- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-07-27
- Bylos Nr.
- 1S-200-350/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-64026-2015-9
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Algirdas Gaputis
- Kaltinamasis
- E. N.
- Advokatai
- Laurynas Pakštaitis
Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Algirdas Gaputis, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs kaltinamosios E. N. gynėjo advokato Lauryno Pakštaičio skundą dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 3 d. nutarties, kuria 3 mėnesiams paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas į kaltinamajai priklausantį nekilnojamąjį turtą,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Utenos rajono apylinkės teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje E. N. kaltinama pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 181 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 1 dalį. Siekiant užtikrinti byloje pareikštą nukentėjusiosios civilinį ieškinį, Utenos rajono apylinkės teismas skundžiama 2017 m. liepos 3 d. nutartimi 3 mėnesiams paskyrė laikiną nuosavybės teisės apribojimą į kaltinamajai E. N. priklausantį nekilnojamąjį turtą: 0,0615 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 1/1 pastatą – sodo namelį, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius sodų bendrijoje (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) r., bei butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), uždraudžiant šį turtą parduoti ar kitaip perleisti.Skundu kaltinamosios E. N. gynėjas advokatas L. Pakštaitis prašo panaikinti kaltinamajai skirtą laikiną nuosavybės teisės apribojimą į jai priklausantį nekilnojamąjį turtą. Jis skunde nurodo, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas skirtas be pakankamo teisinio ir faktinio pagrindo, neįsigilinus į bylos aplinkybes, apsiribojus tik ieškinyje ir kaltinamajame akte pateikiamais duomenimis, todėl ši procesinė prievartos priemonė yra perteklinė. Gynėjo teigimu, teismas neįsigilino į ieškinio dydį ir turto, kurio nuosavybės teisės apribotos, vertę, be to, nukentėjusiosios prašoma priteisti suma nepagrįsta jokiais dokumentais, o jame nurodytų aplinkybių visa apimtimi nepatvirtina net byloje esantys duomenys. Apylinkės teismas neįvertino visų aplinkybių ir remiasi prielaida apie ieškinyje nurodytų sumų pagrįstumą, nors tik teisminio nagrinėjimo metu bus nustatytos faktinės bylos aplinkybės. Todėl, gynėjo vertinimu, taikomas nuosavybės teisės apribojimas savo esme nėra adekvati ir pagrįsta priemonė. Nurodo, kad apylinkės teismas visiškai neatsižvelgė į teismų praktiką dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo, civilinių ieškinių baudžiamosiose bylose tenkinimo. Gynėjas tvirtina, kad pagal formuojamą teismų praktiką, nukentėjusiosios prašoma priteisti suma nėra pagrįsta (sveikatos sutrikdymas, kuris tariamai padarytas, nėra įrodytas, į bylą nepateikti jokie gydymą patvirtinantys dokumentai, išlaidos). Mano, kad nukentėjusiosios norai dėl kompensacijos ir tokio ieškinio pareiškimas byloje, su juo susijusių aplinkybių išdėstymas, trukdo baudžiamojoje byloje taikyti susitaikymo institutą ir akivaizdžiai sustiprina nukentėjusiosios pasipelnymo susidariusia situacija tikimybę. Gynėjas pažymi, kad šių aplinkybių teismas neįvertino.Atkreipia dėmesį, kad teismas laikinai apribojo kaltinamosios nuosavybės teisę į nekilnojamąjį turtą, tačiau akivaizdu, jog, tenkinant civilinį ieškinį, nereikalinga konfiskuoti žemės sklypo, sodo namo ir buto Vilniuje. Teigia, kad, nors klausimas dėl civilinio ieškinio užtikrinimo ir sprendžiamas baudžiamojoje byloje, reikia atsižvelgti ir į civilinio proceso įstatymo numatytas taisykles dėl galimo ieškinio tenkinimo. Gynėjas mano, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas turi būti sprendžiamas ir siejamas su laikinosiomis apsaugos priemonėmis, kurių bendra suma neturi būti