- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-12-08
- Bylos Nr.
- eI3-4524-821/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02572-2020-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Iveta Pelienė (pirm.), Fausta Vitkienė, Saulius Jakaitis
- Pareiškėjas
- K. M.
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Ivetos Pelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo K. M. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus (toliau – NŽT Vilniaus skyrius) 2020-02-26 sprendimą Nr.49SF-255-(14.49.19); 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) 2020-07-09 sprendimą Nr.1SS-1270-(5.59E); 3) įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių įvykdyti pareiškėjo K. M. 2019-04-05 prašymą (atsakovo gautą 2019-04-10, reg.GF-1472).
Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis yra V. J., pretendentės į buvusios savininkės E. D. iki visuotinės žemės nacionalizacijos Vilniaus mieste nuosavybės teisėmis valdytą žemę, teisių perėmėjas ir į teismą kreipiasi dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2020-02-26 ir NŽT 2020-07-09 sprendimų panaikinimo bei NŽT Vilniaus skyriaus įpareigojimo parengti išvadą pagal pareiškėjo pateiktą prašymą. Paaiškina, kad V. J., mirusi 1993-10-15, yra pretendentė į buvusios savininkės E. D. iki visuotinės žemės nacionalizacijos Vilniaus mieste nuosavybės teisėmis valdytą žemę. Pagal Centrinio archyvo 2017-04-05 pažymą iš E. D. buvo nacionalizuota Švenčionėlių apskrityje 269,23 ha Vidiškių vietovėje ir 130 ha Ignalinos mieste (iš viso 399,23 ha). E. D. taip pat priklausė žemė Vilniaus m. po pastatais ir kt., dėl kurios atskiras nacionalizacijos aktas nebuvo surašytas. Kiek tiksliai žemės E. D. turėjo nacionalizacijos metu nežinoma, tačiau tikrai daugiau nei 1922-1940 metų žemės reformos nustatyta 150 ha riba, pagal kurią yra vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas. Taip yra dėl to, jog dalis turėtos žemės, šiuo metu esančios Lietuvos Respublikos teritorijoje, 1939 m. buvo Lenkijos Respublikos teritorijoje. Prasidėjus sovietinei okupacijai E. D. kartu su sutuoktiniu ir dalimi vaikų pasitraukė į vakarų Europą, mirė 1960-04-30 Austrijoje, dar anksčiau mirė jos sutuoktinis J. D.. Vienintelė šeimos narė, likusi okupuotoje Lietuvoje, buvo V. J., kuri, būdama Lietuvos Respublikos piliete ir mirusios turto savininkės dukra, padavė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į E. D. iki nacionalizacijos turėtą turtą.
Pretendentė V. J. pagal 1993-03-05 patvirtintą testamentą, notarinio registro Nr.(duomenys neskelbtini), ½ dalį viso savo turto paliko pareiškėjui. Vilniaus miesto 6-ojo notaro biuro notarė D. S. 1999-01-12 patvirtino paveldėjimo pagal testamentą teisės liudijimą, notarinio registro Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį pareiškėjas yra ½ dalies V. J. priklausiusio turto paveldėtojas.
Įvairios nuosavybės teisių atkūrimą vykdžiusios institucijos skirtingu laiku priėmė sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, tačiau nuosavybės teisių atkūrimo procesas į E. D. Vilniaus ir Ignalinos mieste turėtą žemę iki šiol nėra užbaigtas.
Lietuvos Respublikos Seimas 2019-01-11 priėmė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr.VIII-359 21 straipsnio pakeitimo įstatymą Nr.XIII-1925, kurio 1 straipsnyje nustatyta, kad piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995-06-01 iki 2019-06-01 gali pakeisti savo valią dėl būdo ir prašyti už valstybės išperkamą žemę ar jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų.
Šalies argumentai
Pareiškėjas 2019-04-05 prašymu kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių su prašymu už E. D. iki visuotinės žemės nacionalizacijos Vilniaus mieste nuosavybės teisėmis valdytus 0,5 ha žemės atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, Ignalinos rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, o nuosavybės teises į likusią E. D. iki visuotinės nacionalizacijos Vilniaus mieste valdytą žemę atkurti natūra. Atsakovas 2019-04-29 raštu nurodė, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra pil. V. J. į buvusios savininkės H. D. iki 1940 m. nacionalizacijos Vilniaus mieste, turėtą žemę yra sustabdyta. Vilniaus apygardos administracinis teismas, įsiteisėjusiu 2019-12-17 sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), panaikino NŽT Vilniaus skyriaus 2019-04-29 raštą ir NŽT 2019-06-21 raštą bei įpareigojo NŽT Vilniaus miesto skyrių ir naujo išnagrinėti pareiškėjos 2019-04-10 prašymą.
