- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-11-07
- Bylos Nr.
- e2A-1132-730/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-42-3-00378-2018-0
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Erinija Kazlauskienė, Danutė Žvinklytė, Giedrė Seselskytė
- Ieškovas
- J. Ž.
- Atsakovas
- R. K.
- Trečiasis asmuo
- valstybės įmonei Registrų centrui, Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, J. V.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Giedrės Seselskytės ir Danutės Žvinklytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės J. Ž. ir atsakovo R. K. apeliacinius skundus dėl Tauragės apylinkės teismo 2019 m. kovo 18 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. Ž. ieškinį atsakovui R. K., tretiesiems asmenims valstybės įmonei Registrų centrui, Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos, J. V. dėl panaudos sutarties nutraukimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašo nutraukti 2015 m. balandžio 15 d. panaudos sutartį tarp ieškovės ir atsakovo dėl 5 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini) unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) nuo bylos iškėlimo teisme dienos bei priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė procesiniuose dokumentuose nurodė bei jos atstovas teismo posėdžio metu paaiškino, kad 2018 m. gegužės 2 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. I-1228 nusipirko 5 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą (duomenys neskelbtini). Sklypą ji pirko pasinaudojusi pirmumo teise, nes ji yra įregistravusi ūkininko ūkį ir turėjo žemės ūkio paskirties žemės sklypą, kuris ribojosi su parduodamu žemės sklypu. Nupirktas žemės sklypas ankstesnio savininko trečiojo asmens J. V. 2015 m. balandžio 14 d. Privačios žemės sklypo panaudos sutartimi iki 2021 m. gruodžio 31 d. buvo suteiktas atsakovui. Ji yra ūkininkė, augina 100 ir 120 elnių bandas, todėl įsigytas žemės sklypas yra reikalingas jai pačiai. Todėl remiantis CK 6.641 straipsnio 2 dalimi ji turi teisę reikalauti nutraukti daikto neatlygintinio naudojimo sutartį. Dėl panaudos sutarties išregistravimo ji kreipėsi į trečiąjį asmenį valstybės įmonę Registrų centrą, tačiau šis atsisakė išregistruoti panaudos sutartį. Atsakovas per visą panaudos sutarties galiojimo laikotarpį ją pažeidinėjo, nes nemokėjo panaudos sutarties 6 punkte numatyto įsipareigojimo, tai yra nemokėjo žemės mokesčio. Todėl pagal panaudos sutarties 7 punktą yra pagrindas nutraukti panaudos sutartį. Perleidus panauda suteiktą daiktą kitam asmeniui, naujam savininkui tokiu atveju pereina visos teisės ir pareigos pagal anksčiau sudarytą panaudos sutartį nuo pat sutarties sudarymo momento. Ieškovė 2018 m. gegužės 24 d. įspėjo atsakovą, kad bus nutraukta panaudos sutartis, iki ieškinio pateikimo teismui praėjo mėnuo, todėl ir prašo panaudos sutartį nutraukti nuo ieškinio pateikimo teismui dienos.
Atsiliepimas
2. Atsakovas ieškinį prašė atmesti. Atsakovas procesiniuose dokumentuose nurodė ir teismo posėdžio metu jis ir jo atstovė paaiškino, kad atsakovas yra įregistravęs ūkininko ūkį. Ginčo žemės sklypu jis naudojasi nuo 2011 m. balandžio 14 d., kai su žemės savininku J. V. sudarė privačios žemės sklypo panaudos sutartį. Ši sutartis buvo sudaryta penkerių metų terminui. Žemės sklypas buvo skirtas atsakovo vykdomai žemės ūkio veiklai – ūkininko ekologiniam ūkiui. Sutartis penkerių metų laikotarpiui buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Kadangi jis tinkamai vykdė sutartį, 2015 m. balandžio 14 d. su J. V. sudarė naują privačios žemės sklypo panaudos sutartį. Sutartį sudarė iki 2021 m. gruodžio 31 d. Panaudos sutartis 2015 m. gegužės 26 d. buvo įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Žemės sklypą atsakovas naudojo ekologiniam ūkiui, tai yra kaip daugiametės žolės pievą turimiems gyvuliams ganyti bei pašarui ruošti. 2018 m. gegužės 4 d. atsakovas pamatė, kad žemės sklypas aptvertas tvora ir jame įleista ganytis elnių banda. Tada atsakovas sužinojo, kad žemės sklypas parduotas ieškovei. Ieškovė buvo informuota apie panaudos sutartį. Atsakovas atstovaujant advokatei išsiuntė ieškovei prašymą – įspėjimą dėl trukdymo naudotis žemės sklypu pašalinimo, tai yra tvoros nugriovimo ir elnių bandos iš žemės sklypo pašalinimo. 2018 m. gegužės 10 d. jis gavo J. V. įspėjimą apie sutarties nutraukimą nuo 2018 m. gegužės 2 d., jame nurodė, kad panaudos sutartį nutraukia ryšium su žemės sklypo pardavimu. Ieškovės atstovas apie panaudos sutarties nutraukimą informavo tik 2018 m. gegužės 26 d. Nors su J. V. sudarė panaudos sutartį, tačiau mokėjo pagal 2011 m. Panaudos sutartį po 434,43 EUR (1500 Lt) už metus, o pagal 2015 m. Panaudos sutartį po 430 EUR už metus. Pagal žodinį susitarimą su J. V. jis sumokėdavo žemės mokestį žemės savininkui kaip sutarto ir kasmet mokamo žemės nuomos mokesčio sudėtinę dalį. Žemės mokestį sumokėdavo žemės savininkas J. V., kaip tai ir yra numatyta Žemės mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje. Kadangi šį mokestį administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija, ji siunčia žemės savininkui žemės mokesčio deklaraciją. Todėl pagal žodinį susitarimą žemės mokestį valstybei mokėdavo J. V., o atsakovas jam sumokėdavo kiekvieną pavasarį grynaisiais pinigais. Kadangi atsakovas visą laiką mokėjo žemės mokestį trečiajam asmeniui J. V., ginčo su juo dėl žemės mokesčio mokėjimo niekuomet nebuvo. Nuo žemės sklypo įgijimo momento ieškovei perėjo ir teisės bei pareigos pagal atsakovo sudarytą su buvusiu žemės sklypo savininku J. V. terminuotą Panaudos sutartį, todėl ieškovė neturi teisės nutraukti panaudos sutarties. Aplinkybės, kad žemės sklypas yra skubiai ir neišvengiamai reikalingas ieškovei dėl nenumatytų ir nepaprastų aplinkybių, ieškovė neįrodė, nes nepateikė duomenų apie jos turimus ar naudojamus žemės sklypus, turimų gyvulių kiekį, deklaruojamus žemės plotus. Ieškovė dar turi 13 žemės sklypų, vien (duomenys neskelbtini) kaime 5 sklypus. Todėl ieškovė neįrodė aplinkybės, kad žemės sklypas yra skubiai ir neišvengiamai reikalingas ieškovei dėl nenumatytų ir nepaprastų aplinkybių.
3. Trečiasis asmuo J. V. paaiškino, kad žemės sklypą (duomenys neskelbtini) rajone jis paveldėjo po (duomenys neskelbtini) mirties, jam jis nebuvo reikalingas. Tam, kad būtų prižiūrėta žemė, leido naudotis atsakovui ta žeme. Su atsakovu sudarė dvi žemės panaudos sutartis. Pagal paskutinę panaudos sutartį atsakovas 3 metus naudojosi žemės sklypu, iki jis sugalvojo jį parduoti. 2015 m. balandžio 14 d. surašytą panaudos sutartį jam atvežė pats atsakovas kartu su žmona. Žemės mokestį turėjo mokėti atsakovas, tačiau mokėjo jis pats. Nepamena, ar jam atsakovas davė pinigus. Jam reikėjo, kad tą žemę kas nors dirbtų, kad būtų prižiūrėta, kad nebūtų kokių baudų. Po to žemę pardavė. Dėl mokesčių mokėjimo deklaracijas gaudavo. Neturėjo mokesčių lengvatos. Nesiuntė atsakovui žemės mokesčių deklaracijų, mokėjo pats ir neprivalėjo apie tai informuoti atsakovą. Atsakovui pranešė apie sutarties nutraukimą, bet pavėlavęs. Jį suklaidino Klaipėdoje žemės skyriuje, kur pasakė, kad ta sutartis neturi jokios juridinės galios, kad ji turi būti registruota. Nepamena ir kad atsakovas būtų mokėjęs pinigus už žemę. Žemės mokestis jam nebuvo aktualu, neprašė, kad atsakovas mokėtų žemės mokestį.
4. Trečiasis asmuo valstybės įmonės Registrų centro Tauragės filialas atsiliepime į ieškinį prašė bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant. Trečiojo asmens atstovas į teismo posėdį neatvyko. Atsiliepime į ieškinį trečiojo asmens atstovas nurodė, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenimis, žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra įregistruotas juridinis faktas apie 2015 m. balandžio 15 d. sudarytą panaudos sutartį su panaudos gavėju atsakovu, terminui nuo 2015 m. balandžio 15 d. iki 2021 m. gruodžio 31 d. Ieškovė kreipėsi į valstybės įmonės Registrų centro Tauragės filialą su prašymu išregistruoti šį juridinį faktą apie sudarytą žemės sklypo panaudos sutartį motyvuodama, kad žemės sklypas savininkei yra skubiai reikalingas padidėjus elnių bandai. 2018 m. birželio 14 d. sprendimu Nr. (9.7.19)NTRS-493 pareiškėjos prašymas atmestas. Sprendime teritorinis registratorius pažymėjo, kad pateikti dokumentai nepatvirtina juridinio fakto pasibaigimo arba pasikeitimo. Vadovaujantis Civilinio kodekso nuostatomis panaudos davėjas vienašališkai nutraukti panaudos sutartį, nesikreipdamas į teismą, gali tik tais atvejais, kai kita šalis (panaudos gavėjas) sutarties nevykdo ar netinkamai įvykdo ir tai yra esminis sutarties pažeidimas. Taip pat vienašališkai sutartis gali būti nutraukta joje numatytais atvejais. Ieškinį palieka spręsti teismo nuožiūra.
5. Trečiasis asmuo Nacionalinė mokėjimo agentūra prie žemės ūkio ministerijos atsiliepime prašo bylą nagrinėti jų atstovui nedalyvaujant ir sprendimą priimti teismo nuožiūra. Trečiojo asmens atstovas į teismo posėdį neatvyko. Procesiniuose dokumentuose trečiojo asmens atstovas nurodė, kad žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2015–2018 metais deklaravo atsakovas R. K.. Jam pagal 2015 m. paraišką už minėtą žemės sklypą buvo išmokėta 1430,24 EUR, pagal 2016 m. paraišką buvo išmokėta 1489,22 EUR, pagal 2017 m. paraišką išmokėta 1489,22 EUR, pagal 2018 m. paraišką išmokėta 1089,45 EUR. Pateikdamas 2015 m. paraišką ir deklaruodamas minėtą žemės sklypą R. K. prisiėmė 5 m. įsipareigojimus pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 metų programos priemonę „Ekologinis ūkininkavimas“ (toliau EKO priemonę). Atsakovo įsipareigojimai pagal EKO priemonę baigiasi 2020 metų balandžio mėnesį. Atsižvelgiant į EKO taisyklių nuostatas įsipareigotas plotas pagal EKO priemonę turi būti deklaruotas iki 2019 m. imtinai. Jeigu atsakovas sumažintų įsipareigotą plotą pagal EKO priemonę, jam būtų taikomos sankcijos, numatytos EKO taisyklių X skyriuje. Preliminariai jei atsakovas sumažintų įsipareigotą plotą žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pagal EKO priemonę jis turėtų grąžinti 2725,52 EUR pagal išmokėtą EKO priemonę nuo įsipareigojimų pradžios, tai yra nuo 2015 metų.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
6. Tauragės apylinkės teismo 2019 m. kovo 18 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, nutraukė 2015 m. balandžio 15 d. privačios žemės sklypo panaudos sutartį tarp J. V. teisių perėmėjos J. Ž. ir atsakovo R. K. dėl 5 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), panaudos nuo 2020 m. sausio 1 d., priteisė ieškovei J. Ž. iš atsakovo R. K. 133 EUR bylinėjimosi išlaidų. Pagrindiniai sprendimo motyvai:
6.1. Dėl panaudos sutarties nutraukimo panaudos sutarties 6 punkto pagrindu (žemės mokesčio nesumokėjimo) pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nors panaudos sutarties 6 punkte nurodyta, kad žemės mokestį moka atsakovas, tačiau iš liudytojų paaiškinimų nustatyta, kad žemės mokestį mokėjo pats buvęs sklypo savininkas. Teismo posėdyje dalyvavęs buvęs sklypo savininkas J. V. paaiškino, kad žemės mokestį sumokėjo jis pats ir reikalavimo atsakovui sumokėti jam žemės mokestį neteiks. Šias aplinkybes patvirtino ir liudytojos J. B. ir J. K.. Atsižvelgdamas į tai teismas padarė išvadą, kad žemės mokestį mokėjo J. V., todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas nėra sumokėjęs žemės mokesčio.