iš esmės didesnė už ieškinio sumą, be to, laikinosios apsaugos priemonės taikomos ir parenkamos vadovaujantis ekonomiškumo principu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 145 straipsnio 2 dalis). Skundžiamoje nutartyje nėra jokių motyvų dėl nuosavybės teisės apribojimo, todėl gynėjas teigia, jog aptartų nuostatų teismas nesilaikė.Nurodo, kad civilinis ieškinys, kurio galimam užtikrinimui kaltinamajai skirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, pasižymi tendencingumu, procesiniais trūkumais, iškraipytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurios nebuvo įvertintos teismo. Gynėjo vertinimu, toks vienos šalies prašymo tenkinimas sudaro pagrindą svarstyti apie teismo šališkumą, kadangi, neįsigilinus į bylos esmę, daromos prielaidos apie pareikšto civilinio ieškinio galimą patenkinimą visa jo apimtimi. Skunde gynėjas dėsto, kad, nepasitvirtinus kaltinamajai inkriminuotoms nusikalstamoms veikoms, žalai ir jos dydžiui, nepagrįstais apribojimais asmeniui būtų padaryta daug didesnė žala, todėl tokios priemonės turi būti itin pamatuotos. Skunde gynėjas akcentuoja procesinių prievartos priemonių proporcingumo principą (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 11 straipsnio 1 dalis) ir teigia, kad apylinkės teismas, skirdamas laikiną nuosavybės teisės apribojimą, šį principą pažeidė, kadangi procesinę prievartos priemonę taikė abstrakčiai, nenurodydamas objektyviai egzistuojančių aplinkybių. Atsiliepimu į skundą nukentėjusioji D. Ž. nesutinka su gynėjo skundo reikalavimu ir prašo jo skundą atmesti.Ji nurodo, kad gynėjo skundo argumentas, jog kaltinamosios nuosavybės teisės ribojimas kliudo byloje taikyti susitaikymo institutą, yra teisiškai neargumentuotas, kadangi šio instituto taikymas galimas esant baudžiamajame įstatyme numatytiems pagrindams ir jie nėra siejami su kaltinamosios nuosavybės teisės į jos turtą apribojimo buvimu. Nukentėjusioji teigia, kad laikino nuosavybės teisės apribojimo į kaltinamosios turtą taikymas yra pagrįstas. Tokia pareiga tiek teismui, tiek ikiteisminio tyrimo įstaigoms yra numatyta BPK 116 straipsnyje. Nurodo, kad E. N. byloje kaltinama apysunkio nusikaltimo padarymu, todėl laikinai apribojant jos nuosavybės teisę proporcingumo principas nėra pažeidžiamas. Atsiliepime ji akcentuoja, kad dėl taikomos procesinės prievartos priemonės kaltinamoji galimai patiria tam tikrus nepatogumus (jų kaltinamosios gynėjas skunde nesukonkretina), tačiau tai yra tokios priemonės tikslas, nes jos būtų beprasmiškos, jeigu nedarytų tam tikro poveikio. Šios procesinės prievartos priemonės tikslas – užkirsti kelią perleisti kitiems asmenims turimas teises ar sunaikinti turimą turtą ir taip užtikrinti nukentėjusiosios teisę į galimą žalos atlyginimą. Skiriant šią priemonę, nėra būtina surinkti duomenų, patvirtinančių, jog kaltinamoji imasi šių neteisėtų veiksmų įgyvendinimo, kaip ir nebūtina kruopščiai atlikti byloje esančių įrodymų vertinimą. Tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad pakankamai dideles pinigų sumas E. N. yra užvaldžiusi ir kad dėl pastarosios neteisėtų veiksmų pablogėjo jos (nukentėjusiosios) sveikata. Nurodo, kad jos pareikštas civilinis ieškinys yra ganėtinai didelis, teisiamoji iki šiol nepateikė jokių įrodymų, kad ieškinys galėtų būti tenkinamas jos pajamomis ar turimomis piniginėmis lėšomis, baudžiamoji byla dar nėra išnagrinėta, todėl šiuo metu teigti, jog laikinojo nuosavybės teisės apribojimo taikymo mastas yra neproporcingas, nėra pagrindo. Skundas atmetamas.Aukštesniajam teismui pateiktu skundu gynėjas nesutinka su kaltinamajai paskirtu laikinu jos nuosavybės teisės apribojimu, teigdamas, kad byloje nėra jokių duomenų, pagrindžiančių kaltinamajai taikomos procesinės prievartos priemonės pagrįstumą. Tuo remdamasis, jis prašo laikiną nuosavybės teisės apribojimą kaltinamajai panaikinti. Skundą nagrinėjantis teismas su šiuo reikalavimu