Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. S. atskirąjį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2021 m. spalio 7 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovo P. S. ieškinį atsakovei L. S. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir kitų su santuokos nutraukimu susijusių klausimų, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Alytaus apskrities vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Lietuvos Respublikos civilinio proceso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl bylą toliau nagrinėja atskiruoju skundu apibrėžtose ribose.

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties dalies, kuria tenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

9. Atsakovė apeliacinėje instancijoje pateikė naujus įrodymus. Spręsdamas dėl naujų įrodymų priėmimo į bylą teismas pažymi, kad bylos proceso eigai optimizuoti įstatymų leidėjo yra nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, jeigu jie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus dvi išimtis: 1) jeigu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) jeigu tokių įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau (CPK 314 straipsnis). Toks naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme ribojimas nustatytas atsižvelgiant į CPK įtvirtintą apeliacijos modelį, kuriam būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus bei įvertintus duomenis, patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir pan. Be to, įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme ribojimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, byloje dalyvaujantys asmenys skatinami veikti prisidedant prie greito ir išsamaus bylos ištyrimo, t. y. bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis dar pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) priėmimo. Taip yra užtikrinamas bylos šalių lygiateisiškumas (CPK 17 straipsnis), kiekvienai jų suteikiant galimybę laiku atsikirsti į antrosios šalies pateiktus reikalavimus ir atsikirtimus, skatinamas proceso koncentruotumas, nustatant jo dalyviams pareigą rūpestingai ir laiku, atsižvelgiant į proceso eigą, teikti teismui įrodymus bei argumentus, kuriais grindžiami jų reikalavimai arba atsikirtimai į tuos reikalavimus (CPK 7 straipsnis).

10. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad naujų įrodymų priėmimo draudimas nėra absoliutus. Teismo tikslas yra teisingumo vykdymas, o teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti byloje teisingą sprendimą. Kartu su atskiruoju skundu atsakovė pateikė pažymą apie darbovietę, darbo užmokesčio žiniaraštį. Kadangi šioje byloje sprendžiamas klausimas yra susijęs su nepilnamečių vaikų interesais ir priimant procesinį sprendimą būtina išsamiai įvertinti visas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas, siekdamas, kad teisingai ir visapusiškai būtų įvertintos bylai reikšmingos aplinkybės, bei atsižvelgdamas į teikiamų naujų įrodymų ryšį su nagrinėjama byla, jų svarbą teisingam klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimui, taip pat į tai, kad atsakovė šių įrodymų neturėjo galimybės pateikti pirmosios instancijos teisme (laikinosios apsaugos priemonės pritaikytos nepranešus atsakovei) atsakovės pateiktus įrodymus priima ir vertina su kitais byloje esančiais įrodymais.

Dėl atskirojo skundo argumentų

11. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šeimos teisinių santykių bylose, be CPK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių, teismas gali taikyti ir kituose įstatymuose nustatytas priemones (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.65 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas šeimos teisinių santykių bylose, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), be kitų tikslų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011; 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-687/2020). Laikinosios apsaugos priemonės gali būti nukreiptos ne tik į būsimu teismo sprendimu suformuluotų nurodymų įgyvendinimo užtikrinimą, bet ir į laikiną ginčo situacijos sureguliavimą. Pažymėtina, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas neatlieka įrodymų vertinimo, nevertina ieškinio ar kito procesinio dokumento reikalavimų pagrįstumo, nepasisako dėl ginčo esmės, o tik sprendžia klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių reikalingumo konkrečiu atveju, atsižvelgiant į šeimos bylų nagrinėjimo ypatumus bei prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principą (CK 3.3 straipsnio 1 dalis).

12. Vienos iš teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių šeimos bylose yra – vieno sutuoktinio įpareigojimas gyventi skyrium (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punktas), įpareigojimas vieną sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 3 punktas). Tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, kai egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės, t. y. kai vienas iš sutuoktinių naudoja prieš vaikus ar kitą sutuoktinį fizinę ar kitokią prievartą, dėl to gyvenimas kartu gali padaryti žalos vaikams ir kitam sutuoktiniui. Pažymėtina, jog toks galimas pavojus turi būti realus ir pagrįstas bylos duomenimis.

13. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad siekiant teisingai išspręsti klausimą, ar teisėtai ir pagrįstai pirmosios instancijos teismas taikė ar netaikė laikinąsias apsaugos priemones, reikia atsižvelgti į laikinųjų apsaugos priemonių paskirtį, tikslus, pareikštų reikalavimų pobūdį, šalių teisinį statusą, jų turtinę padėtį.

14. Iš apeliantės atskirojo skundo matyti, jog pirmosios instancijos teismo nutarties nepagrįstumas ir neteisėtumas iš esmės yra grindžiamas netinkamu, nepilnu faktinių aplinkybių, pagrindžiančių ieškovo pateiktą prašymą, vertinimu.

15. CPK 177 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal CPK 177 straipsnio 2 dalį tie duomenys gali būti nustatomi šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimais, liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais, ekspertų išvadomis ir kitomis įrodinėjimo priemonėmis.

16. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų (CPK 176, 185 straipsniai) aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-87-969/2017, 47 punktas). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-229-916/2017 23, 63 punktus; (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-298-1075/2021).

17. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su byloje esančių įrodymų visuma ir įvertinęs skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvuojamąją dalį, kaip pagrįstus vertina atskirojo skundo argumentus, dėl netinkamo faktinių bylos aplinkybių vertinimo.

18. Kaip jau nurodyta 12 nutarties punkte, pagrindas ieškovo prašomų laikinųjų apsaugos priemonių, t. y. vieno sutuoktinio įpareigojimo gyventi skyrium (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punktas), įpareigojimo vieną sutuoktinį netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 3 punktas), taikymui yra būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, kai egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės. Pirmosios instancijos teismas tik abstrakčiai nurodė, jog pritaikius ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones vaikai bus apsaugoti nuo papildomo streso, sumažės konfliktų šeimoje tikimybė ir bus užtikrintas greitesnis bei sklandesnis teismo procesas. Teismas nemotyvavo, kokiais įrodymais rėmėsi priimdamas skundžiamą nutartį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu nagrinėjamu atveju nėra pateikta įrodymų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą, jog yra būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigojimą atsakovę gyventi skyrium, netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis butu, esančiu (duomenys neskelbtini). Byloje nėra įrodymų apie netinkamą atsakovės elgesį, kuris keltų grėsmę vaikų ir/ar ieškovo teisėms. Byloje nėra pateikta duomenų iš Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, policijos, ugdymo, medicinos įstaigų ir panašiai, apie netinkamą atsakovės elgesį, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą apie vaikams ir/ar sutuoktiniui keliamą stresą, įtampą, konfliktus šeimoje ir dėl ko gali nukentėti tiek vaikų, tiek ieškovo turtinės ir asmeninės neturtinės teisės. Nepateikta įrodymų, jog buvo kreiptasi į atitinkamas tarnybas dėl netinkamo atsakovės elgesio, psichologinio smurto, nėra Vaiko teisių apsaugos tarnybos išvados, duomenų apie netinkamą atsakovės elgesį nepilnamečių vaikų atžvilgiu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu byloje nėra pateikta įrodymų, jog atsakovės elgesys yra tiek pavojingas, kad egzistuotų būtinybė nustatyti jos gyvenimą skyrium. Remiantis šalių nurodytomis aplinkybėmis galima spręsti, jog šalių tarpusavio santykiai yra konfliktiški. Tačiau konfliktiški šalių tarpusavio santykiai patys savaime nesudaro pagrindo taikyti ieškovo prašomas laikinąsias apsaugos priemones – įpareigojimą atsakovę gyventi skyrium, netrukdyti kitam sutuoktiniui naudotis tam tikru turtu. Vien ta aplinkybė, kad ieškovo ir atsakovės tarpusavio santykiai yra įtempti ar konfliktiški, nesudaro pagrindo teigti, jog konfliktų kilimo priežastis yra būtent atsakovės veiksmai. Byloje nepateikta duomenų, kad būtent atsakovės elgesys sukelia šalių vaikams psichologinę įtampą, kenkia jų psichologinei būsenai, socialinei raidai, pažeidžia jų teisę augti saugioje ir ramioje aplinkoje.

19. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose siekiama tik laikinai, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo, užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, sureguliuoti ginčo situaciją. Spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, teismas nesprendžia tarp šalių kilusio ginčo iš esmės, todėl ieškovo ieškinyje nurodyti argumentai, kad atsakovė nedalyvauja šeimos gyvenime, nesirūpina šeimos gerove, yra linkusi į alkoholizmą, neprisideda prie šeimos ūkio priežiūros, vaikų auklėjimo, jog ieškovas patiria psichologinį smurtą iš atsakovės pusės, bus išnagrinėti ir įvertinti bylos nagrinėjimo iš esmės metu.

20. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, pateiktus įrodymus, nėra pagrindo spręsti, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti ieškovo bei šalių vaikų asmeninės neturtinės ir turtinės teisės, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė ginčo laikinąsias apsaugos priemones. Pažymėtina ir tai, jog šalių ir jų vaikų santykiai priklauso tik nuo pačių šalių geranoriškumo, siekio kurti ryšį su vaikais. Tiek tėvas, tiek motina turi suprasti, kad jie abu yra atsakingi už savo vaikų ateitį, abu tėvai vaikams yra reikalingi, todėl šalys turėtų vengti konfliktinių tarpusavio santykių, vaikus auklėti ir jais rūpintis abipusiu sutarimu.

21. CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyta, kad teismas gali nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų. Laikinas iki teismo sprendimo priėmimo dienos nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymas gali būti taikomas esant aplinkybių visetui: 1) tėvai gyvena skyriumi; 2) vieno iš tėvų elgesys, gyvenimo būdas kelia grėsmę esminiams vaiko interesams arba jis pagal savo finansinę padėtį negali užtikrinti tinkamų sąlygų vaikui augti ir vystytis (Vilniaus apygardos teismo 2021-01-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-47-340/2021; 2020-08-06 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2S-1240-852/2020). Ši laikinoji apsaugos priemonė yra išimtinio pobūdžio (ultima ratio) ir jos taikymą pateisinti gali tik reali grėsmė vaiko interesams vieno iš tėvų pusės. Taigi turi egzistuoti tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko teisės, o pagrįsti laikinųjų apsaugos priemonių būtinumą tenka būtent prašančiam taikyti tokią procesinio pobūdžio priemonę.

