje, šioje nagrinėjamojoje byloje surinktus duomenis, pareiškėjo atstovo teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, V. J. nuosavybės teisės į buvusios savininkės H. D. valdytą žemę atkurtos: Utenos apskrities valdytojo 1996 m. gegužės 20 d. sprendimu Nr. 45-2129 „Dėl nuosavybės teisės atstatymo pilietei V. J.“ grąžinant natūra 32,70 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini); Utenos apskrities viršininko 1998 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. 31468-45-3140 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste pilietei V. J.“ į 70 ha žemės plotą buvusią (duomenys neskelbtini), atlyginant vertybiniais popieriais; Vilniaus miesto valdybos 1993 m. balandžio 29 d. potvarkiu Nr. 701V ,,Dėl žemės sklypų suteikimo neatlygintinai buvusiems savininkams“, suteikiant neatlygintinai natūra 0,1780 ha žemės sklypą (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį (duomenys neskelbtini). Be to, 2022 m. kovo 4 d. NŽT Vilniaus miesto skyrius priėmė Išvadą „Dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn“ Nr. 49IP-2-(14.49.61.), dėl 0,5 ha žemės atkūrimo V. J., kurį pagal pareiškėjo pageidavimą persiuntė NŽT Ignalinos ir Visaginio skyriui. Taigi nustatyta, kad šiuo metu V. J. nuosavybės teisės yra atkurtos į 103,38 ha plotą, kas nesiekia Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyto 150 ha maksimalaus ploto. Taigi, pareiškėjas mirusios pretendentės vardu turi teisę atkurti nuosavybės teises į 40 ha (duomenys neskelbtini) buvusios žemės, ko jis ir siekė 2020 m. spalio 14 d. NŽT pateiktu prašymu.

Remdamasi aukščiau nurodytomis aplinkybėmis bei išdėstytu teisiniu reglamentavimu, teisėjų kolegija sprendžia, kad NŽT 2021 m. vasario 19 d. sprendimas Nr. 1SS-259-(5.59 E.) yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl naikintinas.

Minėta, jog siekiant atkurti nuosavybės teises į H. D. iki žemės nacionalizacijos valdytą žemę, visų pirma, būtina atlikti turėtos nuosavybės kartografavimą, todėl panaikinus NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus 2021 m. sausio 8 d. raštą Nr. 39SD-42-(14.39.104.) bei NŽT 2021 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 1SS-259-(5.59 E.), NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius įpareigojamas kartografuoti buvusios savininkės H. D. (E. D.) iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) valdytus 130 ha žemės.

Kadangi buvusios savininkės H. D. turėtos 130 ha žemės kartografavimas nėra atliktas, nėra aiški šios žemės lokalizacija (duomenys neskelbtini) miesto administracinių ribų atžvilgiu bei jos paskirtis, teismas šioje nuosavybės teisių atkūrimo procedūros stadijoje neturi pagrindo įpareigoti NŽT Ignalinos ir Visagino skyrių nustatyti žemės vertę pagal Lygiavertiškumo metodikos 4.2 punktą, taip pat neturi pagrindo įpareigoti atsakovą atkurti pretendentei nuosavybės teises pagal K. M. 2020 m. spalio 14 d. prašymą. Dėl aukščiau išdėstytų argumentų teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie pareiškėjo prašomi įpareigoti atlikti veiksmai galės būti atliekami tik po atlikto H. D. buvusios žemėnaudos kartografavimo, todėl pareiškėjo skundas šioje dalyje atmetamas.

Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad EŽTT ir LVAT ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).

Pareiškėjas prašė priteisti byloje turėtas išlaidas. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti

Pareiškėją byloje atstovavo Šedbaro advokatų profesinės bendrijos advokatas Kristijonas Paliutis pagal 2018-04-13 teisinių paslaugų sutartį Nr.28-T-18 bei 2019-07-22 susitarimą prie teisinių paslaugų sutarties.

K. M. prašo priteisti 23 eurus sumokėto žyminio mokesčio bei 1948,1 eurus atstovavimo išlaidų, iš viso 1971,10 eurų. Byloje pateiktas sąskaitos išrašas patvirtina, kad pareiškėjas nurodytą sumą už advokato paslaugas yra sumokėjęs. Pateiktose PVM sąskaitose faktūrose įvardintos advokato paslaugos, įvertintos pinigine išraiška, t. y. K. M. Advokatų profesinei bendrijai sumokėjo už skundo parengimą, pasirengimą bei dalyvavimą teismo posėdžiuose, pareiškimo dėl bylos perdavimo teisminei mediacijai, rašytinių paaiškinimų parengimą.

Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas administracinėse bylose sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka (ABTĮ 40 str. 5 d.). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra numatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų naujos redakcijos Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą maksimalaus dydžio (toliau- ir Rekomendacijos) 8.1 punktas už pareiškimą spręsti ginčą ne teisme, jeigu toliau byla nagrinėjama teisme nustato 0,35 koeficientą, 8.2 punktas už atsiliepimo surašymą - 2,5 koeficientą, o 8.19 punktas- už vieną atstovavimo teisme valandą 0,1 koeficientą nuo Lietuvos statistikos departamento skelbiamo užpraėjusio ketvirčio vidutinio mėnesinio bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje (be individualių įmonių). Prašyme nurodytos išlaidos už rašytinių paaiškinimų parengimą bei pasirengimą teismo posėdžiui laikytinas sudedamąja dalyvavimo teisme dalimi. K. M. prašoma už priteisti išlaidų suma neviršija Rekomendacijų 8,1 p., 8.2 p. bei 8.19 p. nustatyto maksimalaus dydžio, yra adekvati išnagrinėtos bylos apimčiai ir sudėtingumui.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje sprendžiant klausimus dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo skundą tenkinus iš dalies, nuosekliai laikomasi taisyklės, kad tuo atveju, kai skundas yra patenkintas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai teismo patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A756-342/2012, Nr. AS492-144/2012, Nr. AS146-113/2012, Nr. A146-85/2011, Nr. A756-1207/2010, Nr. A146-836/2010, Nr. AS146-68/2010, Nr. A146-71/2009, Nr. A575-1415/2008 ir kt.). Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, sprendžia, kad pareiškėjui iš atsakovo priteistina 1753,29 Eur. turėtų atstovavimo išlaidų ir 20,70 sumokėto žyminio mokesčio.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalimi, 84 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 2, 4 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi,

nusprendžia:

pareiškėjo K. M. skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2021 m. vasario 19 d. sprendimą Nr. 1SS-259-(5.59 E.).

Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Ignalinos ir Visagino skyriaus 2021 m. sausio 8 d. raštą Nr. 39SD-42-(14.39.104.).

Įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos Ignalinos ir Visagino skyrių kartografuoti buvusios savininkės H. D. (E. D.) iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis (duomenys neskelbtini) valdytą žemę.

Kitą pareiškėjo skundo dalį atmesti.

Priteisti K. M. iš Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos 1753,29 Eur (vieną tūkstantį septynis šimtus penkiasdešimt tris eurus 29 centus) atstovavimo išlaidų ir 20,70 Eur (dvidešimt eurų 70 centų) žyminio mokesčio.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.