nesutinka. BPK 151 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Šio straipsnio 6 dalyje numatyta, kad, kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla.Taigi, ši procesinė prievartos priemonė yra taikoma esant bent vienam iš baudžiamojo proceso įstatyme numatytų pagrindų, t. y. kai procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys, galimas turto konfiskavimas ar išplėstinis turto konfiskavimas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato jokių išlygų ar papildomų sąlygų šiam apribojimui taikyti. Laikino nuosavybės teisės apribojimo pagrindinis tikslas yra išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra laikina procesinė prievartos priemonė, kurios taikymas gali būti panaikintas, nepasitvirtinus įtarimams (kaltinimams) arba paaiškėjus kitoms priežastims, dėl kurių šios prievartos priemonės taikymas būtų netikslingas (BPK 151 straipsnio 8 dalis).Iš bylos matyti, kad nukentėjusioji D. Ž. pareiškė civilinį ieškinį dėl 6733,92 Eur turtinės ir 5500 Eur neturtinės žalos atlyginimo iš kaltinamosios E. N. bei prašė kaltinamajai taikyti laikiną nuosavybės teisės apribojimą (22-25 b. l.). Skundžiama nutartimi apylinkės teismas, siekdamas užtikrinti galimą šio civilinio ieškinio tenkinimą, paskyrė laikiną kaltinamosios E. N. nuosavybės teisės apribojimą į jai priklausantį nekilnojamąjį turtą. Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, kad civilinio ieškinio pareiškimas byloje sudaro materialųjį laikino nuosavybės teisės apribojimo pagrindą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, jog šioje byloje yra pagrindas skirti kaltinamajai laikiną nuosavybės teisės apribojimą, todėl apylinkės teismas skundžiama nutartimi pagrįstai nusprendė šią procesinę prievartos priemonę taikyti.Kitaip, nei tvirtina skunde kaltinamosios gynėjas, skundą nagrinėjantis teismas neturi pagrindo teigti, kad nagrinėjamu atveju E. N. teisės suvaržytos pažeidžiant proporcingumo principą. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, tiek Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Nuosavybės neliečiamumo ribojimai baudžiamojo proceso kontekste reglamentuojami nacionaliniais įstatymais, šiuo atveju – BPK, ir yra galimi. Atkreiptinas dėmesys, kad šios procesinės prievartos priemonės taikymu yra siekiama svarbių BPK numatytų tikslų, šiuo atveju – užtikrinti byloje pareikštą civilinį ieškinį. Atsižvelgiant į kaltinamosios E. N. galimai padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, taip pat į tai, kad pareikštas civilinis ieškinys yra pakankamai didelis, laikinas nuosavybės teisės apribojimas į kaltinamosios turtą negali būti vertinamas kaip per griežta procesinė prievartos priemonė, ji yra proporcinga jos taikymu siekiamiems tikslams. Šioje proceso stadijoje netaikant procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo į kaltinamosios turtą, gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomu nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio įvykdymas. Atsižvelgiant į tai, kad byloje pareikštas pakankamai didelis civilinis ieškinys, šis tikslas negali būti pasiektas švelnesnėmis priemonėmis. Be to, byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad tokio masto ir griežtumo procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisės apribojimas – varžo kaltinamosios teises akivaizdžiai labiau, nei reikia tokios rūšies procesine prievartos priemone siekiamiems tikslams pasiekti. Tokių duomenų skunde nepateikia ir kaltinamosios gynėjas. Nagrinėjamu atveju skundžiama nutartimi kaltinamosios teisės į jai nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą laikinai apribotos gan siaura apimtimi, t. y. kaltinamajai uždrausta skundžiamoje nutartyje nurodytą turtą parduoti ar kitaip perleisti. O tai reiškia, kad ji šį turtą gali valdyti ir juo naudotis. Svarbu pažymėti ir tai, kad nuosavybės teisės apribojimui iš esmės būdingas laikinas pobūdis