- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-02-06
- Bylos Nr.
- eI-90-283/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00076-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Dalia Pranckienė, Dalytė Zlatkuvienė, Nijolė Čekanauskienė
- Pareiškėjas
- Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo
- Atsakovas
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Ignalinos, Visagino skyriaus
- Trečiasis asmuo
- K. M., O. J., A. J. K.
- Advokatai
- Kristijonas Paliutis
Procesinių sprendimų kategorijos: 18.4.2; 18.6.1.5; 18.7; 55.1.3
2019 m. vasario 6 d.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Čekanauskienės, Dalios Pranckienės ir Dalytės Zlatkuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
dalyvaujant pareiškėjui Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokurorui, ginančiam viešąjį interesą, Valdemarui Mociškiui,
atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos atstovaujančio Ignalinos ir Visagino skyriaus atstovei S. R.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, dėl sprendimo panaikinimo atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujamai Ignalinos ir Visagino skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui K. M., O. J. (O. E.) ir A. J. K. (A. J. K.).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir Prokuroras), pareiškimu kreipėsi į administracinį teismą ir prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 39S-326-(14.39.3.) “Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste pilietei V. J.” (toliau – ir Sprendimas). Prokuroras nurodė, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1997 m. kovo 18 d. pažymėjimo Nr. T-867-D duomenimis, buvusi savininkė D. E. (D. H., toliau – ir H. D.) iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis Ignalinos valsčiaus Ignalinos mieste valdė 130 ha žemės. Pagal nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus, V. J. (toliau – ir V. J.), mirusi (duomenys neskelbtini), yra H. D., mirusios (duomenys neskelbtini), dukra. Prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į H. D. iki 1940 metų Ignalinos mieste valdytus 130 ha žemės 1997 m. balandžio 6 d. ir 1997 m. spalio 3 d. tuometei Ignalinos rajono Ignalinos apylinkės agrarinės reformos tarnybai padavė V. J. įgaliotas asmuo K. M. Prokuroras nurodė, kad tuometinis Utenos apskrities viršininko administracijos Žemės tvarkymo departamento Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrius (toliau – Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrius) 1998 m. balandžio 6 d. parengė pažymą Nr. 1 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ (toliau – ir Pažyma Nr. 1), kuria buvo nustatyta, kad V. J. turi teisę atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės H. D. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą 130 ha žemę, esančią Utenos apskrities Ignalinos rajono Ignalinos mieste. Šioje pažymoje, parengtoje pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1997 m. kovo 18 d. pažymėjimo Nr. T-867-D duomenis, nėra nurodyta, kad Ignalinos mieste H. D. valdyta žemė buvo kitos paskirties žemė, t. y. naudota namų valdoms, ūkiniams objektams ir kt. Be to, nėra pridėta kitų dokumentų, galinčių patvirtinti, jog iki 1940 m. nacionalizacijos buvusios savininkės Ignalinos mieste valdyta visa žemė ar jos dalis buvo naudota kitai paskirčiai. Prokuroras tvirtino, kad, atsižvelgus į tai, jog iš Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1997 m. kovo 18 d. pažymėjimo Nr. T-867-D ir turimų archyvinių dokumentų nėra galimybės nustatyti, ar iki nacionalizacijos buvusios savininkės H. D. Ignalinos mieste valdyta visa žemė ar jos dalis buvo naudota kitai paskirčiai, Pažyma Nr. 1 laikytina nemotyvuotu dokumentu, neįrodančiu, kad Ignalinos mieste H. D. valdyta žemė buvo kitos paskirties žemė. Prokuroras vertino, kad Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrius turėjo vadovautis nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančiais dokumentais ir nustatęs, kad nėra išlikusių žemės rūšiavimo duomenų, valstybės išperkamos žemės vertę apskaičiuoti pagal vidutinę tos apskrities, kurioje buvo žemės valda, žemės suskirstymo rūšimis struktūrą ir vidutinį žemės įvertinimą. Prokuroras nurodė, kad Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus darbuotojas, kai kartografuojamos miestų teritorijose esančių žemės sklypų ribos, turi užtikrinti reikiamą žemės sklypų ribų kartografavimą, žemės sklypų nustatymą pagal planus. Nustatyta, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra archyvinės planinės medžiagos apie H. D. Ignalinos mieste valdytos žemės ribas. NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius apskaičiavo, kad pretendentei išmokamų piniginių lėšų suma yra 556 070,40 Eur (40 ha x 1 737,72 Eur (miestuose kitai paskirčiai naudotos žemės vertė) x 5 (pataisos koeficientas) x 1,6 (valstybės išperkamos žemės vertė atlyginant pinigais indeksuojama indeksu). Prokuroras nurodė, kad apskaičiuojant valstybės išperkamos žemės, miško, vandens telkinių vertę, kai atlyginama Atkūrimo įstatyme nustatytais būdais, nagrinėjamu atveju - už miesto teritorijoje turėtą žemę atlyginant pinigais, turi būti taikoma Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ patvirtinta Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika (toliau - ir Metodika). Prokuroro vertinimu, neturint duomenų, kad buvusios savininkės H. D. iki nacionalizacijos Ignalinos mieste valdyta žemė ar jos dalis buvo naudota kitai paskirčiai, vadovaujantis Metodikos 3 punktu, apskaičiuota buvusios savininkės turėtos žemės vertė turėjo būti 72 288 Eur (40 ha x 225,9 Eur (vidutinė valstybės išperkamos žemės vertė Vilniaus krašte) x 5 (pataisos koeficientas) x 1,6 (valstybės išperkamos žemės vertė atlyginant pinigais indeksuojama indeksu)), t. y. 483 782,40 Eur mažesnė, nei buvo apskaičiuota. Prokuroras nurodė, kad, išanalizavus Panevėžio apygardos prokuratūroje 2018 m. vasario 7 d. gautą NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus prašymą Nr. 39SD-513(14.39.7) „Dėl intereso gynimo“ ir pateiktą medžiagą, Prokuroras nusprendė ginti viešąjį interesą, kadangi nustatė teisės aktų pažeidimus, susijusius su nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimu. Pagal suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimas yra specifinis procesas, kurio tinkamas įgyvendinimas laikomas viešuoju interesu.