Žemesnės instancijos teismas
NŽT Vilniaus miesto skyrius 2020-02-26 sprendime atsisakė vykdyti pareiškėjo prašymą nurodęs, kad negali tenkinti prašymo parengti išvadą lygiaverčiam miško sklypui gauti Ignalinos rajone Bėčiūnų kadastro vietovėje. NŽT 2020-06-02 raštu informavo, kad skundo nagrinėjimo terminą pratęsia 10 darbo dienų. 2020-07-09 NŽT sprendime atkartojami nepagrįsti NŽT Vilniaus miesto skyriaus teiginiai, o pareiškėjo skundo argumentai ir teisės normos neanalizuojamos.
Skundžiamame sprendime NŽT Vilniaus miesto skyrius nurodė, kad remiantis 1939-06-07 testamentu ir vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu, NŽT Vilniaus miesto skyrius nurodė, kad V. J. nuosavybės teisės gali būti atkurtos į mamos H. D. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos žemės ¼ dalį, t.y. į 35 ha plotą. NŽT 2020-07-09 sprendime perrašomi „Darbo grupės“ teiginiai, susiję su Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2017-04-25 pažyma Nr.R2-44 „Apie E. H. D. (D., D.) nekilnojamąjį turtą“ pateiktų dokumentų vertinimu.
Skunde pažymima, jog nėra ginčo, kad nacionalizacijos metu turto savininkas buvo E. (H.) D., kuri mirė 1960-04-30 Austrijoje, t.y. iki įstatymo Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų priėmimo. Atsakovas remiasi vienu jo surastu 1937 m. buvusios savininkės testamentu, ignoruodamas, kad jis buvo sudarytas ne tik iki visuotinės žemės nacionalizacijos, bet ir iki Vilniaus krašto perdavimo Lietuvos Respublikai, o jame valia išreikšta pagal turtą, įvardijant jo vietą Lenkijos Respubliką ir Lietuvos Respubliką. Taip pat ignoruoja akivaizdų faktą, kad mirus E.(H.) D. Austrijoje, jos ten turėto turto paveldėjimas nevyko pagal atsakovo minimą testamentą. Pagal 1937 m. testamentą ½ turto įpėdiniu turėjęs būti sutuoktinis J. D. (V. J. tėvas) jau buvo miręs, taigi jokio E. (H.) D. turto jis negalėjo paveldėti. Nagrinėjamu atveju atsakovas vertina, kad V. J. galėjo pretenduoti tik į ¼ dalį buvusios savininkės turėtos žemės, kuri atsakovo skaičiavimu sudaro apie 99 ha. Pažymi, kad nuosavybės teisių atkūrimo byloje net nėra duomenų, kiek tiksliai žemės E. D. turėjo jos nacionalizacijos metu, ir dalina konkretų testamente nurodytą žemės plotą. Akivaizdu, kad paveldėjimas pagal tą testamentą nevyko, nes jis liko okupuotoje Lietuvoje, visa testamente nuosavybė buvo nacionalizuota, o testatorė po daugiau kaip 20 metų mirė Austrijoje, kur galbūt buvo sudariusi visą eilę kitų testamentų. V. J. yra vienintelė J. D. dukra (vaikas), kuri atitinkamai turėtų teisę į J. D. tenkančios buvusios savininkės E. D. turėtos žemės dalies nuosavybės teisių atkūrimą.
Pareiškėjas pažymi, kad 1939-06-07 H. D. sudarytas testamentas, neturi jokios reikšmės nuosavybės teisių atkūrimo santykiams. Pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas, kurios galiojo V. J. prašymo padavimo metu, įstatyme nebuvo galimybės atkurti nuosavybės teisių „testamentiniams įpėdiniams“ ir atitinkamai atkuriant nuosavybės teises vadovautis buvusio turto savininko, kuris mirė jau po turto nacionalizacijos, sudarytais testamentais.
1997-07-01 Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu Nr.VIII-359 buvo išplėstas asmenų, turinčių teisė į nuosavybės teisių atkūrimą, sąrašas: nustatyta, kad nuosavybės teisės atkuriamos ir piliečiams, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, jog testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą. Nagrinėjamu atveju V. J. yra vienintelė įstatyme numatyta pretendentė, kuri nustatyta tvarka kreipėsi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo mamos turėtą turtą, ir nuosavybės teisės turi būti atkuriamos į visą buvusios savininkės turėtą turtą.