6.2. Dėl CK 6.641 straipsnio 2 dalies taikymo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad ieškovė prašo nutraukti panaudos sutartį, kadangi jai nedelsiant reikalingas žemės sklypas ūkinei veiklai. Teismas su argumentais nesutiko, nurodė, kad sklypo pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta 2015 m. balandžio 15 d., o ieškovė savo ūkį padidino 2018 m. sausio 4 d.–2018 m. kovo 6 d., tai yra iki žemės sklypo įsigijimo. Pažymėjo, kad žemės pirkimo–pardavimo sutartyje įregistruotas juridinis faktas dėl panaudos sutarties, todėl ieškovė galėjo ir privalėjo įvertinti, kad panaudos sutartis su atsakovu sudaryta iki 2021 m. gruodžio 31 d. ir naudojimasis žemės sklypu iki šio laikotarpio yra apsunkintas. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, kad ieškovė neįrodė, kad iškilo nenumatytų ir nepaprastų aplinkybių, dėl kurių ginčo žemės sklypas skubiai ir neišvengiamas reikalingas ieškovei kaip panaudos davėjai. Teismas pažymėjo, kad netikslinga nutraukti panaudos sutartį ir dėl to, kad atsakovui grėstų sankcijos dėl kaimo plėtros programos netinkamo vykdymo, kadangi tokiu atveju nebūtų pasiekta teisinga interesų pusiausvyra.
6.3. Dėl panaudos sutarties nutraukimo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad panaudos gavėjui iš esmės nenustatyta jokių pareigų panaudos davėjui, išskyrus mokėti žemės mokestį. Sutartis sudaryta pakankamai ilgam terminui. Šiuo atveju matyti, kad ieškovė turi elnių bandas, planuoja jas plėsti, o įsigijusi žemės sklypą ji turėjo lūkestį ginčo sklypu naudotis, gauti iš jo ekonominę naudą. Teismas pažymėjo, kad atsakovas turi deklaruoti ginčo žemės sklypą iki 2019 metų imtinai. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas nusprendė, kad yra pagrindas nutraukti 2015 m. balandžio 15 d. panaudos sutartį dėl esminės šalių nelygybės nuo 2020 m. sausio 1 d.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus teisiniai argumentai
7. Apeliaciniu skundu atsakovas R. K. prašo panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2019 m. kovo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
7.1. Dėl faktinių aplinkybių apeliantas nurodo, kad 2015 m. pateikė paraišką ir 2015–2018 metais deklaravo kaip naudojamą ginčo žemės sklypą bei kartu prisiėmė 5 metams įsipareigojimus pagal kaimo plėtros priemonę. Nurodo, kad nutraukus panaudos sutartį apeliantas ne tik negalėtų deklaruoti žemės sklypo ir gauti išmokas pagal kaimo plėtros priemonę, bet ir turėtų sugrąžinti gautas sumas nuo įsipareigojimų pradžios, tai yra už 2015– 2018 metus.
7.2. Dėl panaudos sutarties nutraukimo dėl esminės šalių nelygybės apeliantas nurodo, kad siekiant nutraukti panaudos sutartį dėl esminės šalių nelygybės, tokį reikalavimą turi pareikšti asmuo, kuris siekia atsisakyti tam tikros sutarties sąlygos pagal CK 6.228 straipsnį. Nagrinėjamu atveju ieškovė tokio reikalavimo nereiškė, todėl teismas savo iniciatyva negalėjo nutraukti sutarties šiuo pagrindu. Pažymi, kad dėl sutarties nutraukimo šiuo pagrindu apeliantui nebuvo sudaryta galimybė pareikšti savo atsikirtimus bei įrodymus, taip buvo pažeistas rungimosi principas. Pažymi, kad ta aplinkybė, jog ieškovė pagal panaudos sutartį negauna naudos, nesudaro pagrindo spręsti esant esminei šalių nelygybei, nes būtent panaudos sutarties tikslas ir yra neatlygintinis daikto perdavimas.
7.3. Dėl rungimosi principo pažeidimo apeliantas nurodo, kad teikė dokumentus ir juose nurodė savo argumentus bei įrodymus dėl jam pareikštų reikalavimų nutraukti prieš terminą panaudos sutartį ieškovės nurodytais pagrindais, tai yra dėl jos sąlygų pažeidimo ir reikalingumo skubiai ir neišvengiamai naudotis žemės sklypu ieškovei. Nesant sutarties šalies ar jos teisių perėmėjos reikalavimo nutraukti panaudos sutartį dėl esminės šalių nelygybės apeliantas atsikirtimų dėl šio pagrindo neteikė ir teismas šiuo pagrindu ieškinio tenkinti negalėjo.
8. Apeliantė J. Ž. prašo pakeisti Tauragės apylinkės teismo 2019 m. kovo 18 d. sprendimą ir ieškinį tenkinti visiškai, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
8.1. Dėl taikytinų sankcijų apeliantui R. K. apeliantė nurodo, kad pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2015 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 3D-286 patvirtintas taisykles apeliantui R. K. gali būti taikomos sankcijos tik tuo atveju, jei plotas sumažėtų daugiau kaip 10 procentų. Apeliantė teigia, kad nutraukus panaudos sutartį žemės sklypo plotas sumažėtų 6,54 procento, todėl nėra pagrindo išvadai, kad nutraukus panaudos sutartį neproporcingai nukentės R. K. interesai.
8.2. Dėl žemės mokesčio (ne)sumokėjimo apeliantė nurodo, kad tarp R. K. ir J. V. žodinio susitarimo būti negalėjo, nes tokiai sutarčiai yra privaloma rašytinė forma. Kadangi atsakovas nepateikė rašytinių įrodymų apie žemės mokesčio sumokėjimą, laikytina, kad atsakovas savo pareigos nevykdė, o vadovaujantis panaudos sutarties 7 punktu sutartis turi būti nutraukta.
8.3. Dėl panaudos sutarties nutraukimo dėl pasikeitusių aplinkybių apeliantė nurodo, kad jos elnių banda 2018 metų pradžioje padidėjo beveik dvigubai. Apeliantei ginčo sklypas yra reikalingas dėl to, kad jis ribojasi su kitu apeliantei priklausančiu žemės sklypu dėl gyvulių pervarymo. Tai, kad apeliantė leido naudotis atsakovui žemės sklypu tol, kol vyksta teisminis ginčas, nepaneigia neatidėliotino žemės sklypo reikalingumo apeliantei.
Atsiliepimas
9. Apeliantė J. Ž. pateikė atsiliepimą į R. K. apeliacinį skundą, kuriuo prašo apelianto R. K. apeliacinį skundą atmesti ir apeliantės J. Ž. apeliacinį skundą tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
9.1. Dėl panaudos sutarties dėl esminės šalių nelygybės apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas ieškinio reikalavimo ribų neperžengė, kadangi ieškovė nurodė ieškinio tenkinimo būtinumo pagrindus – žemės mokesčio nemokėjimą ir sklypo reikalingumą apeliantei, todėl teismas turėjo teisinį pagrindą ieškinį tenkinti CK 6.228 straipsnio pagrindu.
