- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2015-12-30
- Bylos Nr.
- 2-28183-433/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-20749-2015-9
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Edvardas Juozėnas
- Ieškovas
- S. P.
- Atsakovas
- AB „Lietuvos draudimas“
- Trečiasis asmuo
- UAB „Gelsva“
viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs civilinę bylą pagal ieškovo S. P. ieškinį atsakovui AB „Lietuvos draudimas“, trečiajam asmeniui UAB „Gelsva“ dėl draudimo išmokos priteisimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas ieškinyje nurodė, kad 2015 m. kovo 19 d. apie 12 val. 30 min. (duomenys neskelbtini) PPC „(duomenys neskelbtini)“ automobilių stovėjimo aikštelėje UAB „Gelsva“ priklausantis sunkvežimis (duomenys neskelbtini), vairuojamas A. J., važiuodamas pirmąja eismo juosta suko kairėn ir nepraleido antrąja eismo juosta tiesiai važiuojančio jam priklausančio automobilio (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kurį jis pats ir vairavo. UAB „Gelsva“ vairuotojo civilinę atsakomybę yra apdraudusi AB „Lietuvos draudimas“, todėl jis kreipėsi į šią bendrovę dėl draudimo išmokos išmokėjimo. Tačiau tarp draudimo kompanijos ir jo kilo ginčas, kurį atspindi elektroninis susirašinėjimas dėl žalos dydžio. 2015-03-31 iš draudimo kompanijos atstovo L. D., kuris save pristato Žalų departamento Transporto žalų skyriaus Vyr. transporto žalų ekspertu, gavo pranešimą, jog dėl to, kad netinka draudimo kompanijos parinktų servisų jo automobilio remonto sąmatos, jis gali pateikti savo pasirinkto serviso sąmatą. Automobilių remonto servisai nėra žalos vertinimo subjektai, turintys teisę įstatymo nustatyta tvarka vertinti žalos dydį. 2015 m. balandžio 16 d. jis AB „Lietuvos draudimas“ įteikė 2015 m. balandžio 10 d. UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuro“ Autotransporto priemonės vertinimo ataskaitą, nes UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ įvertino automobilio apgadinimus, jo remonto kaštus ir pateikė aiškinamąjį raštą išvadai Nr. 21504018, kurioje nurodė, kad automobilio atkuriamoji vertė (įvertinus detalių nusidėvėjimą pagal grupes), neskaičiuojant PVM, yra 3874,16 eurų, biuro paslaugos 87 eurai. Taigi, draudimo kompanija jam privalėjo išmokėti 3961,16 eurų, tačiau 2015-04-29 Vyr. transporto žalų ekspertas L. D. pranešė, jog „surinkus serviso pasiūlymus žalos dydis nustatytas 3264,70 eurų“. Nors susirašinėjimo metu L. D. pripažino, jog jis gavo nepriklausomų autoekspertų biuro ataskaitą, tačiau pranešime nenurodė motyvų, kuriais remiantis nesivadovauja Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą atitinkančia autotransporto priemonės vertinimo ataskaita, taip pat nepateikė neįvardinto „serviso pasiūlymus“, kuriais remiantis nusprendė, jog išmokėtinas tik 3264,70 eurų žalos atlyginimas, t.y. draudimo išmoka. Jis draudimo kompanijai pateikė pretenziją ir 2015-05-25 elektroniniu paštu gavo atsakovo atsakymą Nr. 1562635/933184 į pretenziją (žalos bylos Nr. tas pats), kuriame nurodoma, jog atsakovas atsisako vadovautis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo normas atitinkančia Turto vertinimo ataskaita, kuri sutinkamai su Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 str. laikoma teisinga, turinčia juridinę galią, kol ji nenuginčyta įstatymo nustatyta tvarka. Todėl iš atsakovo priteistina neišmokėta 696,46 eurų draudimo išmoka. Pažymi, kad asmens teisė į turtinės ir neturtinės (materialinės ir moralinės) žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-166/2009). Šiuo atveju, jo reikalaujama atlyginti suma neviršija turto rinkos vertės (įvykio metu), todėl jo reikalavimo tenkinimas nepažeistų visiško nuostolio atlyginimo principo. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga Nr. AC-34-1 nurodoma, kad civilinės atsakomybės draudimo, kaip ir kitų draudimo rūšių, tikslas yra draudėjo siekis perkelti neigiamų turtinių padarinių, kylančių dėl savo ar trečiojo asmens veiksmų, riziką draudikui, t. y. visiškai ar iš dalies išvengti savo turto (aktyvų) sumažėjimo. Šiame kontekste TPVCAPD ypatumas – įstatymų leidėjas tokiam draudimui suteikia privalomąjį pobūdį. Draudėjai negali pasirinkti, sudaryti civilinės atsakomybės draudimo sutartį ar ne. Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 dalį Lietuvos Respublikos teritorijoje naudojamos transporto priemonės privalo būti apdraustos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Teisiniu reguliavimu sudaręs eismo dalyvių turtinių interesų draudimo sistemą ir nustatęs privalomą dalyvavimą joje įstatymų leidėjas siekia užtikrinti šių visuomeninių santykių stabilumą. Toks siekis ir atspindi tiek Europos Sąjungos, tiek ir nacionaliniuose teisės aktuose eksplicitiškai ir implicitiškai išdėstytus pagrindinius TPVCAPD teisinio reguliavimo tikslus: užtikrinti tiek žalą patyrusio trečiojo asmens nuostolių atlyginimą, tiek transporto priemonės valdytojo turtinių interesų apsaugą, kai nustatoma jo kaip transporto priemonės valdytojo civilinė atsakomybė. Į šiuos teisinio reguliavimo tikslus atsižvelgtina aiškinant ir taikant TPVCAPDĮ nuostatas. Atsižvelgiant į tai, įvykdžius privalomą reikalavimą apsidrausti vairuotojo (valdytojo) civilinę atsakomybę, draudimo kompanija nevykdo savo sutartimi nustatytos pareigos atlyginti žalą, t.y. pažeidžia ieškovo ir kalto dėl autoįvykio asmens teisėtus lūkesčius. Bendrieji civilinės atsakomybės pagrindai yra žala (nuostoliai), neteisėti veiksmai, priežastinis ryšys tarp žalos (nuostolių) ir neteisėtų veiksmų, kaltė (CK 6.246-6.249 straipsniai). Neteisėti veiksmai kaip civilinės atsakomybės pagrindas pagal CK 6.246 straipsnį yra įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos neįvykdymas arba įstatymu ar sutartimi draudžiamų veiksmų atlikimas arba bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. Neteisėti veiksmai – tai veikimas arba neveikimas, bet abiem atvejais jie turi būti neteisėti – prieštarauti teisės aktų (įstatymų, kitų norminių aktų) nuostatoms ar teisei (pažeidžiama bendro pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai). Neveikimas yra tada, kai asmeniui nustatyta pareiga ką nors atlikti, ką nors daryti, kokiu nors būdu elgtis ar dar kitoks nurodymas būti aktyviam, bet asmuo tos pareigos nevykdo. Neteisėti veiksmai, kaip civilinės atsakomybės pagrindas, nustatomi pagal tai, ar asmuo turėjo teisinę pareigą ir ar objektyviai šią pareigą įvykdė. Atskirais atvejais veiksmų neteisėtumą civilinėje atsakomybėje gali sudaryti pareigos, kurios pagrindą sudaro moraliniai, etiniai ar kitokie reikalavimai, nevykdymas (pvz., taikant profesinę civilinę atsakomybę). Konkrečiu atveju teismas turi kvalifikuoti faktinius santykius pagal teisę ir iš teisinių santykių prigimties bei asmeniui keliamų teisinių reikalavimų visumos spręsti, kokios teisės ir pareigos skirtos asmeniui, ar jos buvo objektyviai įvykdytos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-153/2008). Konkrečiu atveju, UAB „Gelsva“ vairuotojas A. J. savo veiksmais apgadino automobilį, kaltę pripažino, t.y. dėl A. J. sukeltų automobilio apgadinimų kilo žala (tarp atsakovo veiksmų ir žalos yra tiesioginis ryšys). Dėl šios priežasties UAB „Gelsva“ kyla pareiga atlyginti patirtą žalą. Šią pareigą pagal sutartinę prievolę privalo įvykdyti draudimo kompanija, nes transporto priemonės savininką su draudimo kompanija sieja draudimo teisiniai santykiai. Žalos atlyginimo dydis dėl transporto priemonės apgadinimo, kai jos atkūrimas (remontas) yra ekonomiškai tikslingas, nustatomas pagal turėtas remonto išlaidas. Jeigu transporto priemonė neremontuota, atlyginami apskaičiuoti transporto priemonės atkūrimo (remonto) kaštai atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2000 m. birželio 16 d. nutarimo Nr. 27 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje nagrinėjant civilines bylas dėl atlyginimo turtinės žalos, padarytos eismo įvykio metu“ 17, 18 punktai). Pagal naujausią Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką pripažįstama, kad, remiantis sisteminiu TPVCAPDĮ normų ir tikslų aiškinimu, iš privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties atsiradusi prievolė vykdytina pirmiau už deliktinę prievolę. Nors nukentėjusysis įgyja dvi savarankiškais pagrindais atsiradusias reikalavimo teises, teisinis šių santykių reguliavimas nustato tokį šių prievolių santykį, kad nukentėjusysis pirmiausia savo reikalavimą turi tenkinti iš draudiko, o jeigu draudimo atlyginimo nepakanka žalai visiškai atlyginti, draudimo atlyginimo ir faktinės žalos skirtumą atlygina transporto priemonės valdytojas. Nukentėjusio trečiojo asmens pareiga reikalavimą nukreipti į draudiką kaip vieną iš dviejų skolininkų lemia tai, kad draudikas pripažintinas pagrindiniu skolininku, o transporto priemonės valdytojas – papildomu, taigi TPVCAPDĮ tikslais ir reguliavimu įtvirtinama subsidiarioji draudiko ir transporto priemonės valdytojo prievolė prieš nukentėjusįjį ar jo teises perėmusį asmenį. Toks TPVCAPDĮ tikslų ir nuostatų aiškinimas nesusilpnina nukentėjusio asmens teisės į visišką nuostolių atlyginimą (CK 6.251 straipsnio 1 dalis). Pagal TPVCAPDĮ 13 straipsnio 2 dalį, jei atsakingam draudikui ar Draudikų biurui išmokėjus išmoką atlyginama ne visa nukentėjusiam trečiajam asmeniui padaryta žala dėl to, kad žala viršija draudimo sumas, nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę kreiptis į kaltininką, kad jis atlygintų likusią žalos dalį (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-368/2012). LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo 23 str. nustato, kad turto arba verslo vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol Priežiūros įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties šio įstatymo 22 str. nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme. Taigi, padarytos žalos dydis nustatytinas ne pagal autoservisų, kurių atstovai net neapžiūrėję automobilio, skaičiavimus, bet pagal įstatymo nustatytu būdu sudarytą atkūrimo kaštų skaičiuotę. Prašo priteisti iš atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ 696,46 EUR neišmokėtos draudimo išmokos, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovas AB „Lietuvos draudimas“ pateiktame atsiliepime į ieškinį nurodė, jog su ieškiniu nesutinka. Pripažįstą faktą, kad 2015 m. kovo 19 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu UAB „Gelsva“ priklausantis sunkvežimis susidūrė su ieškovui priklausančia transporto priemone. UAB „Gelsva“ vairuotojo civilinė atsakomybė eismo įvykio dieną buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“. Dėl eismo įvykio metu padarytų transporto priemonės sugadinimų ir dėl to patirtos žalos atlyginimo ieškovas kreipėsi į atsakovą, reikalaudamas atlyginti 3961,16 € draudimo išmoką, remiantis UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ išvada. Atsakovas, įvertinęs visas eismo įvykio aplinkybes, sutiko atlyginti 3264,70 EUR. Dėl likusios dalies tarp šalių kilo ginčas. Atsakovo apskaičiuotas nuostolių dydis yra teisingas ir pagrįstas. Ieškovas nurodo, jog atsakovo ekspertas 2015 m. balandžio 29 d. susirašinėjimu nenurodė motyvų, kuriais remiantis nesivadovauja Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymą atitinkančia autotransporto priemonės vertinimo ataskaita, taip pat neįvardino kokiais serviso pasiūlymais remiantis buvo priimtas sprendimas išmokėti 3264,70 EUR, o ne ieškovo prašomą – 3 961,16 EUR draudimo išmoką. Pabrėžia, jog atsakovas tos pačios dienos, t.y. balandžio 29 d. pranešimu apie žalos atlyginimą, informavo ieškovą apie konkretų draudimo išmokos dydį ir kriterijus, kuriais remiantis buvo nustatyta 3264,70 EUR draudimo išmoka. Minėtu pranešimu atsakovas nurodė, jog priimdamas sprendimą rėmėsi LR Vyriausybės nutarimu Nr. 795 (2008 m. vasario 13 d. Nr. 122 redakcija) patvirtintų Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 15 p. nuostata, skelbiančia, jog „būtinos remonto išlaidos apskaičiuojamos pagal vidutinius darbų ir keičiamų detalių ir (ar) dalių įkainius, atitinkančius technologinį lygį, vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais“. Atsakovas pranešime nurodė, kad vidutinės detalių kainos (vertinant Lietuvos rinkos sąlygas) skiriasi nuo nepriklausomų vertintojų ataskaitoje pateiktų duomenų ir, atsižvelgiant į tai, žala apskaičiuota išnagrinėjus dokumentų visumą, laikantis reikalavimo apmokėti vidutinius remonto ir detalių įsigijimo kaštus ir gavus įmonių, turinčių teisę remontuoti sugadintą turtą, sudarytus remonto pasiūlymus. Taigi teigti, jog atsakovas nepateikė konkrečių motyvų dėl žalos įvertinimo dydžio, nėra pagrindo. Ieškovas nurodo, jog atsakovas nevykdo draudimo sutartimi nustatytos pareigos atlyginti žalą ir tokiais veiksmais pažeidžia pastarojo teisėtus lūkesčius. Atsakovo įsitikinimu, žalos atlyginimas buvo apskaičiuotas tinkamai, remiantis įstatyme įtvirtintais reikalavimais, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 15 str. 3 d. įtvirtinta, kad „turtui padarytos žalos dydi nustato draudikas, remdamasis dokumentais, įrodančiais padarytos žalos dydį, atsižvelgęs į visas bylai reikšmingas aplinkybes“. Tuo tarpu Draudimo taisyklių 13 p. nustatyta, jog „Nukentėjusiojo trečiojo asmens turtui (transporto