Pagal Atkūrimo įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2000-10-25) 1 dalies 2 punktą nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą. To paties straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1,2,3,4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Atkūrimo įstatymo nuostatos suteikė mirusio pretendento įpėdiniams teisę dalyvauti nuosavybės teisių atkūrimo procese tomis pačiomis teisėmis, kurias įstatymų leidėjas suteikė teisės atkurti nuosavybės teises turėtojui, kuris iki įstatymų nustatyto termino padavė prašymą atkurti nuosavybės teises į atitinkamą išlikusį nekilnojamąjį turtą. Mano, kad pareiškėjas turi teisę išreikšti valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo.
Atsiliepimas
Atsakovas pakartotinai nurodo argumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo procedūros sustabdymo, kurie jau buvo išsakyti NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2019-04-29 rašte bei pripažinti nepagrįstais įsiteisėjusiu teismo sprendimu. Kadangi tai yra antroji administracinė byla susijusi su pareiškėjo prašymo vykdymu, pareiškėjas teismo prašo įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių įvykdyti pareiškėjo 2019-04-05 prašymą.
Atsakovas NŽT Vilniaus skyrius ir trečiasis suinteresuotas asmuo NŽT atsiliepime į skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime pažymima, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2017-04-25 pažyma Nr.R2-44 „Apie E.(H.) D. (D., D.) nekilnojamąjį turtą“, pateiktas 1939-06-07 testamentas, saugojamas Vilniaus apygardos teismo notarų archyviniame fonde, Vilniaus notaro J. B. (B.) notarinių aktų 1939 m. knygoje (LVCA F., ap. 2, b. 25, l. 317-318 a. P.), iš kurio matyti, kad H. D. testamentu savo turtą padalijo taip – visą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, esantį Lietuvos Respublikos teritorijoje, paliko dukrai A. J., visą nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą, kuris mirties dieną bus Lenkijos Respublikos teritorijoje, palieka bendrai nuosavybei: dukrai A. J. vieną ketvirtadalį, dukrai – V. J. vieną ketvirtadalį ir vyrui J. D. likusius du ketvirtadalius. Pagal Vilniaus miesto nuosavybės teisių į žemę atstatymo tarnybos Nuosavybės teisės į žemę Vilniaus mieste atstatymo klausimams nagrinėti ekspertų komisijos 1996-08-16 pasiūlymą – išvadą V. J. yra pretendentė atkurti nuosavybės teises į 10,00 ha ploto buvusios savininkės H. (E.) D. iki 1940 m. nacionalizacijos buv. (duomenys neskelbtini) (dabar šalia (duomenys neskelbtini)), Vilniuje, valdytą žemę.
V. J. Vilniaus miesto valdybos 1993-04-29 potvarkiu Nr.701V buvo suteiktas neatlygintinai nuosavybėn 0,1780 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o už 0,0220 ha žemės išduotos vienkartinės išmokos.
NŽT 2017 m. sudaryta komisija, 2017-12-27 išvadoje konstatavo, jog nesant dokumentų, įrodančių, jog H. D. iki 1940 metų nacionalizacijos Ignalinos mieste valdyta žemė 130,0 ha (jos dalis) buvo naudojama kitai paskirčiai, bei į tai, kad netinkamai pritaikytos Lygiavertiškumo metodikos nuostatos, Nacionalinės žemės tarnybos 2016-11-11 sprendimas Nr.39S-326-(14.39.3) V. J. nuosavybės teises atkuriant už 40,0 ha žemę, valdytą Ignalinos mieste, atlyginant pinigais būtent tokia verte, kokia nurodyta sprendime – 347544,00 Eur, indeksuota koeficientu 1,6 – 556070,40 Eur, yra neteisėtas (pagal Darbo grupės atliktus skaičiavimus vertė turi būti 72288,00 Eur. Iš to seka, kad V. J. NŽT 2016-11-11 sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės atlyginant pinigais 7,69 karto daugiau, nei priklausytų, be to į 70,00 ha žemės plotą pil. V. J. jau buvo atkurtos nuosavybės teisės anksčiau Utenos apskrities viršininko administracijos 1998-05-04 sprendimu Nr.31468-45-3140.
NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2018-01-29 įsakymu buvo sustabdyta pil. V. J. nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios savininkės H. D. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini)), turėtą žemę atkūrimo procedūra iki kol pasibaigs teisminiai ginčai dėl administracinių aktų ir vėlesnių sandorių panaikinimo.
Vilniaus miesto skyriuje 2019-04-10 buvo gautas pareiškėjo prašymas, kuriuo pareiškėjas pageidavo, už E. D. iki visuotinės žemės nacionalizacijos Vilniaus mieste nuosavybės teisėmis valdytus 0,5 ha žemės atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, Ignalinos rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje.
Išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą Vilniaus miesto skyrius 2019-04-29 raštu pakartotinai informavo pareiškėją, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra pil. V. J. į buvusios savininkės H. D. iki 1940 m. nacionalizacijos Vilniaus miete turėtą žemę yra sustabdyta. NŽT 2019-06-21 raštu pareiškėjo skundo nagrinėjimą nutraukė.
Pareiškėjo skundą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019-12-17 sprendimu Nr.(duomenys neskelbtini) tenkino pareiškėjos skundą dalyje ir įpareigojo NŽT išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo.
Žemesnės instancijos teismas
NŽT Vilniaus miesto skyrius 2020-02-26 raštu Nr. 49SF-255-(14.49.19) informavo pareiškėją, kad vadovaujantis teisės aktais, reglamentuojančiais nuosavybės teisių atkūrimą į buvusio savininko iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę bei į tai, kad V. J. nuosavybės teisės galėjo būti atkurtos už buvusios savininkės H. D. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę pagal testamentą tik į ¼ dalį, t.y. į 35 ha žemės plotą, o Utenos apskrities viršininko 1998-05-04 sprendimu Nr.31468-45-3140 V. J. vardu nuosavybės teisės atkurtos į 70 ha žemės plotą Ignalinos mieste, atlyginant vertybiniais popieriais, t.y. į didesnį žemės plotą, Vilniaus miesto skyrius negali tenkinti pareiškėjos prašymo parengti išvadą lygiaverčiam miško sklypui gauti. NŽT išnagrinėjusi pareiškėjo skundą 2020-07-09 sprendimu Nr.1SS-1270-(5.59E) paliko galioti Vilniaus miesto skyriaus sprendimą.
Atsiliepimas
Atsiliepime pažymima, kad institucijos, spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, privalo vadovautis atkūrimo metu galiojančiais teisės aktais, šiuo metu Atkūrimo įstatymo, Tvarkos nuostatomis. Pagal Atkūrimo įstatymo nuostatas, atsižvelgiant į tai, kad pilietė V. J. (mirė 1993-10-15), nuosavybės teisių atkūrimo procesas vykdomas jos vardu.
Atsakovas nesutinka su pareiškėjo pozicija, jog atkuriant nuosavybės teises negalima vadovautis buvusio turto savininko, kuris mirė jau po turto nacionalizacijos, sudarytais testamentais. Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalis numato, jog nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai. Tvarkos 12 punkte nurodyti kiti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai. Įstatymo leidėjas aiškiai įtvirtina, jos nurodytų dokumentų pagrindu yra vykdomas nuosavybės teisių atkūrimas į buvusio savininko žemėvaldą. Pažymi, kad 1939 m. H. (E.) D. testamentas yra laikytinas dokumentu, patvirtinančiu nuosavybės teises, kuriuo NŽT ne tik turi teisę, bet ir pareigą remtis, siekdamas priimti teisėtą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų nagrinėjimas yra viena iš administracinės procedūros sudėtinių dalių, kurios metu paaiškėjus naujoms aplinkybėms, šios aplinkybės turi būti išnagrinėtos.
Šalies argumentai
Pareiškėjo nurodoma aplinkybė, jog V. J. pirminio prašymo pateikimo metu galiojusio Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų nuostatos“ nuostatos nenumatė testamentinių įpėdinių sąvokos, negali būti pagrįsta, nes nuosavybės teisių atkūrimas yra sudėtinis, tęstinis procesas, kurio metu paaiškėjus naujoms aplinkybėms, šiuo atveju gavus H. (E.) D. 1939 testamentą, kuris dalinai paneigia V. J. teisę atkurti nuosavybės teises į visą buvusios savininkės valdytą žemę, jos turi būti įvertintas, o priimtas sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo negali prieštarauti galiojantiems teisės aktų reikalavimams, įskaitant ir šiuo metu galiojančioms Atkūrimo įstatymo nuostatoms.
Atsiliepimas
Atsiliepime pažymima, kad priešingai nei nurodo pareiškėjas yra žinoma kiek buvusi savininkė H. (E.) D. valdė nuosavybės teise žemės iki 1940 m. nacionalizacijos. Pagal Žemės Tvarkytojo 1940-03-13 pranešimą H. D. iki žemės paėmimo buvusi savininkė iki 1940 m. nacionalizacijos valdė 396 ha žemės plotą, iš kurio 130 ha valdė Ignalinos mieste, 140 ha Švenčionėlių apskrityje, Ignalinos valsčiuje, (duomenys neskelbtini), 116 ha (duomenys neskeltbini), 10 ha (duomenys neskelbtini) Prie Vilniaus miesto. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo nuostatomis ir pagal nuosavybės teisių atkūrimo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) esančius duomenis darytina išvada, kad, jog V. J. nuosavybės teisės gali būti atkuriamos į buvusios savininkės H. (E.) D. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytos 396 ha žemės dalį – 150 ha žemės plotą.