9.2. Dėl faktinių aplinkybių nurodo, kad pats atsakovas nurodė, kad panaudos sutartį sudarė tik ekologiniam ūkininkavimui, tai reiškia, kad pasibaigus šiai programai ginčo žemės sklypas nebėra reikalingas atsakovui tam tikslui, kuriam buvo gauta panauda. Nurodo, kad teismas pagrįstai nusprendė, kad ilgesnis ginčo žemės sklypo laikymas atsakovo žinioje nebeatitinka panaudos sutarties tikslo ir nesąžiningai riboja savininko teisę naudotis sklypu savo nuožiūra.
Šalies argumentai
9.3. Apeliantė nurodo, kad atsakovas sąmoningai apeliaciniame skunde neužsimina apie tai, kad teismas sutarties terminą sutrumpino atsižvelgdamas ne į apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, o į sutarties sudarymo tikslą, tai CK 6.228 straipsnio 1 dalyje yra nurodyta kaip viena iš sąlygų, kuri gali būti pagrindu sutarties pakeitimui.
10. Trečiasis asmuo Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos pateikė atsiliepimus į apeliacinius skundus (DOK-7735 ir DOK-8738), kuriais prašo apeliacinių skundų pagrįstumo klausimą spręsti teismo nuožiūra. Pagrindiniai atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai:
Atsiliepimas
10.1. Nurodo, kad atsakovas prisiėmė įsipareigojimus pagal kaimo plėtros programą. Pagal EKO taisyklių 19.1 papunktį prisiimtų įsipareigojimų trukmė negali būti keičiama. EKO taisyklių X skyriuje reglamentuota sankcijų taikymo tvarka. Jeigu atsakovas sumažintų įsipareigotą plotą pagal EKO priemonę, tuomet būtų taikomos sankcijos, numatytos EKO taisyklių X skyriuje.
10.2. Nurodo, kad preliminariais skaičiavimais atsakovas turėtų sugrąžinti paramą pagal EKO priemonę, kuri jam buvo išmokėta už minėtą laiką nuo įsipareigojimų pradžios, tai yra apie 2725,52 EUR.
11. Trečiasis asmuo valstybės įmonė Registrų centras pateikė atsiliepimą į apeliacinius skundus, juo prašo apeliacinius skundus nagrinėti teismo nuožiūra. Pagrindiniai atsiliepimo motyvai:
Atsiliepimas
11.1. Dėl faktinių aplinkybių nurodo, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko 2019 m. balandžio 26 d. duomenimis, žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise įregistruotas J. Ž.. Pagal registro duomenis šiam sklypui įregistruotas juridinis faktas – sudaryta panaudos sutartis, o panaudos gavėjas R. K..
11.2. Nurodo, kad J. Ž. ir trečiasis asmuo J. V. kreipėsi su prašymais išregistruoti panaudos sutartį, tačiau prašymai netenkinti, kadangi šalių pateikti dokumentai nepatvirtino juridinio fakto pasibaigimo. Duomenų, kad nurodyti teritorinio registratoriaus sprendimai būtų apskusti centriniam registratoriui, nėra.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Tenkinamas apelianto R. K. apeliacinis skundas. Apeliantės J. Ž. apeliacinis skundas atmetamas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
13. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
14. Apeliantai nesutikdami su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės nurodo, kad pirmosios netinkamai taikė materialinės teisės normas, reglamentuojančias panaudos sutarties nutraukimą, netinkamai vertino byloje esančius rašytinius įrodymus. Apeliantas R. K. nurodo, kad nutraukus panaudos sutartį patirs nuostolių dėl prisiimtų įsipareigojimų, apelianto teigimu, ieškovė neįrodė panaudos nutraukimo pagrindų, o pirmosios instancijos teismas panaudos sutartį nutraukdamas CK 6.228 straipsnyje numatytais pagrindais pažeidė rungimosi principą, kadangi nurodytas pagrindas nebuvo tirtas, nebuvo sudarytos galimybės teikti įrodymus, pareikšti atsikirtimus dėl nurodyto pagrindo. Apeliantė su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka iš esmės nurodydama, kad nutraukus panaudos sutartį atsakovui sankcijos nebus taikomos, dėl to, apeliantės vertinimu, nebuvo tinkamai ištirti įrodymai. Pažymi, kad apeliantei ginčo sklypas yra reikalingas dėl pasikeitusių aplinkybių, kadangi apeliantės elnių banda padidėjo dvigubai. Teigia, kad apeliantas nemokėjo žemės mokesčio ir tai taip pat sudaro pagrindą nutraukti panaudos sutartį. Atsižvelgdama į tai apeliantė iš esmės nurodo, kad teismas neteisėtai ir nepagrįstai atsisakė nutraukti panaudos sutartį dėl jos pažeidimų.
15. Atsižvelgiant į šalių nurodytus argumentus (nutarties 14 punktas), byloje keliamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai tyrė byloje rašytinius įrodymus, nustatė faktines aplinkybes bei taikė materialinės teisės normas spręsdamas klausimą dėl ieškovės ieškinio pagrįstumo, kuris pareikštas CK 6.641 straipsnio pagrindais dėl netinkamos panaudos sutarties vykdymo.
16. Kadangi apeliaciniais skundais keliami klausimai dėl įrodymų tyrimo bei faktinių aplinkybių vertinimo, materialinės teisės normų taikymo, apeliacinės instancijos teismas pirmiausia atliks byloje esančių rašytinių įrodymų ir pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių vertinimą ir, antra, šių faktinių aplinkybių reikšmę sprendžiant apeliantės J. Ž. ieškinio ir apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą taikant materialinės teisės normas dėl panaudos sutarties nutraukimo pagrindų.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
17. Apeliantė J. Ž. 2018 m. birželio 25 d. pateikė ieškinį, kuriuo prašė nutraukti 2015 m. balandžio 15 d. panaudos sutartį. Panaudos sutartį prašė nutraukti CK 6.641 straipsnio 2 dalies pagrindu, kadangi ginčo sklypas yra reikalingas apeliantei skubiai ir nedelsiant dėl padidėjusios elnių bandos, taip pat prašė nutraukti panaudos sutartį ir CK 6.641 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, kadangi, J. Ž. teigimu, R. K. nevykdo panaudos sutartyje nustatyto įpareigojimo sumokėti žemės mokestį.
