Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjusi atsakovo V. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-1965-841/2016 pagal ieškovo P. A. ieškinį solidariems atsakovams V. K. ir S. K. dėl nuomos mokesčio ir nesumokėtų mokesčių už komunalines paslaugas priteisimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis ( CPK 320 straipsnio 2 dalis).

9. Byloje kilo ginčas dėl mokesčių už buto nuomą.

10. Atsakovė S. K. apeliacinio skundo šioje byloje neteikė. Atsakovė S. K. byloje apeliacinio skundo neteikė, prie atsakovo V. K. apeliacinio skundo neprisijungė, o taip pat nepateikė atsiliepimo į V. K. apeliacinį skundą. Šiaulių apygardos teisme 2016-11-03 gauti atsakovės paaiškinimai. Atsakovė nurodė, kad susipažinusi su ieškovo atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą ir iš esmės nesutikdama su kai kurių faktų interpretavimu yra priversta parašyti paaiškinimą, tam kad teismas šioje byloje turėtų ir jos aiškią poziciją šiame ginče. Pažymėtina, kad CPK 318 straipsnio 1 dalis numato, kad atsiliepimas į apeliacinį skundą gali būti pateiktas per 20 dienų nuo apeliacinio skundo ir jo priedų išsiuntimo iš pirmosios instancijos teismo dienos. Atsiliepimai į apeliacinį skundą, gauti praleidus terminą, grąžinami juos pateikusiam asmeniui, išskyrus atvejus, kai šis terminas atnaujinamas. CPK 309 straipsnyje numatyta, kad prie apeliacinio skundo prisidėti per terminą, nustatytą atsiliepimui į apeliacinį skundą pateikti. Pareikšime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo prisidedantis asmuo negali reikšti savarankiškų reikalavimų ir nurodyti savarankiškų apskųsto sprendimo naikinimo ar pakeitimo pagrindų. Be to pažymėtina, kad vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Remiantis CPK 323 straipsniu, pasibaigus apeliacinio skundo padavimo terminui, keisti (papildyti) apeliacinį skundą yra draudžiama. Konkrečiu atveju atsakovė S. K. neteikė prašymo atnaujinti terminą, o taip pat nustatytu terminu neprisidėjo prie apeliacinio skundo, kurį pateikė atsakovas V. K., todėl apeliacinio teismo vertinimu nesant pagrindo priimti atsakovės paaiškinimų atsisakytina juos priimti ir vertinti.

Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).

Bylos duomenimis ieškovas 2015-11-27 kreipėsi į teismą su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo dėl 1713,44 Eur skolos priteisimo. Atsakovui V. K. pateikus prieštaravimus dėl 2015-12-04 išduoto teismo įsakymo, Šiaulių apylinkės teismas 2016-02-02 nutartimi panaikino 2015-12-04 teismo įsakymą, priėmė ieškovo ieškinį, išaiškino dėl atsisakymo priimti įrodymus ir motyvus, kurie galėjo būti pateikti atsiliepime , jeigu mano, kad jų vėlesnis pateikimas užvilkins sprendimo priėmimą, išaiškino dėl sprendimo priėmimo už akių, įpareigojo šalis pateikti visus įrodymus turinčius reikšmės bylai. V. K. pateikė atsiliepimą bei duomenis apie papildomai sumokėtas 2015-11-18 ir 2015-10-26 sumas už elektrą ir dujas. Atsakovė S. K. atsiliepimo nepateikė. Teismas 2016-03-15 nutartimi paskyrė parengiamąjį posėdį 2016-04-05 9 val. Įpareigojo šalis pateikti visus įrodymus, galutinai suformuoti savo reikalavimus ir atsikirtimus į pareikštus reikalavimus. Atsakovo atstovas pateikė 2014-12-10 PVM sąskaitą faktūrą dėl kaitlentės ir 2014-11-26 PVM sąskaitą faktūrą dėl katilo įsigijimo. Ieškovė pateikė 2015-09-16 Patalpų perdavimo –priėmimo akto originalą. 2016-04-05 parengiamojo teismo posėdžio metu teismas nutarė skirti bylos nagrinėjimą teismo posėdyje 2016-05-17 9 val. , įpareigojo šalis pateikti papildomus įrodymus per 14 dienų. Ieškovas pateikė duomenis dėl nesumokėto mokesčio už elektros energiją. Atsakovai prieš teismo posėdį 2016-05-16 pareiškė prašymą dėl teisėjo nušalinimo, kuris 2016-05-18 teismo nutartimi netenkintas. 2016-05-17 teismo posėdis atidėtas. Posėdis paskirtas 2016-11-03, apie posėdį pranešta šalims. 2016-08-02 byloje gautas atsakovų prašymas dėl priešieškinio priėmimo, kartu su priešieškiniu atsakovai pateikė mokėjimo nurodymus dėl atliktų mokėjimo pavedimų. Gautas atsakovo V. K. atstovo advokato M. R. prašymas bylos nagrinėjimą atidėti. Atsakovai V. K., S. K., V. K. atstovas advokatas M. R. į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdį pranešta, atsakovės S. K. prašymo atidėti bylos nagrinėjimą negauta. Teismas protokoline nutartimi atsisakė priimti priešieškinį motyvuodamas tuo, kad atsakovai pateikė priešieškinį su trūkumais, nenurodė atsakovės, nesumokėjo žyminio mokesčio, be to priešieškinio priėmimas užvilkintų bylos nagrinėjimą nes tektų nustatyti terminą trūkumams pašalinti, be to atsakovai turėjo pakankamai laiko teikti priešieškinį, pateikti visus dokumentus, tačiau tuo nepasinaudojo. Teismas atsižvelgdamas į tai, kad byloje atsakovai yra informuoti apie posėdį, jokių svarbių priežasčių dėl kurių negalėjo atvykti į teismo posėdį nepateikė, teismas nutarė bylą 2016-08-03 posėdyje nagrinėti iš esmės nedalyvaujant atsakovams.