Teismo posėdyje Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, ginantis viešąjį interesą, V. Mociškis prašė tenkinti pareiškimą, remiantis jame nurodytais argumentais, motyvais ir išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis. Prokuroras neginčijo V. J. teisės atkurti nuosavybės teises į H. D. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę ir fakto, kad Ignalinos mieste H. D. nuosavybės teise valdė 130 ha žemės. Prokuroras vertino, jog nėra išlikusių duomenų apie H. D. Ignalinos mieste valdytos žemės paskirtį, ir teigė, kad dėl to NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius netinkamai nustatė šios žemės paskirtį bei neteisingai apskaičiavo jos vertę.
Atsiliepimas
Atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos atstovaujantis NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius atsiliepimu prašė tenkinti Prokuroro pareiškimą. NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius atsiliepime iš esmės pakartojo Prokuroro pareiškime nurodytas faktines aplinkybes apie buvusios žemės savininkės H. D. valdytos žemės kiekį, jos buvimo vietą, buvusią žemės savininkę bei jos įpėdinę ir šių faktų neginčijo. NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius nurodė, kad prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios žemės savininkės H. D. iki 1940 metų Ignalinos mieste valdytą 130 ha žemę 1997 m. balandžio 6 d. ir 1997 m. spalio 3 d. tuometinei Ignalinos rajono Ignalinos apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė pretendentės V. J. įgaliotas asmuo K. M. Nuosavybės teisės V. J. buvo atkurtos kaip buvusios žemės savininkės H. D. dukrai, remiantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 3 punktu. NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius nurodė, kad Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrius, remdamasis Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1997 m. kovo 18 d. pažymėjimu Nr. T-867-D ir giminystės ryšį įrodančiais dokumentais, 1998 m. balandžio 6 d. parengė Pažymą Nr. 1, ir pripažino faktą, kad šioje pažymoje nenurodyta, jog buvusios savininkės H. D. Ignalinos mieste valdyta 130 ha žemė buvo kitos paskirties žemė. NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius paaiškino, kad valstybės išperkamos žemės 347 544,00 Eur vertė buvo apskaičiuota, remiantis Metodikos 4.2, 6.1.3 punktais, bei nustatyta, kad už valstybės išperkamą 40 ha žemės išmokamo indeksuoto atlyginimo suma yra 556 070,40 Eur. NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius nurodė, kad neturint duomenų, jog buvusios savininkės H. D. iki 1940 metų nacionalizacijos valdyta žemė ar jos dalis Ignalinos mieste buvo naudota kitai paskirčiai, apskaičiuojant buvusios savininkės turėtos žemės vertę, turėjo būti imama Vilniaus krašto žemės suskirstymo rūšimis struktūra ir vidutinė žemės vertė eurais, nustatyta Metodikos 1 priede. Pagal šį priedą, vidutinė valstybės išperkamos žemės vertė Vilniaus krašte yra 225,9 Eur už 1 ha. Vadovaujantis Metodikos 3 ir 4 punktais, H. D. turėtos 40 ha žemės vertė yra 9 036 Eur; pritaikius šios metodikos 6.1.3 punktą, buvusios savininkės H. D. valstybės išperkamos 40 ha žemės vertė yra 45 180,00 Eur; pritaikius Metodikos 9 punktą - buvusios savininkės valstybės išperkamos žemės dalies 40 ha žemės vertė yra 72 288,00 Eur. NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius pripažino, kad Prokuroro ginčijamas Sprendimas, kuriame nurodyta, jog V. J. nuosavybės teisės į 40 ha žemės, buvusios savininkės H. D. valdytos Ignalinos mieste, atkuriamos pinigais, išmokant 347 544,00 Eur, yra neteisėtas, kadangi buvo netinkamai pritaikytos Metodikos nuostatos, reglamentuojančios valdytos žemės priskyrimą tam tikrai žemės rūšiai.
Teismo posėdyje Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos atstovaujančio NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus atstovė S. R. prašė tenkinti Prokuroro pareikštą reikalavimą, remiantis atsiliepime nurodytais motyvais ir argumentais, pateiktu teisės normų aiškinimu. Naujų papildomų paaiškinimų NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus atstovė nepateikė.