18. Ištyrus byloje esančius rašytinius įrodymus nustatyta, kad 2015 m. balandžio 15 d. tarp trečiojo asmens buvusio ginčo sklypo savininko J. V. ir atsakovo R. K. sudaryta terminuota privačios žemės sklypo panaudos sutartis. Sutartis sudaryta iki 2021 m. gruodžio 31 d. (I e. tomas, e.b. l.15, 47). J. Ž. 2018 m. gegužės 2 d. žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartimi Nr. I-1228 iš J. V. nusipirko 5 ha žemės ūkio paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini) (I e. tomas, e. b. l. 6–11). Šie juridiniai faktai įregistruoti viešajame Nekilnojamojo turto registre (I e. tomas, e. b. l. 4–5). Ginčo žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), 2015–2018 metais deklaravo atsakovas R. K.. Atsakovas 2015 m. pateikdamas paraišką ir deklaruodamas minėtą žemės sklypą prisiėmė 5 m. įsipareigojimus pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonę „Ekologinis ūkininkavimas“ (III e. tomas, e. b. l. 5–114).
19. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais sutinkama su pirmosios instancijos teismo nustatyta faktine aplinkybe, kad apeliantei J. Ž. įsigyjant žemės sklypą faktas apie sudarytą panaudos sutartį buvo žinomas. Nurodytas juridinis faktas pažymėtas 2018 m. gegužės 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties 2.2. punkte, kur nurodyta, kad 2015 m. balandžio 15 d. sudaryta panaudos sutartis panaudos gavėjui R. K. 5 hektarų plotui. Ši aplinkybė nurodyta ir sutarties 7.2.2. punkte, kur nurodyta, kad pirkėjui yra žinoma apie sudarytą panaudos sutartį. Sutarties 6.2. punkte nurodyta, kad J. Ž. turėjo galimybę apžiūrėti daiktą. Pažymėtina, kad juridinis faktas apie sudarytą panaudos sutartį yra išviešintas viešajame registre (I e. tomas, b. l. 4–5).
20. J. Ž. 2018 m. gegužės 2 d. įsigijusi žemė sklypą 2018 m. gegužės 24 d. pranešė R. K., jog nutraukia panaudos sutartį CK 6.641 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (netinkamas pareigos vykdymas išlaikyti ir saugoti daiktą) bei tuo, kad padidėjo J. Ž. elnių banda (I e. tomas, e. b. l.19), dėl to sklypas reikalingas neišvengiamai ir skubiai pačiai J. Ž. (I e. tomas, e. b. l. 22). Po 2018 m. gegužės 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo trečiasis asmuo buvęs sklypo savininkas J. V. 2018 m. gegužės 10 d. pranešimu nurodė R. K., kad nutraukia panaudos sutartį. Panaudos sutarties nutraukimo pagrindas – sklypo pardavimas (I. e. tomas, e. b. l. 20). Byloje pateiktos fotofiksacijos patvirtina, kad ginčo sklypas yra aptvertas tvora, kuri, R. K. teigimu, jam sudaro kliūtis naudotis ginčo sklypu ( I e. tomas, e. b. l. 48–51).
21. Atsižvelgiant į tai, kas nustatyta (nutarties 17–20 punktai), sprendžiama, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ginčui spręsti reikšmingas aplinkybes – apeliantei J. Ž. apie įregistruotą panaudos sutartį buvo žinoma sudarant pirkimo– pardavimo sutartį (I e. tomas, e. b. l. 6–11), panaudos sutarties sudarymo faktas yra išviešintas viešajame registre (I e. tomas, e. b. l. 4–5).
Dėl panaudos nutraukimo CK 6.641 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu
22. Apeliantė J. Ž. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad žemės mokestis yra sumokėtas. Teigia, kad mokėti žemės mokestį privalo panaudos gavėjas sutarties 7 punkto pagrindu. Nurodo, kad ta aplinkybė, jog panaudos gavėjas mokestį sumokėdavo tiesiogiai buvusiam sklypo savininkui, nereiškia, jog mokestis yra sumokėtas. Apeliantas R. K. nurodo, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, kad žemės mokestis yra sumokėtas tiesiogiai sklypo savininkui, todėl nėra pagrindo nutraukti panaudos sutartį CK 6.641 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
23. Iš apeliacinio skundo argumentu matyti, kad apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl netinkamai įvertintų aplinkybių dėl žemės mokesčio sumokėjimo ir dėl netinkamo materialinės teisės normų taikymo – CK 6.641 straipsnio 1 dalies 2 punkto, kuris numato, kad panaudos sutartis gali būti nutraukta, jeigu panaudos gavėjas nevykdo pareigos išlaikyti ir saugoti daiktą.
24. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 2015 m. balandžio 15 d. panaudos sutarties 6 punkte nurodyta, kad žemės mokestį moka panaudos gavėjas R. K. (I e. tomas, e. b. l.15). Apeliantė J. Ž. teigia, kad apeliantas R. K. šios pareigos, numatytos sutartyje, tinkamai nevykdė, todėl yra pagrindas nutraukti panaudos sutartį.
25. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę (CPK 178 straipsnis) įrodinėti privalo tas, kas teigia, o ne tas, kas neigia, o faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-290-706/2015). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2009). Teismas ištyręs byloje esančių įrodymų visetą, mano, kad nagrinėjamu atveju apeliantė neįrodė esant teisėto pagrindo nutraukti panaudos sutartį CK 6.641 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu.
26. Pirmiausia, kaip matyti, pirmosios instancijos teismas siekdamas išsiaiškinti visas reikšmingas bylai aplinkybes (CPK 183 straipsnio 3 dalis) teismo posėdyje apklausė atsakovą R. K., trečiąjį asmenį J. V., liudytojas J. K. ir J. B.. Teismo posėdžio metu buvęs ginčo sklypo savininkas J. V. patvirtino, kad žemės mokestį yra sumokėjęs, kadangi jis ir gaudavo deklaracijas. Nors žemės mokestį valstybei mokėjo jis pats, tačiau ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad reikalavimo R. K. sumokėti jam žemės mokestį neteiks. Liudytojos J. K. ir J. B. taip pat teismo posėdyje parodė, jog R. K. perduodavo pinigus trečiajam asmeniui J. V..
27. Antra, trečiojo asmens J. V. ir liudytojų parodymus pagrindžia ir rašytiniai įrodymai (CPK 183 straipsnio 3 dalis). Kaip matyti, laikotarpiu 2015–2017 metais žemės mokestį sumokėjo V. V. ir J. V. (I e. tomas, e. b. l. 26–27). Duomenų apie įsiskolinimą valstybės biudžetui dėl žemės mokesčio nesumokėjimo ar tai, kad dalis mokesčio yra nesumokėta J. Ž. nepateikė (CPK 178 straipsnis).
28. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta nutarties 24–27 punktuose, darytina išvada, kad nustatytos šios faktinės aplinkybės išspręsti klausimą dėl apeliantės J. Ž. reikalavimo dėl panaudos sutarties nutraukimo CK 6.641 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu – apeliantė neteikė įrodymų apie nesumokėtą žemės mokestį ar jo dalį (nutarties 25 punktas), apeliantė neįrodė, jog ginčo žemės sklypo žemės mokestis yra nesumokėtas (CPK 178 straipsnis), buvęs sklypo savininkas J. V. patvirtino, jog žemės mokestis už panaudos laikotarpį yra sumokėtas valstybei (nutarties 27 punktas), J. V. ir liudytojų parodymai kartu su byloje esančiais rašytiniais įrodymais (CPK 185 straipsnis) leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą, kad pagal žodinį susitarimą R. K. yra atsiskaitęs J. V., tai yra sumokėjęs žemės mokestį, kurį valstybei mokėjo J. V..
29. Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes (nutarties 28 punktas), kasacinio teismo praktiką (nutarties 25 punktas), materialinės teisės normas (nutarties 23 punktas) darytina išvada, kad reikalavimas nutraukti panaudos sutartį CK 6.641 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, tai yra panaudos gavėjui nevykdant pareigos išlaikyti ir saugoti daiktą – šiuo atveju, nesumokant žemės mokesčio, yra neįrodytas, todėl pirmosios instancijos teismo pagrįstai atmestas.
Dėl panaudos sutarties nutraukimo CK 6.641 straipsnio 2 dalies pagrindu
30. Apeliantė J. Ž. apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad nėra pagrindo nutraukti panaudos sutarties CK 6.641 straipsnio 2 dalies pagrindu. Teigia, kad 2018 metų pradžioje jos elnių banda padidėjo dvigubai, todėl šiuo atveju ginčo sklypas dėl nenumatytų ir nepaprastų aplinkybių reikalingas pačiai sklypo savininkei. Pažymi, kad buvęs sklypo savininkas taip pat negalėjo žinoti, kad sklypą nupirks asmuo, kuriam bus reikalingas sklypas elnių bandai. Apeliantas R. K. nurodo, kad apeliantė J. Ž. galėjo įvertinti juridinį faktą apie sudarytą panaudos sutartį perkant žemės sklypą, be to, J. Ž. turi daugiau žemės sklypų, kurių plotas viršija 30 ha, todėl ūkinę veiklą gali vykdyti ir kituose sklypuose.
31. Iš apeliacinių skundų argumentų matyti, kad apeliantė J. Ž. nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl netinkamai įvertintų aplinkybių dėl nenumatytų ir nepaprastų aplinkybių, sudarančių pagrindą nutraukti panaudos sutartį CK 6.641 straipsnio 2 dalies pagrindu.
32. Šalis, siekianti CK 6.641 straipsnio pagrindu vienašališkai nutraukti panaudos sutartį, turi įrodyti, kad kita šalis sutarties nevykdo arba ją vykdo netinkamai (egzistuoja CK 6.641 straipsnyje įtvirtinti sutarties nutraukimo prieš terminą pagrindai), tačiau neprivalo pagrįsti, kad panaudos sutarties pažeidimas yra esminis (atitinka bent vieną iš CK 6.217 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų kriterijų). Atitinkamai teismas, spręsdamas klausimą dėl panaudos sutarties nutraukimo, turi nustatyti, ar sutartis buvo pažeista, tačiau neprivalo vertinti, ar toks pažeidimas kvalifikuotinas kaip esminis pagal CK 6.217 straipsnio nuostatas. Tokios pozicijos laikomasi nuosekliai formuojamoje kasacinio teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2008).
33. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad J. Ž. 2018 m. gegužės 2 d. įsigijo ginčo žemės sklypą (I e. tomas, e. b. l. 6–11). J. Ž. apie panaudos sutartį, sudarant ginčo žemės pirkimo–pardavimo sutartį, buvo žinoma (2018 m. gegužės 2 d. pirkimo–pardavimo sutarties 6.2, 6.3, 7.2.2. punktai). Faktas apie panaudos sutartį yra išviešintas viešajame registre (I e. tomas, e. b. l. 4–5). Apeliantė teigia, kad nagrinėjamu atveju 2015 m. balandžio 15 d. panaudos sutartis turi būti nutraukta CK 6.641 straipsnio 2 dalies pagrindu, kadangi jos turima elnių banda padidėjo dvigubai, be to, ginčo sklypas ribojasi su apeliantės sklypu, tai leistų išginti gyvulius.
34. Su apeliantės nurodytais argumentais nesutinkama. Pirmosios instancijos teismas nustatė, apeliantė elnių papildomai įsigijo 2018 m. sausio 4 d. 30 vienetų.; 2018 m. sausio 5 d. 30 vienetų; ir 2018 m. kovo 6 d. 30 vienetų. Šios aplinkybės šalys neginčija. Tuo metu apeliantė dar nebuvo nupirkusi iš J. V., panaudos sutartimi naudojamo žemės sklypo. CK 6.641 straipsnio 2 dalis aiškiai nurodo, kad panaudos sutartis gali būti nutraukta esant nenumatytoms ir nepaprastoms aplinkybėms, kurios skubiai ir neišvengiamai sukuria aplinkybes panaudos davėjui poreikį naudotis panaudos objektu.
35. Pirmiausia atmetami apeliantės argumentai, kad nagrinėjamu atveju bandos padidėjimas buvo nepaprasta ir nenumatyta aplinkybė. Kaip nurodyta nutarties 34 punkte, apeliantės banda padidėjo iki ginčijamo sklypo įsigijimo, be to, apeliantė, būdama atidus, sąžiningas ir rūpestingas žmogus, žinojo ir (ar) turėjo žinoti, kad sudarant žemės sklypo pirkimo– pardavimo sutartį, kur įregistruota bei išviešinta panaudos sutartis, jai gali sukelti kliūčių naudojantis žemės sklypu.
36. Antra, pabrėžtina ir tai, kad apeliantė neįrodinėjo, jog laiko tarpu nuo ginčijamo sklypo įsigijimo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2018 m. gegužės 24 d., kai pranešė R. K., jog nutraukia panaudos sutartį dėl to, kad padidėjo J. Ž. elnių banda (I e. tomas, e. b. l.19), atsirado kitos nepaprastos ir nenumatytos aplinkybės nutraukti ginčo sutartį (nutarties 35 punktas).
