- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-04-06
- Bylos Nr.
- N-438-1025-12
- Teisminio proceso Nr.
- 4-61-3-00795-2010-8
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Romanas Klišauskas (pran.), Artūras Drigotas
- Kategorijos
- 40.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Romano Klišausko (pranešėjas) ir Artūro Drigoto, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo L. V. (L. V.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimo L. V. administracinio teisės pažeidimo byloje.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos (toliau – ir Darbo inspekcija, VDI) 2010 m. gegužės 18 d. nutarimu L. V. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ATPK) 41 straipsnio 1 dalį paskirta administracinė nuobauda – 4 000 Lt bauda. Nuobauda paskirta nustačius, kad jis, būdamas UAB „Structor optikus“ (toliau – bendrovė, įmonė) direktoriumi, neužtikrino teisės aktų vykdymo, t. y. statybos objekte buvo naudojamos aukštesnės kaip 1,3 m. savadarbės paaukštinimo priemonės be aptvarų, apsaugančių darbuotojus ir daiktus nuo kritimo; nesudarytos technologinės kortelės atliekamiems darbams aukštyje (stogo remonto darbai), siekiant išvengti darbuotojų kritimo iš aukščio; statybvietėje naudojamos kopėčios bei kopėčių tvirtinimo įtaisas buvo savadarbiai, kurie neužtikrina darbininkų saugos ir sveikatos dirbant darbus aukštyje. Tokiais veiksmais L. V. pažeidė Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo 14 straipsnio 1 dalies, 16 straipsnio 1 dalies, 20 straipsnio 2 dalies, Saugos ir sveikatos taisyklių statyboje DT 5-00 (patvirtintų 2000 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos vyriausiojo valstybinio darbo inspektoriaus įsakymu Nr. 346) 27, 46 punktų, 5 priedo 6 punkto bei Darbo įrenginių naudojimo bendrųjų nuostatų (patvirtintų 1999 m. gruodžio 22 d. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymu Nr. 102) 2 priedo 4 punkto reikalavimus.
Šalies argumentai
L. V. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė Darbo inspekcijos 2010 m. gegužės 18 d. nutarimą panaikinti. Teigė, kad paaukštinimo priemonėmis įmonės darbuotojai nesinaudojo ir kad inspektorius neišsiaiškino visų aplinkybių, tačiau nusprendė, kad paaukštinimo priemonės priklauso bendrovei.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir Teismas) 2011 m. gruodžio 22 d. nutartimi nutarė L. V. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Teismas konstatavo, jog L. V. veika pagal ATPK 41 straipsnio 1 dalį yra kvalifikuota teisingai, administracinė nuobauda jam yra paskirta pagrįstai. Teismas pabrėžė, jog faktą, kad L. V. pažeidė darbo įstatymų bei darbo saugos reikalavimus įrodo administracinio teisės pažeidimo protokolas, patvirtinantis, kad buvo atliekami namo, esančio Kalvarijų sodų 7- oji g. 10, Vilniuje, stogo renovacijos darbai, kad buvo naudojamos paaukštinimo priemonės be aptvarų, apsaugančių darbuotojus ir daiktus nuo kritimo, kad buvo naudojamos savadarbės kopėčios bei kopėčių tvirtinimo įtaisas; D. V. paaiškinimai, kad jis su UAB „Structor Optimus“ buvo sudaręs rangos sutartį, pagal kurią įmonė atlikinėjo namo stogo renovacijos darbus, kad 2010 m. balandžio 29 d. apie 09 val. 30 min. jis išgirdo, jog nuo stogo krenta žmogus (nuo kopėčių), kad D. V., išėjęs į lauką, pamatė ant žemės gulintį darbininką, kuris buvo susižeidęs koją, kad įmonės darbuotojai naudojosi D. V. kopėčiomis, kadangi UAB „Structor Optimus“ neaprūpino savo darbuotojų kopėčiomis; fotonuotraukos, patvirtinančios kopėčių išdėstymą ir pritvirtinimą prie rekonstruojamo stogo, ir kad prie minėto namo buvo naudojamos aukštesnės kaip 1,3 metro savadarbės paaukštinimo priemonės be aptvarų, apsaugančių darbuotojus ir daiktus nuo kritimo. Atsižvelgdamas į padaryto pažeidimo pobūdį ir jo pavojingumo laipsnį, į pažeidėjo L. V. asmenybę ir į bylos aplinkybes, nustatęs, kad L. V. dirba, taip pat nustatęs, kad minėti pažeidimai sąlygojo asmens sužalojimą, įvertinęs, jog L. V. atsakomybę sunkinančių bei lengvinančių aplinkybių nenustatyta, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad administracinės nuobaudos tikslai, numatyti ATPK 20 straipsnyje, gali būti pasiekti, paliekant galioti L. V. paskirtą administracinę nuobaudą.
III.
Apeliaciniu skundu L. V. prašo panaikinti jam skirtą administracinę nuobaudą. Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino byloje surinktus įrodymus, be to, apelianto nuomone, jam paskirtas baudos dydis neatitinka protingumo, teisingumo ir proporcingumo kriterijų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
ATPK 41 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad darbo įstatymų, darbų saugos ir darbo higienos norminių aktų pažeidimas užtraukia baudą darbdaviams ar jų įgaliotiems asmenims nuo penkių šimtų iki penkių tūkstančių litų.
ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalyje, kurioje nustatyta, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Iš paminėtų teisės normų galima daryti išvadą, kad konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes, turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat galima daryti išvadą, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, pilnutinai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės (ATPK 248, 257, 284 straipsniai). ATPK 286 straipsnio 1 dalyje ir 2 dalyje nustatyta, kad išnagrinėjęs administracinio teisės pažeidimo bylą, organas (pareigūnas) priima nutarimą byloje; nutarime turi būti: <...> bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių išdėstymas ir motyvuotas jų įvertinimas. Teismas privalo ne tik išvardinti įrodymus, bet ir išdėstyti jų turinį, nurodant įrodomąją reikšmę. Teismas turi pasisakyti dėl kiekvieno administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens argumento bei įrodymo, kurie objektyviai vertinant, gali turėti esminių pasekmių bylos baigčiai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. vasario 20 d. nutartis byloje Nr. N756-164/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad minėta įstatymo nuostata yra realizuojama asmens teisė į motyvuotą, argumentuotą teismo sprendimą. Ši teisė yra sudėtinė Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintos asmens teisės į teisingą bylos nagrinėjimą dalis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. nutartis byloje Nr. N575-4309/2010).
Įvertinusi byloje esančią medžiagą ir pirmosios instancijos teismo nutarimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teismo išvados padarytos pakankamai argumentuotai, teismas išsamiai išnagrinėjo visus administracinio teisės pažeidimo byloje surinktus įrodymus bei juos įvertino tinkamai. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje surinktų įrodymų visuma akivaizdžiai patvirtina faktą, jog L. V. pažeidė darbo įstatymų bei darbo saugos reikalavimus, t. y. padarė ATPK 41 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimai. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš esmės analogiška išvada buvo padaryta ir įsiteisėjusioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje, kuria L. V. administracinio teisės pažeidimo byla buvo grąžinta nagrinėti pirmosios instancijos teismui (b. l. 50), t. y. šioje nutartyje buvo konstatuota, jog rangos sutarties sudarymas administracinio teisės pažeidimo byloje reikšmės neturi, nes bet kuriuo atveju darbdavys privalo sudaryti saugias darbo sąlygas, be to, L. V. pažeidimo kvalifikavimui neturi reikšmės faktas, kad atliekant patikrinimą (inspektavimą) nebuvo surašytas patikrinimo aktas, taip pat, jog nėra duomenų, kada buvo atliktas inspektavimas bei kaip apie inspektavimo atlikimo laiką ir vietą buvo pranešta administracinėn atsakomybėn traukiamam asmeniui.
Be to, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju iš esmės nekyla abejonių dėl pirmosios instancijos teismo, išnagrinėjusio L. V. skundą administracinio teisės pažeidimo byloje, objektyvumo ar nešališkumo, priešingai, pirmosios instancijos teismo nutartis yra pagrįsta visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, jog, nagrinėdamas L. V. administracinio teisės pažeidimo bylą, pirmosios instancijos teismas aktyviai tyrė ir rinko įrodymus, papildomai apklausė liudytoją A. V. (b. l. 77 - 79). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog teisminio nagrinėjimo metu L. V. pateikti įrodymai (T. S. 2010 m. gegužės 5 d. paaiškinimas ir 2010 m. balandžio 26 d. prašymas bei O. M. 2010 m. gegužės 5 d. paaiškinimas) yra vertintini kritiškai, kadangi informacija apie šių įrodymų egzistavimą apskirtai nebuvo pateikta administracinio teisės pažeidimo protokolo surašymo metu, nors administracinėn atsakomybėn traukiamas asmuo tokią procesinę galimybę turėjo (b. l. 3). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pagrindų nutraukti L. V. iškeltą administracinio teisės pažeidimo bylą nenustatyta.
Papildomai patikrinusi už šį pažeidimą paskirtos administracinės nuobaudos individualizavimo pagrįstumą bei teisėtumą, taip pat nuobaudų skyrimo taisyklių laikymąsi, teisėjų kolegija pažymi, kad paskirta nuobauda (4000 Lt administracinė bauda) nėra per griežta, atitinka padaryto pažeidimo pavojingumą, pažeidėjo asmenybę, teisingumo ir protingumo principus. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog L. V. paskirtos administracinės baudos dydis viršija ATPK 41 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyto minimalaus ir maksimalaus baudų dydžių vidurkį. Tačiau, įvertinus aplinkybę, kad L. V. padarytas administracinis teisės pažeidimas nebuvo vien tik formalus, bet ir objektyviai sukėlė neigiamas pasekmes (sąlygojo asmens sužalojimą), konstatuotina, jog Darbo inspekcija tinkamai parinko skiriamos baudos dydį (vadovaujantis ATPK 30 straipsnio 2 dalimi, skiriant administracinę nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto teisės pažeidimo pobūdį) ir, atitinkamai, pripažintina, jog pagrindų šią baudą pakeisti (sumažinti) nėra.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, administracinė atsakomybėn patraukto asmens L. V. apeliacinis skundas atmetamas, o ginčijama pirmosios instancijos teismo nutartis bei Darbo inspekcijos nutarimas paliekami galioti nepakeisti.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 3 dalies 1 punktu,
nutaria:
L. V. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutartį ir Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos 2010 m. gegužės 18 d. nutarimą palikti galioti nepakeistus.
Nutartis neskundžiama.