Įvertinus 1936-06-07 sudarytą iki nacionalizacijos buvusios savininkės H. (E.) D. testamentą V. J. turi teisę pretenduoti į ¼ dalį iki 1940 metų nacionalizacijos buvusios savininkės turėtos žemės ploto, t.y. ¼ dalį valdyto žemės ploto Ignalinos mieste, į ¼ dalį valdyto 140 ha ploto Švenčionėlių apskrityje, Ignalinos valsčiuje, (duomenys neskelbtini), į ¼ dalį valdyto 116 ha ploto (duomenys neskelbtini) ir į ¼ dalį valdyto 10 ha ploto Vilniaus mieste, (duomenys neskelbtini).
V. J. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 99 ha bendro ploto buvusios savininkės H. (E.) D. valdytos žemės. V. J. nuosavybės teisės į buvusios savininkės H. (E.) D. žemę atkurtos iš viso į 142,88 ha ploto. Nuosavybės teisės atkurtos į didesnį žemės plotą nei ši pilietė turi teisę.
Teismo posėdžio metu pareiškėjas ir jo atstovas advokatas K. P. palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.
Teismo posėdžio metu atsakovo ir trečiojo asmens atstovė palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir skundą prašė atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus ir NŽT sprendimų, kuriais nuspręsta, jog atsižvelgiant į tai, kad nuosavybės teisės pil. V. J. į buvusios žemės savininkės H. D. iki 1940 m. nacionalizacijos turėtą žemę yra atkurtos į didesnį, nei ši pilietė turi teisę plotą, atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą. Taip pat pareiškėjas prašo įpareigoti atsakovą NŽT Vilniaus miesto skyrių priimti išvadą pagal jo 2019-04-05 prašymą.
Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2019-04-05 prašymu (gautu 2019-04-10, reg. Nr.49GF-1472) kreipėsi į NŽT Vilniaus miesto skyrių, prašydamas už E. D. iki visuotinės nacionalizacijos Vilniaus mieste valdytus 0,5 ha žemės atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, Ignalinos rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje, o nuosavybės teises į likusią E. D. iki visuotinės nacionalizacijos Vilniaus mieste valdytą žemę atkurti natūra.
NŽT Vilniaus miesto skyrius, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą parengti išvadą, 2019-04-29 raštu Nr.49SF-1028-(14.49.104) nurodė, jog vadovaudamasis Viešojo administravimo įstatymo 27 straipsniu ir atsižvelgdamas į tai, kad nuosavybės teisių atkūrimo procedūra pil. V. J. į buvusios žemės savininkės H. D. iki 1940 m. nacionalizacijos Vilniaus mieste, turėtą žemę yra sustabdyta, NŽT Vilniaus miesto skyrius nevykdys jokių veiksmų ir pareiškėjo klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo spręs pagal teismų priimtus sprendimus. Atsakovas rašte pažymėjo, jog Vilniaus miesto skyrius vykdydamas NŽT 2018-01-08 pavedimą Nr.1PAV-3-(1.8E.) Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2018-01-29 įsakymu Nr.49VĮ-123-(14.49.2) nusprendė sustabdyti pil. V. J. nuosavybės teisių atkūrimo į buvusios žemės savininkės H. D. iki 1940 m. nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) (buvęs adresas (duomenys neskelbtini), Vilniaus mieste, turėtą žemę procedūrą, iki kol pasibaigs teisminiai ginčai dėl administracinių aktų ir kitų sandorių panaikinimo. Taip pat pareiškėjui priminė, jog apie tai jis buvo informuotas atskiru Vilniaus miesto skyriaus 2018-01-31 raštu Nr.49SF-177-(14.49.104.).
Pareiškėjo skundą išnagrinėjusi NŽT 2019-06-21 rašte Nr.1SS-1194(7.5) nurodė, jog vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 27 straipsnio 5 dalyje, atsižvelgusi į tai, kad Įsakymas bei Vilniaus miesto skyriaus 2019-04-29 raštas Nr.49SF-1028-(14.49.104) yra priimtas dėl tos pačios žemės, t.y. dėl to paties dalyko ir tarp tų pačių šalių, NŽT pareiškėjo skundo dėl minėto rašto panaikinimo nagrinėjimą nutraukė.