37. Trečia, atsižvelgtina ir į tai, kad nutraukus panaudos sutartį šiuo atveju panaudos gavėjui, kuris turėjo teisėtą pagrindą – įregistruotą ir išviešintą panaudos sutartį terminuotam laikotarpiui, naudotis žemės sklypu, galbūt patirtų finansinių nuostolių. Nors apeliantė nurodo, kad nagrinėjamu atveju apeliantui R. K. sankcijos nebūtų taikomos, tačiau su šiuo argumentu nesutinkama, kadangi, kaip matyti pagal Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonių „Agrarinė aplinkosauga ir klimatas“ įgyvendinimo taisyklių Nr. 3D-254 19.4. punktą, paramos gavėjas per įsipareigojimų laikotarpį nuo pirmos paramos paraiškos pateikimo dienos įsipareigoja nesumažinti paramos paraiškoje nurodytų plotų daugiau kaip 5 procentų pagal veiklą. Apeliantė J. Ž. nurodė, kad nutraukus panaudos sutartį, R. K. deklaruojamas žemės sklypas sumažėtų 6,54–7,54 procento. Lietuvos kaimo plėtros 2014–2020 metų programos priemonės „Ekologinis ūkininkavimas“ įgyvendinimo taisyklių Nr. 3D-286 55.1 punkte nurodoma, kad reikalavimas grąžinti visą sumokėtą paramą taikomas, jei nutraukiamas įsipareigojimų pagal Priemonę vykdymas, nepasibaigus įsipareigojimų laikotarpiui. Atsižvelgiant į tai sutinkama su trečiojo asmens Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos nurodytais argumentais, kad R. K. sumažinus deklaruojamą žemės plotą jam būtų taikomos sankcijos.
38. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta nutarties 31–37 punktuose, darytina išvada, kad nustatytos šios faktinės aplinkybės išspręsti klausimą dėl apeliantės J. Ž. reikalavimo dėl panaudos sutarties nutraukimo CK 6.641 straipsnio 2 dalies pagrindu – apeliantė neteikė įrodymų apie nepaprastas ir nenumatytas aplinkybes, atsiradusias laikotarpiu nuo ginčijamo sklypo įsigijimo 2018 m. gegužės 2 d. iki 2018 m. gegužės 24 d., kai pranešė R. K., jog nutraukia panaudos sutartį (I e. tomas, e. b. l.19), byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog elnių banda padidėjo iki ginčo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo, tai yra šios aplinkybės sudarant pirkimo–pardavimo sutartį buvo žinomos (numatytos) (nutarties 33 punktas), apeliantė neįrodė, jog nuo sklypo įsigijimo momento 2018 m. gegužės 2 d. iki 208 m. gegužės 24 d. elnių banda išaugo dvigubai (CPK 178 straipsnis), apeliantei faktas apie sudarytą panaudos sutartį buvo žinomas sudarant žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį (nutarties 34 punktas), apeliantė valdydama didelį skaičių žemės sklypų nepagrindė neatidėliotino būtinumo naudotis žemės sklypu (CPK 178 straipsnis), nutraukus panaudos sutartį nesant tam teisėto pagrindo nukentėtų apelianto R. K. interesai dėl paramos gavimo, tuo pažeidžiant civilinių teisinių santykių stabilumą bei favor contractus principą (nutarties 37 punktai).
39. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes (38 punktas), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog apeliantė J. Ž. neįrodė, kad ginčo žemės sklypas jai yra skubiai ir neišvengiamai reikalingas, todėl tinkamai įvertinęs byloje esančius rašytinius įrodymus bei faktines aplinkybes nusprendė, kad apeliantės J. Ž. ieškinys CK 6.641 straipsnio 2 dalies pagrindu netenkintinas. Ieškinyje nurodyti panaudos sutarties pažeidimai nenustatyti ir neįrodyti.
Dėl panaudos sutarties nutraukimo CK 6.228 straipsnio pagrindu
40. Apeliantas R. K. nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nutraukdamas panaudos sutartį CK 6.228 straipsnio pagrindais pažeidė rungimosi principą, kadangi apeliantui nebuvo sudaryta galimybė pareikšti savo atsikirtimus bei įrodymus, buvo pažeistos apelianto procesinės teisės teikti įrodymus ir savo argumentus visais bylos nagrinėjimo metu kylančiais klausimais. Apeliantė J. Ž. su nurodytais argumentais nesutinka, teigia, kad nors teismas negali peržengti ieškinio dalyko, tačiau teismas nėra saistomas pagrindų nustatymu, o teisinį pagrindą privalo nustatyti savo iniciatyva.
41. Pirmiausia apeliacinis teismas atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantė J. Ž. ieškiniu prašė nutraukti 2015 m. balandžio 15 d. sutartį CK 6.641 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir CK 6.641 straipsnio 2 dalies pagrindu. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šalių apeliacinius skundus, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nustatė, kad ieškovės ieškinys CK 6.641 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir CK 6.641 straipsnio 2 dalies pagrindais yra nepagrįstas.
42. Nagrinėjamu atveju matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs pagrindų nutraukti panaudos sutartį CK 6.641 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir CK 6.641 straipsnio 2 dalies pagrindais, remdamasis CK 6.228 straipsniu, nustatė, kad tarp šalių kyla nesutarimai dėl žemės sklypo tolimesnio naudojimo, apeliantė J. Ž. negauna naudos iš žemės sklypo, o R. K. įvykdžius įsipareigojimus pagal EKO priemonę nėra pagrindo leisti jam toliau naudotis žemės sklypu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas panaudos sutartį nutraukė dėl esminės šalių nelygybės nuo 2020 m. sausio 1 d.
43. Apeliacinės instancijos teismas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl sutarties nutraukimo dėl esminės šalių nelygybės nesutinka.
44. Teismas, išnagrinėjęs bylą, turi priimti sprendimą dėl visų byloje pareikštų reikalavimų (CPK 265 straipsnio 2 dalis); priimdamas sprendimą, jis įvertina įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios reikšmės bylai, nustatytos ir kurios ne, koks įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar ieškinys tenkintinas (CPK 265 straipsnio 1 dalis). Sprendime neleidžiama peržengti byloje pareikštų reikalavimų, išskyrus CPK numatytus atvejus (CPK 265 straipsnio 2 dalis). Taigi tiek pagal šią, tiek pagal minėtą (CPK 135 straipsnis) proceso normą ieškovas privalo nurodyti ieškinio faktinį pagrindą (aplinkybes, kuriomis grindžia ieškinio reikalavimą), tačiau jam nebūtina nurodyti ieškinio reikalavimo teisinį pagrindą, nes kiekvienu konkrečiu atveju teismas sprendžia, kokias teisės normas, nagrinėjant ginčą pagal ieškovo faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes, taikyti. Teismas, pripažinęs ieškinio faktiniu pagrindu nurodytas aplinkybes įrodytomis, atlieka jų teisinį įvertinimą (nustato ir taiko ginčo teisinį santykį reglamentuojančias teisės normas) ir sprendžia, ar tokio pažeistų teisių gynimo būdo pagrįstai reikalaujama, ar jis taikytinas ir kokia apimtimi. Taigi teismas yra saistomas ieškinio pagrindu nurodytų aplinkybių ir negali nustatyti tokių aplinkybių, kuriomis, reikšdamas reikalavimą, nesirėmė ieškovas, tačiau kitoks, nei ieškovas nurodė, nustatytų aplinkybių teisinis įvertinimas nelaikomas ieškinio pagrindo pakeitimu (ieškinio ribų peržengimu).