priemonei) padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas, vadovaudamasis atsakingo draudiko įgaliotų asmenų (ekspertų) ir (ar) turto vertintojo ataskaitomis ar išvadomis, ir (ar) atsižvelgdamas į įmonės, kuri turi teisę remontuoti sugadintą turtą, pateiktus šio turto remonto išlaidų skaičiavimus ar remonto išlaidų pagrindimo dokumentus“. Taigi atsakovas, remdamasis minėtose nuostatose įtvirtintais reikalavimais, įvertino transporto priemonės sugadinimus ir nustatė atlygintiną žalos dydį. Pažymi, jog pirminis nuostolio apskaičiavimas buvo vykdomas remiantis UAB „Arsaulitus“ užfiksuotais sugadinimais. Visgi, iš nepriklausomų turto vertintojų gavus papildomų transporto priemonės nuotraukų, buvo užfiksuoti naujai paaiškėję sugadinimai. Dėl šios priežasties buvo kreiptasi į autoservisą UAB „Moller auto“ ir atliktas tyrimas norint nustatyti, kokia yra tokių transporto priemonės sugadinimų remonto vidutinė rinkos vertė. Remiantis UAB „Moller auto“ išvada, atsižvelgiant į Draudimo taisyklėse įtvirtintą reikalavimą remonto išlaidas skaičiuoti pagal vidutinius darbų ir (ar) dalių įkainius, atsakovas įvertinto atlyginamos žalos dydį, kuris yra teisingas ir pagrįstas. Pabrėžtina, jog būtent ieškovo atliktas transporto priemonės vertinimas yra abejotinas. Ieškovo pateikta ataskaita yra teorinio pobūdžio, t.y. nepagrįsta jokiais rinkos kainas patvirtinančiais dokumentais, nors Draudimo taisyklėse aiškiai numatyta, kad žalos atlyginimas privalo atitikti vidutines rinkos kainas. Kadangi nėra duomenų, jog ataskaita būtų parengta vadovaujantis vidutinėmis rinkos kainomis (egzistuoja akivaizdus skirtumas tarp vidutinių detalės rinkos kainų ir ieškovo pateiktoje ataskaitoje esančių kainų) atsakovas, spręsdamas nuostolių atlyginimo klausimą, pagrįstai ja nesivadovavo. Transporto priemonių vertinimo išlaidos apmokamos tik įstatyme numatytais atvejais. Ieškovas į prašomos atlyginti draudimo išmokos dydį įskaito ir išlaidas už transporto priemonės vertinimą (87 EUR). Pažymėtina, jog TPVCAPDĮ 15 str. nustatyta, kad turto vertinimo išlaidos atlyginamos išimtinai tik tais atvejais, kuomet draudikas neįvykdė savo pareigos apžiūrėti turtą. Taigi šiuo atveju, svarbu nustatyti ar draudikas išties įvykdė įstatymo numatytą pareigą, t.y. apžiūrėjo turtą. Nustačius šio fakto egzistavimą, nėra pagrindo kalbėti apie transporto priemonės vertinimo išlaidų atlyginimą. Turimu atveju neabejotina, jog atsakovas tinkamai įvykdė įstatyme numatytą pareigą – apžiūrėjo transporto priemonę ieškovo pasirinktame autoservise. Apžiūros metu buvo įvertinti konkretūs transporto priemonės sugadinimai, apskaičiuota draudimo išmoka. Atkreipia dėmesį į tai, kad prie ieškinio pridėtame transporto priemonės techninės apžiūros akte yra nurodyta, kad „galimi paslėpti defektai, kurie gali išaiškėti remonto metu. Tuo atveju, prieš juos pašalinant, apie tai raštiškai turi būti pranešta AB „Lietuvos draudimas“, kurio darbuotojas surašys papildomos apžiūros aktą.“ Taigi matyti, kad atsakovas prisiima pareigą užfiksuoti naujai paaiškėjusius sugadinimus, jeigu nukentėjusysis apie juos informuoja. Atsižvelgiant į tai, atsakovui negali kilti jokių papildomų pareigų, susijusių su transporto priemonės vertinimo išlaidomis, kadangi tai prieštarautų įstatymo leidėjo valiai, t.y. TPVCAPDĮ nuostatoms. Pabrėžia, jog TPVCAPDĮ 15 str. 3 d. išties numatyta, jog nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę savo iniciatyva ir savo lėšomis papildomai kreiptis į ekspertus dėl padarytos žalos dydžio nustatymo. Taigi ieškovas, abejojantis atsakovo nustatytu žalos atlyginimo dydžiu, išties turėjo pagrįstą teisę savarankiškai kreiptis į pasirinktus ekspertus, tačiau transporto priemonės vertinimo išlaidas privalėjo padengti savo lėšomis. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovas tinkamai įvykdė savo, kaip draudiko pareigas tinkamai apžiūrėdamas transporto priemonę ir nustatydamas konkretų žalos atlyginimo dydį, pastarajam nekyla atsakomybė atlyginti išlaidų už transporto priemonės vertinimą, kurį ieškovas atliko savo iniciatyva. Ieškovo pateikta nepriklausomų turto vertintojų ataskaita neturi didesnės įrodomosios galios, ieškovas ieškinyje remiasi LR Turto vertinimo pagrindų įstatymo 23 str. nuostata, kuri numato, kad turto arba verslo vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol priežiūros įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties šio įstatymo 22 str. nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme. Taigi, ieškovo įsitikinimu, žalos dydis nustatytinas ne pagal autoservisų skaičiavimus, bet pagal įstatymo nustatytu būdu sudarytą atkūrimo kaštų skaičiuotę. Atsakovas nesutinka su šia ieškovo išdėstyta pozicija, kadangi ieškovo pateikta nepriklausomų turto vertintojų ataskaita neturi prima facie, t.y. didesnės išankstinės įrodomosios galios ir yra lygiavertis duomuo vertinant padarytą žalą bei apskaičiuojant nuostolio dydį. Svarbu pabrėžti, jog įstatymai imperatyviai nenumato pareigos draudimo bendrovėms mokėti draudimo išmoką pagal nepriklausomo turto vertinimo ataskaitą. Šia ataskaita draudimo bendrovės ekspertai remiasi kaip vienu iš įrodymų, bylojančių apie žalos dydį, tačiau ne kaip vieninteliu ir didžiausią įrodomąją galią turinčiu įrodymu. Pažymi, jog Draudimo taisyklių 13 p. įtvirtinta, jog nukentėjusiojo trečiojo asmens turtui (transporto priemonei) padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas, vadovaudamasis atsakingo draudiko įgaliotų asmenų (ekspertų) ir (ar) turto vertintojo ataskaitomis ar išvadomis, ir (ar) atsižvelgdamas į įmonės, kuri turi teisę remontuoti sugadintą turtą, pateiktus šio turto remonto išlaidų skaičiavimus ar remonto išlaidų pagrindimo dokumentus. Taigi, atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo teigti, jog ieškovo pateikta transporto priemonės vertinimo ataskaita turi didžiausią įrodomąją galią ir ja vienintele turėtų būti remiamasi priimant sprendimą dėl konkretaus žalos dydžio atlyginimo. Įvertinus visas turimos situacijos aplinkybes neabejotina, jog atsakovas tinkamai įvykdė jam, kaip draudikui, numatytas įstatymines pareigas – atliko transporto priemonės vertinimą ir apskaičiavo teisingą ir pagrįstą draudimo išmokos dydį. Dėl šios priežasties nėra pagrindo iš atsakovo priteisti ieškovo prašomą 696,46 EUR draudimo išmoką.
Trečiasis asmuo UAB „Gelsva“ atsiliepimo į ieškinį nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdžio metu ieškovas ir jo atstovė advokatė R. P. pilnai palaikė ieškinį ir prašė jį tenkinti. Iš esmės pakartojo ieškinyje nurodytas aplinkybes.
Atsiliepimas
Teismo posėdžio metu atsakovo AB „Lietuvos draudimas“ atstovai I. K. ir D. N. prašė ieškinį atmesti kaip nepagrįstą. Iš esmės pakartojo atsiliepime į ieškinį išdėstytus motyvus.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinys atmestinas.
Šalių paaiškinimais ir rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2015 m. kovo 19 d. 12.30 val. (duomenys neskelbtini), prie prekybos centro „(duomenys neskelbtini)“, įvyko eismo įvykis, kurio metu UAB „Gelsva“ priklausantis sunkvežimis (duomenys neskelbtini), valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) susidūrė su ieškovui priklausančia transporto priemone – (duomenys neskelbtini), valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 92). Autoavarijos kaltininku pripažintas sunkvežimio (duomenys neskelbtini) vairuotojas A. J. (b. l. 120). UAB „Gelsva“ vairuotojo civilinė atsakomybė eismo įvykio dieną buvo apdrausta AB „Lietuvos draudimas“, draudimo liudijimo Nr. (duomenys neskelbtini) (b. l. 120). Remdamasis UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ išvada (b. l. 8-27), dėl eismo įvykio metu padarytų transporto priemonės sugadinimų ir žalos atlyginimo ieškovas kreipėsi į atsakovą, reikalaudamas atlyginti 3961,16 EUR draudimo išmoką (b. l. 94). Atsakovas, įvertinęs minėto eismo įvykio aplinkybes, išmokėjo ieškovui 3264,70 EUR dydžio draudimo išmoką. Dėl likusios draudimo išmokos dalies – 696,46 EUR, tarp šalių kilo ginčas.
Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 str. 1 d.). Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir kartu įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-07-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010).
Civiliniame kodekse reglamentuota, kad deliktinė civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, atsirandanti dėl žalos, nesusijusios su sutartiniais santykiais, išskyrus atvejus, kai įstatymai nustato, kad deliktinė atsakomybė atsiranda ir dėl žalos, susijusios su sutartiniais santykiais (CK 6.245 straipsnio 4 dalis, 6.292 straipsnio 1, 3, 4 dalys, 6.299 straipsnio 1 dalies 1, 2 punktai). Civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti įstatyme įtvirtintas jos kilimo sąlygas: neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai).