Trečiojo suinteresuoto asmens K. M. atstovas advokatas K. Paliutis pateiktu atsiliepimu prašė Prokuroro pareiškimą skundą atmesti kaip nepagrįstą. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nurodė, kad K. M. yra V. J., mirusios pretendentės atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės H. D. valdytą žemę, teisių perėmėjas (testamentinis įpėdinis). Paaiškino, kad V. J. 1997 metais pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į jos motinai H. D. iki žemės nacionalizacijos priklausiusią 130 ha ploto žemę, kuri buvo Ignalinos valsčiaus Ignalinos mieste, ir visus giminystę su buvusia žemės savininke ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus. K. M. atstovas, remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu, teigė, kad iki 2001 metų nebuvo galimybės nuosavybės teises į miesto žemę atkurti natūra, todėl V. J. išreiškė valią, kad nuosavybės teisės į Ignalinos mieste iki nacionalizacijos H. D. nuosavybės teise valdytą 130 ha žemę būtų atkurtos, sumokant piniginę kompensaciją. K. M. atstovas tvirtino, kad Prokuroras netinkamai įvertino nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančius archyvinius dokumentus ir padarė neteisingą išvadą, kad iki nacionalizacijos Ignalinos mieste H. D. valdyta žemė nebuvo kitos paskirties žemė. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas pažymėjo, kad Prokuroras neteikė įrodymų, jog Ignalinos mieste H. D. valdyta žemė iki jos nacionalizavimo buvo naudojama kaip žemės ūkio paskirties ar miškų paskirties žemė, ir neanalizavo 1940 metais galiojusio teisinio reguliavimo, nustatančio nacionalizuotos žemės teisinį statusą. Advokatas K. Paliutis kaip nepagrįstą vertino Prokuroro argumentą, jog H. D. valdyta žemė galėjo būti priskirta žemės ūkio paskirties žemei. K. M. atstovas teigė, kad nagrinėjamu atveju nėra ginčo dėl fakto, kad buvusios savininkės H. D. valdyta žemė buvo Ignalinos mieste ir yra priskirta šio miesto teritorijai. Advokatas K. Paliutis tvirtino, kad įstatymų leidėjas Atkūrimo įstatyme nenustatė, jog kompensacija už iki nacionalizacijos miestų teritorijose buvusią žemę būtų nustatoma, atsižvelgiant ir vertinant nacionalizacijos metu buvusią žemės paskirtį. Atkreipė dėmesį, kad kitos paskirties žemės institutas atsirado tik 1994 m. balandžio 26 d. priimto Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 43 straipsnyje. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas vertino, kad valstybės išperkamos kitos paskirties žemės vertės apskaičiavimui užtenka fakto, kad nacionalizacijos metu ši žemė buvo miesto teritorijai priskirta žemė, t. y. kuri buvo užstatyta arba numatyta užstatyti, todėl nėra jokio teisinio pagrindo 1940 metais galiojusiems žemės teisiniams santykiams taikyti šiuo metu galiojančiuose teisės aktuose nustatytą kitos paskirties žemės institutą. K. M. atstovas tvirtino, kad archyviniai duomenys neginčytinai patvirtina, kad visa buvusios savininkės H. D. nuosavybės teise valdyta 130 ha žemė buvo Ignalinos miesto teritorijoje. Toks faktas reiškia, kad ši žemė nebuvo nei žemės ūkio, nei miško paskirties ir kad pretendentės V. J. motinai priklausiusioje žemės teritorijoje niekada nebuvo žemės ūkio paskirties žemės. K. M. atstovas rėmėsi Lietuvos Respublikos Vilniaus apygardos Žemės Reformos Komisijos 1940 m. kovo mėn. atlikto detalaus 130 ha žemės sklypo aprašymo duomenimis. Advokatas nurodė, kad ši komisija “Žinių lapo” 8 punkte aiškiai apibrėžė H. D. priklausantį 130 ha plotą ir Ignalinos mieste esančio sklypo ribas bei nurodė, kad sklype žemės ūkio paskirties žemės, sodų, pievų nėra. Advokatas K. Paliutis teigė, kad „Žinių lapo“ duomenimis, visa H. D. 130 ha žemės teritorija užimta ,,miestelio pleciais”, 9 punkte,,Į kurią rūšį priskirta nužiūrėtoji žemė” aiškiai nurodyta, kad tai ,,miestelio pleciai” ir kad I, II, III ir IV rūšies žemės paskirties žemės nerasta, o 10 punkte nurodyta, kad aprašymo metais nužiūrėtoje žemėje nebuvo pasėta nei rugių, nei jokių kitų žemės ūkio kultūrų,11 punkte pažymima, kad dauguma ,,plecių“ išnuomota įvairiems nuomininkams. K. M. atstovo teigimu, H. D. valdytoje žemėje iki 1940 metų nebuvo vykdoma jokia žemės ūkio veikla, priešingai, šioje teritorijoje buvo vystomas Ignalinos miestas. Tokią išvadą patvirtina ir 1926 m. kovo 13 d. banko pažyma, kurioje nurodyta, kad Ignalinos miestelis sudarė apie 120 ha ir buvo suskirstytas į 345 sklypus, iš kurių 167 jau su buveinėmis. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas vertino, kad Prokuroro pareiškimo argumentas, jog Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriaus 1998 m. balandžio 6 d. parengtoje pažymoje Nr. 1 nenurodyta, jog H. D. Ignalinos mieste valdyta žemė buvo kitos paskirties, nepagrindžia reikalavimo. Advokatas K. Paliutis teigė, kad yra pakankamai duomenų, įrodančių, kad visa Ignalinos mieste nacionalizuota žemės buvo kitos paskirties žemės, kaip ji suprantama pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus. Tokius duomenis turėjo ir Sprendimą priėmusi Nacionalinė žemės tarnyba, kuri, K. M. atstovo teigimu, administracinės bylos iškėlimą iniciavo, turėdama tikslą nevykdyti priimto sprendimo ir nemokėti asmeniui priklausančios kompensacijos.