Žemesnės instancijos teismas
Pareiškėjo skundą išnagrinėjęs Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019-12-17 sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr.(duomenys neskelbtini), iš dalies tenkino pareiškėjo skundą, pripažino, kad NŽT, priimdama 2019-06-21 sprendimą, nepagrįstai vadovavosi VAĮ 27 straipsnio 5 dalimi, panaikino Vilniaus skyriaus 2019-04-29 raštą Nr.49SF-1028-(14.49.104) ir NŽT 2019-06-21 raštą Nr.1SS-1194(7.5) bei NŽT Vilniaus miesto skyrių įpareigojo iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019-04-10 prašymą (reg. Nr.49GF-1472).
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2019-04-29 raštą Nr.49SF-1028-(14.49.104) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2019-06-21 raštą Nr.1SS-1194(7.5) bei įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019-04-10 prašymą (reg. Nr.49GF-1472).
Pakartotinai išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą NŽT Vilniaus miesto skyrius byloje ginčijamu 2020-02-26 raštu Nr. 49SF-255-(14.49.19) prašymo parengti išvadą lygiaverčiam miško sklypui gauti, netenkino. Rašte nurodoma, kad pagal nuosavybės teisių į žemę atkūrimo byloje Nr.(duomenys neskelbtini) esančius dokumentus, nustatyta, kad V. J. yra H. D. duktė, vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu, laikytina, kad V. J. atitinka pretendentui keliamus reikalavimus, t.y. nuosavybės teisės atkuriamos kai turto savininko, kuris mirė ir paliko testamentą <...> asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams. Atsakovas informavo pareiškėją, kad vadovaujantis Įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu, remiantis 1939-06-07 testamentu, V. J. nuosavybės teisės gali būti atkuriamos į mamos H. D. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą žemę pagal testamentą tik į ¼ dalį, t.y. į 35 ha žemės plotą, o Utenos apskrities viršininko 1998-05-04 sprendimu Nr.31468-45-3140 V. J. vardu nuosavybės teisės atkurtos į 70 ha žemės plotą Ignalinos mieste, atlyginant vertybiniais popieriais, t.y. į didesnį žemės plotą.
Pareiškėjo skundą ikiteismine ginčų sprendimo tvarka išnagrinėjusi NŽT 2020-07-09 sprendime Nr.1SS-1270-(5.59E) taip pat nurodė, jog NŽT neturi teisinio pagrindo V. J. vardu rengti išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn už buvusios savininkės H. D. valdytą žemę pagal 2019-04-05 prašymą.
Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamais sprendimais, teismui pateiktame skunde teigia, kad 1939-06-07 H. D. sudarytas testamentas, neturi jokios reikšmės nuosavybės teisių atkūrimo santykiams, ir nėra pagrindo atkuriant nuosavybės teises vadovautis buvusio turto savininko, kuris mirė jau po turto nacionalizacijos, sudarytais testamentais.
1991-06-18 buvo priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas Nr.I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, kurio 2 straipsnio 1 dalies 2 punktas numatė, jog mirus buvusiam savininkui nuosavybės teisė į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatoma jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams) ir sutuoktiniui. Mirus buvusio savininko vaikui (įvaikiui), nuosavybės teisė į jam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį atstatoma jo sutuoktiniui ir vaikams, jeigu jie pagal Lietuvos Respublikos įstatymą yra Lietuvos piliečiai ir turi šią pilietybę patvirtinantį dokumentą bei nuolat gyvena Lietuvos Respublikoje. V. J. būdama Lietuvos Respublikos piliete, kaip buvusios iki 1940 metų nacionalizacijos turto savininkės H. (E.) D., mirusios 1960-04-30, duktė pagal minėtą įstatymą padavė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į H. (E.) D. iki nacionalizacijos turėtą turtą. V. J. Vilniaus miesto valdybos 1993-04-29 potvarkiu Nr.701V buvo suteiktas neatlygintinai nuosavybėn 0,1780 ha ploto žemės sklypas (duomenys neskelbtini) Vilniuje, o už 0,0220 ha žemės išduotos vienkartinės išmokos. V. J. mirė 1993-10-15.
1997-07-01 buvo priimtas Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr.VIII-359 (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), įsigaliojęs 1997-07-09, kurio 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, t.y. turto savininkui; asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams; turto savininko, kuris mirė ir nepaliko testamento ar okupacijos metais (1939–1990 metais) emigravo į užsienį ir ten, netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės, priėmė kitos šalies pilietybę, sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams), jei šie asmenys yra Lietuvos Respublikos piliečiai, – į jiems tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį; turto savininko vaiko (įvaikio), kuris yra miręs, sutuoktiniui, vaikams (įvaikiams) – į mirusiajam tenkančią išlikusio nekilnojamojo turto dalį.. Jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis (Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalis).