45. Tinkamas ieškinio dalyko (ir pagrindo) suformulavimas užtikrina tinkamą teisės kreiptis į teismą įgyvendinimą, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir ieškovo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Be to, tiksliai ir suprantamai suformuluotas ieškinio dalykas ir pagrindas ne tik leidžia teismui tinkamai pasirengti bylos nagrinėjimui, bet yra reikšmingas ir atsakovo bei kitų dalyvaujančių byloje asmenų teisių įgyvendinimui, nes nuo ieškinio dalyko ir pagrindo formulavimo priklauso jų atsikirtimų į ieškinį turinys, nustatytinoms aplinkybėms patvirtinti teiktini įrodymai. Dėl to teismas negali savo nuožiūra nustatyti ieškinio dalyko ir faktinio pagrindo, tai yra negali grįsti savo sprendimo faktais, kurių šalys nenurodė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. balandžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2013).
46. Nagrinėjamu atveju matyti, kad apeliantė J. Ž. teikdama ieškinį prašė nutraukti panaudos sutartį CK 6.641 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir CK 6.641 straipsnio 2 dalies pagrindais. Taip yra suformuluotas apeliantės J. Ž. ieškinio dalykas bei pagrindas. CK 6.228 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyta, kad teismas gali pakeisti sutartį ar jos sąlygą dėl esminės šalių nelygybės, esant sutarties šalies prašymui. Nagrinėjamu atveju apeliantė tokio reikalavimo ir (ar) prašymo ieškinyje ar teisminio proceso metu teismui nepateikė. Iš pirmosios instancijos teismo 2019 m. vasario 26 d. teismo posėdžio garso įrašo nustatyta, kad apeliantės atstovas trečiojo reikalavimo nutraukti panaudos sutartį dėl esminės šalių nelygybės nesuformulavo, tokiomis aplinkybėmis ir nesirėmė (2019 m. vasario 26 d. teismo posėdžio garso įrašo 10.35– 12.25 min.). Susipažinus su byloje esančiais visais pirmosios instancijos teismo garso įrašais nustatyta, kad bylos nagrinėjimo metu nebuvo keliamas klausimas dėl panaudos sutarties nutraukimo dėl esminės šalių nelygybės, šios aplinkybės nebuvo vertintos ir tiriamos.
47. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta nutarties 46 punkte, nurodytą teisinį reglamentavimą (nutarties 44 punktas), kasacinio teismo praktiką (nutarties 47 punktas), sutinkama su apelianto R. K. argumentais, kad apeliantui nebuvo sudarytos galimybės teikti įrodymus, argumentus, samprotavimus dėl panaudos sutarties nutraukimo dėl esminės šalių nelygybės. Tokio reikalavimo nei ieškiniu, nei pirmosios instancijos teismo posėdžiuose nepareiškė ir apeliantė J. Ž., todėl darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas peržengė byloje pareikštus ieškinio reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas ne tik nesant teisinio pagrindo taikė esminės šalių nelygybės institutą, bet jį taikė netinkamai, nes nutraukdamas sutartį CK 6.228 straipsnio pagrindu nuo 2020 m. sausio 1 d. neatsižvelgė į tai, kad apeliantė J. Ž. nebuvo pareiškusi nei raštu, nei žodžiu prašymo nutraukti panaudos sutartį dėl esminės šalių nelygybės.
Dėl procesinės bylos baigties
48. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiti apeliantų apeliacinių skundų argumentai neturi teisinės reikšmės ir nelemia kitokios šios bylos procesinės baigties, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo visiems motyvams ar esminei jų daliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010).
49. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai taikė materialinės teisės normas, kurių netinkamas taikymas nagrinėjamu atveju sudaro pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme
50. Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, apeliacinės instancijos teismui pakeitus sprendimą atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas – ieškinys atmestas.
51. Ieškovė sumokėjo 150 EUR žyminį mokestį (I e. tomas, e. b. l. 3) ir 800 EUR advokato pagalbos išlaidų (I e. tomas, e. b. l. 29). Atsakovas patyrė 950 EUR advokato pagalbos išlaidų. Atsakovas taip pat prašo priteisti iš ieškovės 150 EUR išlaidų, sumokėtų antstolei A. P. dėl faktinių aplinkybių konstatavimo. Tretieji asmenys duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, jų priteisti neprašė.
52. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys atmetamas, apeliantės J. Ž. patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos. Ieškinį atmetus visiškai, apeliantui R. K. atlygintinos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos pirmosios instancijos teisme – 950 EUR advokato pagalbos išlaidų (I e. tomas, e. b. l.136–137, III e. tomas, e. b. l.123). Pažymėtina, kad R. K. taip pat prašė priteisti 150 EUR už faktinių aplinkybių konstatavimą. R. K. su faktinių aplinkybių protokolu pateikė 2018 m. liepos 27 d. PVM sąskaitą faktūrą AAP Nr 124, kurioje nurodyta, kad už paslaugą mokėtina 150 EUR (I e. tomas, e. b. l.108 ). Tačiau apeliantas R. K. nepateikė įrodymų, kad sąskaitoje faktūroje nurodyta kaina yra sumokėta antstolei. Todėl šios apelianto R. K. nurodytos išlaidos nepaskirstomos.
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
53. CPK 93 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. Ši taisyklė taikoma ir apeliacinės instancijos teisme.
54. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad apeliantė J. Ž. apeliaciniu skundu prašė pakeisti Tauragės apylinkės teismo 2019 m. kovo 18 d. sprendimą ieškinį tenkinant visiškai. Apeliantas R. K. apeliaciniu skundu prašė panaikinti Tauragės apylinkės teismo 2019 m. kovo 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Tretieji asmenys Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos ir valstybės įmonė Registrų centras prašė apeliacinius skundus nagrinėti teismo nuožiūra.
55. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintas ir priimtas naujas sprendimas, kuriuo apeliantės J. Ž. ieškinys atmestas, laikoma, kad apelianto R. K. reikalavimai yra patenkinti visa apimtimi, o apeliantės J. Ž. atmesti. Atsižvelgiant į tai, apeliantės J. Ž. patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme neatlyginamos. Apeliantui R. K. priteisiamos jo patirtos bylinėjimosi išlaidos iš apeliantės J. Ž., kurias sudaro 75 EUR žyminis mokestis (III e. tomas, e. b. l. 151–152) ir 250 EUR advokato pagalbos išlaidų (III e. tomas, e. b. l.153).
56. Pažymėtina, kad apelianto R. K. advokato pagalbos išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų maksimalių dydžių.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija
n u taria:
Tauragės apylinkės teismo 2019 m. kovo 18 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.
Ieškovės J. Ž. ieškinį atmesti.
Priteisti atsakovui R. K. 950 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, iš ieškovės J. Ž..
Priteisti atsakovui R. K. 325 EUR bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, iš ieškovės J. Ž..