Apeliantas teigia, kad atsakovai buvo teikę prašymą dėl teisėjos nušalinimo ir prašymas nebuvo patenkintas. Tačiau bylos išnagrinėjimas be atsakovų, ignoruojant jų pateiktą priešieškinį, bei teiktus įrodymus patvirtina, kad abejonės dėl teisėjos šališkumo buvo pagrįstos. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisė į nešališką teismą yra viena pagrindinių žmogaus teisių, ginamų tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmeniu (Konstitucijos 29 straipsnis, 31 straipsnio 2 dalis, 109 straipsnis, Žmogaus teisiu ir pagrindiniu laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, CPK 6, 21 straipsniai). Konstitucinis Teismas 2001 m. vasario 12 d. nutarime yra konstatavęs, kad asmens konstitucinė teisė, jog jo bylą išnagrinėtų nešališkas teismas, reiškia tai, kad asmens bylos negali nagrinėti teisėjas, dėl kurio nešališkumo gali kilti abejonių; teisėjas, nagrinėjantis bylą, turi būti neutralus; teismo nešališkumas, kaip ir teismo nepriklausomumas, yra esminė žmogaus teisių ir laisvių užtikrinimo garantija, būtina teisingo bylos išnagrinėjimo, pasitikėjimo teismu sąlyga. Dėl to turi būti šalinamos prielaidos, galinčios kelti abejonių dėl teisėjo ir teismo šališkumo. Asmens konstitucinės teisės į nepriklausomą ir nešališką teismą turinio aiškinimas yra reikšmingas taikant bei aiškinant šias garantijas įtvirtinančias proceso teisės normas (pvz. 2013 m. vasario 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-12/2013). Viena iš teismo nešališkumo užtikrinimo garantijų – civilinio proceso įstatyme įtvirtintas teisėjo nusišalinimo (nušalinimo) institutas ( CPK 64-71 straipsniai). Įstatymas suteikia teisę bylą nagrinėti paskirtam teisėjui nusišalinti nuo bylos nagrinėjimo, jeigu jo dalyvavimas nagrinėjant bylą gali būti kliūtimi asmenims realizuoti teisę į tinkamą procesą. Tuo atveju, jeigu byloje esančios aplinkybės sudaro pagrindą manyti, jog bylą nagrinėjantis teisėjas gali būti tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuotas bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių dėl jo nešališkumo, teisėjas turi nusišalinti nuo tolesnio bylos nagrinėjimo ( CPK 65, 71 straipsniai) arba dalyvaujantys byloje asmenys gali jam pareikšti nušalinimą (CPK 66, 68 straipsniai). Procesinių veiksmų atlikimas bei atitinkamų procesinių sprendimų priėmimas negali būti vertinamas kaip teisėjo šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas bei teisėjo nušalinimo pagrindas, kadangi įstatymas reikalauja, jog nušalinimo pareiškimas, siekiant užtikrinti greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, būtų motyvuotas ( CPK 68 straipsnio 2 dalis) ir pareikštas konkrečiam teisėjui ( CPK 68 straipsnio 4 dalis) tik esant vienam iš CPK 64-66, 71 straipsniuose nustatytų pagrindų. Nesutikdamas su atitinkamais teismo procesiniais sprendimais, asmuo turi teisę pasinaudoti civilinio proceso įstatyme nustatytomis teismo procesinio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės formomis – apeliacija, kasacija, proceso atnaujinimo institutu. Apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjęs ir įvertinęs apelianto nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad apeliantas argumentų, įrodymų, kitų argumentų kurie leistų pagrįstai suabejoti civilinę bylą nagrinėjusio teismo nešališkumu ar suinteresuotumu šios bylos baigtimi, nepateikė. Apeliacinės instancijos teismas turi pagrindo spręsti, kad apelianto argumentas dėl bylą nagrinėjusio teismo šališkumo, iš esmės yra susijęs su atsakovui nepalankių teismo sprendimų priėmimu, t.y ne tokių, kokių tikėjosi atsakovai.