Kaip matyti iš minėtų įstatytų nuostatų Atkūrimo įstatymu buvo išplėstas asmenų, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą sąrašas, tačiau tiek pagal 1991-06-18 Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, tiek pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatas, nuosavybės teisės į įstatyme nurodytą nekilnojamąjį turtą visų pirma atkuriamos turto savininkui. Kitų asmenų, nurodytų minėtame straipsnyje, teisė atkurti nuosavybės teises yra išvestinė iš savininko teisės, šie asmenys įgyja teisę į nuosavybės teisų atkūrimą tik tuo atveju, jeigu buvęs turto savininkas miręs. Taigi visais atvejais turi būti nustatyta, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas.
Byloje nustatyta, ir dėl šios aplinkybės ginčo nėra, jog 1940 metų nacionalizacijos metu turto savininke buvo H. (E.) D. Buvusios savininkės duktė V. J. būdama Lietuvos Respublikos piliete, pagal 1991-06-18 įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą padavė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į H. (E.) D. iki nacionalizacijos turėtą turtą.
Sutiktina su atsakovo argumentais, jog spręsdamos nuosavybės teisių atkūrimo klausimus, valstybės institucijos privalo vadovautis atkūrimo metu galiojančiais teisės aktais, šiuo metu Atkūrimo įstatymo, Tvarkos nuostatomis, o taip pat ir Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalies nuostatomis numatančiomis, jog nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra išrašai iš hipotekos knygų, jei šių nėra – turto perleidimo sutartys, teismų sprendimai, turto nacionalizavimo aktai, taip pat valstybinių archyvų išduoti pažymėjimai, testamentai ar kiti Vyriausybės nustatyti dokumentai.
Atsakovas sprendė, kad 1939 m. H. (E.) D. testamentas yra laikytinas dokumentu, patvirtinančiu nuosavybės teises, kuriuo NŽT ne tik turi teisę, bet ir pareigą remtis, siekdamas priimti teisėtą sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas pažymi, kad tiek testamentas, tiek ir Atkūrimo įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje bei Tvarkos 12 punkte nurodyti kiti nuosavybės teises patvirtinantys dokumentai yra reikšminti tiek, kiek jie leidžia nustatyti, kas 1940 metų nacionalizacijos metu buvo nacionalizuoto turto savininku ir kokio dydžio turtą asmuo valdė nacionalizacijos metu. Nagrinėjamu atveju nėra ginčo, jog 1940 m. nacionalizacijos metu turto savininkė H. (E.) D. buvo gyva (mirė 1960-04-30, Austrijoje), o paveldėjimo santykiai pagal šį testamentą nebuvo atsiradę.
Taip pat atsakovas nustatė, jog pagal Žemės Tvarkytojo 1940-03-13 pranešimą H. D. iki žemės paėmimo buvusi savininkė iki 1940 m. nacionalizacijos valdė 396 ha žemės plotą, iš kurio 130 ha valdė Ignalinos mieste, 140 ha Švenčionėlių apskrityje, Ignalinos valsčiuje, (duomenys neskelbtini), 116 ha (duomenys neskelbtini), 10 ha (duomenys neskelbtini). prie Vilniaus miesto.
Įvertinęs 1936-06-07 sudarytą iki nacionalizacijos buvusios savininkės H. (E.) D. testamentą ir vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu atsakovas sprendė, jog V. J. turi teisę pretenduoti tik į ¼ dalį iki 1940 metų nacionalizacijos buvusios savininkės turėtos žemės ploto, nes testamentu kita dalis turto (¼ turto buvusi savininkė 1936-06-07 testamentu paliko dukrai A. J., o 2/4 vyrui J. D.).
Teismas dėl šių atsakovo argumentų pažymi, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra suformuluota taisyklė, kad pretenduojančiam atkurti nuosavybės teises asmeniui tenkanti išlikusio nekilnojamojo turto dalis nustatoma atsižvelgiant ne į visus buvusio savininko įstatyminius įpėdinius, nurodytus Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, o tik į tuos, kurie nustatytais terminais ir tinkamai išreiškė savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A2-38-2001).