ir ši procesinė prievartos priemonė gali būti panaikinta teismo nutartimi, vos tik ji taps nereikalinga arba paaiškėjus kitoms priežastims, dėl kurių šios prievartos priemonės taikymas būtų netikslingas.Gynėjas skunde taip pat teigia, kad kaltinamosios teisės apribotos į turtą, kurio vertė didesnė nei nukentėjusiosios prašoma priteisti žala. Aukštesnysis teismas pažymi, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas šiuo atveju taikomas civiliniam ieškiniui užtikrinti. Civilinio ieškinio pagrįstumas yra sprendžiamas baudžiamąją bylą nagrinėjant iš esmės. Civilinio ieškinio klausimai bus išspręsti baigiamuoju procesiniu dokumentu (BPK 307 straipsnis). Todėl, šis gynėjo argumentas atmetamas kaip nepagrįstas, o nuosavybės teisės apribojimas E. N. priklausančiam nutartyje išdėstytam turtui nelaikytinas neproporcingu ar pertekliniu, nes jis skirtas civiliniam ieškiniui užtikrinti, kurio dydis, priešingai nei skunde tvirtina gynėjas, yra didesnis nei E. N. turimo žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), sodo namelio, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), vertė (34-35, 36 b. l.). Kaip matyti, kaltinamosios gynėjo skundo argumentai taip pat yra susiję ne tik su kaltinamajai paskirtos procesinės prievartos priemonės kvestionavimu, bet iš esmės ir kaltinamosios kaltės neigimu, įrodymų vertinimu ir civilinio ieškinio dydžio pagrįstumu. Skundą nagrinėjantis teismas atkreipia gynėjo dėmesį, kad, svarstydamas procesinės prievartos priemonės skyrimo teisėtumo klausimą, aukštesnysis teismas nesprendžia kaltės ir civilinio ieškinio pagrįstumo klausimo iš esmės, neanalizuoja byloje surinktų duomenų įrodymų vertinimo bei atitikimo teismų praktikai prasme, nes tai daroma nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Todėl, gynėjo argumentai, kad netinkamai įvertinti byloje esantys duomenys dėl kaltinamosios kaltės, o civilinio ieškinio dydis neproporcingas nusikalstamų veikų, kurių padarymu ji kaltinama, sunkumui, neatitinka teismų praktikos, kurioje už nesunkius nusikaltimus priteisiama mažesnio dydžio žala, nėra šio skundo vertinimo dalykas. Apygardos teismas pripažįsta, kad apylinkės teismas, vertindamas aptartus duomenis ir spręsdamas klausimą dėl E. N. laikino nuosavybės teisės apribojimo skyrimo, laikėsi bendrųjų ir specialiųjų šios procesinės prievartos priemonės taikymo reikalavimų.Aplinkybė, kad apylinkės teismas nevertino bylos duomenų taip, kaip būtų palankiau kaltinamajai E. N., nesuponuoja išvados, jog teismas neteisingai išsprendė laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo klausimą. Taip pat tai, kad kaltinamajai nepalankiai buvo išspręstas laikino nuosavybės teisės apribojimo skyrimo klausimas neįrodo ir teismo šališkumo. Nepalankaus procesinio sprendimo priėmimas neleidžia formuoti išvados, kad buvo pažeistas teismo nešališkumo principas. Tuo tarpu kitų aplinkybių, kurios rodytų šią bylą nagrinėjusios teisėjos asmeninį suinteresuotumą bylos baigtimi ar kitokių aplinkybių (BPK 58 straipsnis), dėl kurių bylą nagrinėjusi teisėja nebūtų galėjusi jos nagrinėti, gynėjas nenurodė ir jo skundą nagrinėjantis teismas jų nenustatė.Įvertinęs visus reikšmingus šiuo metu baudžiamojoje byloje esančius duomenis, skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad skundžiama apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ji priimta nepažeidžiant BPK reikalavimų. Aptariama procesinė prievartos priemonė bylos nagrinėjimo teisme metu kaltinamajai skirta esant BPK 151 straipsnyje numatytam pagrindui, kurio gynėjo skunde nurodytos aplinkybės neeliminuoja, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nutartį apygardos teismas nemato pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Atmesti kaltinamosios E. N. gynėjo advokato Lauryno Pakštaičio skundą ir palikti galioti Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 3 d. nutartį.
Ši nutartis neskundžiama.