Apeliantas skunde iš esmės nurodė dėl nepagrįsto teismo atsisakymo priimti priešieškinį ir neteisėto bylos išnagrinėjimo iš esmės neatvykus atsakovams ir atsakovo atstovui į teismo posėdį. Atsižvelgiant į apelianto apeliaciniame skunde nurodytus argumentus apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas neleido atsakovams įrodinėti padarytos žalos dydžio, nes byloje esantys duomenys dėl atsakovų įpareigojimo teikti įrodymus, tai paneigia. Taip pat nepagrįsti argumentai, kad teismas išnagrinėjo bylą vienpusiškai ir neobjektyviai, nes neišklausė atsakovų teisinių argumentų ir paaiškinimų. Kad teismas žalos dydį nustatė pagal tai, kokį žalos dydį pripažino pats ieškovas ir kita. Tačiau apeliacinio teismo pažymėtina, kad atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį, jame nurodė nesutikimo su ieškiniu argumentus, turėjo galimybę teikti įrodymus, dalyvauti teismo posėdyje, tačiau šia teise nepasinaudojo. Atsakovė nors turėjo pareigą pateikti atsiliepimą į ieškinį, tačiau jo neteikė ir į teismo posėdį neatvyko be jokių svarbių priežasčių.

Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis teismas ne kartą yra akcentavęs, kad įrodinėjimo procese būtina siekti proceso koncentracijos ir ekonomiškumo bei kitų proceso principų pusiausvyros. Faktų ir įrodymų nurodymas, įrodymų rinkimas ir pateikimas prasideda jau keliant civilinę bylą ir paprastai turi pasibaigti iki nutarties skirti bylą nagrinėti teismo posėdyje priėmimo ( CPK 111 straipsnio 2 dalies 4, 5 punktai, 112 straipsnio 2, 3 punktai, 226 straipsnis, kt.). Ieškovas ieškinyje, atsakovas atsiliepime ar priešieškinyje privalo nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, visus įrodymus, kuriais ketina įrodinėti tas aplinkybes, ir pridėti tuos įrodymus. Negalėdamos pateikti įrodymų, kuriais remiasi, šalys privalo savo procesiniuose dokumentuose nurodyti priežastis, dėl kurių negali jų gauti, ir suformuluoti prašymą teismui juos išreikalauti, nurodant jų buvimo vietą bei aplinkybes, kurias šie įrodymai patvirtina ( CPK 112 straipsnio 3 punktas, 135 straipsnio 1 dalies 2 dalis, 226 straipsnis). Pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui teisme stadijoje teismas privalo išsiaiškinti šalių ginčo esmę ir apimtį, jų pateiktus įrodymus, jeigu pateiktų įrodymų neužtenka, pasiūlyti šalims ar kitiems byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti, preliminariai įvertinti teisinį santykį, dėl kurio kilo ginčas, surasti taikytiną teisės normą ir jos pagrindu nustatyti įrodinėjimo dalyką, esant pagrįstam šalių prašymui, išreikalauti įrodymus, kurių dalyvaujantys byloje asmenys negali gauti ir prašo juos išreikalauti, patikrinti įrodymų ryšį su įrodinėjimo dalyku (įrodymų sąsajumą), įrodymų leistinumą, prireikus patikslinti šalių pareigą įrodinėti (CPK 159 straipsnio 1 dalis, 179 straipsnio 1 dalis, 225 straipsnio 1 punktas, 226 straipsnis, 227 straipsnio 4 dalis, 230 straipsnio 1 dalis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Civiliniame procese vyraujantis rungimosi principas ( CPK 12 straipsnis), suteikia teisę (kartu – procesinę pareigą) šalims ne tik įrodinėti aplinkybes, kuriomis jos remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, bet ir teikti įrodymus, paneigiančius kitos šalies įrodinėjamas aplinkybes. Kaip jau minėta šalys ne kartą buvo įpareigotos pateikti įrodymus turinčius reikšmės bylos nagrinėjimui, teismas buvo išaiškinęs dėl įrodymų nepateikimo, neatvykimo į teismo posėdį pasekmių. CPK 42 straipsnio 1 dalyje, 54 straipsnyje numatyta, kad šalys ir kiti dalyvaujantys byloje asmenys turi teisę teikti teismui įrodymus. Neįvykdžius įrodinėjimo pareigų arba netinkamai jas įvykdžius, įrodinėjimo subjektui (dažniausiai proceso šaliai) gali atsirasti neigiamų padarinių - teismas gali ieškinį, priešieškinį, pareiškimą ir kitus procesinius dokumentus grąžinti juos padavusiems asmenims trūkumų šalinimo tvarka (CPK 115, 138 straipsniai), atsisakyti priimti pavėluotai pateiktus įrodymus, jeigu tai užvilkins bylos nagrinėjimą (CPK 142 straipsnio 3 dalis, 181 straipsnio 2 dalis,), arba, išnagrinėjus bylą, netgi atmesti ieškinį, priešieškinį, pareiškimą, prašymą. Apeliacinio teismo vertinimu atsakovai nesiekė proceso ekonomiškumo, netinkamai naudojosi jiems suteiktomis procesinėmis teisėmis.