22. Nagrinėjamu atveju ieškovas, prašydamas taikyti laikiną apsaugos priemonę – nustatyti laikiną šalių nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškovu, šio reikalavimo taip pat nepagrindė jokiais rašytiniais įrodymais, t. y. nepagrindė šios laikinosios apsaugos priemonės taikymo būtinybės. Ieškinyje iš esmės apsiribojama vienu sakiniu, jog laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymas apsaugotų vaikus nuo papildomo streso, sumažintų konfliktų šeimoje tikimybę, užtikrintų greitesnį bei sklandesnį teismo procesą. Daugiau jokių argumentų, susijusių su būtinybe nustatyti laikiną vaikų gyvenamąją vietą, nenurodyta.

23. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, įvertinus bylos medžiagą, šioje proceso stadijoje nėra jokio pagrindo išvadai, kad, nenustačius nepilnamečių vaikų laikinos gyvenamosios vietos su ieškovu, vaikų teisės ir teisėti interesai gali būti iš esmės pažeisti. Kadangi abiejų tėvų valdžia nepilnamečiams vaikams yra lygiavertė, aktualių duomenų apie vaikų interesų pažeidimą byloje nėra, darytina išvada, kad šioje proceso stadijoje, t. y. išsamiai neištyrus visų bylai reikšmingų aplinkybių, nėra pagrindo nustatyti nepilnamečių vaikų laikiną gyvenamąją vietą su ieškovu. Be to, atsižvelgiant į tai, kad apeliacinės instancijos teismas konstatavo, jog nėra pagrindo įpareigoti atsakovę gyventi skyrium, nagrinėjamu atveju neliko vienos iš būtinųjų sąlygų nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos su vienu iš tėvų nustatymui.

24. Pirmosios instancijos teismo nutartimi iš atsakovės taip pat priteistas laikinas išlaikymas vaikams. Šia laikinąja apsaugos priemone yra siekiama apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, užtikrinti, kad vaikų teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Pagal CK 3.192 straipsnio 2 dalį išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams ir jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas, t. y. nepilnamečiam vaikui priteistino laikino išlaikymo, kaip laikinosios apsaugos priemonės, pagrindinis tikslas – užtikrinti, kad iki teismo sprendimo priėmimo vaikas gautų jo būtinuosius poreikius atitinkantį išlaikymą.

25. Pagal suformuotą teismų praktiką išlaikymas vaikui priteisiamas tik iš skyrium gyvenančio tėvo, kol nėra paneigta prezumpcija, kad tėvas, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, tinkamai atlieka savo išlaikymo pareigą. Taigi išlaikymo priteisimą lemia tai, su kuriuo iš tėvų nustatyta vaiko gyvenamoji vieta. Kai tėvai gyvena kartu, laikoma, kad jie vaiką išlaiko lygiomis dalimis, jei nenustatyta kitaip. Nutraukdami santuoką ar pradedami gyventi skyrium, tėvai taip pat skatinami susitarti dėl tarpusavio pareigų materialiai išlaikant savo nepilnamečius vaikus vykdymo (CK 3.193 straipsnis).

26. Nagrinėjamu atveju nustačius, kad nėra pagrindo įpareigoti atsakovę gyventi skyriumi bei nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su ieškovu, atsižvelgiant į tai, kad šalys gyvena kartu bei ieškovui neįrodinėjant, kad motina vaikams išlaikymo neteikia, nėra pagrindo spręsti dėl laikino išlaikymo vaikams priteisimo. Sutiktina su atskirojo skundo argumentu, kad teismas nevertino ar laikinas išlaikymo dydis yra proporcingas vaikų poreikiams ir motinos turtinei padėčiai.

27. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose siekiama tik laikinai, t. y. iki teismo sprendimo priėmimo, užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami nepilnamečių vaikų interesai, sureguliuoti ginčo situaciją, t. y. laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra laikino pobūdžio situacijos sureguliavimas. Pasikeitus faktinėms aplinkybėms kiekvienas iš tėvų turi teisę kreiptis į teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kadangi laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos bet kurioje civilinio proceso stadijoje CPK nustatyta tvarka (CPK 144 straipsnio 2 dalis, 148 straipsnis).

28. Dėl kitų atskirojo skundo bei atsiliepimo į jį argumentų, kaip dėl teisiškai nereikšmingų teisingam šios bylos išnagrinėjimui, apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010).

29. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs civilinės bylos medžiagą, įvertinęs atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, netinkamai sprendė dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų buvimo. Tai sudaro pagrindą skundžiamą nutartį dalyje, kuria išspręstas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 339 straipsniu, teismas

nutaria:

Panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2021 m. spalio 7 d. nutarties dalį, kuria išspręstas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovo P. S. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.