Remiantis CK 6.246 straipsniu, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Taigi neteisėtumas bendriausia prasme suprantamas kaip asmens elgesio neatitiktis teisei. Juo laikomas ne tik konkretaus įstatymuose ar sutartyje nustatyto įpareigojimo nevykdymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai pažeidimas. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos; 2 dalyje nustatyta pareiga asmeniui, atsakingam už žalą, padarytą asmeniui ar turtui, o įstatymų nustatytais atvejais – ir neturtinę žalą, visiškai ją atlyginti. Tai yra specialioji deliktinės atsakomybės norma, kurioje kartu su bendrąja CK 6.246 straipsnio 1 dalies norma įtvirtintas vadinamasis generalinis deliktas, kurio esmė yra užtikrinti pagrindinę civilinės atsakomybės funkciją – kompensuoti nukentėjusiam asmeniui jo teisių pažeidimu padarytą žalą. Pagal generalinio delikto taisyklę atsakomybės pagrindas yra bendro pobūdžio rūpestingumo ir atsargumo pareigos pažeidimas, sukėlęs kitam asmeniui žalos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje G. P. ir kt. v. Lietuvos Respublika, bylos Nr. 3K-3-539/2012; kt.).
Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju tarp šalių nėra ginčo dėl už žalos atlyginimą atsakingo asmens, teismas, nenustatinės visų atsakovo civilinės atsakomybės kilimo sąlygų. Byloje ginčas kilo dėl atlygintinos žalos dydžio.
Ieškovas tikslu pagrįsti žalos dydį pateikė UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ išvadą (b. l. 8-27), pagal kurią, ieškovo teigimu, atsakovas privalėjo atlyginti 3961,16 EUR dydžio draudimo išmoką (3874,16 EUR atkuriamosios automobilio vertės ir 87 EUR už biuro paslaugas). Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).
Ieškovo pateiktoje UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ išvadoje nurodyta, kad ieškovo „automobilio vidutinės rinkos kainos nustatymui buvo atlikti Lietuvos rinkos tyrimai. Vidutinė rinkos kaina nustatyta lyginamosios vertės metodu. Nustatant transporto priemonės kainą rinkoje, palygintos tapačių transporto priemonių sandorių kainos. Duomenys apie šias transporto priemones surinkti iš automobilių pardavimo aikštelių bei spaudoje skelbiamos informacijos apie parduodamas transporto priemones, automobilių kainų žinynų ir interneto svetainių. Tiriamojo automobilio techninė būklė priskiriama prie techniškai tvarkingos. Pažyma apie vidutinę transporto priemonės rinkos kainą yra tik informacinio (patariamojo) pobūdžio ir nėra vertinimo dokumentas“ (b. l. 14). Taigi, atsižvelgiant į tai, kad pats UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ išvadoje nurodė, jog duomenys apie transporto priemones surinkti iš automobilių pardavimo aikštelių bei spaudoje skelbiamos informacijos apie parduodamas transporto priemones, automobilių kainų žinynų ir interneto svetainių, todėl teismas sprendžia, jog negalima daryti išvados, kad nustatyta automobilio kaina realiai atspindi vidutinę tokio automobilio rinkos vertę. Liudytoju byloje apklaustas autoekspertas A. S. parodė, kad vidutiniai valandiniai įkainiai nustatyti Kauno regiono autoservisų apklausos būdu, taip pat ir ieškovo pateiktose sąmatose nurodytos remontui skirtų detalių kainos yra nustatomos pagal programą „Audatex sistema“, atsižvelgiant į autorizuotų autoservisų rekomendacijas. Teismas daro išvadą, kad ieškovo automobilio atstatymo (remonto) kaina, nurodyta UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ išvadoje, nėra tiksli, todėl, įvertinant ir tai, kad minėtoje išvadoje nurodyta, jog „pažyma apie vidutinę transporto priemonės rinkos kainą yra tik informacinio (patariamojo) pobūdžio ir nėra vertinimo dokumentas“, ši išvada vertintina kritiškai.
Teismas pažymi, kad eksperto išvada yra viena iš įrodinėjimo priemonių (CPK 177 straipsnio 2 dalis), kuri turi būti vertinama kartu su kitais įrodymais pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Vertindamas ekspertizės išvadą, teismas privalo vertinti ir akto tiriamojoje dalyje nurodytas aplinkybes, patikrinti, ar išvada neprieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Jeigu ekspertizės išvada nepakankamai aiški ar išsami, teismas gali skirti papildomą ekspertizę; jeigu teismui kyla abejonių dėl eksperto išvados pagrįstumo, taip pat jeigu yra prieštaravimų tarp kelių ekspertų išvadų, teismas gali paskirti pakartotinę ekspertizę ir pavesti ją daryti kitam ekspertui ar ekspertams (CPK 219 straipsnis). Eksperto išvada turi būti vertinama kartu su kitais byloje esančiais įrodymais pagal tas pačias taisykles, kaip ir kitos įrodinėjimo priemonės, t.y. pagal vidinį teismo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu, objektyviu byloje esančių įrodymų ištyrimu (CPK 185 straipsnis). Tačiau šalys byloje nereiškė prašymo skirti ekspertizę, todėl teismas, priimdamas sprendimą, ieškovo pateiktą UAB „Kauno nepriklausomų autoekspertų biuras“ išvadą vertina kaip vieną iš byloje esančių rašytinių įrodymų.