Apeliantas teigia, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti priešieškinį, jo vertinimu teismo skubėjimas išspręsti bylą be atsakovų yra nesuprantamas ir nepateisinamas, pažeidžiantis CPK taisykles ir principus. Teisėjų kolegijai su apeliacinio skundo argumentais atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, dėl atsakovų galimybės pateikti priešieškinį, CPK 143 straipsnio nuostatas dėl priešieškinio pateikimo nėra pagrindo sutikti. Priešieškinys pateiktas prieš pat teismo posėdį, pateiktas su trūkumais, nesumokėjus žyminio mokesčio. Atsakovai nors ir buvo įpareigoti taip ir nepateikė papildomų įrodymų dėl atsakovo atsiliepime nurodytų argumentų dėl nesutikimo su ieškiniu, bei iš esmės nepateikė įrodymų teikdami priešieškinį ir dėl priešieškinyje nurodytų faktinių aplinkybių. Apeliacinio teismo vertinimu apelianto argumentai nesudaro pagrindo vertinti, kad priešieškinio atsakovai neturėjo galimybės pateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios, kad priešieškinio priėmimas nebūtų užvilkinęs bylos išnagrinėjimo iš esmės, be to nėra pagrindo spręsti, kad pažeidžiamos atsakovų teisės, nes neatimama galimybė atsakovams reikšti ieškinį kitoje byloje. Nepagrįsti apelianto argumentai, kad atsakovams turėjo būti įteikta nutartis dėl atsisakymo priimti priešieškinį. Kad bylą išnagrinėjus be atsakovų, bei tai, kad jie pasak atsakovų nebuvo tinkamai informuoti apie procesinius sprendimus yra pagrindo spręsti, kad teismo sprendimas yra aiškiai neteisėtas, todėl naikintinas absoliutaus sprendimo negaliojimo pagrindu. Teismas, remdamasis ištirtais ir įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta ( CPK 329 straipsnis).

Nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas išnagrinėdamas bylą pažeidė CPK 7 straipsnyje numatytą proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą nes dėl atsisakymo priimti priešieškinį atsakovai jų teigimu bus priversti kreiptis į teismą su nauju ieškiniu. Niekuo nepagrįsti apelianto argumentai, kad teismas šiukščiai pažeidė CPK 8 straipsnyje numatytą kooperacijos principą. Priešingai, kaip minėta apeliacinio teismo vertinimu atsakovai nesavalaikiai teikdami įrodymus, priešieškinį, nevykdami į teismo posėdį nesivadovavo proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principais. CPK 143 straipsnis nenumato, kad teismas spręsdamas dėl priešieškinio priėmimo turi pareigą priimti rašytinę nutartį. Be to teismo atsisakymas priimti priiešieškinį nėra skundžiamas. Įvertinus visumą apelianto argumentų nėra teisinio pagrindo išvadoms, kad teismas atsisakęs priimti priešieškinį ir išnagrinėjęs bylą iš esmės pažeidė CPK nuostatas.