Nagrinėjamu atveju nėra jokių duomenų, kad be V. J. kiti asmenys būtų pateikė prašymus atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės H. (E.) D. iki nacionalizacijos valdytą turtą ar savo valią dėl nuosavybės teisių jiems atkūrimo nuosavybės teisių atkūrimą vykdančioms institucijoms būtų išreiškę kitais būdais. Kaip nurodė pareiškėjas H. (E.) D. sutuoktinis mirė anksčiau, nei buvusi savininkė. Kiti asmenys prašymų ar giminystės ryšį ir Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinančių dokumentų nėra pateikę.
Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nuosavybės teisės atkuriamos į buvusio savininko turėtą žemę, bet ne didesnio kaip 150 ha ploto, įskaitant miškus ir vandens telkinius. Spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo atsakovas turi vertinti į kokią ploto žemę nuosavybės teisės pretendentei V. J. jau yra atkurtos.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad NŽT Vilniaus skyrius ir NŽT priimdami 2020-02-26 ir 2020-07-09 sprendimus nepagrįstai sprendė, jog V. J. turi teisę pretenduoti tik į ¼ dalį iki 1940 metų nacionalizacijos buvusios savininkės turėtos žemės ploto, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas – NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2020-02-26 sprendimas Nr.49SF-255-(14.49.19) ir NŽT 2020-07-09 sprendimas Nr.1SS-1270-(5.59E) naikinami ir atsakovas (NŽT Vilniaus miesto skyrius) įpareigojamas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019-04-10 prašymą (reg Nr.49GF-1472).
Kaip matyti iš pareiškėjo prašymo, gauto NŽT 2019-04-10 (reg Nr.49GF-1472), pareiškėjas NŽT Vilniaus miesto skyriaus prašė parengti išvadą už E. D. iki visuotinės nacionalizacijos Vilniaus mieste valdytus 0,5 ha žemės atlyginti lygiaverčiu miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde esančių valstybinių miškų, Ignalinos rajono savivaldybės (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. Pareiškėjų prašymo pateikto NŽT dalykas – reikalavimas parengti išvadą už E. D. iki visuotinės nacionalizacijos Vilniaus mieste valdytus 0,5 ha žemės atlyginti lygiaverčiu miško plotu.
Skundu pareiškėjas teismo prašo įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių parengti išvadą pagal 2019-04-10 prašymą (reg Nr.49GF-1472). Šis pareiškėjo reikalavimas netenkintinas. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalį teismas tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Teismas negali visiškai pakeisti NŽT teritorinio skyriaus ir už jį vertinti pareiškėjo prašymo dėl kurio skyrius savo vertinimo nėra pateikęs. Įvertinusi byloje surinktus rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad administracinė pareiškėjo prašymo dėl išvados parengimo procedūra lieka nepabaigta. Atsižvelgiant į tai, NŽT Vilniaus miesto skyrius įpareigotinas šią administracinę procedūrą užbaigti, t. y. priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą dėl pareiškėjo prašymo parengti išvadą. Atsižvelgiant į šiuos argumentus pareiškėjo skundas tenkinamas iš dalies.
Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį kai sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, šis turi teisę reikalauti atlyginti išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka.
Pareiškėją byloje atstovavo advokatas K. P.. Pareiškėjas prašo atlyginti 1208,3 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų (338,80 Eur skundo NŽT perengimo išlaidų, 667,60 Eur už skundo teismui parengimą, 22,50 eur žyminio mokesčio ir 169,40 eur už pasirengimą ir atstovavimą teismo posėdyje).
Pagal CPK 93 straipsnio 2 dalies nuostatas, bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų reikalavimų daliai. Konstatuotina, kad pareiškėjo skundas iš esmės patenkintas. Išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, priteisiamos ne didesnės, kaip nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio (toliau – Rekomendacijos) (CPK 98 straipsnio 2 dalis).
Pagal Rekomendacijų 7 punktą, rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraeito ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
Pareiškėjo prašomos priteisti už skundų parengimą ir atstovavimą 1208,3 Eur išlaidos neviršija maksimalių galimų priteisti užmokesčio dydžių, nustatytų Rekomendacijose. Pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų tenkinamas ir pareiškėjui K. M. iš Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus miesto skyriaus priteistina 1208,3 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo K. M. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus 2020-02-26 sprendimą Nr.49SF-255-(14.49.19) ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2020-07-09 sprendimą Nr.1SS-1270-(5.59E) bei įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyrių iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2019-04-10 prašymą (reg Nr.49GF-1472).
Kitoje dalyje skundą atmesti.
Pareiškėjo prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinti.
Pareiškėjui K. M. (a. k. duomenys neskelbtini) iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus (188704927) priteisti 1208,3 Eur (vieną tūkstantį du šimtus aštuonis eurus 30 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.