Atsakovas atlygintinos žalos dydį – 3264,70 EUR, nustatė vadovaudamasis 2008 m. vasario 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 122 patvirtintomis Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklėmis (toliau – taisyklės). Taisyklių 15 punkte nustatyta, jei nukentėjęs asmuo turto neremontuoja, atlyginamos būtinos turto remonto išlaidos (be PVM) atkurti sugadintą turtą ar jo detalių ir (ar) dalių rinkos vertę iki eismo įvykio. Būtinos remonto išlaidos apskaičiuojamos pagal vidutinių darbų ir keičiamų detalių įkainius, atitinkančius technologijos lygį, vadovaujantis rekomenduojamais laiko normatyvais.
Bylos medžiaga nustatyta, kad automobilių remontui skirtų vidutinės detalių kainos (vertinant Lietuvos rinkos sąlygas) skiriasi nuo nepriklausomų vertintojų ataskaitoje pateiktų duomenų ir, atsižvelgiant į tai, draudikas (atsakovas) žalą apskaičiavo, išnagrinėjęs dokumentų visumą, laikantis reikalavimo apmokėti vidutinius remonto ir detalių įsigijimo kaštus ir gavus įmonių, turinčių teisę remontuoti sugadintą turtą, sudarytus remonto pasiūlymus, darytina išvada, jog, nagrinėjamu atveju, atsakovas žalos atlyginimą apskaičiavo tinkamai. Pagal Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) 15 str. 3 d. „turtui padarytos žalos dydį nustato draudikas, remdamasis dokumentais, įrodančiais padarytos žalos dydį, atsižvelgęs į visas bylai reikšmingas aplinkybes“. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 13 p. nustatyta, jog „Nukentėjusiojo trečiojo asmens turtui (transporto priemonei) padarytos žalos dydį nustato atsakingas draudikas, vadovaudamasis atsakingo draudiko įgaliotų asmenų (ekspertų) ir (ar) turto vertintojo ataskaitomis ar išvadomis, ir (ar) atsižvelgdamas į įmonės, kuri turi teisę remontuoti sugadintą turtą, pateiktus šio turto remonto išlaidų skaičiavimus ar remonto išlaidų pagrindimo dokumentus“. Iš byloje esančios medžiagos matyti, kad AB „Lietuvos draudimas“, vadovaudamasis aukščiau minėtuose teisės aktuose įtvirtintais reikalavimais, įvertino transporto priemonės sugadinimus ir nustatė atlygintiną žalos dydį (b. l. 96-97). Taigi, nagrinėjamu atveju teismas, nustatydamas draudiminės išmokos dydį, vadovaujasi AB „Lietuvos draudimas“ Transporto žalų skyriaus paskaičiavimu, kurio įkainiai atitinka technologijos lygį, remonto normatyvus (b. l. 58-65).
Be to, pažymėtina, jog pirminis ieškovo patirto nuostolio apskaičiavimas buvo vykdomas remiantis UAB „Arsaulitus“ užfiksuotais sugadinimais (b.l. 59-63). Atsakovas, gavęs iš nepriklausomų turto vertintojų papildomų transporto priemonės nuotraukų, užfiksavo naujai paaiškėjusius sugadinimus, t.y. įvertino ir atsižvelgė į ieškovo pateiktus dokumentus, skaičiuojant jo patirtą žalos dydį ir, atitinkamai, kreipėsi į autoservisą UAB „Moller auto“, atliko tyrimą ir nustatė, kokia yra tokių transporto priemonės sugadinimų remonto vidutinė rinkos vertė. Vadovaujantis UAB „Moller auto“ išvada, atsižvelgdamas į Draudimo taisyklėse įtvirtintą reikalavimą remonto išlaidas skaičiuoti pagal vidutinius darbų ir (ar) dalių įkainius, atsakovas įvertinto ir perskaičiavo atlygintinos žalos dydį (b.l. 40-44).
Dėl ieškovo prašomų priteisti 87 EUR išlaidų už transporto priemonės vertinimą, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad pagal TPVCAPDĮ 15 str., turto vertinimo išlaidos atlyginamos išimtinai tik tais atvejais, kuomet draudikas neįvykdė savo pareigos apžiūrėti turtą. Nagrinėjamu atveju, nėra nustatyta, kad atsakovas būtų vengęs ar atsisakęs apžiūrėti ieškovui priklausantį automobilį. Priešingai, iš bylos medžiagos matyti, kad atsakovas tinkamai įvykdė įstatyme nustatytą pareigą – apžiūrėjo transporto priemonę ieškovo pasirinktame autoservise (b. l. 56). Apžiūros metu buvo įvertinti konkretūs transporto priemonės sugadinimai, apskaičiuota draudimo išmoka. Vadovaujantis TPVCAPDĮ 15 str. 3 d., nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę savo iniciatyva ir savo lėšomis papildomai kreiptis į ekspertus dėl padarytos žalos dydžio nustatymo, tačiau tai nereiškia, kad jo patirtas išlaidas privalo kompensuoti draudikas. Todėl reikalavimas priteisti 87 EUR išlaidų už transporto priemonės vertinimą, atmestinas.