Apeliantas nurodo, kad ieškovas neteisingai interpretuoja teisės aktus, reglamentuojančius nuomos teisinius santykius. Atsakovas akcentavo atsiliepime įstatymo nuostatas CK 6.477 straipsnį dėl nuomos sąvokos, CK 6.483 straipsnio nuostatas dėl daikto perdavimo nuomininkui, tai, kad ieškovas išnuomojo daiktą turintį esminių trūkumų dėl kurių praktiškai nebuvo galima daiktu naudotis. CK 6.485 straipsnio nuostatas dėl nuomotojo atsakomybės už daikto trūkumus, kad ieškovui kyla pareiga atsakyti už daikto trūkumus, tačiau teismas pripažinęs ieškovo pažeidimų padarymo faktą, neleido atsakovams įrodinėti padarytos žalos dydžio. Teigia, kad teismas žalos dydį nustatė pagal tai, kokį žalos dydį pripažino pats ieškovas.

Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad įstatymas numato, jog esant nuomos teisiniams santykiams nuomotojas atsako už išnuomoto daikto trūkumus, kurie visiškai ar iš dalies kliudo naudoti daiktą pagal paskirtį, net ir tais atvejais, kai nuomotojas sudarydamas sutartį apie tuos trūkumus nežinojo (CK 6.485 straipsnio 1 dalis). Teismas atsižvelgė į įstatymo nuostatas, tai, kad CK 6.487 straipsnio, reglamentuojančio nuomos mokestį, 1 dalyje nustatyta, kad nuomininkas privalo laiku mokėti nuomos mokestį; jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita, jis turi teisę reikalauti atitinkamai sumažinti nuomos mokestį, kai dėl aplinkybių, už kurias jis neatsako, sutartyje numatytos naudojimosi daiktu sąlygos arba daikto būklė iš esmės pablogėja. Teismas įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes akcentavo, kad atsakovai pasinaudojo šią įstatymo nuostata ir atitinkamais mėnesiais mokėjo mažesnes nuomos mokesčio įmokas. Ir nors atsakovai šias išlaidas pagrindžiančių įrodymų ieškovui nepateikdavo, tačiau ieškovas jų neginčijo ir su jomis sutiko, konkrečiais mėnesiais geranoriškai mažindamas nuomos mokesčio įmokas. Dėl argumentų, kad atsakovai negalėjo naudotis jiems išnuomotu butu, teismas atkreipė dėmesį į tai, kad vidutiniškai protingas žmogus, negalėdamas naudotis nuomojamu daiktu dėl nuomotojo netinkamų veiksmų ir išnuomoto daikto būklės pablogėjimo, imtųsi priemonių savo pažeistoms teisėms ginti, pavyzdžiui, kreiptųsi dėl nuomos sutarties nutraukimo, o ne toliau naudotųsi nuomojamu daiktu. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo nesutikti su pirmos instancijos teismo argumentais, nes pripažintina, kad atsakovai nepateikė įrodymų, kad išnuomoto daikto trūkumai (būklės pablogėjimas) lėmė visišką ar dalinį atsakovo negalėjimą naudotis šiuo daiktu, nepateikė papildomų įrodymų pagrindžiančių atsakovų nurodomas faktines aplinkybes. Ieškovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad atsakovai niekuomet nekvietė ieškovo užfiksuoti kokius nors trūkumus, gedimus, neprašė jų pašalinti, bet savo iniciatyva imdavosi tai daryti, ieškovui net nesuspėjus įsitikinti, kad tokie gedimai ar trūkumai egzistuoja.

Tarp šalių nekilo ginčo, kad nuomos sutartis nutraukta ir kada nutraukta. Apelianto vertinimu teismas sprendime nepagrįstai vadovavosi 2015-09-16 šalių pasirašytu patalpų perdavimo priėmimo aktu nutraukiant nuomos sutartį, nors atsakovai tvirtino, kad tokio dokumento nepasirašinėjo ir kad šis dokumentas yra galimai suklastotas. Apeliacinio teismo vertinimu atsižvelgiant į ieškovo argumentus dėl minėto akto surašymo aplinkybių nėra pagrindo išvadai, kad dokumentas galimai suklastotas. Byloje pateiktas akto originalas, kuriame pasak atsakovų galimai suklastotas atsakovės parašas, tačiau tai teigdami atsakovai nepateikė jokių įrodymų ( CPK 178 straipsnis). Nors atsakovas nurodo, kad buvo išsakęs, kad pageidaus ekspertizės, tačiau konkrečių prašymų nebuvo pareikšta. Apeliacinio teismo vertinimu atsakovas teigdamas dėl galimai suklastoto dokumento, galimai nusikalstamos veikos pats nesiėmė jokių veiksmų savo teiginiams pagrįsti. Visiškai nepagrįsti argumentai dėl teismo galimos nuskalstamos veikos toleravimo ir kita.