Teismo posėdyje trečiasis suinteresuotas asmuo K. M. prašė atmesti Prokuroro pareiškimą, remiantis atsiliepime išdėstytais argumentais ir motyvais. Teikdamas paaiškinimus, K. M. pabrėžė, kad surinkti archyviniai ir kiti dokumentai neabejotinai patvirtina, jog buvusios savininkės H. D. Ignalinos mieste valdyta žemė tiek iki nacionalizacijos, tiek iš šiuo metu yra kitos paskirties žemė. K. M. akcentavo, kad „Žinių lape“ yra pateikti išsamūs duomenys apie žemės naudojimo paskirtį ir kad jie patvirtina, jog Ignalinos mieste H. D. valdyta žemė buvo kitos paskirties žemė. Trečiasis suinteresuotas asmuo tvirtino, kad remiantis surinktų archyvinių dokumentų duomenimis, Ignalinos miestelyje žemės ūkis nebuvo vystomas, šio miestelio gyventojai vertėsi amatais, prekyba.
Trečiojo suinteresuoto asmens K. M. atstovas advokatas K. Paliutis papildomų paaiškinimų neteikė.
Tretieji suinteresuoti asmenys O. J. ir A. J. K. teismo posėdyje nedalyvavo. O. J. per trečiąjį suinteresuotą asmenį K. M. pateikė pareiškimą administracinę bylą nagrinėti jai nedalyvaujant. Trečiasis suinteresuotas asmuo K. M., sutikęs bylos proceso dalyviui įteikti teismo šaukimą ir į lenkų kalbą išverstus procesinius dokumentus, jų per pašto įstaigą A. J. K. neįteikė. Apie teismo posėdžio laiką ir vietą buvo paskelbta Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) nustatyta tvarka.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškimas tenkinamas.
Nuosavybės teisių atkūrimo byloje esančių giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų duomenimis, V. J. (mirusi (duomenys neskelbtini)), yra buvusios žemės savininkės H. D., mirusios (duomenys neskelbtini), dukra. V. J. 1993 m. kovo 5 d. patvirtintu testamentą, registro Nr.1680, visą turto, kur jis bebūtų ir iš ko besusidarytų ir kuris priklausys jos mirties dieną, 1/2 dalį paliko K. M., 2/6 dalis - sūnui G. J. (G. E., miręs (duomenys neskelbtini)), ir 1/6 dalį – seseriai J. K. (H. K., mirusi (duomenys neskelbtini) ). Byloje nustatyta, kad G. J. įpėdinė yra trečiasis suinteresuotas asmuo O. J., o J. K. – trečiasis suinteresuotas asmuo A. J. K.
V. J. 1991 m. lapkričio 13 d. išdavė K. M. notarine tvarka patvirtintą įgaliojimą tvarkyti visus reikalus, susijusius su konfiskuoto turto grąžinimu.
K. M. 1991 m. lapkričio 22 d. pateikė V. J. vardu parengtą prašymą grąžinti 250 ha žemės, buvusios Švenčionių apskrities Daugėliškio valsčiaus Ignalinos miestelyje, patenkančios į Ignalinos miesto teritoriją. Prašyme nurodyta, kad žemę pretendentė paveldėjo iš savo motinos E. D. K. M., kaip pretendentės V. J. testamentinis įpėdinis, 1997 m. balandžio 6 d. ir 1997 m. spalio 3 d. tuometinei Ignalinos rajono Ignalinos apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į H. D. iki 1940 metų Ignalinos mieste valdytą 130 ha žemę.
Utenos apskrities viršininko 1998 m. gegužės 4 d. sprendimu Nr. 31468-45-3140 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste pilietei V. J.“ pretendentei V. J. į buvusios savininkės H. D. Ignalinos mieste valdytos žemės dalį nuosavybės teisės buvo atkurtos už 70 ha žemės kompensuojant vertybiniais popieriais.
Pretendentės V. J. turto paveldėtojas K. M. 2011 m. rugsėjo 2 d. kreipėsi į NŽT Ignalinos ir Visagino skyrių prašymu atkurti nuosavybės teises V. J. į jai priklausančią 40 ha žemę, esančią Ignalinos mieste, kompensuojant vertybiniais popieriais (akcijomis). NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius 2011 m. spalio 20 raštu Nr. 39SS-14.39.45.)-119 „Dėl kompensacijos vertybiniais popieriais (akcijomis)“ K. M. pranešė, kad jo prašymas nebus tenkinamas. NŽT Ignalinos ir Visagino skyriui 2016 m. spalio 31 d. K. M. pateikė prašymą nuosavybės teises V. J. į priklausančią 40 ha žemę, esančią Ignalinos mieste, atkurti kompensuojant pinigais ar kitais Atkūrimo įstatymo numatytais būdais.