Teismas dar kartą pabrėžia, kad kiekvienu atveju įrodymai byloje vertinami atsižvelgiant į įrodymų visumą, pateiktą į bylą. Įstatymas nėra įtvirtinęs sąlygų, kurioms esant tam tikri faktai gali būti nustatyti bei kurios sąlygos daro tokio fakto nustatymą neleistinu. Taigi fakto nustatymas galimas, jeigu leistinomis įrodinėjimo priemonėmis pareiškėjas pasieks tikslą – teismo įsitikinimą, pagrįstą byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su bylos dalyku, egzistuoja (CPK 179 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika civilinėje byloje 3K-3-513/2004 pabrėžia, jog bendra taisyklė yra ta, kad įrodymų pakankamumo klausimas civiliniame procese sprendžiamas remiantis tikimybių pusiausvyros principu. Šis principas leidžia teismui pripažinti faktą įrodytu, jeigu pateikti įrodymai suformuoja didesnę fakto buvimo, negu jo nebuvimo tikimybę. Šį principą būtina taikyti atsižvelgiant į nagrinėjamos bylos materialinį teisinį pobūdį, nes tai lemia griežtesnio ar liberalesnio įrodymų pakankamumo nustatymo kriterijų.
Be to, bylos nagrinėjimo metu, ieškovas pažymėjo, kad automobilį jau suremontavo, tačiau nepateikė teismui jokių įrodymų, kiek realiai kainavo jo automobilio remontas, kokiomis detalėmis buvo remontuotas automobilis, kokie buvo taikyti remonto darbų įkainiai. Teismas sprendžia, kad byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, kad ieškovo atkuriamoji automobilio vertė 3874,16 EUR. Kaip minėta aukščiau, ieškovas neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, t. y. jam tenka pareiga įrodyti jo patirtą žalą (nuostolius). Todėl, atsižvelgiant į išdėstytą aukščiau bei įvertinus šalių paaiškinimus bei liudytojų parodymus, taip pat vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, darytina išvada, kad ieškinys yra nepagrįstas, todėl atmestinas.
Teismo vertinimu, ieškovas nepagrindė savo ieškinio, ieškovui žala, jeigu ir atsirado, tai atsirado dėl jo didelio neapdairumo pasirenkant autoservisą, kuriame remontavo automobilį, bet ne dėl atsakovo kaltės.
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti ieškinio jame išdėstytais argumentais, todėl jis atmestinas kaip nepagrįstas.
Atsižvelgiant į tai, kad ieškinys atmestinas, 5 procentų metinės palūkanos bei bylinėjimosi išlaidos ieškovui iš atsakovo nepriteisiamos.
Byloje liudytoju buvo apklaustas ekspertas A. S., kuris pateikė teismui 2015-12-07 sąskaitą faktūrą Serija EKS Nr. 113, viso 159,78 EUR sumai (b. l. 138). Vadovaujantis LR CPK 89-91 straipsniais liudytojui išmokėtina 50,00 EUR suma už atitraukimą nuo tiesioginio darbo bei 16,78 EUR suma, kompensuojant transporto išlaidas. Teismas atkreipia dėmesį, kad pateiktoje sąskaitoje faktūroje nėra nurodyta kaip apskaičiuota 143,00 EUR suma už liudytojo dalyvavimą teismo posėdyje, todėl teismas daro išvadą, kad ši suma yra akivaizdžiai per didelė. Atsakovas buvo įmokėjęs 100,00 EUR avansą į Vilniaus miesto apylinkės teismo sąskaitą. Liudytojui A. S. išmokama suma būtent iš šio įmokėto avanso, o išmokėta liudytojui suma – 66,78 EUR priteistina atsakovui iš ieškovo S. P. (CPK 91 str., 93 str.). Likusi suma – 33,22 EUR iš teismo sąskaitos grąžintina atsakovui AB „Lietuvos draudimas“.
Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu sudaro 6,00 EUR (CPK 88 str. 1 d. 3 p.). CPK 96 str. 6 d. numatyta, kad jeigu iš šalies į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. 2011-11-07 LR Teisingumo ministro ir LR finansų ministro įsakyme Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo” (įsigaliojo 2011-11-11) nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 EUR. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą bei ieškinį atmetus, 6,00 EUR dydžio išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų siuntimu, priteistinos iš ieškovo į valstybės biudžetą.
Kiti šalių išdėstyti argumentai bei byloje pateikti įrodymai neturi reikšmės teisingam bylos išsprendimui.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260, 265, 268, 270 straipsniais, teismas
nusprendžia:
Ieškinį atmesti.
Priteisti iš ieškovo S. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) atsakovui AB „Lietuvos draudimas“, į. k. 110051834, 66,78 EUR (šešiasdešimt šeši eurai 78 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovo S. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybei 6,00 EUR (šeši eurai) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu bei civilinės bylos Nr. 2-28183-433/2015 nagrinėjimu. Ši suma turi būti sumokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai, juridinio asmens kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT247300010112394300, esančią banke „Swedbank”, AB, įmokos kodas 5660 arba surenkamąją sąskaitą Nr.LT122140030002680220, esančią banke Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius, įmokos kodas 5660. Sumokėjimo faktą patvirtinantį dokumentą reikia pateikti Vilniaus miesto apylinkės teismui.
Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.