Įrodymų vertinimo taisyklės suformuluotos CPK 185 straipsnyje, kuriame nustatyta, kad įrodymus, vadovaudamasis įstatymais, vertina tik teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu bylos aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu teismo posėdyje. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus, kuriais patvirtintos aplinkybės laikomos visiškai įrodytomis, iki jos nebus paneigtos įstatymų nustatyta tvarka ( CPK 197 straipsnio 2 dalis). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar jų pakanka reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, teismas įvertina kiekvieną įrodymą atskirai bei įrodymų visetą. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo išvadai, kad pirmos instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, neatsižvelgė į atsakovų nurodytas faktines aplinkybes bei pateiktus įrodymus.

Prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus (CK 6.38 straipsnio 1 dalis), draudžiama vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas (CK 6.59 straipsnis). Atsakovai pažeidė sutartinių prievolių vykdymo principus, teismas įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes pateiktus įrodymus pagrįstai ieškovui iš atsakovų solidariai priteisė 1609,50 Eur skolos.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, atsiliepimo į apeliacinį skundą bei bylos medžiagą pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir teisėtai bei pagrįstai, tinkamai motyvuodamas sprendimą ieškinį tenkino. Europos žmogaus teisių teismo praktika, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti byloje pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. žr. Hirvisaari v. Finland, no. 4968/99, par. 30, 27 September 2001). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos žmogaus teisių teismo Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011). Atsižvelgiant į tai, jei apeliacinės instancijos teismas atmeta apeliacinį skundą pritardamas pirmosios instancijos teismo motyvams, neprivalo jų išsamiai kartoti, gali tiesiog jiems pritarti. Todėl vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas jį tinkamai ir išsamiai motyvavus, todėl pirmosios instancijos motyvų, jiems pritarus nėra tikslinga kartoti.

Apeliacinio teismo vertinimu apeliantas apeliaciniame skunde nenurodė aplinkybių, kurių pagrindu būtų galima spręsti, kad pirmos instancijos teismas pažeidė CPK nuostatas, priėmė sprendimą skubotais, nesuteikė atsakovams pasinaudoti joms suteiktomis procesinėmis teisėmis, nenurodė aplinkybių, kurios suteiktų pagrindo abejoti pirmosios instancijos teisme išnagrinėtų įrodymų pagrįstumu. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė kitokias išvadas, priėmė kitokius sprendimus nei tikėjosi apeliantas, nesuponuoja išvados, jog skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagristas ar kad teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, materialinės ar procesinės teisės normas.

Esant nurodytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir teisėtai bei pagrįstai, tinkamai motyvuodamas sprendimą ieškinį tenkino. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-296/2009, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad apeliantas leistinais įrodymais nepaneigė pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų, todėl nėra teisinio pagrindo skundžiamą teisėtą ir pagrįstą sprendimą naikinti ar keisti apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais. ( CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija kaip minėta nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Bylinėjimosi išlaidos atmetus atsakovo apeliacinį skundą, atsakovui neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Ieškovas pareiškė prašymą priteisti 605 Eur bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, pateikė duomenis apie patirtas išlaidas, jų sumokėjimą. Teismas pažymi, kad išlaidos, susijusios su teisine pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą yra priteisiamos ne didesnės, kaip nustatytos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio. Teismas atsižvelgė į Rekomendacijų rekomenduojamus priteisti maksimalius užmokesčio dydžius, į pateikto atsiliepimo turinį, apimtį, nurodytus argumentus, galimas darbo ir laiko sąnaudas, vertina, kad ieškovo prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba yra pagrįstos ir teisėtos, ieškovui priteistina 605 Eur bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovų V. K., a.k. (duomenys neskelbtini), ir S. K., a.k. (duomenys neskelbtini) ieškovui P. A., a.k. (duomenys neskelbtini), 605 Eur ( šešis šimtus penkis eurus) bylinėjimosi išlaidų patirtų apeliacinėje instancijoje.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti bylos šalims.