Nacionalinė žemės tarnyba 2016 m. lapkričio 11 d. priėmė sprendimą Nr. 39S-326-(14.39.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste pilietei V. J.“, kuriuo V. J. nuosavybės teisės buvo atkurtos už buvusios savininkės H. D. Ignalinos mieste valdytos žemės 40 ha ploto dalį išmokant 347 544 Eur (indeksu 1,6 indeksuota suma – 556 070,40 Eur).
Byloje nagrinėjamas ginčas dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo teisinių santykių srityje priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.
Pareiškimą dėl sprendimo atkurti nuosavybės teises panaikinimo administraciniam teismui pateikė Prokuroras, gindamas viešąjį interesą. Prokuroras teigė, kad nagrinėjamu atveju viešuoju interesu pripažįstamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo proceso tinkamas įgyvendinimas.
ABTĮ 5 straipsnio 3 dalies 2 punktas numato, kad teismas imasi nagrinėti administracinę bylą pagal prokuroro, viešojo administravimo subjektų, organizacijų, tarnybų ar fizinių asmenų kreipimąsi įstatymų nustatytais atvejais dėl valstybės ar kitų viešųjų interesų gynimo.
Įstatymų leidėjas teisės aktuose viešojo intereso apibrėžimo nėra pateikęs. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose suformuluota oficiali konstitucinė doktrina, pagal kurią, viešojo intereso, kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso, įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (1997 m. gegužės 6 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad viešasis interesas paprastai suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (2004 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-11/2004; 2013 m. lapkričio 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1542-2013). Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas išaiškinimas, kad įstatymų leidėjas yra suteikęs prokurorui teisę spręsti, ar konkrečiu atveju yra viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne, tačiau galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-742/2007).
Nagrinėjamos bylos atveju Prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą prašymu panaikinti kaip neteisėtą viešojo administravimo subjekto priimtą individualų aktą, kuriuo išspręstas nuosavybės teisių atkūrimo į mieste esančią žemę pinigais klausimas. Šios aplinkybės leidžia konstatuoti, kad Prokuroro pareiškimas paduotas, siekiant apginti viešąjį interesą, kuriuo pripažįstamas teisingas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojančių teisės aktų įgyvendinimas.
Ginčui dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo taikomi 1991 m. birželio 18 d. priimtas įstatymas „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Atstatymo įstatymas) , 1997 m. liepos 1 d. priimtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas (toliau – Atkūrimo įstatymas), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimu Nr. 205 „Dėl žemės įvertinimo tvarkos“ patvirtinta Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo nustatymo metodika.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas sprendžia, kad šiuose teisės aktuose įtvirtinti reikalavimai, kurių privalo laikytis viešojo administravimo subjektai nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese. Be to, sprendimas atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – Viešojo administravimo įstatymo bei ABTĮ taikymo prasme, yra individualus administracinis aktas, todėl jam taikomi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai, nustatantys, kad jis turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Teisminėje praktikoje suformuotas aiškinimas, kad vykdant nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procedūrą, iki galutinio sprendimo priėmimo surašomas ne vienas viešojo administravimo institucijos dokumentas; šie dokumentai paprastai atlieka pagalbinį, tarpinį ar procedūrinį vaidmenį vykdomoje procedūroje; šiais dokumentais išsprendžiami įvairūs procedūriniai klausimai, nesukeliantys materialinių teisinių pasekmių, tačiau būtini ir privalomi vykdant nustatytą administracinę procedūrą ir priimant galutinį, teisines pasekmes sukeliantį administracinį sprendimą.
Byloje nustatyta, kad galutinis ir teisines pasekmes sukeliantis Sprendimas buvo priimtas, remiantis Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriaus 1998 m. balandžio 6 d. parengta Pažyma Nr. 1 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“ ir NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus vyriausiosios specialistės parengtu apskaičiavimu, užfiksuotu dokumente „Valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertė“.
Ginčijamo Sprendimo priėmimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d. nutarimo Nr. 205 “Dėl žemės įvertinimo tvarkos” 4.2.1 punktas numatė, kad Metodika taikoma, apskaičiuojant valstybės išperkamos turėtos žemės, miško, vandens telkinių vertę, kai atlyginama Atkūrimo įstatyme nustatytais būdais (išskyrus žemės, miško, vandens telkinio perdavimo nuosavybėn neatlygintinai būdą). Nurodyto nutarimo 4.4 punkte nustatyta, kad žemės vertę apskaičiuoja Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniai padaliniai. Taigi, Metodika nustatė, kokios formos, kokio turinio ir kokie dokumentai privalo būti rengiami sprendimui dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko valdytą žemę atkūrimo pinigais priimti.
Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrius 1998 m. balandžio 6 d. Pažymą Nr. 1 parengė, galiojant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 909 patvirtintai Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodikai (1996 m. kovo 2 d. – 1999 m. kovo 3 d. redakcija). Šios metodikos 3 punkte buvo nurodyta, kad: 1) pradiniai duomenys turėtos žemės ar miško (įskaitant juose esančius vandens telkinius) vertei nustatyti yra agrarinės reformos tarnybos arba apskrities valdytojo administracijos žemėtvarkos ir geodezijos tarnybos pažyma apie žemės valdos plotą ir jo suskirstymą rūšimis, parengta pagal turimus dokumentus, kurių reikia nuosavybės teisei į žemę ar mišką atstatyti; 2) jeigu duomenų nepakanka (ne visa žemė įvertinta rūšimis), vandenys ir kita nenaudojama žemė priskiriama IV rūšiai; 3) jeigu žemės rūšiavimo duomenų neišliko, imama vidutinė tos apskrities, kurioje buvo žemės valda, žemės suskirstymo rūšimis struktūra ir vidutinis žemės įvertinimas litais (pagal šios metodikos 1 priedą); 4) jeigu žemė iki 1940 metų buvo užimta miško arba naudota ne žemės ūkio ir ne miškų ūkio paskirčiai (namų valdai, ūkiniams objektams ir kt.), apie tai turi būti įrašyta pažymoje.
Sprendžiant dėl Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodikoje ir galiojančioje naujos redakcijos Metodikoje nurodytos pažymos formos ir turinio, atsižvelgiama, kad įpareigojimas apylinkės agrarinės reformos tarnybai išnagrinėti gautą iš Lietuvos valstybinio archyvo pažymą ir sutikslinti jos duomenis su turima kartografine bei kita buvusią žemės nuosavybės teisę įrodančia medžiaga, parengti ir išduoti piliečiams nustatytos formos ir turinio pažymas, kuriose nurodomi duomenys apie buvusias žemės valdas pagal 1940 m. liepos 22 d. būklę, buvo įtvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugsėjo 5 d. nutarimu Nr. 376 patvirtintos Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į žemę padavimo tvarkos 5 punkte. Pagal šio nutarimo 3 priede patvirtintą formą, pažymoje turėjo atsispindėti duomenys apie buvusio savininko valdytos žemės vietą pagal buvusį ir esamą administracinį teritorinį suskirstymą, žemės suskirstymą naudmenomis ir rūšimis; dokumentai, kurių pagrindu parengta pažyma.
Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriui rengiant Pažymą Nr. 1, Piliečių prašymų atstatyti nuosavybės teisę į žemę padavimo tvarkos 5 punktas nuo 1997 m. spalio 4 d. buvo netekęs galios. Apie miesto, rajono valdybos žemėtvarkos tarnybų rengiamas pažymas, kuriose nurodomi duomenys apie pretendento teisę į buvusio žemės savininko žemę (jos dalį), kalbama Rekomenduojamoje nuosavybės teisės į žemę, esančią miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse, atstatymo darbų tvarkoje. Ši tvarka buvo patvirtinta Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1994 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 220 “Dėl nuosavybės teisės žemę atstatymo tvarkos miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse”, siekiant sureguliuoti nuosavybės teisės į žemę atstatymo procesą miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse. Nurodytas teisės aktas buvo paskelbtas nustatyta tvarka (žr.,“Valstybės žinios”, 1994-05-13, Nr. 36-664) ir yra galiojantis. Rekomenduojamos nuosavybės teisės į žemę, esančią miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse, atstatymo darbų tvarkos 3.4 punkte nurodyta, kad miesto, rajono valdybos žemėtvarkos tarnybos rengia pažymas apie pretendento teisę į buvusio žemės savininko žemę (jos dalį), kuriose pateikiama informacija apie šios žemės paskirtį ir, jei žemė buvo naudojama žemės ūkio ar miškų veiklai, jos rūšiavimo duomenis. Teismo vertinimu, nors aukščiau nurodytoje tvarkoje įtvirtintos normos turi rekomendacinį pobūdį, tačiau jos neprieštarauja Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodikos ir galiojančios Metodikos nuostatoms.
Atsižvelgus į aptartą teisinį reguliavimą, daroma išvada, kad Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriui rengiant Pažymą Nr.1, galiojusios Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodikos 3 punktas reikalavo, kad tuo atveju, kai valstybė išperka žemę ir mišką, turėtos žemės, miško vertei apskaičiuoti privalo būti parengta pažyma su šiame punkte nurodytais duomenimis apie žemės valdos plotą, jo suskirstymą rūšimis, o jeigu nustatoma, kad žemė iki 1940 metų buvo užimta miško arba naudota ne žemės ūkio ir ne miškų ūkio paskirčiai (namų valdai, ūkiniams objektams ir kt.) - su duomenimis apie jos naudojimą kitai paskirčiai.
Iš esmės analogiškos nuostatos yra įtvirtintos ir galiojančios Metodikos 3 punkte. Pagal šiame punkte įtvirtintas nuostatas, pradiniais duomenimis apie turėto žemės sklypo (įskaitant joje esantį mišką ir vandens telkinius) vertę yra žemės sklypo plotas ir ploto įvertinimas rūšimis. Metodikos 3 punkte yra aptarta, kaip nustatomi duomenys apie žemės sklypo ploto įvertinimą rūšimis tam tikrais atvejais: 1) jeigu šių duomenų nepakanka, t. y. ne visa žemė įvertinta rūšimis, žemė, miškas, vandens telkiniai priskiriami prie IV rūšies; 2) jeigu žemės rūšiavimo duomenų neišliko, imama vidutinė tos apskrities, kurioje buvo žemės sklypas, žemės suskirstymo rūšimis struktūra ir vidutinė žemės vertė eurais (Metodikos 1 priedas); 3) jeigu žemė iki 1940 metų buvo apaugusi mišku arba naudota kitai paskirčiai (namų valdai, ūkiniams objektams ir kt.), apie tai turi būti įrašyta pažymoje.
Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriaus Pažymoje Nr. 1 nurodyta, kad ji parengta, remiantis Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1997 m. kovo 18 d. pažymėjimu Nr. T-867-D ir giminystės ryšį įrodančiais dokumentais.
Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1997 m. kovo 18 d. pažymėjimo Nr. T-867-D duomenimis, Lietuvos TSR žemės ūkio liaudies komisariato archyviniame fonde, Švenčionėlių apskrities valstybinio žemės fondo byloje, žemės ūkio komisijos 1940 m. spalio 14 d. nutarime esančių įrašų duomenimis, D. E. (D. H.) Ignalinos valsčiaus Ignalinos mieste nuosavybės teise valdė 130 ha žemės, kuri buvo paimta į valstybinį žemės fondą. Be to, teismas sprendžia, kad NŽT Visagino ir Ignalinos skyrius disponavo ir kitais Lietuvos centrinio valstybės archyvo išduotais dokumentais, kuriuose buvo duomenų apie Ignalinos mieste H. D. priklausiusią žemę – Vilniaus apygardos žemės tvarkytojo 1940 m. sausio 26 d. parengtu Žinių lapu, Vilniaus apygardos Žemės reformos komisijos 1940 m. kovo 13 d. protokolu, Vilniaus apygardos žemės tvarkytojo 1940 m. kovo 13 d. pranešimu H. D. apie iš jos paimamą žemę. Žinių lapas ir Vilniaus apygardos Žemės reformos komisijos protokolas buvo parengti, sprendžiant H. D. (originale – E. D.) valdytos žemės paėmimo žemės reformos reikalams klausimą. Protokolo ir pranešimo duomenimis, H. D. nuosavybės teise valdė žemę ir Ignalinos mieste, šiuose dokumentuose žemės plotas nenurodytas. Daugiau duomenų apie Ignalinos mieste H. D. nuosavybės teise valdytą žemę pateikta Žinių lape. Šio dokumento duomenimis, H. D. priklausanti 130 ha žemė yra Ignalinos mieste (2, 4 punktai); žemės reformos reikalams paimamoje Ignalinos mieste esančioje žemėje yra miesto „pleciai“, jų dauguma apstatyta įvairių nuomininkų trobesiais, dalis šių „plecių“ - užparduota (8, 11, 13 punktai); duomenų ariamą ir nenaudingą žemę, sodus su augančiais vaismedžiais nepateikta (8 punkto „c“ papunktis); nurodyta, kad javų nebuvo pasėta, dirvonų nebuvo (10 punktas); 9 punkte, skirtame nurodyti kuriai rūšiai priskiriama žemė mokesčių (originale – mokesnių) mokėjimo atžvilgiu, duomenų apie žemės paskirstymą į I-IV rūšis ir nenaudingą rūšį nepateikta, tačiau šiame punkte dar kartą nurodyta, kad savininkei priklausanti žemėje yra miesto „pleciai“.
Teismas daro išvadą, kad Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrius, vykdydamas Valstybės išperkamos žemės nominalios kainos nustatymo metodikos 3 punkto reikalavimus, turėjo pareigą išnagrinėti turimų archyvinių dokumentų duomenis apie Ignalinos mieste buvusios savininkės H. D. nuosavybės teise valdytą 130 ha žemę ir, nustatęs, kad buvusios savininkės žemė buvo naudojama ne žemės ūkio ir ne miškų ūkio paskirčiai, o namų valdoms, ūkiniams objektams ir kt., todėl priskirtina kitos paskirties žemei, tai aiškiai nurodyti Pažymoje Nr. 1.
Ignalinos rajono žemėtvarkos skyrius, Pažymoje Nr. 1 suformulavęs išvadą, kad H. D. nuosavybės teise Ignalinos mieste valdė 130 ha žemės, nenurodė, kad ši žemė buvo kitos paskirties žemė.
Remiantis tuo, kas nurodyta, sprendžiama, kad tuometinės Utenos apskrities viršininko administracijos, kurios teisių ir pareigų perėmėja yra Nacionalinė žemės tarnyba, teritorinis padalinys neįvykdė teisės aktų reikalavimų ir 1998 m. balandžio 6 d. parengė Pažymą Nr. 1 „Dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų“, neatitinkančią šio dokumento turiniui keliamų reikalavimų.
Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad duomenys apie tai, jog Ignalinos mieste H. D. nuosavybės teise valdytos 130 ha žemės 40 ha ploto dalis priskirta kitos paskirties žemei, buvo pateikti NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus vyriausiosios specialistės parengtame dokumente „Valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertė“ (data nenurodyta). Teismo vertinimu, NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus vyriausioji specialistė, apskaičiuodama valstybės išperkamos H. D. nuosavybės teise valdytos žemės vertę, privalėjo remtis Metodikos 3 punkte nurodytoje pažymoje įrašytais duomenimis, todėl neturėjo įgaliojimų savarankiškai nuspręsti apie Ignalinos mieste H. D. valdytos žemės paskirtį. Bylos duomenimis, NŽT Ignalinos ir Visagino skyrius kito parengiamojo pobūdžio dokumento, kuriame būtų išanalizuoti turimų archyvinių dokumentų duomenys ir jų pagrindu padaryta išvada, jog H. D. nuosavybės teise valdytos žemės 40 ha ploto dalis priskirta kitos paskirties žemei, iki ginčijamo Sprendimo nebuvo parengęs. Teismo vertinimu, teisės aktai nedraudė NŽT Ignalinos ir Visagino skyriui parengti tokio turinio pagalbinę, parengiamąją reikšmę turintį dokumentą, kuriame būtų nurodyti sprendimui dėl nuosavybės teisių į miesto žemę atkūrimui reikalingi duomenys.
Ignalinos rajono žemėtvarkos skyriaus, be Pažymos Nr. 1, buvo parengęs ir 1998 m. balandžio 4 d. Pasiūlymus. Šiame dokumente, parengtame išnagrinėjus V. J. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko Ignalinos mieste valdytą žemę ir pateiktus dokumentus, buvo nurodyta, kad Ignalinos mieste buvusios savininkės H. D. valdytos žemės 70 ha ploto dalis, į kurią V. J. gali būti atkurtos nuosavybės teisės, priskirta kitai paskirčiai.
Teismas sprendžia, kad, atsižvelgus į tai, jog Pasiūlymai būti parengti Utenos apskrities viršininko 1998 m. gegužės 4 d. sprendimui Nr. 31468-45-3140 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste pilietei V. J.“ priimti, juose pateiktas vertinimas tik dėl buvusios savininkės valdytos žemės 70 ha ploto dalies, šis dokumentas negali būti vertinamas kaip vienas iš parengiamojo pobūdžio dokumentų, kuriuo remiantis, galėjo būti priimamas ginčijamas Sprendimas.
Metodikos 7 punkte nustatyta, kad valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertė apskaičiuojama pagal šios metodikos 2 priedą. Šiame priede pateiktas Valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertės apskaičiavimo akto formos pavyzdys. Ginčijamo Sprendimo priėmimo metu, t. y. 2016 m. lapkričio 11 d., Valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertės apskaičiavimo akto forma buvo patvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 1286, įsigaliojusiu 2015 m. sausio 1 d. Nustatyta, kad NŽT Ignalinos ir Visagino skyriaus vyriausioji specialistė, apskaičiuodama valstybės išperkamos Ignalinos mieste H. D. valdytos žemės 40 ha ploto dalies vertę, panaudojo Valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertės formą, patvirtintą Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 1671.
Remiantis tuo, kas nurodyta, daroma išvada, kad Prokuroro ginčijamas Sprendimas buvo pagrįstas faktiniais duomenimis, nurodytais teisės aktų reikalavimų neatitinkančios formos dokumente.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi aiškinimo, kad kiekvienas procedūrinis pažeidimas, padarytas priimant individualų administracinį aktą, vertinamas galutinio tikslo aspektu, t. y. sprendžiama, ar toks pažeidimas turėjo esminės įtakos užtikrinant objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą (žr., pvz., 2005 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A14-554-2005, 2008 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A248-715/2008, 2017 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-95-552/2017).
Teismas, remdamasis Metodikos 3 punkto nuostatomis, sprendžia, kad nustatyti Pažymos Nr. 1 ir valstybės išperkamos piliečių nuosavybės teise valdytos žemės ir miško vertės apskaičiavimo trūkumai turi esminę reikšmę ir užkirto kelią priimti objektyviai nustatytais faktiniais duomenimis pagrįstą ir teisėtą Sprendimą. Atsižvelgęs į tai, kad ginčijamas Sprendimas nėra pagrįstas faktiniais duomenimis, kurie būtų nurodyti dokumentuose, atitinkančiuose jų turiniui ir formai keliamus reikalavimus, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo pasisakyti, ar Ignalinos mieste H. D. nuosavybės teise valdyta 40 ha ploto žemės dalis priskirtina kitos paskirties žemei.
Apibendrinus byloje nustatytas faktines aplinkybes, įvertinus jas pagrindžiančius įrodymus ir atsižvelgus į ginčo teisiniams santykiams taikomą teisinį reguliavimą, daroma išvada, kad Sprendimas savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, o jį pagrindžiantys dokumentai parengti, pažeidžiant taisykles, turėjusias užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą. Dėl šios priežasties Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimas Nr. 39S-326-(14.39.3.) “Dėl nuosavybės teisių atkūrimo pilietei V. J.” naikinamas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų tesenos įstatymo 84, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroro, ginančio viešąjį interesą, pareiškimą patenkinti.
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 39S-326-(14.39.3.) „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo mieste pilietei V. J.“.
Sprendimui įsiteisėjus, panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 20 d. nutartimi taikytą reikalavimų užtikrinimo priemonę – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2016 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr.39S-326-(14.39.3.), kuriuo V. J., mirusiai (duomenys neskelbtini), nuosavybės teisės atkurtos už 40,00 ha žemės, esančios Ignalinos mieste, atlyginant 347 544 Eur, galiojimo laikiną sustabdymą iki galutinio teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimo.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.